Baudžiamoji
byla Nr. 2K–588/2010 nuasmeninta
Procesinio
sprendimo kategorija
1.2.23.2.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Antano Klimavičiaus, pranešėjos Aldonos
Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. kasacinį skundą dėl
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo
V. L. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1
dalį (už 2008 m. sausio 4 d. padarytą nusikalstamą veiką), laisvės atėmimu
trejiems metams; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. sausio
12 d. padarytą nusikalstamą veiką) – laisvės atėmimu trejiems metams trims
mėnesiams; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. sausio 31 d.
padarytą nusikalstamą veiką) –laisvės atėmimu trejiems metams šešiems
mėnesiams; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už 2008 m. vasario 4 d.
padarytą nusikalstamą veiką) – laisvės atėmimu trejiems metams devyniems
mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš
dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems
metams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 punktais,
konfiskuoti V. L. mobiliojo ryšio
telefonai „Nokia IMEI“ Nr. (duomenys
neskelbtini) su „Tele2“ SIM kortele, „Samsung IMEI“ Nr. (duomenys
neskelbtini) su „Bitės“ SIM kortele.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis,
kuria nuteistojo V. L. apeliacinis skundas atmestas.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. M.,
tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos
pranešimą,
n u s t a t ė :
V. L. nuteistas už
tai, kad:
ikiteisminio
tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ne vėliau kaip 2008 m. sausio 4 d.
nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą parduoti, iš ikiteisminio tyrimo metu
nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo 2,28 g baltos spalvos miltelių, kurių
sudėtyje buvo 0,162 g psichotropinės medžiagos –
metamfetamino, ir juos 2008 m. sausio 4 d., apie 22.30 val., prie pramogų
centro „Zepelinus“, esančio Kaune, Kovo 11-osios g. 22, už nenustatytą pinigų
sumą pardavė A. M.;
ikiteisminio tyrimo metu
nenustatytomis aplinkybėmis ne vėliau kaip 2008 m. sausio 12 d.
nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą parduoti, iš ikiteisminio tyrimo metu
nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo 0,969 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,003 g psichotropinės medžiagos
– metamfetamino, ir juos 2008 m. sausio 12 d. prie
pramogų centro „Zepelinus“, esančio Kaune,
Kovo 11-osios g. 22, už nenustatytą pinigų sumą neteisėtai pardavė A. M.;
ikiteisminio tyrimo metu
nenustatytomis aplinkybėmis ne vėliau kaip 2008 m. sausio 31 d.
nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą parduoti, iš ikiteisminio tyrimo metu
nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo 4,597 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,313 g psichotropinės medžiagos
– amfetamino ir nenustatytomis aplinkybėmis už nenustatytą
pinigų sumą pardavė A. M.;
ikiteisminio tyrimo metu
nenustatytomis aplinkybėmis ne vėliau kaip 2008 m. vasario 4 d. nenustatytoje
vietoje, turėdamas tikslą parduoti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų
asmenų neteisėtai įgijo 2,127 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,225 g psichotropines medžiagos –
amfetamino ir juos 2008 m. vasario 4 d., apie 14.00 val., Kaune, K. Petrausko
g. 43, už 90 Lt pardavė A. M.
Kasaciniu
skundu nuteistasis V. L. prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartį panaikinti, o Kauno miesto
apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nuosprendį pakeisti,
nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį
kaip vieną tęstinį nusikaltimą ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės
atėmimu.
Kasatorius
teigia, kad jam baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai – veika
nepagrįstai kvalifikuota kaip atskiri nusikaltimai. Nagrinėjant bylą pirmosios
instancijos teisme jis parodė, kad A. M. psichotropines medžiagas
parduodavo jas nupildamas iš vieno ir to paties paketo. Šias aplinkybes
patvirtino ir kratos metu pas jį rastas maišelis. Byloje nėra įrodymų,
patvirtinančių, kad jis būtų turėjęs kitų rūšių psichotropinių medžiagų. Ši
aplinkybė liko neištirta. Be to, teismai netyrė ir tos aplinkybės, kad
nuteistasis A. M. iš jo gautas medžiagas perpakuodavo, todėl jas galėjo
sumaišyti su medžiagomis, gautomis iš kitų asmenų. Teismas taip pat neatkreipė
dėmesio ir į tai, kad jo (kasatoriaus) šlapime buvo rasta metamfetamino ir
amfetamino, tačiau akte nustatytas tik amfetamino vartojimas. Iš jo įgyti
milteliai buvo perduoti įslaptintam liudytojui, tačiau, policijos pareigūnams
juos paimant, nei jis, nei A. M. nedalyvavo, todėl kasatorius neatmeta
galimybės, kad galėjo būti tiriamos visiškai kitos medžiagos. Nevienkartinį
psichotropinių medžiagų įgijimą iš to paties šaltinio ir pardavimą tam pačiam
asmeniui lėmė jo (kasatoriaus) noras išplatinti kuo didesnį kiekį
psichotropinės medžiagos, todėl jis mano, kad tokie veiksmai turėjo būti
vertinami kaip tęstinis nusikaltimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamą teismų praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri
susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių
kiekvienas vertinamas atskirai, atitinka to paties Baudžiamojo kodekso
specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi jungiami vieno sumanymo
(vieningos tyčios). Be to, teismai nekreipė dėmesio ir į A. M. parodymus, iš
kurių galima daryti išvadą, kad jo veiksmus lėmė sumanymas pirkti didesnį
psichotropinės medžiagos kiekį iš vieno ir to paties šaltinio.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas
visų apeliacinio skundo argumentų iš esmės neišnagrinėjo. Skunde jis prašė
papildomai apklausti ekspertus bei nuteistąjį
A. M., tačiau teismas įrodymų tyrimo neatliko, jį gydančio gydytojo
neiškvietė. Teismo posėdžiai daugelį kartų buvo atidedami dėl jo ligos, vienas iš apeliacinio skundo motyvų ir buvo
tai, kad dėl ligos jis negali atlikti bausmės, todėl mano, kad teismas pažeidė
BPK 332 straipsnio nuostatas. Pirmosios bei apeliacinės instancijos
teismai nepagrįstai netaikė BK 62 bei 54 straipsnio 3 dalies
nuostatų, nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino to, kad
jis dėl įvykdytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi, ikiteisminio tyrimo
pareigūnams padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką. Nurodytos aplinkybės turi
būti laikomos išimtinėmis, suponuojančiomis išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės
paskyrimas prieštarauja teisingumo principui. Bausmės tikslai gali būti
pasiekti taikant jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu (BK 54 straipsnio 3 dalis).
Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad teismai, taikydami BK 54
straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės
aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai
prieštarautų teisingumo principui. Kasatorius
atkreipia dėmesį į tai, kad jis nuo pat sulaikymo pradžios ikiteisminio tyrimo
pareigūnams atskleidė viską, kas jam buvo žinoma apie nusikaltimo aplinkybes
bei asmenis, dalyvavusius darant šią nusikalstamą veiką, nurodė savo elgesio
motyvus ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs (BK 59 straipsnio 1
dalies 2 punktas). Jo šeimos materialinė padėtis yra labai sunki, jis išlaiko
draugę, kuri šiuo metu laukiasi kūdikio, bei neįgalią, sunkiai vaikštančią
motiną, kuriai būtina nuolatinė slauga, aprūpinimas medikamentais, maisto produktais ir pan.
Nusikalstamą veiką jis padarė dėl labai sunkios materialinės padėties, nes
nepavyko rasti nuolatinio darbo. Kasatorius sutinka, kad minėtos aplinkybės
nepašalina jo padarytos veikos pavojingumo, nesumažina kaltės, tačiau mano, kad
tai yra pagrindas švelninti jo atsakomybę ir kartu apginti jo ir jo šeimos
prigimtinius bei socialinius interesus. Be to, kasatorius mano, kad išimtinė
aplinkybė yra ir tai, kad jis serga sunkiomis nepagydomomis ligomis, kurios
šiuo metu yra labai paūmėjusios. Jis apibūdinamas teigiamai, neteistas
(teistumas išnykęs), todėl mano, kad jo asmenybė, gyvenimo pokyčiai bei kitos,
iš esmės išimtinės bylos aplinkybės rodo, jog bausmės tikslai bus pasiekti
neskiriant jam laisvės atėmimo bausmės. Laisvės atėmimo bausmės paskyrimas
neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų, pagal kurias
bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl jam būtina
taikyti arba BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 3 punkto,
arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią
su laisvės atėmimu.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo nuteistojo V. L. kasacinį skundą
atmesti.
Prokurorės nuomone, kasatoriaus prašymas jo veiką
pripažinti vienu tęstiniu nusikaltimu nepagrįstas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri
susideda iš dviejų ar daugiau tapačių
ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to
paties Baudžiamojo kodekso specialiosios
dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo
objektyviuosius požymius, tačiau jie visi jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios).
Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami
keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti
analogišku būdu, analogiškomis
aplinkybėmis, įgyvendinant vieną
sumanymą dėl to paties dalyko. Kasatoriaus veiksmuose to nebuvo. Byloje nustatyta,
kad A. M. su prašymu parduoti psichotropinės medžiagos į V. L. kreipdavosi
tik atsiradus reikalui, t. y. tik tada, kai jų paprašydavo mergina, vardu
Kristina. To neginčijo ir kasatorius, nurodydamas, kad kaskart A. M.
kreipdavosi į jį tik atsiradus psichotropinių medžiagų poreikiui. Tokia įvykių
eiga akivaizdžiai paneigia vieningos tyčios V. L. veiksmuose buvimą, todėl nėra
pagrindo nusikalstamų V. L. veiksmų laikyti viena nusikalstama veika.
Priešingai nei teigia kasatorius, byloje nėra duomenų apie tai, kad kasatorius pats
sieke A. M. parduoti kuo didesnį kiekį psichotropinės medžiagos. Be to,
specialistų aktais nustatyta,
kad du kartus V. L. A. M. parduota
psichotropinė medžiaga buvo metamfetaminas,
kitus du kartus – amfetaminas. Pagal pokalbių tarp nuteistojo A. M. ir kaip NVIM veikusio liudytojo Nr. 1 suvestines
nustatyta, kad antrą ir trečią kartą liudytojui Nr. 1 buvo parduota kita psichotropinė medžiaga negu abiem
pirmais kartais. Tai paneigia kasatoriaus teigimą, kad jis V. M. vienu
kartu pardavė savo reikmėms įsigytą amfetaminą.
Kasatoriaus argumentai, kad
apeliacinės instancijos teismas visų jo apeliacinio skundo argumentų
neišnagrinėjo, taip pat nepagrįsti. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio,
kasatorius šį skundo argumentą sieja su tuo, kad apeliacinės instancijos
teismas netenkino jo prašymo kviesti į teismo posėdį ekspertą, kitą nuteistąjį A.
M. bei A. L. (kasatorių) gydantį gydytoją. Teisėjų kolegija nusprendė įrodymų tyrimo neatlikti, šį
savo sprendimą motyvavo ir nėra pagrindo su tuo nesutikti. Teismas,
nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų A. M. ir V. L. apeliacinius skundus, į visus esminius skundų
argumentus atsakė. Kasatorius mano, kad
teismas nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio bei 54 straipsnio 3 dalies
nuostatų. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, jeigu sankcijoje
numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui
ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su
aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką
padariusį asmenį, visumos vertinimu.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nenustatė pagrindų taikyti
šias įstatymo nuostatas. Teismai vertino pakartotinai kasaciniame skunde
nurodomas aplinkybes, sprendė, kad jos
nesudaro pagrindo taikyti BK 62 straipsnį ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Teismų išvados pagrįstos, motyvuotos, su jomis nesutikti nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į byloje nustatytų faktinių aplinkybių, reikšmingų skiriant bausmę, visumą, nėra pagrindo daryti išvados, kad už
padarytas veikas V. L. paskirtos bausmės yra per griežtos ir aiškiai
prieštarauja teisingumo principui.
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamus teismų
sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų
kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą nėra BPK 369 straipsnyje
nustatytų pagrindų.
Dėl kasatoriaus prašymo
padarytas nusikalstamas veikas kvalifikuoti kaip vieną tęstinį nusikaltimą
Pirmosios instancijos teismas
nuteistojo V. L. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo kaip atskiras nusikalstamas
veikas ir kiekvieną jų kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės
instancijos teismas nuteistojo prašymą jo padarytus nusikalstamus veiksmus pripažinti
vienu tęstiniu nusikaltimu.
Kasaciniu skundu, paduotu BPK 369
straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, kasatorius prašo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nutartį, o pirmosios instancijos teismo
nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo pakeisti – padarytus
nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal vieną Baudžiamojo kodekso straipsnį,
t. y. BK 260 straipsnio 1 dalį. Tokį prašymą kasatorius motyvuoja tuo, kad, jo
nuomone, teismų sprendimai dėl jo padarytų nusikalstamų veiksmų nepripažinimo
viena tęstine veika yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal
BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir
nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu.
Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl
kasatoriaus argumentai, kuriais, nesiejant su esminiais Baudžiamojo proceso
kodekso pažeidimais, pateikiamas savas bylos aplinkybių vertinimas,
nenagrinėtini. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes V. L. baudžiamasis
įstatymas pritaikytas tinkamai.
Pagal susiformavusią teismų
praktiką tęstine veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau
tapačių ar vienarūšių veiksmų, kiekvienas iš kurių vertinamas atskirai,
atitinka to paties Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje
numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius,
tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu
nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę
veiksmai, padaryti analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl
to paties dalyko.
Byloje nustatyta, kad V. L. A. M.
pardavė skirtingas psichotropines medžiagas: 2008 m. sausio 4 d. ir sausio 12
d. metamfetaminą, o 2008 m.
sausio 31 d. ir vasario 4 d. – amfetaminą. Taip pat byloje nustatyta, kad
psichotropinių medžiagų pardavimas bei pirkimas vykdavo ne pagal vieningą sumanymą.
Nuteistasis A. M. parodė, kad pirkdavo
„esant reikalui“, t. y. kai šių medžiagų prašydavo gauti mergina, vardu
Kristina, ir V. L. taip pat neginčijo, kad A. M. į jį kreipdavosi tik atsiradus
psichotropinių medžiagų poreikiui.
Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, konstatuoti, kad
V. L. nusikalstamas veikas padarė vieninga tyčia, kad pirmosios instancijos
teismas, V. L. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas kaip atskiras BK 260
straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, netinkamai pritaikė
baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos, teisėjų
kolegija neturi pagrindo.
Dėl kasatoriaus prašymo paskirti bausmę, nesusijusią
su laisvės atėmimu
BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta tik viena
bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Kasatorius
teigia, kad jam tokios rūšies bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo
principui, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai jam netaikė
BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje
numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui,
teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę
bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką BK 54 straipsnio
3 dalies nuostatos taikomos tuo atveju, jeigu nustatomos išimtinės aplinkybės,
dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už
šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Kartu pažymėtina, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas
galima tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų. Pirmosios bei
apeliacinės instancijos teismai nei pagrindų, leidžiančių taikyti BK 62
straipsnį, nei išimtinių aplinkybių, kurioms esant galimas BK 54 straipsnio 3
dalies nuostatų taikymas, nenustatė. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai
dėl šių Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų taikymo buvo nurodyti ir
apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į juos motyvuotai
atsakyta ir paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo prašymą atmetė
netinkamai aiškindamas ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, teisėjų kolegija
neturi pagrindo.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo
nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas
nepagrįstu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK
382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. L. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Josifas
Tomaševičius
Antanas
Klimavičius
Aldona
Rakauskienė