Baudžiamoji byla Nr. 2K-60-495/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41257-2017-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.1.2.6; 1.2.14.10.1; 2.8.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. kovo 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,
nuteistajam V. Ž., jo gynėjui advokatui Remigijui Volikui,
išteisintajam T. J., jo gynėjui advokatui Mindaugui Šatui,
viešame teismo posėdyje mišriu būdu, naudojant ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą
pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Astos Kudrauskienės, nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Voliko kasacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio.
Telšių apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. nuosprendžiu:
T. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintai išdirbti šimtą valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
V. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme ketveriems metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, paskirtos bausmės pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu ir V. Ž. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su paskirta bausme pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį, ir V. Ž. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Telšių apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir V. Ž. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir V. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams ir 1882,53 Eur dydžio bauda.
Iš nuteistojo V. Ž. priteista civilinei ieškovei UAB „R.“ 40 447,21 Eur turtinei žalai atlyginti ir 2450 Eur proceso išlaidų advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti atlyginimas.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu panaikinta Telšių apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. nuosprendžio dalis dėl V. Ž. ir T. J. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį ir priimtas naujas nuosprendis:
V. Ž. ir T. J. išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam V. Ž. buvo subendrintos bausmės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį, BK 178 straipsnio 3 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, V. Ž. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį paskirta subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Telšių apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir V. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams ir 1882,53 Eur dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, BK 66 straipsniu, į V. Ž. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomosios priemonės suėmimo terminas nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2020 m. liepos 1 d. ir pagal Telšių apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendį atlikta bausmė.
Iš nuteistojo V. Ž. priteistas civilinei ieškovei UAB „R.“ 850 Eur proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro D. Alinsko, prašiusio Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, o prokurorės kasacinį skundą atmesti, išteisintojo T. J. ir jo gynėjo, prašiusių prokurorės kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. Ž. ir T. J. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami kartu, 2017 m. spalio 22 d. apie 22 val. 19 min., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, išdauždami lauko plastikinių durų apatinės dalies stiklą, įsibrovė į parduotuvę „P.“, esančią (duomenys neskelbtini), ir pasikėsino pagrobti 1286,22 Eur, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes pinigai buvo paslėpti parduotuvės pagalbinėse patalpose esančioje mikrobangų krosnelėje ir jų nuteistieji nerado.
2. V. Ž. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. rugpjūčio 13 d. nuo 00 val. 50 min. iki 5 val. 27 min., veikdamas kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, išpjaunant UAB „R.“ priklausančios parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), tarnybinių patalpų duryse angą, įsibrovė į parduotuvę ir pagrobė UAB „R.“ priklausantį didelės vertės svetimą turtą (alkoholinius gėrimus, cigaretes, pramonines ir maisto prekes, grynuosius pinigus, seifą) už 54 808,12 Eur bei tyčia sugadino svetimą 4643,78 Eur vertės UAB „R.“ priklausantį turtą (daiktus).
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų V. Ž. ir T. J. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. Ž. ir T. J. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį nuteisti nepagrįstai, tinkamai neįvertinus byloje surinktų įrodymų visumos ir padarius bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.
4. Šios instancijos teismas konstatavo, kad byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma (slapto sekimo, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolų duomenys; liudytojų parodymai; ekspertės paaiškinimai ir kt.) nepatvirtina, kad V. Ž. ir T. J. dalyvavo pasikėsinant iš parduotuvės pagrobti 1286,22 Eur, todėl juos išteisino pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu.
III. Kasacinių skundų argumentai
5. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja A. Kudrauskienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio dalį dėl V. Ž. ir T. J. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. nuosprendį su pakeitimais. Kasatorė skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas dėl padarytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. Ž. ir T. J. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 2 dalį ir juos išteisino. Apeliacinės instancijos teismas byloje esančių įrodymų nelygino tarpusavyje, vertino juos atsiedamas vieną nuo kito, o kai kurių iš viso nevertino arba vertino tik išimtinai nuteistųjų naudai, remdamasis tik apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, dėl to neteisingai atskleidė jų turinį ir padarė neteisėtas bei nepagrįstas išvadas. Šie esminiai pažeidimai, nustatyti BPK 20 straipsnyje, sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingą sprendimą.
5.2. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas, kad V. Ž. ir T. J. nesibrovė į parduotuvę, nes iš teritorijos išvyko 22 val. 20 min., t. y. praėjus vos vienai minutei po signalizacijos suveikimo, akivaizdžiai nevertino 2017 m. spalio 22 d. įvykio apžiūros protokolo turinio, kuriame nustatyta, jog nusikalstamą veiką padarę asmenys įvykio vietoje buvo atlikę daug veiksmų ne tik parduotuvėje, jie buvo atlikę ir daug parengiamųjų veiksmų prie parduotuvės, esančios teritorijos vidiniame kieme. Taip pat nevertino ir tos aplinkybės, kad nuteistieji į parduotuvės teritoriją buvo atvykę 21 val. 40 min., todėl į parduotuvės patalpą buvo įsibrovę anksčiau, nei suveikė signalizacija. Kasatorės nuomone, keturiasdešimt minučių yra pakankamas laiko tarpas, kad du asmenys tiek parduotuvės prieigose, tiek jos viduje atliktų visus tyrimo metu nustatytus veiksmus, kėsindamiesi įvykdyti vagystę iš parduotuvės.
5.3. Pažymima, kad būtent pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, jog V. Ž. ir T. J. įvykdė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 2 dalį, nes pirmosios instancijos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas aiškiai iškreipia kontekstą ir byloje nustatytų aplinkybių bei surinktų įrodymų esmę. Todėl dėl šios dalies V. Ž. ir T. J. turi būti panaikintas išteisinamasis nuosprendis ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis su pakeitimais, tačiau kokie konkretūs pakeitimai turi būti padaryti, prokurorės kasaciniame skunde nenurodyta, tik atkartojamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtos bausmės.
6. Kasaciniu skundu nuteistasis V. Ž. ir jo gynėjas advokatas R. Volikas prašo Telšių apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. nuosprendžio dalį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistojo apeliacinis skundas dėl nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti, o kitą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 3 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį. Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių bendrinimo V. Ž. Kasatoriai skunde nurodo:
6.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nuteisdami V. Ž. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 20 straipsnio, BPK 44 straipsnio 5, 6, 7 dalių, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, BPK 320 straipsnio 3 dalies, BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies pažeidimus, šie pažeidimai suvaržė nuteistojo procesines teises į veiksmingą gynybą, taip pat sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus.
6.2. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio dalyje dėl V. Ž. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį nepašalino pirmosios instancijos teisme kilusių abejonių, o vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl įrodymų turinio, nes nepasisakė dėl naujai ištirtų įrodymų ir jų nesugretino su įrodymais, ištirtais pirmosios instancijos teisme.
6.3. Pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, akivaizdžiai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes bylos nepatikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino ir nepasisakė, kokiais įrodymais remiantis buvo nustatytas pagrobtas alkoholinių gėrimų kiekis, nes iš 2017 m. rugpjūčio 4 d. PVM sąskaitos faktūros turinio matyti, jog joje nurodyti alkoholiniai gėrimai negalėjo būti pagrobti iš parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), nes šių prekių pristatymo adresas yra kitos parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini). Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytų ir teismo posėdžių garso įrašuose esančių nuteistojo V. Ž. parodymų neatitikimų, susijusių su parduotuvės seife rastomis monetomis, o lygindamas nuteistojo V. Ž. ir liudytojos I. K. parodymus iškraipė jų turinį, dėl to nustatė naujas faktines aplinkybes, kurios prieštarauja byloje ištirtiems ir įvertintiems įrodymams. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų teisiamuosiuose posėdžiuose ekspertė L. Bortkevič patvirtino 2019 m. birželio 20 d. ekspertizės akto Nr. 11-129 (19) išvadas ir duodama paaiškinimus nurodė, jog yra nustatytas tik dokumentinis likutis, o faktinis grynųjų pinigų likutis nenustatytas ir jo nustatyti nėra galimybės dėl UAB „R.“ parduotuvėje padarytų pažeidimų (t. y. dėl tyrimui nepateiktų kasos inventorizacijos duomenų). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad parduotuvės nustatytas faktinis grynųjų pinigų likutis atitiko dokumentinį, t. y. akivaizdžiai iškraipė ekspertės paaiškinimus, kurie tapo prieštaringi ekspertizės akto turiniui ir išvadoms.
6.4. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2017 m. birželio 30 d. inventorizacijos apraše neteisingai (t. y. dėl klaidos perkeliant duomenis) įrašytas spiritinio gėrimo „K.“ (0,5 l talpos) 565 butelių likutis, nepatvirtina, jog šis inventorizacijos aprašas buvo suklastotas, kasatorių nuomone, akivaizdžiai rodo teismo palankumą vienai iš proceso šalių ir jo šališkumą (t. y. teismas pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų). Kasaciniame skunde cituojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 5.2, 35, 53, 57, 58 punktai ir pažymima, kad inventorizacijos metu jokie duomenys negali būti perkeliami, nes vykdomas faktinis prekių skaičiavimas, o suskaičiuoti duomenys vėliau yra sutikrinami su buhalterinės apskaitos duomenimis.
6.5. Apeliacinės instancijos teismo šališkumą patvirtina ir skundžiamame sprendime pateikta išvada, kad vertinti liudytojos I. K. parodymus kaip melagingus ir apie tai, vadovaujantis BPK 257 straipsnio 1 dalimi, pranešti prokurorui nėra pagrindo. Kasatorių nuomone, liudytojos I. K. parodymai, kad 2017 m. birželio 30 d. inventorizacijos metu buvo suskaičiuotas ir patikrintas spiritinio gėrimo „K.“ kiekis, akivaizdžiai, prieštarauja tiek pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms (t. y. kad parduotuvėje šio spiritinio gėrimo nebuvo ne vėliau kaip nuo 2017 m. balandžio 26 d.), tiek liudytojos R. K. parodymams, kurių apeliacinės instancijos teismas nevertino ir dėl kurių skundžiamame sprendime nepasisakė.
6.6. Kasatorių nuomone, teismai byloje nepašalino prieštaravimų ir abejonių bei, vadovaudamiesi suklastotais dokumentais, neteisingai nustatė pagrobto turto vertę, dėl to neteisingai kvalifikavo V. Ž. inkriminuotą veiką pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Be to, nesant galimybės nustatyti pagrobto turto vertės, veika turėtų būti kvalifikuojama pagal nustatytus nusikalstamos veikos sudėties elementus, t. y. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
6.7. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad V. Ž. pagrįstai nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nenustatė jo veikoje objektyviųjų ir subjektyviųjų veikos požymių. Pažymima, kad V. Ž. neatliko jokių UAB „R.“ priklausančio turto sugadinimo veiksmų ir neveikė bendrai su kitais asmenimis bendra tyčia, o apie turto sugadinimą nuteistasis sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu.
6.8. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas, subendrindamas paskirtas bausmes nuteistajam V. Ž., netinkamai taikė BK 63 straipsnio 4, 9 dalių nuostatas. BK 63 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės ir nurodomi kiekvienos iš pridedamų bausmės dalių parinkimo motyvai. Pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, jog asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.
6.9. Telšių apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu V. Ž. buvo paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė ir 1882,53 Eur dydžio bauda. Apeliacinės instancijos teismui priimant nuosprendį, V. Ž. buvo atlikęs visą laisvės atėmimo bausmę ir sumokėjęs dalį baudos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, bendrindamas bausmes, neįskaitė visiškai atliktos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės, kuri buvo vykdoma nuo 2018 m. lapkričio 7 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas, bendrindamas bausmes, įskaitė tik laikinojo sulaikymo ir kardomosios priemonės suėmimo terminą, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2020 m. liepos 1 d., kuris nėra bausmės vykdymo laikotarpis. Be to, apeliacinės instancijos teismas, bendrindamas paskirtas bausmes, nepasisakė, ar visiškai ar iš dalies atlikta bausmė įskaitoma, nenurodė, kokia ir kokios rūšies atliktos bausmės dalis įskaitoma, taip pat nenurodė bausmės atlikimo dalies dydžio ir laikotarpio, kuris įskaitomas.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos A. Kudrauskienės, nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo advokato R. Voliko kasaciniai skundai atmestini.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų kasacinės instancijos teisme
8. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti skundai, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-67-942/2022 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-788/2019, 2K-173-495/2021, 2K-157-976/2022 ir kt.). Kasacinių skundų argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017, 2K-141-697/2021, 2K-113-697/2022, 2K-157-976/2022 ir kt.).
9. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad prokurorė, nesutikdama su V. Ž. ir T. J. išteisinimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį, iš esmės ginčija tik faktines bylos aplinkybes ir nesutinka su įrodymų vertinimu, argumentuodama tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino 2017 m. spalio 22 d. įvykio apžiūros protokolo turinį, neatsižvelgė į tai, kad nuteistieji į parduotuvės patalpą buvo įsibrovę anksčiau, nei suveikė signalizacija, ir kitas aplinkybes. Nuteistasis V. Ž. ir jo gynėjas, nesutikdami su jo nuteisimu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį, taip pat ginčija nustatytas faktines bylos aplinkybes, susijusias su iš parduotuvės pagrobto turto kiekiu ir verte bei turto sugadinimu; taip pat nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu. Nurodo, kad teismai netinkamai įvertino paties nuteistojo bei liudytojų I. K., R. K. parodymus, ekspertės paaiškinimus, inventorizacijų aprašų turinį bei kitus rašytinius įrodymus, taip pat kasatoriai pateikia ir savąjį jų vertinimą. Tačiau, kaip minėta, kasacinės instancijos teismas įrodymų pakankamumo bei patikimumo aspektu pasisako tik teisės taikymo aspektu, todėl tokio pobūdžio kasatorių skundų argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl prokurorės kasaciniame skunde nurodytų BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų
10. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas V. Ž. ir T. J. išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kadangi išvadas skundžiamame nuosprendyje padarė selektyviai vertindamas įrodymus (neįvertino įvykio vietos apžiūros protokolo, prioritetinę reikšmę suteikė slapto sekimo protokole užfiksuotam parduotuvės apsaugos signalizacijos laikui ir kt.), ir toks įrodymų vertinimas nulėmė jiems nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.
11. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).
12. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų vertinimo motyvai ir teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3, 4 punktai). Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.
13. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję šią baudžiamąją bylą dėl V. Ž. ir T. J. pateiktų kaltinimų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį, priėmė skirtingus procesinius sprendimus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad V. Ž. ir T. J., įsibrovę į parduotuvę, pasikėsino pagrobti 1286,22 Eur, tačiau paslėptų parduotuvėje pinigų nerado ir nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamųjų naudai) principu, nusprendė, kad išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir procesinės galimybės, tačiau byloje neįrodyta, kad T. J. ir V. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ir juos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį išteisino.
14. Minėta, kad prokurorė nesutinka su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, todėl kasacinės instancijos teismo užduotis yra teisės taikymo aspektu patikrinti, ar apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus išsamiai ir nešališkai ištirti bei įvertinti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, ar šiais aspektais skundžiamas išteisinamasis nuosprendis atitinka kitus jam keliamus BPK nustatytus reikalavimus.
15. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą pagal T. J. ir V. Ž. apeliacinius skundus, kuriuose buvo prašoma juos išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, dar kartą įvertino byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą bei išdėstė motyvuotas išvadas, kodėl nusprendė panaikinti jiems priimtą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Priešingai nei teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų visumą (nuteistųjų T. J. ir V. Ž. parodymus; liudytojų M. J., A. N., G. J., G. V., S. Ž., A. M., M. K., S. B., V. K. parodymus; 2017 m. spalio 26 d. pažymą dėl slapto sekimo ir slapto sekimo, 2017 m. spalio 22 d. įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolus, specialisto išvadą Nr. 11-2297 (17), ekspertės R. Žilinskaitės paaiškinimus bei kitus rašytinius įrodymus). Apeliacinės instancijos teismas atskleidė jų turinį, įvertino juos patikimumo bei pakankamumo aspektu, išdėstė įrodymų pagrindu nustatytus teisiškai reikšmingus faktus, lėmusius jų išteisinimą. Šios instancijos teismas nustatė pirmosios instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus, dėl kurių apkaltinamajame nuosprendyje buvo padarytos bylos aplinkybių neatitinkančios išvados.
16. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl V. Ž. ir T. J. kaltės padarė išsamiai ir objektyviai ištyręs ir įvertinęs visas bylos aplinkybes. Tokios šios instancijos teismo išvados išdėstytos skundžiamo išteisinamojo nuosprendžio 15 punkte. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, šios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo turinys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad bylai reikšmingi faktai būtų nustatyti nesilaikant įrodinėjimo tvarkos ar liko visiškai nenustatyti ir neįvertinti. Byloje, be kita ko, įrodymų visumos kontekste išsamiai analizuoti ir prokurorės kasaciniame skunde minimi įvykio vietos apžiūros bei slapto sekimo protokolai, iš kurių nustatyta, kad kai 2017 m. spalio 22 d. 21 val. 40 min. V. Ž. ir T. J. automobiliu įvažiavo į netoli parduotuvės esančią uždarą teritoriją, jie iki išvažiavimo 22 val. 20 min., t. y. 40 minučių, policijos pareigūnų nebuvo stebimi, jų veiksmai minėtoje teritorijoje nebuvo užfiksuoti jokiais procesiniais veiksmais. Byloje taip pat nustatyta, kad parduotuvėje signalizacija suveikė 22.19 min. (likus vienai minutei iki jų išvykimo). Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad parduotuvės lauko plastikinių durų apatinės dalies stiklas išdaužtas, patalpoje atidarytos spintelės, stalčiai ir suversti juose esantys daiktai, pakeltos minkštojo sėdimojo kampo dalys, taip pat atidarytas kasos aparatas ir kt. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas, nusprendė, jog per tokį trumpą laiką (vieną minutę) jie fiziškai negalėjo spėti išlaužti parduotuvės durų ir vieno metro atstumu nuo laukujų durų esančias plastikines dalis, apieškoti visas parduotuvės patalpas, pakeldami minkštųjų baldų sėdimąsias dalis, atidaryti spintelių duris ir stalčius, suversti juose esančius daiktus, atidaryti kasos aparatą ir pan. Kartu teismas įvertino įrodomąja prasme reikšmingas aplinkybes, kad išteisintieji įvykio vietoje sulaikyti nebuvo, policijos pareigūnų pastebėti ir sulaikyti tą patį vakarą kitoje vietoje gerokai vėliau. Be kita ko, byloje nėra jokių objektyviai nustatytų duomenų, kad išteisintieji būtų atlikę prie parduotuvės esančios teritorijos vidiniame kieme kokius nors parengiamuosius veiksmus, kurie, pasak prokurorės, teismo turėjo būti įvertinti kaip kaltinantys įrodymai. Iš tiesų, kaip kasatorės skunde minimame įvykio vietos apžiūros protokole yra užfiksuota, įvažiavimo į teritoriją vartuose buvo įkištas medinis pagalys, užrišta virvė, po vartais pakištas betoninis luitas. Tačiau, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, byloje nėra gauta jokių objektyvių duomenų, kad ne tik parduotuvės patalpose pasikėsinimo įvykdyti vagystę veiksmus, bet ir šalia jos, vidinio kiemo teritorijoje, pirmiau nurodytus vagystės parengiamuosius veiksmus atliko būtent T. J. ir V. Ž. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorės teiginiai apie išteisintųjų atliktus parengiamuosius veiksmus prie parduotuvės esančioje teritorijoje bei pakankamą laiką tokiems veiksmams atlikti yra absoliučiai deklaratyvūs, paremti išimtinai tik prielaidomis. Kaip jau minėta, byloje nėra atlika jokių procesinių veiksmų, iš kurių būtų gauti ir įvertinti duomenys, kaip V. Ž. ir T. J. kaltinantys įrodymai, sietini su parengiamaisiais pasikėsinimo pagrobti iš parduotuvės pinigus veiksmais. Prokurorės kasaciniame skunde nepateikti teisiniai argumentai, kuriais būtų paneigta pirmiau nurodytų įrodymų visumos įrodomoji reikšmė, apsiribota tik įvykio vietos apžiūros protokole fiksuotų aplinkybių atkartojimu.
17. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste aktualūs ir kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos reikalavimai, nustatyti BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Šiame straipsnyje nurodoma, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Todėl, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo praktikoje nuosekliai formuoja taisyklę, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-43-458/2021 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).
18. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad, spręsdamas T. J. ir V. Ž. baudžiamosios atsakomybės klausimą, apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus (tarp jų ir daiktų apžiūros protokolą, kuriame apžiūrėti iš kaltinamųjų automobilio paimti du laužtuvai, ir specialisto išvadą bei teisme duotus ekspertės R. Žilinskaitės paaiškinimus apie ant jų rastus pėdsakus) bei jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes ir pagrįstai, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, konstatavo, jog byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir procesinės galimybės, tačiau, nepavykus pašalinti abejonių dėl galimo T. J. ir V. Ž. dalyvavimo pasikėsinant įvykdyti vagystę iš kaltinime nurodytos parduotuvės, juos išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu. Atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos kasaciniame skunde nurodo prokurorė, neturi. Priešingai, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, išvados padarytos įvertinus įrodymų visumą (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o skundžiama nuosprendžio dalis dėl T. J. ir V. Ž. išteisinimo atitinka jo turiniui BPK keliamus reikalavimus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).
19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio dalį dėl V. Ž. ir T. J. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies palikti galioti Telšių apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
Dėl nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų
20. Šiame kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai, pripažindami byloje esančius duomenis įrodymais ir juos vertindami, padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kurie turėtų būti pripažinti esminiais, nes jie nulėmė V. Ž. netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 178 straipsnio 3 dalis, BK 187 straipsnio 1 dalis) taikymą, priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas tiek dėl pagrobto turto kiekio ir jo vertės, tiek dėl turto sugadinimo, o apeliacinės instancijos teismas šio teismo padarytų klaidų neištaisė. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais kasacinių skundų argumentais nesutinka.
21. Pirmiausia pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatoriai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
22. Iš bylos duomenų ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai nei kasaciniame skunde nurodo kasatoriai, teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, ne tik atliko įrodymų tyrimą (t. y. papildomai kaip liudytojas apklausė parduotuvės inventorizaciją atlikusias komisijos nares R. K. ir I. M., taip pat išklausė 2019 m. birželio 20 d. ekspertizės aktą pateikusios ekspertės L. Bortkevič paaiškinimų), bet ir iš naujo įvertino visus bylos įrodymus, surinktus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (nuteistojo V. Ž., liudytojų I. K., G. K. parodymus, ekspertės L. Bortkevič paaiškinimus; 2019 m. birželio 20 d. ekspertizės aktą; 2017 m. rugpjūčio 13 d. įvykio vietos apžiūros protokolą ir prie jo esančias fotonuotraukas; 2017 m. rugpjūčio 16 d. UAB „R.“ pareiškimą dėl inventorizacijos metu nustatyto alkoholinių gėrimų trūkumo už 17 701,21 Eur su PVM ir antkainiu; 2017 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. sausio 18 d. specialisto išvadas; liudytojos I. K. tyrimo metu pateiktą diską su jame esančiu vaizdo įrašu ir 2017 m. rugsėjo 6 d. apžiūros protokolo turinį; UAB „R.“ 2017 m. birželio 30 d. inventorizacijos aprašą; 2017 m. rugpjūčio 14 d. UAB „R.“ inventorizacijos, atliktos po įvykio, aprašus Nr. 08-14 ir Nr. 08-14/2; 2018 m. gegužės 14 d. UAB „R.“ pateiktą sąrašą su jame nurodytais pavogtais už 17 701,21 Eur alkoholinių gėrimų pavadinimais ir kiekiais; 2019 m. rugsėjo 10 d. UAB „B.“ pateiktą pažymą apie UAB „R.“ atliktą alkoholinio gėrimo „K. P. H.“ (600 vnt.) grąžinimą pagal 2017 m. balandžio 26 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą bei kitus rašytinius įrodymus). Be to, skundžiamame nuosprendyje motyvuotai įvertintos ir paneigtos gynybos versijos apie neva suklastotus dokumentus apie pagrobto turto kiekį ir vertę bei kaip liudytojų byloje apklaustų parduotuvės darbuotojų parodymus, kaip neatitinkančius tikrovės.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti kasatorių skundo teiginiai, kad teismai, remdamiesi tyrimui pateiktais netiksliais (suklastotais) dokumentais – 2017 m. birželio 30 d. ir 2017 m. rugpjūčio 14 d. inventorizacijų aprašais bei melagingais liudytojos I. K. parodymais, nustatė pagrobto turto kiekį ir vertę. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai, vertindami UAB „R.“ 2017 m. birželio 30 d. ir 2017 m. rugpjūčio 14 d. inventorizacijų aprašus ir juose pateiktus duomenis, ėmėsi visų priemonių esantiems netikslumams pašalinti. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, išklausę ekspertės L. Bortkevič paaiškinimus, apklausę liudytojas I. K., I. M., R. K., įvertinę 2019 m. birželio 20 d. ekspertizės akte pateiktas išvadas ir kitus vienas kitą papildančius duomenis, susijusius su pagrobto turto (alkoholinių gėrimų, grynųjų pinigų, cigarečių, pramoninių bei maisto prekių) kiekiu ir jų verte, skundžiamų sprendimų dalyse nurodė argumentus, paaiškinančius, kokiais įrodymais ir kodėl remiasi darydami išvadas dėl nustatyto pagrobto būtent didelės vertės turto iš UAB „R.“, kartu buvo pašalinti netikslumai dėl pagrobtų alkoholinių gėrimų kiekio bei jų rūšies. Be kita ko, kasatorių nurodyta aplinkybė dėl šioje bendrovėje nustatytų buhalterinės apskaitos pažeidimų šiuo atveju, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, savaime nekeičia nuteistojo santykio su jo pagrobtu ir sugadintu svetimu turtu bei nešalina jo baudžiamosios atsakomybės.
24. Svabu pažymėti, kad kasatoriai nepateikia jokių teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje buvo padaryti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai, tik atkartoja apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, teikia savą nuomonę dėl jų, tačiau, kaip jau buvo minėta, tokie skundo argumentai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, todėl nenagrinėjami ir pakartotinai bylos įrodymai nevertinami.
25. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, nenustatė kasatorių nurodytų procesinių pažeidimų. Skundžiamuose sprendimuose įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, nurodant argumentuotus motyvus, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismų išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu ir savo sprendimų argumentavimu (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė visų byloje surinktų įrodymų ar juos vertino selektyviai ir dėl to padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.
Dėl BK 178 straipsnio 3 dalies ir BK 187 straipsnio 1 dalies taikymo
26. Kasaciniame skunde kasatoriai teigia, kad nuteistajam V. Ž. inkriminuota nusikalstama veika netinkamai taikyta BK 178 straipsnio 3 dalis, nes jo nusikalstami veiksmai pagal pagrobto turto vertę atitinka BK 178 straipsnio 2 dalį. Sutikti su tokiais argumentais nėra pagrindo.
27. Pagal BK 178 straipsnį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Už vieną iš alternatyvių nusikalstamų veikų, nustatytų BK 178 straipsnio 3 dalies dispozicijoje, baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas pagrobė didelės vertės, viršijančios 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis), svetimą turtą.
28. Byloje nustatyta, kad V. Ž. 2017 m. rugpjūčio 13 d. nuo 00 val. 50 min. iki 5 val. 27 min., veikdamas kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, įsibrovė į parduotuvę ir pagrobė UAB „R.“ priklausantį didelės vertės svetimą turtą už 54 808,12 Eur, t. y. alkoholinių gėrimų už 14 808,71 Eur; cigarečių, pramoninių bei maisto prekių už 7956,94 Eur; iš kasos aparato esančius 58,68 Eur; seifą, 200 Eur vertės, ir jame esančius grynuosius pinigus – 31 784,79 Eur. Taigi V. Ž. kartu su nenustatytais bendrininkais pagrobto turto bendra vertė (54 808,12 Eur) atitinka didelį kiekį, nes jis viršija 250 MGL dydžio sumą, kuri veikos padarymo metu siekė 9415 Eur (BK 190 straipsnis). Kaip jau minėta, šioje byloje nebuvo nustatyta teismų padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, galėjusių nulemti neteisingą nuteistojo nusikalstamų veikų teisinį vertinimą, taip pat ir pagrobto turto vertę, šiuo atveju reikšmingą veikos kvalifikavimui. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 10.3–10.7 punktuose išdėstyti aiškūs ir nuoseklūs motyvai dėl pagrobto turto dydžio ir jo vertės nustatymo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia kasatoriai, V. Ž. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kaip didelės vertės svetimo turto pagrobimas ir perkvalifikuoti jo veiką į BK 178 straipsnio 2 dalį nėra teisinio pagrindo, t. y. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
29. Be kita ko, kasaciniame skunde teigiama, kad V. Ž. netinkamai buvo taikyta ir BK 187 straipsnio 1 dalis, kadangi jo veiksmuose nenustatyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. V. Ž. neatliko jokių UAB „R.“ priklausančio turto sugadinimo veiksmų ir neveikė bendrai su turtą gadinusiais asmenimis. Tačiau šie kasatorių teiginiai ir juos pagrindžiantys kasaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.
30. BK 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius – konkretaus turto sunaikinimą ar sugadinimą, taip pat turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių. Subjektyviai veika pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas, ir šių padarinių nori arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Šios nusikalstamos veikos motyvai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
31. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinė nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, kad būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-344-942/2016, 2K-157-976/2022). Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-61-689/2020, 2K-199-719/2022 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje (t. y. susitarimas gali būti išankstinis ar staiga kilęs), iki bus pasiektas norimas rezultatas.
32. V. Ž. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, išpjaunant UAB „R.“ priklausančioje parduotuvėje, tarnybinių patalpų duryse, angą, įsibrovė į parduotuvę ir, grobdami UAB „R.“ priklausantį didelės vertės svetimą turtą, tyčia sugadino svetimą, bendrovei priklausantį turtą.
33. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai nustatė, kad V. Ž. sutiko su kitais asmenimis įvykdyti parduotuvės vagystę, aptarė jos įvykdymo būdą, nusikaltimo planą, jis gavo telefoną su laisvųjų rankų įranga, kad galėtų su bendrininkais palaikyti (ir palaikė) ryšį bei derinti vietoje veiksmus, jis kartu su kitu asmeniu ne tik vogė svetimą turtą (rinko iš lentynų cigaretes, brangius alkoholinius gėrimus ir kt.), bet kartu ir išnešė kompiuterį, atliko daug kitų veiksmų. Be to, byloje nustatyta, kad šios vagystės metu buvo išpjautos parduotuvės durys, išdaužytos prekės, išdraskyti kasos aparatai ir t. t. Todėl, esant byloje nustatytoms tokioms faktinėms aplinkybėms, visiškai sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. Ž. veikė aktyviais bendrais veiksmais kartu su nenustatytais asmenimis, suprato, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, todėl net jeigu jis su kitais asmenimis iš anksto nesitarė sugadinti bendrovei priklausančio turto ar jo negadino, tai nešalina jo atsakomybės pagal BK 187 straipsnio 1 dalį. Tokia teismo išvada atitinka ir kasacinio teismo praktiką, kurioje nuosekliai aiškinama, kad byloje nustačius, jog bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda, nepriklausomai nuo to, ar vieni bendrininkai svetimą turtą gadino, o kiti – ne, visų bendrininkų veiksmai kvalifikuotini kaip baigtas nusikaltimas ir pagal tą patį BK 187 straipsnį. Ši bendrininkų veikos kvalifikavimo taisyklė – visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, – netaikoma tik tada, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-105-699/2016, 2K-295-719/2018, 2K-61-689/2020, 2K-147-489/2021 ir kt.). Vadinasi, nagrinėjamoje byloje nenustačius vykdytojo eksceso, jis privalo atsakyti už visus bendrai su kitais asmenimis atliktus neteisėtus veiksmus.
34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Todėl nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo kasaciniame skunde nurodytais argumentais keisti ar naikinti teismų priimtus sprendimus dėl nuteistojo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).
Dėl BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo
35. Nuteistojo V. Ž. gynėjas kasaciniame skunde kelia klausimą dėl netinkamo BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo. Kasatorius teigia, kad, apeliacinės instancijos teismui priimant skundžiamą 2021 m. gruodžio 29 d. nuosprendį, V. Ž. jau buvo visiškai atlikęs ankstesniu – Telšių apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirtą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę (nurodo bausmės vykdymo laiką nuo 2018 m. lapkričio 7 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d.), tačiau apeliacinės instancijos teismas, bendrindamas bausmes, įskaitė tik laikinojo sulaikymo ir kardomosios priemonės suėmimo terminą (nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2020 m. liepos 1 d.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.
36. Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti (BK 63 straipsnis). Pagal tokias pat taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju, paskyręs bausmę už naują nusikalstamą veiką, teismas ją subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos – su subendrinta bausme. Į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 1, 9 dalys). Svarbu pažymėti, kad, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, net ir tais atvejais, kai nuteistasis yra visiškai ar iš dalies atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, privalo laikytis BK 63 straipsnio 9 dalies reikalavimų ir bendrinti nauju nuosprendžiu už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-585/2010, 2K-133/2012, 2K-519/2013, 2A-7-3/2014, 2K-151-489/2019, 2A-6-495/2022 ir kt.).
37. Byloje nustatyta, kad ankstesniu, Telšių apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d., nuosprendžiu V. Ž. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme už nusikalstamą veiką, padarytą 2015 m. rugsėjo 9 d. Nagrinėjamoje byloje V. Ž. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį už nusikalstamas veikas, padarytas 2017 m. rugpjūčio 13 d., t. y., prieš priimant Telšių apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendį, V. Ž. jau buvo padaręs kitą nusikaltimą, už kurį nuteistas šioje byloje. Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu, ištaisius apylinkės teismo nuosprendyje padarytą klaidą, nuteistajam V. Ž. į paskirtos bausmės laiką kartu buvo įskaitytas ne tik sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2020 m. kovo 21 d. (BK 66 straipsnis), bet ir Telšių apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirta ir realiai atlikta laisvės atėmimo bausmės dalis iki 2020 m. liepos 1 d. (BK 63 straipsnio 9 dalis), t. y. iki jo lygtinio paleidimo prieš 4 mėnesius 6 dienas iš pataisos įstaigos dienos (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio 3 dalis). Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, teismas, taikydamas BK 63 straipsnio 9 dalį, V. Ž. teisingai įskaitė ankstesniu Telšių apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirtos ir realiai atliktos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės dalį. Įskaityti į bausmės laiką ir nuteistojo gynėjo prašomą lygtinio paleidimo laiką (nuo 2020 m. liepos 2 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d.) nėra teisinio pagrindo. Minėta, kad pagal BK 63 straipsnio 9 dalies taisyklę įskaitoma tik ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir realiai atlikta laisvės atėmimo bausmė.
38. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo (BK 63 straipsnio 9 dalis) nuteistajam V. Ž. yra nepagrįsti. Naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Astos Kudrauskienės, nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Voliko kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Alvydas Pikelis
Daiva Pranytė-Zalieckienė