Administracinė byla Nr. I-2579-244/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00746-2012-5
Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, sekretoriaujant Olgai Uljanovai, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas V. Ž. skunde (b. l. 1–4) prašo priteisti iš atsakovo jo naudai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2007 m. gruodžio mėnesį ir 2008 m. gruodžio mėnesį – 480,83 Lt.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad yra statutinis valstybės tarnautojas. Nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. bei kitų VI skyriaus („Darbo užmokestis“) nuostatų taikymo už atliktas pareigas nepagrįstai ir neteisėtai buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, neviršijusi 70 procentų pareiginės algos). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu darbo užmokesčio dalies vidaus tarnybos sistemos pareigūnams neišmokėjimas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto ribojimo buvo pripažintas neteisėtu. Apie savo teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą objektyviai sužinojo nuo minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 11 d. Todėl būtent nuo šios dienos atsirado teisė kreiptis į teismą. Kadangi keliamam reikalavimui yra taikytinas minėtas nutarimas, tai turėtų būti priteisiama visa prašoma suma, nes ji neviršija Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyto termino (su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus).
Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į skundą (b. l. 13–14) su skundu nesutinka, prašo dėl dalies pareiškėjo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jeigu teismas skundą patenkintų, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad, nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias, šiuo atveju taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau pripažintas prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus pataisos namai, skaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui už 2007 m. gruodžio mėnesį ir 2008 m. gruodžio mėnesį neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl to, kad, apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį 70 procentų.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.) pareiškėjas dirbo Vilniaus 2-ųjų pataisos namų (po reorganizacijos įstaiga pervadinta Vilniaus pataisos namais) Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoju (b. l. 17–18). Iš darbuotojo asmens sąskaitų kortelių (b. l. 5–8) matyti, kad, taikant priedų ir priemokų ribojimą, V. Ž. nebuvo išmokėta 199,10 Lt už 2007 m. gruodžio mėnesį ir 281,73 Lt už 2008 m. gruodžio mėnesį, t. y. iš viso pareiškėjui neišmokėta 480,83 Lt.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23–26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. To paties įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 261, 431, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo, priimto 2008-12-09, 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas kelia ginčą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto darbo užmokesčio priedų ir priemokų dydžio ribojimo, dėl kurio jis negavo viso jam priklausančio darbo užmokesčio už darbą 2007 m. gruodžio ir 2008 m. gruodžio mėnesiais.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) tiek, kiek jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, naktį, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarimu pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (administracinė byla Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatymuose nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas).
Taigi tai, kad, mokant pareiškėjui ne visą darbo užmokestį dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.
Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (administracinė byla Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis – tai laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Atkreiptinas dėmesys, kad Darbo kodekso 298 straipsnis, kuriame nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-12-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-572/2011).
Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime į skundą prašo taikyti senaties terminą pareiškėjo skundo reikalavimui (b. l. 14).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011).
Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, susidariusį 2007 m. gruodžio ir 2008 m. gruodžio mėnesiais dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo. Šiuo atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi su skundu 2012-03-08. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, darytina išvada, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, nes jo piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2009-03-08 iki 2012-03-08.
Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad pareiškėjas apie jo pažeistą konstitucinę teisę į teisingą apmokėjimą už darbą sužinojo Konstituciniam Teismui paskelbus 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą. Kaip matyti iš pareiškėjo asmens sąskaitų kortelių duomenų, pareiškėjui buvo žinomos aplinkybės, jog jam buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis už 2007 m. gruodžio ir 2008 m. gruodžio mėnesius, todėl šiuo atveju sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena. Pareiškėjas, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, privalėjo tai tinkamai ir laiku įvertinti bei manydamas, kad jo teisės yra pažeistos, laikantis įstatymo numatytų terminų, kreiptis į teismą.
Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ė:
Pareiškėjo V. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Liudmila Zaborovska