Civilinė byla Nr. 2-583/2013

Teisminio proceso Nr. NENURODYTAS

Procesinio sprendimo kategorijos: 126.8.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens E. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Linevasta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, priimtos byloje pagal L. L. pareiškimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Linevasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, byloje trečiojo asmens teisėmis dalyvauja E. M.. 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

L. L. kreipėsi į teismą, prašydamas UAB „Linevasta“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Pareiškėjo teigimu, buvęs UAB „Linevasta“ direktorius ir akcininkas E. M. atliko veiksmus, kurie yra nesuderinami su bendrovės interesais, t. y. neatlygintinai ar už mažesnę kainą perdavė UAB „Linevasta“ turtą savo naujai įsteigtai įmonei UAB „Jungo verus“, tokiu būdu UAB „Jungo verus“ buvo sudarytos galimybės perimti UAB „Linevasta“ klientus. Be to, pardavus visą UAB „Linevasta“ turtą, nutraukus patalpų nuomos sutartis, faktiškai nebevykstant ir nesant realios galimybės įmonei vykdyti veiklą, toliau buvo naudojami išperkamąja nuoma įsigyti automobiliai, mokamos kasmėnesinės įmokos lizingui, naudojamas kuras, o šios išlaidos buvo apmokamos UAB „Linevasta“ sąskaita. 2007 m. spalio 22 d. UAB „Linevasta“ su UAB „Rimnora“ sudarė statybos rangos sutartis net nepasidomėjus užsakovo UAB „Rimnora“ finansine situacija ir galimybėmis atsiskaityti už atliktus darbus, dėl ko UAB „Rimnora“ liko skolinga UAB „Linevasta“ 186 331,54 Lt. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog UAB „Linevasta“ vadovas E. M., būdamas įmonės areštuoto turto saugotoju, turtą pardavė, o skolos, kurios užtikrinimui buvo areštuotas turtas nesumažino. E. M., nepaisant sudėtingos bendrovės finansinės situacijos, susigrąžino bendrovei suteiktas paskolas, taip pažeisdamas kitų bendrovės kreditorių interesus, taip pat neteisėtai save paskyrė UAB „Linevasta“ kasininku – sąmatininku ir įmonei esant sunkioje finansinėje situacijoje mokėjo 3 000 Lt mėnesinį atlyginimą. Išdėstytos aplinkybės, pareiškėjo teigimu, leidžia teigti, jog UAB „Linevasta“ buvo privesta prie bankroto dėl sąmoningų ir tyčinių buvusio bendrovės vadovo E. M. veiksmų.

Atsakovas BUAB „Linevastas“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“, su pareiškimo reikalavimu sutiko ir prašė jį tenkinti. Atsakovas patvirtino pareiškėjo prašyme išdėstytas aplinkybes ir papildomai pažymėjo, jog nesąžiningi ir įmonei žalingi buvusio UAB „Linevasta“ vadovo E. M. veiksmai nustatyti teismo sprendimais, o Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto patikrinimo išvados leidžia neabejotinai teigti, jog UAB „Linevasta“ bankrotas yra tyčinis.

Suinteresuotas asmuo E. M. su prašymu nesutiko. Teigė, jog galiojantys įstatymai jam nedraudė įgyti kitos įmonės akcijų, o pareiškėjo teiginiai, kad praktiškai nemokios įmonės turtas buvo pervedamas į naujai įsteigtą įmonę, neįrodyti, nenurodytas patirtos žalos dydis ir kaip tai susiję su įmonės nemokumu. Suinteresuoto asmens teigimu, sudarant rangos sutartį su užsakovu buvo bendrauta, šalis siejo įprasti verslo santykiai, todėl teigti, kad sutarties pagrindu negautos lėšos lėmė įmonės nemokumą nėra pagrindo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 18 d. nutartimi BUAB „Linevasta“ bankrotą pripažino tyčiniu.

Nurodė, kad UAB „Linevasta“ vadovas, neatlygintinai perleisdamas telefonų numerius UAB „Jungo verus”, nutraukęs patalpų nuomos sutartį ir tose pačiose patalpose įkurdinęs naujai įsteigtą ir ta pačia veikla užsiimančią įmonę, sąmoningai siekė, kad UAB „Linevasta“ faktiškai būdama nemokumo būsenoje nebegautų jokių užsakymų. Teismas nustatė, kad UAB „Linevasta“ komercinė veikla sustojo, įmonė jokių sutarčių nebesudarė, įsiskolinimas kreditoriams augo, tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį ir tai nulėmė įmonės bankrotą, iš esmės apsunkino įmonės kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą. UAB „Linevasta“ vadovas E. M. nesiėmė priemonių išsaugoti sunkumų turinčią įmonę,  nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepranešė kreditoriams apie pasikeitusias aplinkybes, slėpė jos nemokumą, kryptingai siekė perkelti verslą į kitą įmonę, tuo pačiu pakenkdamas finansinių sunkumų turinčiai UAB „Linevasta“, jos kreditoriams. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Trečiasis asmuo E. M. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartį panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas visiškai nevertino vadovo veiksmų, kuriais UAB „Linevasta“ telefono numeriai ir nuomojamos patalpos buvo perleisti naujai įsteigtai įmonei, motyvų ir aplinkybių lėmusių šiuos vadovo sprendimus.

2. Teismas nevertino, jog siekdamas išsaugoti įmonę E. M. paskolino finansinių sunkumų turinčiai įmonei lėšas, kurios nebuvo susigrąžintos.

3. L. L., turėdamas 50 proc. atsakovo įmonės akcijų ir būdamas suinteresuotas sėkminga įmonės veikla, sunkiu įmonei laikotarpiu tai pat buvo įsidarbinęs analogišką veiklą vykdančioje UAB „DORD“ bei UAB „Daili statyba“, tačiau teismas nevertino šių faktinių aplinkybių.

Pareiškėjas L. L. ir atsakovas BUAB „Linevasta“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“, atsiliepimais į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimus į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo nutartis priimta išsamiai ištyrus bylos aplinkybes ir nustačius tyčinio bankroto požymius, todėl suinteresuoto asmens teiginiai jog teismas neatsižvelgė į jo argumentus, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas nustatė tyčinio bankroto požymius, o apeliantas jų nepaneigė.

2. Apelianto motyvai, jog jis siekė sumažinti įmonės išlaidas, kadangi įmonė negavo užsakymų, yra tik bandymas pateisinti savo veiksmus. Jeigu UAB „Linevasta“ nebeturėjo galimybių gauti užsakymų ir toliau vykdyti veiklos, vadovas turėjo apie tai informuoti kreditorius, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šių veiksmų neatliko.

3. Teismas pagrįstai nustatė, jog apeliantas nesiėmė veiksmų išsaugoti sunkumų turinčią įmonę. Aplinkybė, jog apeliantas įnešė tam tikrą pinigų dalį į įmonę, nereiškia, jog taip jis siekė ją išsaugoti, kad pinigai buvo panaudoti įmonės ir jos kreditorių interesais.

4. Apelianto nurodoma aplinkybė, jog kreditorius L. L., turėdamas 50 proc. įmonės akcijų, buvo įsidarbinęs kitose įmonėse, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl BUAB „Linevasta“ tyčinio bankroto.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalį, tyčinis bankrotas yra apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Jo požymiai yra aplinkybės, jog įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų.

Atskirajame skunde apeliantas teigia, jog skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi teismas UAB „Linevasta“ bankrotą pripažino tyčiniu, nenustatęs nė vieno iš aukščiau išvardintų tyčinio bankroto požymių. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėtų tyčinio bankroto požymių sąrašas nėra baigtinis, jis (tyčinis bankrotas) gali būti nustatytas ir esant kitoms nei nurodyta aplinkybėms. Be to, nagrinėdami klausimus dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teismai neprivalo nustatyti konkrečių sandorių ar veiksmų, kurie leistų teigti, jog įmonės bankrotas buvo tyčinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2002; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Sprendžiant dėl tyčinio bankroto esminis faktorius yra nustatyti, ar įmonės vadovybės ar akcininkų tikslai buvo įmonės privedimas prie nemokumo, vienų kreditorių protegavimas prieš kitus ir kitos aplinkybės, tačiau šie veiksmai nebūtinai turi pasireikšti konkrečiai apibrėžtu sandoriu ar veiksmu, kadangi įmonės tyčinį bankrotą gali lemti sąmoningas blogas jos valdymas, kuris gali reikštis tiek aktyviais įmonės vadovų veiksmais, tiek neveikimu. Apie tyčinį bankrotą galima spręsti iš to, kad įmonės vadovai akivaizdžiai blogai organizavo įmonės darbą arba apskritai jo neorganizavo, buvo sudarinėjami nuostolingi įmonei sandoriai, įmonės veikla ir turtas nukreipiami į kitą susijusią įmonę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartyje, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004, konstatuota, jog įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai, įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, tai yra finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Taigi, iš teisinio reglamentavimo ir suformuotos teismų praktikos matyti, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas nėra saistomas nustatytų tyčinio bankroto požymių, ir tam, kad pripažintų, jog įmonės nemokumas yra nulemtas sąmoningo elgesio, nebūtinai privalo nustatyti vieną iš aukščiau minėtų požymių bei neprivalo konkrečiai įvardinti, kuris iš įmonės vadovybės veiksmų ar kuris konkretus sandoris lėmė įmonės nemokumą, kadangi yra vertinami ne konkretūs įmonės valdymo organų veiksmai, o aplinkybių visuma. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, atskirojo skundo argumentai dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė nė vieno iš aukščiau minėtų tyčinio bankroto požymių ir neįvardijo, kokie konkrečiai veiksmai ar neveikimas privedė įmonę prie nemokumo, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog aplinkybes, susijusias su įmonės valdymo organų narių, jų dalyvių ar su jais susijusių asmenų neteisėtais veiksmais ar neveikimu, reikia įrodyti pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles (CPK 12, 178 str.). Tik nustatęs, kad įmonės dalyvių ir (ar) valdymo organų sprendimai, neveikimas (teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymas) nulėmė įmonės bankrotą ir (ar) iš esmės apsunkino įmonės kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, t. y. priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių, teismas gali įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Jeigu toks priežastinis ryšys nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo tyčia (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2011). Įvertinusi bylos medžiagą bei pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismo išvadomis, jog BUAB „Linevasta“ bankrotas yra tiesioginis įmonės vadovo E. M. nesąžiningų veiksmų ir aplaidaus neveikimo pasekmė.

2008 metų sausio mėnesio balansas bei pelno nuostolių ataskaita patvirtina, jog minėtu laikotarpiu UAB „Linevasta“ finansinė padėtis buvo prasta, įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę, įmonės veikla buvo nuostolinga (1 t., 65-66 b. l.), tačiau nepaisant to, įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl įmonės bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o sistemingai ties nemokumo riba esančios įmonės turtą perleidinėjo naujai įsteigtai įmonei UAB „Jungo verus“ (t. 2, b.l. 12). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog UAB „Linevasta“ veiklai vykdyti būtina įranga ir priemonės (biuro įranga, pašto nuomos sekcija) buvo perleistos UAB „Jungo verus“ (t. 2, b.l. 79, 113-115). UAB „Linevasta“ priklausę telefono numeriai taip pat neatlygintinai buvo perleisti naujai įsteigtai įmonei (t. 2, b.l. 70, 74, 75) ir galiausiai UAB „Linevasta“ nutraukus patalpų nuomos sutartį, jos vietoje įsikūrė UAB „Jungo verus“ (t. 2, b.l. 78). Išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, traktuotinos kaip vienos įmonės sąmoningas žlugdymas, perleidžiant turtą bei verslą kitai įmonei.

Apelianto teigimu, teismas nevertino, jog visi minėti veiksmai buvo atliekami ne siekiant įmonės veiklą perleisti naujai jo įkurtai įmonei, bet siekiant sumažinti atsakovo patiriamus kaštus. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant stabilizuoti įmonės finansinę padėtį, įmonės vadovybė įprastomis verslo sąlygomis turėtų būti suinteresuota plėsti įmonės veiklą, ieškoti naujų klientų, todėl vadovo atlikti veiksmai – įmonės kontaktų perleidimas kitai jo vadovaujamai įmonei, kuri užsiima analogiška veikla, rodo ne įmonės lėšų ir resursų taupymą, bet galimų klientų srautų nukreipimą į naują įmonę. Teisėjų kolegijos vertinimu, įmonės vadovas, siekdamas taupyti įmonės kaštus, turėjo galimybę nutraukti sutartis su ryšių linijų operatoriumi, persikelti į mažesnes nuomojamas patalpas ar derėtis dėl esamų patalpų nuomos kainos mažinimo bei imtis kitų veiksmų, siekiant taupyti įmonės lėšas. Be to, biuro įrangos, būtinos įprastai įmonės veiklai vykdyti, pardavimas neleidžia teigti, jog įmonės vadovas siekė padėti finansinių sunkumų turinčiai įmonei išspręsti finansines problemas, kadangi tokiu būdu įmonė realiai negalėjo vykdyti veiklos ir buvo vedama prie nemokumo.

Įmonės vadovo E. M. nesąžiningi ir nelojalūs veiksmai UAB „Linevasta“ atžvilgiu nustatyti ir Vilniaus apygardos teismo sprendimais, priimtais civilinėse bylose Nr. 2-277-178/2010 ir Nr. 2-2594-262/2011, kurie yra įsiteisėję ir galiojantys (t. 3, b.l. 3-12). Teismas minėtose bylose nustatė, jog E. M. sąmoningai atliko veiksmus (nurašė areštuotą turtą ir perdavė jį UAB „Jungo verus“), dėl kurių įmonė neteko turto, kuris galėjo būti panaudotas atsiskaitant su įmonės kreditoriais. Teismas taip pat įvertino, jog tuo laikotarpiu, kai UAB „Linevasta“ veikla buvo praktiškai sustabdyta, o darbuotojų skaičius mažinamas, E. M. save paskyrė įmonės kasininku – sąmatininku bei nustatė 3 000 Lt dydžio atlyginimą. Minėtus E. M. veiksmus teismai laikė akivaizdžiai įmonei nenaudingais ir netgi žalingais bei pripažino, jog jų tikslas buvo įmonės vadovo nesąžiningas bandymas pasipelnyti.

Apeliantas, siekdamas paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, teigia, jog jis dėjo visas pastangas, kad UAB „Linevasta“ būtų išsaugota, - per laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2008 m. birželio 25 d. finansinių sunkumų turinčiai įmonei paskolino 60 000 Lt asmeninių lėšų, kurios nebuvo grąžintos. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik minėti argumentai teismo nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo spręsti apie aktyvius įmonės vadovo veiksmus siekiant įmonę grąžinti į stabilią finansinę padėtį, kadangi duomenų apie vadovo asmeninių lėšų panaudojimą įmonės veiklos gaivinimui nepateikta. Be to, pagal bylos duomenimis, tuo pačiu laikotarpiu, kada, pasak apelianto, jis skolino įmonei pinigines lėšas, jam buvo grąžinamos skolos pagal ankstesnes paskolos sutartis (2 t., 151, 154 b. l.), todėl finansinių investicijų naudos įmonė realiai nepatyrė.

Minėta, kad įmonės bankrotą teismas gali pripažinti tyčiniu, jeigu įvertinęs įmonės valdymo organų veiksmų visumą, nustato, kad bendrovės vadovai, būdami pakankamai išsilavinę ir turintys tokios veiklos organizavimo patirtį, ne tik nevykdė Akcinių bendrovių įstatymo normose bei bendrovės įstatuose suformuluotų prievolių, bet ir veikė priešingai bendrovės interesams. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės įrodo, jog UAB „Linevasta“ vadovas E. M. neatsakingai vadovavo įmonės veiklai, nesilaikė elementarių verslo praktikos principų, nesiekė gelbėti į sunkią finansinę padėtį patekusios įmonės, tačiau sąmoningai turtą ir verslo užsakymus perleido naujai įsteigtai įmonei, sukeldamas UAB „Linevasta“ nemokumą.

Remdamasi nurodytais argumentais ir išvadomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes dėl atsakovo nemokumo priežasčių, todėl, pripažindamas bankrotą tyčiniu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str., 337 str. 1 p.).

Apelianto argumentus dėl ieškovo L. L. darbo analogiška veikla užsiimančiose įmonėse teisėjų kolegija vertina kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo klausimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies  punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                 Virginija Čekanauskaitė

                                                                                                                Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                    Egidijus Žironas