Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-2403-656-2012].doc
Bylos nr.: 2A-2403-656/2012
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr.2A-2403-656/2012

Proceso Nr. 2-03-3-04735-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 121.15., 52.1., 54.1.

(S)

 

          

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

                                          N U T A R T I S

2012 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

             

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, kolegijos teisėjų Aldonos Tilindienės ir Liudos Uckienės apeliacinio proceso rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pagal ieškovo  M. J. pareikštą ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc (AB), atstovaujamo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, kreditavimo sutarties pakeitimo,

              Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

              n u s t a t ė :

             

              I.Ginčo esmė

 

              2008-05-12 būsto kreditavimo sutartimi Nr. BK 08/05/19S (toliau – Kredito arba ginčo sutartis) ieškovas ir atsakovas susitarė dėl  686078 CHF (Šveicarijos frankų), kurio kursas buvo 2,1351 Lt už vienetą, kredito suteikimo iki  2048-04-15 buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimui, apdailos darbų užbaigimui ir nuosavų lėšų refinansavimui įdėtų į buto, esančio (duomenys neskelbtini) įrengimą. Šiam kreditui užtikrinti įkeitė 69 proc. baigtumo butą (duomenys neskelbtini), taip pat butus  (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2010-03-24 ginčo šalys dėl šios kreditavimo sutarties  sudarė  papildomą susitarimą, juo  susitarė dėl nesumokėtos kredito dalies ir palūkanų  atidėjimo  iki 2010-12-15. 2011-04-06  atsakovas  vienašališkai, vadovaudamasis Sutarties 13.1 punktu, nutraukė  būsto kreditavimo sutartį.

              Ieškovas nurodė, kad neturėjo galimybės mokėti mokėjimo grafike nustatyto dydžio įmokų bankui, todėl siekdamas surasti būdą susidariusią situaciją išspręsti abiems šalims priimtinu būdu, ieškovas kreipėsi į banko atstovus dėl kreditavimo sąlygų pakartotinio pakeitimo. Atsakovas nebendradarbiavo, nutraukė sutartį nesant tam teisinio pagrindo, nesant esminio sutarties pažeidimo.  Kredito sutartis  sudaryta pagal  atsakovo pasiūlytas sąlygas ir dėl to ieškovas yra silpnoji kreditavimo sutarties šalis (vartotojas), todėl prašo teismo ginti jo interesus. Ieškovas ieškiniu prašė teismo pripažinti atsakovo vienašalį Kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu; prašė pakeisti Kredito sutartį, pridedant susidariusį iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo įsiskolinimą prie negrąžintos kredito sumos, atidedant kredito pagal šią sutartį grąžinimo terminą iki 2012 m. spalio mėnesio.

              Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad bendradarbiavo su ieškovu. Po papildomo susitarimo sudarymo dienos ieškovas neatliko nei vieno mokėjimo, nors laikinai, iki 2010-12-15, ir buvo atleistas nuo kredito dalies grąžinimo. Atsakovas sumažino banko maržą, tačiau ieškovas ilgiau kaip metus nevykdė sutartinių įsipareigojimų, neteikė atsakovui pajamas ir įsipareigojimus patvirtinančių dokumentų, todėl atsakovas 2011-03-22 išsiuntė pranešimą dėl sutarties nutraukimo. Ieškovas ne vieną kartą buvo įspėtas dėl sutarties nevykdymo pasekmių, tačiau kredito įnašų nemokėjo. Ieškovas, siūlydamas sutarties pakeitimo projektus nepateikė objektyvių įrodymų ar priežasčių, dėl kurių atsakovas turėtų pagrindo iš naujo įvertinti sutarties keitimo klausimus. Ieškovas net iš dalies nepadengė susidariusios skolos. Sutarties pažeidimas buvo esminis, kadangi susidarė aplinkybės numatytos sutarties 13 p., kurioms esant atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Ieškovas nepateikė bankui jokių įrodymų, kad po metų pagerės jo turtinė padėtis, todėl bankas siekdamas apginti tiek banko interesus, tiek  ir kitų klientų interesus veikė pagal sutarties sąlygas,  nutraukė su ieškovu sudarytą sutartį. Pati savaime ekonominė krizė ir jos sukeltos pasekmės nesudaro pagrindo nevykdyti kredito sutarties. Ieškovo finansinės padėties pablogėjimas nebūtinai sietinas su ekonomine krize. Atsakovas nesutinka keisti sutarties sąlygas, kadangi ieškovas nepateikia įrodymų, jog ateityje bus finansiškai pajėgus vykdyti sutartį.

 

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

 

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. 

Teismas nurodė, kad ginčo sutarties  13.1 punktas nustato, kad tuo atveju, jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką  mokėtino Kredito (jo dalies) ir/ arba  priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti; jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį. Dėl to pagrįstas, sutartimi apspręstas  yra atsakovo vienašalis kreditavimo sutarties nutraukimas. Ieškovas iš esmės pažeidė kreditavimo sutartį (CK 6.217 straipsnio 2 dalis), dėl ko  atsakovui atsirado teisė pranešti ieškovui apie sutarties nutraukimą ir ją  vienašališkai nutraukti (CK 6.218 straipsnis). Ginčo šalių Būsto kreditavimo sutartimi sulygtas kredito dydis, įkeistų butų skaičius rodo, kad ginčo sutartis nebuvo  ieškovui tikslas apsirūpinti vieninteliu būstu, įgyvendinti vienintelę  galimybę  turėti nuosavą būstą tikslu jame gyventi. CK 6.38 straipsnio 3 dalis, taip kaip ir kitos šio straipsnio  dalys,  įtvirtina  šalių prievolės vykdymo principus, nustato, kad  šalys vykdydamos prievolę  turi bendradarbiauti su kita šalimi.  Byloje nenustatyta, kad  atsakovas nebendradarbiavo  su ieškovu. Bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovas bendradarbiavo su ieškovu jam vykdant prievolę. Teismas nustatė, kad atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį prieš tai įspėdamas ieškovą atsakovas vykdė CK 6.38 straipsnio nuostatas, bendradarbiavo su ieškovu, kad kreditavimo sutarčių vykdymo eigoje atsakovas  nepažeidė CK 6.200 str. 2 dalyje nustatytų  principų ir kitų  šiame straipsniu reglamentuotų principų. Atsakovo nesutikimas antrą kartą keisti kreditavimo sutarties sąlygų į ieškovo pasiūlytas sąlygas nėra bendradarbiavimo atsisakymas. Dvišalės sutarties sąlygos keičiamos ne vienos šalies valia, bet abiejų šalių suderinta valia. Atsakovui  po papildomo susitarimo prie Būsto kreditavimo sutarties pasirašymo neatlikus nei vieno  tenkančio mokėti palūkanų mokėjimo, atsakovas bendradarbiavo su ieškovu, siekė kompromiso,  siekė sutarties išsaugojimo. Tai įrodo šalių susirašinėjimo medžiaga.  Pagrindo nustatyti, kad  iki ginčo šalių sutarties vienašališko nutraukimo  atsakovas reikalavo iš ieškovo  duomenų apie gebėjimą įvykdyti įsipareigojimus pagal galimas naujai pakeistas sąlygas nepagrįstai, priekabiai ar  nereikalingai, nėra. Šalių susirašinėjimo medžiaga nesudarė pagrindo ieškovui manyti, kad kreditavimo sutartis bus pakartotinai, antrą kartą pakeista, nes tokios konkrečios medžiagos byloje nėra. Vien rašto surašymas ir atsakymo į  surašytą raštą gavimas nesudaro pagrindo keisti sutarties sąlygas ir atitinkamai manyti, kad susirašinėjimo faktas lemia  sutarties pakeitimo galimybę. Bylos duomenys rodo, kad nesumokėta bankui kredito ir palūkanų dalis pranešimo apie sutarties nutraukimo dieną buvo 14180,26 CHF. Visa suteikto ir negrąžinto kredito suma yra 673694,44 CHF. Vertinant tokį santykį pradelstas įsipareigojimas kreditoriui sudaro 2,1 procentą nuo visos kredito sumos. Teismas pripažino svariais atsakovo argumentus dėl to, kad  vertinant ieškovo galimybes vykdyti kreditinius įsipareigojimus būtina  atsižvelgti į bendrą kredito sumą, kuri  atitinkamai viršija 2 000 000 litų, ir į ieškovo konkrečius veiksmus, tai yra į tai, kad ieškovas ilgą laiką  jokių mokėjimų nemoka, kad jokių konkrečių įrodymų, rodančių galimybę ateityje vykdyti prisiimtą didelio dydžio kreditą, nepateikė nei atsakovui, nei teismui. Atsakovas neįrodė, kad  jo siūlyti kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimai yra realiai įvykdomi, kad  jo siūlomais pakeitimais nėra pažeidžiamas atsakovo teisėtas interesas. Tiek teikdamas atsakovui siūlymus dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, tiek ir bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepateikė jokių nuoseklių, patikimų ir objektyvių įrodymų, liudijančių jo gebėjimą vykdyti  sutartinius įsipareigojimus pagal jo prašomas sąlygas,  kad  sutarties vykdymo atidėjimas  iki 2012 m. spalio mėn. sudarys realias galimybes ieškovui  vykdyti  sutarties sąlygas, o nebus   ieškovui kilusios problemos dėl negalėjimo sutartu terminu grąžinti kreditinių įsipareigojimų  atitolinimas. Vien krizės aplinkybė  ir jos išdavoje atsiradęs ieškovo  nemokumo  faktas nesukuria atsakovui pareigos keisti kreditavimo sutarties sąlygas pagal ieškovo pasiūlymus. Ieškovas, sudarydamas kreditavimo sutartį turėjo objektyvią galimybę veikti  apdairiai ir rūpestingai, vertinti  savo gebėjimus vykdyti priimtus didelės vertės įsipareigojimus, todėl visa atsakomybė dėl  prisiimtų  įsipareigojimų kyla asmeniškai ieškovui. Būsto kreditavimo sutartis numatė kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindus.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai.

 

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą patenkinti ieškinį.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Ieškovas sutartį sudarė gyvenamajam būstui įsigyti, todėl sutartis laikytina vartojimo sutartimi. Sutartis sudaryta 40 metų laikotarpiui, todėl pirmos instancijos teismas formaliai konstatavo, kad buvo sutarties pažeidimas ir jis atitiko sutarties 13.1. punkto nuostatas. Atsakovo veiksmai iki pranešimo dėl sutarties nutraukimo parodė, kad atsakovas neketina naudotis savo formalia teise vienašališkai nutraukti sutartį, o siekia tęsti kreditavimo santykius tarp šalių. Teismo išvada, kad sutartis nutraukta, egzistuojant joje numatytiems sutarties nutraukimo pagrindams padaryta nevertinant jos sąžiningumo visos bylos kontekste.
  2. Ieškovo veiksmai nelaikytini esminiu pažeidimu, kadangi negalima daryti išvados, kad atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties ir negalėjo to numatyti. Bankas suteikdamas 40 metų laikotarpiui daugiau kaip 2 000 000 Lt kreditą turėjo įvertinti, kad tam tikrais laikotarpiais kredito gavėjas galės susidurti su finansiniais sunkumais. Negalima daryti išvados, kad pradelsus 2 proc. kredito dydžio įmokas, atsakovas negavo to, ko pagrįstai tikėjosi gauti iš sutarties, taip pat, kad likus net 37 metams iki paskutinės kredito grąžinimo dienos, atsakovas negalėjo tikėtis, kad  kreditas bus grąžintas. Kredito sutarties tikslas yra ne momentinė nauda, o pelnas ilgalaikėje perspektyvoje.
  3. Skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-7-272/2011 formuojamos praktikos, nes pažeidimas neesminis (CK 6.209 str. 4 d.). Teismas neatsižvelgė į CK 6.209 str., reglamentuojančio papildomo termino sutarčiai vykdyti nustatymo sąlygas, kurio 3 dalyje nustatyta, kad papildomai nustatytas terminas negali būti neprotingai trumpas.
  4. Teismas nemotyvuotai atmetė ieškovo pateiktus pajamas pagrindžiančius dokumentus: pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą, paslaugų (prekių) pirkimo-pardavimo kvitus, darbo sutartį. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas nepajėgus vykdyti savo įsipareigojimų. Teismas nenurodė, kokie įrodymai galėtų pagrįsti pakankamą finansinę. Teismas privalėjo būti aktyvus ir pasiūlyti ieškovui pateikti įrodymus apie pajamas.
  5. Kreditavimo sutartis yra nutraukta, jos vykdymas neatnaujintas, todėl ieškovas nemoka atsakovui įmokų, todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas neturi pagrindo tikėtis, kad prievolė ateityje bus vykdoma.
  6. Atsakovui taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl atsakovas turėjo prisiimti ekonominės krizės kilimo riziką, ir numatyti, kad ieškovas per ilgą laiko tarpą gali netekti darbo ir pajamų. Egzistavo visos CK 6.204 str. numatytos sąlygos.

 

              Atsakovas atsiliepime prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Ieškovo argumentas, kad savalaikis ir sistemingas prievolių nevykdymas yra laikomas tik formaliu pažeidimu ir dėl to atsakovas neįgijo teisės vienašališkai nutraukti Kredito sutartį yra nepagrįstas. Šalys susitarė dėl paskolos išdavimo bei grąžinimo grafiko, kurio nesilaikymas turi esminę reikšmę (LAT 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-58/2012). Šalys Kredito sutartyje aiškiai susitarė, kad vėluojant mokėti kredito įmokas atsakovas turi teisę nutraukti sutartį. Ieškovas netinkamai vykdė prievoles nuo 2010-03-24, daugiau kaip metus nevykdė jokio mokėjimo. Ieškovo pozicija taip pat prieštarauja elementariems sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, bendradarbiavimo ir teisėtų lūkesčių principams. Ieškovui nuolat ir tendencingai pažeidinėjant prievolės vykdymą ir iš viso nustojus vykdyti prievoles atsakovas negavo to, ko pagrįstai tikėjosi, jei ieškovas būtų tinkamai vykdęs prievoles (CK 6.217 str. 2 d. 1 p.). Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas vykdyti prievolę, šalys 2010-03-24 sudarė papildomą susitarimą, kuriuo šalys atidėjo kredito grąžinimą bei sumažino banko maržą. Atsakovas suteikė ieškovui papildomą terminą sutarties vykdymui (CK 6.217 str. 3 d.). Atsakovas tinkamai vykdė CK 6.217 str. ir 6.218 str. numatytas sąlygas vienašališkam sutarties nutraukimui, nes 2011-03-22 pranešime apie nutraukimą nurodė, kad sutartis bus nutraukiama nuo 2011-04-06 ir įspėjo ieškovą apie Kredito sutarties nutraukimą prieš 15 kalendorinių dienų.
  2. Ekonominė krizė ir nesėkminga verslo pabaiga negali būti laikoma objektyvia priežastimi nevykdyti laisva valia prisiimtų įsipareigojimų. Dėl kredito suteikimo šalys susitarė iš anksto, nežinodamos, kuria linkme pasikeis situacija rinkoje, todėl kredito sutarčių sąlygos yra rizikingos ir vienais metais gali būti palankesnės vienai šaliai, kitais – kitai, tačiau tai nereiškia, kad vienos šalies finansinės padėties pablogėjimas atleidžia šią šalį nuo Kredito sutarties vykdymo. Ieškovas imdamas kreditą ilgam laikotarpiui galėjo/privalėjo protingai numatyti, kad jo gaunamos pajamos gali sumažėti. Ieškovas yra verslininkas, kuris planuoja savo veiklą ir gaunamas pajamas.
  3. Atsakovas, kuris yra komercinis bankas, turi dvejopą tikslą patenkinti pinigų poreikį skolinant pagal pareikalavimą ir taip pat pelningai panaudoti turimus išteklius  (nuosavą ir skolintą kapitalą). Banko rizika yra kreditų teikimas, turi veikti saugiai. Pagal kredito sutarties esmę griežtas kredito sutarties laikymasis turi esminę reikšmę. Vadovaujantis Finansinio tvarumo įstatymu, finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (LAT 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-58/2012). Ieškovo nuoroda, kad riekia remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-7-272/2011 suformuluotu išaiškinimu, nepagrįstas, nes nurodytos bylos faktinės aplinkybės skirtingos (kredito sutartis nutraukta nesumokėjus vienos įmokos).
  4. Ieškovas nepagrįstai nurodė, kad atsirado CK 6.204 str. nustatytos sąlygos pakeisti Kredito sutartį. Šalys laisva valia nusistato tarpusavio teises ir pareigas, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Vienos iš šalių inicijuotas sutarties pakeitimas teismo sprendimu nepaisant kitos šalies interesų savaime prieštarautų šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams. Sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė. Priešingas sutarties pakeitimo sąlygų aiškinimas verstų nepasitikėti sudarytomis sutartimis ir tai kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad ateityje ieškovas bus finansiškai pajėgus vykdyti sutartį.

 

      1. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

 

                            Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

                            Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

                            Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovą pripažinti vartotoju, gavusiu kreditą savo gyvenamojo būsto įsigijimui, nėra pagrindo, nes vien pagal byloje nurodytus duomenis nustatyta, kad ieškovas turi tris būstus. Vieną būstą ieškovas nuomoja. Ieškovas turi verslo liudijimą, verčiasi konsultavimo veikla, pats buvo įmonės, kuri bankrutavo, akcininkas ir direktorius. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių santykius vertinti kaip vartojimo santykius ir konstatuoti, kad ieškovo interesų gynimas yra viešas interesas ir teismas privalo ex officio siūlyti teikti ar rinkti konkrečius įrodymus, nėra pagrindo.

                            Byloje ginčas sprendžiamas dviem aspektais: ar ieškovo padarytas kredito sutarties pažeidimas buvo esminis ir atitiko CK 6.217 str. 2 d. išdėstytus esminio pažeidimo kriterijus, ar buvo pagrindas CK 6.204 str. tvarka keisti kredito sutarties sąlygas.

              Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 2009 m. lapkričio mėnesio vėlavo (nebemokėjo) kredito ir palūkanų įmokų. Papildomu susitarimu, sudarytu 2010-03-24, ieškovui nesumokėto kredito mokėjimo dalis buvo pridėta prie likusios negrąžintos kredito sumos padidinant negrąžinto kredito sumą ir iki 2010-12-15 atidėtas kredito grąžinimo įmokų mokėjimas. Papildomu susitarimo, sudaryto  2010-03-24, preambulėje nurodyta, kad kredito gavėjui yra žinoma ir suprantama, kad nemokėjimas ir/ar vėlavimas atlikti mokėjimus pagal Būsto kreditavimo sutartį yra pagrindas Bankui vienašališkai nutraukti sutartis ir pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Tačiau ieškovas, nepaisant to, kad Kredito sutartis dar nebuvo nutraukta, ir toliau iš viso nemokėjo įmokų. Atsakovas 2010-07-19 įspėjo ieškovą apie galimą Kredito sutarties nutraukimą, jei pradelstos įmokos nebus sumokėtos iki 2010-07-30. Tačiau ieškovui ir toliau nemokant įmokų atsakovas po septynių mėnesių, t.y. 2011-03-22 pranešimu nutraukė kreditavimo sutartį ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas tinkamai vykdė CK 6.217 str. 3 d. reikalavimą suteikti papildomą terminą prievolei, kurios įvykdymo terminas praleistas, įvykdyti. Sutarties nutraukimo procedūra atitiko ginčo sutarties  13.1 punkte nustatytą procedūrą. Pradelstų mokėjimų suma 2011-04-08 sudarė 14180,26 CHF (apie 2 procentus visos kredito sumos), tačiau atsižvelgiant į itin ilgą likusį kredito grąžinimo laikotarpį (37 metai) bei tai, kad ieškovas daugiau kaip metus (nuo 2009 m. lapkričio mėnesio) nemokėjo atsakovui kredito grąžinimo ir palūkanų įmokų, teisėjų kolegijos nuomone, duoda pagrindą manyti, kad ateityje prievolė nebus įvykdyta. Iki kredito sutarties nutraukimo tarp šalių vyko susirašinėjimas, kurio turinys patvirtina, kad atsakovas ne vieną kartą prašė atsakovą pateikti faktines pajamas, išlaidas bei įsipareigojimus patvirtinančius dokumentus (bankų sąskaitų išrašus, pajamų kvitus). Teisėjų kolegija pagal byloje esančio paties ieškovo pateikto susirašinėjimo su atsakovu turinį sprendžia, kad ieškovas nepateikė atsakovo prašomų dokumentų, todėl nepakankamai bendradarbiavo su atsakovu. Šalių susirašinėjime išdėstytos prielaidos apie galimas mokėti sumas, kol jos nepatvirtintos tiesioginiais įrodymais apie ieškovo finansinę padėtį, negali būti vertinamos kaip realių ieškovo galimybių toliau vykdyti sutartį įrodymas.

              Bankų veiklai taikomas ir LR Finansinių įstaigų įstatymas. Pagal šio įstatymo 2 str. 38 d. 1 p. pinigų perdavimas skolininkui pagal kreditavimo sutartį yra skolinimas. Skolinimas – tai finansinė paslauga (LR Finansinių įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.). Suteikiant šią paslaugą finansinė įstaiga privalo laikytis verslo rizikos ribojimo taisyklių, tarpe kurių yra ir pareiga privalomai nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui (LR Finansinių įstaigų įstatymo 31 str. 6 d.). LR Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies 4 punktas nurodo, kad finansų įstaigos turi teisę, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdo, prieš terminą nutraukti sutartį. Teisės aktai įpareigoja banką, kaip ypatingos grupės verslo atstovą, nuolat stebėti paskolintų pinigų judėjimą ir rūpintis, kad jų gražinimas būtų garantuotas, todėl pokyčiai ekonomikoje ar kitos sutarties pusės verslo apsunkinimas dėl pokyčių rinkoje ir ekonomikoje, neturėtų būti aiškinamas besąlygiškai skolininko naudai. Kredito įstaigos sprendimas suteikti ar restruktūrizuoti kreditą grindžiamas atsargiu ir pamatuotu kredito gavėjo galimybių grąžinti kreditą ilguoju (kredito grąžinimo trukmės) laikotarpio vertinimu. Kredito įstaigos kredito išdavimo politika turi remtis prielaida, kad kreditas grąžinamas kredito gavėjo pajamų generuojamais pinigų srautais (pajamomis), o ne dėl priverstinio grąžinimo iš įkeisto turto arba jo vertės pokyčių (Lietuvos banko valdybos 2011-09-01 nutarimu Nr.03-144 patvirtintų Atsakingojo skolinimo nuostatų 20 punktas). Kolegija sprendžia, kad bankų vykdomo kreditavimo atveju griežtas kreditavimo sutarties sąlygų (grąžinimo terminų) laikymasis bankams turi esminės reikšmės, todėl bankas kredito gavėjas pajamas, dėl kurių tvarumo (pastovumo) abejojama, turi vertinti konservatyviau. Apelianto argumentai, kad teismas nevertino apelianto sugebėjimo vykdyti prievolę atsakovui, yra deklaratyvūs, nes ieškovas neteikė įrodymų apie ilgalaikį savo pajamų tvarumą.

              Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovo pateikti įrodymai apie pajamas (2011-09-01 sudaryta darbo sutartis (numatant dviejų mėnesių bandomąjį laikotarpį) bei 2011 metų sausio – spalio mėnesiais dirbant pagal verslo liudijimą gautų pajamų žurnalas) pačios savaime neįrodo šių pajamų faktinio gavimo ir pajamų tvarumo. Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalas yra netiesioginis įrodymas ir neįrodo aplinkybės, kad pajamos išliks nepakitusios. Ieškovas sutarčių, tiesiogiai patvirtinančių pajamų gavimą, nepateikė. Be to, teismas neturi kompetencijos savarankiškai, neatsižvelgiant į kredito įstaigos patvirtintą kreditavimo ir rizikos vertinimo taisykles,  vertinti kreditų gavėjų mokumą

                            Nėra pagrindo remtis apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-7-272/2011 išdėtytu išaiškinimu, nes, kaip jau minėta, ieškovas nepripažintas vartotoju. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje kredito sutarties nutraukimo teisėtumas vertintas CK 6.209 straipsnio ir 6.217 straipsnio 3 dalies reikalavimų prieš nutraukiant sutartį nustatyti protingą terminą sutarties įvykdymui. Nagrinėjamoje byloje įspėjimo terminas buvo protingas – aštuoni mėnesiai.

              CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.1546 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Teismui pripažinus, kad atsakovas pagrįstai nutraukė kredito sutartį, nėra pagrindo nagrinėti ieškinio reikalavimo pakeisti sutartį CK 6.204 straipsnio nustatytais pagrindais, nes gali būti keičiama tik galiojanti sutartis.

              Apeliacinį skundą atmetus, atsakovui iš ieškovo priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 2516,80 Lt (CPK 93 str. 1-3 dalys).

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 1 p.,

 

                                                        n u t a r i a :

 

              Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Priteisti atsakovui Nordea Bank Finland Plc (AB), atstovaujamam Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus, iš ieškovo M. J. 2516,80 Lt bylinėjimosi išlaidų.

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                        Andrius Ignotas

 

 

Kolegijos teisėjos                                                                         Liuda Uckienė

 

 

                                                                               Aldona Tilindienė