Civilinė byla Nr. 2A-482/2011

        Procesinio sprendimo kategorijos: 50.8; 44.5.1(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio, Egidijaus Žirono,

sekretoriaujant  Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant: ieškovo atstovei R. B.,

atsakovo atstovui A. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Lietmedis“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-146-661/2010 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lietmedis“ dėl nuomos mokesčio skolos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė ieškiniu bei pareiškimu dėl ieškinio reikalavimo padidinimo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Lietmedis“ 131 717,41 Lt žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą, 5 172,90 Lt delspinigių, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 3532-01 ne aukciono tvarka 99 metams išnuomojo atsakovui UAB „Lietmedis“ 54 418 kv. m valstybinės žemės sklypą, esantį Arimų g. 20, Vilniuje. Vadovaujantis šiuo įsakymu 2001 m. lapkričio 8 d. buvo pasirašyta Valstybinės žemės nuomos sutartis tarp nuomotojo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko, ir nuomininko UAB „Lietmedis“. Pagal nuomos sutarties 9 punktą nuomininkas įsipareigojo laiku mokėti žemės nuomos mokestį, kurio dydis, mokėjimo terminai ir sąlygos nustatomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybinės žemės nuomininkai nuomos mokestį privalo mokėti į savivaldybės, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, biudžetą. Atsakovas UAB „Lietmedis“ iki einamųjų metų lapkričio 1 d. privalėjo deklaruoti ir iki lapkričio 15 d. sumokėti atitinkamo mokestinio laikotarpio žemės nuomos mokestį. Atsakovas žemės nuomos mokestį deklaravo už 2003 - 2008 metus, tačiau nesumokėjo viso deklaracijose nurodyto mokesčio, nors 2009 m. sausio 26 d. jam buvo išsiųstas priminimas apie įsiskolinimus. Atsakovas į priminimus nereagavo ir susidariusio įsiskolinimo iki šiol nepadengė. Šiuo metu atsakovo įsiskolinimas už 2003 - 2009 metų nuomos laikotarpį sudaro 136 890,31 Lt (131 717,41 Lt mokesčių nepriemoka ir 5 172,90 Lt delspinigių).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 26 d. sprendimu ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo UAB „Lietmedis“ 131 717,41 Lt nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio per laikotarpį nuo 2003 iki 2009 metų ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. liepos 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas priteisė iš atsakovo UAB „Lietmedis” valstybei 3 634 Lt žyminio mokesčio ir 27 Lt pašto išlaidų. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo.

Teismas nurodė, kad pagal ieškinio padavimo momentu galiojusią Žemės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies redakciją sprendimus išnuomoti valstybinę žemę, Vyriausybės nutarimais perduotą patikėjimo teise savivaldybėms, priima savivaldybės taryba, o kitą valstybinę žemę - apskrities viršininkas. Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pajamos, gautos už išnuomotą valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius, sudaro savivaldybių finansinius išteklius. Pagal Biudžeto sandaros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą pajamos, gautos už išnuomotą ar suteiktą naudotis valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius, sudaro savivaldybių biudžetų pajamas. Tokiu atveju valstybinės žemės nuomininkai nuomos mokestį privalo mokėti į savivaldybės, kurios teritorijoje yra valstybinė žemė, biudžetą. Vyriausybė 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ nustatė, kad konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą bei mokėjimo terminus nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 patvirtino valstybinės žemės nuomos mokesčio taisykles. Taisyklių 2 punkte nustatyta valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo (deklaracijų) pateikimo ir mokesčio mokėjimo tvarka. Atsakovas UAB „Lietmedis“ iki einamųjų metų lapkričio 1 d. privalėjo deklaruoti ir iki lapkričio 15 d. sumokėti atitinkamo mokestinio laikotarpio žemės nuomos mokestį. Atsakovas žemės nuomos mokestį deklaravo už 2003 - 2008 metus, tačiau nesumokėjo viso deklaracijose nurodyto žemės nuomos mokesčio. Atsakovas nereagavo į ieškovo priminimus ir susidariusio įsiskolinimo nepadengė. Atsakovas 54 418 kv. m sklypu, esančiu Arimų g. 20, Vilniuje, naudojasi nuo 1991 m. Vilniaus miesto valdyba 1991 m. gruodžio 5 d. potvarkiu Nr. 2083V „Dėl sklypų skyrimo įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms“ skyrė UAB „Lietmedis“ apie 6 ha ploto sklypus Arimų g. Pagal Vilniaus miesto valdybos 2001 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 632V „Dėl sklypo Arimų g. 20 ribų ir dydžio nustatymo“ buvo nustatytos šiuo metu atsakovo nuomojamo sklypo ribos, su kuriomis atsakovas sutiko (2001 m. liepos 2 d. žemės sklypo ribų paženklinimo aktas). Per minėtą sklypą eina Arimų gatvės tąsa, kuri pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį priklauso savivaldybei. Vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 8 punktu „Savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas (išskyrus 8.2.1 punkte nurodytus darbus), vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą“. Iš Vilniaus miesto bendrojo plano ištraukos matyti, kad Arimų gatvės dalis ėjo per sklypo teritoriją dar 1991 m., t. y. skiriant šį sklypą UAB „Lietmedis“, todėl teismas manė, jog atsakovas žinojo apie šią aplinkybę jau nuo 1991 m. Teigdamas, jog negalėjo naudotis visu sklypu pagal paskirtį dėl jo trūkumų arba kitų objektyvių aplinkybių, atsakovas turėjo teisę reikalauti, kad nuomotojas Vilniaus apskrities viršininko administracija neatlygintinai pašalintų daikto trūkumus arba sumažintų nuomos mokestį, arba atlygintų trūkumų pašalinimo išlaidas, taip pat išskaičiuoti iš nuomos mokesčio trūkumų pašalinimo išlaidas, jei apie tai iš anksto pranešė nuomotojui, arba reikalauti nutraukti nuomos sutartį prieš terminą. Šiuo atveju nuomininkas nereikalavo pašalinti jokių išsinuomoto daikto trūkumų ar atlyginti šių trūkumų pašalinimo išlaidas, todėl, teismo įsitikinimu, sutiko su tokiomis sklypo naudojimo sąlygomis (kad per šį sklypą eina gatvė).

Teismas laikė nepagrįstais atsakovo teiginius dėl sklype neleidžiamų vykdyti statybų. UAB „Lietmedis“ nepateikė įrodymų, kad būtų siekusi gauti statinio projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą gamybinės bazės statyboms. Byloje yra duomenų apie tai kad atsakovas siekė pradėti statybas nuomojamame sklype – 1990 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 279 jis kreipėsi į Vilniaus miesto merą prašydamas skirti apie 3 ha žemės sklypą Vilniuje, Kuprijoniškių pramoniniame rajone. Vilniaus miesto vyriausiasis architektas 1990 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. 6-299/31 informavo, jog Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius leidžia rengti priešprojektinius pasiūlymus medienos perdirbimo įmonei apie 3,5 ha sklype Naujojoje Vilnioje, Arimų g. rajone. Vilniaus miesto valdybos 1991 m. gruodžio 5 d. potvarkio Nr. 2083V pagrindu atsakovui buvo skirti apie 60 000 kv. m ploto žemės sklypai, tačiau nors atsakovas siekė parengti statinio projektą, tačiau pagal jį nėra gavęs statybos leidimo. Vilniaus miesto valdybos 2001 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 632V nustačius UAB „Lietmedis“ naudojamo sklypo ribas, buvo pasiūlyta Vilniaus apskrities viršininkui išnuomoti 54 418 kv. m ploto žemės sklypą 99 metams.

Teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti delspinigius. Šalys valstybinės žemės nuomos sutartyje numatė, kad atsakomybė už žemės sklypo nuomos sutarties pažeidimus atsiranda pagal įstatymus. Teismo įsitikinimu, šalys nesudarė susitarimo dėl netesybų, o atsakomybę įsipareigojo taikyti pagal CK ir kitus įstatymus. Nei CK, nei kiti įstatymai nenumato delspinigių už valstybinės žemės nuomos mokesčio pavėluotą mokėjimą. Tokio įstatymo nenurodė ir ieškovas. Teismas nusprendė, kad šalys rašytinio susitarimo dėl delspinigių nesudarė, o įstatymas delspinigių ir jo dydžio už uždelsimą sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nenumato, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo priteisti delspinigius.

3. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria teismas atmetė prašymą priteisti delspinigius už valstybinės žemės sklypo nuomą ir priimti šioje dalyje naują sprendimą - priteisti iš atsakovo UAB „Lietmedis“ Vilniaus miesto savivaldybės naudai 5 172,90 Lt delspinigių už valstybinės žemės sklypo, esančio Arimų g. 20, Vilniuje, nuomą. Taip pat prašo priimti naują sprendimą dalyje, kurioje teismas nepriteisė iš atsakovo UAB „Lietmedis“ Vilniaus miesto savivaldybės patirtų 259,12 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymu, ir priteisti iš atsakovo UAB „Lietmedis“ Vilniaus miesto savivaldybės naudai šias išlaidas. Ieškovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 patvirtino valstybinės žemės nuomos mokesčio taisykles. Atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 redakcija, Vilniaus miesto savivaldybė 2009 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 1-1048 patvirtino naujus valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus. Tarp atsakovo ir valstybės susiklostė faktiniai nuomos santykiai, todėl atsakovas privalo mokėti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 „Dėl Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių tvirtinimo“ nustatytą nuomos mokestį. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimais nustatyti 0,02 procento dydžio delspinigiai dėl laiku nesumokėto nuomos mokesčio arba jo dalies už kiekvieną pavėluotą mokėti dieną nuo nesumokėtos mokesčio sumos. Tokio dydžio delspinigius už nesumokėtą valstybinės žemės nuomos mokestį prašė priteisti ieškovas byloje. Civilinio proceso teisės normos nenumato, kad būtina nurodyti teisinį ieškinio pagrindą – ginčo santykiui taikytiną teisės normą. Nepagrįstas teismo argumentas, jog ieškovas privalėjo nurodyti teisinį pagrindą, kuriuo remiantis būtų galima priteisti delspinigius iš atsakovo. Teismui buvo nurodyti teisės aktai, kuriais remiantis buvo apskaičiuojamas valstybinės žemės nuomos mokestis. Šiuose aktuose (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. sausio 1 d. sprendimo Nr. 01A-41-87 10 punktas ir 2009 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 1-1048 20 punktas) nustatyta pareiga mokėti 0,02 procento dydžio delspinigius už laiku nesumokėtą mokestį arba jo dalį.
2. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo UAB „Lietmedis“ 259,12 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymu. Teismas šio prašymo neišsprendė, dėl jo sprendime nepasisakė. Pagal CPK 329 straipsnio  2 dalies 7 punktą teismo sprendimas yra naikintinas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Atsakovas UAB „Lietmedis“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, nes pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, be pagrindo nepriėmė atsakovo priešieškinio. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neįvertino arba neobjektyviai vertino atsakovo pateiktus įrodymus, atsisakė priimti priešieškinį. Dėl aiškiai šališko įrodymų vertinimo atsakovas prašė teisėją nušalinti.
2. Vilniaus miesto savivaldybė 2001 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 632V patvirtino sklypo ribas ir plotą bei nustatė servitutus: leisti atlikti transformatorinės pastotės priežiūros
   ir remonto darbus ir eiti bei važinėti su tuo susijusiems darbuotojams bet kuriuo paros
   metu. Pagal ieškovo patvirtintas žemės sklypo ribas 2001 lapkričio 8 d. buvo pasirašyta žemės nuomos sutartis, pagal kurią sklypas yra vientisas, nėra per sklypą einančių kelių. Nei nuomos sutartyje, nei sprendime patvirtinti sklypo dydį ir ribas, nei apskrities viršininko įsakyme nėra jokių apribojimų, nukreiptų į esamas, būsimas ar tariamas kliūtis, varžančias naudojimąsi sklypu. Priešingai, sklypas išnuomotas gamybinės įmonės statybai. Teismo išvada, jog atsakovas žinojo, kad per nuomojamą sklypą eina kelias ir nebus galima statyti pastatų, yra nepagrista. Pagal rašytinius įrodymus kelias, einantis per atsakovo sklypą, turėjo būti naikinamas, atsakovui jo vietoje suprojektavus statinius, ieškovui su tuo sutikus ir projektą patvirtinus bei davus leidimą statyti. Tai paneigia teismo išvadą, jog atsakovas neprašė leidimo projektuoti, kad nebuvo išduotas leidimas nei projektavimui, nei statyboms. Teismo išvada, jog atsakovas žinojo apie per sklypą einantį kelią, kuris turėjo būti trukdžiu vykdant statybas, neatitinka faktinių aplinkybių: sklypo suformavimas, jo ribų ir ploto patvirtinimas bei reikiamų sąlygų projektavimui išdavimas, o po to projekto ir būsimų statybų kelio vietoje suderinimas leidžia teigti, jog ieškovas sutartimi įsipareigojo perduoti ši sklypą atsakovui be jokių sąlygų ir tuo pačiu sutiko, kad kelias šioje vietoje toliau nebeegzistuos.
3. Ieškovas pats prisiėmė visą atsakomybę del kelio iškėlimo, tačiau nieko nepadarė, kad nuomininkas galėtu tuo sklypu naudotis pagal žemės nuomos paskirtį. Atsakovas išsinuomotame sklype galėjo pasistatyti tik vieną projekte numatytą pastatą. Kitų pastatų statyti negalėjo dėl per išsinuomotą sklypą einančio kelio. Dėl sklypo reljefo negalima kitų numatytų statinių statyti kitame sklypo šone. Atsakovas negalėjo statyti pastatų ne tik kelio vietoje ar už jo, bet ir kitų statinių, esančių likusioje sklypo dalyje. Atsakovas iki 2003 m. mokėjo ieškovui žemės nuomos mokestį, tačiau kai ieškovas ir toliau ignoravo ir neiškėlė jam priklausančio kelio, atsakovas pasinaudojo CK 6.207 straipsnio 1 dalimi ir nustojo mokėti nuomos mokestį.
4. Ieškovo motyvai, jog per sklypą po jo išnuomojimo turėjo eiti kelias, yra išgalvoti, prieštarauja paties ieškovo 2001 m. balandžio 5 d. sprendimui Nr. 632V, Vilniaus apskrities viršininko įsakymui ir nuomos sutarčiai, CK įtvirtintiems teisingumo protingumo ir sąžiningumo principams.
5. Nepagrįsti teiginiai, kad atsakovas nuo 1990 m. nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo ar statybų išsinuomotame sklype leidimo suteikimo. Atsakovas dėl sąlygų išdavimo buvo kreipęsis į ieškovą ir jam sąlygos buvo išduotos, pagal šias sąlygas buvo suprojektuota gamybinė bazė ir suderinta su ieškovu. Projektas atitiko to meto reikalavimus. Šis projektas yra rašytinis įrodymas, jog atsakovas ne tik kreipėsi į savivaldybę dėl projektavimo, bet ir atliko visus formalumus, jam buvo leista projektuoti, projektas buvo derintas bei išduotas leidimas statybai, pastatytas vienas gamybinis korpusas bei dalis kito pastato. Atsakovas galėtų toliau vykdyti statybos darbus vadovaujantis suderintu projektu bei jas užbaigti, jeigu savivaldybė nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų.
6. Sklypo nužymėjimo akte visai nėra aptariamo kelio, todėl ieškovo teiginiai, jog turi likti per sklypą einantis kelias, neatitinka tikrovės. 2001 m. balandžio 5 d. sprendime Nr. 632V ieškovas siūlė Vilniaus apskrities viršininko administracijai išnuomoti sklypą ir nenurodė jokių apribojimų (servitutų) dėl kelio. Vilniaus apskrities viršininko administracija nuomos sutartyje taip pat nenurodė apribojimų (servitutų) dėl kelio. Ieškovas sutarties sudarymo momentu žinojo apie tuo metu parengtą ir su juo suderintą projektą ir apie kelio vietoje suprojektuotus statinius bei apie būtinybę kelią iškelti. Atsakovas prašė ieškovo sumažinti nuomos mokestį, o ieškovui atsisakius, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Ieškovas piktnaudžiauja savo padėtimi, nes aišku, jog ant eksploatuojamo kelio, kuris yra pagrindinė susisiekimo grandis, jungianti šimtus sodų bendrijos narių su miestu, atsakovas negalėjo statyti statinių, negalėjo užbaigti statybos komplekso, o vos atnaujinus darbus, veikiamas savivaldybės ir sodų bendrijos gyventojų turėdavo juos nutraukti. Tą galėjo paliudyti sodų bendrijos pirmininkas, kurį atsakovas prašė šaukti į teismą, bet teismas prašymo netenkino.              
7. Žemės sklypas atsakovui turėjo būti perduotas be išlygų, kaip tą reglamentuoja CK 6.483 straipsnio l punkto norma. Ieškovas negali kelti reikalavimų išsaugoti kelią, nes tai nenumatyta nuomos sutartimi. Kadangi ieškovas nesudarė sąlygų nuomininkui naudotis žemės sklypu, atsakovas teisme net du kartus teikė priešieškinius, tačiau  šis priešieškinių nepriėmė, gražino teiktus įrodymus. Teismas nemotyvuotai netenkino atsakovo prašymų (iškviesti sodų bendrijos pirmininką, išreikalauti bylą iš Vilniaus apygardos administracinio teismo ir kt.), todėl pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Kai kurie teismo teiginiai neatitinka tikrovės, pvz., dėl neleidžiamų vykdyti statybų. Teismas be pagrindo netaikė CK 6.483 straipsnio 1 dalies. Teismas neteisingai interpretavo aplinkybę, jog per atsakovui specialiai suformuotą vientisą žemės sklypą einantis gruntinis kelias turi išlikti. Teismas padarė netinkamas išvadas, be pagrindo nelaikė įrodymu esamas projekto dalis su visais projekto sąvadą išdavusių institucijų parašais, kas patvirtina, kad atsakovas buvo kreipęsis į ieškovą dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo.

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu prašo atsakovo UAB „Lietmedis“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pažymima, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog ieškovas neleidžia naudotis išnuomotu žemės sklypu. Atsakovas nuo 1990 m. nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo ar statybų leidimo suteikimo statyboms išnuomotame sklype. Pagal pateikiamą atsakovo gamybinės bazės generalinį planą, jis buvo įsipareigojęs tiesti aplinkkelį, kuris netrukdytų statyti statinių išnuomotame žemės sklype, tačiau atsakovas neįrodė, kad šis aplinkkelis buvo pradėtas tiesti. Atsakovas nepateikė duomenų, kad nuo 1990 m. rugsėjo 6 d., kada pirmą kartą kreipėsi dėl statinio projekto, būtų gavęs statybos leidimą ir pagal jį pastatęs kokius nors statinius nuomojamame sklype, kurie būtų pripažinti tinkamais naudoti. Atsakovas klaidina teismą teigdamas, jog negalėjo įgyvendinti statybų dėl per nuomojamą valstybinės žemės sklypą einančio kelio. Atsakovas apie šį kelią žinojo dar nuo 1991 m. Atsakovas nereikalavo pašalinti išsinuomoto daikto trūkumus ar atlyginti šių trūkumų šalinimo išlaidas, todėl laikytina, kad jis sutiko su tokiomis žemės sklypo naudojimo sąlygomis. Atsakovo teiktas priešieškinis būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą, jį teikiant buvo pažeistas įstatyme nustatytas terminas.

Atsakovas UAB „Lietmedis“ atsiliepimu prašo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo apeliacinis skundas. Jame papildomai pažymima, kad teismas ieškovui praktiškai priteisė visa, ko šis prašė. Ieškovas, skųsdamas teismo sprendimą dėl nepriteistų delspinigių, piktybiškai nori pakenkti atsakovui ir nepagrįstai praturėti šio sąskaita.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai - pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005). 

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 26 d. sprendimu ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo UAB „Lietmedis“ 131 717,41 Lt nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio per laikotarpį nuo 2003 iki 2009 metų ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. liepos 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas priteisė iš atsakovo UAB „Lietmedis” valstybei 3 634 Lt žyminio mokesčio ir 27 Lt pašto išlaidų. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo (109-112 b. l., 1 t.). Dėl šio teismo sprendimo apeliacinius skundus pateikė tiek ieškovas, tiek atsakovas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

Ieškovas ieškiniu reiškė reikalavimą dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo iš atsakovo, o teismas tokį ieškovo reikalavimą skundžiamu sprendimu patenkino bei priteisė iš atsakovo 131 717,41 Lt nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio per laikotarpį nuo 2003 iki 2009 metų. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir atsakovo skundo argumentais, yra įsitikinusi, kad ta skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo priteista 131 717,41 Lt nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio per laikotarpį nuo 2003 iki 2009 metų, yra pagrįsta ir teisėta. Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais, kad teismas neįvertino arba neobjektyviai vertino atsakovo pateiktus įrodymus.

Pagal žemės nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį (CK 6.545 straipsnio 1 dalis). Žemės nuomos sutartyje be kitų reikalavimų turi būti nurodyta: pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis; išnuomojamoje žemėje esančių žemės savininkui ar kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių naudojimo sąlygos bei naujų pastatų, statinių statybos, kelių tiesimo, vandens telkinių įrengimo ir kitos sąlygos ir pan. (CK 6.550 straipsnio nuostatos).

Iš bylos duomenų matyti, kad pagal atitinkamų metų Valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijas UAB „Lietmedis“ nuomos mokesčio įsiskolinimas už 5,4418 ha žemės sklypą, esantį Arimų g. 20, Vilniuje, siekė 131 717,41 Lt (8-14, 101-102 b. l., 1  t.). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad 5,4418 ha žemės sklypas, esantis Vilniaus m., Arimų g. 20, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o jį patikėjimo teise valdo Vilniaus apskrities viršininko administracija. Žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis: Kita. (2.1.). Servitutas: transformatorinės pastotės priežiūrai ir remontui (6.1.). Registro pastabos ir nuorodos: Pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis ir ūkinės veiklos būdas – kitai paskirčiai (gamybinės bazės statiniams eksploatuoti). Statiniai – Registro Nr. 10/96034. (11.1.). Statinių statybai – nenurodyta (15-16 b. l., 1 t.). Pagal Vilniaus miesto valdybos 1991 m. gruodžio 5 d. potvarkį Nr. 2083V (45-51 b. l., 1 t.) matyti, kad UAB „Lietmedis“ nutarta skirti du apie 6 ha bendro ploto sklypus Arimų g., pažymėtus  pridedamoje miesto plano ištraukoje raudonomis linijomis ir skaičiais 1-5, 6-9 gamybinei bazei projektuoti ir statyti (10 p.). Įpareigota statytojus statybos darbus pradėti gavus Valstybinės statybos ir architektūros kontrolės inspekcijos leidimą (23 p.).

2001 m. lapkričio 8 d. Valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N01/2001-24926 (17-18 b. l., 1 t.), kurią sudarė Vilniaus apskrities viršininkas (nuomotojas) ir UAB „Lietmedis“ (nuomininkas), išnuomotas 54 418 kv. m ploto žemės sklypas, esantis Arimų g. 20, Vilnius (1 p.). Išnuomojamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir ūkinės veiklos būdas: kitai paskirčiai (gamybinės bazės statiniams eksploatuoti) (3 p.). Nors sutartyje nenurodyta paskirtis - statinių statybai, visgi atsakovas akcentuoja, kad dėl ieškovo jis pilnai negalėjo naudotis sklypu (naudojasi tik dalimi sklypo), t. y. negalėjo statyti statinių, kuriuos pagal projektą ieškovas buvo suderinęs.

Nagrinėjamu atveju reikia atskirti sąvokas „statyti“ ir „eksploatuoti“. Statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį (Statybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalis). Terminas „eksploatuoti“ sietinas ne su statymu kažko naujo, o iš esmės su žemės sklypo naudojimu nestatant naujų statinių. Pagal CK 6.551 straipsnio 2 dalį, jei valstybinė žemė užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, ši žemė jiems išnuomojama ne aukciono būdu. Pagal šią teisės normą teisės nuomoti valstybinę žemę įstatyminis pagrindas – teisėtas šioje žemėje esančių statinių valdymas. Valstybinė žemė išnuomojama tokiems statiniams eksploatuoti (CK 6.394 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-123/2005; 2006 m. gruodžio 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-684/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-96/2008; 2011 m. birželio 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-292/2011). Tokia išnuomojamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis (gamybinės bazės statiniams eksploatuoti) ir yra numatyta šalių sudarytoje sutartyje (Sutarties 3 p.), todėl nėra pagrindo teigti, kad sklypas buvo išnuomotas ne tik esančių pastatų eksploatavimui, bet ir naujų statinių statybai, kaip teigia atsakovas.

Aptariamoje sutartyje nustatyti servitutai: leisti atlikti transformatorinės pastotės priežiūros ir remonto darbus bei eiti ir važiuoti su tuo susijusiems darbuotojams bet kuriuo paros metu 162 kv. m ploto sklypo dalimi, sklypo plane M1:2000 pažymėta linijomis ir skaičiais 17, 18, 19, 20, 21, 22 (7.5 p.). Nuomininkas privalo laiku mokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka paskaičiuotą nuomos mokestį (9). Kiti su nuomojamo žemės sklypo naudojimu bei grąžinimu, pasibaigus nuomos sutarčiai, susiję nuomotojo ir nuomininko įsipareigojimai: nėra (11 p.). Tokia sutarties nuostata leidžia abejoti atsakovo paaiškinimais, jog ieškovas turėjo panaikinti (likviduoti) kelią nutiesiant aplinkkelį ar kitokiu būdu perkeliant kelią, nes tokie įsipareigojimai turėjo būti aiškiai aptarti sutartyje arba kitu rašytiniu būdu. Prie šios sutarties pridedamas išnuomojamo sklypo planas M 1:2000, kaip neatskiriama sudedamoji šios sutarties dalis (15 p.). Atsakovas teigia, kad aptariamame sklype nebuvo pažymėtas kelias (145 b. l., 1 t), tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, ši aplinkybė nėra reikšminga, nes plane nepažymėti ir kai kurie kiti objektai, kurie fiksuojami miesto plano ištraukoje, pridėtoje prie miesto valdybos 2001 m. balandžio 5 d. sprendimo, kuriuo buvo patvirtintos sklypo ribos ir dydis. Miesto plano ištrauka dėl nuomojamo sklypo turėjo būti žinoma atsakovui, be to, kelio buvimas sklypo vietoje yra akivaizdi faktinė aplinkybė. Tą patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-8158-2/2007 turinys. Iš jo matyti, jog UAB „Lietmedis“ teigia, kad <...> aplinkybė, jog bendrovė prieš pasirašant žemės nuomos sutartį žinojo apie nuomojamą sklypą kertantį kelią neturi jokios juridinės reikšmės; <...> paminėtas 2001 m. balandžio 5 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 632, kuriame yra pažymėtas sklypą kertantis kelias, šalių tarpusavio santykiams neturi jokios įtakos <...> UAB „Lietmedis“ savo iniciatyva ir lėšomis, suderinusi su savivaldybe, ėmėsi aplinkkelio statybos darbų, kurie tiek remiantis CK nuostatomis, tiek viešąja teise savo esme yra inžinerinių tinklų statymas būtiniesiems miesto susisiekimo poreikiams tenkinti, o tai jau yra Vilniaus miesto savivaldybės kaip savivaldos institucijos ir kaip nuomotojo pagrindinė funkcija ir pareiga. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, neturi pagrindo daryti išvados, jog UAB „Lietmedis“ sudarant žemės sklypo nuomos sutartį nebuvo žinoma apie aptariamą kelią. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas žinojo, kad per nuomojamą sklypą eina kelias, yra pagrista. Atsakovo vertinimas, kad ieškovas sutartimi įsipareigojo perduoti aptariamą sklypą atsakovui be jokių sąlygų ir tuo pačiu sutiko, kad kelias šioje vietoje toliau nebeegzistuos, neatitinka bylos duomenų ir laikytinas tik atsakovo subjektyviu aplinkybių aiškinimu. Be to, aukščiau nurodytos aplinkybės paneigia atsakovo teiginius, jog ieškovas pats prisiėmė visą atsakomybę dėl kelio iškėlimo, tačiau nieko nepadarė, kad nuomininkas galėtu tuo sklypu naudotis pagal žemės nuomos paskirtį.

2001 m. balandžio 5 d. priimtas Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 632V „Dėl sklypo Arimų g. 20 ribų ir dydžio nustatymo“ (42-43 b. l., 1 t.). Šio dokumentas priedas – miesto plano ištrauka, iš kurios matyti dešiniuoju sklypo pakraščiu einantis kelias. 2001 m. liepos 2 d. sklypo ribų paženklinimo akto (44 b. l., 1 t.) 8 punkte nurodyta, kad sklype yra nuomininkui priklausantys trys pastatai. Šio akto turinys taip pat patvirtina, kad sklypo nuomos sutartyje buvo numatyta žemės sklypo suteikimo pagrindinė tikslinė paskirtis – žemės naudotojui priklausantiems pastatams (statiniams) eksploatuoti. Paties atsakovo triplike (60-51 b. l., 1 t.) nurodyta, kad yra suprojektuotas, suderintas su savivaldybe ir 90 procentų įrengtas atsakovo lėšomis ir jėgomis apvažiavimo kelias, bet kokių nors tokio teiginio įrodymų byloje nepateikta. Iš Gamybinės bazės generalinio plano (52 b. l., 1 t.) matyti, jog jame yra numatyta aplinkkelio tiesimo vieta. Plane yra žyma apie tai, kad Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriuje gamybinės bazės techninis projektas yra suderintas. Nagrinėjamu atveju daryti išvadą, esą ieškovo motyvai, jog per sklypą po jo išnuomojimo turėjo eiti kelias, yra išgalvoti, prieštarauja ieškovo 2001 m. balandžio 5 d. sprendimui Nr. 632V, Vilniaus apskrities viršininko įsakymui ir nuomos sutarčiai, CK įtvirtintiems teisingumo protingumo ir sąžiningumo principams, nėra pagrindo.

Pagal CK 6.485 straipsnio 5 dalį, nuomotojas neatsako už tuos išnuomoto daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sutarties sudarymo metu arba apie kuriuos nuomininkas turėjo žinoti, arba kuriuos nuomininkas galėjo pastebėti be jokio papildomo tyrimo sutarties sudarymo ar daikto perdavimo metu, tačiau jų nepastebėjo dėl savo paties didelio neatsargumo. Iš bylos medžiagos neabejotina, kad atsakovas sudarant 2001 m. lapkričio 8 d. nuomos sutartį žinojo ir turėjo žinoti apie sklype esantį gruntinį kelią (Arimų gatvės tęsinį), nes sklypas naudotis jam buvo suteiktas dar 1991 m. Vargu, ar tokiu atveju nuomotojas (arba ieškovas) turėtų atsakyti už tokius daikto trūkumus, kaip apsunkinimą naudotis sklypu pagal paskirtį dėl to, kad jo dalyje yra kelias. Jokie daikto trūkumai nuomos sutartyje neaptarti, nuomininkas nuomojamą daiktą priėmė naudoti be jokių pastabų apie daikto trūkumus, kurie trukdytų naudoti daiktą pagal paskirtį, nors buvo akivaizdu, kad sklypą dalija per jį einantis kelias.

Nagrinėjamu atveju pagal bylos aplinkybes nėra objektyvaus pagrindo taikyti ir atsakovo nurodomą CK 6.207 straipsnio 1 dalį bei ja grįsti nuomos mokesčio mokėjimo sustabdymą. CK 6.207 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu šalys turi įvykdyti sutartį tuo pačiu metu, tai bet kuri iš jų turi teisę sustabdyti sutarties vykdymą tol, kol kita šalis nepradės jos vykdyti. Atsakovas neįrodė, kad būtent ieškovas turėjo iškelti aptariamą ginčo kelią. Atsakovas taip pat remiasi CK 6.483 straipsnio l dalies norma, kad nuomotojas privalo perduoti nuomininkui sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą. Nuomotojas privalo garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo taikyti nurodytos normos. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje situacijoje pagrįstai rėmėsi CK 6.485 straipsnio nuostatomis,  kurios numato, jog nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį, net ir tais atvejais, kai nuomotojas sudarydamas sutartį apie tuos trūkumus nežinojo. Nuomininkas, jeigu paaiškėja šio straipsnio 1 dalyje numatytų trūkumų, turi teisę savo pasirinkimu: 1) reikalauti, kad nuomotojas neatlygintinai tuos trūkumus pašalintų arba atitinkamai sumažintų nuomos mokestį, arba atlygintų nuomininkui trūkumų pašalinimo išlaidas; 2) išskaičiuoti iš nuomos mokesčio trūkumų pašalinimo išlaidas, jei apie tai iš anksto pranešė nuomotojui; 3) reikalauti nutraukti nuomos sutartį prieš terminą. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atsakovas anksčiau yra ieškovo prašęs grąžinti nuomos mokesčio permoką bei sumažinti mokestį, tačiau jo prašymas buvo atmestas, o atsakovo skundas dėl ieškovo atsisakymo tenkinti prašymą buvo atmestas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8158-2/2007). Su prašymu įskaityti mokesčius atsakovas į ieškovą vėl kreipėsi 2010 m. sausio 22 d. prašymu, t. y. jau pareiškus ieškinį šioje byloje. Vertindama bylos aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Lietmedis“ nereikalavo pašalinti išsinuomoto daikto trūkumų ar atlyginti šių trūkumų pašalinimo išlaidas, todėl laikytina, jog jis sutiko su tokiomis sklypo naudojimosi sąlygomis, jog per žemės sklypą eina kelias. Tokius argumentus patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (žr. 2010 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-323/2010). Atkreiptinas dėmesys ir į CK 6.498 straipsnio nuostatas, kurių pagrindu darytina išvada, kad atsakovas (nuomininkas), teigdamas, jog jam buvo perduotas daiktas su trūkumais, kurie nuomotojo nebuvo aptarti, o dėl šių trūkumų negalima juo naudotis pagal paskirtį ir sutarties sąlygas, arba kad nuomotojas ar mokestį skaičiuojantis bei gaunantis asmuo (ieškovas) neatliko veiksmų, pašalinančių trukdžius naudotis išnuomotu daiktu pagal paskirtį, turėjo teisę pareikšti reikalavimą nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, tačiau tokia teise nepasinaudojo, todėl manytina, kad faktinė situacija, susijusi su galimybe naudotis išnuomotu žemės sklypu, jį tenkino. Tai reiškia, kad atsisakymas mokėti nuomos mokestį negali būti pripažįstamas teisiškai pagrįstu. Aplinkybė, kad atsakovas, jo teigimu, faktiškai nenaudoja (neturi galimybės naudoti) ginčo žemės sklypo, neeliminuoja jo, kaip žemės sklypo naudotojo, statuso ir nepaneigia pareigos mokėti žemės nuomos mokestį. Tokią praktiką formuoja ir kasacinis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-377/2010). Atsakovas, sudarydamas ginčo žemės sklypo nuomos sutartį, žinojo tiek žemės paskirtį, tiek jos naudojimo galimybes, todėl žemės naudojimo ribojimai (trukdžiai naudotis dalimi sklypo) negali būti laikomi pažeidžiančiais jo teises ar teisėtus interesus bei lemiančiais galimybę nevykdyti nuomininko prievolės mokėti nuomos mokestį.

Atsakovo su apeliaciniu skundu bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktais rašytiniais įrodymais (141-142, 151 b. l., 1 t. – statybos leidimas, taip pat apeliacinės instancijos teisme papildomai pateiktas kitas statybos leidimo egzempliorius su įrašu apie leidimo galiojimo pratęsimą, pažyma apie statinio statybą pagal projektą, techninis projektas) iš esmės paneigtos pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad atsakovas neįrodė siekęs gauti projektavimo sąlygas, projektavęs naujus pastatus žemės sklype ir gavęs leidimą jų statybai. Tačiau aplinkybės dėl atsakovo veiksmų siekiant sklype projektuoti ir statyti naujus pastatus ir kitus statinius šioje byloje nėra reikšmingos ir nepaneigia jo, kaip valstybinės žemės nuomininko, pareigos mokėti nustatyto dydžio nuomos mokestį.  

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo teiginiais, kad ieškovas piktnaudžiauja savo padėtimi, nes esą aišku, jog ant eksploatuojamo kelio jis negalėjo statyti statinių, negalėjo užbaigti statybos komplekso. Tokie teiginiai neatitinka bylos įrodymų, nes nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog nuomotojas nebūtų įvykdęs sutartyje numatytų įsipareigojimų.

2009 m. rugpjūčio 5 d. gautame atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad artimiausiu metu teiks priešieškinį (32 b. l., t. 1 ). Po pusantro mėnesio teiktame triplike (teisme gautas 2009 m. rugsėjo 18 d.) jis apie priešieškinio pareiškimą neužsimena. Bylos nagrinėjimas iš esmės buvo pradėtas teismo 2009 m. spalio 21 d. posėdyje (76-77 b. l., 1 t.), kuriame atsakovo atstovas priešieškinio neteikė, o prašė bylos nagrinėjimą atidėti dėl to, kad turi nedarbingumo lapelį. 2009 m. lapkričio 23 d. teismo posėdyje (b. l. 80-81, 1 t.) atsakovo atstovas bandė teikti priešieškinį (83-85 b. l., 1 t.), bet prašymas buvo atmestas, nes pradėjus nagrinėti bylą iš esmės su priešieškinio priėmimu nesutiko ieškovo atstovas, be to, teismas sprendė, kad priešieškinio pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Dėl įrodymų teikimo iš Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtos bylos teismas sprendė, kad atsakovas bylos parengimo nagrinėti paruošiamųjų procesinių dokumentų teikimo būdu metu galėjo pateikti visus būtinus įrodymus. Bylos nagrinėjimas buvo atidėtas atsakovo prašymu. 2010 m. liepos 12 d. posėdyje (104-105 b. l., 1 t.) atsakovo atstovas vėl teikė priešieškinį, bet prašymas buvo atmestas tais pačiais motyvais, kaip ir 2009 m. lapkričio 23 d. posėdyje (nėra kitos šalies sutikimo, bus užvilkintas bylos nagrinėjimas – CPK 140 straipsnio nuostatos). Tokios aplinkybės neleidžia sutikti su atsakovu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo priešieškinį. Be to, nors atsakovas ir siekė nušalinti bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusį teisėją, toks prašymas laikantis CPK nuostatų buvo atmestas. Atsakovo teiginiai, kad teismas nemotyvuotai netenkino atsakovo prašymų (iškviesti sodų bendrijos pirmininką, išreikalauti bylą iš Vilniaus apygardos administracinio teismo ir kt.), todėl pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, laikytini nepagrįstais. Teismas minimus klausimus sprendė vadovaudamasis įstatymo nuostatomis bei savo diskrecijos teise.

Pagal aukščiau išdėstytus argumentus atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, jo teiginiai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti ginčijamos teismo sprendimo dalies. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

Ieškovo apeliacinio skundo argumentai siejami su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovo prašomų 5 172,90 Lt delspinigių bei neišsprendė klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą bei ieškovo skundo argumentus, neturi pagrindo teigti, jog ši teismo sprendimo dalis yra neteisinga.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ 1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad: 1.4. Konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba, apie tai informuojamas valstybinės žemės nuomotojas; 1.5. Nuomos mokesčio dydį apskaičiuoja valstybinės žemės nuomotojas; 1.6. Valstybinės žemės nuomininkai žemės nuomos mokestį sumoka į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, biudžetą iki kalendorinių metų lapkričio 15 dienos; 1.7. Nuomos mokesčio dydis ir mokėjimo terminai nurodomi valstybinės žemės nuomos sutartyje; 1.8. Savivaldybių tarybos savo biudžeto sąskaita turi teisę mažinti valstybinės žemės nuomos mokestį arba visai nuo jo atleisti; 1.9. Visi ginčai, kylantys dėl atsisakymo mokėti nuomos mokestį, nuomos mokesčio dydžio ir nuomos mokesčio nesumokėjimo nustatytaisiais terminais, sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 buvo patvirtintos Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklės, kurių 10 punkte numatyta, kad už laiku nesumokėtą nuomos mokestį arba jo dalį skaičiuojami delspinigiai už kiekvieną pavėluotą mokėti dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos. Delspinigiai pradedami skaičiuoti kitą dieną po to, kai baigėsi nuomos mokesčio sumokėjimo terminas. Delspinigių dydis yra 0,02 procento. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 1-1048 patvirtintos Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklės, kurių 20 punkte nustatyta, kad už laiku nesumokėtą mokestį arba jo dalį skaičiuojami delspinigiai už kiekvieną pavėluotą mokėti dieną nuo nesumokėtos mokesčio sumos. Delspinigiai pradedami skaičiuoti kitą dieną po to, kai baigėsi mokesčio sumokėjimo terminas. Delspinigių dydis yra 0,02 procento.

Ginčo šalių 2001 m. lapkričio 8 d. valstybinės žemės nuomos sutartyje Nr. 442 (17-18 b. l., 1 t.) nuostatos dėl delspinigių skaičiavimo nebuvo įtvirtintos, o Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 nustatyti delspinigiai (atsakomybė netesybų forma už sutarties pažeidimą) taip pat nebuvo perkelti į sutarties nuostatas. Įstatymu (o ne poįstatyminiu aktu) delspinigiai už pavėluotą mokesčio už valstybinės žemės nuomą mokėjimą nėra numatyti. CK 6.71 straipsnio 1 dalis nustato, kad netesybos tai – įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis). Esant situacijai šioje byloje, kada įstatymu nėra nustatyti delspinigiai už pavėluotą mokesčio už valstybinės žemės nuomą mokėjimą ar kitus sutarties pažeidimus (jie nenustatyti ir Vyriausybės priimamais poįstatyminiais aktais), o savivaldybės tarybos sprendimais nustatytos netesybos (delspinigiai) už prievolės mokėti nuomos mokestį pažeidimus nėra perkeltos į sutarties turinį, pripažintina, kad esant teisminiam ginčui reikalavimas priteisti netesybas (delspinigius) neatitinka CK 6.71 straipsnio nuostatų dėl prievolinių netesybų (delspinigių) sampratos („įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma“), todėl laikytinas teisiškai nepagrįstu. Tokį aiškinimą patvirtina ir 2001 m. lapkričio 8 d. Valstybinės žemės nuomos sutarties 13 punkto nuostatos, kad nuomininkas įsipareigoja laikytis nuomos sutarties ir įstatymų reikalavimų. Už jų nevykdymą jis atsako pagal įstatymus. Gi šiuo atveju nei įstatymuose, nei sudarytoje sutartyje neįtvirtintos nuostatos dėl delspinigių kaip atsakomybės netesybų forma už sutarties pažeidimą nustatymo. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai motyvavo atsisakymą priteisti delspinigius iš atsakovo ieškovui, tačiau priėmė teisingą procesinį sprendimą netenkinti tokio reikalavimo. Kiti ieškovo skundo argumentai, kuriais ginčijamas delspinigių nepriteisimas (pvz. dėl teisinio ieškinio pagrindo), neturi esminės įtakos aptariamam klausimui bei nepaneigia procesinio sprendimo nepriteisti delspinigių teisėtumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. 

Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas 2009 m. spalio 20 d. prašymu Nr. A104-4866 (3.11.1-TD3), tuo atveju jeigu byloje būtų priimtas ieškovui palankus sprendimas, prašė priteisti iš atsakovo UAB „Lietmedis“ patirtas 259,12 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas (67-68 b. l., 1 t). Šios išlaidos susijusios su tuo, kad ieškovas pateikė antstoliui vykdyti teismo 2009 m. liepos 13 d. nutartį, kuria atsakovui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, bei dėl šios nutarties vykdymo patyrė išlaidų (b. l. 71-72, 1 t.). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišsprendė prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, nors turėjo šį klausimą spręsti.

Teisėjų kolegija negali sutikti su ieškovu, kad tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio  2 dalies 7 punktas). Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti laikomas savarankišku reikalavimu civilinėje byloje, nes tai nėra materialinio pobūdžio reikalavimas, o tik procesinio teisinio pobūdžio reikalavimas (žr. taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-583/2007). Įstatyme yra aiškiai ir atskirai reglamentuota klausimo, kai neišsprendžiama dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nagrinėjimo tvarka. CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Taigi tokia pirmosios instancijos teismo padaryta klaida galėjo būti ištaisyta priimant papildomą sprendimą, tačiau ji nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą naikinti absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Šiuo atveju ieškovo patirtos išlaidos laikytinos bylinėjimosi išlaidomis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktas), įrodymai apie jas buvo pateikti dar pirmosios instancijos teisme iki sprendimo byloje priėmimo, todėl teisėjų kolegija Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. sprendimą iš esmės palikdama nepakeistą, papildomai priteisia iš atsakovo UAB „Lietmedis“ 259,12 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi atidėjo atsakovui UAB „Lietmedis“ 3 634 Lt dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą iki teismo sprendimo byloje priėmimo (156 b. l., 1 t.). Kadangi teisėjų kolegija atmeta atsakovo UAB „Lietmedis“ apeliacinį skundą, atidėtas žyminis mokestis už šį skundą priteistinas iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 84, 93, 96, 302 straipsnio).

           Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:               

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Lietmedis“ (į. k. 220445910) Vilniaus miesto savivaldybei (į. k. 111109233) 259,12 Lt (du šimtus penkiasdešimt devynis litus 12 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Lietmedis“ (į. k. 220445910) 3 634 Lt (tris tūkstančius šešis šimtus trisdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Teisėjai                                                                                                                               Gintaras Pečiulis

Vigintas Višinskis

Egidijus Žironas