Pranešėja Dalia Kursevičienė                                         Baudžiamoji byla Nr. 1A-154-651/2015

Teisėja Gražina Gudžiūnienė                                          Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00171-2014-1

                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.1;

(S)

                                                                                         1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.7.3; 1.2.23.1;

                                                                                         1.2.23.2; 1.2.23.3                

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESBUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 2 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

kolegijos teisėjų Lino Pauliukėno, Remigijaus Preikšaičio,

sekretoriaujant Jelenai Ušakovai,

dalyvaujant prokurorui Romui Jasevičiui,

nuteistajam D. J., jo gynėjui advokatui Mindaugui Kepeniui,

nuteistojo R. T. gynėjai advokatei Daivai Rocevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro Eduardo Builisovo apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 260 straipsnio 1 dalį ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės apribojimu 2 metams, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 6.00 val. ryto būti savo gyvenamojoje vietoje, jeigu tai nesusiję su darbu,  pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir nuteistas pinigine 75 MGL (9750 Lt) bauda.

Remiantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 9 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos visiško  sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės apribojimas 2 metams, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 6.00 val. ryto būti savo gyvenamojoje vietoje, jeigu tai nesusiję su darbu, ir piniginė 75 MGL (9750 Lt) bauda.

Remiantis BK 64¹ straipsniu, paskirtos bausmės sumažintos 1/3 dalimi ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 4 mėnesiams, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 6.00 val. ryto būti savo gyvenamojoje vietoje, jeigu tai nesusiję su darbu, ir piniginė 50 MGL (6500 Lt) bauda.

Remiantis BK 66 straipsniu, į laisvės apribojimo bausmės atlikimo laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką 2014-03-08.

R. T. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir nuteistas pinigine 75 MGL (9750 Lt) bauda.

Remiantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta 1/3 dalimi ir paskirta galutinė bausmė – piniginė 50 MGL (6500 Lt) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 352 straipsniu, savanoriškas piniginės baudos sumokėjimas nustatytas per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir J. V., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą

n u s t a t ė:

D. J. nuteistas už tai, kad iki 2014 m. kovo 7 d., tikslesnis laikas ir data  ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir aplinkybėmis neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 18,724 gramo narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią neteisėtai laikė garažų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ garaže Nr. 193, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), o  2014 m. kovo 7 d., laikotarpiu nuo 18 val. 18 min. iki 18 val. 25 min., šią narkotinę medžiagą – 18,724 gramo kanapių dervos – atgabeno automobiliu TOYOTA AVENSIS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki 14 namo Vytauto g., Tauragės mieste, kur prie šio namo automobilyje TOYOTA AVENSIS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apie 18 val. 26 min. perdavė atgabentą narkotinę medžiagą – 18,724 gramo kanapių dervos J. V., kuris kanapių dervą turėjo parduoti.

Be to, D. J. iki 2014 m. kovo 7 d., tikslesnis laikas ir data  ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir aplinkybėmis neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 24,531 gramo narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią neteisėtai laikė garažų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ garaže Nr. 193, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kol 2014 m. kovo 7 d., laikotarpiu nuo 22 val. 40 min. iki 23 val. 05 min., atliktos kratos metu policijos pareigūnai surado ir paėmė anksčiau paminėtą narkotinę medžiagą.

R. T. nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 7 d., apie  19 val. 49 min., prie 38 namo S. Dariaus ir S. Girėno g., Tauragės mieste, iš J. V. už 100 litų (skolon) įgijo narkotinės medžiagos – 4,499 gramo kanapių dervos, neturėdamas tikslo parduoti, po to šią narkotinę medžiagą gabeno su savimi į savo butą,  adresu (duomenys neskelbtini), Tauragės mieste, tačiau to paties namo laiptinėje buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie rado ir paėmė nurodytą kiekį narkotinės medžiagos.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. T. prašo pakeisti Tauragės rajono apylinkės teismo     2014-12-19 nuosprendžio dalį dėl jam paskirto savanoriško piniginės baudos sumokėjimo per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir paskirti jam savanorišką piniginės baudos sumokėjimo atlikimo terminą per 24 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nuteistasis mano, kad teismas neištyrė visų aplinkybių ir jo finansinių galimybių, todėl nepagrįstai nustatė trumpą terminą savanoriškai sumokėti piniginę baudą. Nurodo, jog jis sutinka savanoriškai sumokėti jam paskirtą piniginę baudą, tačiau to negali padaryti fiziškai ir mano, kad ši nuosprendžio dalis turi būti pakeista. Nuteistasis nurodo, kad jis nuo 2011-12-07 dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ techniniu darbuotoju, bendrovės direktorius jį charakterizuoja gerai, darbas jo elgesį veikia teigiamai, todėl yra pagrindas patikėti, kad ateityje jis nedarys daugiau jokių nusikalstamų veikų. Be to, nurodo, kad jis visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, nuoširdžiai gailėjosi dėl savo padarytos neteisėtos veikos, padėjo išaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes ir teismas nenustatė jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taip pat nuteistasis atkreipia dėmesį, jog gyvena su tėvais, jo tėvas yra invalidas, iš dalies darbingas, todėl jam būtina padėti išlaikyti šeimą ir namų ūkį. Nuteistasis nurodo, kad jo pajamos svyruoja nuo 817 Lt iki 979 Lt, tai tiek uždirbdamas jis neturi galimybės per 6 mėnesius savanoriškai sumokėti 6500 Lt piniginę baudą ir yra įsitikinęs, jog paskyrus ilgesnį – 24 mėnesių – terminą jis tinkamai įvykdytų teismo nuosprendį.

Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroras E. Builisovas apeliaciniu skundu prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-10-17 nuosprendį dėl D. J. pripažinimo kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – D. J. pripažinti kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 8 m. laisvės atėmimo bausmę, bausmę skirti atlikti pataisos namuose. Nurodo, kad teismas, pripažindamas D. J. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad nėra nustatyta, jog D. J. visas jam inkriminuotas narkotines medžiagas – 43,255 gramo kanapių dervos – turėjo tikslą platinti. Jis nurodo, kad perdavė pardavimui tik 18,724 gramo narkotinės medžiagos – kanapių dervos, o likusias narkotines medžiagas – 24,531 gramo – pasiliko sau savo reikmėms. Prokuroras nesutinka su tokiomis teismo išvadomis ir nurodo, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2014-03-08 D. J. visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir davė parodymus apie tai, kad įgijo narkotines medžiagas turėdamas tikslą jas platinti. 2014-10-07 įteikus galutinį įtarimą, apklausos metu, dalyvaujant gynėjui, D. J. visiškai pripažino savo kaltę ir patvirtino ankstesnius savo parodymus. Baigus minėtas apklausas jokių pastabų dėl apklausose išdėstytų neteisingų bylos aplinkybių nepareikšta. Apklausiamas teisme D. J. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duodant parodymus yra užrašytas tiesos neatitinkantis faktas, kad visas narkotines medžiagas įsigijo vienu metu ir visas ketino parduoti. Galbūt jis nesuprato tyrėjo klausimo arba tyrėjas nesuprato jo paaiškinimo. Duodamas parodymus, jis turėjo mintyse, kad iš viso nusipirko mažiau nei 50 gramų narkotinės medžiagos, iš kurių dalį perdavė J. V., kad šis parduotų, o kitos dalies neketino parduoti, laikė savo reikmėms. Šie nuteistojo D. J. parodymai vertintini tik kaip jo gynybinė pozicija ir siekis išvengti baudžiamojo persekiojimo. Nuteistojo D. J. 2014-10-07 apklausoje ikiteisminio tyrimo metu dalyvavo gynėjas, tas pats gynėjas, kuris atstovavo jam pirmosios instancijos teisme, todėl išeitų, kad ir gynėjas dalyvaudamas apklausose nesuprato jo ginamajam užduodamų klausimų. Baigus ikiteisminį tyrimą ir susipažinus su byla nei nuteistojo gynėjas, nei pats nuteistasis D. J. nepareiškė jokio prašymo atlikti papildomus tyrimo veiksmus, susijusius su nusikalstamos veikos kvalifikavimu. Be to, D. J., apklausiamas teisme, nurodė, kad dalį narkotinių medžiagų pirko savo vartojimui, tačiau remiantis byloje surinktais įrodymais jokių duomenų apie tai, kad D. J. vartotų narkotines medžiagas, nėra. Tai patvirtina ir specialisto išvada Nr. T-N 749/14(01), kurioje nurodyta, kad D. J. šlapime opijatų, amfetaminų, benzodiazepinų ir etilo alkoholio nerasta. Imuninės analizės duomenimis, kanabinoidų, kokaino ir kokaino metabolitų šlapime nerasta, taip pat D. J. neįrašytas į narkologinę įskaitą.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas visiškai neanalizavo kitų byloje esančių įrodymų, o tik formaliai nurodė, kad kaltinamųjų D. J., J. V. ir R. T. kaltė, be jų pačių prisipažinimo, yra įrodyta liudytojų M. T., Ž. M., Š. J., A. J., P. D., V. J., D. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kitais procesiniais dokumentais: tarnybiniu pranešimu, parodymų atpažinti protokolais, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolu ir suvestinėmis, asmens kratos protokolais, kratos protokolais, reikalaujamų daiktų ir apžiūros protokolais, apžiūros protokolais, specialisto išvada ir kitais dokumentais. Šių įrodymų nepakankama analizė sutrukdė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Analizuojant nuteistųjų D. J. ir J. V. telefoninius pokalbius bei susirašinėjimus SMS žinutėmis akivaizdu, kad apie narkotines medžiagas, jų įgijimą, realizavimą, klientų paieškas pastarieji kalbasi daug anksčiau nei buvo sulaikyti, todėl darytina išvada, kad narkotines medžiagas jie platino ir anksčiau. Tačiau nė viename telefoniniame pokalbyje ar SMS žinutėje jie nekalba apie narkotinių medžiagų naudojimą savo reikmėms.

Apelianto manymu, nuteistojo teiginys, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo netinkamai suprastas, yra visiškai paneigtas ir laikoma įrodytu, kad nuteistasis D. J. neteisėtai įgijo didelį kiekį, tai yra ne mažiau kaip 43,255 gramo narkotinės medžiagos – kanapių dervos, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, ir dalį narkotinės medžiagos pardavė.

Be to, prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo skirta bausmė D. J. yra paskirta neteisinga, aiškiai per švelni. Pažymi, jog nors teismas nuosprendyje ir nurodė, kad D. J. gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, davė nuoseklius parodymus, kad nusikaltimas padarytas esant atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, tačiau nuosprendyje nebuvo paminėta apie nusikaltimą sunkinančią aplinkybę, skiriant bausmę nebuvo į tai atsižvelgta, t. y. kad D. J. nusikalstamą veiką padarė iš savanaudiškų paskatų siekdamas pasipelnyti, nepaisant to, kad tuo metu dirbo. Be to, D. J. 11 kartų baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, tačiau tai teismo nuosprendyje nepaminėta. Negalima D. J. parodymus vertinti kaip visišką prisipažinimą. D. J., stengdamasis išvengti baudžiamojo persekiojimo, bylos nagrinėjimo teisme metu pakeitė savo parodymus, todėl vien dėl to jų negalima vertinti kaip nuoseklių. Teismas paminėjo, kad D. J. anksčiau teistas, bet teistumas išnykęs. Tačiau teismas nepaminėjo, už kokius nusikaltimus anksčiau teistas D. J., nes jis 2009 m. gegužės 28 d. Tauragės r. apylinkės teismo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – trys nusikalstamos veikos epizodai ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – keturi nusikalstamos veikos epizodai, t. y. buvo teistas už analogiškus nusikaltimus. Tuo metu teismas jam skyrė laisvės atėmimą, tačiau taikė bausmės vykdymo atidėjimą, kadangi manė, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Prokuroro manymu, akivaizdu, kad D. J. iš ankstesnio teistumo išvadų nepadarė, baustas administracine tvarka, nusikalstamą veiką įvykdė iš savanaudiškų paskatų. Kaip švelnesnės bausmės skyrimo pagrindą teismas nurodė, kad D. J. ruošiasi kurti šeimą, jo prisipažinimas padėjo greičiau ištirti bylą. Tačiau vien tik hipotetinis noras ar siekis kurti šeimą nėra išskirtinė aplinkybė, leidžianti švelninti bausmę. Pažymėta, kad D. J. parodymai visiškai nepadarė įtakos greitesniam bylos ištyrimui, kadangi jo sulaikymo metu jau buvo surinkti beveik visi pagrindiniai jo kaltės įrodymai. Taip pat prokuroras atkreipia dėmesį, kad teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei 55–61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu. Ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos įgyvendinti teisingumo principą ir paskirti teisingą bausmę, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau teismas nenurodė išimtinių ir ypatingų aplinkybių, kurios leistų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

D. J. padarė sunkų nusikaltimą, savo kaltę D. J. pripažino, tačiau prokuroras nurodo, kad remiantis jo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nelaikytina D. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaltinamasis anksčiau teistas už analogišką nusikaltimą, teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, todėl prokuroras prašo D. J. skirti minimalią bausmę, numatytą straipsnio sankcijoje, atitinkančią jo įvykdyto nusikaltimo sunkumą bei pavojingumą.

Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti prokuratūros apeliacinį skundą, nuteistojo         R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. T. gynėja prašė tenkinti R. T. apeliacinį skundą.

Nuteistasis D. J., jo gynėjas prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. T. apeliacinis skundas atmestinas, Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro E. Builisovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl R. T. apeliacinio skundo.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo R. T. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Pats apeliantas nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija, tik prašo skirti ilgesnį terminą paskirtos baudos sumokėjimui. Todėl teisėjų kolegija dėl nuteistojo R. T. kaltės nepasisako (BPK 320 str. 3 d.).

Nuteistasis R. T. apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nustatyti 24 mėnesių terminą baudai sumokėti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog BPK 352 straipsnyje yra nurodyta, kad nuosprendį paskelbęs teismas tuoj pat išaiškina nuteistajam bausmės savanoriško ir priverstinio įvykdymo tvarką, sąlygas bei nustato terminą, per kurį turi būti savanoriškai sumokėta bauda. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau BVK) 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, kad jis privalo sumokėti baudą į Teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Tai rodo, kad įstatyme yra numatytas minimalus savanoriško baudos sumokėjimo terminas – du mėnesiai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas byloje nustatytas aplinkybes, bausmės paskirtį bei vadovaudamasis teisingumo principu,                 R. T. nustatė 6 mėnesių terminą paskirtai baudai sumokėti.

Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo, jis nurodo, kad dirba, darbdavio yra charakterizuojamas gerai, nuoširdžiai gailisi, yra pagrindas patikėti, kad ateityje jis nedarys daugiau jokių nusikalstamų veikų, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog visos šios aplinkybės jau buvo teismo įvertintos parenkant bausmės rūšį bei jos dydį, todėl šios apeliaciniame skunde nuodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nustatyti ilgesnį nei 6 mėnesių baudos sumokėjimo terminą. Prie apeliacinio skundo nuteistasis pateikė pažymą apie priskaičiuotą bei išmokėtą darbo užmokestį, pažymą apie šeimos sudėtį, tėvo A. T. neįgaliojo pažymėjimą, bet tokie duomenys nėra pakankami spręsti apie nuteistojo turinę padėtį. Pažymėtina, kad nors nuteistasis nurodo, kad gyvena su tėvais, kad tėvas yra neįgalus ir jam reikia padėti, bet tokių aplinkybių pats nuteistasis nepagrindžia jokiais įrodymais. Iš pateiktos pažymos apie šeimos sudėtį bei deklaruotą gyvenamąją vietą matyti, kad nuteistasis gyvena vienas. Duomenų, kad nuteistais išlaiko kitus šeimos narius, taip pat nėra. Taigi jokių objektyvių duomenų apie sunkią nuteistojo turtinę padėtį, sveikatos problemas ir kt. nėra. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo nustatyti ilgesnį nei 6 mėnesių baudos sumokėjimo terminą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmė apeliantui paskirta nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo reikalavimų, nustatytų BK 41 ir 54 straipsniuose, nuostatų, R. T. paskirtas bausmės – baudos sumokėjimo – terminas – 6 mėnesiai nėra aiškiai per trumpas, paskirti apeliantui 24 mėnesių paskirtos baudos sumokėjimo terminą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro           E. Builisovo apeliacinio skundo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, tai yra jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė bei įvertino tinkamai ir pagrįstai D. J. veiką kvalifikavo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį.

Kaip matyti iš bylos duomenų, D. J. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, t. y. tuo, kad turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įsigijo didelį kiekį, 43,255 g, narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurios dalį, t. y. 18,724 g, perdavė J. V., kuris turėjo ją parduoti, o likusią 24,531 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos – toliau neteisėtai laikė garažų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ garaže. Abejonių, jog nuteistasis turėjo tikslą parduoti 18,724 g narkotinės medžiagos, nekilo ir byloje neginčytinai nustatyta, kad D. J. perdavė pardavimui 18,724 g narkotinės medžiagos. Tačiau, kaip matyti, teisiamojo posėdžio metu kilo pagrįstos abejonės, ar D. J. turėjo tikslą platinti likusią 24,531 g narkotinę medžiagą – kanapių dervą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teismų praktikoje yra suformuluoti tikslo parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas nustatymo kriterijai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2013, 2K-503/2013, 2K-24/2014). Nusikalstamos veikos padarymo tikslas apibūdina kaltininko siekius, susijusius su nusikalstamos veikos padarymu. Tikslas parduoti ar kitaip platinti reiškia kaltininko norą atlygintinai (parduodant) ar neatlygintinai (kitaip platinant) perduoti narkotines ar psichotropines medžiagas kitiems asmenims. Kaltininko tikslas parduoti ar kitaip platinti gali susiformuoti jau įgijus narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba prieš įsigyjant šias medžiagas. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas, remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant klausimą apie kaltininko kaltės turinį, tikslus parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrajame bylos kontekste.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra neginčytinų duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas. D. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog 18,724 g narkotinės medžiagos jis perdavė J. V., tačiau 24,531 g narkotinės medžiagos pasiliko savo reikmėms. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jokie kiti bylos duomenys nepaneigia tokių D. J. parodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. J. veika dėl 24,531 g narkotinės medžiagos kvalifikuotina pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, t. y. kad jis neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 24,531 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią neteisėtai laikė garažų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ garaže. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors prokuratūros apeliaciniame skunde teigiama, kad D. J. veika nepagrįstai perkvalifikuota, tačiau remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad byla buvo nagrinėjama sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, prokuroras tam neprieštaravo. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad D. J., duodamas parodymus, parodė, jog jis dalį narkotinės medžiagos pasiliko sau, jos platinti neturėjo tikslo, tačiau prokuroras po tokių kaltinamojo parodymų neprašė atlikti išsamų įrodymų tyrimą. Taigi pagrįstai manytina, kad šiuo atveju prokuratūra neišsakė griežtos pozicijos dėl veikos perkvalifikavimo ir tik apeliaciniame skunde kelia šį klausimą.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas nepagrįstai D. J. lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad D. J. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Šiuo atveju pažymėtina, jog teisiamojo posėdžio metu pats prokuroras nurodė, kad D. J. faktiškai savo kaltės neneigia ir tai yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Be to, kaip jau minėta, prokuroras sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, kurio vienas iš reikalavimų yra tai, jog kaltinamasis prisipažįsta esąs kaltas. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes bei į tai, jog iš bylos duomenų matyti, kad D. J. savo kaltės neneigė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, apeliacinio skundo argumentai, jog nepagrįstai D. J. lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, jog jis prisipažino, atmestini.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, jog skundžiamame nuosprendyje nepaminėta nusikaltimą sunkinanti aplinkybė, t. y. kad D. J. nusikalstamą veiką padarė iš savanaudiškų paskatų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tokie apeliacinio skundo teiginiai yra visiškai nepagrįsti, ir atkreipia dėmesį, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas įvardija dvi atskiras sunkinančias aplinkybes, iš kurių viena yra savanaudiškos paskatos. Savanaudiška paskata paprastai laikomas asmens siekis gauti bet kokios turtinės naudos arba išvengti materialinių išlaidų. Pažymėtina, kad kai kuriose BK specialiojoje dalyje įtvirtintose nusikalstamų veikų sudėtyse savanaudiškos paskatos ar turtinė nauda yra nustatytos kaip pagrindinis nusikalstamos veikos sudėties požymis, kurį būtina įrodyti kvalifikuojant veiką pagal atitinkamą straipsnį. Tokiu atveju teismas į tokią aplinkybę, kuri numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis, skirdamas bausmę, neatsižvelgia (BK 60 str. 2 d.). Tuo tarpu kitos nusikalstamos veikos savo esme yra savanaudiškos, jas darydamas asmuo siekia praturtėti, gauti turtinę naudą, todėl asmeniui skiriant bausmę už šias veikas savanaudiškų paskatų kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės papildomai nustatyti nereikia. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog narkotinių medžiagų platinimas, kaip nusikaltimas, pats savo esme yra daromas dėl materialinės naudos, paprastai siekiant gauti neteisėtą atlygį už padarytą nusikaltimą. Todėl pripažinti sunkinančia aplinkybe, kad nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje, padaryta dėl savanaudiškų paskatų, nėra pagrindo.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas D. J. bausmę, taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skyrė švelnesnę bausmę, negu BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nėra jokio pagrindo D. J. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su tokiu apeliacinio skundo argumentu.

Atkreiptinas dėmesys, jog bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei 55–61straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu. Ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinkanti visas bausmės skyrimo nuostatas, tačiau ji yra betikslė, t. y. nepasiekianti visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekianti iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. Taigi ši nuostata nėra pagrindinė ir vienintelė taisyklė, kuria pirmiausia turi vadovautis teismas, skirdamas bausmę. Priešingai, pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, mininti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432/2014).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti nuteistajam D. J. BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas pažymėjo, kad D. J. yra jauno amžiaus, davė nuoseklius parodymus, pripažino kaltę, gailisi, dirba ir atsižvelgęs į tokias aplinkybes, skyrė nuteistajam švelnesnę bausmės rūšį negu sankcijoje numatyta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog į šias aplinkybes atsižvelgtina skiriant bei nustatant bausmės dydį nuteistajam, bet jos jokiu būdu negali būti vertintinos kaip kuo nors išimtinės, kurios sudarytų pagrindą skirti švelnesnę negu sankcijoje numatyta bausmė. Atkreiptinas dėmesys, jog D. J. padarė vieną nesunkų ir vieną sunkų nusikaltimą. D. J. veiką negalima vertinti kaip atsitiktinio pobūdžio, nes jis anksčiau jau buvo teistas už analogišką nusikalstamą veiką ir nors teistumas išnykęs, jam buvo žinoma, kad narkotinių medžiagų įsigijimas, laikymas bei jų platinimas yra nusikalstamas. Be to, iš bylos duomenų nustatyta, kad jis buvo pakankamai aktyvus ir iniciatyvus darydamas nusikalstamą veiką. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad nors nuteistasis dirba, darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai, tačiau iš pažymos apie asmens baustumą matyti, jog jis ne kartą baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudą, kas parodo ne itin teigiamą nuteistojo pusę.

Apibendrinant, darytina išvada, jog teismas nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas ir atsižvelgiant į tai, kas paminėta, D. J. skirtina minimali BK 260 straipsnio 1 dalyje sankcijoje numatyta bausmė – 2 metai laisvės atėmimo. Kadangi byla išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, vadovaujantis BK 641 straipsnio 1 dalimi, D. J. paskirta bausmė sumažintina vienu trečdaliu.

D. J. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, kadangi nusikalstama veika pagal BK 259 straipsnio 1 dalį priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, o pagal BK 260 straipsnio 1 dalį - sunkių nusikaltimų kategorijai, dėl ko skiriant galutinę bausmę taikytinas bausmių apėmimas.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytinas laikas, išbūtas suėmime 2014-03-08.

Dėl advokato išlaidų.

Apeliaciniam teismui nuteistojo R. T. gynėja advokatė pateikė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, jame nurodoma, kad vadovaujantis už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 69, antrinės teisinės pagalbos išlaidos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme sudaro 23,95 Eur, ir prašė šias išlaidas priteisti iš nuteistojo.

Šiuo atveju pažymėtina, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, šios nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą R. T. nepriteistinos.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo R. T. apeliacinis skundas atmestinas, Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro E. Builisovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.   

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendį pakeisti:

D. J. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalyje, paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams. 

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinus su 75 MGL (9750 Lt) bauda, skirta pagal Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalį, galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 641 straipsnio 1 dalimi, sumažinti paskirtą bausmę vienu trečdaliu, ir galutinę subendrintą bausmę D. J. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką 2014-03-08.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                                           Dalia Kursevičienė

Kolegijos teisėjai                                                                                             Linas Pauliukėnas

                                                                                                                           Remigijus Preikšaitis