Baudžiamoji byla Nr. 2K–290/2009
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.25.4.3(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. rugsėjo 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Sergėjui Bekišui,
nuteistajam R. Z.,
nuteistojo gynėjui advokatui Dariui Svirinavičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. M. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 4 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutarties.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 4 d. nuosprendžiu R. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams. Iš R. Z. nukentėjusiajam M. M. priteista 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Taip pat nukentėjusiajam M. M. pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartimi nuteistojo R. Z. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiojo – atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistojo ir nukentėjusiojo kasacinius skundus tenkinti iš dalies, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. Z. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2007 m. sausio 15 d., apie 17.40 val., Kaune, Varnių g., vairuodamas automobilį „Chrysler Town Country“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas pirmąja eismo juosta nuo Linkuvos g. K. Griniaus g. link, reguliuojamoje sankryžoje su Panerių g. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 53, 73, 203 punktų reikalavimus: nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, jų turto saugumui, netrukdytų eismo, įsijungus leidžiamam šviesoforo signalui, nedavė kelio iš kairės pusės nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam M. M., kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui, jį parbloškė ir padarė kūno sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas M. M. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartį, priteisiant jam iš nuteistojo R. Z. bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas – 500 Lt advokato paslaugoms apmokėti.
Skunde kasatorius nurodo, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. vasario 27 d. nutartimi neteisėtai neišsprendė bylinėjosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo klausimo, ir taip pažeidė BPK 106 straipsnio reikalavimus. BPK 106 straipsnio 2 dalis įtvirtina bendrą principą, kad pripažinus kaltinamąjį kaltu nukentėjusiajam iš jo priteisiamos atstovavimo išlaidos. Ši norma turi būti taikoma baudžiamajame procese tiek pirmosios, tiek apeliacines ir kasacinės instancijos teismuose. Tą patirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. konsultacija B3-251; kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, Nr. 2K-120/2006, Nr. 2K-111/2009). Nukentėjusysis pažymi, kad nuteistojo apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl jo gynybos išlaidos advokatui privalėjo būti visiškai priteistos iš nuteistojo. Taip pat teismas neteisėtai po priimtos nutarties, esant kasatoriaus atstovės prašymui, atsisakė priimti papildomą nutartį byloje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, taip pažeisdamas BPK 361 straipsnio 1, 2 dalis ir 362 straipsnio 3 dalį.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. Z. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 4 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde kasatorius nurodo, kad byloje netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos – BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalys. R. Z. tvirtina, kad yra nekaltas ir jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, sudėties, todėl baudžiamoji byla jam turi būti nutraukta. Nukentėjusysis M. M., kaip ir kasatorius, buvo eismo dalyvis, turintis teisės aktuose reglamentuotas pareigas. Kasatoriaus manymu, būtent nukentėjusysis pažeidė KET 87, 88, 91, 93.4 punktų reikalavimus ir dėl to įvyko eismo įvykis. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad visiškai netoli įvykio vietos, toje pačioje sankryžoje buvo pėsčiųjų perėja, per kurią pagal KET nukentėjusysis ir turėjo eiti. Nukentėjusysis M. M. neįsitikino tiek savo, tiek kitų eismo dalyvių saugumu, netikėtai išniro iš už kitų automobilių ir sudarė situaciją, kai kasatorius neturėjo jokios galimybės išvengti eismo įvykio. Tą aplinkybę byloje konstatavo ir specialistai. Teismai ignoravo nukentėjusiojo padarytus KET pažeidimus (nenagrinėjo jo veiksmų teisėtumo) ir tai, kad kasatorius neturėjo galimybės išvengti eismo įvykio. Teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, nors tai draudžia baudžiamojo proceso įstatymas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas. Teisėjų kolegija padarė prielaidą, kad kasatorius turėjo galimybę pamatyti kliūtį. Be to, tai prieštarauja kitoms teismų išvadoms, kad prieš eismo įvykį kasatorius pravažiavo pro stovinčius automobilius, kurie užgožė vaizdą į tą pusę, iš kurios ėjo pėsčiasis M. M. Taip pat teismai padarė išvadą, kad kadangi antroje ir trečioje eismo juostose stovėjo automobiliai, tai kasatorius privalėjo suvokti, jog važiuojamąją juostą kerta pėsčiasis. Tokia išvada nepagrįsta jokiais teisės aktais. Kasatorius laikėsi KET ir neprivalėjo bei negalėjo nuspėti gretimose eismo juostose važiuojančių eismo dalyvių veiksmų prasmės. Kasatoriui inkriminuotas KET 53 punktas, kuriame išdėstytos bendros pareigos visiems eismo dalyviams. Šių pareigų pirmiausia privalėjo laikytis pėsčiasis M. M., įžengęs į važiuojamąją kelio dalį, kurioje nebuvo pažymėtos ar reguliuojamos pėsčiųjų perėjos. Suabsoliutinant M. M., kaip nukentėjusiojo, statusą, byloje buvo vertinami ir įrodymai. Antai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodoma, jog „nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad jis į važiuojamąją kelio dalį įžengė degant žaliam šviesoforo signalui“, nors kasatorius apeliaciniame skunde buvo išdėstęs argumentus, paneigiančius tokius nukentėjusiojo parodymus, dar daugiau – toje vietoje apskritai nebuvo pėsčiajam skirto šviesoforo. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatą. Apeliaciniame skunde kasatorius išsamiai išdėstė ir motyvavo nukentėjusiojo padarytus KET pažeidimus, tačiau šių argumentų kolegija iš esmės neišnagrinėjo ir apsiribojo išvada, kad nukentėjusysis turėjo teisę eiti per sankryžą.
Nuteistojo R. Z. kasacinis skundas bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. M. kasacinis skundas tenkintini iš dalies.
Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo
BK 281 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtys yra materialios, t. y. apima veikos, padarinių ir priežastinio ryšio tarp veikos bei kilusių padarinių objektyviuosius požymius. Dėl to baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos KET pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais.
Teismų praktikoje priežastinis ryšys grindžiamas būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisykle, kuri įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų pažeistos kelių eismo taisyklės.
Kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti visų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui. Kai eismo įvykyje dalyvauja keli eismo dalyviai, būtinąją padarinių kilimo sąlyga gali būti vieno arba abiejų eismo įvykio dalyvių kelių eismo taisyklių pažeidimai. Taigi teismas turi nustatyti kiekvieno padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo įtaką kilusiems padariniams ir pagrindinę eismo įvykio metu kilusių padarinių priežastį.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamasis įstatymas nenumato baudžiamosios atsakomybės asmeniui už kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį sveikatos sutrikdymą pačiam pažeidėjui. BK 281 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tik už KET pažeidimą, sukėlusį eismo įvykį, dėl kurio sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
Skunde nuteistasis R. Z. ginčija teismų išvadas dėl jo galimybių pamatyti kliūtį ir išvengti eismo įvykio bei nukentėjusiojo M. M. elgesio atitikimo Kelių eismo taisyklių 87, 88, 91, 93.4 punktų reikalavimus. Teismai padarė išvadas, kad įvykio kaltininkas R. Z. turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį ir išvengti eismo įvykio, o nukentėjusysis M. M. laikėsi KET reikalavimų. Kolegijos vertinimu, tokios teismų išvados kelia abejonių jų pagrįstumu bei teisingu įstatymo aiškinimu.
Sprendžiant priežastinio ryšio klausimą būtina išsiaiškinti, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Skunde R. Z. teigia, kad tokios galimybės jis neturėjo.
Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas šio klausimo apskritai neanalizavo ir nesiaiškino, ar nuteistasis R. Z. nagrinėjamoje situacijoje turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį ir išvengti įvykio, o apeliacinio teismo išvada, kad R. Z. šią galimybę turėjo, nepagrįsta išsamiu bylos duomenų išnagrinėjimu, netinkamai motyvuota ir yra tik prielaida.
Byloje esant tiek nuteistojo R. Z., tiek nukentėjusiojo M. M. parodymams, kad jie vienas kito iki susidūrimo nepastebėjo, teismai, spęsdami R. Z. atsakomybės klausimą, privalėjo itin kruopščiai išanalizuoti bylos aplinkybes dėl R. Z. galimybės matyti kliūtį kelyje prieš eismo įvykį ir imtis atitinkamų baudžiamojo proceso įstatyme numatytų procesinių priemonių šioms aplinkybėms nustatyti. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė, tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme buvo paskirtas objekto – eismo įvykio – tyrimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad gauta specialisto išvada dviprasmiška, todėl ja nesivadovavo. Kolegijos manymu, toks konstatavimas neatitinka specialisto išvados turinio. Specialistas vienareikšmiškai nenustatė, ar buvusiojo kelio situacijoje R. Z., važiuodamas 30,0–40,0 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo, tik dėl to, kad tyrimui nebuvo pateikta objektyvių duomenų dėl R. Z. galimybės matyti kliūtį – į kitą Varnių gatvės važiuojamosios dalies pusę judantį pėsčiąjį M. M. Esant tokiai situacijai, teismas turėjo imtis priemonių kliūties matomumui įvykio vietoje nustatyti, esant būtinybei, paskirti papildomą ar pakartotinį objekto tyrimą arba imtis kitų procesinių veiksmų byloje iškilusioms abejonėms pašalinti.
Teismai taip pat pripažino, kad nukentėjusysis laikėsi Kelių eismo taisyklių ir nagrinėjamu atveju turėjo teisę eiti per Varnių–Panerių gatvių sankryžą. Kolegija laiko, kad toks konstatavimas susijęs su netinkamu Kelių eismo taisyklių nuostatų interpretavimu. Pagal KET 87 punktą į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją; pėstieji neturi peržengti perėjos ribų; kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Pagal šį punktą pėstieji pirmiausia privalo eiti tik pėsčiųjų perėjomis ir, tik matomumo zonoje jų nesant, turi eiti sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Taigi teismų išvada, kad pėsčiasis M. M. nagrinėjamu atveju galėjo sankryžoje eiti pagal šaligatvių liniją, kelia abejonių, nes nukentėjusiojo matomumo zonoje buvo pėsčiųjų perėjos. Byloje esantys rašytiniai duomenys (Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Komunalinio ūkio skyriaus 2007 m. gruodžio 6 d. raštas, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009 m. sausio 20 d. specialisto išvada ir kt.) šias abejones tik sutvirtina. Be to, abiejų instancijų teismai pripažino, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojos L. J. parodymai, tačiau tokia išvada teisinga tik iš dalies, nes, skirtingai nei nukentėjusysis, liudytoja parodė, jog įsijungus jos eismo kryties automobiliams žaliam šviesoforo signalui, nukentėjusysis buvo priešpriešinėje jos eismo krypčiai važiuojamosios dalies pusėje ir per gatvę jis nėjo, o bėgo.
Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas privalo pasisakyti dėl pėsčiojo M. M. elgesio atitikimo Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir tik po to, kai bus nustatytos tiek nukentėjusiojo, tiek R. Z. padarytos veikos, būtina spręsti dėl kitų BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių – tarp jų ir priežastinio ryšio – buvimo.
Pažymėtina ir tai, kad kaltinimas R. Z. paremtas faktu, kad nukentėjusysis turėjo teisę eiti per sankryžą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnį, nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtina nurodyti tik tuos Kelių eismo taisyklių punktus, kurie susiję su eismo įvykiu, atitinka pažeidimo esmę ir būtent dėl kurių kilo įstatyme numatyti padariniai.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvada, kad abiejų instancijų teismai, vertindami įrodymus, neišsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nemotyvavo savo sprendimo taip, kaip reikalaujama pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas. Padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai pripažintini esminiais, nes jie sutrukdė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Be to, taikant baudžiamąjį įstatymą, netinkami interpretuotos ir Kelių eismo taisyklių nuostatos.
Dėl BPK 106 straipsnio 2 dalies, 361 straipsnio 1, 2 dalių ir 362 straipsnio 3 dalies taikymo
Pagal BK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.
Kaip teisingai nurodoma ir remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. M. kasaciniame skunde, ši nuostata taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.
Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo atstovė apeliacinės instancijos teisme prašė iš nuteistojo R. Z. priteisti nukentėjusiojo M. M. naudai jo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas ir pridėti prie bylos pinigų priėmimo kvitą. Kitiems proceso dalyviams neprieštaraujant, kolegija, pasitarusi vietoje, nutarė pridėti prie bylos pateiktą pinigų priėmimo kvitą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl šio prašymo nieko nepasisakyta – jis liko neišspręstas. Taigi apeliacinis teismas, nereaguodamas į nukentėjusiojo atstovės prašymą dėl šių išlaidų priteisimo nukentėjusiajam, netinkamai taikė baudžiamojo proceso įstatymą – BPK 106 straipsnio 2 dalį.
Sprendimas dėl proceso išlaidų dydžio nustatymo, jeigu šis klausimas neišspręstas teismo nuosprendyje, gali būti priimtas ir BPK 361 straipsnio 2 dalyje, 362 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl nustatytas pažeidimas nepripažintinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, kad byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodytas pažeidimas turi būti ištaisytas teismui pakartotinai išnagrinėjus bylą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Olegas Fedosiukas
Antanas Klimavičius