Administracinė byla Nr. eA-3250-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02360-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alkalina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alkalina“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alkalina“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-1528 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VMI pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis kreipėsi į VMI dėl 18 245,85 Eur mokestinės nepriemokos išdėstymo, tačiau VMI parengė išvadą, kurios pagrindu priėmė sprendimą Nr. (23.24-08)-327-1528 atsisakyti išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą. Pareiškėjas teigė, kad VMI nevertino aplinkybės, jog pareiškėjas yra nepajėgus iš karto sumokėti visą priskaičiuotą mokestinę nepriemoką. Dėl pareiškėjo veiklos pobūdžio jis turi pareigą reguliariai atsiskaityti su produktų tiekėjais. Vienkartiniam skolos sumokėjimui neturėtų būti teikiama pirmenybė visos įmonės veiklos atžvilgiu. Savo įsipareigojimus pareiškėjas stengiasi vykdyti, pagal savo pajėgumus atlieka mokėjimus, nesielgia piktybiškai, yra pajėgus išlaikyti savo veiklą, padidinti pajamas ir taip, išsprendęs laikinus finansinius sunkumus, dalimis sumokėti priskaičiuotą mokestinę nepriemoką. Pareiškėjo teigimu, egzistuoja visi pagrindai mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymui.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad vien tik aplinkybės, jog nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą. Mokesčių administratorius yra saistomas sąlygos, reikalaujančios mokesčių mokėtojui įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. VMI pareiškėjo raštu prašė pateikti šiuos įrodymus, tačiau pareiškėjo pateiktas verslo planas nekonkretus, pagrįstas abstrakčiais ekonominiais teiginiais. Toks įmonės finansinės perspektyvos pagrindimas negali būti laikomas pakankamu argumentu įsipareigojimams užtikrinti. Taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 31 d. suteikė 500 000 Lt (144 810,00 Eur) paskolą fiziniam asmeniui – buvusiam bendrovės akcininkui iki 2015 m. gruodžio 31 d. Paskolos likutis 2015 m. sausio 31 d. buvo 47 131,60 Eur. Taip pat pareiškėjas, atsiskaitydamas su kreditoriais grynaisiais pinigais, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eilės tvarką. Nagrinėjamu atveju įsiskolinimas valstybės biudžetui yra nesumokamas dėl paties mokesčių mokėtojo kaltės, o mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo atveju pareiškėjas pareigos sumokėti mokesčius gali neįvykdyti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės ir faktinės sąlygos išdėstyti 18 245,85 Eur mokestinę nepriemoką.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – ir MAĮ) bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintomis Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) padarė išvadą, kad mokesčių administratorius, prieš priimdamas sprendimą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, ne tik įvertina aplinkybę, ar, mokesčių mokėtojui nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritiška, ar jis turėtų didelių sunkumų, vykdydamas kitus finansinius įsipareigojimus, taip pat ar mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas suteiktų jam galimybę stabilizuoti finansinę būklę ir minėtą mokestinę nepriemoką sumokėti, bet ir tai, ar mokesčių mokėtojas sugebės atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpį. Atitinkamai, prie prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą mokesčių mokėtojas turi pridėti dokumentus, patvirtinančius minėtas aplinkybes, t. y. būtent mokesčių mokėtojui yra nustatyta pareiga teikti jo nurodomas aplinkybes dėl negalėjimo iš karto sumokėti visą mokesčių nepriemoką, taip pat galimybes atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpį patvirtinančius įrodymus bei kitus teisės aktais nurodytus dokumentus, o šių dokumentų nepateikimas yra pagrindas prašymą, išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, laikyti nepaduotu.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančios 2015 m. balandžio 2 d. išvados dėl pareiškėjo mokestinės nepriemokos mokėjimo terminų išdėstymo, kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas Nr. (23.24-08)-327-1528 matyti, kad mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjo mokestinės nepriemokos dydį ir finansinę padėtį pagrįstai konstatavo, jog bendrovė yra nemoki ir kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kuriais įrodytų, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpį.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad vien tik aplinkybė, jog nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė padėtis gali tapti kritinė, nėra absoliutus pagrindas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, nes mokesčių mokėtojas taip pat privalo pateikti įrodymus, jog turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Atsižvelgęs į pateiktus įrodymus teismas akcentavo, kad iki prašymo dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo pateikimo įmonės veikla buvo nuostolinga, ji neturėjo jai priklausančio nekilnojamojo turto, jos naudojami automobiliai įsigyti pagal lizingo sutartis, pareiškėjas turi nevykdomų įsipareigojimų valstybės biudžetui bei kitiems kreditoriams, o verslo plane pateikta informacija apie planuojamą veiklą (kad 2015 m. bendrovės kintamieji kaštai išaugs iki 2,08 mln. Lt, o fiksuoti bus 1,02 mln. Lt, kad bendrovė patirs 3,1 mln. Lt išlaidų ir prognozuoja 120 tūkst. Lt pelną) yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįsta objektyviais duomenimis, todėl vertinta kritiškai. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas pagrindė realių galimybių atsiskaityti su valstybės biudžetu egzistavimą per jo prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį.

Pažymėjo, kad 2015 m. kovo 16 d. prašymu UAB „Alkalina“ atsakovo prašė mokestinės nepriemokos mokėjimą išdėstyti vieneriems metams, pradedant nuo 2015 m. balandžio 1 d. Bylos nagrinėjimo iš esmės teisme metu šis laikotarpis jau buvo įpusėjęs, tačiau duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų ėmęsis veiksmų mokestinės nepriemokos, kurios mokėjimą prašė išdėstyti, įsiskolinimo sumažinimui, byloje taip pat nebuvo. Teismo vertinimu, šios aplinkybės tik patvirtino VMI išvadą, kad prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos pateikimo metu pareiškėjas buvo nemokus ir neturėjo realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpį.

Teismas pažymėjo, kad Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2-6860-660/2014 nustatė, kad, esant 87 779,20 Lt (25 422,61 Eur) dydžio mokestinei nepriemokai, nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. UAB „Alkalina“ direktorius iš savo sąskaitų UAB „Alkalina“ vardu įvairiems kreditoriams sumokėjo 32 8061,65 Lt (95 013,22 Eur), iš jų – tik 6 600 Lt (1 911,49 Eur) VMI deklaruotų mokesčių, nors turėjo galimybę visiškai padengti mokestinę nepriemoką, ir šiais savo veiksmais pažeidė CK 6.9301 straipsnyje numatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę.

III.

Pareiškėjas UAB „Alkalina“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti UAB „Alkalina“ 2015 m. balandžio 24 d. skundą dėl 2015 m. balandžio 2 d. VMI sprendimo Nr. (23.24-08)-327-1528, įpareigoti VMI pareiškėjo pateiktą prašymą dėl nepriemokos išdėstymo dalimis išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas. Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentai, kad vien tik aplinkybė, jog nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė padėtis gali tapti kritinė, nėra absoliutus pagrindas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, prieštarauja MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje bei Taisyklių 6 punkte išdėstytoms mokestinės nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo sąlygoms, t. y., kad pats svarbiausias mokestinės nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo kriterijus yra tai, jog nedelsiant sumokėjusi mokestinę nepriemoką įmonė iš esmės nebepajėgtų vykdyti veiklos.

Pažymi, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo instituto paskirtis yra padėti mokesčių mokėtojams, turintiems finansinių sunkumų, stabilizuoti savo finansinę būklę. Tad pareiškėjas, priešingai nei teismas, mano, jog vienkartiniam skolos sumokėjimui neturėtų būti teikiama pirmenybė visos įmonės veiklos atžvilgiu, ypač turint omenyje, kad savo įsipareigojimus pareiškėjas stengiasi vykdyti, atlieka mokėjimus pagal įmonės pajėgumus, nesielgia piktybiškai, yra pajėgus, padidinti pajamingumą ir taip, išsprendus laikinus finansinius sunkumus, dalimis sumokėti priskaičiuotą mokestinę nepriemoką.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir procesinės teisės normas, kadangi į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus iš esmės neįsigilino, jų neanalizavo, o sprendimą iš esmės motyvavo VMI sprendime Nr. (23.24-08)-327-1528 išdėstytais motyvais, ignoruodamas esminius pareiškėjo argumentus, kas lėmė teismo sprendimo nepagrįstumą. Teismas klaidingai konstatavo, jog pareiškėjas neva nebuvo pateikęs jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad UAB „Alkalina“ nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką jo finansinė padėtis taptų kritiška. Pareiškėjo įsitikinimu, faktas, kad UAB „Alkalina“ turi mokestinę nepriemoką, patvirtina tai, kad įmonė neturi finansinių galimybių apmokėti esamą nepriemoką nedelsiant. Pareiškėjas ne kartą tiek raštuose VMI, tiek ir skunde teismui nurodė, kad UAB „Alkalina“ nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką jo finansinė padėtis taptų kritiška dėl pačios veiklos specifikos: UAB „Alkalina“ užsiima šviežios konditerijos prekyba, tad turi pareigą reguliariai atsiskaityti su įmonės veiklai reikalingų produktų tiekėjais. Pareiškėjas negali stabdyti einamųjų mokėjimų savo pagrindinių žaliavų tiekėjams, nes kitaip pagrindinė bendrovės veikla (kepinių prekyba) sustotų ir tokiu atveju negalėtų būti užtikrinami jokie tolimesni mokėjimai, pajamos, tolimesnė mokestinė nauda valstybei. Taigi, teigiama, jog visus būtinus duomenis pareiškėjas VMI buvo pateikęs, o dalį duomenų pati VMI buvo paėmusi iš pareiškėjo atlikdama operatyvų UAB „Alkalina“ patikrinimą.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas klaidingai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų esamai mokestinei nepriemokai sumažinti. Dar 2016 sausio mėnesį UAB „Alkalina“ pateikė teismui dokumentus, pagrindžiančius UAB „Alkalina“ mokestines prievoles bei atliekamas įmokas: iš pateiktų dokumentų (UAB „Alkalina“ 2015 metų prievolių, delspinigių ir įplaukų žiniaraščio) matyti, jog VMI įplaukos buvo 38 197,15 Eur, o prievolės sudarė 35 382,36 Eur. Tai rodo, kad UAB „Alkalina“ ne tik vykdo savo įsipareigojimus VMI, tačiau ir deda visas pastangas mažinti esamą mokestinę nepriemoką, nes VMI įplaukos buvo didesnės nei prievolės. Priešingai – VMI, nesutikdama tenkinti pareiškėjo prašymo ir išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, iš esmės apsunkina UAB „Alkalina“ veiklą ir pati tokiais veiksmais didina esamą mokestinę nepriemoką.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą VMI išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, yra nurodęs, jog 2014 metais yra optimizavęs turimų mažmeninių parduotuvių tinklą ir atsargų valdymą. 2014 metų antroje pusėje buvo atidarytos dvi naujos parduotuvės Vilniuje ir Panevėžyje. Gerėjantys 2014 metų antro pusmečio veiklos rezultatai ir planuojamas stiprus apyvartos augimas 2015 metais indikuoja laiku priimtus teisingus verslo sprendimus, jau dabar lemiančius gerėjančią įmonės finansinę būklę.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia 2015 metų prievolių, delspinigių ir įplaukų žiniaraštį ir aiškina, kad tai patvirtina pareiškėjo įsipareigojimų vykdymą ir pastangas mažinti esamą mokestinę nepriemoką. Tačiau šioje byloje ginčijamas sprendimas, kuriuo atsisakyta išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą pareiškėjui, priimtas 2015 m. balandžio 2 d., todėl priimdama šį sprendimą VMI minėtų duomenų, kurie atspindi vėlesnį laikotarpį, įvertinti negalėjo. Šie duomenys negali būti vertinami ir administracinio teismo, tikrinančio viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą. Faktinės padėties pasikeitimas galėtų būti pagrindu VMI priimti naują sprendimą, tačiau nagrinėjamoje byloje yra nevertintinas.

Atsiliepime atsakant į pareiškėjo teiginius, kad pareiškėjas savo įsipareigojimus stengiasi vykdyti, atlieka mokėjimus pagal įmonės pajėgumus, nesielgia piktybiškai, atsakovas nurodė, kad K. K., UAB „Alkalina“ direktorius, kelis kartus t. y. Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. ir 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutarimais buvo pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 506 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Savo ruožtu Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 23 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje, pareiškėjo direktoriui K. K. už ATPK 506 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskirtą baudą padidino iki 2 896 Eur. Taigi, UAB „Alkalina“ vadovas, žinodamas apie mokestinę nepriemoką, pakartotinai per vienerius metus nevykdė CK 6.9301 straipsnyje 1 dalyje numatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo ir taip pažeidė kreditoriaus VMI teises.

Atsakovas pabrėžia, kad mokesčių administratorius turi teisę, bet ne pareigą atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į teisės aktų, reguliuojančių mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą ar išdėstymą, reikalavimus, bendruosius teisės ir mokesčių administravimo principus, o sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, įrodančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo laikotarpį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-1528, kuriuo mokesčių administratorius atsisakė išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas ginčijamą atsakovo sprendimą paliko nepakeistą, konstatavęs, jog pareiškėjas neįrodė, kad egzistuoja teisinės ir faktinės sąlygos išdėstyti 18 245,85 Eur mokestinę nepriemoką, nes pareiškėjas neturi galimybių mokestinės nepriemokos išdėstymo atveju atsiskaityti su biudžetu. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, jog išdėsčius mokestinę nepriemoką, jam atsirastų galimybių sumokėti mokestinę nepriemoką. Nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, netinkamai aiškino MAĮ 88 straipsnio nuostatas.

Byloje kilusius teisinius santykius reglamentuoja MAĮ 88 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Šio straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtų teisės aktų nuostatas, yra ne kartą nurodęs, jog vien tik aplinkybės konstatavimas, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, kadangi mokesčių mokėtojas yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3585/2001; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje A438-2139/2011). Taigi, sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y., kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Pareiškėjo teigimu, ši MAĮ 88 straipsnio 2 dalies nuostata yra būtent skirta padėti mokesčių mokėtojams, turintiems finansinių sunkumų, stabilizuoti savo finansinę būklę. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo instituto paskirtis yra užtikrinti įmonių veiklos tęstinumą, tačiau pažymi, kad pareiškėjas netinkamai akcentuoja antrosios sąlygos t. y., galimybės stabilizuoti savo finansinę būklę, reikšmę. Esminis kriterijus, kurį turi įvertinti mokesčių administratorius yra įmonės mokumo palaikymas, kuris vėliau leistų įmonei visiškai įvykdyti mokestinę prievolę. Taigi, įmonės finansinės būklės stabilizavimo esmė yra mokestinės prievolės sumokėjimas. Esant kritinei įmonės finansinei būklei, siekis ją stabilizuoti savaime nesudaro pagrindo mokesčių administratoriui išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimo. MAĮ 88 straipsnio 2 dalies atžvilgiu yra būtinas užtikrinimas, jog mokestinė prievolė ateityje bus įvykdyta. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino MAĮ 88 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas klaidingai konstatavo, jog pareiškėjas nebuvo pateikęs jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad UAB „Alkalina“ nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką jo finansinė padėtis taptų kritiška.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu iš esmės pripažino, jog iki prašymo dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo pateikimo įmonės veikla buvo nuostolinga, ji neturėjo jai priklausančio nekilnojamojo turto, naudojami automobiliai buvo įsigyti pagal lizingo sutartis, pareiškėjas turėjo nevykdomų įsipareigojimų valstybės biudžetui bei kitiems kreditoriams t. y. įmonės finansinė padėtis buvo kritiška MAĮ 88 straipsnio 2 dalies prasme. Tačiau, kaip ir buvo minėta, aplinkybė, jog mokesčių mokėtojo finansinė padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą. Todėl pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik UAB „Alkalina“ finansinę būklę, bet ir pareiškėjo realių galimybių atsiskaityti egzistavimą, kadangi nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas pagrindė realių galimybių atsiskaityti su valstybės biudžetu egzistavimą per jo prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį.

Byloje esančioje 2015 m. balandžio 2 d. išvadoje, dėl pareiškėjo mokestinės nepriemokos mokėjimo terminų išdėstymo, kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas Nr. (23.24-08)-327-1528, nustatyta, kad UAB „Alkalina“ bendra turto suma sumažėjo 223 853 Lt (64 832,31 Eur) arba 29,7 proc., įmonė 2012 metais dirbo pelningai, tačiau 2013, 2014 metais patyrė nuostolį, per 2014 metus patirti nuostoliai viršijo daugiau nei 6 kartus nuostolius patirtus 2013 metais, mažėjo įmonės pajamos, įmonė nenurodė akcininko indėlio, kuriuo numatytų investicijas ir lėšų gavimo šaltinius, kad būtų stabilizuota ekonominė būklė ir kt. Mokesčių administratorius, pagal pateiktus dokumentus įvertinęs pareiškėjo mokestinės nepriemokos dydį ir finansinę padėtį teisingai konstatavo, jog bendrovė yra nemoki ir kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kuriais įrodytų, kad ji turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis vadovaujasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Pareiškėjui ginčijant atsakovo sprendimą Nr. (23.24-08)-327-1528 tenka pareiga pagrįsti aplinkybes, jog pakartotinis mokestinės paskolos sutarčių pratęsimas suteiktų pareiškėjui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas minėtas sąlygas siekia pagrįsti 2015 m. vasario 9 d. verslo planu. Pabrėžtina, kad verslo plane pateikta informacija apie planuojamą veiklą yra abstraktaus pobūdžio. Jame preliminariai yra nurodomos įmonės išlaidos, apytikriai minimi kaštai, kitos su įmonės veikla susijusios išlaidos, prognozuojamas UAB „Alkalina“ pelnas. Toks verslo planas, teismo vertinimu, yra nepagrįstas objektyviais duomenimis, todėl yra vertintinas kritiškai. Kitų duomenų leidžiančių paneigti VMI 2015 m. balandžio 2 d. išvadą nėra.

Atsižvelgus į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo finansinė situacija yra sunki ir tuo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog išdėsčius mokestinę nepriemoką, pareiškėjas turėtų realių galimybių atsiskaityti su valstybės biudžetu.

Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė UAB „Alkalina“ 2015 metų prievolių, delspinigių ir įplaukų žiniaraštį. Taisyklių 6 punkte nurodoma, kad sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, įrodančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad mokesčių mokėtojas turi pateikti dokumentus pagrindžiančius galimybę atsiskaityti būtent per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos išdėstymo laikotarpį, t. y. duomenų, sudarančių tinkamą pagrindą mokesčių administratoriui išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, turi pakakti dar iki prasidedant prašomam mokestinės nepriemokos išdėstymo laikotarpiui. Taigi, teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą Nr. (23.24-08)-327-1528, nedisponavo šia pareiškėjo pateikta informacija – pareiškėjas šiuos duomenis Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2016 m. sausio 18 d. (b. l. 95), o VMI sprendimas Nr. (23.24-08)-327-1528 priimtas 2015 m. balandžio 2 d. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo pateiktas UAB „Alkalina“ 2015 metų prievolių, delspinigių ir įplaukų žiniaraštis nagrinėjamu atveju negali daryti įtakos kitokiam mokesčių administratoriaus 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-1528 teisėtumo vertinimui ir padarytai išvadai, kadangi minėtas sprendimas yra pagrįstas jo priėmimo metu turėtais įrodymais bei susiklosčiusiomis faktinėmis aplinkybėmis.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, todėl išlaidų atlyginimas nepriteisiamas (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „Alkalina“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.