Administracinė byla Nr. A-542-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04208-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Dirvono, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas D. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. su   pertraukomis jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis suėmimo sąlygomis. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis draudžia žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis. Analogiškas draudimas nustatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje nurodyta, kad  suimtiesiems turi būti užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas teigė, kad jis  buvo laikomas perpildytoje kameroje.  Buvimas tokiomis sąlygomis  23 val. per parą yra nepakenčiamas: nėra galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėdavo galvą, negalima gerai išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai, pareiškėjas tapo irzlus, nervingas. Siekdamas atkreipti administracijos dėmesį į prastas gyvenimo sąlygas, pareiškėjas badavo, neteko svorio, pašlijo jo sveikata. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip turėjo veikti (CK 6.271 straipsnis), todėl pareiškėjas patyrė  neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis), kurią įvertino 20 000 Lt.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 6–10) atsakovo atstovas pateikė duomenis apie pareiškėjo  laikymo Lukiškių TI-K  konkretų laikotarpį ir sąlygas. Paaiškino, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 22 d. atvyko į šią įstaigą ir šioje įstaigoje su pertraukomis buvo  laikomas  iki 2012 m. lapkričio 15 d. (paskutinio išvykimo iš Lukiškių TI-K). Pareiškėjas iš Lukiškių TI-K buvo išvykęs 2012 m. vasario 23 d. – 2012 m. balandžio 27 d., 2012 m. gegužės 7 d. – 2012 m. rugsėjo 7 d., 2012 m. rugsėjo 17 d. – 2012 m. spalio 24 d., 2012 m. spalio 30 d. – 2012 m. lapkričio 14  d. laikotarpiais (2012 m. lapkričio 14  d. atvyko, 2012 m. lapkričio 15 d. vėl išvyko).  Dėl pareiškėjo suėmimo  sąlygų atsakovo atstovas paaiškino, kad  2012 m. vasario 22 d. vakare, 2012 m. balandžio 28 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 8 d. – 2012 m. rugsėjo 11 d., 2012 m. rugsėjo 12 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 13 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 14 d. ryte, 2012 m. spalio 25 d. – 2012 m. spalio 29 d., 2012 m. lapkričio 14 d. vakare vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimus. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius – 954 asmenys. Šis skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Lukiškių TI-K yra įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Į kameras visą laiką išduodamas  tam reikalingas inventorius, valymo priemonės. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kameros vėdinamus natūraliu būdu per tam pritaikytus langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymą, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dieną specialiai tam skirtoje teritorijoje, laikantis minėto įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos  CK 6.271 straipsnyje nustatytos  civilinės  atsakomybės sąlygos  – neteisėtų veiksmų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu (b. l. 98–101) pareiškėjo D. T. skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios pareiškėjas reikalauja iš Lietuvos valstybės už netinkamas laikymo Lukiškių TI-K sąlygas atitinkamais laikotarpio 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. periodais.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama (administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009), kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) tik minėti teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Aplinkybė, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui. Ištyręs įrodymus  teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. vasario 22 d., išvyko 2012 m. lapkričio 15 d. Pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 119 (plotas –7,31 m2), Nr. 361 (plotas 7,47 m2), Nr. 320 (plotas 7,76 m2), Nr. 356 (plotas 8,31 m2), Nr. 120 (plotas 7,38 m2), Nr. 386 (plotas 26,81 m2), Nr. 122 (plotas 7,38 m2) kartu su 1–3 asmenimis. Iš duomenų  apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas (b. l. 6–7, 11–12) teismas nustatė, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius  nebuvo stabilus. Teismas nustatė, kad  pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K kamerose  Įsakymu Nr. V-124 nustatytą  minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kameroje normą vienam asmeniui (ne mažiau kaip 3,6 kv. m) atitiko šiomis dienomis: 2012 m. vasario 22 d., 2012 m. balandžio 28 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 8 d. – 2012 m. rugsėjo 11 d., 2012 m. rugsėjo 12 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 13 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 14 d. ryte, 2012 m. spalio 25 d.– 2012 m. spalio 29 d., 2012 m. lapkričio 14 d.  Atitinkamais laikotarpiais, t.y.  2012 m. vasario 23 d. – 2012 m. balandžio 27 d., 2012 m. gegužės 7 d. – 2012 m. rugsėjo 7 d., 2012 m. rugsėjo 17 d. – 2012 m. spalio 24 d., 2012 m. spalio 30 d. – 2012 m. lapkričio 14  d.,  pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas nenurodė asmenų apgyvendinimo kamerose laiko valandomis. teismas pareiškėjo kalinimo kamerose dienas skaičiavo apytiksliai, t.y. vieną parą dalindamas per pusę.  Remdamasis nurodytais duomenimis, teismas  nustatė, kad  pareiškėjas  atitinkamais  ginčo laikotarpio  nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d. periodais Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 29 paras, iš jų 13 parų buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, o 16 parų  jam nebuvo užtikrinta Įsakymu Nr. V-124 numatyta minimali 3,6 kv.m gyvenamojo ploto vienam asmeniui  norma, t.y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas žalos atsiradimą iš esmės sieja su minimalaus ploto vienam asmeniui neužtikrinimu ir iš to kilusių pasekmių, taip pat teigia, jog neturėjo galimybės pasimankštinti, trūko oro.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo atsiliepime nurodytais paaiškinimais dėl šių nuostatų užtikrinimo, todėl pareiškėjo argumentus, kad nebuvo galimybės pasimankštinti, atmetė kaip nepagrįstus.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas  byloje nenustatė duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl nurodytų aplinkybių jis kreipėsi į įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymąsi. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo skundo argumentą, kad jam trūkdavo oro, vertino kaip abstraktų   ir jį atmetė.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nė 3,6 kv. m kameros ploto, o gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata (žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės), neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinės bylos Nr. A502-1774/2010, A756-116/2011, A756-122/2010).

Nustatydamas priteistiną sumą neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgė į tai, kad laikotarpis, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktų nustatytas gyvenamasis plotas vienam asmeniui, yra trumpas (16 parų); sukeltus fizinius nepatogumus; minimalios mėnesinės algos dydį; į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos dydį; pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta 20 000 Lt, todėl priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

Pareiškėjas D. T. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 108) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą, patenkinant pareiškėjo skundą ir priteisiant jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 20 000 Lt arba 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Apelianto nuomone, teismas, kuriam turėjo būti žinoma apie tai, kad Lukiškių TI-K pažeidžiamos ten laikomų asmenų teisės į tinkamaslaikymomas lauikymo  tais kidžiamos ten laikomų asmenų teisės  nustatymui, teismas priteisė pareiškėjui XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX sąlygas,  palaikė deklaratyvius atsakovo atstovo teiginius, nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, diskriminavo jį dėl socialinės (kalinamo asmens) padėties,  priėmė šališką sprendimą. Taip teismas pažeidė  Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 7 straipsnio 1 dalį, 53 straipsnį, 60 straipsnio 2 dalį, 79 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Lukiškių TI-K nuteistųjų laikymo sąlygos blogėja, administracija nesiima jokių priemonių šioms sąlygoms pagerinti. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliantas mano, kad vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, teismas  neturtinei žalai atlyginti turėtų priteisti jo prašomą sumą (6000 Eur).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią  kildina iš  to, kad atitinkamais laikotarpio  nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. periodais  jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neužtikrinant jam tinkamų suėmimo sąlygų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų  neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.  Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį  nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai  neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas  neturtinę žalą padariusios valstybės institucijos (Lukiškių TI-K) neteisėtais veiksmais nurodė minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui (3,6 kv. m) Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinimą. Teigė, kad perpildytose kamerose neturėjo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėdavo galvą, negalėjo gerai išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai, pareiškėjas  tapo irzlus, nervingas.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos  3 straipsnio  nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius  sprendžiant, ar  sulaikymo sąlygos  buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas  kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Pažymėtina ir tai, kad  EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant  kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją,  2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m.  vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

              Suėmimo  vykdymo sąlygų aspektu  minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas –  esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.   Higienos norma HN 76:2010  ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas  Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“  1.3.1 punkte.

LVAT  analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui  neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui ir kt.), vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas netinkamas suėmimo sąlygas šioje byloje siejo tik su nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos Lukiškių TI-K kameroje vienam asmeniui  neužtikrinimu, jo nurodytos aplinkybės, kad perpildytose kamerose  jis neturėjo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, jam trūkdavo oro, skaudėdavo galvą, negalėjo gerai išsimiegoti,  pareiškėjas  tapo irzlus, nervingas, dažnai kildavo konfliktai, laikytinos susijusiomis su pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatytu atsakovo atstovo (Lukiškių TI-K)  neveikimu taip, kaip ši institucija turėjo veikti  pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas  žalos atlyginimo dėl netinkamų suėmimo sąlygų prašė už laikotarpį nuo  2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. su pertraukomis, nenurodydamas jokių konkrečių duomenų  apie sulaikymo periodų trukmę ir aplinkybes (sulaikymo kamerų numerių, jose laikomų asmenų skaičiaus ir kt.), išskyrus tai, kad  jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (3.6 kv.m), ir skunde prašė, kad teismas šiuos duomenis išreikalautų iš Lukiškių TI-K. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz.,LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1796-858/2015,  2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Nagrinėjamos bylos atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo užtikrintas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytas  minimalus vienam asmeniui gyvenamosios patalpos plotas, tenka atsakovui, kurį atstovauja Lukiškų TI-K. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartimi priimdamas pareiškėjo skundą, be kita ko, įpareigojo Lukiškių TI-K pateikti duomenis (ABTĮ 68 straipsnio 3 dalis) apie pareiškėjo suėmimo sąlygas už ginčui aktualų laikotarpį. Iš atsakovo atstovo pateiktų pirmosios instancijos teismui duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K pateikė teismui detalius duomenis  apie pareiškėjo  suėmimo vykdymo šioje įstaigoje konkrečius laikotarpius ir sąlygas (kamerų, kuriose buvo laikytas pareiškėjas, numerius, jų plotus, tose kamerose kiekvieną parą laikytų asmenų skaičių) minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimo aspektu, taip pat kitas suėmimo vykdymo sąlygas (Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. aktus dėl Higienos normos HN 76:2010 laikymosi; paslaugų teikimo sutartis dėl  deratizacijos ir dezinfekcijos paslaugų  teikimo).

Teismas iš atsakovo pateiktų nustatė, kad ginčui aktualus laikotarpis  yra  nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d., o ne iki  2012 m. lapkričio 30 d., kaip teigė pareiškėjas. Byloje esančioje kalinamojo (suimtojo) asmens įskaitos kortelėje (D. T. asmens byla Nr.0531-12) pažymėta, kad pareiškėjas  2012 m. lapkričio 15 d. išvyko iš Lukiškių TI-K. Taigi teismas ginčui aktualų laikotarpį pagal atsakovo atstovo pateiktus į bylą įrodymus patikslino pagrįstai, be to, nustatė, kad šio laikotarpio atitinkamais periodais  pareiškėjas  Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas iš viso 29 paras, iš jų 16 parų neužtikrinant  Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyto minimalaus  gyvenamojo ploto vienam asmeniui (ne mažiau kaip 3,6 kv. m).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovo atstovas 16 parų neužtikrino pareiškėjui tinkamų suėmimo sąlygų minimalaus  gyvenamojo ploto vienam asmeniui aspektu, konstatavo, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, todėl pareiškėjas patyrė nepatogumus, dvasines kančias, t.y. patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis) už kurią  pagrįstai prašo kompensacijos pinigais. Įvertinęs aplinkybes, turinčias įtakos priteistinos piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymui, teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo argumentą, kad jam nebuvo galimybės pasimankštinti, teismas atmetė kaip nepagrįstą, pažymėdamas, kad pagal Suėmimo vykdymo  įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji  turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore ir teismui nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais, kad  ši pareiškėjo teisė nebuvo pažeista. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nenurodė, kad jo sulaikymo sąlygos buvo pažeistos  sulaikytojo teisės pasivaikščioti gryname ore aspektu. Priešingai,  negalėjimą pasivaikščioti ir pasimankštinti pareiškėjas siejo su laikymu perpildytoje kameroje 23 val. per parą, teigdamas, kad jis negalėjo atitinkamai judėti kameroje (pasivaikščioti, pasimankštinti) dėl jos perpildymo. Ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kaip jau buvo minėta,  vertintina kaip pirmosios instancijos teismo nustatyto pažeidimo, kad pareikėjui atitinkamais suėmimo vykdymo Lukiškų TI-K periodais nebuvo užtikrinta minimali  Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodyta gyvenamojo ploto vienam asmeniui norma, dalis.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo argumentus, sprendime pagrįstai akcentavo tai, jog pareiškėjo skunde nusiskundimai dėl oro trūkumo yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas oro trūkumą kameroje siejo tik su kamerų perpildymu, nedetalizuodamas jokių aplinkybių. Iš Lukiškių TI-K pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad ginčui aktualaus laikotarpio  nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d., kurio  atitinkamais periodais pareiškėjas su pertraukomis iš viso 29 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K, iš jų 16 parų neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui normos, aspektu yra aktualios 4 kameros, t.y. kameros Nr.120, Nr.125, Nr.320, Nr.356.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC) patikrinimų už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. aktų dėl Higienos normos HN 76:2010 laikymosi (iš viso 20 operatyvaus ir grįžtamojo patikrinimo aktų) matyti, kad  dėl ginčui aktualių Lukiškių TI-K kamerų buvo nustatyta, kad  kamera  Nr.120 (šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas po vieną parą 2012 m. balandžio 27 d. ir 2012 m. spalio 24 d.)  buvo tikrinta 2012 m. rugsėjo 5-6 d., 2012 m. lapkričio 14 d.; kamera Nr.125 (šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vieną parą 2012 m.  rugsėjo 7 d.) buvo tikrinta 2012 m. kovo 12 d., 2012 m. gegužės 17 d., 2012 m. lapkričio 9 ir 26 d. Visais atvejais konstatuota, kad šios kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, Higienos normos HN 76:2010 24 punkto pažeidimų nenustatyta. Ginčui aktualios  dienos  patenka  į  tarpus tarp tikrinimo laikotarpių ir atsižvelgiant į tai, kad visais atvejais  buvo nustatyta, jog minėtos kameros vėdinamos Higienos normos HN 76:2010 24 punkte numatytu būdu, nėra pagrindo išvadoms, kad buvo kitaip ir pareiškėjo sulaikymo laikotarpiais. Kamera Nr.356 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2012 m. rugsėjo 8 d.iki 2012 m. rugsėjo 16 d.) buvo tikrinta 2012 m. gruodžio 3 d. ir 2012 m. gruodžio 17 d., t.y. po praėjus beveik 3 mėnesiams po pareiškėjo išvykimo, žiemą, ne Higienos normos HN 76:2010 24 punkto, o kitais aspektais, tačiau 2012 m. gruodžio 4 d. patikrinimo akte užfiksuota aplinkybė, kad kameroje buvo pravertas langas, liudija, kad šioje kameroje įrengtas atidaromas langas. Pateiktuose į bylą Vilniaus VSC patikrinimo aktuose nėra duomenų apie tai, kad 2012 metais buvo tikrinta kamera Nr.320 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2012 m. balandžio 28 d. iki 2012 m. gegužės 6 d.). Atsižvelgiant į minėtus bylos duomenis, taip pat į tai, kad pareiškėjo nusiskundimai oro trūkumu  nedetalizuoti  ir siejami tik su kamerų perpildymu, todėl galimi nepatogumai šiuo aspektu gali būti vertinami tik kaip pažeidimo, numatyto Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, dalis, nes konstatuoti Higienos normos HN 76:2010 24 punkto pažeidimą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą  ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimtimi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, jog dėl ginčui aktualaus periodo (16 pareiškėjo suėmimo parų neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos) yra  visos  CK 6.271 straipsnyje nurodytos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei už  pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Atsakovo atstovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, t.y. neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas  pasekmes (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus ir dvasines kančias), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su  atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad suėmimo ar bausmės vykdymo įstaigos administracijos argumentai,  jog ji dėl atitinkamų priežasčių tam tikrą laiką neturi  galimybės  suimtam (kalinamam) asmeniui  užtikrinti minimalaus teisės aktų nustatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti  dėl to atsiradusią  neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 -890/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1655/2013).

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą nėra pagrindo. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į itin trumpą pažeidimo trukmę (iš viso 16 parų) ir tai, kad pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, o susidėjo iš atskirų dalių, tarp kurių yra atitinkami intervalai. Pareiškėjas  per jo nurodytą beveik  9 mėnesių laikotarpį  (nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d.)  Lukiškių TI- K per 5 kartus iš viso buvo laikomas 29 (1+10 +10 +7 +1) paras. Šiuos pareiškėjo suėmimo vykdymo laikotarpius skiria įvairūs intervalai (nuo pusės mėn. iki 4 mėn. Atitinkamai į atskiras 3 dalis skaidosi ir ta suėmimo vykdymo laikotarpio dalis (iš viso 16 parų), kai pareiškėjui šioje įstaigoje nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto vienam asmeniui norma. Pareiškėjas teismui nenurodė jokių konkrečių nusiskundimų dėl suėmimo vykdymo Lukiškių TI- K sąlygų kokiu nors kitu aspektu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą, ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų sulaikytųjų. Todėl pareiškėjo sulaikymo sąlygas šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti „žeminančiomis“ Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Įvertinusi apeliacinio skundo (b. l. 108) turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, prašydamas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nenurodė kokių būtent jo skunde nurodytų aplinkybių teismas neištyrė ir ką būtent turėtų nustatyti nagrinėdamas bylą iš naujo. Apeliantas neteigia, kad teismas ginčui aktualias aplinkybes minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui užtikrinimo prasme nustatė neteisingai, nenurodo jokių konkrečių  nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teismo motyvais, argumentų, tik išdėsto bendro pobūdžio teiginius, jog Lukiškių TI-K nuolat pažeidžiamos ten laikomų asmenų teisės, padėtis negerėja, o bylą nagrinėjęs teismas, žinodamas apie tai, priėmė šališką sprendimą, diskriminavo pareiškėją dėl socialinės (kalinamo asmens) padėties. Iš apelianto argumentų matyti, kad jo netenkina teismo priteista 100 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Primindama, kad pareiškėjas, pateikęs teisme reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas kiekvienoje individualioje byloje nagrinėja konkretų ginčą ir turi nustatyti tam konkrečiam ginčui svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas šio reikalavimo, kitų procesinės teisės bei materialinės teisės normų. Teisėjų kolegija sutinka su teismo argumentais, kad šiuo konkrečiu atveju 100 Eur  yra adekvati, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkanti suma atlyginti neturtinę žalą. Tai lemia itin trumpas pažeidimo laikotarpis (iš viso 16 parų), kuris nėra ištisinis, o susideda iš 3 laikotarpių tarp kurių yra 1-4 mėnesių intervalai. Pagal atsakovo pateiktus duomenis pažeidimų laiku kamerose laikomų asmenų skaičius kiekvieną parą bei atitinkamą jos dalį nebuvo stabilus, plotas keitėsi nuo 2,05 kv.m iki 2,77 kv.m, be to, tarp ploto pažeidimo parų įsiterpdavo paros, kuriomis gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui  atitikdavo  nustatytą minimalią ir siekdavo 4,1- 4,5 kv. m. Tik dviem atvejais (pareiškėjo etapavimo į Lukiškių TI-K dienomis) pareiškėjas buvo laikomas itin ankštomis sąlygomis, kai vienam asmeniui teko po 1,64 kv.m ir 1,94 kv.m, tačiau šie atvejai yra pavieniai, trumpalaikiai, neviršijo 1 paros. Byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog nebuvo sąlygų vėdinti kameras Nr.120, Nr.125, Nr.320, Nr.356, kuriose  pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Pareiškėjas turėjo galimybę kasdien 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Byloje teismui nebuvo pagrindo konstatuoti šiuo laikotarpiu kokių nors kitų neigiamų suėmimo sąlygų poveikį pareiškėjui. Byloje nėra duomenų, kad dėl šių itin trumpai trukusių atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui, kuris yra jaunas asmuo (gim. 1986 m.), CK 6.250 straipsnio prasme būtų kilę kokios nors ilgalaikės pasekmės (sveikatos sutrikimai ar pan.), o trumpalaikį poveikį (neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme) teismas įvertino adekvačia pažeidimo trukmei, intensyvumui suma. Todėl padidinti priteistiną sumą neturtinei žalai atlyginti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo  sutikti  su apeliacinio skundo argumentu esą pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis,  Konvencijos  6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į  bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ 46 straipsnio 4 dalis, 47-471 straipsniai). Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 47–471  straipsnių normose įtvirtintas  teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą (ABTĮ 47 straipsnio 1, 5, 6 dalys).

EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt v. Denmark). Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo teisėjui, paskirtam nagrinėti bylą, nušalinimo nepareiškė. Tai reiškia, kad pareiškėjui dėl teisėjo nešališkumo abejonių nekilo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, esą teismas buvo šališkas ir jį diskriminavo dėl socialinės (kalinamo asmens) padėties, nepagrįstas jokiais argumentais, kurie atitiktų pirmiau minėto objektyviojo testo kriterijus, minėtas apelianto teiginys iš esmės siejamas su teismo priimtu pareiškėjui nepalankiu procesiniu sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodant jokių konkrečių  nesutikimo su teismo sprendimu ir jame nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teismo motyvais argumentų, apsiribojant  deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Tai, kad teismas nepatenkina asmens skundo ir jį išsprendžia ne taip, kaip to norėtų pareiškėjas,  negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti minėtose, tarp jų ir  apelianto išvardytose įstatymų  normose įtvirtintą, asmens (šiuo atveju apelianto)  teisės   į  nešališką teismą pažeidimą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė objektyviai, visapusiškai, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.  Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys