Administracinė byla Nr. A-3628-415/2020

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas S. V. 2019 m. liepos 15 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 102 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2019 m. birželio 27 d. Vilniaus PN jam nebuvo sudarytos tinkamos bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjui nebuvo išduodamos higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, muilas prausimuisi, tualetinis popierius, skalbimo milteliai, antiperspirantas, dėl to jis negalėjo palaikyti asmeninės higienos, patyrė sveikatos pablogėjimą (sugedo dantys), diskomfortą ir pan. Pareiškėjo galimybė įsigyti pageidaujamus maisto produktus ir kitas prekes buvo suvaržyta, dėl to jis turėjo kęsti nuolatinį alkį, jautėsi priklausomas nuo pareigūnų ir valstybės, patyrė sveikatos pablogėjimą, depresiją ir kt. Kamerų tipo patalpose neleidžiama naudotis patalyne, čiužiniu ir pagalve (minėti daiktai išduodami tik miegui skirtam laikui), pareiškėjui tekdavo sėdėti ant kieto, šalto paviršiaus, dėl to jis, atsižvelgiant į sveikatos būklę, patyrė itin didelius nepatogumus, sveikatos pablogėjimą, kentė nugaros skausmus, negalėjo pailsėti dienos metu (šiame kontekste akcentavo už tvarkos pažeidimą skiriamas nuobaudas) ir pan.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti.

4.       Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas buvo aprūpinamas asmens higienos priemonėmis pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuje ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (toliau – ir Aprūpinimo normos): iki 2017 m. sausio 1 d. nuteistiesiems per mėnesį buvo išduodama 100 g tualetinio muilo, 200 g skalbiamojo muilo, 1 rulonas tualetinio popieriaus, 30 g muilo einant praustis į dušą; dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų, skalbimo miltelių, antiperspiranto suteikimas iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo numatytas; nuo 2017 m. sausio 1 d. tais laikotarpiais, kai pareiškėjas savo sąskaitoje disponavo mažesne nei 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų suma bei teikė prašymus Vilniaus PN administracijai dėl higienos priemonių skyrimo, jos jam buvo suteikiamos. Šiuo laikotarpiu pareiškėjui papildomai skirta pašalpa bei išmoka. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl galimybės įsigyti prekes ribojimo, atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo (2015 m. birželio 23 d. įstatymas Nr. XII-1818) projekto Aiškinamajame rašte nurodyta, jog siekiant mažinti pataisos įstaigų subkultūros apraiškas, nustatyti nuteistųjų teisinės padėties standartus ir atsižvelgiant į užsienio šalių praktiką, siūloma nustatyti maksimalią pinigų sumą, už kurią nuteistieji per mėnesį galėtų pirkti maisto produktų laisvės atėmimo vietų įstaigose veikiančiose parduotuvėse. Maksimalių pinigų sumų, už kurias nuteistajam per mėnesį leidžiama apsipirkti laisvės atėmimo vietų įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, nustatymas sudaro galimybes papildomai drausminti nuteistuosius ir skatinti juos dirbti ar aktyviai dalyvauti socialinėje reabilitacijoje, kadangi skatinimo už gerą elgesį tvarka (pvz., perkėlus į lengvąją grupę) arba įsidarbinus nuteistieji savo papildomiems poreikiams tenkinti gali išleisti daugiau pinigų. Apsipirkimas pataisos namų parduotuvėje yra susijęs su papildomų nuteistųjų poreikių tenkinimu, kadangi pagrindiniai nuteistųjų poreikiai tenkinami valstybės lėšomis (teikiamas fiziologines mitybos normas atitinkantis nemokamas maistas, teikiamos nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos, o nemokūs nuteistieji valstybės lėšomis aprūpinami drabužiais, avalyne ir būtiniausiomis higienos priemonėmis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pripažino, kad Vilniaus PN ginčo laikotarpiu užtikrino nuteistiesiems galimybę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Įstaiga, ribodama nuteistiems asmenims leistiną laisvės atėmimo vietos parduotuvėje išleisti sumą, tinkamai įgyvendino Bausmių vykdymo kodekso nuostatas. Ribojimai įsigyjamų vaisių ir daržovių kiekiui bei maisto produktų pakuotėms yra susiję su Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašu, išdėstytu Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 18 priede, o Vilniaus PN privalo vykdyti šių taisyklių reikalavimus. Tai, kad patalynė nuteistiesiems išduodama tik miego laikui, taip pat numatyta Taisyklėse. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas grindžiamas tik abstrakčiais teiginiais, jis neįrodė, kad skunde minimos aplinkybės turėjo įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

5.       Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 22 d. atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą nurodė nesutinkantis su jo vertinimu. Pabrėžė, jog, sprendžiant dėl pareiškėjo teisių pažeidimo dėl higienos priemonių neišdavimo, nėra svarbi nei atsakovo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo pakankamai lėšų, nei pareiškėjo elgesys ar jo valia. Teigė, kad atsakovas nepagrįstai vadovaujasi Teisingumo ministro įsakymais. Pareiškėjo nuomone, draudimas nuteistajam nusipirkti pakankamai maisto ir kitų prekių nebuvo neišvengiamai būtinas, todėl Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 2 dalyje nustatyti ribojimai negali būti taikomi, kaip neatitinkantys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimų. Tik būtiniausių poreikių užtikrinimas nėra suderinamas su oriomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjo vertinimu, tai, kad tokios pačios bausmės atlikimo sąlygos (kurias jis prilygina kankinimui) yra taikomos visiems nuteistiesiems, nėra atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

II.

6.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. V. skundą.

7.       Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, atsakovo paaiškinimus ir pažymėjo, kad Vilniaus PN iki 2017 m. sausio 1 d. neprivalėjo aprūpinti pareiškėją dantų pasta, dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais, skalbimo milteliais ir antiperspirantu. Pagal Aprūpinimo normų redakciją, įsigaliojusią 2017 m. liepos 1 d., skunde nurodytomis higienos priemonėmis galėjo būti aprūpinta esant dviem sąlygoms: pareiškėjui esant nemokiam bei pateikus atitinkamą rašytinį prašymą. Iš Atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraščio išrašo matyti, kad pareiškėjas didžiąją dalį bausmės atlikimo Vilniaus PN laikotarpio disponavo pakankamai didelėmis piniginėmis lėšomis, todėl negalėjo būti pripažintas nemokiu. Pareiškėjas pripažino, kad tuo laikotarpiu, kai jis savo sąskaitoje disponavo mažesne nei 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų suma bei teikė prašymus dėl higienos priemonių skyrimo, jos jam buvo skiriamos. Taigi, pareiškėjo nusiskundimai dėl higienos priemonių neišdavimo yra nepagrįsti.

8.       Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie neteisėtą jo galimybės apsipirkti ribojimą, atsižvelgė į Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo (2015 m. birželio 23 d. įstatymas Nr. XII-1818) projekto Aiškinamajame rašte išdėstytas aplinkybes, be kita ko, kad siūlymas nustatyti maksimalią pinigų sumą, už kurią nuteistieji per mėnesį galėtų pirkti maisto produktų laisvės atėmimo vietų įstaigose veikiančiose parduotuvėse, buvo pateiktas siekiant mažinti pataisos įstaigų subkultūros apraiškas, nustatyti nuteistųjų teisinės padėties standartus ir atsižvelgiant į užsienio šalių praktiką. Teismas pritarė atsakovo įsitikinimui, kad nuteistojo teisinė padėtis visų pirma turi priklausyti nuo paties nuteistojo elgesio bausmės atlikimo metu, o apsipirkimas pataisos namų parduotuvėje yra susijęs su papildomų nuteistųjų poreikių tenkinimu, kadangi pagrindiniai nuteistųjų poreikiai tenkinami valstybės lėšomis (teikiamas fiziologines mitybos normas atitinkantis nemokamas maistas, teikiamos nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos, o nemokūs nuteistieji valstybės lėšomis aprūpinami drabužiais, avalyne ir būtiniausiomis higienos priemonėmis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pripažino, jog Vilniaus PN ginčo laikotarpiu užtikrino nuteistiesiems galimybę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ir jis ta galimybe naudojosi. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Vilniaus PN, ribodami nuteistiems asmenims leistiną laisvės atėmimo vietos parduotuvėje išleisti sumą, tinkamai įgyvendino Bausmių vykdymo kodekso nuostatas. Be to, teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jo galimybė įsigyti norimų vaisių ir daržovių negalėjo būti suvaržyta Teisingumo ministro įsakymu (t. y. Taisyklėmis), kadangi Bausmių vykdymo kodekso 1 priedas „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašas“ neteko galios 2016 m. balandžio 1 d., o , pagal Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 4 dalį, maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurias tvirtina Teisingumo ministerija (Bausmių vykdymo kodekso 64 str.). Vadinasi, Teisingumo ministerija turėjo teisinį pagrindą tvirtinti Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, taip pat jų bendrą masę. Teismui nekilo abejonių dėl minėtų Bausmių vykdymo kodekso nuostatų konstitucingumo, nes pataisos įstaigose, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų bei juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą, taip pat higienos sąlygas, būtina riboti nuteistųjų galimybę turėti tam tikrus daiktus (įskaitant leidžiamų įsigyti maisto produktų kiekį). Konstatuota, kad pareiškėjo pretenzijos dėl nuosavybės teisės pažeidimo, sąlygų sveikai maitintis nesudarymo yra nepagrįstos.

9.       Teismas pažymėjo, jog teisės aktuose nėra numatyta nuteistųjų teisė minkštai atsisėti ir atsigulti dienos metu, kai nemiegama pagal nuteistųjų dienotvarkę. Pareiškėjas skunde tvirtino, kad dėl to, jog ne miegui skirtu laiku nebuvo galimybės minkštai atsisėsti, jis kentėjo stiprius nugaros skausmus, jam išsivystė hemorojus, tačiau jis teismui nepateikė įrodymų dėl savo sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo lemti pastaroji aplinkybė, jis dėl to nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją. Dėl šių priežasčių minėti pareiškėjo nusiskundimai buvo atmesti.

10.       Teismo vertinimu, skundo teiginiai pagrįsti tik prielaidomis, niekaip nepatvirtinti objektyviais duomenimis, pareiškėjas nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės (nepateikė duomenų, kad valdžios institucijos darbuotojais neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti), priežastinio ryšio tarp tariamos neteisėtos veiklos ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kuo jis grindžia nurodytos žalos dydį. Kadangi byloje nenustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai, t. y. viena iš būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas pripažintas atmestinu.

III.

11.       Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus.

12.       Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas yra šališkas, nemotyvuotas, teismas nepaisė jo argumentų, nacionalinių ir tarptautinių teismų praktikos. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja pirmiausiai su Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, t. y. tvirtina, kad jo bausmės atlikimo sąlygos neužtikrino žmogaus orumo ir gali būti laikomos kankinimu, todėl, jo nuomone, nėra svarbios Taisyklių nuostatos, be kita ko, iki 2017 m. sausio 1 d. neįtvirtinusios pareigos nuteistiesiems išduoti skunde nurodytas asmens higienos priemones, taip pat nuo 2017 m. sausio 1 d. numačiusios higienos priemonių išdavimą tik nemokiems asmenims. Teigia, kad teismo išvada, jog nuteistieji yra aprūpinami visaverčiu ir fiziologines mitybos normas atitinkančiu maistu, niekuo nepagrįsta, o teisės aktai detaliau nereglamentuoja nuteistųjų maitinimo. Šiuo atveju pareiškėjas negali valgyti tam tikrų maisto produktų (jautienos, grikių, pieno produktų), tačiau į tai nėra atsižvelgiama organizuojant maitinimą, o dėl to, kad negauna pakankamai maisto, pareiškėjas negali sportuoti. Tik pats asmuo gali nuspręsti, kada jis yra sotus. Pareiškėjas tvirtina, kad galimybių apsipirkti ribojimas neteisėtai siejamas su nuteistojo elgesiu, yra diskriminacinis. Pareiškėjo įsitikinimu, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 6 dalimi, Taisyklėse gali būti nustatyta tik leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendra masė, o ne kiekvienos prekės kiekis. Tai, kad nuteistiesiems neleidžiama įsigyti maisto produktų stiklinėje ar metalinėje taroje, nepagrįsta sveiku protu ir neužtikrina pareigūnų, kitų nuteistųjų saugumo (kameroje yra stiklinių ir metalinių daiktų). Produktai mažose pakuotėse kainuoja brangiau. Pareiškėjas tvirtina, kad 16 valandų per dieną stovėti ar sėdėti ant metalinio paviršiaus neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Teismas šiuo aspektu nepagrįstai akcentavo tai, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad galimybės minkštai atsisėsti nesudarymas lėmė jo sveikatos pablogėjimą, kadangi atsakovas neginčijo šios skunde nurodytos aplinkybės. Teismas privalėjo išreikalauti iš atsakovo duomenis apie pareiškėjo sveikatą, kadangi pareiškėjas negali pats pateikti reikiamų įrodymų. Pareiškėjas teigia, kad jo minimos sveikatos problemos atsirado tik po to, kai Vilniaus PN administracija pradėjo atimti patalynę (įskaitant čiužinį) dienos metu. Mano, kad teismas byloje neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą.

13.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

14.       Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, mano, kad teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias teismas jau detaliai įvertino, nepateikė jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo.

15.       Pareiškėjas 2020 m. spalio 29 d. atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą akcentuoja, jog atsakovas nereiškia nesutikimo su jo išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2019 m. birželio 27 d., atlyginimo priteisimo.

17.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

18.       Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo
30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Vilniaus PN buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovams). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

19.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo aprūpinamas asmens higienos priemonėmis taip, kaip tai numatyta Aprūpinimo normose (atitinkama redakcija). Pareiškėjas neginčija šios aplinkybės, tačiau mano, jog pats nacionalinis teisinis reglamentavimas šiuo aspektu yra ydingas, o jo neaprūpinimas asmens higienos priemonėmis (nepriklausomai nuo pareiškėjo finansinių galimybių) nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Nors teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo pozicija, kad tam tikrais atvejais asmens higienos priemonių neužtikrinimas savaime gali būti pakankamas Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinto draudimo pažeidimui konstatuoti (pvz., neaprūpinimas tualetiniu popieriumi, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. spalio 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)), nagrinėjamu atveju nėra duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog vien tik tam tikrų asmeninės higienos priemonių neišdavimas pareiškėjui sukėlė jam tokio masto ir intensyvumo diskomfortą, kuris galėtų būti prilyginamas kankinimui ar žmogaus orumo pažeminimui Konvencijos 3 straipsnio prasme, juolab kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo teiktus prašymus šias priemones gauti (palyginimui žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05)). Taigi, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo neaprūpinimo jo pageidaujamomis asmens higienos priemonėmis pagrįstai nepripažino savaime pakankamu pagrindu konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

20.       Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo (2015 m. birželio 23 d. įstatymas Nr. XII-1818) projekto Aiškinamajame rašte pateiktus teisinio reglamentavimo, susijusio su teise apsipirkti pataisos įstaigos teritorijoje veikiančioje parduotuvėje, tikslus, Bausmių vykdymo kodekso ir Taisyklių nuostatas, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad apsipirkimas pataisos namų parduotuvėje yra susijęs su papildomų nuteistųjų poreikių tenkinimu, kadangi pagrindiniai nuteistųjų poreikiai tenkinami valstybės lėšomis (visiems nuteistiesiems teikiamas fiziologines mitybos normas atitinkantis nemokamas maistas, nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos, o nemokūs nuteistieji valstybės lėšomis yra aprūpinami drabužiais, avalyne ir būtiniausiomis higienos priemonėmis), padarė išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl suvaržytos galimybės pataisos įstaigos teritorijoje veikiančioje parduotuvėje įsigyti pageidaujamų produktų yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas nesutinka su teisės aktuose įtvirtintais draudimais apskritai, konkrečiai neįvardydamas, kokių pageidaujamų maisto produktų, kitų prekių (taip pat jų kiekio, konkrečios pakuotės) negalėjo įsigyti ir kokius nepatogumus, diskomfortą dėl to patyrė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde deklaratyviai teigia, kad Vilniaus PN jam tiekiamas nemokamas maitinimas nėra pakankamas, ypač atsižvelgiant į individualius jo poreikius, tačiau jis pirmosios instancijos teismui nereiškė pretenzijų dėl pataisos įstaigoje tiekiamo maitinimo ir nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių atvejų, kai jam patiektas maistas, jo nuomone, neatitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintų Fiziologinės mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, arba šių fiziologinės mitybos normų pagrindu parengtų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjas konkrečiomis aplinkybėmis nepagrindė, neįrodė, kad dėl nuteistųjų apsipirkimą pataisos įstaigos teritorijoje veikiančioje parduotuvėje reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytų ribojimų jo teisės buvo pažeistos.

21.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl to, kad ne miegui skirtu metu jis neturėjo galimybės minkštai atsisėsti, pažymėdamas, kad nuteistųjų teisė minkštai atsisėsti ir atsigulti dienos metu niekur nenumatyta, pareiškėjas su atitinkamais prašymais nesikreipė į įstaigos administraciją, taip pat nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių savo sveikatos pablogėjimą. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte (2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-231 redakcija), be kita ko, nurodyta, jog patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Sistemiškai išanalizavus nuteistųjų teisinę padėtį reglamentuojančias teisės normas, matyti, kad čiužinys priskiriamas „patalynės“ kategorijai (žr., pvz., Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 2 d., Taisyklių 83 p.). Vadinasi, Vilniaus PN administracija, dienotvarkėje ne miegui skirtam laikui paimdama iš pareiškėjo čiužinį, veikė pagal nacionalinės teisės aktų reikalavimus.

22.       Sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pabrėžtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje (humanizmo principas). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)).

23.       Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, pareiškėjo skunde nurodytos bausmės atlikimo sąlygos nesukėlė pareiškėjui tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, nesuderinamą su Konvencijos 3 straipsniu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad skunde nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės nulėmė realų jo teisių pažeidimą. Byloje nenustatyta, kad Vilniaus PN darbuotojai būtų atlikę neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Konstatavęs, kad šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

24.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Stasys Gagys

        Romanas Klišauskas

        Gintaras Kryževičius