Civilinė byla Nr. e2S-1321-431/2016
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17415-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.; 3.3.2.4.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 8 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „BM būstas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „BM būstas“ ieškinį atsakovui UAB „Vaidora“ dėl netesybų priteisimo ir atsakovo UAB „Vaidora“ priešieškinį ieškovui UAB „BM būstas“ dėl rangos sutarties nutraukimo ir vienašalio įskaitymo pripažinimo neteisėtais, skolos priteisimo ir nuostolių atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
I.Ginčo esmė
Atsakovas byloje pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais ieškovo 2015 m. gegužės 26 d. pranešimu atliktus 2014 m. birželio 12 d. Rangos darbų sutarties nutraukimą ir vienašalį įskaitymą, priteisti iš ieškovo 72 815,73 Eur skolos už atsakovo atliktus darbus, 1 396,95 Eur delspinigių, 100 322,30 Eur negauto pelno, 7 824,35 Eur žalos atlyginimo, 8,25 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas taip pat prašė priešieškinio užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 182 081,46 Eur vertės ieškovo turtą ir pinigines lėšas, kadangi ieškinio suma yra didelė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 23 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovui pagal priešieškinį UAB „BM būstas“ priklausančius nekilnojamuosius ir (arba) kilnojamuosius daiktus, jų esant nepakankamai – pinigines lėšas ir (ar) turtines teises, priklausančias skolininkams ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis 182 081,46 Eur sumai. Paliko atsakovui pagal priešieškinį UAB „BM būstas“ teisę iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu pagal priešieškinį UAB „Vaidora“. Pavedė antstoliui surasti ir aprašyti areštuojamą atsakovo pagal priešieškinį UAB „BM būstas“ turtą teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, taip pat nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti, kaip lėšos atsiskaitymams su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, valstybės biudžetu, ieškovu pagal priešieškinį.
Teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje viena iš aplinkybių, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, laikoma ta, kad yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos. Šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl sumos, kuri yra pakankamai didelė, kas gali padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką ateityje. Todėl teismas pripažino, jog yra pagrindas atsakovui pagal priešieškinį pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB “BM būstas” prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, jog teismas, spręsdamas apie ieškovo finansinę padėtį, neįvertino naujausių ieškovo finansinių duomenų ir dabartinės ieškovo finansinės būklės. Atsakovas teismui pateikė tik 2014 m. ieškovo finansinius dokumentus. Ieškovo balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita už 2015 m. paneigia atsakovo teiginius, jog įmonė turi finansinių sunkumų ir yra faktiškai nemoki. Per 2015 m. ieškovo finansinė padėtis ženkliai pagerėjo (ir toliau gerėja), kadangi ieškovo finansiniam balansui didelę įtaką padarė užbaigtas projektas – 2015 m. lapkritį atidarytas naujas prekybos centras. Ieškovo turimas turtas padidėjo beveik dvigubai – iki 16.627.057 €, o įsipareigojimai nežymiai viršija ieškovo turimą turtą ir sudaro 16.768.767 €. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi būti vertinami ne ilgalaikaiai įmonės įsipareigojimai, tačiau trumpalaikiai įsipareigojimai, kurie realiai galėtų daryti įtaką įmonės šiuo metu turimam turtui ir pajėgumui šiuo turtu atsiskaityti su bylą laimėjusia šalimi. Mokestinio nuostolio perkėlimas akcininkų sprendimu metai iš metų nedaro jokios įtakos ieškovo pajėgumui vykdyti trumpalaikius įsipareigojimus ir pagal jokią teisės normą ar aiškinimo taisyklę nereiškia rizikos dėl ieškovo pajėgumo įvykdyti galimai atsakovui palankų teismo sprendimą. Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovo prašoma priteisti suma yra didelė ieškovui. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad priešieškinio 182.081,46 € suma ieškovo atžvilgiu turi būti vertinama kaip didelė. Tokius teiginius atsakovas grindė senais ieškovo finansiniais dokumentais. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartyje įvertinti ieškovo finansiniai dokumentai už 2014 m. Per 2015 m. ieškovo finansinė padėtis ženkliai pagerėjo, todėl nagrinėjamos bylos faktinė situacija neatitinka tų aplinkybių, kurios egzistavo civilinėje byloje Nr. e2-213-178/2016. Atsakovo prieškiniu reikalaujama priteisti suma yra akivaizdžiai nepagrįsta, todėl atsakovas prašydamas taikyti analogiško dydžio laikinąsias apsaugos priemones akivaizdžiai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Atsakovas net 100.322,30 € iš bendros 182.081,46 € sumos grindžia kaip negautą pelną ir įrodymui pateikia sąmatas dėl rangos sutarties darbų savikainos. Iš atsakovo pateiktos lentelės matyti, kad lauktas pelnas apskaičiuotas taikant 25,67 procentinę maržą. Tuo tarpu rangos sutarties priede Nr. 3, dėl kurio susitarė abi šalys, paskutiniame lape yra numatyta, kad yra skaičiuojamas 6 procentų pelnas. Akivaizdu, kad atsakovas priešieškinyje pats sukurdamas skaičius ir vėliau juos naudodamas apskaičiavimuose, reiškia nesąžiningus ir nepagrįsto dydžio reikalavimus, negu galėtų, net ir tokiu atveju, jeigu ieškovas būtų rangos sutartį nutraukęs neteisėtai. Atsakovas priešieškiniu prašomą priteisti 34.011,47 € sumą už papildomai atliktus darbus grindžia sąskaitomis-faktūromis, parengtomis 2016 m. vasario 29 d., nors prekybos centro statybos darbai baigti dar 2015 m. spalį. Taigi, pateikiamos sąskaitos akivaizdžiai yra tiesiog parengtos priešieškinio teikimui.
Atsiliepimu į ieškovo UAB „BM būstas“ atskirąjį skundą atsakovas UAB „Vaidora“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog ieškovo pateiktas balansas ir pelno nuostolių ataskaita patvirtina tik prastą ieškovo turtinę padėtį bei realią grėsmę, jog teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje gali būti neįvykdytas. Pats ieškovas nurodo, kad įsipareigojimai viršija turimą turtą, o ieškovo nuosavas kapitalas vis dar yra neigiamas. Ieškovas taip pat pripažįsta, kad jo veikla ir vėl buvo nuostolinga. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartyje buvo įvertintas ir ieškovo per vienerius metus gautinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis, pagal kurį mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo per vienerius metus gautinas sumas net 12,5 karto. Pagal ieškovo 2015 m. balansą mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršija gautinas sumas daugiau nei 10 kartų. Akivaizdu, kad atsakovo turtinė padėtis yra prasta, todėl nėra pagrindo naikinti laikinąsias apsaugos priemones.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Byloje nustatyta, kad priešieškiniu atsakovas prašė pripažinti negaliojančiais ieškovo 2015 m. gegužės 26 d. pranešimu atliktus 2014 m. birželio 12 d. Rangos darbų sutarties nutraukimą ir vienašalį įskaitymą, priteisti iš ieškovo 72 815,73 Eur skolos už atsakovo atliktus darbus, 1 396,95 Eur delspinigių, 100 322,30 Eur negauto pelno, 7 824,35 Eur žalos atlyginimo, 8,25 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Taigi, atsakovas iš viso reikalauja priteisti iš ieškovo 182 081,46 Eur.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-298/2013). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, tai yra, ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-256/2012). Taigi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tai yra ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, pajamomis, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė.
Iš dalies sutiktina su ieškovo argumentais, jog tiek 2014 m., tiek 2015 m. įmonės balansas patvirtina, kad trumpalaikiai įsipareigojimai ir per vienerius metus mokėtinos sumos, palyginti su nuosavybės teise turimu ieškovo turtu, nėra dideli. Tačiau trumpalaikių įsipareigojimų ir turimo turto santykis yra reikšmingas, sprendžiant apie juridinio asmens nemokumo būseną bylose dėl bankroto iškėlimo. Tuo tarpu, vertinant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra svarbi visų duomenų apie įmonės turtinę padėtį visuma. Todėl yra svarbu ir tai, kad pagal 2014-2015 m. balansų duomenis ieškovo ilgalaikiai įsipareigojimai ir mokėtinos sumos gerokai viršija jo turimo turto vertę. Taip pat, tiek 2014 m., tiek 2015 m. pelno (nuostolių) ataskaitos patvirtina, kad ieškovo vykdoma veikla yra du metus iš eilės nuostolinga. Reikšminga aplinkybė yra ir ta, kad ieškovui kitoje byloje jau yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas – siekiant užtikrinti daug didesnės vertės reikalavimo – 216.036 Eur – įvykdymą (civilinė byla Nr. e2-3112-431/2016). Todėl pripažintina, kad ieškovas kartu su atskiruoju skundu pateiktais dokumentais neįrodė, jog atsakovo priešieškinyje pareikšto reikalavimo – 182.081,46 Eur – suma jam nėra didelė.
Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Todėl aplinkybės, kada ir kaip atsakovas parengė PVM sąskaitas-faktūras, kokio dydžio yra atsakovo negautas pelnas, galės būti įvertintos tik pirmos instancijos teismo, nagrinėjant bylą iš esmės.
CPK 145 straipsnio 2 dalyje įvirtintas ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Ekonomiškumo principas glaudžiai siejasi su proporcingumo principu, kurio taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovas, reikalavimų užtikrinimui nepakankant nekilnojamojo ir (ar) kilnojamojo turto arešto bei areštavus lėšas, turės galimybę pasinaudoti ir kitomis proceso teisių alternatyvomis, tai yra galės pateikti pirmosios instancijos teismui prašymą pakeisti taikytus apribojimus ir leisti jam iš areštuotų lėšų atsiskaityti pagal sandorius su kai kuriais verslo partneriais, pateikdamas teismui išsamią, objektyviais įrodymais pagrįstą ataskaitą, kiek lėšų ir kokiems veiklos projektams jos reikalingos, taip užtikrinant tolimesnę įmonės veiklą bei pajamų gavimą (CPK 148 straipsnis).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Laima Gerasičkinienė