Administracinė byla Nr. eP-11-415/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00523-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. V. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2636-662/2021 pagal pareiškėjo L. V. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – valstybinė įmonė Valstybinių miškų urėdija, J. K.) dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas L. V. K. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu skundu teismo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos (toliau – ir Miškų tarnyba, Tarnyba, atsakovas) 2020 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. S-2001-45 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų įrašymo / keitimo“ (toliau – ir 2020 m. sausio 17 d. sprendimas); 2) panaikinti Miškų tarnybos 2020 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. R2-289-(39.6) „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir 2020 m. vasario 6 d. sprendimas, raštas); 3) įpareigoti Miškų tarnybą išregistruoti Vilniaus miškų urėdijos (toliau – ir Urėdija) Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinį sklypą (toliau – ir ginčo sklypas) iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro (toliau – ir Kadastras).

2.       Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė:

2.1.                      Pareiškėjui ir J. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 1/2 miškų ūkio paskirties 1,08 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jie įsigijo 2019 m. spalio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu.

2.2.                       Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į atsakovą dėl 0,30 ha miško ploto Urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype, patenkančio į pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens žemės sklypą, neteisingų medžių vidutinio amžiaus bei skalsumo rodiklių nustatymo ir šio miško žemės ploto išregistravimo iš Kadastro.

2.3.                      1988 m. ginčui aktuali teritorija nebuvo priskirta miško žemei, jokių sprendimų dėl to nėra priimta. 2011 m. inventorizacijos metu nustatyti duomenys akivaizdžiai neatitiko faktinės situacijos ir prieštaravo 2000 m. inventorizacijos duomenims, o 1988 m. Vilniaus rajono Avižienių sodininkystės tarybinio ūkio žemės naudojimo ribų plane ši žemė nurodyta kaip dirbama žemės ūkio naudmena. Pareiškėjui kilo abejonių dėl Kadastro duomenų teisingumo ir jam priklausančios žemės priskyrimo miško žemei, todėl jis nusprendė patikrinti šios žemės įregistravimo Kadastre pagrįstumą;

2.4.                      Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į Miškų tarnybos direktorių prašydamas patikslinti 2011 m. Kadastro duomenis apie vidutinį medžių amžių sklype bei nurodydamas, kad ginčo teritorija pagal 1988 m. taksacijos duomenis niekada nebuvo priskirta miško žemės plotams;

2.5.                      Atsakovas, 2020 m. sausio 16 d. atlikęs Kadastro duomenų patikrinimą vietoje, nustatė, kad sklype auga 18 metų amžiaus mišrios kilmės pušies, beržo, blindės, drebulės, apie 0,5 skalsumo medynas. Atsakovas 2020 m. sausio 17 d. sprendimu patikslino Kadastro duomenis Miškų urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype. Atsakovas pripažino klaidą dėl netikslių Kadastro duomenų. Taip pat atsirado pagrindas ištaisyti klaidą, padarytą įregistruojant 0,3 ha ploto žemę Kadastre, ir išregistruoti šią teritoriją iš miško žemės ploto.

2.6.                      Pagal 2000 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis bei iš 2000 m. taksacinės planinės medžiagos matyti, kad žemė inventorizuota kaip miško aikštė, tačiau miško aikštėmis laikomi žemės plotai, kuriuose medynai neauga ilgiau kaip 10 metų. Pats atsakovas pripažįsta, kad žemės plote buvo pasodintos pušelės, kurių būklė 1988 m. buvo bloga, amžius 5 m., aukštis 0,5 m, todėl dėl šios priežasties plotas 2000 m. neteisingai buvo inventorizuotas miško aikšte;

2.7.                       Bylos duomenimis nėra jokių 1984 m. ir 1988 m. kompetentingų institucijų sprendimų dėl ginčo teritorijos / žemės priskyrimo miško žemės plotui.

2.8.                      Iš 1997 m. aerofotonuotraukos matyti, kad sklype neauga jokie medžiai. Tokią pačią išvadą galima daryti ir įvertinus 2000 m. inventorizacijos duomenis. Tai reiškia, kad 1988 m. dar buvę blogos būklės sodinukai vėliau sunyko. Dėl šių priežasčių nebuvo jokio pagrindo laikyti 0,3 ha žemės mišku ir miško žeme bei 2000 m. taksacinėje planinėje medžiagoje ją nurodyti kaip miško aikštę. Tai reiškia, kad ginčo žemė 2003 m. nepagrįstai, nesant pagrindo, įregistruota Kadastre.

2.9.                      Nors atsakovas 2020 m. sausio 17 d. sprendimu ir patikslino Kadastro duomenis Urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype, tačiau medžių amžių nustatė neteisingai. Savaime medžiai augti pradėjo 2000 m., jų vidutinis amžius negali būti 18 m. Iš 2005–2006 m. aerofotonuotraukos matyti, kad didžiausios pušelės, apie 5–6 m amžiaus, užima tik nedidelę dalį sklypo. Didelėje sklypo dalyje medžiai net nepradėję dygti, dar kitur – ką tik pradėję.

2.10.                       0,2611 ha ploto žemės įregistravimas Kadastre yra naikintinas, nes tai yra ne miško žemė, apaugusi medžių, kurių vyraujančios rūšies (pušies) vidutinis amžius 15 m., savaiminukais;

2.11.                      Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 30 punktu, skundžiami aktai turėtų būti panaikinti ir atsakovas įpareigotinas išregistruoti ginčo žemės sklypą iš Kadastro.

3.       Atsakovas su skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė tokus atsiliepimo argumentus:

3.1.                      Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 1/2 miškų ūkio paskirties 1,08 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pareiškėjas 2019 m. spalio 3 d. įsigijo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Nei šio miško žemės sklypo paskirtis, nei naudmenos nėra pasikeitę nuo šio miško žemės sklypo suformavimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.

3.2.                      Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į atsakovą dėl atsakovo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. R6-678 (toliau – ir 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimas) panaikinimo ir dėl miško, esančio Urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype, medžių vidutinio amžiaus bei skalsumo nustatymo vietoje, taip pat šio miško išregistravimo iš Kadastro.

3.3.                      Ginčo miško žemės plotas, patenkantis į miškų ūkio paskirties 1,08 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas Kadastre 2003 m. spalio 16 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 dėl Nuostatų patvirtinimo pagal 2000 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis.

3.4.                      Kadastro duomenys buvo atnaujinti 2013 m. lapkričio 7 d. pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Valstybinio miškotvarkos instituto (šiuo metu VĮ Valstybinių miškų urėdija) perduotus 2010–2011 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis.

3.5.                      Miško žemės plotas, patenkantis į miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 1988 m. inventorizacijos metu (Miškotvarka 1988 m.) buvo inventorizuotas kaip kultūrinės kilmės pušynas (10P), kuris galimai dėl gamtinių veiksnių žuvo. 2000 m. valstybinės sklypinės inventorizacijos metu ginčijamas miško žemės plotas buvo inventorizuotas miško aikšte, o 2010 m. – kaip savaiminės kilmės medynas (9P1BBl).

3.6.                      Atsakovas 2020 m. sausio 16 d. atliko Kadastro duomenų patikrinimą vietoje Urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype, kuris registruotas Kadastre ir patenka į miškų ūkio paskirties žemės sklypą kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas – 1,08 ha, miško žemės plotas sklype – 1,08 ha, t. y. visą žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) teritoriją užima miško žemės plotas.

3.7.                      Patikrinimo vietoje metu nustatyta, kad Urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype auga apie 18 m. amžiaus mišrios kilmės pušies, beržo, blindės ir drebulės rūšies medžiai, o šio medyno skalsumas yra apie 0,5.

3.8.                      Atsižvelgiant į patikrinimo vietoje metu nustatytas faktines aplinkybes atsakovas 2020 m. sausio 17 d. sprendimu patikslino Kadastro aprašomuosius duomenis (2020 m. sausio 16 d. Kadastro duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. 1495 (toliau – ir Patikrinimo aktas) 4 priedas taksacinė kortelė)).

3.9.                      Kadangi Patikrinimo aktu buvo nustatytos Kadastro duomenų neatitiktys, atsakovas, būdamas Kadastro tvarkytojas, įgijo pareigą tikslinti Kadastro duomenis. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teisėtai ir pagrįstai patikslino į pareiškėjo sklypą patenkančio miško taksacinio sklypo duomenis Kadastre pagal pasikeitusią faktinę būklę.

3.10.                      Apie patikrinimo rezultatus, 2020 m. sausio 17 d. sprendimą ir Kadastro duomenų patikslinimą pareiškėjas buvo informuotas 2020 m. vasario 6 d. raštu.

3.11.                      Lietuvos Respublikos miškų įstatyme (toliau – ir Miškų įstatymas), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 260-15-V patvirtintame Duomenų teikimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrui, jų įrašymo ir keitimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) bei Nuostatuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste nebuvo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išregistruoti Urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinį sklypą iš Kadastro.

3.12.                      Miško, kaip jis apibrėžtas Miškų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, inventorizavimas miško žemėje, kaip ji apibrėžta Miškų įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje, negali būti laikomas miškų inventorizavimo klaida.

II.

4.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo L. V. K. patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą ir netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

5.       Teismas nustatė, kad atsakovo 2020 m. sausio 17 d. sprendimu buvo patikslinti Kadastro aprašomieji duomenys Urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo 0,2611 ha plote, vadovaujantis Patikrinimo akto 4 priedu – taksacinės kortelės, kurioje buvo nurodyta patikslinta medyno sudėtis, amžius, aukštis, tūris ir kt., duomenimis. Atsakovas 2020 m. vasario 6 d. raštu atsisakė patikslinti Urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo 0,30 ha teritorijos dalį, išbraukiant šią dalį iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Atsakovas atsisakymą argumentavo tuo, kad patikrinimo metu nustatyta, jog Urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinis sklypas atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio 8 ir 19 dalyse nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus bei patikrinimo metu nustatytas miško žemės naudmenas – medyną. Pareiškėjas savo skundą grindė tuo, jog ginčo teritorijos dalyje nėra miško ir miško žemės. Urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinis sklypas nepagrįstai patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją. Pareiškėjui kilo abejonių dėl Kadastro duomenų teisingumo ir pareiškėjui priklausančios žemės priskyrimo miško žemei, kadangi 1988 m. nagrinėjama teritorija nebuvo priskirta miško žemei, jokių sprendimų dėl to nebuvo priimta. 2011 m. inventorizacijos metu nustatyti duomenys akivaizdžiai neatitiko faktinės situacijos ir prieštaravo 2000 m. inventorizacijos duomenims, o 1988 m. Vilniaus rajono Avižienių sodininkystės tarybinio ūkio žemės naudojimo ribų plane ši žemė nurodyta kaip dirbama žemės ūkio naudmena.

6.       Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas kartu su J. K. dalinės nuosavybės teise valdo 1,08 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Kadastro duomenimis visas 1,08 ha žemės sklypo plotas patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją. Ginčas kilo dėl žemės sklypo teritorijos 0,30 ha dalies, patenkančios į Urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinį sklypą, išbraukimo iš Kadastro. Skundžiamu sprendimu buvo patikslintos (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo 0,2611 ha plote miško žemės naudmenos – medyno sudėtis, amžius, tačiau ginčo sklypas nebuvo išregistruotas iš Kadastro, kadangi atitiko miško žemei keliamus reikalavimus.

7.       Teismas, apžvelgęs Miškų įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, Nuostatų 23 ir 30 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, akcentavo, kad Kadastro duomenys keičiami ir išregistruojami tik teisės aktų nustatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas abejoja ginčo žemės sklypo įtraukimo į valstybinės reikšmės miško teritoriją teisėtumu.

8.       Teismas, vadovaudamasis Miškų įstatymo 13 straipsnio 6 dalimi, nurodė, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tekstiniai ir grafiniai duomenys patvirtina, kad Urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini)taksacinis miško žemės sklypas Kadastre buvo įregistruotas 2003 m. spalio 16 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 dėl Nuostatų patvirtinimo pagal 2000 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis (grafiniai 2000 m. inventorizacijos duomenys, 1 priedas, atributiniai 2000 m. inventorizacijos duomenys).

9.       Teismas, įvertinęs Nuostatų 5.7 papunktyje įtvirtintos miško žemės taksacinio sklypo sąvokos turinį, iš Urėdijos Verkių girininkijos privačių ir rezervuotų privatizavimui miškų planšeto albumo Miškotvarkos 2000 m. inventorizacijos duomenų nustatė, jog ginčo sklype (Nr. 16) inventorizuota miško aikštė. 1988 m. ginčo teritorijoje, anksčiau patekusioje į sklypą Nr. 13, pagal taksoraščio duomenis inventorizuotas pušynas, kurį sudarė 10 pušų. 2000 m. galimai dėl gamtinių veiksnių pušynas sunyko ir liko miško aikštelė. Pagal vėlesnes inventorizacijas ginčo 451 kvartalo 29 taksacinis sklypas keitėsi ir tai patvirtina 2010 m. ir 2011 m. Nemenčinės regioninio padalinio Paežerio girininkijos inventorizacijos duomenys. Ginčo žemės sklypas 2010 m. ir 2011 m. inventorizuotas kaip apaugęs savaiminės kilmės medynais, t. y. 9 pušys (P), 1 beržas (B), 1 blindė (B1), kurių amžius, aukštis, skersmuo buvo nevienodas. Būtent Kadastro taksacinių duomenų 2010 m. išrašas patvirtina, jog ginčo 0,3 ha ploto teritorijoje augo 9 pušys (P) – 33 metų amžiaus, 12 m aukščio, 16 cm skersmens, 1 beržas (B) – 28 metų amžiaus, 16 m aukščio, 11 cm skersmens, 1 blindė (B1) – 20 metų amžiaus, bendras medyno skalsumas 0,5. Iš 2011 metų sklypinės miškų inventorizacijos duomenų matyti, jog ginčo 0,3 ha ploto teritorijoje augo 9 pušys (P) – 25 metų amžiaus, 9 m aukščio, 12 cm skersmens, 1 beržas (B) – 20 metų amžiaus, 12 m aukščio, 8 cm skersmens, 1 blindė (B1) – 20 metų amžiaus, bendras medyno skalsumas 0,5.

10.       Teismas, akcentuodamas Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 11-10-V (toliau – ir Instrukcija), 1.20 papunktyje įtvirtintą medyno apibrėžimą, nurodė, kad akivaizdu, jog Urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo 0,3 ha ploto teritorija per atitinkamą laikotarpį natūraliai keitėsi ir tai matyti iš Taksoraščių kokybinių ir kiekybinių rodiklių. Tačiau pirmiau nurodyti Taksoraščių rodikliai patvirtino, jog ginčo žemės sklypas iš esmės atitiko Miškų įstatymo 2 straipsnio 8 ir 19 dalyse numatytą miško ir miško žemės sąvokų apibrėžimą, nes ginčo žemės plotas pirmiau nurodytais laikotarpiais buvo apaugęs mišku (medynu) ir užimtas miško žemės (miško aikštele). Taigi, pareiškėjo žemės sklypas iki Nutarimo įsigaliojimo pagal Kadastro duomenis buvo užimtas miško žemės ir miško aikštele, įsigaliojus minėtam Nutarimui buvo įregistruotas Kadastre.

11.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas abejoja 1988 m., 2000 m., 2010 m. ir 2011 m. inventorizacijos duomenų teisėtumu, tačiau yra praleidęs terminus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnyje nustatyta tvarka ginčyti šiuos duomenis. Teismas šiuos duomenis vertino kaip faktines aplinkybes, lėmusias ginčo žemės priskyrimą miškui ir miško žemei.

12.       Teismas nurodė, kad atsakovas, 2020 m. sausio 16 d. atlikęs Kadastro duomenų patikrinimą vietoje Vilniaus miškų urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype, nustatė ginčo sklypo 0,2611 ha plote Kadastro duomenų neatitikimą – medyno pokyčius, būtent tai, kad Urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype augo 6 pušys (P) – 18 metų amžiaus, 15 m aukščio, 16 cm skersmens, 2 beržai (B) – 20 metų amžiaus, 15 m aukščio, 16 cm skersmens, 2 blindės (B1) – 20 metų amžiaus, 15 m aukščio, 18 cm skersmens, tačiau bendras medyno skalsumas 0,5 nepakito palyginti su ankstesniais Taksoraščių rodikliais. Todėl nėra abejonių, jog ginčo žemės sklypas užimtas miško žeme.

13.       Teismas nurodė, kad Urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo teritorija atitiko miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus, nes ginčo žemė užimta miško žemės plotu – medynu, kurio skalsumas 0,5. Ginčo teritorija priklauso miško žemės masyvui, išregistruoti ginčo sklypo iš valstybinės reikšmės miškų plotų atsakovas neturėjo teisinio pagrindo.

14.       Teismas vertino, kad ginčo teritorija atitiko miško žemei keliamus reikalavimus pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 8 ir 19 dalyse įtvirtintus miško žemės ir miško apibrėžimų kriterijus.

15.       Teismas pažymėjo, kad atsakovas, įgyvendindamas Kadastro tvarkytojo pareigas, įvertinęs patikrinimo vietoje metu nustatytas Kadastro duomenų neatitiktis, skundžiamu sprendimu patikslino Kadastro aprašomuosius duomenis pagal Patikrinimo akto 4 priedo Taksacinę kortelę. Tačiau atsakovas neturėjo pareigos ginčo teritoriją išregistruoti iš Kadastro, kadangi nustatyta medyno neatitiktis nesudarė prielaidų ir sąlygų ginčo teritoriją laikyti ne miško žemės plotu (Nuostatų 9 ir 23 p.).

16.       Teismas sprendė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, kuriuo patikslino ginčo sklypo Kadastro aprašomuosius duomenis, pagrįstai vadovavosi Nuostatų 9 ir 23 punktais, Aprašo 4.9 papunkčiu, 7 ir 12 punktais, Patikrinimo aktu.

17.       Teismas, atsižvelgdamas į Aprašo 4.9 papunktyje, 7 ir 12 punktuose nustatytą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad atsakovo kompetencijai priskirta nagrinėti galimas valstybinės reikšmės miškų inventorizacijos klaidas. Nuostatai reglamentuoja atvejus, kada būtina keisti Kadastro duomenis (Nuostatų 33.1–33.6 p.) arba išregistruoti žemės sklypą iš Kadastro (Nuostatų 30.1–30.6 p.).

18.       Teismas nurodė, kad Patikrinimo aktas patvirtino, jog buvo patikslinti Kadastro duomenis keičiantys rodikliai, t. y. medyno sudėtis, amžius, aukštis, skersmuo, tačiau medyno 0,5 skalsumas išliko. Jokių pagrindų ir duomenų, atitinkančių Nuostatų 30.1–30.6 papunkčių atvejus, išregistruoti ginčo teritoriją iš Kadastro nebuvo nustatyta ir pareiškėjas tokių duomenų nepateikė, tačiau atsakovui atsirado teisinis pagrindas ištaisyti netikslius duomenis.

19.       Teismas akcentavo, kad pareiškėjo argumentai, jog žemės sklypas turėjo būti išregistruotas iš Kadastro, nes pareiškėjo žemės sklypo dalyje nėra valstybinės reikšmės miško plotų ir didžioji žemės sklypo dalis nėra priskirtina miško žemei, nepaneigia Kadastro duomenų, nustatytų 2020 m. patikrinimo metu, kurie patvirtina, jog Kadastre buvo inventorizuota miško žemė. Byloje nenustatyta jokių išskirtinių faktinių aplinkybių ir teisinių pagrindų, sudarančių prielaidas ginčo žemės sklypo teritoriją išregistruoti iš Kadastro, t. y. iš valstybinės reikšmės miško ploto ribų, ir tokiu būdu patikslinti Kadastro duomenis.

20.       Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Miškų įstatymo 2 straipsnį mišku yra laikomas ne tik ne mažesnis kaip 0,1 ha plotas, apaugęs medžiais, bet ir plotas, kuriame medynas išretėjęs ar dėl žmonių veiklos ar gamtinių veiksnių jame laikinai medžių nėra (želdintinos miško aikštės, kirtavietės, žuvę medynai). Tai, kad aplinkybės, jog ginčo teritorijoje yra retesnis medynas ir tai, kad neteisingai 2011 m. inventorizacijos duomenyse buvo nurodyti vyraujančios rūšies medžių kiekybiniai rodikliai (medžių skaičius, amžius, aukštis, skersmuo), nėra teisinis pagrindas išregistruoti ginčo teritoriją iš Kadastro, nes ginčo teritorija atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus.

21.       Teismas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimų kontekste vertino, kad Kadastro ir Patikrinimo akto duomenys leidžia neabejotinai konstatuoti, jog skundžiamas sprendimas, kuriuo buvo patikslinti ginčo žemės sklypo Kadastro aprašomieji duomenys, ir skundžiamas raštas, kuriuo atsisakyta išregistruoti ginčo sklypą iš Kadastro, yra teisėti ir pagrįsti, nes priimti atsižvelgus į ginčo atvejui reikšmingus faktus ir sąlygas, įvertinus visas objektyvias faktines aplinkybes, kurios buvo reikšmingos priimant sprendimą dėl Kadastro duomenų patikslinimo bei atsisakant tenkinti pareiškėjo prašymą išregistruoti ginčo sklypą iš Kadastro.

22.       Teismas nenustatė, kad priimant ginčijamus aktus buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje suformuluotų reikalavimų individualiam administraciniam aktui ir šie reikalavimai nebuvo pažeisti.

23.       Teismas, nepanaikinęs skundžiamų aktų, netenkino išvestinio reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus bei pareiškėjo prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III.

24.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

25.       Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindė šiais pagrindiniais argumentais:

25.1.                      Teismas, pažeisdamas proceso teisės normas, nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas praleido terminus ABTĮ 29 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais ginčyti 1988 m., 2000 m., 2010 m. ir 2011 m. inventorizacijos duomenis. Patikrinimo aktas ir inventorizacijų taksacinės kortelės pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti skundo dalyku. Šių aktų teisėtumas tikrintintas sprendžiant dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo. Be to, pareiškėjas ginčo žemės sklypą įsigijo tik 2019 m. spalio 3 d., vienos taksacinės kortelės ir kiti susiję duomenys, kurie neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų (dalis be datų, nepasirašyti, taksoraščių duomenys ir rodikliai prieštaringi, vienoje vietoje nurodant „Aikštė“, kitoje – „Miško aikštė“) pateikti su Patikrinimo aktu, o kiti teismui, kas įrodo, jog pareiškėjas termino ginčyti juose nurodytus duomenis nepraleido.

25.2.                      Kadangi teismas aktualių ginčui inventorizacijos duomenų (taksacinių kortelių rodiklių ir kitų nurodytų duomenų) teisėtumo nenagrinėjo, tačiau šiuos duomenis vertino kaip faktines aplinkybes, lėmusias ginčo žemės priskyrimą miškui ir miško žemei, todėl šioje skundo dalyje, įskaitant ir dėl pareiškėjo 2019 m. lapkričio 18 d. ir 2019 m. gruodžio 19 d. prašymų ištaisyti klaidas, byla liko neišnagrinėta, teismas esančių įrodymų neištyrė ir nevertino, teismo sprendimas šioje dalyje yra ir be motyvų.

25.3.                      Aktualūs VĮ Registrų centro išrašo duomenys dėl ginčo žemės sklypo suformavimo tik 2015 m. vasario 25 d. bei Urėdijos 2020 m. rugsėjo 28 d. rašto „Dėl informacijos pateikimo“ turinys, kuriame Urėdija nurodo, kad neturi išsaugojusi jokių su inventorizacijomis susijusių dokumentų.

25.4.                      Atsakovo 2020 m. vasario 6 d. rašte pateiktas miško aikštės apibrėžimas yra klaidingai retroaktyviai taikomas 2000 m. situacijai. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu. Miškų įstatyme ar kitame įstatyme sąvokos „Aikštė“, kaip ir „Miško aikštė“ ar „Miško aikštelė“ nėra apibrėžtos, kas patvirtina, jog taksoraščiuose, Planšetų albume ar kituose dokumentuose tokie įrašai kaip „Aikštė“, ar „Miško aikštė“ ar teismo įvardinta „Miško aikštelė“ niekaip nepatvirtina ginčo sklypo priskyrimo miško žemei. Be to, viename taksoraštyje 2010 m. įrašyta, kad 29 sklypas yra privatus, o 9P (pušys) yra 33 metų, kai kitame – 9P (pušys) yra 25 metų, o Patikrinimo akto taksoraštyje – 6P (pušys) yra 18 metų. pagal VĮ Registrų centro išrašą 1,08 ha žemės sklypas privačiu tapo tik 2015 m., kas paneigia, kad ginčo sklypas 2010 m. buvo privatus. Taip pat ir (galimai) 2000 m. taksoraštyje (be datos) nurodyta „privatus“. Be to, viename taksoraštyje įrašyta, kad 1984 m. yra blogi želdiniai, o galimai 2000 m. (be datos) taksoraštyje, kad medžiai žuvę, kas patvirtina, jog 2010 m. ir 2011 m. 9P (pušys) negali būti nei 33, nei 25 metų, bet įrodo, kad ir 2011 m. inventorizacijos duomenys, kur įrašyta, jog skl. 29, 0,3 ha yra 9P (pušys) 25 metų, yra klaidingi.

25.5.                      Atsižvelgiant į tai, kad nėra išsaugota jokių su ginčo sklypo inventorizacijomis susijusių dokumentų, atsakovas galimai atgalinėmis datomis sukūrė prieštaringus bei klaidingus taksoraščius ir kitus inventorizacijų dokumentus pagal poreikį, dėl ko teismas nepasisakė, neišnagrinėjo skundo dalies dėl pareiškėjo prašymų ištaisyti klaidas, atsakovo klaidų, kas sudaro pagrindą išvadai, jog teismas pažeidė ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

25.6.                      Į bylą pateikta ištrauka iš 1988 m. Avižienių sodininkystės tarybinio ūkio žemės naudojimo ribų plano patvirtina, kad ginčo 0,30 ha plotas yra ariama žemės ūkio naudmena. Tą įrodo ir byloje esantis MB Aras ir Hektaras 2019 m. gruodžio 20 d. raštas, o į bylą pateiktos ortofoto nuotraukos patvirtina, kad 1997 m. jokių želdinių, pušelių ar miško nebuvo. Pagal TSRS Miškų ūkio valstybinio komiteto 1987 m. sausio 23 d. įsakymu patvirtintus šakinių standartų „Kultūriniai miškai“ reikalavimus ginčo sklypas negalėjo būti „pervestas“ į miško žemės plotus, kadangi neatitiko nustatytų standartų, jog pasodintų pušelių amžius turi būti ne mažiau 7 m., o aukštis 1,1 m. Reiškia (galimai) 1988 m. taksoraštyje nurodytas sklypas, kaip neatitinkantis standarto, negalėjo būti „pervestas“ į miško žemės plotus.

25.7.                      Tuo metu (LTSR) galiojo Valstybinis miškų kadastras (Miškų kodekso 128 straipsnis), kai 1979 m. birželio 21 d. įstatymu buvo patvirtintas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos miškų kodeksas, ir nustatyta, kad jis įsigalioja nuo 1979 m. spalio 1 d. Tačiau ginčo sklypas į jį įrašytas nebuvo, kas įrodo, jog ginčo sklypas buvo ariama žemės ūkio naudmena bei paneigia jo atitikimą miško žemei.

25.8.                       Svarbu tai, kad Miškų įstatymas įsigaliojo tik nuo 1995 m. sausio 1 d., o jam įsigaliojus neteko galios Lietuvos Respublikos miškų kodeksas (27 straipsnis). Pagal teismų praktiką, siekiant teisinių santykių stabilumo, taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja).

25.9.                      Kadangi Miškų įstatymas įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d., vadovaujantis šio įstatymo 16 straipsniu, ginčo sklypas į Kadastrą galėjo būti įrašytas tik remiantis po 1995 m. sausio 1 d. turimais valstybinės miškų inventorizacijos duomenimis, kas papildomai paneigia ginčo sklypo 1988 m. inventorizavimą kultūrinės kilmės pušynu, bet vėlgi įrodo, kad ginčo sklypas iki pirmo įregistravimo Kadastre buvo ariama žemės ūkio naudmena ir neatitiko miško žemei nustatytų reikalavimų.

25.10.                      Nors teismas buvo įpareigojęs atsakovą pateikti su ginču susijusius duomenis, tačiau atsakovas duomenų apie tai, kada pirmą kartą ir kokie ginčo sklypo duomenys buvo įregistruoti Kadastre, kokie duomenys buvo įregistruoti įsigaliojus Nutarimui bei kada šie duomenys buvo atnaujinti iki 2020 m. sausio 17 d., nepateikė. Byloje yra tik vienintelė pažyma Nr. 114233, patvirtinanti, jog ginčo (duomenys neskelbtini) sklypas Patikrinimo akto 4 priedo pagrindu, ką nustatė teismas, į Kadastrą įregistruotas tik 2020 m. sausio 17 d. ginčijamo 2020 m. sausio 17 d. sprendimo pagrindu. Be to, iš šios pažymos matyti, kad į pareiškėjui su bendraturčiu priklausantį 1,08 ha žemės sklypą patenka tik 0,15 ha plotas, įregistruotas į Kadastrą, tačiau (duomenys neskelbtini) taksacinis sklypas yra 0,3 ha ploto. Taigi, byloje nėra jokių duomenų apie tai, ar (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo likusi 0,15 ha dalis yra / nėra įregistruota į Kadastrą, nors ir ši dalis pareiškėjui su bendraturčiu priklauso asmeninės nuosavybės teise.

25.11.                      Byloje nėra jokių įrodymų ir apie tai, kad atsakovas ginčo sklypo įregistravimo į Kadastrą duomenis per 20 darbo dienų nuo įregistravimo būtų perdavęs Nekilnojamojo turto registrui. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad ginčo sklypo miško naudojimo apribojimai VĮ Registrų centre įregistruoti 2015 m. vasario 25 d., netgi darant prielaidą, kad atsakovas savaiminukais apaugusį ginčo sklypą, kaip pats nurodo, į Miškų valstybės kadastrą įregistravo 2013 m. lapkričio 7 d. pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto perduotus 2010–2011 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis, tokiu atveju atsakovas pagal teismų praktiką turėjo pareigą tuometį savininką įspėti dėl jo žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo iš žemės ūkio į miškų, o šios pareigos laiku neįvykdžius ir praleidus 3 mėnesių laiką, skirtą neaiškumams pašalinti, atsakovas neteko galimybės įrodyti, kad 2010 m. ir 2011 m. fiksuoti duomenys (9 pušys (P), 1 beržas (B), 1 blindė (B1)), kaip nustatė teismas, augo būtent pareiškėjo žemės ūkio paskirties sklype.

25.12.                      Atsakovo sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes juose apie pareiškėjo prašomas ištaisyti klaidas nepasisakyta. Teismas sprendime dėl klaidų ištaisymo nepasisakė todėl teismo sprendimas pripažintinas kaip nemotyvuotas.

25.13.                      Teismas netinkamai (ne) taikė materialinės teisės normas, dalies nurodytų faktinių aplinkybių nenagrinėjo, nenustatinėjo ir nevertino (sprendimas dalyje yra be motyvų), dalį nustatė klaidingai, dėl ko padarė netinkamas išvadas bei iš esmės pažeidė ir proceso normas, o be to, nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, todėl byloje priimtinas naujas sprendimas arba byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

26.       Atsakovas Miškų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą šiais pagrindiniais argumentais:

26.1.                      Nei ginčo miško žemės sklypo paskirtis, nei naudmenos nėra pasikeitę nuo 2015 m. kovo 17 d., t. y. nuo miško žemės sklypo suformavimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas jau 2019 m. spalio 3 d. įsigydamas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu miškų ūkio paskirties ginčo žemės sklypą VĮ Registrų centro duomenimis žinojo ir suprato, kad įsigyja miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame yra miškas. Pareiškėjo privatus interesas buvo įsigyti miškų ūkio paskirties žemę, kurioje yra miškas, todėl nesuprantamas pareiškėjo siekis pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigytą mišką išregistruoti iš Kadastro. Sutinkama su pareiškėjo teiginiu, kad pirmą kartą sklypas suformuotas 2015 m. vasario 25 d.

26.2.                      Teismas, priešingai nei nurodo pareiškėjas, nurodė, kad Urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinis miško žemės sklypas Kadastre buvo įregistruotas 2003 m. spalio 16 d., įsigaliojus Nutarimui pagal 2000 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. 1988 m. Valstybinės sklypinės inventorizacijos duomenys tik patvirtina faktus, kad ginčo sklypas buvo skirtas miškui įveisti ir jame miškas buvo veisiamas. Miškų įstatyme nuo pat jo įsigaliojimo pradžios yra nustatyta, kad žemė, skirta miškui įveisti, laikoma miško žeme.

26.3.                      Miškų įstatymo 13 straipsnio 6 dalies, Nuostatų 25 punkto ir 31.1 papunkčio kontekste į bylą yra pateikti visi (tame tarpe ir visų buvusių valstybinių sklypinių inventorizacijų) grafiniai bei atributiniai taksacinių sklypų inventorizacijos duomenys, kurių pagrindu ginčo sklypas buvo registruotas Kadastre.

26.4.                      Pagal Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro funkcionavimo koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-358, 3.7 ir 4.2.1. papunkčius, Miškų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punktą VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas, atlikęs 2000 m. ir 2010–2011 m. valstybines sklypines miškų inventorizacijas, inventorizacijos duomenis perdavė atsakovui – Kadastro tvarkytojui. Atsakovas neturėjo įtakos inventorizacijų procesams ir rezultatams, todėl jei pareiškėjas vis tik ir siektų ginčyti inventorizacijas ir / ar jų rezultatus, tokiame ginče atsakovas galėtų būti tik suinteresuotu asmeniu. Atsakovas ginčo miško žemės plotą registravo Kadastre pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto perduotus 2000 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Kadastro duomenys buvo atnaujinti 2013 m. lapkričio 7 d. pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto perduotus 2010–2011 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Miško, kaip jis apibrėžtas Miškų įstatyme, inventorizavimas miško žemėje, kaip ji apibrėžta Miškų įstatyme, akivaizdu, kad negali būti laikoma miškų inventorizavimo klaida.

26.5.                      Atkreiptinas dėmesys ir į ginčo dalyką, kuris susijęs su Kadastre registruoto pareiškėjui priklausančio miško ir miško žemės sklypo atitiktimi (neatitiktimi) Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytiems miškui ir miško žemei keliamiems reikalavimams, o ne su ginčo teritorijos įtraukimu į Kadastrą ir šiuos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Pareiškėjas neginčijo 1988 m., 2000 m. ir 2010–2011 m. valstybinių sklypinių miškų inventorizacijų ir / ar jų rezultatų, neprašė minėtų inventorizacijų pripažinti negaliojančiomis ar neteisėtomis, taip pat neprašė panaikinti šių inventorizacijų rezultatų, todėl kol minėtos valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos teisės aktų nustatyta tvarka nėra pripažintos neteisėtomis ir / ar negaliojančiomis, teismas pagrįstai šių inventorizacijų metu nustatytas faktines aplinkybes vertino kaip įrodymus. Pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ 29 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais ginčyti faktines aplinkybes, nustatytas minėtų inventorizacijų metu.

26.6.                       Miškų įstatymo, Aprašo, Nuostatų teisinio reglamentavimo kontekste atsakovas, atsižvelgdamas į patikrinimo vietoje metu nustatytas faktines aplinkybes, 2020 m. sausio 17 d. sprendimu patikslino Kadastro aprašomuosius duomenis. Kadangi Patikrinimo aktu buvo nustatytos Kadastro duomenų neatitiktys, atsakovas, būdamas Kadastro tvarkytojas, įgijo pareigą tikslinti Kadastro duomenis ir tai atliko pagrįstai pagal pasikeitusią faktinę būklę. Kadastre užfiksuoti duomenys buvo lyginami su faktine padėtimi, jų atitiktimi miško ir miško žemei keliamiems reikalavimams.

26.7.                      Priimant 2020 m. vasario 6 d. raštą buvo įvertinti Nuostatų 30 punkte nurodyti visi baigtiniai pagrindai, kuriais remiantis Kadastro objektai gali būti išregistruojami. Nei vienas iš Nuostatų 30 punkte nurodytų pagrindų nebuvo nustatytas, todėl nebuvo jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išregistruoti Urėdijos Paežerio girininkijos 451 kvartalo 29 taksacinį sklypą iš Kadastro. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus teritorija, atitinkanti Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 punkto (2004 m. įstatymo redakcija) apibrėžimą, negali būti laikoma ne mišku.

IV

27.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pareiškėjo L. V. K. apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą.

28.        Apeliacinės instancijos teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad 1988 metais ginčo teritorijoje inventorizuotas pušynas, kurį sudarė 10 pušų, o 2000 metais buvo likusi tik miško aikštelė. Vėlesnių inventorizacijų (2010 ir 2011 metais) metu nustatyta, kad ginčo žemės sklypas buvo apaugęs savaiminės kilmės medynais.

29.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo teritoriją Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 8 dalies, apibrėžiančios miško sąvoką, ir 19 dalies, apibrėžiančios miško žemės sąvoką, kontekste, konstatavo, kad taksoraščių duomenys patvirtina, jog ginčo žemės plotas anksčiau minėtais laikotarpiais buvo apaugęs mišku (medynu) ir užimtas miško žemės (miško aikštele), todėl atitiko Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 8 ir 19 dalyse numatytą miško ir miško žemės sąvokų apibrėžimus. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo žemės sklypas iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. 1255 įsigaliojimo pagal Miškų valstybės kadastro duomenis buvo užimtas miško žemės ir miško aikštele, įsigaliojus minėtam nutarimui buvo įregistruotas Miškų valstybės kadastre.

30.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Miškų tarnyba 2020 m. sausio 16 d. atliko Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietoje, t. y. Vilniaus miškų urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype, ir nustatė, jog ginčo sklypo 0,2611 ha plote Miškų valstybės kadastro duomenų neatitikimą – medyno pokyčius, būtent tai, kad Vilniaus miškų urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype augo 6 pušys (P) – 18 metų amžiaus, 15 m aukščio, 16 cm skersmens, 2 beržai (B) – 20 metų amžiaus, 15 m aukščio, 16 cm skersmens, 2 blindės (B1) – 20 metų amžiaus, 15 m aukščio, 18 cm skersmens, tačiau bendras medyno skalsumas 0,5 nepakito palyginti su ankstesniais taksoraščių rodikliais. Teismas nurodė, kad tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertinta, jog ginčo žemės sklypas užimtas miško žeme ir išregistruoti ginčo žemės sklypą iš valstybinės reikšmės miškų plotų nėra teisinio pagrindo. Patikrinimo metu nustačiusi Miškų kadastro duomenų neatitikimus, Valstybinė miškų tarnyba teisėtai ir pagrįstai patikslino į pareiškėjo ginčo sklypą patenkančio miško taksacinio sklypo duomenis Miškų kadastre pagal pasikeitusią faktinę būklę.

31.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtino, jog L. V. K. nuosavybės teise priklauso 1/2 miškų ūkio paskirties (žemės sklypo naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai) 1,08 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini))., kurį pareiškėjas įsigijo 2019 m. spalio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, bei padarė išvadą, kad jog pareiškėjas žinojo ir suprato, kad įsigyja miškų ūkio paskirties žemės sklypą.

32.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nustačiusi, kad ginčo žemės sklypas atitiko miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus Miškų tarnyba taip pat pagrįstai atsisakė ištaisyti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, išbraukiant iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis apie miško žemę esančią žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)).

33.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo 1988, 2000, 2010 ir 2011 metų inventorizacijos duomenų (taksacinių kortelių rodiklių ir kitų nurodytų duomenų) teisėtumo, patikrinęs bylą įrodymų leistinumo ir sąsajumo aspektais, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė, bei pažymėjo,kad byloje yra visi (tame tarpe ir visų buvusių valstybinių sklypinių inventorizacijų) grafiniai bei atributiniai taksacinių sklypų inventorizacijos duomenys, kurių pagrindu ginčo sklypas buvo registruotas Miškų valstybės kadastre ir kurių kopijos nustatyta tvarka patvirtintos. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas patikslintame skunde neginčijo 1988 m., 2000 m. ir 2010–2011 m. valstybinių sklypinių miškų inventorizacijų ir / ar jų rezultatų, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisakė.

34.       Apeliacinės instancijos teismas pripažino nereikšmingais apeliacinio skundo argumentus, susijusius su 1988 m. ginčo žemės sklypo inventorizacija ir ankstesnio savininko įspėjimo dėl jo žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo iš žemės ūkio į miškų.

35.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, analizavo ir vertino visus skunde pirmosios instancijos teismui pareikštus reikalavimus, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

V.

36.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – ir LVAT) buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo L. V. K. 2021 m. lapkričio 29 d. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2636-662/2021 pagal pareiškėjo L. V. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – valstybinė įmonė Valstybinių miškų urėdija, J. K.) dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

37.       Pareiškėjas nurodo tokius prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą argumentus:

37.1.                      Pareiškėjas, pakartojęs faktines bylos aplinkybes, nurodo, kad kreipėsi į Tarnybą siekdamas ištaisant klaidas patikslinti kadastro duomenis L. V. K. ir J. K. valdomame sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. priskirti taksacinio sklypo Nr. 29 dalį, patenkančią į valdą žemei, apaugančiai mišku, ir pakeisti vyraujančios medžių rūšies (Pušis) vidutinį amžių į 15. Kaip vieną iš prašymo Tarnybai reikalavimų pareiškėjas nurodo Tarnybos prašęs nurodyti tuo metu galiojusį norminį aktą ir sodinukų kriterijus ar nuostatas, kuriomis remiantis sodinukai deklaruoti kaip kultūrinės kilmės pušynas, o taip pat nurodyti, remiantis kokiu tuo metu galiojusiu norminiu aktu minėta teritorija priskirta miško žemės plotams. Tarnybai dėl minėtų pareiškėjo reikalavimų nepasisakius iš viso (neišnagrinėjus šių reikalavimų visai), pareiškėjas nurodo nagrinėtoje byloje teismo prašęs Tarnybos priimtus 2020 m. vasario 6 d. ir 2020 m. sausio 17 d. panaikinti ir tuo pagrindu, kad tokie sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio imperatyvių reikalavimų, tačiau nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinis teismas dėl minėtų pareiškėjos reikalavimų visiškai nepasisakė.

37.2.                      Pareiškėjas pažymi, jog pagal suformuotą administracinių teismų praktiką, institucijai visiškai neišnagrinėjus bet kurio iš pareiškėjo reikalavimų, toks institucijos sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir vien tuo pagrindu yra naikinamas (LVAT 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1082-525/2021; 2020 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-946-415/2020 ir kt.).

37.3.                      Pareiškėjas teigia, kad Tarnyba neišnagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas, ir apeliacinės instancijos teismas, nevertindami minėtos skundo aplinkybės, bei nenurodydami jokių motyvų, kodėl šiuo konkrečiu atveju Tarnyba neturėjo pareigos išnagrinėti visų pareiškėjo prašymo reikalavimų (abiejų instancijų teismų sprendimai šiose dalyse yra be motyvų), akivaizdžiai netinkamai taikė visiškai aiškias VAĮ 8 straipsnio nuostatas (materialinės teisės normas) ir nukrypo nuo tokiu atveju identiškose bylose vieningos administracinių teismų praktikos, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla.

37.4.                      Pareiškėjas nurodo, kad minėtos aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti apeliacinį procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

37.5.                      Pareiškėjas nurodo byloje įrodinėjęs, kad ginčo sklypas 1988 metais ir vėliau buvo ariama žemės ūkio naudmena ir nepriklausė nei miškui, nei miško žemei. Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ginčo žemę miškui ir miško žemei priskyrė įvertinęs 1988, 2000, 2010 ir 2011 metų inventorizacijos duomenis, o apeliacinės instancijos teismas, be jokių motyvų pasisakęs, kad 1988 metais ginčo teritorijoje inventorizuotas pušynas, o 2000 metais buvo likusi tik miško aikštelė, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su 1988 m. ginčo žemės sklypo inventorizacija, pripažino nereikšmingais. Pareiškėjo teigimu, būtent 1988 m. inventorizacija ir yra esminė sprendžiant, kokios paskirties žemė tuo metu buvo, bei kaip keitėsi / nesikeitė; kada ji pirmą kartą įregistruota Miškų kadastre.

37.6.                      Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atidėjęs bylos nagrinėjimą, buvo įpareigojęs Tarnybą pateikti visus turimus duomenis iš Miškų kadastro apie ginčo žemės sklypą, tačiau atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kada pirmą kartą ir kokie ginčo sklypo duomenys buvo įregistruoti Miškų kadastre; kada bei kokie duomenys buvo įregistruoti (jeigu buvo) Miškų kadastre 2003 m. spalio 16 d. įsigaliojus Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 pagal galimai 2000 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis, ir kokie duomenys buvo atnaujinti pagal valstybės įmonės Valstybinio miškotvarkos instituto (šiuo metu VĮ Valstybinių miškų urėdija) perduotus 2010-2011 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis.

37.7.                      Pareiškėjas pažymi, kad į bylą pateikta ištrauka iš 1988 m. Avižienių sodininkystės tarybinio ūkio žemės naudojimo ribų plano patvirtina, kad ginčo 0,30 ha plotas yra ariama žemės ūkio naudmena, tą patvirtina ir byloje esantis MB Aras ir Hektaras 2019 m. gruodžio 20 d. raštas, o į bylą pateiktos ortofoto nuotraukos patvirtina, kad net 1997 m. jokių želdinių, pušelių ar miško ginčo žemėje nebuvo, tačiau minėtų aplinkybių abiejų instancijų teismai nevertino ir dėl jų nepasisakė.

37.8.                      Pareiškėjas pažymi, jog 1979 m. birželio 21 d. įstatymu buvo patvirtintas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – ir LTSR) miškų kodeksas, įsigaliojęs nuo 1979 m. spalio 1 d. (toliau – ir Miškų kodeksas), ir nustatęs, kad Lietuvoje galioja Valstybinis miškų kadastras (Miškų kodekso 128 straipsnis), tačiau ginčo sklypas į jį (tuometį Valstybinį miškų kadastrą) įrašytas nebuvo.

37.9.                      Pareiškėjas nurodo byloje prašęs teismo taikyti tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, įskaitant ir TSRS Miškų ūkio valstybinio komiteto 1987 m. sausio 23 d. įsakymu patvirtintus šakinių standartų „Kultūriniai miškai“ (toliau – ir Standartai) reikalavimus, kuriuose nustatyta, jog pasodintų pušelių amžius turi būti ne mažiau 7 m., o aukštis 1,1 m. (Standartų 1.1, 1.2 punktai ir 1.2.4 papunktis), ir pažymi įrodinėjęs, kad ginčo žemės sklypas 1988 metais ir vėliau neatitiko šių nustatytų standartų, todėl ir nurodytu pagrindu ginčo sklypas negalėjo ir nebuvo „pervestas“ į miško žemės plotus. Pareiškėjas akcentuoja, jog Tarnyba ir abiejų instancijų teismai dėl LTSR miškų kodekso 128 straipsnio (LTSR valstybinio miškų kadastro) bei dėl Standartų reikalavimų taikymo nepasisakė visai ir šių materialiosios teisės normų netaikė, tačiau jų taikymas būtent ir paneigia Tarnybos versiją, kad ginčo sklypas 1988 m. buvo inventorizuotas kaip kultūrinės kilmės pušynas, kuris atseit žuvo, ir abiejų teismų išvadas, kad 1988 m. inventorizuotas pušynas, kuriam 2000 metais sunykus, neva liko tik miško aikštelė. Pareiškėjas pažymi, jog Miškų kodekso 128 straipsnio nuostata ir Standartai yra visiškai aiškūs, o Tarnyba ir abiejų instancijų teismai be jokių motyvų jų netaikė, taip padarydami akivaizdų esminį materialiosios teisės normų taikymo pažeidimą, todėl dėl minėto pažeidimo yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose nustatytais pagrindais.

37.10.                      Pareiškėjas nurodo, kad 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo Miškų įstatymas, kurio 16 straipsnyje buvo nustatyta, kad miškų apskaita tvarkoma, sudaromas valstybinis miškų kadastras bei miškotvarkos projektai rengiami remiantis valstybinės miškų inventorizacijos duomenimis. Pareiškėjas pažymi, jog ginčo sklypas į Miškų kadastrą galėjo būti įrašytas tik remiantis po 1995 m. sausio 1 d. turimais valstybinės miškų inventorizacijos duomenimis, kas taip pat paneigia ginčo sklypo 1988 m. inventorizavimą kultūrinės kilmės pušynu, bei įrodo, kad ginčo sklypas iki pirmo įregistravimo Miškų kadastre neatitiko nei miškui, nei miško žemei nustatytų reikalavimų, o buvo ariama žemės ūkio naudmena.

37.11.                      Pareiškėjas nurodo, kad pagal Nuostatų 39 punktą, Kadastro tvarkytojas duomenis apie Kadastro objekto įregistravimą, Kadastro objekto pakeitimo duomenų įrašymą ar Kadastro objekto išregistravimą ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo Kadastro objekto įregistravimo, Kadastro objekto pakeitimo duomenų įrašymo ar Kadastro objekto išregistravimo perduoda Nekilnojamojo turto registrui keitimosi duomenimis sutartyje nustatyta tvarka, tačiau byloje nėra jokių įrodymų ir apie tai, kad Tarnyba ginčo sklypo įregistravimo į Miškų kadastrą duomenis per 20 darbo dienų nuo įregistravimo būtų perdavusi Nekilnojamojo turto registrui, bei pažymi, kad teismai dėl to nepasisakė ir to nevertino.

37.12.                      Pareiškėjas nurodo, kad teisėje galioja principas, jog įstatymas atgal negalioja, bei pažymi, jog Miškų įstatymo 16 straipsnio nuostatos 1988 metais dar negaliojo, todėl teismai akivaizdžiai netinkamai retroaktyviai taikė Miškų įstatymo 16 straipsnio nuostatas ir jų pagrindu patvirtintų Nuostatų ir Aprašo nuostatas, ir taip padarė akivaizdžius ir esminius materialiųjų teisės normų taikymo pažeidimus ir nukrypo nuo tokiu atveju identiškose bylose vieningos administracinių teismų praktikos (LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1508/2012), dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla, todėl dėl nurodytų motyvų apeliacinis procesas atnaujintinas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

37.13.                      Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime (byla Nr. 45/03-36/04) ir 2005 m. gruodžio 12 d. nutarime (Byla Nr. 20/02) yra išaiškinęs, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu.

37.14.                      Pareiškėjas pažymi, jog bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo žemės sklype 2000 m. buvo likusi tik miško aikštelė, o vėlesnių inventorizacijų (2010 ir 2011 metais) metu nustatyta, kad ginčo žemės sklypas buvo apaugęs savaiminės kilmės medynais, bei atkreipia dėmesį, jog Miškų įstatyme ar kokiame kitame įstatyme sąvokos „Miško aikštelė“ nėra, o taksoraščiuose, Planšetų albume ar kituose dokumentuose įrašai, kurie teismo įvardinti „Miško aikštelė“ niekaip nepatvirtina ginčo sklypo priskyrimo miškui ar miško žemei, tačiau bylą nagrinėję teismai nenurodė, kodėl šiuo konkrečiu atveju Tarnyba ir teismai neturėjo pareigos vadovautis Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir taikyti tik Miškų įstatyme apibrėžtas sąvokas, šioje dalyje bylą nagrinėjusių teismų sprendimai yra nemotyvuoti. Pasak pareiškėjo, bylą nagrinėję teismai akivaizdžiai netinkamai taikė konstitucinio teisinės valstybės principą bei visiškai aiškias Miškų įstatyme apibrėžtas sąvokas ir nukrypo nuo Konstitucinio Teismo išaiškinimų, dėl ko taip pat buvo neteisingai išspręsta byla, ir tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

37.15.                      Pareiškėjas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažymėjo, jog ginčo žemės sklype vėlesnių inventorizacijų (2010 ir 2011 metais) metu nustatyta, kad ginčo žemės sklypas buvo apaugęs savaiminės kilmės medynais. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. D1-409/3D-331 patvirtino Medžių savaiminukais apaugusios ne miško žemės inventorizacijos ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas), 15.2.1. papunktis nustato, kad tais atvejais, kai savaiminukų vidutinis amžius ne mažesnis kaip 20 metų, per 3 mėnesius nuo inventorizacijos duomenų gavimo dienos informuoja žemės savininkus, kad šie plotai per 3 mėnesius nuo informavimo dienos bus įrašyti į Miškų valstybės kadastrą kaip miškas ir įtraukti į valstybinę miškų apskaitą, o žemės savininkai turės patikslinti žemės sklypo kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka.

37.16.                      Pareiškėjas pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką, Tarnyba gavusi duomenis iš Miškotvarkos instituto dėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, turėjo pareigą pareiškėją įspėti dėl jo žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo iš žemės ūkio į miškų, tačiau šios pareigos savalaikiai neįvykdė ir praleido 3 mėnesių terminą, skirtą neaiškumams pašalinti, todėl neteko galimybės įrodyti, kad 2011 m. fiksuoti duomenys (10 drebulių virš 20 metų amžiaus) augo būtent pareiškėjo žemės ūkio paskirties sklype, o sekantys patikrinimai situacijos pakeisti nebegali (LVAT 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje eA-2562- 662/2020).

37.17.                      Pareiškėjas pažymi, kad nors byloje nėra įrodymų, kada ir kokie (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo duomenys buvo įregistruoti (jeigu buvo) į Miškų kadastrą, tačiau Tarnyba nurodė, jog savaiminukais apaugusį ginčo sklypą į Miškų kadastrą įregistravo 2013 m. lapkričio 7 d. pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto (šiuo metu VĮ Valstybinių miškų urėdija) perduotus 2010-2011 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Pareiškėjas pažymi, jog nagrinėjamu atveju Tarnyba turėjo pareigą tuometį savininką įspėti dėl jo žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo iš žemės ūkio į miškų, o šios pareigos laiku neįvykdžiusi ir praleidusi 3 mėnesių terminą, skirtą neaiškumams pašalinti, neteko galimybės įrodyti, kad 2010 ir 2011 m. fiksuoti duomenys (9 pušys (P), 1 beržas (B), 1 blindė (B1)) buvo būtent pareiškėjo žemės ūkio paskirties sklype, o sekantys patikrinimai situacijos pakeisti nebegali.

37.18.                      Pareiškėjas teigia, kad Tarnyba ir bylą nagrinėję teismai, padarydami akivaizdų esminį materialiosios teisės normų taikymo pažeidimą, nepagrįstai netaikė būtent šiam ginčui teisiškai reikšmingų Tvarkos aprašo ir 15.2.1. papunkčio nuostatų, ir nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, ir tai lėmė ir apeliacinio teismo netinkamas išvadas, kad nereikšmingi yra apeliacinio skundo argumentai, susiję su ankstesnio savininko įspėjimu dėl jo žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo iš žemės ūkio į miškų, ir dėl to byla išspręsta neteisingai, o apeliacinis procesas atnaujintinas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose nustatytais pagrindais.

38.       Atsakovas Miškų tarnyba pateikė atsiliepimą dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą, kuriame prašo atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2636-662/2021 bei pateikia tokius atsiliepimo argumentus:

38.1.                      Tarnyba pažymi, kad pareiškėjas savo patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui pats suformulavo ginčo dalyką, t. y. teismo prašė įpareigoti atsakovą išregistruoti Vilniaus miškų urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinį sklypą iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro, t. y. pareiškėjas nesiekė gauti vienokios ar kitokios informacijos iš Tarnybos, bet siekė ginčo sklypo išregistravimo iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro.

38.2.                      Atsakovas nesutinka, jog Tarnyba neatsakė pareiškėjui dėl jo reikalavimų suteikti informaciją, bei pažymi, kad Tarnybos 2020 m. vasario 6 d. rašte buvo aiškiai nurodyta, kad pagal archyvinius duomenis nagrinėjama teritorija 1988 m. inventorizacijos metu buvo inventorizuota kaip 1984 metais įveistas kultūrinės kilmės pušynas (10P), 0,5 m aukščio, 0,5 skalsumo, želdinių būklė bloga, suprojektuota ūkinė priemonė – dalinis želdinimas, bei pažymėta, jog Tarnyba neturi patikimų duomenų apie 1988 metais galiojusius norminius aktus ir sodinukų vertinimo kriterijus, bei pateikta Tarnybos turima informacija apie 1988 metais miškų inventorizaciją reglamentavusius teisės aktus.

38.3.                      Tarnyba visiškai nesutinka su pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentu, jog 1988 m. inventorizacija ir yra išeities taškas vertinant, kokia žemė ir kokios paskirties ji tuo metu buvo bei kaip keitėsi ar nesikeitė ir kada pirmą kartą ji buvo įregistruota į Miškų kadastrą, bei pažymi, jog ir Tarnyba, ir bylą nagrinėję teismai konstatavo, jog Vilniaus miškų urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinis miško žemės sklypas Valstybės miškų kadastre buvo įregistruotas 2003 m. spalio 16 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255, pagal 2000 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis.

38.4.                      Tarnyba visiškai nesutinka su pareiškėjo nurodytu argumentu, jog Tarnyba į bylą nepateikė duomenų iš Miškų kadastro apie ginčo žemės sklypą (kada ir kokie ginčo sklypo duomenys buvo įregistruoti ir kt.), bei pažymi, jog byloje yra visi (ir visų buvusių valstybinių sklypinių inventorizacijų) grafiniai bei atributiniai taksacinių sklypų inventorizacijų duomenys, kurių pagrindu ginčo sklypas buvo registruotas Miškų valstybės kadastre.

38.5.                      Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro funkcionavimo koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-358, 3.7. p. nurodyta, kad pirminio miško masyvų įregistravimo metu Kadastre registruojami visi miško masyvai. Kiekvienam masyvui jo išskyrimo ir registravimo metu suteikiamas unikalus miško masyvo identifikavimo kodas, kuris nesikeičia visą masyvo egzistavimo laiką. Unikalus kodas suteikiamas ir kiekvienam masyvo Taksaciniam sklypui. Miško masyvo, įregistruoto Kadastre, plotas lygus jį sudarančių Taksacinių sklypų plotų sumai. Minėtos koncepcijos 4.2.1. p. nustatyta, kad Kadastro duomenys atnaujinami atlikus valstybinę miškų inventorizaciją, kai ją vykdę fiziniai ar juridiniai asmenys nustatyta tvarka perduoda, o Kadastro tvarkymo įstaiga priima grafinius bei atributinius Taksacinių sklypų inventorizacijos duomenis.

38.6.                      Tarnyba sutinka su pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytu argumentu, jog apie Kadastro duomenų pasikeitimą ne vėliau kaip per 20 darbo dienų Tarnyba perduoda Nekilnojamojo turto registrui keitimosi duomenimis sutartyje nustatyta tvarka ir pažymi, kad Tarnyba su Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytoju VĮ Registrų centru tik 2019 m. gruodžio 13 d. pasirašė sutartį Nr. PS-12490(10.6) dėl duomenų apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotus miško žemės plotus teikimo Nekilnojamojo turto registrui, bei akcentuoja, kad pareiškėjas byloje nekėlė ginčo dėl duomenų apie Miškų kadastre registruotus miško žemės plotus pateikimo į Nekilnojamojo turto registrą.

38.7.                      Atsakovas nesutinka, kad byloje nebuvo pagrindo taikyti Miškų įstatymo bei Aprašo nuostatų, bei pažymi, kad ginčo sklypas Miškų kadastre buvo įregistruotas 2003 m. spalio 16 d.; pareiškėjas patikslintame skunde neginčijo 1988 m., 2000 m. ir 2010-2011 m. valstybinių sklypinių miškų inventorizacijų ir / ar jų rezultatų.

38.8.                      Tarnyba visiškai nesutinka su pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytu teiginiu, kad Tarnyba, gavusi duomenis iš Miškotvarkos instituto dėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, turėjo pareigą pareiškėją įspėti dėl jo žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo iš žemės ūkio į miškų, ir pažymi, jog Tvarkos aprašas nustato tikslinių medžių rūšių medžių savaiminukais apaugusios ne miško žemės inventorizacijos ir įtraukimo į apskaitą tvarką, o pareiškėjui priklausantis miškas 2011 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos metu buvo inventorizuotas kaip miškas augantis miško žemėje, nes jis kaip miško žemės sklypas Miškų kadastre buvo registruotas 2003 m. spalio 16 d. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje eA-2562-662/2020 teismo formuojama praktika nėra taikoma ir negali būti taikoma nagrinėjamu atveju, nes minėtoje byloje buvo kilęs ginčas dėl medžių savaiminukais apaugusios ne miško žemės inventorizacijos.

38.9.                      Tarnyba taip pat nesutinka pareiškėjo nurodytu argumentu, jog savaiminukais apaugusį ginčo sklypą į Miškų kadastrą įregistravo Tarnyba įregistravo 2013 m. lapkričio 7 d. pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto perduotus 2010-2011 m. valstybinės sklypinės Miškų kadastro duomenis, bei pažymi kad minėtu laikotarpiu ir pagrindu ginčo sklypo duomenys buvo atnaujinti, o ne pirmą kartą įregistruoti, todėl Tvarkos aprašas šio ginčo atveju nėra taikomas ir negali būti taikomas, nes pareiškėjui priklausantis miškas 2011 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos metu buvo inventorizuotas kaip miškas augantis miško žemėje.

38.10.                      Tarnyba pažymi, jog ji, būdama Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytoja, ginčijamą miško žemės plotą, įregistravo Kadastre pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto perduotus 2000 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis, kurie buvo atnaujinti 2013 m. lapkričio 7 d., bei akcentuoja, jog tik remiantis valstybinės miškų inventorizacijos duomenimis, tvarkoma miškų apskaita ir sudaromas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras.

38.11.                      Atsakovas pažymi, jog tiek 2000 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos metu (tuo metu aktuali Miškų įstatymo 3 str. redakcija), tiek ir 2010-2011 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos metu (tuo metu aktuali Miškų įstatymo 2 str. 3 d. redakcija) buvo nustatyta, kad miško žemė ž – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti, o minėto įstatymo 3 straipsnyje (aktuali redakcija 2000 m.) bei 2 straipsnio 1 dalyje (aktuali redakcija 2010-2011 m.) buvo nustatyta, kad miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės).

38.12.                      Atsakovas akcentuoja, kad pagal LVAT formuojamą praktiką, teritorijų priskyrimo miškams teisinius santykius reglamentuoja Miškų įstatymas. Pagal galiojantį ginčo teisinių santykių reguliavimą tam tikros teritorijos priskyrimas miškui nėra siejamas su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendimais. Teritorija yra miškas, jeigu pagal faktinę padėtį atitinka nurodytus įstatymo kriterijus. Atsakovas pabrėžia, kad miško, kaip jis apibrėžtas Miškų įstatyme, inventorizavimas miško žemėje, kaip ji apibrėžta Miškų įstatyme, negali būti laikoma miškų inventorizavimo klaida.

38.13.                      Tarnyba papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjusių teismų sprendimuose nekorektiškai buvo nurodytas Vilniaus miškų urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype augančių medžių skaičius, t. y. buvo konstatuota, „kad Vilniaus miškų urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype augo 6 pušys (P) - 18 metų amžiaus, 15 m aukščio, 16 cm skersmens, 2 beržai (B) - 20 metų amžiaus, 15 m aukščio, 16 cm skersmens, 2 blindės (Bl) - 20 metų amžiaus, 15 m aukščio, 18 cm skersmens“, tačiau inventorizacijų metu medžių skaičius nėra nustatinėjamas (medžiai nėra skaičiuojami) ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre medžių skaičius nėra registruojamas. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra registruojama medyno rūšinė sudėtis, o t. y., kad Vilniaus miškų urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype augančių medžių rūšinė sudėtis yra 6P2B2BlD, kuri reiškia, kad Vilniaus miškų urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype auga iki 60 proc. pušų, iki 20 proc. beržų, iki 20 proc. blindžių ir iki 5 proc. drebulių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

39.       Pareiškėjas siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2636-662/2021 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintą pagrindą.

40.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje R. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S.  prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 40713/04).

41.       Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

42.       Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

43.       Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

44.       Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

45.       Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

46.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

47.       Pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį teismams tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą negali būti aiškinama, kaip reikalaujanti pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje V.de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimo byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimo byloje P. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.). Motyvų apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir gali būti nustatyta tik nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje R. T. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) 29 p.,).

48.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.).

49.       Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

50.       Vertinant pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus, pažymėtina ir tai, kad vien tam tikrų argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente, savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai.

51.       Akcentuotina, jog ABTĮ 156 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenustato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.).

52.       Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesilaikė reikalavimo tinkamai motyvuoti sprendimus, nes nevertino pareiškėjo skundo argumentų, jog Tarnyba skundžiamame 2020 m. vasario 6 d. rašte nepasisakė dėl visų pareiškėjo reikalavimų.

53.       Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus pareiškėjo argumentus pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo 2020 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. S-2001-45 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų įrašymo / keitimo“, kuriuo buvo pakoreguoti ginčo sklypo duomenys, ir 2020 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. R2-289-(39.6) „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo atsisakyta išregistruoti ginčo sklypą iš Kadastro, bei prašydamas įpareigoti Miškų tarnybą išregistruoti ginčo sklypą iš Kadastro. Pareiškėjas savo patikslintą skundą argumentavo tuo, kad ginčo sklypas nepagrįstai yra priskiriamas miško žemei dėl galbūt neteisingų ginčo sklypo inventorizacijos duomenų. Pažymėtina, jog pareiškėjas savo skunde nekėlė reikalavimo įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjui jo prašytą informaciją, bei atsakovo priimtų sprendimų neteisėtumo negrindė aplinkybėmis dėl nepateiktos informacijos apie 1988 m. galiojusį teisinį reglamentavimą, todėl tiek pirmosios instancijos teismas 2020 m. gruodžio 10 d. sprendime, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje neturėjo teisinio pagrindo vertinti aplinkybių ir reikalavimų, kurie nebuvo nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde.

54.       Pareiškėjas taip pat teigia, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepasisakė, kodėl nagrinėjant bylą nebuvo taikomos Miškų kodekso 128 straipsnio nuostatos ir Standartai.

55.       Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje buvo keliamos abejonės dėl 1988, 2000, 2010 ir 2011 metų inventorizacijos duomenų (taksacinių kortelių rodiklių ir kitų nurodytų duomenų) teisėtumo, tačiau pareiškėjas yra praleidęs šių dokumentų apskundimo terminus, todėl minėtus duomenis vertino kaip faktines aplinkybes, lėmusias ginčo žemės priskyrimą miškui ir miško žemei, ir neturėjo teisinio pagrindo vertinti minėtų inventorizacijos duomenų atitikimo tuo metu galiojusiems teisės aktams. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo aplinkybės, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo 1988, 2000, 2010 ir 2011 metų inventorizacijos duomenų (taksacinių kortelių rodiklių ir kitų nurodytų duomenų) teisėtumo, pažymėjo, kad tai yra naujas argumentas, kuris nevertintinas apeliacinėje instancijoje, o byloje yra visi (tarp jų ir visų buvusių valstybinių sklypinių inventorizacijų) grafiniai bei atributiniai taksacinių sklypų inventorizacijos duomenys, kurių pagrindu ginčo sklypas buvo registruotas Miškų valstybės kadastre ir kurių kopijos nustatyta tvarka patvirtintos, bei nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

56.       Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad bylą nagrinėję teismai nenurodė, kodėl jie neturėjo pareigos vadovautis Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir taikyti tik Miškų įstatyme apibrėžtas sąvokas (nutartis šioje dalyje yra be motyvų).

57.       Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas 2020 m. gruodžio 10 d. nutartyje konstatavo, jog pagal Miškų įstatymo 2 straipsnį, mišku yra laikomas ne tik ne mažesnis kaip 0,1 ha plotas, apaugęs medžiais, bet ir plotas, kuriame medynas išretėjęs ar dėl žmonių veiklos ar gamtinių veiksnių jame laikinai medžių nėra (želdintinos miško aikštės, kirtavietės, žuvę medynai), t. y. vadovavosi įstatyme įtvirtinta sąvoka. Apeliacinės instancijos teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje taip pat vadovavosi Miškų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžta miško, ir šio straipsnio 19 dalyje apibrėžta miško žemės sąvokomis (žr. šios Nutarties 29 p.), t. y. bylą nagrinėję teismai vadovavosi įstatymuose apibrėžtomis sąvokomis.

58.       Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą teigia, kad bylą nagrinėję teismai nevertino aplinkybių dėl ginčo sklypo įregistravimo į Miškų kadastrą duomenų perdavimo Nekilnojamojo turto registrui. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje konstatavo, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 1/2 miškų ūkio paskirties (žemės sklypo naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai) 1,08 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. 4103/0300:1123), Bajorų k., Avižienių sen., Vilniaus raj. sav., kurį pareiškėjas įsigijo 2019 m. spalio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, t. y. teismas pažymėjo, kad pareiškėjas žinojo ir suprato, kad įsigyja miškų ūkio paskirties žemės sklypą.

59.       Atsižvelgiant į išdėstytą, taip pat vadovaujantis jau paminėta teismų praktika, negalima teigti, kad pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo sprendimai yra visiškai nemotyvuoti, iš sprendimų turinio neaišku, kuo vadovaudamiesi teismai priėjo prie išvadų, suformuluotų teismų sprendimų (nutarties) rezoliucinėje dalyje (t. y. atmesti pareiškėjo skundą dėl Tarnybos sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus), teismai pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, arba motyvuotai paaiškino, kodėl skundo aplinkybės nėra vertinamos, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl proceso atnaujinimo šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto numatytu pagrindu nėra pagrįsti.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

60.       Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-1275-261/2021 procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

61.       Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir 3) toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

62.       Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015).

63.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

64.       Siekdamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-2636-662/2021 procesą, pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kadangi nustačius, jog Tarnyba 2020 m. vasario 6 d. sprendime nepasisakė dėl 2 pareiškėjo skundo reikalavimų dėl informacijos apie 1988 m. galiojusį teisinį reglamentavimą, turėjo panaikinti šį sprendimą kaip priimtą pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio nuostatas.

65.       Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas savo patikslintą skundą argumentavo tuo, kad ginčo sklypas nepagrįstai yra priskiriamas miško žemei dėl galbūt neteisingų ginčo sklypo inventorizacijos duomenų, tačiau atsakovo priimtų sprendimų neteisėtumo negrindė aplinkybėmis dėl nepateiktos informacijos apie 1988 m. galiojusį teisinį reglamentavimą, be to, kaip teisingai nurodė atsakovas atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo, atsakovas 2020 m. vasario 2 d. rašte suteikė turimą informaciją apie 1988 m. galiojusį ir galbūt taikytą reglamentavimą, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, jog ginčijami atsakovo sprendimai atitiko VAĮ nuostatas.

66.       Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, jog teismai byloje nepagrįstai netaikė 1988 m. ginčo sklypo inventorizacijos metu galiojusio Miškų kodekso 128 straipsnio nuostatų bei Standartų nuostatų, pažymėtina, jog, kaip minėta, 1988 m. atliktos inventorizacijos teisėtumas nebuvo vertinamas, todėl bylą nagrinėję teismai neturėjo pagrindo byloje taikyti minėtus teisė aktus (žr. šios Nutarties 55 p.).

67.       Pareiškėjas taip pat teigia, jog bylą nagrinėję teismai akivaizdžiai netinkamai retroaktyviai taikė Miškų įstatymo 16 straipsnio nuostatas ir jų pagrindu patvirtintų Nuostatų ir Aprašo nuostatas.

68.       Teisėjų kolegija pažymi, jog ir pirmosios instancijos teismas, ir apeliacinės instancijos teismas priimtuose sprendimuose (nutartyje) pripažino, jog Vilniaus miškų urėdijos Paežerio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinis miško žemės sklypas Valstybės miškų kadastre buvo įregistruotas 2003 m. spalio 16 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 ,,Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ pagal 2000 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis (grafiniai 2000 m. inventorizacijos duomenys, 1 priedas, atributiniai 2000 m. inventorizacijos duomenys), todėl sprendžiant dėl ginčo sklypo Kadastro duomenų teisingumo bei tikslinimo galimybės pagrįstai buvo vadovaujamasi tuo metu galiojusiais ir šiuo metu galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais Miškų valstybės kadastro duomenų įrašymo ir keitimo tvarką (Miškų įstatymu, Nuostatais ir Aprašu). 

69.       Pareiškėjas taip pat nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Miškų įstatyme apibrėžtas sąvokas, taip pažeisdami konstitucinį teisinės valstybės principą. Kaip jau buvo minėta (žr. šios Nutarties 57 p.), bylą nagrinėję teismai vadovavosi įstatymuose apibrėžtomis sąvokomis, o aplinkybė, jog kad teismai kitaip vertino bylos duomenis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas.

70.       Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad ginčo žemės sklype 2010 m. ir 2011 m. inventorizacijų metu nustatyta, kad ginčo žemės sklypas buvo apaugęs savaiminės kilmės medynais, todėl byloje turėjo būti vadovaujamasi Medžių savaiminukais apaugusios ne miško žemės inventorizacijos ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo nuostatomis dėl žemės savininko informavimo apie žemės ploto įtraukimą į Miškų kadastrą. Pažymėtina, jog minėto Tvarkos aprašas nustato tikslinių medžių rūšių medžių savaiminukais apaugusios ne miško žemės inventorizacijos ir įtraukimo į apskaitą tvarką. Kadangi ginčo sklypas į Miškų kadastrą buvo įtrauktas kaip miško žemė, ir jo paskirtis vėliau nesikeitė, bylą nagrinėję teismai neturėjo pagrindo vadovautis Tvarkos aprašo nuostatomis.

71.       Įvertinus pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu dalį, konstatuotina, kad jis nagrinėjamu atveju neįrodė sąlygų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktui taikyti, t. y. šiuo pagrindu atnaujinti procesą. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas iš esmės siekia bylos aplinkybių (duomenų) vertinimo iš naujo, tačiau sprendžiant dėl proceso atnaujinimo bylos aplinkybės (duomenys) nėra vertinami iš naujo, nes proceso atnaujinimo institutas nėra skirtas dar kartą bylą išnagrinėti iš esmės, o yra skirtas tik įvertinti, ar nėra proceso atnaujinimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, t. y., kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

72.       Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, t. y. procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

73.        Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama LVAT praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P-97-502/2015, Nr. P-106-525/2015, ir kt.). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

74.       Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo teigia, jog bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, nustatančios, kad institucijai visiškai neišnagrinėjus bet kurio iš pareiškėjo reikalavimų, toks institucijos sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir vien tuo pagrindu yra naikinamas (LVAT 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1082-525/2021, 2020 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-946-415/2020 ir kt.).

75.       Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtą pareiškėjo argumentą, pažymi, jog LVAT 2021 m. balandžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1082-525/2021 buvo vertinamas Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos priimtas sprendimas, ir nustatyta, jog minėta tarnyba kreipimosi dėl medicinos praktikos licencijos galiojimo panaikinimo iš esmės nesprendė (t. y. neatliko teisės aktuose nurodytos tokio kreipimosi nagrinėjimo procedūros), ir sprendimo šiuo klausimu nepriėmė, t. y. nagrinėjamoje byloje atsakovas nevykdė teisės aktuose nustatytos pareigos įvykdyti kreipimosi nagrinėjimo procedūrą ir priimti vieną iš teisės aktuose nustatytų sprendimų.

76.       LVAT 2020 m. balandžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-946-415/2020 nurodyta, jog minėtoje byloje buvo vertinamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo sustabdyti administracinės procedūros nagrinėjimą (atsakymo į paklausimą rengimą) iki kol įsiteisės procesinis sprendimas civilinėje byloje, t. y. minėtoje byloje pareiškėjo prašymas iš viso nebuvo nagrinėtas, ir nebuvo priimtas galutinis sprendimas. Taigi, pareiškėjo nurodytų LVAT bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, be to, kaip buvo minėta (žr. šios Nutarties 65 p.), pareiškėjas atsakovo priimtų sprendimų neteisėtumo negrindė aplinkybėmis dėl nepateiktos informacijos apie 1988 m. galiojusį teisinį reglamentavimą, t. y. byloje nekėlė ginčo dėl netinkamo jo skundo išnagrinėjimo šiuo aspektu. 

77.        Pareiškėjas taip pat teigia, kad bylą nagrinėję teismai byloje nepagrįstai retroaktyviai vadovavosi Miškų įstatymo, taip pat Nuostatų ir Aprašo nuostatomis, ir pažeidė suformuotoje administracinių teismų praktikoje taikomą principą lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) (LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1508/2012).

78.       Kaip jau buvo minėta, byloje nenustatyta, kad bylą nagrinėję teismai vadovavosi ginčo santykiams neaktualiu teisiniu reglamentavimu (žr. šios Nutarties 68 p.), t. y. nepažeidė principo lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjo nurodomoje LVAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012 buvo keliamas klausimas dėl pastato projektiniams pasiūlymams taikomų specialiajame plane nustatytų reglamentų, o LVAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A552-1508/2012 buvo keliamas klausimas dėl leidimo teikti naujo profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios būtų apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, suteikimo, t. y. pareiškėjo nurodytų LVAT bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

79.       Pareiškėjas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nesilaikė Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime (byla Nr. 45/03-36/04) pateikto išaiškinimo, kad įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko) konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu, ir 2005 m. gruodžio 12 d. nutarime (byla Nr. 20/02) pateikto išaiškinimo, kad įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo turinys negali būti aiškinamas remiantis tuo, kaip jį interpretavo Vyriausybė ar kitos institucijos, pagal savo kompetenciją leisdamos poįstatyminius teisės aktus, kuriais siekiama įgyvendinti atitinkamų įstatymų nuostatas. Kaip jau buvo minėta (žr. šios Nutarties 57 p.), bylą nagrinėję teismai vadovavosi įstatymuose apibrėžtomis sąvokomis, t. y nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog teismai nesivadovavo pareiškėjo paminėtais Konstitucinio Teismo išaiškinimais.

80.        Pareiškėjas teigia, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje eA-2562-62/2020 suformuotos praktikos dėl Tvarkos aprašo nuostatų taikymo.

81.       Kaip jau buvo minėta (žr. šios Nutarties 70 p.), ginčo santykiams Tvarkos aprašo nuostatos netaikytinos, be to, pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje eA-2562-662/2020 buvo sprendžiamas klausimas dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalies įtraukimo į Miškų kadastrą, nustačius, kad jame auga miškas, o nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo keisti žemės sklypo paskirtį ir išbraukti ginčo žemės sklypą (kadastrinis Nr. 103/0300:1123) iš miško žemės ploto, t. y. pareiškėjo nurodytos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

82.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas prašyme nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo formuojamos praktikos. Pareiškėjas taip pat nenurodė konkrečių teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kurias apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs. Tai reiškia, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

83.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

84.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-2636-662/2021 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

        Pareiškėjo L. V. K. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2636-662/2021 netenkinti.

        Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2636-662/2021 pagal pareiškėjo L. V. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – valstybinė įmonė Valstybinių miškų urėdija, J. K.) dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

        Nutartis neskundžiama.        

Teisėjai                                Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė