(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013  m. kovo 22 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės M. I. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų J. I. ir L. I. ieškinį atsakovei M. I., institucijai teikiančiai išvadą byloje Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo.

Teismas,  išnagrinėjęs  skundą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai J. I. ir L. I. kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą prašydami civilinėje byloje Nr. 2-161-223/2012, iškeltoje pagal J. I. ir L. I. ieškinį atsakovei M. I. dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti patikslintą laikinąją bendravimo tvarką su anūke A. I., gim. (duomenys neskelbtini), kadangi ankstesnis laikinas bendravimas yra per trumpas, bylos nagrinėjimas gali užsitęsti, o byloje nėra jokių duomenų, kad bendravimas su seneliais prieštarautų vaiko interesams.

Atsakovė M. I. su prašymu sutiko iš dalies. Nurodė, kad nėra tikra, jog seneliai tinkamai pasirūpins anūke.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pirmosios instancijos teismas ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino ir iki sprendimo priėmimo šioje byloje nustatė ieškovams J. I. ir L. I. tokią bendravimo su anūke A. I., gim. (duomenys neskelbtini), tvarką: J. I. ir L. I. su anūke A. bendrauja kiekvieną pirmą mėnesio pirmadienį nuo 16 val. iki  20 val., paimant vaiką iš darželio ir grąžinant vaiką į jos mamos gyvenamąją vietą, kiekvieną antrą mėnesio šeštadienį ir kiekvieną trečią mėnesio sekmadienį nuo 9 val. iki 20 val., paimant A. iš jos mamos gyvenamosios vietos ir grąžinant ją ten pat. Teismas konstatavo, kad byloje nėra nei vieno pagrįsto fakto įrodančio, kad ieškovai netinkamai elgiasi savo anūkės atžvilgiu ar susitikimai traumuoja vaiką psichologiškai ir neatitinka vaiko interesų. Įvertinęs ieškovų  asmenines savybes, charakterizuojančią medžiagą, jų įvardintą (byloje esantys duomenys patvirtina buvusį bendravimo turiningumą) bendravimo būdą su vaiku (pramogos, kelionės, lavinimas), teismas padarė išvadą, kad jie yra pajėgūs bendravimo metu pasirūpinti mažamete anūke, gali visiškai užtikrinti jos poreikius. Teismo anksčiau nustatytą laikiną bendravimo su vaiku tvarką teismas pakeitė atsižvelgdamas į vaiko interesus ir į tai, kad dėl ekspertizės skyrimo laikinas bendravimas gali užsitęsti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė

Atskiruoju skundu atsakovė M. I. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-12-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-6804-223/2012. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovė nurodo, kad niekas šioje byloje netyrė ieškovų gyvenimo sąlygų. Ieškovai gyvena dviejų kambarių bute ir nėra jokių duomenų, kad pas ieškovus apeliantės dukrai bus užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos.

2. Nurodo, kad teismo teiginys, jog turėdami galimybę ilgesniam bendravimui, ieškovai galėtų suteikti vaikui įvairesnį ir turiningesni laisvalaikį, kas, be abejo, atitinka vaiko interesus, nes jis būtų lavinamas ir ugdomas, neatitinka tikrovės. Apie vaiko lavinimą ieškovai nepateikė visiškai jokių duomenų. Vedžiojimas po prekybos centrą ir žaidimų kambarį negali būti laikoma lavinimu ir ugdymu. Mano, kad vykdant teismo nutartį išeis taip, jog tokio amžiaus vaikui seneliai asocijuosis su pramogomis ir visišku įgeidžių tenkinimu, o mama bus tik reikli tvarkos prižiūrėtoja, todėl atitinkamai bus bloga. Vaikų psichologijos teorijoje yra nekart išdėstyta kategoriška pedagogų nuomonė, jog tokio amžiaus vaikui pramogos negali būti pasiekiamos bet kada ir nepelnytai.

3. Atkreipė dėmesį, kad VTAT atsiliepime į pirminį ieškovų J. I. ir L. I. ieškinį pareiškė, jog seneliams užtektų bendrauti su anūke tik vieną kartą per mėnesį.

4. Mano, kad teismas, spręsdamas laikino bendravimo su anūke klausimą, privalėjo jį išspręsti vadovaudamasis vaiko interesais, o ne senelių norais. Tas iš tėvų, pas kurį yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, faktiškai yra atsakingas už vaiko auklėjimą, lavinimą ir ugdymą. Nei vaiko tėvas, gyvenantis atskirai, nei seneliai, negali fragmentiškai užtikrinti jokio lavinimo ar ugdymo. Pramogų suteikimas negali būti sutapatinamas su lavinimu, tai jau vertintina, kaip vaiko interesų pažeidimas.

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovai prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad nepagrįstas atsakovės argumentas, kad niekas šioje byloje netyrė ieškovų gyvenimo sąlygų. Iš byloje esančio Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus atlikto buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto Nr. VS-826 matyti, kad A. I. sudarytos tinkamos sąlygos bendrauti ir svečiuotis senelių bute. Mano, kad bendravimas su seneliais visiškai atitinka A. I. interesus, daugiau laiko praleisdama su seneliais anūkė turės galimybę plėsti akiratį, turiningai leisti laisvalaikį, tapti sveika, išsilavinusia, tvirta asmenybe. Taip pat mano, kad priimdamas 2012-12-07 nutartį pakeisti laikinąją bendravimo su anūke tvarką teismas rėmėsi byloje surinkta medžiaga, vaikų teisių specialistų išvadomis, todėl priėmė teisingą bei pagrįstą nutartį, kuri geriausiai atitinka tiek šalių, tiek nepilnametės anūkės interesus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Iš atskirojo skundo matyti, kad atsakovė ginčija teismo nustatytą laikiną bendravimo tvarką, t. y. jos intensyvumą, kuri, atsakovės manymu, pažeidžia nepilnamečio vaiko interesus.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (CPK 144 straipsnio 3 dalis), ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės (CPK 145 straipsnis) parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį valstybės valdžios institucijos yra įpareigotos ne tik susilaikyti nuo savavališko šio straipsnio saugomų asmens teisių apribojimo, bet taip pat gali egzistuoti pozityvios pareigos, neatskiriamai susijusios su veiksmingu šeimos gyvenimo (ir kitų šiame straipsnyje saugomų teisinių gėrių) gerbimu (žr., pvz., Marckx v. Belgium, no. 6833/74, judgment of 13 June 1979, § 31). Teismo teigimu, „šeimos gyvenimas“ pagal Konvencijos 8 straipsnį apima mažiausiai ryšius tarp artimųjų giminaičių, kaip, pavyzdžiui, tarp senelių ir vaikaičių, nes tokie giminaičiai gali užimti svarbią vietą šeimos gyvenime. Vaiko bendravimas su artimaisiais giminaičiais yra itin svarbus vaiko tapatybės jausmui, jo visapusiškai ir harmoningai raidai, todėl turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas galėtų palaikyti ryšius ne tik su tėvais, bet ir su kitais artimais asmenimis, priklausančiais vadinamajai „išplėstinei šeimai“. Visos išvardytos vaiko teisės gali būti ribojamos tik tada, jeigu tai kenkia paties vaiko interesams. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 3.176 straipsnyje ir kituose vaiko teisių apsaugos srities įstatymuose nenurodyta, kokias konkrečiai sąlygas būtina sudaryti, kad būtų tinkamai įgyvendinta vaiko teisė bendrauti su artimaisiais giminaičiais. Šios sąlygos kiekvienu konkrečiu atveju gali skirtis, nes tai priklauso nuo vaikų amžiaus, poreikių, auklėjimo krypties, šeimos, kurioje vaikas auga, savitumų, artimųjų giminaičių gyvenimo aplinkos, asmeninių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-57/2007).

Kaip matyti iš bylos duomenų, tarp vaiko senelių iš tėvo pusės ir vaiko motinos (atsakovės) iš esmės yra susiklostę konfliktiški santykiai dėl ieškovų bendravimo su anūke. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad vaiko bendravimas su ieškovais iš esmės kenktų vaiko interesams. Jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių atsakovės atskirajame skunde nurodomus motyvus (pvz. netinkamos ieškovų gyvenimo sąlygos), atsakovė nepateikė. Atsakovės atskirojo skundo motyvai, susiję su ieškovų ir nepilnametės anūkės laisvalaikiu, nepilnamečio vaiko ugdymu ir pramogomis, yra subjektyvūs ir paremti vaiko motinos emocijomis. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nesant galimybės vaikui tiesiogiai matytis su tėvu, seneliai iš tėvo pusės nepilnamečio vaiko gyvenime užima itin svarbią vietą, o bendravimas ir matymasis su jais yra ypatingai svarbus nepilnamečio vaiko visapusiškai ir harmoningai raidai.

Atkreiptinas dėmesys, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012‑12-07 nutartimi, kuri turi būti vykdoma nuo jos priėmimo dienos, nustatyta ieškovų laikina bendravimo tvarka su anūke daro neigiamą poveikį nepilnamečio vaiko fizinei, psichinei, emocinei būklei ar prieštarauja vaiko interesams.

Pažymėtina, kad šiuo metu byloje yra atliekama A. I. teismo psichologijos ekspertizė, todėl ekspertizės atlikimo metu paaiškėjus naujoms aplinkybėms, atsakovė gali kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl nustatytos laikinos bendravimo tvarkos pakeitimo.

Atsižvelgiant į tai, kad vaikui turi būti sudarytos sąlygos bendrauti su seneliais, nes tai atitinka vaiko interesus, tai svarbu vaiko raidai, kad byloje nėra duomenų, jog nustatyta laikina bendravimo tvarka kenktų vaiko interesams, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta laikinoji bendravimo tvarka yra optimali ir užtikrina šalių ir nepilnamečio vaiko interesus. Dėl to, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                        Danutė Burbulienė