Civilinė byla Nr. 2-50/2013
Proceso Nr. 2-55-3-00823-2012-3
Procesinio sprendimo kategorijos:110.3.
(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. sausio 24 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas atsakovo R. Ž. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės Nordea Bank Finkand Plc, atstovaujamo Nordea Bank Finkand Plc Lietuvos skyriaus, ieškinį solidariems atsakovams S. J., V. J., L. Ž., R. Ž. ir D. Ž. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, nekilnojamojo turto įgijimo sandorio nuginčijimo ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas pareiškė ieškinį solidariems atsakovams, kuriuo prašė priteisti solidariai iš S. J., V. J. ir R. Ž. 502 954,54 EUR skolą; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. gegužės 5 d. dovanojimo sutartį Nr. DP-1112 ir taikyti restituciją natūra; tenkinus ieškovo ieškinį (visą ar iš dalies), ieškovo patenkintiems reikalavimams užtikrinti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti priverstinę hipoteką atsakovams priklausančiam turtui; pripažinti, kad dovanojimo sutarties pagrindu atsakovų R. Ž. bei D. Ž. naudai nustatyta ir Nekilnojamojo turto registre įregistruota uzufrukto teisė yra pasibaigusi; priteisti ieškovui solidariai iš S. J., V. J. ir R. Ž. 16 procentų metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už priteistą skolą nuo 480 369,42 EUR sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovo reikalavimų įvykdymui užtikrinti 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovams S. J., V. J. ir R. Ž. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o šio turto esant nepakankamai, areštavo pinigines lėšas, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis 502 954,54 EUR (ekvivalentas 1 736 601,44 Lt) sumai. Taip pat areštavo atsakovui L. Ž. priklausantį ginčo nekilnojamąjį turtą.
Atsakovas R. Ž. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Nurodė, kad 2012 m. balandžio 20 d. teismo nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visam jo turtui. Į banko sąskaitas, esančias AB DNB banke bei AB SEB banke, yra pervedamas jo darbo užmokestis. Areštavus šiose sąskaitose esančias pinigines lėšas, atsakovas negali jomis naudotis. Tokiu atveju jis ir jo šeima lieka be lėšų pragyvenimui. Toks arešto taikymas prieštarauja CPK normose įtvirtintiems laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslams ir paskirčiai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 25 d. nutartimi atsakovo prašymą tenkino iš dalies – pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, leisdamas atsakovui R. Ž. iš atsiskaitomųjų banko sąskaitų kas mėnesį disponuoti ne didesne kaip 1 000 Lt suma, gaunama iš darbo teisinių santykių ar iš valstybės (savivaldybių) gaunamų socialinių išmokų. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kokia pinigų suma yra būtina atsakovo elementariausiems ir būtiniausiems poreikiams patenkinti. Atsižvelgdamas į Vyriausybės nustatyto minimalaus mėnesio atlyginimo dydį ir vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį bei galimus būtinus atsakovo bei jo šeimos poreikius, leido atsakovui kas mėnesį disponuoti ne didesne, kaip 1 000 Lt suma, jo gaunama iš darbo užmokesčių ar iš valstybės (savivaldybių) gaunamų socialinių išmokų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas R. Ž. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartį pakeisti, nustatyti, kad areštas netaikomas R. Ž. darbo užmokesčio lėšoms, tarp jų ir pervedamoms bei esančioms sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB DNB banke bei sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismo nutartimi leista disponuoti darbo užmokesčio suma – 1 000 Lt – neatitinka nei protingumo, nei teisingumo kriterijų, nėra pakankama atsakovo būtiniausiems poreikiams tenkinti. Vidutiniškai kas mėnesį nuo šių metų sausio 1 d. iki gegužės 1 d. atsakovas patyrė būsto išlaikymo išlaidų po 1 867,81 Lt, kitų išlaidų – po 1 768 Lt. Tad bendra išlaidų suma vidutiniškai kiekvieną mėnesį sudarė po 3 635,81 Lt. Atsakovo sąskaitų bankuose išrašai per šį laikotarpį įrodo, kad būsto išlaikymui bei maisto ir kitoms išlaidoms vidutiniškai kas mėnesį tiesiogiai apmokėta po 2 348,63 Lt, likusias išlaidas sudaro mokėjimai grynais. Išlaidų sumos kiekvieną mėnesį svyruoja, todėl bet kokios darbo užmokesčio dalies areštas apsunkintų ir apribotų galimybes atsakovui apmokėti būtinas jo pragyvenimo išlaidas.
2. Iš leistinos disponuoti sumos atsakovas negalės išlaikyti būsto, negalės įsigyti maisto, vaistų ir kitų būtiniausių dalykų. Tokiu būdu yra grubiai pažeidžiamas atsakovo orumas, nes, negalėdamas disponuoti savo sąžiningu darbu uždirbtais pinigais, atsakovas turės skolintis pinigų pragyvenimui iš artimųjų, draugų ir pažįstamų. Taigi siekiant apsaugoti ieškovo interesus yra šiurkščiai suvaržomos atsakovo teisės.
3. Atsakovo darbinių lėšų areštas nepadeda užtikrinti pareikšto ieškinio įvykdymo, kadangi iš darbo santykių gaunamos pajamos kas mėnesį sudaro apie 5 260 Lt, tuo tarpu ieškinio suma yra 1 736 601,44 Lt.
4. Net ir tuo atveju, kai ginčas tarp šalių būna išspręstas ir ieškinys patenkintas, CPK 736 straipsnyje yra numatyti tam tikri išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio apribojimai, kurie turi užtikrinti bent minimalius skolininko poreikius. Todėl, esant neišspręstam ginčui ir vykstant bylos nagrinėjimui, atsakovo padėtis negali būti blogesnė nei būtų vykdant išieškojimą iš jo darbo užmokesčio, ir dėl to negali būti visiškai apribota atsakovo galimybė turėti pajamų. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-455/2009; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-1393/2010).
5. Teismas, apribodamas atsakovui teisę naudotis didesne dalimi jo darbo ar socialinių pajamų, pažeidė ir CPK normas, todėl nutartis yra neteisėta.
Ieškovas prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo:
1. Pagal teismų praktiką ir teisinį reguliavimą atsakovas turi įrodyti, kokia pinigų suma yra būtina jo elementariausiems ir būtiniausiems poreikiams patenkinti. Apeliantas nei kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, nei su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, kad jis neturi kitų pajamų ir turto pragyvenimui, įskaitant ir jo sutuoktinės gaunamą darbo užmokestį, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Apeliantas nėra pateikęs jokių įrodymų apie jo tiek asmeninės, tiek bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimą kitą turtą, t. y. apeliantas neįrodė, kad jo gaunamas darbo užmokestis yra vienintelis pragyvenimo šaltinis.
2. CPK 739 straipsnyje yra nustatyta, iš kokių sumų išieškoti negalima. Minėtoje CPK nuostatoje nėra numatyta, kad iš darbo užmokesčio nebūtų galima išieškoti ar kitaip riboti tokių išmokų naudojimą. Tokiu būdu R. Ž. darbo užmokestis yra areštuotas pagrįstai.
3. Mažai tikėtina, kad atsakovas, būdamas 62 metų ir dirbantis dvejose darbovietėse - VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir Vilniaus universitete, bei neturintis išlaikytinių, nėra sukaupęs pakankamai turto ar lėšų, galinčių užtikrinti jam ir jo šeimai pragyvenimą. Neįrodžius, kad atsakovas neturi jokių kitų pajamų, jo atskirasis skundas yra nepagrįstas.
4. Kartu su atskiruoju skundu pateikta išlaidų suvestinė, banko sąskaitos išrašai ir kvitai apie tariamas atsakovo patiriamas išlaidas nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo. Išlaidų suvestinė ir patirtos išlaidos už 2012 m. sausio – balandžio mėnesius yra didžiąja dalimi nepagrįstos, kadangi suvestinėje nėra išlaidų pagrindimo ir didžioji dalis išlaidų nėra pirmojo būtinumo. Išrašai iš banko sąskaitos ir mokėjimų pavedimai kelia abejones dėl jų patikimumo, kadangi nėra patvirtinti; apeliantas nepateikė įrodymų dėl bankų sąskaitose nurodytų išlaidų pagrįstumo ir būtinumo, t. y. nėra aišku, kokiu pagrindu (pavyzdžiui, sutartis, sąskaitą ir pan.), už kokį laikotarpį ir už ką (už kokį asmenį) atsakovas patyrė nurodytas išlaidas. Išlaidų suvestinė yra klaidinga, kadangi R. Ž. subendrina tos pačios rūšies išlaidas už tą patį laikotarpį du kartus, pavyzdžiui, už tą patį laikotarpį du kartus sumuoja (i) banko sąskaitų išrašuose nurodytas išlaidas maistui (išlaidų suvestinėje nurodyta kaip „Kitos išlaidos per DNB ir SEB bankus maistui“) ir (ii) išlaidas maistui, mokamas grynaisiais pinigais (išlaidų suvestinėje nurodyta kaip „pietūs darbo metu“ ir „kitas maistas“). Tokiu būdu gaunama nepagrįstai didelė išlaidų suma; nurodytos išlaidos būstui išlaikyti yra patirtos už praėjusį laikotarpį žiemos sezono metu, kai šiuo metu šildymas nėra tiekiamas. Nėra jokių įrodymų dėl būsto išlaikymo išlaidų būtinumo ir pagrįstumo (pavyzdžiui, nėra pateikta paslaugų teikėjų sąskaitų). Pateiktuose DNB ir SEB bankų sąskaitų išrašuose bei pridėtuose kvituose nurodytos išlaidos (pavyzdžiui, išlaidos apsilankymams SPA centre, 1000 vienetų fasavimo maišelių įsigijimui ir pan.) nėra būtinos išlaidos asmens esminiams poreikiams patenkinti; R. Ž. nurodytos išlaidos yra patirtos iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Natūralu, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones asmuo neturi galimybės naudotis tokia gyvenimo kokybe, kokia buvo iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Priešingas aiškinimas pažeistų laikinųjų apsaugos priemonių tikslus ir kreditoriaus interesus.
5. Būtina įvertinti tai, kad ieškinys pareikštas fiziniams asmenims dėl labai didelės sumos (502 954,54 EUR skolos (ekvivalentas litais 1 736 601,44 Lt)). Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas atsakovo prašoma apimtimi iš esmės apsunkins galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apimties. CPK 148 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi buvo areštuotas atsakovo kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, o jo nesant ar nepakankant – piniginės lėšos. Antstolis, vykdydamas minėtą teismo nutartį, aprašė atsakovo nekilnojamąjį turtą, tačiau jo nepakakus – taip pat areštavo atsakovo pinigines lėšas. Atsakovas kreipėsi į teismą, prašydamas leisti naudotis jo gaunamu darbo užmokesčiu, o teismui šį prašymą patenkinus iš dalies, leidus atsakovui naudotis kas mėnesį 1 000 Lt, atsakovas pateikė atskirąjį skundą. Apeliantas atskiruoju skundu prašo pakeisti skundžiamą nutartį, nustatant, kad areštas netaikomas atsakovo darbo užmokesčiui.
Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, taikant laikinąsias apsaugos priemones yra atsižvelgiama į vieną iš bendrųjų teisės principų – proporcingumą. Šio principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-48/2010). Teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Tačiau pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.
Apelianto manymu, siekiant apsaugoti ieškovo interesus yra šiurkščiai suvaržomos jo teisės. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais nesutinka. Šiuo atveju atsižvelgtina į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslą – ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą. Ieškovas pareiškė atsakovams turtinio pobūdžio reikalavimus, todėl pagrįstai prašė taikyti turtinio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi reikalavimas yra dėl skolos priteisimo, todėl tokio sprendimo įvykdymo užtikrinimą gali garantuoti atsakovų turimas turtas ar piniginės lėšos.
Apeliantas atskiruoju skundu įrodinėja, kad teismo leista naudotis pinigų suma nėra pakankama jo būtiniausių poreikių tenkinimui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apelianto atskirojo skundo įrodinėjimo dalyką sudaro: pirma, aplinkybė, kad atsakovas neturi lėšų pragyvenimui, antra, kad teismo skirtų lėšų nepakanka jo poreikių tenkinimui. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka būtent apeliantui (CPK 178 str.), tačiau šių aplinkybių jis neįrodė.
Apeliantas teismui nepateikė savo turtinę padėtį pagrindžiančių duomenų, nepateikė informacijos apie turimas santaupas, indėlius ar pan. Taigi apeliantas neįrodė, kad jo gaunamas darbo užmokestis yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas yra vedęs, jo sutuoktinė šioje byloje įtraukta atsakove, tačiau piniginiai reikalavimai jai nėra pareikšti, taip pat jos turtui nėra taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl atsakovas, įrodinėdamas aplinkybę, jog neturi lėšų pragyvenimui, turėjo pateikti teismui informaciją ir apie sutuoktinės turimą turtą, gaunamą darbo užmokestį, ar kitas piniginės lėšas, ar duomenis, kad jų nepakanka būtiniausiems šeimos poreikiams patenkinti.
Atsakovas neįrodė, kad teismo paskirtos sumos jam nepakanka jo būtinųjų poreikių tenkinimui. Šią išvadą patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui ieškovo pateikti ir priimti duomenys, kurie liudija, kad atsakovas, turėdamas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartimi nustatytą leidimą naudotis ne didesne kaip 1 000 Lt suma per mėnesį, šiuo leidimu nesinaudoja. Atsakovas nurodo, kad jo mėnesio pajamos iš darbo užmokesčio sudaro 5 260 Lt, tačiau šios lėšos į atsakovo nurodytas sąskaitas bankuose nepatenka. Taigi darytina išvada, kad atsakovas turi kitų pragyvenimo šaltinių.
Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, apribodamas jam teisę naudotis didesne dalimi jo darbo užmokesčio ar socialinių pajamų suma, pažeidė CPK normas. CPK nenumato draudimo, taikant laikinąsias apsaugos priemones, areštuoti iš darbo teisinių santykių gaunamas lėšas. CPK 739 straipsnyje yra nustatyta, iš kokių sumų išieškoti negalima. Minėtoje normoje nenumatytas draudimas išieškoti iš darbo užmokesčio ar kitaip riboti tokių išmokų naudojimą.
Atsakovas įrodinėja, kad jo būtinoms reikmėms reikalingos išlaidos sudaro bent po 3 635,81 Lt kas mėnesį, tačiau kolegija su tokiais skaičiavimais nesutinka. Iš ieškovo sąskaitų išrašų matyti, kad dalis iš jo priskaičiuojamų išlaidų nėra pirmo būtinumo, daugelio sumų paskirties negalima nustatyti, be to, taikant atsakovo piniginių lėšų areštą, yra suprantama, kad jis negali jomis naudotis tokia pačia apimtimi, kaip iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Kolegija sutinka, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi paneigti šalių interesų pusiausvyros principo, tačiau apelianto prašymas leisti naudotis visomis iš darbo teisinių santykių gaunamomis pajamomis, neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirties ir jomis siekiamo tikslo. Apelianto piniginės lėšos buvo areštuotos nepakakus jo kilnojamojo ir nekilnojamojoje turto, todėl teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgė į proporcingumo principą.
Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad esant tokiai didelei ieškinio sumai, jo gaunamas darbo užmokestis nesudaro ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo prielaidų. Vadovaujantis tokia apelianto logika, esant didelei ieškinio sumai, nebūtų pagrindo areštuoti iš darbo užmokesčio gaunamų lėšų, kadangi jos nepadengtų didelės sumos įsiskolinimo. Tačiau pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės ir taikomas tam, kad būtų užtikrintas viso ar bent dalies teismo sprendimo įvykdymas. Taigi negalima remtis tuo, kad gaunamo darbo užmokesčio suma yra nedidelė, palyginus su įsiskolinimo suma.
Išdėstytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str., 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Danutė Gasiūnienė
Egidijus Žironas