Civilinė byla Nr. 3K-3-118/2009
Procesinio sprendimo kategorija 42.12
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. kovo 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Vinco Versecko (pranešėjas) ir Dangutės Ambrasienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 8 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. A. Ž. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretysis asmuo VĮ „Registrų centras“ Kauno filialas, dėl pripažinimo šeimos nariu, nuomos sutarties pakeitimo, teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pripažinimo bei įpareigojimo sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį lengvatine tvarka.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ginčas yra kilęs dėl pripažinimo šeimos nariu, nuomos sutarties pakeitimo, teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį lengvatine tvarka. Ieškovo tėvas A. R. Ž. buvo buto (duomenys neskelbtini), nuomininkas nuo 1987 m. gruodžio 1 d. Prasidėjus butų privatizavimui, ieškovo tėvas kreipėsi dėl buto privatizavimo, tačiau, ieškovo nuomone, privatizavimo procedūra liko neužbaigta dėl atsakovo darbuotojų kaltės. Ieškovas bute apsigyveno kartu su tėvu nuo 1987 m. gruodžio 1 d., vėliau kelerius metus gyveno kitur, tačiau rūpinosi tiek tėvu, tiek butu. Pablogėjus tėvo sveikatai, ieškovas nuolat gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį. Kadangi buto nuomininkas gaudavo lengvatų, tai ieškovo bute neregistravo ir gyvenamosios vietos faktinėje gyvenamojoje vietoje nedeklaravo. Po tėvo mirties Kauno miesto savivaldybė atsisakė sudaryti su ieškovu gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Ieškovo nuomone, jis turėtų būti pripažintas nuomininko šeimos nariu ir su juo turėtų būti sudaryta rašytinė nuomos sutartis. Be to, kadangi ieškovo tėvas įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi dėl buto privatizavimo, tačiau privatizavimo procedūra liko nebaigta dėl atsakovo veiksmų, tai jo įgyta subjektinė teisė įsigyti butą lengvatine tvarka turi būti ginama. Dėl to ieškovui, kaip tėvo teisių perėmėjui, turi būti pripažinta teisė privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis.
Ieškovas, remdamasis CK 1.5, 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 6.588 straipsnio 2 dalimi, 6.589, 6.602 straipsniais, 6.590 straipsnio 3 dalimi, Valstybės paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, prašė pripažinti jį A. R. Ž., mirusio 2006 m. spalio 5 d., šeimos nariu bei gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nuomininku, įpareigojant Kauno miesto savivaldybę pakeisti rašytinę nuomos sutartį ir sudaryti naują rašytinę sutartį su ieškovu; pripažinti ieškovui teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, įpareigojant atsakovą sudaryti su juo šio buto pirkimo-pardavimo sutartį lengvatine tvarka.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas pagal byloje esančius įrodymus nustatė, kad bute ieškovas gyveno nuo 1987 metų kartu su buvusiu pagrindiniu nuomininku, su juo sudarė vieną šeimą, tvarkė bendrą ūkį, todėl pripažino, kad ieškovas buvo nuomininko šeimos narys ir įgijo tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties. Faktą, kad ieškovas ir po tėvo mirties gyvena ginčo bute, teismas nustatė liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ieškovo atstovės paaiškinimais. Dėl to, vadovaudamasis CK 6.589 straipsnio, 6.590 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas tenkino prašymą pakeisti nuomos sutartį ieškovo vardu. Teismas, remdamasis buvusios Šilainių BŪT darbuotojos liudytojos R. K. parodymais, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro Kauno filialo registracijos knygoje esančiu įrašu Nr. 34698 ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Aprūpinimo būstu skyriaus raštais, padarė išvadą, kad ieškovo tėvo prašymas leisti privatizuoti butą buvo pateiktas ir užregistruotas, tačiau dėl anksčiau šiuos dokumentus tvarkiusių bei atsakingų už šių dokumentų išsaugojimą skyriaus darbuotojų kaltės nebuvo išsaugotas. Teismas nurodė, kad ieškovo tėvui kreipiantis dėl buto privatizavimo nereikėjo pateikti jo ir jo šeimos narių susitarimo, nes ieškovas bute nebuvo registruotas, norint išvengti mokėti didesnių mokesčių už butą. Kadangi ieškovo tėvas turėjo teisę privatizuoti jo nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, įstatymo nustatytu laiku išreiškė savo valią įsigyti nuosavybėn jo nuomojamas gyvenamąsias patalpas, bet negavo kvietimo baigti šią procedūrą, tai teismas sprendė, kad buto privatizavimas nebuvo užbaigtas ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių, todėl pripažino ieškovui teisę privatizuoti jo nuomojamas patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą ir įpareigojo atsakovą sudaryti su juo buto pirkimo-pardavimo sutartį.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 9 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, patvirtintomis liudytojų parodymais, jog ieškovas gyveno kartu su tėvu ir tvarkė bendrą ūkį. Faktinė aplinkybė, kad ieškovas gyvenamąją vietą Gyventojų registro tarnybai deklaravo kitu adresu, kolegijos nuomone, nepatvirtina to, jog deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ieškovas faktiškai gyveno, ir neprieštarauja kitoms ieškovo nurodytoms aplinkybėms apie jo faktinę gyvenamąją vietą. Kiti byloje esantys įrodymai – 1998 m. rugpjūčio 3 d. orderis Nr. 392, Šilainių butų ūkio tarnybos 1999 m. gegužės 11 d. pažymėjimas Nr.1261 - patvirtina tik faktinę aplinkybę, kad ieškovo tėvas ginčo bute buvo registruotas vienas, tačiau nepaneigia, jog kartu su juo ginčo bute faktiškai gyveno ieškovas. Kadangi ieškovo tėvo gaunamos pajamos buvo nedidelės, tai kolegija padarė išvadą, kad ieškovas nedeklaravo gyvenamosios vietos dėl to, jog tėvas neprarastų gaunamų lengvatų, susijusių su buto eksploatavimo išlaidomis. Nors ieškovas nepateikė konkrečių rašytinių įrodymų dėl jo tėvo pajamų ir išlaidų bendrumo, bendro maitinimosi, būtiniausių namų apyvokos daiktų įsigijimo, mokesčių mokėjimo, kolegija pripažino, kad ieškovas bendro ūkio tvarkymą įrodė kitomis įrodinėjimo priemonėmis – liudytojų parodymais. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada pripažinti ieškovą nuomininko šeimos nariu ir įpareigoti atsakovą sudaryti su juo nuomos sutartį. Kolegija nurodė, kad, pripažinus ieškovą buvusio nuomininko šeimos nariu, ieškovas įgyja teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, ir pažymėjo, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai leidžia pripažinti, kad ieškovo tėvas įstatymo nustatytu laiku ir tvarka kreipėsi dėl ginčo patalpų privatizavimo, bet privatizavimo nebaigė ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių. Aplinkybė, kad pas atsakovą nėra išlikusių dokumentų apie buvusio nuomininko kreipimasi privatizuoti butą, nepaneigia to fakto, jog jis kreipėsi dėl buto privatizavimo. Ieškovo tėvui kreipiantis dėl buto privatizavimo nereikėjo pateikti jo ir jo šeimos narių susitarimo, nes jis ginčo bute buvo registruotas vienas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 8 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismai, pripažindami asmeniui teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, turi nustatyti, ar įstatymo galiojimo metu jame nustatytais terminais ir sąlygomis asmuo galėjo įgyti ir įgijo subjektinę teisę privatizuoti šias patalpas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas su tėvu nebuvo surašęs susitarimo, todėl ieškovas negalėjo įgyti subjektinės teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Tačiau teismai, darydami išvadą, kad ieškovas įgijo teisę privatizuoti patalpas, prieštarauja teismo anksčiau nustatytam faktui, kad ieškovas nebuvo surašęs su tėvu susitarimo. Teismai, darydami tokią išvadą, pažeidė Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuostatą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-261/2006; 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Ž. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-613/2007). Be to, ieškovas nelaikytinas subjektu, kuriam Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu suteikta teisė privatizuoti butą, nes, galiojant šiam įstatymui, ieškovas gyvenamąją vietą buvo deklaravęs kitu adresu, ieškovo tėvas ginčo bute gyveno vienas. Pagal pateiktas į bylą deklaracijas dėl ieškovo gyvenamosios vietos negalima daryti išvados ir dėl jo pripažinimo nuomininko šeimos nariu. Teismai savo išvadą, kad ieškovas gyveno su savo tėvu ir kartu tvarkė bendrą ūkį, pagrindė netinkamai įvertinę įrodymus. Faktas, kad ieškovas po tėvo mirties sumokėjo dalį mokesčių už ginčo butą, nepatvirtina bendro gyvenimo ir bendro patalpų išlaikymo;
2) apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismai didesnę įrodomąją galią suteikė liudytojų parodymams, o ne savivaldybės institucijų išduotiems dokumentams – tiek 1987 m. rugpjūčio 3 d. orderis dėl ginčo buto, tiek Šilainių butų ūkio tarnybos 1999 m. gegužės 11 d. pažymėjimas, tiek 1993 m. gegužės 11 d. pareiškimas Kauno miesto valdybai, tiek įrašai ieškovo pase įrodo, kad ieškovas nuo 1989 m. kovo 27 d. iki 1998 m. spalio 6 d. ir nuo 1998 m. spalio 6 d. iki 2004 m. gruodžio 15 d. buvo registruotas kitu adresu; nuo 2007 m. vasario 15 d. ieškovas yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą ir jo gyvenamoji vieta deklaruota Kauno miesto savivaldybėje. Be to, Kauno miesto savivaldybės 2007 m. rugsėjo 1 d. rašte nurodyta, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovo tėvas nebuvo pateikęs prašymo privatizuoti butą – nėra jokio įrašo apie tokio prašymo įregistravimą. 1993 m. gegužės 11 d. pareiškimas dėl buto privatizavimo netinkamai užpildytas, nenurodyta organizacija, kuriai priklausė butas, nėra šį dokumentą tikrinusio darbuotojo parašo. Toks dokumentas nelaikytinas tinkamu įrodymu.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti. Ieškovas nurodo, kad nuo buto gavimo dienos jis kartu su tėvu apsigyveno jame ir sudarė vieną šeimą, kartu tvarkė bendrą ūkį, todėl jis priskirtinas prie nuomininko šeimos narių. Sutinkamai su CK 6.589 straipsnio nuostatomis, ieškovas įgijo tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir jo tėvas, o sutinkamai su CK 6.590 straipsnio 3 dalimi pagyvendintas jo nuomojame bute įgijo tokias pat teises į nuomojamą gyvenamąją patalpą, todėl atsakovas įpareigotinas pakeisti rašytinę nuomos sutartį jo (ieškovo) vardu (CK 6.602 straipsnis).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalis įpareigoja kasacinį teismą, neperžengiant kasacinio skundo ribų, patikrinti apskųstąjį teismo sprendimą teisės taikymo aspektu. Kasatorius, ginčydamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį, nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias butų privatizavimą, todėl šios kasacijos dalykas yra proceso teisės normų, nustatančių įrodinėjimo taisykles, Butų privatizavimo įstatymo aiškinimas ir taikymas.
Dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo reikalavimui pripažinti nuomininko šeimos nariu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, ne kartą yra pasisakęs dėl proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo. Pagal suformuotas įrodinėjimo taisykles teismas privalo visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti visas bylos ginčui reikšmingas aplinkybes, ištirti bei įvertinti visus faktinius duomenis (įrodymus) pagal vidinį savo įsitikinimą, t. y. teismas turi ištirti ir įvertinti kiekvieno byloje surinkto įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų daryti išvadas.
CK 6.588 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pilnamečiai vaikai priskiriami prie tėvų šeimos narių, tačiau šiam faktui konstatuoti jie turi įrodyti, kad su tėvais tvarko bendrą ūkį. Ieškovas reikalavimą pripažinti jį 2006 m. mirusio tėvo A. R. Ž. šeimos nariu grindė liudytojų A. G. ir R. K. parodymais. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai šių liudytojų parodymus pripažino pagrindiniais įrodomaisiais duomenimis ir jų pagrindu tenkino reikalavimą dėl pripažinimo šeimos nariu. Kolegija, sutikdama su kasacinio skundo argumentais, pažymi, kad šių liudytojų parodymai bendro pobūdžio. Liudytojos be išsamių paaiškinimų parodė, kad kasatorius nuo 1987 metų gyveno kartu su tėvu A. R. Ž. iki šio mirties. Tuo tarpu pats ieškovas nagrinėjant bylą aiškino, kad kurį laiką gyveno pas sugyventinę. Pateikti dokumentai rodo, kad ieškovas nuo 1989 metų buvo registruotas (duomenys neskelbtini), o po ieškovo tėvo mirties liko didelė skola už ginčo butui suteiktas paslaugas. Šie įrodymai reikšmingi sprendžiant reikalavimą pripažinti ieškovą jo tėvo šeimos nariu ir turi būti tiriami, analizuojami ir vertinami kartu su apklaustų liudytojų parodymais, kitais įrodymais. Atsakovas aptartus įrodymus buvo nurodęs apeliaciniame skunde, tačiau teismas jų nuosekliai netyrė, nevertino ir prieštaravimų tarp jų nepašalino. Remdamasi tuo, kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes tyrė, vertino ir aptarė ne visus faktinius byloje surinktus duomenis, dėl to gali būti neteisingai išspręstas ginčas dėl pripažinimo šeimos nariu. Teisėjų kolegija šią apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį naikina ir bylos dalį dėl pripažinimo šeimos nariu bei įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį grąžina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Dėl Butų privatizavimo įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo.
Kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Vienas iš jų yra Butų privatizavimo įstatymas. Nustatant ieškovo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, būtina nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas: ar ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); ar ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1. 5, 10, 11 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š., M. Š. v. Vilniaus miesto savivaldybė bylos Nr. 3K-3-554/2005; ir kt.).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovo tėvui A. R. Ž. 1987 m. buvo suteiktas butas (duomenys neskelbtini), kuriame jis buvo registruotas vienas ir gyveno iki mirties 2006 m. spalio mėnesio. Byloje nėra ginčo, kad ginčo butas galėjo būti privatizavimo objektas ir ieškovo tėvas įstatymo prasme buvo tinkamas subjektas privatizuoti butą, tačiau kolegija, sutikdama su kasatoriaus argumentu dėl buto privatizavimo eigos, pažymi, kad teismai netinkamai taikė kitus pirmiau nurodytus Butų privatizavimo įstatymo reikalavimus ir nenustatę, ar ieškovo tėvas atliko visus veiksmus, būtinus įgyti teisę privatizuoti butą, ir tarp jo ir kasatoriaus susiklostė buto privatizavimo santykiai, pripažino ieškovui teisę privatizuoti butą. Byloje pateiktas A. R. Ž. 1993 m. gegužės 11 d. pareiškimas Kauno miesto valdybai leisti pirkti ginčo butą. Teismai nustatė, kad jis buvo pateiktas ne Kauno miesto valdybai, o valstybės įmonės Registrų centrui ir ant pareiškimo užrašytas registracijos numeris yra Registrų centro pareiškimų registracijos žurnale, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad žurnalo grafa su šiuo registracijos numeriu neužpildyta. Registrų centro archyve duomenų, kad A. R. Ž. pateikė buto privatizavimo dokumentus, nėra. Buto inventorinė byla užvesta 2001 metais atsakovo vardu. Taigi teismai pripažino A. R. Ž. atlikus veiksmus, pakankamus įgyti teisę privatizuoti butą, neįvertinę aptartos aplinkybės, savo sprendimuose visiškai nepasisakė apie tai, ar tarp A. R. Ž. ir atsakovo apskritai atsirado teisinis santykis, susijęs su ginčo buto privatizavimu. Atsižvelgdama į tai, kolegija pažymi, kad aptartos bylos aplinkybės, jog A. R. Ž. pateikė prašymą privatizuoti ginčo butą Registrų centrui, tačiau jis nebuvo tinkamai įregistruotas, jam nebuvo duota eiga ir ieškovo paaiškinimai ieškinyje, kad po pareiškimo padavimo tėvas turėjo užsakyti buto inventorinę bylą, kuri užvesta atsakovo prašymu tik 2001 m., suponuoja išvadą, kad ieškovo tėvas neatliko būtinų buto privatizavimui veiksmų, tarp jo ir atsakovo nesusiklostė ginčo buto privatizavimo teisiniai santykiai. Dėl to kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino Butų privatizavimo įstatymo reikalavimus ir netinkamai juos taikė byloje nustatytoms aplinkybėms.
Kolegija nurodo, kad ieškovas teisę privatizuoti ginčo butą kildina iš buto nuomininko – tėvo šeimos nario teisių, t. y. prašo pripažinti jį tėvo A. R. Ž. (pagrindinio nuomininko) šeimos nariu, kuris neužbaigė buto privatizavimo dėl svarbių priežasčių, ir jam kaip pagrindinio nuomininko teisių perėmėjui pripažinti teisę privatizuoti butą. Analizuodama tokį ieškinio pagrindo formulavimą, kolegija pažymi, kad reikalavimas pripažinti pagrindinio nuomininko šeimos nariu (CK 6.588 straipsnis) yra klasikinis gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių sukūrimo institutas ir pripažinimas šeimos nariu sukuria tokiam asmeniui tokias pat teises ir pareigas į nuomojamą patalpą kaip ir pagrindiniam nuomininkui (CK 6.589 straipsnis). Tačiau vien tokių teisių pripažinimas nesukuria šiam asmeniui teisių į gyvenamosios patalpos privatizavimą, nes, minėta, teisė privatizuoti valstybinį turtą gali atsirasti tik tam tikro teisės akto, nagrinėjamu atveju - Butų privatizavimo įstatymo pagrindu. Šiame įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai privatizuotino buto nuomos teisėmis naudojasi keli asmenys – buto nuomininkas ir jo šeimos nariai, kartu su prašymu privatizuoti butą privalo būti pateiktas notarine tvarka patvirtintas visų nuomininkų susitarimas, kieno vardu bus butas privatizuojamas ir kas taps buto savininku. Nesant tokio susitarimo (sandorio), negalimas buto privatizavimas ir privatizavimo sandorio sudarymas (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis). Tai yra nurodęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Butų privatizavimo įstatymo normas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002). Byloje nustatyta, kad ginčo butą savo vardu ketino privatizuoti ieškovo tėvas A. R. Ž. ir savo pareiškime dėl buto privatizavimo buto nuomininku nurodė tik save, todėl pagrįstas kasatoriaus argumentas, kad, ieškovo tėvui nelaikant ieškovo šeimos nariu, o tuo pačiu nesant šeimos narių susitarimo privatizuoti butą, t. y. nesant įstatymo nustatytos sąlygos, netgi pripažinimas ieškovo mirusio tėvo šeimos nariu nesuteikia jam teisės perimti mirusio pagrindinio nuomininko teisių į buto privatizavimą. Dėl to ieškovo pareikšto ieškinio pagrindu, reikalavimas pripažinti teisę privatizuoti butą negali būti tenkinamas.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytų bylos aplinkybių pagrindu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiais klausimais suformuotos teismų praktikos ir priėmė dėl šios bylos dalies neteisėtą sprendimą ir nutartį. Dėl to kolegija naikina sprendimo ir nutarties dalis, kuriomis patenkintas reikalavimas dėl pripažinimo ieškovui teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą bei įpareigojimo sudaryti su juo buto pirkimo-pardavimo sutartį, ir dėl šios bylos dalies priima naują sprendimą, kuriuo reikalavimą atmeta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 9 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 8 d. sprendimo dalis pripažinti G. A. Ž. A. R. Ž. šeimos nariu bei buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininku ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę sudaryti su G. A. Ž. šio buto nuomos sutartį, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį, kuria G. A. Ž. (a. k. duomenys neskelbtini) pripažinta teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei Kauno miesto savivaldybė įpareigota sudaryti su G. A. Ž. šio buto pirkimo-pardavimo sutartį, ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 9 d. nutarties dalį, kuria ši Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo dalis palikta nepakeista, panaikinti ir G. A. Ž. ieškinio reikalavimą pripažinti jam teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą, įpareigojant Kauno miesto savivaldybę sudaryti su juo šio buto pirkimo-pardavimo sutartį lengvatine tvarka, atmesti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Vincas Verseckas
Dangutė Ambrasienė