Administracinė byla Nr. A-991-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07867-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.1; 9.1.3.1; 9.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo, asociacijos „Nacionalinis žirgų lenktynių klubas“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo, asociacijos „Nacionalinis žirgų lenktynių klubas“, skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir R. P.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI), patikrinusi pareiškėjo, asociacijos „Nacionalinis žirgų lenktynių klubas“, (toliau – ir pareiškėjas, Klubas) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 25 d. iki 2011 m. spalio 31 d., nustatė, kad Klubo direktorius R. P. iš Klubo gautas 220 578 Lt pinigines lėšas panaudojo ne Klubo veiklos tikslams, ir išmokėtas lėšas priskyrė pajamoms bei 2013 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. (04.4.3)-K3-125 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Klubui buvo nurodė sumokėti 13 532 Lt GPM, 5 354 Lt GPM delspinigių, 6 766 Lt GPM baudos, 950 Lt privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, 314 Lt PSD delspinigių, 475 Lt PSD baudos.

Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir atsakovas, VMI), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2013 m. rugpjūčio 26 d. priėmė sprendimą: 1) pakeisti Kauno AVMI sprendimo dalį, kuria nurodyta Klubui sumokėti 13 532 Lt GPM, 5 354 Lt GPM delspinigių, 6 766 Lt GPM baudos, ir nurodyti pareiškėjui sumokėti 13 532 Lt GPM, 5 354 Lt GPM delspinigių, 4 060 Lt GPM baudos; 2) panaikinti Kauno AVMI sprendimo dalį, kuria nurodyta Klubui sumokėti 950 Lt PSD įmokų, 314 Lt PSD delspinigių, 475 Lt PSD baudos; 3) neatleisti pareiškėjos nuo 5 354 Lt GPM delspinigių.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. S-181(7-186/2013) minėtą VMI sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kauno AVMI 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (04.4.3)-K3-125, VMI 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 29-109 ir Komisijos 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. S-181(7-186/2013).

Nurodė, kad piniginės lėšos, nuo kurių sprendimuose yra priskaičiuotos ir patvirtintos GPM įmokos, jokiu būdu negali būti traktuojamos kaip pajamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) prasme, t. y. realiai nėra GPM objekto, nes R. P. sau išmokėta 220 578,46 Lt suma negali būti GPM objektu pagal GPMĮ. Manė, kad neteisėtais veiksmais gautos pajamos negali būti GPM objektu, nes, pripažinus, kad R. P. iššvaistė Klubo turtą (220 578,46 Lt), R. P. bus priverstas šią sumą grąžinti Klubui, todėl galiausiai R. P. bus realiai negavęs jokių pajamų. Pareiškėjos nuomone, Klubas negali būti laikomas atsakingas už jo vadovo neteisėtą elgesį, nes Klubas, kaip juridinis asmuo, negali pats užkirsti kelio savo įgalioto asmens neteisėtiems veiksmams. Pareiškėjo nuomone, vykstančio baudžiamojo proceso baigtis turės įtakos ir šiam mokestiniam patikrinimui, nes baudžiamojoje byloje bus galutinai nustatyta, kokias neteisėtas veikas atliko R. P.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Kauno AVMI, patikrinusi pareiškėjo GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 25 d. iki 2011 m. spalio 31 d., nustatė, kad Klubo direktorius R. P. iš Klubo gautas 220 578 Lt pinigines lėšas panaudojo ne Klubo veiklos tikslams, ir išmokėtas lėšas priskyrė pajamoms. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir įvertinus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio nuostatas dėl mokesčių apskaičiavimo senaties, pareiškėjai, kaip pajamas išmokėjusiam asmeniui, už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. nuo išmokėtų 72 455 Lt pajamų apskaičiuoti mokėtini mokesčiai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas sprendė, kad mokesčių administratorius detaliai pagrindė, dėl kokių priežasčių iš pareiškėjo lėšų sumokėta 72 455 Lt suma negali būti priskirta pareiškėjos veiklos sąnaudoms, todėl, teismo nuomone, pagrįstai šią sumą priskyrė fizinio asmens (buvusio Klubo direktoriaus R. P.) gautoms pajamoms (GPMĮ 2 str. 14 d.). Todėl teismas nepagrįsta laikė Klubo poziciją, kad ginčijamos lėšos negali būti GPM objektu. Teismas pažymėjo, kad R. P. ginčijamu laikotarpiu buvo Klubo direktorius, todėl tam tikra prasme Klubo veikla priklausė nuo R. P. valios, kuris buvo įgaliotas Klubo atstovas. Taigi teismas nenustatė pagrindo teigti, kad R. P. pajamas gavo be Klubo valios, nes pareiškėja ginčijamu laikotarpiu savo veiklą vykdė vadovaujant R. P., kuris veikė Klubo vardu.

Teismas atkreipė dėmesį, kad R. P. pajamas gavo iš pareiškėjo, kuris laikytinas Lietuvos vienetu, kaip jis apibrėžiamas GPMĮ 2 straipsnio 25 dalyje. Pareiškėja nepagrindė ir teismas nenustatė, kad gautos pajamos patektų į GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas išimtis. Taigi, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju VMI ir Komisija pakankamai pagrindė savo poziciją dėl ginčijamų pajamų priskyrimo A klasės pajamoms. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamos pajamos priskirtinos A klasės pajamoms, būtent pareiškėjui, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, teko pareiga apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPMĮ nustatytą pajamų mokestį (GPMĮ 23 str. 1 d.). Kadangi pareiškėjas šios prievolės laiku neįvykdė, Klubas yra tinkamas subjektas, kuris įpareigotas sumokėti mokestinę nepriemoką. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė ir teismas nenustatė jokių išskirtinių ir ypatingų aplinkybių, kurios reikalautų klausimą dėl asmens, atsakingo už mokestinės prievolės įvykdymą, spręsti nukrypstant nuo formalių teisės aktų nuostatų.

Teismas darė išvadą, kad VMI, paskirtą baudą sumažinusi iki jos vidurkio, teisingai taikė MAĮ 139 straipsnio 1 dalį, nes įvertino net tik pareiškėjo akcentuojamą aplinkybę, kad Klubas geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, bet ir kitas svarbias aplinkybes: pažeidimo pobūdį, trukmę ir pasekmes. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti ją nuo delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Atsižvelgęs į administracinėje byloje surinktus įrodymus, teisinį reglamentavimą, anksčiau byloje aptartas nuostatas dėl įrodymų naštos pasiskirstymo, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius tinkamai įrodė priimtų ir skundžiamų sprendimų pagrįstumą.

III.

Pareiškėjas, asociacija „Nacionalinis žirgų lenktynių klubas“, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Nurodo tas pačias faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja:

1. Visos mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos atsiribojo nuo nuoseklaus ir išsamaus įrodymų ir aplinkybių vertinimo, o sprendimus didžiąja dalimi grindė subjektyviomis ir tinkamais įrodymais nepagrįstomis prielaidomis.
2. Sistemiškai vertinant GPMĮ 2 straipsnio 14 dalį, yra aišku, jog pajamos yra tik teisėtais veiksmais gautos lėšos, todėl 220 578,46 Lt suma negali būti laikoma R. P. gautomis pajamomis GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies prasme. GPMĮ aiškinant sisteminiu požiūriu, kuris yra neatsiejamas teisės aktų aiškinimo principas, GPM objektu negali būti neteisėtais veiksmais gautos pajamos. Pajamų teisėtumo, kaip privalomo pajamų apmokestinimo kriterijaus, nepaneigė ir pirmosios instancijos teismas.
3. Ikiteisminis tyrimas dėl R. P. inkriminuojamos nusikalstamos veikos įvykdymo 2014 m. birželio 26 d. nutarimu buvo nutrauktas. Tai reiškia, kad 2014 m. birželio 26 d. nutarime išdėstytos aplinkybės ir argumentai patvirtina, kad 220 177, 48 Lt vertės turtas, dėl kurio iššvaistymo buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintinas ne R. P. gautomis pajamomis, bet Klubo vykdomos veiklos sąnaudomis. 2014 m. birželio 26 d. nutarime papildomai nurodyta, kad šios sąnaudos pagal savo pobūdį yra panaudotos tinkamai ir atitinka Klubo įstatuose nurodytus tikslus (žr. 2014 m. birželio 26 d. nutarimo 5 p.).
4. Aplinkybė, jog R. P. tam tikrą laiko tarpą buvo įgaliotu Klubo atstovu, nesudaro pagrindo išvadai, kad R. P. šias Klubo lėšas gavo teisėtai. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad lėšos R. P. buvo lengvai prieinamos bei tai, kad R. P., nekontroliuojamas galėjo laisvai jomis disponuoti, bet teisėto pajamų įgijimo fakto nepagrindžia.
5. Pagal pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktą mokestinės prievolės įvykdymo išaiškinimą, Klubas, pakeisdamas mokesčių mokėtojo R. P. prievolę mokėti mokesčius, yra priverstas net kelis kartus mokėti tokios paties dydžio GPM už pinigines lėšas, kurias savavališkai pasisavino R. P.: (i) R. P., neteisėtai pasisavindamas 72 455,00 Lt sumą, kartu pasisavino ir sumą, Klubo mokėtiną kaip GPM; (ii) nepaisant šio fakto, teismo sprendime nurodyta, kad Klubas yra įpareigotas sumokėti mokesčių administratoriui papildomą GPM nuo R. P. pasisavintos 72 455,00 Lt sumos, kuri yra „su mokesčiais“.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. (04.4.3)-K3-125 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“; Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. S-181(7-186/2013), kuriais pareiškėjui buvo priskaičiuota sumokėti į biudžetą 13 532 Lt GPM, 5 354 Lt GPM delspinigių, 4 060 Lt GPM baudos ir 5 354 Lt GPM delspinigių.

Šie mokesčiai pareiškėjui, priskaičiuoti už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2008 01 01 iki 2011 10 31 R. P. išmokėjo 72 455 Lt pajamų, priskiriamų A klasės pajamoms, nuo kurių neišskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą minėtas GPM sumas.

              Pareiškėjas savo nesutikimą su šiais sprendimais iš esmės grindžia tuo, kad R. P. išmokėta 72 455 Lt suma nepagrįstai yra pripažinta pastarojo A klasės pajamomis, nes R. P. šią sumą pasisavino prieš pareiškėjo valią, t. y., neteisėtai, todėl pareiškėjui neatsirado mokestinė prievolė už R. P. sumokėti į biudžetą GPM.

              Byloje nustatyta, kad R. P., byloje nagrinėjamu metu, būdamas pareiškėjo direktoriumi, netinkamai vykdė buhalterinę apskaitą, nefiksavo visų ūkinių- finansinių operacijų bei neišsaugojo visų dokumentų. Tačiau, atlikus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, nebuvo nustatyta, kad jis    72 455 Lt lėšas gautas iš pareiškėjo neteisėtai pasisavino, išvaistė ir pan..

              Byloje nustatyta ir tai, kad R. P. pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 01 01 iki 2011 10 31 išmokėjo 72 455 Lt lėšų. Nors pareiškėjas teigia, kad šias lėšas R. P. neteisėtai iš jo pasisavino, tačiau įrodymų patvirtinančių šį teiginį teismui nepateikia. Šiuo atveju pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimo dalyką sudaro mokestinių teisinių santykių nagrinėjimas, o nustatymas aplinkybės ar R. P. iš pareiškėjo, kaip mokestinių teisinių santykių subjekto, teisėtai ar neteisėtai gavo minėtas lėšas, yra išeinantis iš šios bylos nagrinėjimo ribų. Šią aplinkybę pareiškėjas, administraciniam teismui, nagrinėjančiam mokestinį ginčą, galėtų bei turėtų įrodinėti kitomis leistinomis priemonėmis, pavyzdžiui, įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėje byloje ar baudžiamojoje byloje, kuriose būtų konstatuota ta teisiškai reikšminga aplinkybė, jog lėšas R. P. iš pareiškėjo įgijo neteisėtai (ABTĮ 58 str.).

              Kaip minėta, atlikus ikiteisminį tyrimą R. P. atžvilgiu, tokių aplinkybių konstatuota nebuvo. Tai lemia, kad įrodymų vertinimo prasme, nėra pagrindo daryti išvadą, jog R. P. veiksmai gaunant lėšas iš pareiškėjo, sukėlė tas mokestines teisines pasekmes,  kurias nurodo pareiškėjas (ABTĮ 58 str. 4 d.).             

              Neįrodyti ir tie pareiškėjo teiginiai, kuriais teigiama, kad dalis lėšų išmokėtų R. P. galimai buvo panaudota pareiškėjo ūkinėms sąnaudoms padengti, todėl jos negalėtų būti priskirtos R. P. gautoms pajamoms.

              Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio nuostatas tiek mokesčių administratorius, tiek mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti savo išvadas  dėl mokėtinų mokesčių  pagrįstumo, dydžio ir pan..

              Ši nuostata reiškia, kad kiekviena iš mokestinio ginčo šalių turi įrodyti savo teiginius dėl mokėtinų mokesčių pagrįstumo bei paneigti kitos šalies priešingus atitinkamu klausimu teiginius.

              Iš bylos matyti, kad atsakovas savo išvadas grindžia išlikusiais pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais – kasos pajamų ir išlaidų dokumentais, bankinės sąskaitos duomenimis ir kt.. Atsakovo išvadas dėl R. P. išmokėtų lėšų pobūdžio, t. y., kad R. P. gautas iš pareiškėjo 220177,48 Lt panaudojo ne pareiškėjo veiklos sąnaudoms padengti, patvirtina ir specialisto išvada Nr. 5-4/113 pateikta 2012 m. lapkričio 30 d., atliekant ikiteisminį tyrimą.

              Priešingi šiuo klausimu pareiškėjo teiginiai, iš esmės yra grindžiami prielaidomis, jiems pagrįsti nepateikiant nei pirminių (buhalterinės apskaitos dokumentų), nei išvestinių (atitinkamų specialistų ar ekspertizių išvadų ir pan.) įrodymų.

              Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog byloje aptariamas lėšas, jas vertinant mokestine teisine prasme, R. P. gavo neteisėtai, arba kad jas panaudojo pareiškėjo veiklos sąnaudoms padengti. Dėl ko, jo apeliacinio skundo teiginiai apie kitokį R. P. gautų lėšų pobūdį ir paskirtį, yra atmetami.

              Kolegija sutinka su ginčą nagrinėjusių institucijų išvadomis, kad R. P. gautos iš pareiškėjo lėšos yra priskiriamos A klasės pajamoms, nuo kurių mokėtinus mokesčius į biudžetą turėjo išskaičiuoti bei sumokėti pareiškėjas.

              Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalies; 22 straipsnio 2 dalies ir 23 straipsnio nuostatas iš Lietuvos vieneto gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, yra priskiriama A klasės pajamoms, nuo kurių Lietuvos vienetas, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, išmokėdamas šias išmokas privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad R. P. išmokėtos lėšos atitinka šiuos kriterijus.

              Pareiškėjo nesutikimas su tokiu R. P. išmokėtų lėšų vertinimu iš esmės yra grindžiamas teiginiu, kad šias lėšas R. P. gavo neteisėtai, jas pasisavindamas. Tačiau minėta, kad šie pareiškėjo teiginiai, mokestine teisine prasme yra neįrodyti, todėl nėra faktinio pagrindo svarstyti, ar neteisėtai gautos lėšos galėtų būti priskiriamos pajamoms aplamai, o tuo pačiu ir A klasės pajamoms, ar ne.

              Dėl šių priežasčių atmetami ir tie apeliacinio skundo argumentai, kuriais yra nesutinkama su R. P. išmokėtų lėšų priskyrimu A klasės pajamoms.

              Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas pagrįstai ir teisingai pareiškėjui paskyrė baudą bei priskaičiavo delspinigius, nuo kurių mokėjimo nėra pagrindo atleisti pareiškėją.

Delspinigių ir baudų skyrimo bei atleidimo nuo jų klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Šio įstatymo 100 straipsnio 1 dalyje  (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatyta, kad „Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: <...> yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams - fiziniams asmenims.“

Iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos  yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose - Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje.

              Byloje nagrinėjamu atveju aktualus yra Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies  1 punkto nuostatų taikymas, nes pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia netinkamu šios teisės normos taikymu.

              Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1punktą mokesčio mokėtojas nuo paskirtos baudos gali būti atleistas jei „įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo“.

              Minėta, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 2 dalies ir 23 straipsnio nuostatas, pareiškėjas, išmokėdamas minėtas  išmokas R. P., privalėjo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pajamų mokestį nuo išmokėtų sumų. Byloje nustatyta, kad jis to nepadarė. Šiuo atveju kaltės nebuvimą, pareiškėjas grindžia ta pačia aplinkybe, jog šias lėšas R. P. gavo neteisėtai, todėl nėra pareiškėjo kaltės, dėl mokesčių nesumokėjimo. Tačiau, kaip minėta, šios aplinkybės pareiškėjas neįrodė, todėl ši pareiškėjo nurodoma aplinkybė, nesudaro faktinio pagrindo išvadai, kad mokesčiai buvo nesumokėti ne dėl pareiškėjo kaltės.

              Iš bylos matyti, kad pareiškėjui buvo paskirta 30 procentų dydžio bauda, kas  atitinka baudos vidurkį skiriamą už mokesčių įstatymų pažeidimus. Atsižvelgus į padaryto pažeidimo pobūdį, pagrindo išvadai, kad paskirtos baudos dydis yra akivaizdžiai per didelis, nėra. 

              Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos priėmė pagrįstus ir teisingus sprendimus, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais nėra pagrindo.             

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo, asociacijos „Nacionalinis žirgų lenktynių klubas“, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Romanas Klišauskas