Civilinė byla Nr. 3K-3-1/2011

            Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 30.12.1 (S)

 

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 25 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Daugiabučio namo, esančio Architektų g. 65, Vilniuje, savininkų bendrijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutarties ir Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Daugiabučio namo, esančio Architektų g. 65, Vilniuje, savininkų bendrijos ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Lazdynų būstas“ dėl nekilnojamųjų daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl daugiabučio gyvenamojo namo, esančio Vilniuje,  Architektų g. 65, rūsyje ir cokoliniame aukšte esančių negyvenamųjų patalpų paskirties ir teisinio statuso.

Ieškovė Daugiabučio namo Architektų g. 65, Vilniuje, savininkų bendrija  įregistruota Juridinių asmenų registre 2007 m. rugpjūčio 13 d. Iki 2007 m. gruodžio 31 d. šį namą administravo atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Lazdynų būstas“, kuri nuo 2008 m. sausio 1 d. namo bendrojo naudojimo patalpų administravimą perdavė ieškovei. Nebuvo perduotos bendro 77,69 kv. m ploto patalpos, pažymėtos indeksais R-6, R-11, R-12 ir R-15, Nekilnojamojo turto registre registruotos atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lazdynų būstas“ vardu, bei bendro 89,66 kv. m ploto patalpos, pažymėtos indeksais R-2, R-2a, R-2b ir R-3, Nekilnojamojo turto registre registruotos atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės vardu. Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Lazdynų būstas“ nuosavybės teises į ginčo patalpas įregistravo 1997 m. gegužės 22 d. priėmimo-perdavimo akto ir Vilniaus miesto savivaldybės 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimo pagrindu. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybės teises į ginčo patalpas įregistravo 2007 m. rugpjūčio 22 d. priėmimo-perdavimo akto pagrindu.

 

Ieškovė, teigdama, kad ginčo patalpos yra bendrojo naudojimo, t. y. gyventojų bendroji nuosavybė, nes namo pagrindinė ir vienintelė paskirtis pagal faktinę padėtį, žinomą projektinę dokumentaciją ir Nekilnojamojo turto registro duomenis, yra gyvenamoji, todėl visos negyvenamosios patalpos (ne butai) yra bendrojo naudojimo, prašė grąžinti ginčo patalpas iš atsakovių neteisėto valdymo butų savininkams, panaikinant įrašus apie atsakovių daiktines teises Nekilnojamojo turto registre.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lazdynų  būstas“ perduotos ir nuosavybės teisėmis įregistruotos patalpos buvo naudojamos administruojant gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo patalpas, atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei priklausančios patalpos iki 1995 m. buvo nuomojamos individualiai įmonei, po to perduotos į Lazdynų seniūnijos balansą, naudojamos seniūnijos reikmėms (buvo sandėliuoti baldai). Atsižvelgdamas į tai, kad visi namo dokumentai nėra išlikę, teismas konstatavo, jog neįmanoma nustatyti, kokiu tikslu buvo suprojektuotos ginčo patalpos, ir pažymėjo, kad ieškovė neginčija to, jog ginčo patalpomis bendrijos butų savininkai nesinaudojo ir nesinaudoja. Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo patalpos priklauso gyvenamųjų butų savininkams nuosavybės teisėmis ir dėl to galima reikšti vindikacinį ieškinį, kai nuosavybės teisės yra jau įregistruotos atsakovėms; remdamasis CK 6.307 straipsnio 1 dalies, 1.138 straipsnio, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties civilinėje byloje 119-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. VĮ Valstybės turto fondas, VĮ Registrų centras, Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-84/2008 ir nutarties civilinėje byloje 830-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. uždaroji akcinė bendrovė „Lazdynų būstas“, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-3-200/2007, analize, pažymėjo, jog patalpų paskirties įvardijimas gali būti pagrindas ginčyti aktus, kurių pagrindu atsakovės tapo patalpų savininkėmis, tačiau ne reikšti vindikacinį ieškinį.  Teismas nurodė, kad negali ex officio pripažinti negaliojančiais sandorių, kurių pagrindu atsakovėms įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo patalpas, nes jie nėra niekiniai.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė, pareiškusi vindikacinį ieškinį ir teigdama, jog ginčo patalpos, nesančios namo gyvenamosios patalpos (ne butai), yra namo gyventojų (butų savininkų) bendrojo naudojimo patalpos, t. y. namo gyventojų bendroji nuosavybė, privalėjo įrodyti šią aplinkybę leistinais įrodymais. Vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007, 2008 m. sausio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008, kolegija sprendė, kad esminė aplinkybė, kurią šioje byloje būtina nustatyti ir kurią ieškovė, teigdama, jog atsakovių valdomos ginčo patalpos iš tiesų yra namo savininkų bendroji dalinė nuosavybė, yra tai, ar šios patalpos pagal savo technines savybes, paskirtį ir funkcinį ryšį su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu yra gyvenamojo namo, kaip pagrindinio daikto, priklausinys, ar jos yra individualaus naudojimo patalpos ir savarankiškas nuosavybės objektas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad vien daugiabučio gyvenamojo namo pagrindinė paskirtis nepaneigia aplinkybės, jog jame gali būti ir negyvenamųjų patalpų, kurios neskirtos namo butų ir kitų patalpų savininkų bendram naudojimui, taigi nėra ir bendroji jų nuosavybė. Kaip pripažįstama teismų praktikoje, bendrojo naudojimo patalpomis yra laikomos tokios patalpos, kurios nepriskirtos naudoti individualiai ir neturi savarankiškos paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 119-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. VĮ Valstybės turto fondas, VĮ Registrų centras, Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-84/2008), tačiau tai nereiškia, kad daugiabučiame gyvenamajame name nėra ir negali būti patalpų, kurios turi savarankišką paskirtį ir gali būti naudojamos individualiai, todėl vien aplinkybė, kad daugiabučio namo paskirtis yra gyvenamoji, nėra tinkamas ir pakankamas šio buto savininkų nuosavybės teisės į ginčo patalpas patvirtinimas. Išanalizavusi prie bylos pridėto 16 aukštų gyvenamojo namo Architektų gatvėje Lazdynų mikrorajone Techninio darbo projekto VI tome esantį „techninio pogrindžio“ planą, kolegija nurodė, kad jame esantys duomenys negali būti tinkami ir pakankami įrodymai aplinkybei apie ginčo patalpų technines savybes, paskirtį ir funkcinį ryšį su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu nustatyti, taigi ir išvadai apie tai, jog šios patalpos yra namo bendrojo naudojimo patalpos bei butų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, padaryti, nes techninis darbo projektas negali būti laikomas namo, esančio Vilniuje, Architektų g. 65, statybos techniniu dokumentu, nesant jokių duomenų, kad šis projektas buvo įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas ir kad būtent pagal jį buvo statytas ginčo namas, be to, projekto brėžiniuose rūsyje nurodytos tik dvi 142,2 kv. m techninės patalpos, nėra patalpų R-12, R-14, R-15 bei R-16, kurios pažymėtos namo techninės apskaitos byloje, tačiau jų vietoje nurodyta vientisa 150,8 kv. m ploto patalpa. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nevertino techninio darbo projekto kaip įrodančio ginčo patalpų paskirtį, jų technines savybes ir funkcinį ryšį su namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, dėl kurių šios patalpos negalėtų būti naudojamos individualiai ir galėtų būti pripažintos bendrojo naudojimo patalpomis. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad pagal byloje esančių ginčo namo techninės apskaitos bylos dokumentų kopijų duomenis patalpos, pažymėtos indeksais R-11, R-12, R-15 ir R-6, vidaus plotų eksplikacijoje pažymėtos kaip negyvenamosios – sandėliai. Iš byloje esančių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus 2007 m. birželio 8 d. rašto Nr. A51-10505 bei VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2007 m. liepos 5 d. rašto Nr. IN(5.1.15)-24756 teisėjų kolegija nustatė, kad ginčo patalpų, esančių rūsyje ir pažymėtų indeksais R-2, R-2a, R-2b, R-3, vertė į namo butų privatizavimo kainą nebuvo įskaičiuota. Atsižvelgdama į tai, kolegija sprendė, kad bylos faktiniai duomenys nepatvirtina ieškovės teiginio, jog namo butų savininkai, Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka įsigydami nuosavybėn nuomojamus butus, kartu įsigijo ir ginčo patalpas, esančias namo rūsyje ir cokoliniame aukšte, ir šios yra namo bendrojo naudojimo patalpos, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios namo butų ir kitų patalpų savininkams. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nenustačius, jog ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso namo butų savininkams, nepaneigta prezumpcija, jog atsakovės ginčo patalpas valdo teisėtai, taigi nėra pagrindo jas iš jų išreikalauti.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė Daugiabučio namo, esančio Architektų g. 65, Vilniuje, savininkų bendrija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartį bei Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl įrodinėjimo proceso ir byloje nustatytinų prezumpcijų bei jų taikymo. Kasatorės teigimu, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punkte ir CK 4.82 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visos namo, kuris yra sukurtas būtent kaip daugiabutis namas be jokios kitos specialios (papildomos) paskirties ar funkcijos, patalpos, bendrosios nuosavybės teisėmis priklauso namo butų savininkams, išskyrus butus, kurie atskirų savininkų paprastai valdomi asmeninės nuosavybės teisėmis. Ši prezumpcija gali būti paneigiama, esant aplinkybėms, dėl kurių yra pagrindas konstatuoti, kad tam tikros namo patalpos priklauso atskiriems namo patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims, pvz., nustačius, kad ne visos daugiabučio namo ne butus sudarančios patalpos yra bendrojo naudojimo ir bendrosios namo butų savininkų nuosavybės objektai. Tokios prezumpcijos konstatavimas reiškia, kad daugiabučio namo atveju įrodinėti tam tikrų atskirų patalpų nepriklausymą bendrojo naudojimo patalpoms kaip bendrosios nuosavybės objektams, bet priklausymą kitą paskirtį turintiems objektams privalo tokį patalpų išimtinį požymį nurodantis asmuo. Kasatorės manymu, jai pakako įrodyti, kad ginčo namas yra daugiabutis gyvenamasis namas, ir iš to teismas privalėjo padaryti išvadą, jog, nesant kitų įrodymų, jokios kitos papildomos specialios ne asmeniniams ir (arba) bendriems butų savininkų poreikiams tenkinti skirtos namo paskirties nėra, o tuomet jau atsakovės privalo įrodyti, jog ginčo patalpos turi specialią sukuriant namą priskirtą paskirtį, paneigiančią jų  priklausymą bendrojo naudojimo ir bendrosios namo nuosavybės objektams. Atsakovės neginčijo, kad namas pastatytas pagal į bylą pateiktą techninį projektą, todėl šios faktinės aplinkybės negalėjo kelti abejonių apeliacinės instancijos teismui, teismas įvertino įrodymus akivaizdžiai pažeisdamas CPK 185 straipsnio l dalyje nustatytą pareigą. Kasatorė taip pat pažymi, kad viešojo registro duomenų reikšmė ginčo dėl teisės atveju negali būti suabsoliutinama – teismas vindikacijos atveju turi spręsti dėl ginčo šalių teisių į ginčo turtą apimties ir priešingų šalių teisių apimčių santykio, t. y. šiuo atveju nustatyti, ar butų savininkai turėjo nuosavybės teises į ginčo turtą, jei taip – konstatuoti, kokiu būdu jas įgijo, ar jos buvo prarastos (perleistos sandoriais ar išnyko kokiu nors kitu būdu). Dėl to teismai privalėjo ištirti kasatorės argumentus dėl butų savininkų nuosavybės teisių į ginčo patalpas įgijimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, remdamasis įstatymu ir teismų precedentais, nurodė, kad namo bendrąją dalinę nuosavybę sudarančios negyvenamosios patalpos priskiriamos tokiai kategorijai ne pagal jų galimą ar konkretų faktinį (pa)naudojimą, bet pagal patalpų technines savybes, paskirtį, funkcinį ryšį su namo butais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje 830-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. uždaroji akcinė bendrovė „Lazdynų būstas“, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-3-200/2007), tačiau savo išvadose prieštarauja nurodomai taisyklei. Teismai neištyrė ginčo patalpų suformavimo aplinkybių, apeliacinės instancijos teismui apsiribojus konstatavimu, kad dalis patalpų techninės apskaitos byloje pačių atsakovių iniciatyva be butų savininkų valios ir nepaisant namo techninių bei architektūrinių sprendimų buvo pažymėtos kaip sandėliai, tačiau net ir tokių aplinkybių nustatymas nepaneigia ginčo patalpų priklausymo bendrosios namo nuosavybės objektams. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad namas galėjo būti pastatytas ne pagal techninį projektą, yra pagrįsti sunkiai galimomis prielaidomis, nes techninis projektas yra vientisas dokumentas, kurio pagrindu atliekami statybos darbai, įgyvendinamas statybinis ir architektūrinis namo funkcinės paskirties sumanymas.

2. Dėl teisės į apeliaciją. Pripažinęs apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio teisinio pagrindo, klaidingai nustatyto pirmosios instancijos teismo, apeliacinės instancijos teismas savaime konstatavo, nors expressis verbis ir nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareikšto ieškinio būtent kaip vindikacinio ieškinio, grindžiamo daiktinės teisės normomis, neteisėtai kasatorei sukurdamas jai nepriklausančias įrodinėjimo pareigas. Dėl šios priežasties kasatorės ieškinys kaip vindikacinis išnagrinėtas tik vieną kartą – apeliacinės instancijos teisme, todėl kasatorė neteko teisės į apeliaciją savo pareikštų reikalavimų argumentų apimtimi.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartį bei Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistus, kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1.        Dėl įrodinėjimo proceso ir byloje nustatytinų prezumpcijų bei jų taikymo. Kasaciniame skunde neteisingai aiškinamos Daugiabučio namo savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio, CK 4.82 straipsnio nuostatos, sukuriant nepagrįstas prezumpcijas, ir nepagrįstai konstatuojama, jog teismų išvada, kad ginčo patalpos nėra bendrojo naudojimo objektai, prieštarauja šioms teisės normoms, taip pat nepagrįstai teigiama, kad buvo pažeistos įrodinėjimo procesą nustatančios taisyklės. Vindikacinį ieškinį gali reikšti tik daikto savininkas ir ieškinys turi būti reiškiamas asmeniui, kuris neteisėtai valdo svetimą turtą, tačiau kasatorė niekada nebuvo ginčo patalpų savininkė (byloje nėra tokių įrodymų). Vien tik aplinkybė, kad daugiabučio namo paskirtis yra gyvenamoji, nėra tinkamas ir pakankamas buto savininkų nuosavybės teisės į ginčo patalpas patvirtinimas. Pabrėžtina, kad šiuo atveju vien tik fakto, kad negyvenamosios patalpos yra daugiabučio gyvenamojo namo rūsyje, nepakanka, kad jas pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą būtų galima priskirti prie bendrojo naudojimo patalpų. Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisė į bendrojo naudojimo patalpas atsirado Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pagrindu butų daugiabučiuose namuose privatizavimo metu. Vyriausybės 1995 m. biželio 15 d. nutarimu Nr. 852 patvirtintoje Namo perdavimo bendrijai tvarkoje išaiškinta, kokios patalpos teisės aktais buvo pripažįstamos bendrojo naudojimo patalpomis, taip pat kad bendrijai neperduodamos negyvenamosios patalpos, jeigu gyvenamojo namo statybos projektinėje dokumentacijoje (namo perdavimo eksploatuoti akte), rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose (kartu ir gyvenamojo namo techninės apskaitos byloje) nebuvo pažymėta, kad negyvenamosios patalpos skirtos namo patalpų naudotojams kaip tų patalpų priklausiniai (3.1 punktas), taip pat jeigu jos buvo įrengtos pagal atskiras statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto sąmatas ir šiose sąmatose nebuvo numatyta, kad negyvenamosios patalpos skirtos namo patalpų naudotojams kaip bendrojo naudojimo patalpos (3.2 punktas). Bylos faktiniai duomenys nepatvirtina kasatorės teiginių, kad ginčo patalpos yra bendrojo naudojimo. Kasatorė nepagrįstai sumenkina viešojo registro duomenų reikšmę vindikacijos atveju: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad viešojo registro duomenys (pažymėjimai) yra oficialieji rašytiniai įrodymai, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Lazdynų būstas“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartį bei Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistus, kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl daugiabučio gyvenamojo namo patalpų. Gyvenamasis pastatas (namas) – pastatas, kurio visas naudingasis plotas, didžioji jo dalis ar bent pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios patalpos (Statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 7 punktas); daugiabutis namas – trijų ir daugiau butų gyvenamasis namas; patalpos daugiabučiame name gali būti remontuojamos, rekonstruojamos ir naudojamos prekybos, viešojo maitinimo, teisėsaugos, ryšių, medicinos, spaudos platinimo, buitinių paslaugų teikimo bei kitoms negamybinėms reikmėms, jeigu tai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentų reikalavimams (Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 7.3 punktas). Iš šių nuostatų galima daryti išvadą, kad daugiabučiame gyvenamajame name gali būti ne tik butai ir bendrojo naudojimo patalpos, bet ir įvairios negyvenamosios patalpos, naudojamos komercinei negamybinei veiklai. Dėl to kasacinio skundo teiginiai, kad daugiabučiame gyvenamajame name gali būti tik butai, o visa tai, kas nėra butai, yra bendrojo naudojimo patalpos, yra nepagrįsti ir prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatoms. Daugiabučio gyvenamojo namo negyvenamosios patalpos labai dažnai naudojamos sandėliavimo ar paslaugų teikimo veiklai.

2. Dėl bendrojo naudojimo patalpų sampratos. Kasatorės nurodyta „prezumpcija“ prieštarauja galiojantiems Lietuvos Respublikos teisės aktams. Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpomis yra laikomos negyvenamosios patalpos, kurios nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims ir savo techninėmis savybėmis, paskirtimi ar funkciniu ryšiu susijusios su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 119-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. VĮ Valstybės turto fondas, VĮ Registrų centras, Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-84/2008 ir nutarties civilinėje byloje 830-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. uždaroji akcinė bendrovė „Lazdynų būstas“, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-3-200/2007). Negyvenamosios patalpos, kurios nuosavybės teise priklauso atskiriems patalpų savininkams arba techninėmis savybėmis, paskirtimi ar funkciniu ryšiu nėra susijusios su butų ir kitų patalpų eksploatavimu, negali būti laikomos bendrojo naudojimo patalpomis. Tai, kad tam tikros patalpos yra bendrojo naudojimo patalpos, vadovaujantis CPK 178 straipsniu, privalo įrodyti ieškovė (kasatorė), tačiau skunde kasatorė, remdamasi savo išvesta „prezumpcija“, kuri neįtvirtinta jokiame teisės akte, nurodė, kad įrodyti, jog negyvenamosios patalpos nėra bendrojo naudojimo, privalo atsakovės. Tokia kasatorės pozicija tik patvirtina, kad ji neturi įrodymų, pavirtinančių, jog ginčo patalpos yra ar kada nors nuo pastato pastatymo momento buvo bendrojo naudojimo.

3. Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Lazdynų būstas“ nuosavybės teisės į ginčo patalpas. Kasatorė neginčija nei 1997 m. gegužės 22 d. priėmimo-perdavimo akto, nei Vilniaus miesto savivaldybės 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimo, nei Nekilnojamojo turto registre įregistruotų duomenų teisėtumo, todėl galima teigti, kad ji pripažįsta, jog uždaroji akcinė bendrovė „Lazdynų būstas“ teisėtai įgijo nuosavybės teisę į ginčo patalpas.

4. Dėl ginčo patalpų sąžiningo valdytojo. Kasatorė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad uždaroji akcinė bendrovė „Lazdynų būstas“ nesąžiningai užvaldė ginčo patalpas, žinojo ar turėjo žinoti, jog neturi teisės tapti jų valdytoja ar kiti asmenys turi daugiau teisių į jų valdymą. Uždaroji akcinė bendrovė „Lazdynų būstas“ nuosavybės teisę į ginčo patalpas įgijo vykdydama Vilniaus miesto savivaldybės institucijų sprendimus, o ne savo iniciatyva.

5. Dėl vindikacinio ieškinio. Kasatorė privalėjo įrodyti, kad uždaroji akcinė bendrovė „Lazdynų būstas“ neteisėtai valdo ginčo patalpas, kad kasatorė turi nuosavybės teisę į jas ieškinio pateikimo momentu ir iki uždarajai akcinei bendrovei „Lazdynų būstas“ jas užvaldant, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Kasaciniame skunde remiamasi tik bendro pobūdžio samprotavimais, kad visos daugiabučio gyvenamojo namo patalpos, kurios nėra butai, turėtų priklausyti nuosavybės teise butų savininkams.

6. Dėl ginčo patalpų techninių savybių. Kasatorė nėra pateikusi jokių įrodymų, kad ginčo patalpos savo techninėmis savybėmis, paskirtimi ar funkciniu ryšiu būtų susijusios su daugiabučio namo eksploatavimu. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad nėra jokių įrodymų, jog ginčo patalpos savo techninėmis savybėmis, paskirtimi ar funkciniais ryšiais būtų susijusios su daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, dėl ko jos negalėtų būti naudojamos individualiai ir galėtų būti pripažintos bendrojo naudojimo patalpomis. Teiginį, kad ginčo patalpos yra namo savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kasatorė grindė aplinkybe, kad viso rūsio patalpos namo techniniame darbo projekte įvardijamos kaip „techninio pogrindžio patalpos“, o tai reiškia, kad jos yra skirtos namo techninėms reikmėms užtikrinti, tačiau, kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėję teismai, techninis darbo projektas negali būti laikomas namo, esančio Vilniuje, Architektų g. 65, statybos techniniu dokumentu, nes nėra jokių duomenų, kad šis projektas buvo įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas ir kad būtent pagal jį buvo statytas namas. Pažymėtina, kad kasatorė teismui pateikė techninį darbo projektą, bet ne techninį projektą. Klausimas dėl techninio darbo projekto, kaip įrodymo, reikšmės buvo nagrinėtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, todėl neaišku, kuo remdamasi kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Kasatorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo patalpos savo techninėmis savybėmis, paskirtimi ar funkciniu ryšiu būtų neatskiriamai susijusios su daugiabučio namo eksploatavimu, taip pat duomenų, nurodančių, kaip ir kokiu būdu jos yra ar galėtų būti naudojamos bendroms namo reikmėms.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasaciniame procese teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą sprendimą ar nutartį teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje kasatorė kelia klausimą dėl gyvenamajame name esančių negyvenamųjų patalpų priskyrimo bendrojo naudojimo patalpoms prezumpcijos ir jos pagrindu konstatuotos butų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės kaip vindikacinio reikalavimo tretiesiems asmenims, neteisėtai valdantiems tokias patalpas, pagrindo.

 

Dėl butų savininkų bendrosios nuosavybės teisės į bendrojo naudojimo patalpas atsiradimo pagrindų ir šios teisės prezumpcijos pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį buvimo

 

Nuosavybės teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams, pvz., sukūrus naują daiktą, įsigijus turtą pagal sandorius, pasisavinus vaisius ir pajamas ir kt. 1964 m. CK, skirtingai nei 2000 m. CK 4.47 straipsnyje, nebuvo reglamentuoti nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privatine nuosavybe grindžiamo šalies ūkio formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleista privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdytas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, taip pat 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka.

Butų privatizavimo įstatymas sudarė teisinį pagrindą atsirasti daugiabučių namų savininkų nuosavybės teisėms į gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą, kambarius bendrabučiuose (Įstatymo 2 straipsnis). Kadangi tokiam pirkimo-pardavimo objektui suformuoti esminę reikšmę turėjo jo paskirtis – gyvenamoji patalpa, o pirkėjas turėjo būti parduodamo objekto nuomininkas, tai kitų – negyvenamųjų – patalpų likimas buvo spręstas atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, nustatytus teisės aktuose: Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarime Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ bei jį papildžiusiuose Centrinės privatizavimo komisijos posėdžių protokoluose. Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo Nr. 37 4 punkte išaiškinta, kad negyvenamosios patalpos, kurios nebuvo įtrauktos į butų savininkų inventorines bylas kaip jų butų priklausiniai, miesto, rajono savivaldos organo sprendimu galėjo būti perduotos neatlygintinai butų savininkams, jeigu pastarieji pareiškė tokį prašymą ir notariškai susitarė dėl tokių patalpų naudojimo, eksploatavimo bei techninės priežiūros sąlygų (4.2.2.2 papunktis). Negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, buvusios įtrauktos į miestų (rajonų) valdybų, valstybinių, valstybinių akcinių įmonių, įstaigų ir organizacijų balansą, buvo privatizuotos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, jeigu gyvenamojo namo statybos projektinėje dokumentacijoje (namo perdavimo eksploatuoti akte), rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose (kartu ir gyvenamojo namo techninės apskaitos byloje) jos nebuvo pažymėtos kaip skirtos butų naudotojams kaip butų priklausiniai, arba jei šios patalpos buvo įrengtos pagal atskiras statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto sąmatas, nenumatant, kad jos skirtos butų naudotojams kaip bendrojo naudojimo patalpos (4.2.3 papunktis). Apibendrindama šį teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad daugiabučio namo negyvenamosios patalpos, kurios butų privatizavimo procese netapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe, liko viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje, gali būti savarankišku nuosavybės teisių objektų ir kitų įstatymų pagrindu perleistos kitiems asmenims.

 Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė nepateikė įrodymų apie gyvenamojo namo butų savininkų nuosavybės teisių į butus ir negyvenamąsias patalpas įgijimą; taip pat nepateikta įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad butų savininkai buvo išreiškę valią dėl ginčo patalpų perdavimo neatlygintinai jų nuosavybėn ir įsipareigojo užtikrinti jų priežiūros, kaip tai nustatyta Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo Nr. 37 4.2.2.2 papunktyje. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybės teisę į dalį ginčo negyvenamųjų patalpų įgijo Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu sudarytu 2007 m. rugpjūčio 22 d. priėmimo-perdavimo aktu; kita dalis ginčo patalpų buvo perduota uždarajai akcinei bendrovei „Lazdynų būstas“ 1997 m. gegužės 22 d. priėmimo-perdavimo aktu, didinant bendrovės įstatinį kapitalą šiuo turtu, be to, jau įvykęs ir akcijų perleidimas kitai bendrovei. Šie faktai yra juridiškai reikšmingi sprendžiant dėl nuosavybės į negyvenamąsias patalpas atsiradimo ir paneigia kasacinio skundo argumentą, kad butų savininkams nuosavybės teisė į ginčo negyvenamąsias patalpas atsirado preziumuojant, kad jos yra bendrojo naudojimo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CK 4.82 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama kaip CK 4.47 straipsnio 12 punkte nurodyta teisės norma, t. y. joje neįtvirtintas atskiras nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Minėta, kad nuosavybės teisė į ginčo patalpas galėjo atsirasti pagal sandorius ir administracinius aktus, priimtus Butų privatizavimo, Valstybinio turto pirminio privatizavimo arba Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka,  privatinės nuosavybės į gyvenamojo namo gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas atsiradimas priklausė nuo gyvenamųjų patalpų nuomininkų valios įsigyti patalpas nuosavybėn. Įsigaliojus 2000 m. CK, jo 4.82 straipsnio 1 dalies nuostata dėl namo bendrojo naudojimo patalpų priklausymo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise nepakeičia iki jo įsigaliojimo teisės aktų nustatyta tvarka įgytų nuosavybės teisių. Be to, aptariamoje teisės normoje nustatyti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektai, tačiau, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, neįtvirtinta visų gyvenamojo namo negyvenamųjų patalpų bendrojo naudojimo ir jų priklausymo butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise prezumpcijos.

Daugiabučių namų savininkų bendrijos yra bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo forma. Tiek Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punkte, tiek Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 125 „Dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarkos“ 1.1.3 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo patalpos – tai daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Taigi gyvenamojo namo patalpos, nuosavybės teise priklausančios atskiriems asmenims, nepriskiriamos bendrojo naudojimo patalpoms, esančioms butų savininkų bendrąja daline nuosavybe. Bendrijos įsteigimas nereiškia, kad privačios ar viešosios nuosavybės teisės subjektai netenka nuosavybės teisės į jiems priklausantį turtą, todėl bendrijos įsteigimas savaime nesuteikia pagrindo varžyti ar kitaip riboti savininkų teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos patvirtintos Namo perdavimo bendrijai tvarkos 2.1.2 papunkčio ir 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 3 daliai“).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai vertino bylos duomenis apie nuosavybės teisių į bendrojo naudojimo patalpas ginčo name atsiradimą ir pagrįstai nustatė, kad į dalį šių patalpų namo savininkai bendrosios nuosavybės teisių nustatyta tvarka neįgijo, todėl ir nebuvo perduotos jų įsteigtai bendrijai.

 

Dėl vindikacijos galimumo, jeigu daikto valdytojas įrodinėja teises į daiktą

 

Daiktinės teisės gynimo būdai skirti tiesiogiai ginti nuosavybę kaip absoliučią subjektinę teisę, nesusietą su prievole, ir turi tikslą arba atkurti disponavimą, naudojimą, valdymą savininkui jam priklausančiu daiktu, arba pašalina kliūtis ar abejones įgyvendinant šias teises. Vindikacinis ieškinys suprantamas kaip nesutartinis nevaldančiojo daikto savininko reikalavimas faktiniam valdytojui grąžinti daiktą natūra. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiam ieškiniui tenkinti reikia nustatyti tam tikras sąlygas, viena iš kurių – neturi būti ginčijama praradusio daiktą savininko nuosavybės teisė, nes, esant ginčui dėl jos, taikomi kiti gynimo būdai, pvz., nuosavybės teisės pripažinimas, nuginčijant kito subjekto nuosavybės teisės įgijimo pagrindą. Kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje 830-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. uždaroji akcinė bendrovė „Lazdynų būstas“, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-3-200/2007, buvo taikytas būtent šitas teisių gynimo būdas – nuginčyta atsakovų ir pripažinta ieškovo nuosavybės teisė į ginčo patalpas. Nagrinėjamoje byloje kasatorė neginčijo atsakovių nuosavybės teisių į ginčo negyvenamąsias patalpas įgijimo pagrindų.

Savininkas gali išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, kai vindikaciniame procese įrodo daikto praradimo neteisėtumą. Pagrindas vindikaciniam ieškiniui reikšti yra juridiniai faktai, kuriuos savininkas sieja su reikalavimu atsakovui: turto praradimo aplinkybės; sąlygos, kaip turtas pateko faktiniam valdytojui; kad valdytojo su savininku nesieja prievolė; kad turtas išlikęs natūra. Išreikalauti daiktą iš trečiojo asmens galima konstatavus jo nesąžiningą daikto valdymą, ir tais atvejais, kai šis asmuo neturėjo jokio teisinio pagrindo daiktu disponuoti. Nagrinėjamoje byloje kasatorė tokių juridiškai reikšmingų faktų neįrodinėjo, o atsakovės teises į ginčo patalpas grindė faktų visuma: administraciniais aktais, priėmimo-perdavimo aktais, inventorinės apskaitos bylomis, akcijų perleidimu ir kt. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaneigus šių faktų, negalima kvalifikuoti esant nesąžiningą ir neteisėtą valdymą kaip sąlygą daiktui išreikalauti; bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino vindikacijos pagrindus ir pagrįstai ieškinį atmetė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, prezumpcijų taikymo, butų savininkų nuosavybės teisių į ginčo patalpas įgijimo aplinkybių neištyrimo ir teisės į apeliaciją pažeidimo yra teisiškai nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl kasacinis skundas atmestinas, apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 44,25 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai), kurios, atmetus kasacinį skundą, priteistinos iš kasatorės į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Daugiabučio namo, esančio Architektų g. 65, Vilniuje, savininkų bendrijos (kodas 301005626) 44,25 Lt (keturiasdešimt keturis litus 25 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                     Virgilijus Grabinskas

 

                                                                                                                       

Sigita Rudėnaitė

                                                                                                                                                                                                                                                                                   

Janina Stripeikienė