Civilinė byla Nr. 3K-3-33/2011

 Procesinio sprendimo kategorijos:

44.2.1; 44.2.2; 44.5.2.5

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. vasario 7 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal V. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos 238 000 Lt turtinės ir 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. A. K., kaip vienintelis visų UAB „Autokras“ akcijų savininkas, 2003 m. gruodžio 12 d. akcijų pasirašymo sutartimi padidino bendrovės įstatinį kapitalą (tuo metu – 10 000 Lt), naujai išleidžiant 2000 vnt. paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės akcijų. 2004 m. vasario 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas už 38 000 Lt nusipirko iš A. K. visas – 2100 – paprastąsias vardines UAB „Autokras“ akcijas. Ieškovas nurodė, kad 2004 m. vasario 26 d. jis, buvęs akcijų savininkas A. K., buvęs bendrovės direktorius A. L. ir naujasis direktorius S. K., vykdydami tos pačios dienos visuotinio UAB „Autokras“ akcininkų susirinkimo nutarimus, pabandė pergabenti UAB „Autokras“ dokumentus, antspaudą ir materialines vertybes iš privačios valdos, priklausančios K. šeimai, į naująją įmonės buveinę. Kilus konfliktui, nurodytų daiktų pergabenti nepavyko. Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroras 2004 m. kovo 3 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl to, kad ieškovas, prisistatęs naujuoju bendrovės akcininku, pasiėmė įmonės steigimo ir buhalterijos dokumentus, nors tokios teisės esą neturėjo, nes 2003 m. gruodžio 10 d. sutartimi A. K. akcijas pardavė R. K. (BK 294 straipsnio 1 dalis). Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. kovo 4 d. nutartimi leido daryti UAB „Autokras“ dokumentų bei daiktų poėmį. Šios nutarties pagrindu 2004 m. kovo 5 d. atliekant poėmį dalyvavo ir policijos pareigūnas Š. Ž., kuris 2004 m. vasario 27 d. tarnybiniame pranešime buvo nurodęs, kad asmeniškai pažįsta su byla susijusius asmenis. Ieškovo teigimu, Kauno miesto Panemunės PK nepagrįstai bendrovės antspaudą ir dalį dokumentų 2004 m. kovo 10 ir 18 d. atidavė R. K., save pristačiusiai bendrovės direktore; prokuroro veiksmai, atiduodant R. K. poėmio metu paimtus dokumentus ir antspaudą, akivaizdžiai neteisėti, nes prokuroras: 1) pažeidė BPK, nevykdydamas savo tiesioginių pareigų, t. y. netirdamas akivaizdžiai nusikalstamos veikos požymių turinčių aplinkybių (BPK 2 straipsnis); 2) nepagrįstai ir neteisėtai atidavė dokumentus bei antspaudą moteriai, kuri prisistatė esanti įmonės direktorė, nors nebuvo jokio pagrindo tuo tikėti – Juridinių asmenų registre buvo nurodytas visai kitas vienasmenis valdymo organas. Ieškovas pažymi, kad R. K. pateikė 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo sutartį, geriausiu atveju įrodančią, kad ji įsigijusi mažiau kaip penkis procentus (t. y. 100 vnt.) bendrovės akcijų, nors to Registrų centre nebuvo įregistruota. Be to, prokuroras nereagavo į ieškovo skunduose nurodytą informaciją, kad R. K. neteisėtai pasiskelbė direktore, ignoravo Registrų centro informaciją ir neatėmė dokumentų bei antspaudo; šie sistemingai atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmai faktiškai leido kitiems asmenims užvaldyti ir išeikvoti ieškovo turtą. Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. vasario 3 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-00134-52/2006, pripažino negaliojančia A. K. ir R. K. 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Anot ieškovo, šį sprendimą teismas priėmė įvertinęs bylos medžiagą, kuri buvo žinoma visą laiką nuo 2004 m. kovo mėn. Be to, aplinkybę, kad R. K. ir prokuroras žinojo apie įstatinio kapitalo padidinimą (2003 m. gruodžio 12 d.), įrodo R. K. 2004 m. kovo 1 d. ieškinys su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti vykdyti įstatinio kapitalo padidinimą. Ieškovas pažymi, kad bandant pergabenti bendrovės dokumentus nebuvo pažeista įstatymų nustatyta tvarka, todėl prokuroras, pradėdamas ikiteisminį tyrimą dėl savavaldžiavimo, neteisingai įvertino situaciją, faktus ir neteisėtai taikė procesinės prievartos priemonę – poėmį. Prokuroras net ir po Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 2 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones (uždrausti vykdyti A. K. ir R. K. 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat uždrausti šią sutartį įregistruoti VĮ Registrų centre, R. K. priimti sprendimus dėl įstatinio kapitalo didinimo, įstatų pakeitimo, direktoriaus keitimo, bendrovės vardu disponuoti bendrovės turtu, sudarinėti sandorius, valdyti sąskaitas) tendencingai nesvarstydamas antspaudo paėmimo iš R. K. tokiu neteisėtu neveikimu leido R. K. toliau valdyti įmonę. Ieškovas pabrėžia, kad apie tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą asmeniui turi būti pranešta nedelsiant, tačiau R. K. nutartis įteikta praėjus beveik dviem mėnesiams nuo jos priėmimo; taip nutartį priėmęs teismas neteisėtai neužtikrino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tuo tarpu R. K., pasirašydama kaip bendrovės direktorė, 2004 m. gegužės 3 d. iš bendrovės kasos išmokėjo 485 719,41 Lt atskaitingiems asmenims, 4692,73 Lt atlyginimams už 2004 m. balandžio mėnesį ir 12 754,71 Lt kaip deponuotą atlyginimą; dar 27 426,71 Lt atskaitingiems asmenims išmokėta nuo 2004 m. gegužės 4 d. iki gegužės 7 d. Iš nurodytų sumų 232 776 Lt vertintini kaip bendrovei padaryti nuostoliai, nes nepateikta šias išlaidas pateisinančių dokumentų. Be to, 2004 m. kovo 22 d. civilinėje byloje buvo pateiktas A. K. prašymas dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, tačiau šio prašymo teismas nenagrinėjo. Toks neteisėtas teisėjo neveikimas, ieškovo nuomone, yra viena iš tiesioginių priežasčių, dėl kurios kilo reikalaujama atlyginti žala. Ieškovas taip pat nurodė, kad Kauno miesto apylinkės prokuroras ikiteisminį tyrimą dėl R. K. veiksmų pradėjo tik 2005 m. rugsėjo 20 d., t. y. praėjus pusantrų metų po R. K. pasiskelbimo UAB „Autokras“ direktore. Tas pats prokuroras 2005 m. gruodžio 22 d. priėmė nepagrįstą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl UAB „Autokras“ aplaidžiai tvarkomos apskaitos – šio veiksmo neteisėtumą patvirtina generalinio prokuroro pavaduotojo nutarimas dėl pirmiau nurodyto nutarimo panaikinimo (kaip neteisėto). Anot ieškovo, toks prokurorų neveikimas ne tik neužkirto kelio žalai atsirasti, bet ir skatino R. K. neteisėtus veiksmus iššvaistant bendrovės turtą ir padarant ieškovui materialią žalą. Priešieškinis civilinėje byloje dėl A. K. ir R. K. 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia įteiktas 2004 m. kovo 26 d., o teismo sprendimas priimtas tik 2006 m. vasario 3 d. Anot ieškovo, toks civilinės bylos vilkinimas pripažintinas neteisėtu. Ieškovo teigimu, jam padarytą žalą sudaro 38 000 Lt sumokėtų A. K. už akcijas ir 200 000 Lt, iššvaisčius ieškovui priklausančios bendrovės turtą – 485 719,41 Lt, iš kurių 232 776 Lt vertintini kaip bendrovei padarytas nuostolis, ir žala dėl negalėjimo pasinaudoti teisėmis valdyti bendrovę ir gauti iš jos pelno. Be to, ieškovas nurodė, kad nuo pat 2004 m. vasario 26 d. (kai nepavyko pervežti bendrovės dokumentų) jis tebejaučia didžiulę įtampą, stipriai pablogėjo sveikatos būklė; pareigūnų neteisėtų veiksmų virtinė palaužė jį psichologiškai.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-146-04 buvo pradėtas 2004 m. kovo 3 d. pagal R. K. pareiškimą dėl savavališkai išvežtų UAB „Autokras“ dokumentų, nustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, požymius. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik dėl savavaldžiavimo, kurį galbūt įvykdė ieškovas ir kartu su juo dokumentus bandę išvežti asmenys. Baudžiamojoje byloje buvo pateiktos dvi UAB „Autokras“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartys, pagal kurias R. K. įsigijo akcijas 2003 m. gruodžio 10 d., o ieškovas jas pirko vėliau – 2004 m. vasario 3 d. Kilus konfliktui tarp asmenų, laikančių save tų pačių UAB „Autokras“ akcijų savininkais, dar iki pradedant ikiteisminį tyrimą, Kauno miesto apylinkės teisme 2004 m. kovo 1 d. gautas R. K. ieškinys. Iškeltoje civilinėje byloje buvo nagrinėti ieškinio ir priešieškinio reikalavimai dėl akcijų įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Ieškovo nurodomos aplinkybės dėl Juridinių asmenų registre įregistruotų duomenų taip pat buvo ginčo objektas, kai reikėjo nustatyti, ar įregistruotieji duomenys buvo atlikti galiojančių sutarčių ir teisėtų sprendimų pagrindu, o registro duomenys galėjo būti vertinami atitinkamose baudžiamojo ar civilinio proceso stadijose tik kaip įrodymai, patvirtinantys dalį nurodomų aplinkybių, bet negalintys eliminuoti fakto, kad vienu metu pagal pateiktas sutartis egzistavo du asmenys, laikantys save vieninteliu bendrovės akcininku. Dėl to, teismo vertinimu, įrašai Juridinių asmenų registre buvo tik išvestiniai įrodymai baudžiamojoje byloje. Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. kovo 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovams A. K. ir V. B. dėl vienintelio akcininko sprendimų pripažinimo negaliojančiais, sandorių pripažinimo negaliojančiais, įstatinio kapitalo padidinimo pripažinimo negaliojančiu, nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė vykdyti A. K. ir V. B. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, šią sutartį įregistruoti VĮ Registrų centre, taip pat vykdyti 2004 m. vasario 26 d. V. B. sprendimą atleisti iš pareigų UAB „Autokras“ direktorių A. L. ir paskirti naują direktorių S. K.; uždraudė V. B. priiminėti UAB „Autokras“ akcininko sprendimus, S. K. – atlikti UAB „Autokras“ direktoriaus funkcijas. 2004 m. kovo 15 d. nutartimi teismas taikė papildomas laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė VĮ Registrų centrui vykdyti A. K. 2003 m. gruodžio 12 d. sprendimą padidinti UAB „Autokras“ įstatinį kapitalą 200 000 Lt suma, taip pat vykdyti UAB „Autokras“ akcininko A. K. sprendimus, priimtus po 2003 m. gruodžio 10 d. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovo kaip akcininko teisės iš esmės buvo apribotos civilinėje byloje priimta 2004 m. kovo 2 d. nutartimi, galiojusia iki 2005 m. lapkričio 3 d., todėl teismas atmetė ieškovo argumentą, kad prokuroro veiksmai neleido ieškovui įgyvendinti jo kaip akcininko teisių. Teismo sprendimas, kuriuo A. K. ir R. K. 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia, įsiteisėjo 2006 m. vasario 3 d. ir akivaizdu, kad ne tik prokuroras, bet ir niekas kitas negalėjo iki sprendimo įsiteisėjimo žinoti, koks bus priimtas sprendimas civilinėje byloje. Atsižvelgdamas į Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 2 d. nutartį, kuria apriboti ieškovo ir A. K. veiksmai, susiję su įmonės valdymu, taip pat į tai, kad ginčas dėl teisių į akcijas buvo nagrinėtas civilinio proceso tvarka, teismas konstatavo, jog prokuroras ar ikiteisminio tyrimo tyrėjas neturėjo pagrindo neatiduoti prašomų dokumentų, reikalingų įmonės veiklai plėtoti, nes pradinėje tyrimo stadijoje nebuvo pakankamai duomenų dėl abiejų akcijų perleidimo sutarčių pasirašymo aplinkybių, o VĮ Registrų centro duomenys gali būti vertinami tik kaip vienas iš įrodymų, sprendžiant klausimus dėl dviejų sutarčių sudarymo. FNTT specialisto išvada leidžia teigti, kad, išmokant iš bendrovės kasos 530 593,56 Lt, išlaidų orderius pasirašiusiems asmenims buvo reikalingi kasos išlaidų orderiai (kurie nėra griežtos apskaitos dokumentai) ir grynieji pinigai kasoje, o nurodyti dokumentai ar pinigai nebuvo prokurorų paimti ir po to atiduoti R. K., taip pat nėra duomenų, kad šiuos dokumentus ar pinigus būtų paėmęs ir 2004 m. vasario 26 d. išsivežęs ieškovas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles, kasos išlaidų orderių pildymui nekeliama reikalavimo įrašų teisingumą patvirtinti įmonės antspaudu, nes kasos išlaidų orderiai yra tik pasirašomi įmonės vadovo ir finansininko bei pinigus gavusio asmens. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog jeigu prokuroras ar tyrėjas nebūtų atidavęs nurodomų dokumentų ar antspaudo, R. K. nebūtų galėjusi atlikti veiksmų dėl 530 593,56 Lt išmokėjimo iš bendrovės kasos. Dėl tų pačių argumentų atmestini ieškovo argumentai, kad prokurorai ignoravo ieškovo ir A. K. reikalavimus paimti iš R. K. antspaudą. Teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo metu neatlikus pirminių apklausų ir nesurinkus galimų ir pakankamų įrodymų, prokuroras neturėjo jokio pagrindo neleisti R. K. valdyti įmonės ar uždrausti jai disponuoti įmonės turtu. 2004 m. spalio 25 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad tiek 2004 m. vasario 3 d., tiek 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartyse kaip pardavėjas pasirašė A. K.. Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje pagal A. K. priešieškinį ieškovei R. K. taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė vykdyti A. K. ir R. K. 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, uždraudė šią sutartį įregistruoti VĮ Registrų centre, taip pat R. K. priimti sprendimus dėl įstatinio kapitalo didinimo, įstatų pakeitimo, direktoriaus keitimo, bendrovės vardu disponuoti bendrovės turtu, sudarinėti sandorius, valdyti sąskaitas. Ši nutartis buvo pavesta vykdyti atsakovo pasirinktam antstoliui. Teismo vertinimu, priėmus nurodytą nutartį, prokuroro veiksmai negalėjo turėti įtakos jokiems R. K. veiksmams valdant UAB „Autokras“, nes būtent asmuo, kuriam nutartimi taikomi apribojimai, o ne prokuroras, privalo jų laikytis ir atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimo jam momento, nuo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre momento (CPK 145 straipsnio 8 dalis). Nustačius, kad yra pagrindas įtarti, jog R. K., savavališkai vykdydama ginčijamą teisę, įgijo teisę į UAB „Autokras“ 2100 vnt. vardinių akcijų ir taip užvaldė bendrovės turtą bei padarė didelės žalos bendrovei, 2005 m. rugsėjo 20 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl R. K. savavaldžiavimo; 2005 m. rugpjūčio 19 d. prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą ir dėl UAB „Autokras“ aplaidžiai tvarkomos buhalterinės apskaitos. Teismas sprendė, kad bylos duomenys nepatvirtina prokurorų tokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovui galėjo atsirasti žala. Teismas konstatavo, kad policijos pareigūnai ar įvykio (2004 m. vasario 26 d.) vietoje buvęs tyrėjas ne tik neprivalėjo užtikrinti dokumentų pergabenimo ar nustatyti jų pergabenimo tvarką kažkokiu būdu, bet priešingai – neturėjo teisės kištis į dokumentų ėmimo ar vežimo į kitą vietą klausimus; prie to, kad dokumentai buvo neapskaityti ir dalis jų galbūt prarasta, prisidėjo ir ieškovas, kai dalis dokumentų 2004 m. vasario 26 d. buvo pakrauta į automobilį ir išvežta, nesurašius jokio perdavimo-perėmimo akto, nepadarius jokio imamų dokumentų apyrašo, todėl nėra objektyvių žinių, kas buvo išvežta ir ar visi išvežti dokumentai buvo paimti poėmio metu. Nurodęs, kad ieškovo kaip akcininko teisės buvo apribotos civilinėje byloje priimta 2004 m. kovo 2 d. nutartimi, galiojusia iki 2005 m. lapkričio 3 d., R. K. kaip akcininkės teisės – 2004 m. balandžio 2 d. nutartimi, galiojusia iki 2005 m. spalio 21 d., kad 2004 m. gegužės 17 d. nutartimi buvo paskirtas įmonės administratorius, o 2004 m. gruodžio 13 d. Kauno apygardos teismo nutartimi iškelta UAB „Autokras“ bankroto byla, teismas konstatavo, jog visi klausimai dėl akcininkų teisių ir jų apribojimų buvo spręsti civiline tvarka, todėl aplinkybės dėl prokuroro veiksmų nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų veiksmai nulėmė ieškovo negalėjimą pasinaudoti akcininko teisėmis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad FNTT specialisto išvadoje nustatyta, jog pagal UAB „Autokras“ balansinius duomenis nuo 2003 m. gruodžio 31 d. bendrovė jau buvo nemoki; pažymėjo, kad tyčinio bankroto nenustatyta, kreditorių reikalavimai susidarė per ilgą bendrovės valdymo laikotarpį. Įvertinęs civilinės bylos nagrinėjimo trukmę, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog procesas buvo per ilgas, konkrečios teismo kaltės ieškovas nei nurodė, nei įrodinėjo. Sutikęs su ieškovo argumentu, kad civilinę bylą nagrinėjusio teisėjo neišnagrinėtas ieškovo 2004 m. kovo 22 d. prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, yra teisėjo darbo trūkumas – neteisėtas neveikimas, teismas pažymėjo, kad šis neveikimas galėtų būti susijęs priežastiniu ryšiu su atsiradusios žalos išieškojimo negalimumu, jeigu toks būtų vykdomas; tačiau šiuo atveju, kai net nenustatyta kalto už žalos padarymą asmens bei žalos dydžio, negalima nustatyti ir nurodytų teisėjo neteisėtų veiksmų priežastinio ryšio su žala dėl priteistos žalos išieškojimo negalimumo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis; pažymėjo, kad tik neteisėti veiksmai yra deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas, tuo tarpu įstatymo nustatyta tvarka nenustatyta procesinių veiksmų neteisėtumo. Kolegija nurodė, kad neteisėti veiksmai – tai įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatyti baudžiamojo proceso normų pažeidimai, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, teismas (teisėjas), priimdami sprendimą dėl procesinės prievartos priemonių taikymo. Nesutikdama su ieškovo argumentais, kad, Kauno miesto apylinkės teismui 2006 m. vasario 3 d. priėmus sprendimą pripažinti 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo sutartį niekine, ikiteisminio tyrimo metu nei policijos pareigūnai, nei prokurorai esą negalėjo remtis nurodyta sutartimi, kolegija konstatavo, jog sandorių negaliojimo institutas apima tiek niekinius, tiek nuginčijamus sandorius; sandoris pripažįstamas niekiniu ne de facto, bet de jure, t. y. kol jis įstatymų nustatyta tvarka nepripažintas negaliojančiu, jis galioja; tik esant teismo sprendimui pripažinti sandorį niekiniu, galima konstatuoti, jog toks sandoris negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu R. K. akcijų įsigijimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu tik 2006 m. vasario 3 d. Pradedant ikiteisminį tyrimą buvo duomenų, kad R. K. akcijas įsigijo 2003 m. gruodžio 10 d., o V. B. – vėliau (2004 m. vasario 3 d.), nė vienas iš jų akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių neįregistravo Juridinių asmenų registre. Kolegijos vertinimu, esant ginčui dėl akcijų nuosavybės teisių, pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje prokuroras ir negalėjo laikytis kitokios pozicijos, kaip vertinti akcijų pirkimo-pardavimo sutartis formaliai – pagal pirkimo-pardavimo datą (CK 1.75 straipsnio 3 dalis). Kolegijos vertinimu, prokuroras neturėjo galimybės neatiduoti nei buhalterinės apskaitos dokumentų, nei antspaudo akcininkui, pirmam įsigijusiam visas įmonės akcijas, nes kitokie prokuroro veiksmai būtų reiškę ginčo išsprendimą iš esmės be tyrimo ir būtų galėję sutrikdyti įmonės veiklą. Pradinėje tyrimo stadijoje nebuvo jokių duomenų dėl įmonės neteisėtos veiklos. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas ieškinio reikalavimus kildina kaip akcininkas ir, be kita ko, reikalauja atlyginti turtinę žalą, padarytą įmonei, tačiau bendrovei padaryta žala atlyginama bendrovei, bet ne akcininkui. Kauno apygardos teismo nutartimi 2004 m. gruodžio 13 d. UAB „Autokras“ iškelta bankroto byla, todėl pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnį įmonės administratorius turi teisę reikšti reikalavimus bankrutuojančios įmonės interesais. Ieškinio reikalavimas dėl 38 000 Lt turtinės žalos atlyginimo, kolegijos vertinimu, panašus į reikalavimą taikyti restituciją, tačiau tokiu atveju ieškovas turėtų atsisakyti kitų reikalavimų, reiškiamų kaip akcijų turėtojo, ir pagal tokį reikalavimą valstybė nėra atsakovė. Kolegijos nuomone, ieškovas nepateikė įrodymų dėl jam atsiradusios turtinės ir neturtinės žalos buvimo bei jos dydžio, duomenų apie priežastinio ryšio buvimą. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentą dėl R. K. įtraukimo į bylą; Lietuvos informacinės sistemos Liteko duomenimis, V. B. kreipėsi su ieškiniu į Kauno apygardos teismą dėl 169 845 Lt turtinės ir 200 000 Lt neturtinės žalos priteisimo iš R. K. (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1691-390/2010). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime nenusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų; ieškovas nepagrįstai sutapatina žalą UAB „Autokras“ ir žalą bendrovės akcininkui V. B. Kolegija atmetė kitus apeliacinio skundo argumentus kaip teisiškai nereikšmingus pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui; pažymėjo, kad galimi rašymo apsirikimai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jie gali būti taisomi įstatymo nustatyta tvarka.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl netinkamo CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo.

Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad pagal 2003 m. gruodžio 10 d. A. K. ir R. K. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį A. K. pardavė, o R. K. nupirko 100 paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės UAB „Autokras“ akcijų. Įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 3 d. sprendimu ir Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartimi A. K. ir R. K. 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta niekine. Esant tokioms aplinkybėms, faktas, kad sutartis niekada nebuvo sudaryta ir yra niekinė, šioje nagrinėjamoje byloje turėjo būti pripažintas prejudiciniu (CPK 182 straipsnio 2 punktas), o Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 3 d. sprendimas ir Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis nagrinėjamos bylos aspektu turėjo turėti res judicata galią (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Skundžiamoje nutartyje padarydamas kitokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą ir 279 straipsnio 4 dalį bei nukrypo nuo pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. L. R., bylos Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fabrikant corporation“ v. UAB „Vilniaus ūkas“, bylos Nr. 3K-3-130/2009). Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nustatinėjęs išspręstoje byloje konstatuotus faktus, nepateikė nė vieno argumento, kodėl CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio aiškinimas ir taikymas turėtų būti koreguojamas, taip nukrypo nuo pirmiau nurodytose kasacinio teismo nutartyse pateiktų išaiškinimų bei Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodytos būtinybės laikytis teismų jurisprudencijos tęstinumo.

2. Dėl netinkamo CK 1.78 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo.

Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad, tik esant teismo sprendimui pripažinti sandorį niekiniu, galima konstatuoti, jog sandoris negalioja nuo jo sudarymo momento ab initio, anot kasatoriaus, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.78 straipsnis). Niekinius sandorius draudžia įstatymas, todėl laikytina tokių sandorių apskritai nesant, ir jie negalioja nuo pat sudarymo momento, nesvarbu, ar yra pareikštas reikalavimas pripažinti juos negaliojančiais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, pirmosios knygos komentaras, p. 177; Civilinė teisė. Bendroji dalis: vadovėlis. Vilnius: Justitia, 2009, p. 338). Analogiškas niekinės sutarties aiškinimas nurodytas ir kasacinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Grigiškės“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-329/2005), kur akcentuojama, kad iš neteisėto sandorio negali atsirasti teisėta kieno nors teisė, taip pat nė viena neteisėto sandorio šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos šalies sąskaita, nes nėra teisinio pagrindo. Nukrypdamas nuo niekinio sandorio aiškinimo ir taikymo, apeliacinės instancijos teismas, niekinį sandorį prilygindamas nuginčijamam (CK 1.78 straipsnio 2 dalis), padarė priešingą išvadą, kad sandoris pripažįstamas niekiniu ne de fakto, bet de jure, t. y. kol jis įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažintas negaliojančiu, jis galioja. Tokia teismo išvada paneigia tiek kasacinio teismo suformuotą sandorių negaliojimo instituto paskirtį – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Beltateksas“ v. UAB „Sarteksas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-534/2007), tiek pagrindinius teisės principus, kuriais grindžiama bet kuri civilizuota teisės sistema: asmuo iš savo neteisėto elgesio negali tikėtis naudos ir iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti padariniai. Šiuo atveju sutartis įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažinta niekine, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo neargumentuodamas ir nemotyvuodamas pripažinti, kad visi veiksmai, kurie buvo atlikti remiantis niekine sutartimi, buvo teisėti.

3. Dėl netinkamo CK 6.246 straipsnio aiškinimo ir taikymo.

3.1. Kasatorius nurodo, kad neteisėti veiksmai, su kuriais siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso teisės normų. Tuo tarpu dėl šių veiksmų kylanti valstybės atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. T. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009, nurodė, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmus, šių veiksmų teisėtumo vertinimas civilinės teisės požiūriu netapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamojo proceso teisės požiūriu. Toks aiškinimas grindžiamas ir tuo, kad valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Padarydamas išvadą, kad nagrinėjamu atveju neteisėtas veiksmas turi būti nustatytas įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluoto CK 6.246 straipsnio taikymo ir aiškinimo ir taip padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą.

3.2. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktika reikalauja, jog, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju būtų išsiaiškinta, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą, kokiu pagrindu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, turi įvertinti nurodytas aplinkybes civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T. v. UAB „Drevida“, bylos Nr. 3K-3-5/2009; kt.). Anot kasatoriaus, nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2004 m. kovo 3 d. pagal R. K. pareiškimą, tikslu taikyti procesines prievartos priemones – UAB „Autokras“ dokumentų poėmį iš kasatoriaus. Tuo tarpu ikiteisminis tyrimas dėl kasatoriaus nutrauktas dėl nusikaltimo nepadarymo Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2005 m. gegužės 19 d. nutarimu. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje teismai ne tik nesiaiškino nurodytų aplinkybių, bet ir nenurodė, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pakankamai pagrindų pradėti ikiteisminį tyrimą, taikyti procesines prievartos priemones, kokie duomenys leido įtarti, kad kasatorius padarė nusikalstamą veiką, nevertino, kokiu pagrindu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Tai rodo, kad teismai neatskleidė ginčo esmės dėl CK 6.246 straipsnio nuostatos taikymo pagal pareikštą ieškinį, nepagrįstai nesivadovavo CK 6.246 straipsnio normos turinio, taip pat šios normos taikymo samprata.

3.3. Teismas pateisino prokuratūros pareigūnų veiksmus – UAB „Autokras“ dokumentų ir anspaudo perdavimą R. K. – konstatuodamas, kad prokuroras neturėjo galimybės dokumentų ir antspaudo neatiduoti akcininkui, pirmam įsigijusiam visas įmonės akcijas, nes kitokie prokuroro veiksmai būtų reiškę ginčo išsprendimą iš esmės be tyrimo ir būtų galėję sutrikdyti įmonės veiklą. Anot kasatoriaus, tokią išvadą teismas darė iš esmės nesusipažinęs ir neįvertinęs įrodymų, patvirtinančių, kad būtent R. K. laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 2004  liepos 13 d. vykdė mokėjimus, taip sumažino įmonės turtą 530 593,56 Lt. Be to, teismo neįvertintoje FNTT specialisto 2005 m. birželio 6 d. išvadoje konstatuota, kad nurodytu laikotarpiu UAB „Autokras“ apskaitoje buvo panaudoti dokumentai, rodantys ūkines operacijas, kurios faktiškai nevyko. 2007 m. balandžio 18 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad 255 734,06 Lt sumai nebuvo pateikta išlaidas pateisinančių dokumentų, o 2004 m. gruodžio 13 d. jau buvo iškelta UAB „Autokras“ bankroto byla. Dėl to, anot kasatoriaus, prokurorų veiksmai lėmė fiktyvios UAB „Autokras“ direktorės R. K. galimybes švaistyti UAB „Autokras“ turtą ir privesti įmonę prie bankroto. Teismas nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad prokuratūra pripažino, jog baudžiamojoje byloje yra dvi 2003 m. gruodžio 10 d. UAB „Autokras“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartys su R. K., kuriose pardavėjo A. K. parašai skyrėsi, ir trečioji – 2004 m. vasario 3 d., pagal kurią 2100 vnt. UAB „Autokras“ akcijų įsigijo kasatorius iš A. K.. Prokurorams buvo žinoma ir apie teisminius procesus dėl R. K. nuosavybės teisių į UAB „Autokras“ akcijas bei VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro atsisakymus įregistruoti R. K. duomenis apie tai, kad ji yra vienasmenis šios bendrovės valdymo organas ir direktorė. Dėl to duomenys, leidžiantys manyti, kad R. K. yra akcijų savininkė ir direktorė, buvo tik niekinė 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis; jai prieštaravo A. K. parodymai, Juridinių asmenų registro išrašai, kasatoriaus paaiškinimai, 2004 m. vasario 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis. Tačiau bylą nagrinėję teismai, nevertindami šių įrodymų, formaliai padarė niekine sutartimi pagrįstą išvadą, kad prokuroras neturėjo galimybės neatiduoti UAB „Autokras“ dokumentų ir antspaudo R. K.. Be to, VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro atsisakymai įregistruoti R. K. duomenis apie tai, kad ji yra vienasmenis bendrovės valdymo organas ir direktorė, taip pat išrašas apie UAB „Autokras“ turėjo būti pripažintas oficialiuoju rašytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnio 2 dalis; Juridinių asmenų registro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407; Valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-235/2006; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; A. Driukas, V. Valančius, Civilinis procesas: teorija ir praktika. II tomas, Teisinės informacijos centras, Vilnius 2006, p. 653-661). Nurodytų įrodymų įvertinimas reikšmingas, nes valstybės pareigūnas, tik ėmęsis pakankamai atsargumo ir rūpestingumo priemonių, nustatant veiksmą prašančio atlikti asmens įgaliojimus, gali būti laikomas atlikęs visus būtinus veiksmus, siekiant užkirsti kelią neteisėtų veiksmų sudarymui. Kadangi jiems keliami aukštesni atsargumo, atidumo, rūpestingumo profesinėje veikloje reikalavimai, tai civilinė atsakomybė jų atžvilgiu taikytina nustačius mažiausią neatidumą, neatsargumą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas nurodytus dokumentus, jų nevertindamas, iš esmės pažeidė CPK 197, 185 straipsnius.

3.4. Teismai ne tik nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad R. K. nėra UAB „Autokras“ akcininkė ir direktorė, bet ir padarė nepagrįstą bei neteisingą išvadą, kad įgaliojimams nustatyti pakako formalaus pirkimo-pardavimo sutarties įvertinimo, nes tokią teisę suteikė CK 1.75 straipsnio 3 dalis. Anot kasatoriaus, tokia išvada prieštarauja ne tik surinktiems ir teismų neįvertintiems įrodymams, bet ir imperatyviosioms CK ir ABĮ normoms (CK 2.66 straipsnis, ABĮ 12 straipsnis). Nors laikoma, kad duomenys, įrašyti į Juridinių asmenų registrą, laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalis), tačiau teismas padarė išvadą, kad prokuroras galėjo formaliai įvertinti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir taip nuspręsti dėl R. K. įgaliojimų. Tokie teismo teiginiai nepagrįsti, nes prieštarauja valstybės registrų paskirčiai, CK 2.66 straipsnio ir ABĮ 12 straipsnio aiškinimui bei taikymui; be to, taip pateisinami valdžios institucijų neteisėti veiksmai; sudaromas pagrindas valdžios institucijoms nebaudžiamai savavaldžiauti, t. y. nesiremti valstybės registrų informacija ir oficialiai privalomais registruoti duomenimis.

4. Dėl netinkamo CK 6.247, 6.249 straipsnių aiškinimo ir taikymo.

4.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatorius reikalavimus kildina kaip UAB „Autokras“ akcininkas ir kad bendrovei padaryta žala pagal įstatymo reikalavimus atlyginama bendrovei, bet ne bendrovės akcininkui. Taip apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.249 straipsnį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos aiškinimo ir taikymo praktikos. Anot kasatoriaus, jo prašoma atlyginti žala pasireiškė paneigus jo teisę gauti tam tikras pajamas bei sumažinus turto (akcijų), kaip visumos, vertę. Dėl turto nuvertėjimo atsirandantys nuostoliai yra turto vertės sumažėjimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-756-73/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009, 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ch. ir kt. v. UAB „Pinus Proprius“, bylos Nr. 3K-3-405/2007). Dėl to žalos atlyginimas nagrinėjamoje byloje reiškia negautas pajamas ir turto nuvertėjimo kompensavimą, t. y. turto visumos (jo vertės) grąžinimą į padėtį, kuri būtų, jei nebūtų buvę pažeidimo. Pagal kasacinio teismo suformuotą CK 6.249 straipsnio aiškinimą ir taikymą, jeigu konkretūs nuostoliai neįrodyti, tai teismas turi spręsti dėl kompensacijos principu nustatomų nuostolių priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį nuostolių dydį nustato teismas, jeigu šalis nuostolių dydžio tiksliai negali įrodyti. Tai atitinka Europos deliktų teisės nuostatas (Principles of European Tort Law; www.egtl.org). Pagal principų 2:105 straipsnį teismas gali nustatyti nuostolių dydį, jeigu šalis tikslaus dydžio įrodyti negali arba jeigu tai yra neekonomiška. Kasatorius dėl R. K. veiksmų, kuriems prielaidas sudarė policija, prokuratūra ir teismas, prarado teisę valdyti, naudoti ir disponuoti nuosavybės teise priklausančiomis akcijomis. Teismas nevertino, kad šis nuosavybės teisės praradimas sukėlė kasatoriui turtinę ir neturtinę žalą. Kasatorius prarado akcijas įmonės, kurios buhalterinė vertė (skaičiuojama sudedant visą turtą, atimant visas skolas ir kt. įsipareigojimus) – 1 141 012 Lt. Pagal 2003 m. gruodžio 31 d. balansą 131 845 Lt sudarė nepaskirstytas pelnas, kurį kasatorius (vienintelis UAB „Autokras“ akcininkas) sprendimu galėjo paskirti dividendams išmokėti (ABĮ 59, 60 straipsniai), šią sumą teismas turėjo įvertinti kaip realiai negautas pajamas (CK 6.249 straipsnis).

4.2. Pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-263/2007). Neteisėti policijos pareigūnų, prokurorų, teismo veiksmai lėmė kasatoriaus verslo galimybes, todėl jie nepagrįstai bylą nagrinėjusių teismų nepripažinti pakankama nurodytų nuostolių atsiradimo priežastimi. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog tam, kad būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti atsakovų veiksmus ir bylos faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007). Bylą nagrinėję teismai, to nepadarę, nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius nepateikė duomenų apie priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos buvimą. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino deliktinės atsakomybės pagrindus, todėl pažeidė CPK 185 straipsnį ir CK 6.247, 6.248 straipsnius, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

5. Dėl netinkamo CK 6.279 straipsnio taikymo ir aiškinimo.

Skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, todėl neturėjo būti įtraukti į bylą kiti asmenys, prisidėję prie žalos ieškovui atsiradimo. Anot kasatoriaus, už jam padarytą žalą pagal įstatymą turėtų atsakyti valstybė, kurios pareigūnai sudarė prielaidas R. K. veiklai, ir R K., veikdama su niekine 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi. Teismas netyrė aplinkybių, susijusių su UAB „Autokras“ akcijų užvaldymu, nesiūlė kasatoriui įtraukti į bylą R. K.. Pasibaigus bylos procesui pirmojoje instancijoje, ieškovas, siekdamas nutraukti senaties terminą, pareiškė ieškinį R. K., tačiau šią bylą išsamiai išnagrinėti atskirai nuo šios bylos yra neįmanoma, nes R. K. be prokuratūros ir policijos pareigūnų pagalbos nebūtų galėjusi užvaldyti UAB „Autokras“ akcijų. Šiuo atveju valdžios institucijų ir R. K. veiksmus siejo tam tikras bendrumas, kuris lemia jų bendrą atsakomybę prieš kasatorių, nes juos siejo ne tik bendri veiksmai neteisėtų veiksmų, bet ir padarinių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas ir kt., bylos Nr. 3K-7-59/2008). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismai šioje byloje, nagrinėdami reikalavimą atlyginti žalą, privalėjo nustatyti visus asmenų, sudariusių sąlygas žalai kilti ar prisidėjusių prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, veiksmus. Jeigu dėl tokių veiksmų pagal įstatymą atsako keli subjektai, tai teismas privalėjo įtraukti į bylą visus atsakingus asmenis ir spręsti jų atsakomybės dydžio klausimus, priklausomai nuo atliktų veiksmų ir jų padarinių, nors žalą patyręs asmuo, reikšdamas ieškinio reikalavimą, būtų nurodęs ne visus žalą padariusius ir prie to prisidėjusius asmenis. Teismai, to nepadarę, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos CK 6.279 straipsnio taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. ir kt. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-764/2003).

6. Dėl netinkamo CPK 331 straipsnio taikymo ir aiškinimo.

Atkreipęs dėmesį į kasacinio teismo praktiką dėl apeliacinio proceso paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“, bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. B. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. ir kt. v. J. Š., bylos Nr. 3K-3-429/2006), kasatorius teigia, kad skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui ir todėl atmestini, tačiau nenurodė, kokie tie kiti argumentai ir kodėl jie teisiškai nereikšmingi. Anot kasatoriaus, toks teismo išvados nemotyvuotumas pažeidžia kasatoriaus teisės į tinkamą teismo procesą, nes jo teisės kasaciniame skunde išdėstyti nesutikimo motyvus ir argumentus yra suvaržytos.

6.1. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl R. K. asmeniškai pažįstamo Panemunės PK tyrėjo Š. Žąsyčio veiksmų teisėtumo. Anot kasatoriaus, Š. Žąsytis, būdamas asmeniškai pažįstamas su R. ir R. K., 2004 m. vasario 26 d. atsisakė kasatoriaus iškviestų Panemunės PK pareigūnų pagalbos. Tas pats tyrėjas teismų neįvertintame liudytojo apklausos protokole nurodė, kad girdėjęs Panemunės PK tyrėjo E. V. pokalbius su R. K., bet nutylėjo apie daromą R. K. ir E. V. suokalbį užvaldyti UAB „Autokras“ akcijas. Panemunės PK tyrėjas E. V. 2004 m. kovo 3 d. turėjo dvi vasario 26 d. įvykusio konflikto versijas, tačiau ikiteisminiam tyrimui pradėti buvo pasirinktas būtent R. K. prašymas, bet ne Panemunės PK tyrėjo Š. Ž. surinkta ir vasario 27 d. E. V. įteikta medžiaga, patvirtinusi R. K. savavaldžiavimą.

6.2. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Š. Ž. neturėjo kištis dėl dokumentų ėmimo ar vežimo į kitą vietą, tačiau jis nenurodė, kodėl ėmėsi priemonių, kad kasatoriui, kaip teisėtam akcijų savininkui, ir kartu su juo atvykusiam buvusiam akcininkui A. K. būtų trukdoma pasiimti dokumentus iš vienos buveinės į kitą. Be to, jeigu teismas nurodė, kad 2004 m. vasario 26 d. pareigūnas Š. Ž. neturėjo teisės kištis dėl dokumentų perdavimo, tai kodėl tas pat teismas pateisino šio pareigūno veiksmus, kuriais akivaizdžiai gynė jokių nuosavybės teisių į UAB „Autokras“ neturinčių asmeninių pažįstamų K. bandymus palikti įmonės buhalterijos dokumentus jiems priklausančioje valdoje. Dėl šio apeliacinio skundo argumento apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė.

6.3. Teismai taip pat nevertino aplinkybės, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 2 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo įteikta R. K. 2004 m. birželio 28 d., t. y. po daugiau kaip dviejų mėnesių nuo priėmimo, dėl teismo aplaidaus darbo. Tai rodo, kad teismas, priėmęs nutartį, neteisėtai neužtikrino jos vykdymo. Be to, VĮ Registrų centras du kartus atsisakė registruoti R. K. įmonės direktore, motyvuodamas būtent laikinosiomis apsaugos priemonėmis, apie tai R. K. du kartus 2004 m. kovo 8 d. ir 2004 m. kovo 24 d. buvo pranešta pasirašytinai, t. y. iki oficialaus nutarties įteikimo R. K. buvo žinoma apie apribojimus, taikytus 2004 m. balandžio 2 d. nutartimi. Nors kasatorius ir A. K. informavo prokurorą apie teismo taikytus ir nevykdomus apribojimus R. K., tačiau prokuratūra jokių veiksmų, net ir esant kasatoriaus primygtiniems prašymams, nesiėmė. Prokuroras, žinodamas civiline tvarka R. K. taikytų apribojimų neveiksmingumą, nesiėmė jokių griežtesnių priemonių, kad būtų užkirstas kelias R. K. neteisėtiems veiksmams, kurių būtų buvę galima išvengti, ikiteisminio tyrimo pareigūnams laikinai apribojus R. K. nuosavybės teises į akcijas (BPK 151-152 straipsniai), laikinai nušalinus nuo direktorės pareigų (BPK 157 straipsnis). Šios pareigos ir tam tikslui suteikti įgaliojimai taikyti procesines prievartos priemones išplaukia iš BPK įtvirtintos baudžiamojo proceso paskirties – ne tik užtikrinti sankcijos taikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui įgyvendinimą, bet ir prisidėti prie nusikalstamų veikų prevencijos (Baudžiamojo proceso kodekso komentaras, Vilnius, 2003, p. 10, 12). Kadangi buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tai prokuratūros pareiga buvo ne laukti civiline tvarka nagrinėjamų ginčų sprendimo, bet imtis priemonių, kad kuo greičiau ir nešališkiau būtų ištirta nusikalstama veika bei užkirsta galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Tai rodo, kad valstybės neteisėtumas reiškėsi ne tik jos pareigūnų neteisėtais aktyviais veiksmais (patikėjus R. K. įgaliojimais veikti UAB „Autokras“ vardu), bet ir neteisėtu pasyviu elgesiu (neveikimu). Šis apeliacinio skundo argumentas liko neįvertintas, dėl jo nepasisakyta.

6.4. Teismai netyrė ir nepasisakė dėl aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo institucijoms A. K. nurodė, jog akcijų R. K. nepardavė ir jokios su tuo susijusios sutarties nepasirašė, savo visas bendrovės akcijas 2004 m. vasario 3 d. pardavė kasatoriui. A. K. savo prašymuose prokuratūrai tokius R. K. veiksmus, nurodydamas jos nesąžiningą veiklą kitose įmonėse, siejo su siekiu sukčiavimo būdu užvaldyti turtą. Nevertino, kad 2003 m. gruodžio 10 d. UAB „Autokras“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje pardavėjo A. K. anketiniai duomenys surašyti iš negaliojančio Lietuvos Respublikos piliečio paso, be to, ši sutartis nebuvo įregistruota nei bendrovės akcininkų registracijos knygoje, nei Juridinių asmenų registre. Šie duomenys tyrimui vadovaujančiam prokurorui buvo arba turėjo būti žinomi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, nes valstybei, kaip bet kuriam kitam asmeniui, taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Anot kasatoriaus, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas pareigą įvertinti įrodymus, jog įsitikintų, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms (įrodinėjimo dalykui) nustatyti, neįvertino kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės ir padarė nepagrįstas išvadas, taip nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. I. ir kt. v. UAB „Uosta“, bylos Nr. 3K-3-405/2009; kt.).

7. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, įrodinėjimą civiliame procese, reikalavimus apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui, taikymo ir aiškinimo, taip nemotyvuotai sukurdamas naujus precedentus; pažeidė jurisprudencijos tęstinumo imperatyvą, o skundžiama nutartis neatitinka bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumo (nuoseklumo, neprieštaringumo) reikalavimų, sudaro prielaidas nesuderinamumui Lietuvos teisės sistemoje atsirasti. Teismas nepaisė konstitucinės justicijos bylos nuostatų, kad nukrypimas nuo teismus lig tol saisčiusių ankstesnių precedentų visais atvejais turi būti deramai argumentuojamas teismų sprendimuose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 26 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Skundžiama nutartis, kuria nepaisytas teismų praktikos vienodumo reikalavimas, duoda pagrindą abejoti, ar apeliacinės instancijos teismas nebuvo šališkas, subjektyvus, ar kasatoriui buvo užtikrinta reali teisė į tinkamą teismo procesą bei teisingą teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:

1. Dėl netinkamo CPK 182 straipsnio 2 punkto, CK 1.78 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo.

Sandorių negaliojimo institutas apima tiek niekinius, tiek nuginčijamus sandorius. Sandoris pripažįstamas niekiniu ne de facto, bet de jure, t. y. kol jis įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažintas negaliojančiu, jis galioja. Tik esant teismo sprendimui pripažinti sandorį niekiniu, galima konstatuoti, jog šis sandoris negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Švenčionių rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-532/2009). Kasatorius klaidingai teigia, kad Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu ir Kauno apygardos teismo nutartimi nustatytas faktas, jog akcijų pirkimo-pardavimo sutartis niekada nebuvo sudaryta. De facto tokia sutartis buvo sudaryta, tačiau de jure ji pripažinta niekine. Sandorių nuginčijimas ar pripažinimas niekiniais yra sandorių negaliojimo instituto sudedamosios dalys. Esminis niekinių ir nuginčijamų sandorių skirtumas – tai skirtingi sandorių negaliojimo padariniai. Atkreipus dėmesį į kasacinio teismo išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. L. v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-265/2009; kt.), atsiliepime nurodoma, kad R. K. akcijų įsigijimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia tik Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 3 d. sprendimu. Pradedant ikiteisminį tyrimą, buvo žinoma, kad R. K. įsigijo UAB „Autokras“ akcijas 2003 m. gruodžio 10 d., o kasatorius jas pirko vėliau – 2004 m. vasario 3 d., nė vienas iš jų akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių neregistravo Juridinių asmenų registre. Esant ginčui dėl akcijų nuosavybės teisių, pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje prokuroras ir negalėjo laikytis kitokios pozicijos, kaip vertinti akcijų pirkimo-pardavimo sutartis formaliai – pagal pirkimo-pardavimo datą (CK 1.75 straipsnio 3 dalis), todėl Juridinių asmenų registro išrašas, atsižvelgiant į CK nuostatas, neturi esminės reikšmės, t. y. neturi jokios įtakos teismų priimtų sprendimų pagrįstumui bei teisėtumui. Ta aplinkybė, kad teismų sprendimai netenkina kasatoriaus, nelemia priimtų sprendimų neteisėtumo.

2. Dėl netinkamo CK 6.247, 6.249 straipsnių aiškinimo ir taikymo.

Kasaciniame skunde klaidingai nurodyta, kad kasatorius prarado nuosavybės teisę, t. y. UAB „Autokras“ akcijas. Pažymėtina, kad FNTT specialisto 2007 m. balandžio 18 d. išvadoje konstatuota, jog jau 2003 m. gruodžio 31 d. UAB ,,Autokras“ buvo nemoki. ABĮ 60 straipsnio 3 dalies 2 punkte imperatyviai nurodyta, kad dividendai neišmokami, jei bendrovė yra nemoki ar išmokėjus dividendus taptų nemoki, todėl šios aplinkybes paneigia kasatoriaus teiginius dėl galimybės išmokėti dividendus.

3. Dėl netinkamo CK 6.279 straipsnio taikymo ir aiškinimo.

Kasatorius netinkamai vertina UAB „Autokras“ antspaudo perdavimo R. K. reikšmę (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. kovo 13 d. iki 2004 m. spalio 26 d.) 4, 16 punktai). Kasatorius neturi reikalavimo teisės dėl žalos, galbūt padarytos R. K. veiksmais bendrovei „Autokras“ atlyginimo, todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl R. K. įtraukimo į bylą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino apelianto argumentą dėl R. K. įtraukimo į bylą ir savo iniciatyva nustatė, jog kasatorius kreipėsi su ieškiniu į Kauno apygardos teismą dėl žalos priteisimo iš R. K. (Kauno apygardos teismo civiline byla Nr. 2-1691-390/2010).

4. Dėl netinkamo CPK 331 straipsnio taikymo ir aiškinimo.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad motyvų nebuvimas teismo sprendime reiškia, jog teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Konkrečioje byloje teismas išnagrinėjo ir įvertino apelianto pateiktus argumentus, todėl teigti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neturi motyvuojamosios dalies, nėra pagrindo. Be to, iš teismo pateiktos apelianto nurodytų argumentų analizės yra visiškai aišku, kuo remdamasis teismas priėjo prie išvados, kad kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie nurodyti ir nutartyje, neturi teisinės reikšmės.

5. Reikalavimas dėl 38 000 Lt turtinės žalos atlyginimo yra nesuprantamas – prašoma atlyginti 38 000 Lt žalą, t. y. tą sumą, kurią kasatorius išleido akcijoms įsigyti; tačiau šiuo atveju valstybė negali būti atsakovė, iš esmės tai yra reikalavimas taikyti restituciją, tačiau tokiu atveju ieškovas turėtų atsisakyti visų kitų reikalavimų, išplaukiančių iš akcijų turėtojo teisių. Kasatorius nepateikė įrodymų nei dėl ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų veiksmų neteisėtumo, taip pat įrodymų nei dėl jam atsiradusios turtinės ir neturtinės žalos buvimo nei jos dydžio, be nurodytų duomenų negalima kalbėti apie priežastinio ryšio buvimą ar nebuvimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime iš esmės sutinkama su bylą nagrinėjusių teismų motyvais ir išvadomis.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad skundžiami teismų sprendimas ir nutartis yra teisėti ir pagrįsti; tarp ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir kasaciniame skunde nurodomos žalos nėra priežastinio ryšio. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atlikdamas ikiteisminio tyrimo veiksmus, nepažeidė BPK ir kitų teisės normų reikalavimų, jo veiksmai buvo teisėti, todėl atsirasti atsakomybei nėra teisinio pagrindo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:

1. Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto.

Apeliacinės teismas neįrodinėjo, neginčijo, nekvestionavo, o tik išdėstė visiems žinomas, byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad pagal 2003 m. gruodžio 10 d. A. K. ir R. K. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį A. K. pardavė, o R. K. nupirko 100 paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės UAB „Autokras“ akcijų. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad tokia sutartis sudaryta buvo, nepadarė kitokios išvados, nei byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

2. Dėl CK 1.78 straipsnio 1 dalies.

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. vasario 3 d. sprendimu konstatavo, kad 2003 m. gruodžio 10 d. sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis pripažįstama negaliojančia. Kasatorius pats suklaidino apeliacinės instancijos teismą teigdamas, kad nurodyta sutartis buvo pripažinta niekine. Nors apeliacinės instancijos teismas ir nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 3 d. sprendimu 2003 m. gruodžio 10 d. UAB „Autokras“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta niekine, tai laikytina kaip rašytinio pobūdžio klaida, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas aiškina sandorių negaliojimo institutą ir nurodo CK straipsnius, reglamentuojančius negaliojančius sandorius.

3. Dėl CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsnių.

Teisė į žalos, padarytos ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtais veiksmais, atlyginimą pagal CK 6.272 straipsnį asmeniui atsiranda tik tada, kai konstatuojama, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai ir žala atsirado būtent dėl tų veiksmų. Siekiant pagrįsti atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą, kasatorius turėjo įrodyti valstybės pareigūnų neteisėtus veiksmus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus veiksmus; 2) žalą; 3) priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008). Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad valstybės pareigūnų veiksmais nei kasatoriui, nei UAB „Autokras“ žala nebuvo padaryta. Valstybės deliktinės atsakomybės atveju atlyginama tik ta žala, kuri su neteisėtais veiksmais yra susijusiu priežastiniu ryšiu (gali būti laikoma valstybės institucijų veiksmų rezultatu). Tuo tarpu kasatoriaus argumentai ir byloje pateikti įrodymai nesudaro pagrindo valstybės deliktinei atsakomybei dėl turtinės žalos kasatoriui atsiradimo taikyti. Kasatorius, reikalaudamas jam atlyginti atsiradusią žalą, nepagrįstai sutapatino padarytą žalą UAB „Autokras“ ir padarytą žalą jam, kaip akcininkui, nes žala įmonei ir įmonės akcininkui netapatus dalykas. Kasatorius neturi reikalavimo teisės į žalos atlyginimą dėl UAB „Autokras“ padarytos žalos, nes iššvaistytas UAB ,Autokras“ priklausantis turtas vertintinas kaip bendrovei, o ne kasatoriui padarytas nuostolis.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

1.      Dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnį

 

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad viešosios civilinės atsakomybės specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Pagal nurodytą teisės normą žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. E. F. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-171/2009; 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-91/2010; kt.). CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų procesiniais teisiniais aktais baudžiamojo proceso srityje, yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatyme įtvirtinta objektyvioji valstybės civilinė atsakomybė už nurodytų valstybės teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, t. y. atsakomybė be kaltės. Taigi valstybės civilinei atsakomybei už teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus procesinius teisinius aktus baudžiamojo proceso srityje atsirasti pakanka nustatyti tris sąlygas: neteisėtus veiksmus, šiais veiksmais padarytos žalos faktą ir priežastinį nurodytų neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; kt.). CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai. Tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žala. Tuo atveju, kai procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumas buvo tikrintas instancine tvarka, civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo tą aplinkybę nurodyti sprendime ir padaryti dėl jos atitinkamas teisines išvadas. Teismas apie pareikšto reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, todėl gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka, ir pripažinti jį neteisėtu, jeigu civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006; teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-402/2009).

 

2.      Dėl valstybės pareigūnų ir (arba) institucijų veiksmų neteisėtumo

 

Kasacinio skundo argumentais, kuriais apibrėžiamos bylos kasacinio nagrinėjimo ribos (CPK 353 straipsnio 1 dalis), ginčijami bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų motyvai ir išvados dėl atitinkamų valstybės pareigūnų ir institucijų veiksmų pradedant ir atliekant ikiteisminį tyrimą dėl kasatoriaus, taikant procesinės prievartos priemones, taip pat teismo nutartimi taikant laikinąsias apsaugos priemones bei šias vykdant (nevykdant).

Dėl valstybės pareigūnų ir (arba) institucijų veiksmų neteisėtumo, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, kasacinis teismas yra nurodęs, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas, kaip tokie, nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; kt.)

 

2.1.             Dėl neteisėtų veiksmų, kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindo, pradedant ir atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-146-04 bei taikant procesinės prievartos priemones

 

BPK 166 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio 31 d.) 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) jei prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas patys nustato nusikalstamos veikos požymius ir surašo tarnybinį pranešimą. Pagal BPK 166 straipsnio 2 dalį šio kodekso nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ikiteisminis tyrimas paprastai pradedamas vien gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, o faktų patikrinimo galimybės BPK numatytomis priemonėmis nepradėjus ikiteisminio tyrimo yra ribotos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-336/2010).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-146-04 buvo pradėtas 2004 m. kovo 3 d. pagal R. K. pareiškimą (BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 167 straipsnio 1 dalis) dėl savavališkai išvežtų UAB „Autokras“ dokumentų. Nurodytoje baudžiamojoje byloje taip pat buvo gauta ir kitų asmenų pareiškimų, kuriuose nurodyta apie esą apgadintą turtą, dingusius daiktus, kūno sužalojimus ir pan. Šiuose pareiškimuose nurodytų aplinkybių, kurios, pareiškimus pateikusių asmenų nuomone, patvirtino kasatoriaus nusikalstamus veiksmus, nebuvo pagrindo bent jau ikiteisminio tyrimo pradžios metu vertinti kaip akivaizdžiai neteisingų (BPK 168 straipsnio 2 dalis), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į neva nepakankamus (neegzistavusius) pagrindus ikiteisminiam tyrimui pradėti ir (arba) procesinės prievartos priemonėms (dokumentų, daiktų poėmiui) taikyti. Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas dėl kasatoriaus pagal R. K. pareiškimą buvo pradėtas, neva tikslu taikyti procesines prievartos priemones – UAB „Autokras“ dokumentų poėmį iš kasatoriaus. Tokie kasatoriaus teiginiai, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka bylos duomenų, įskaitant ir prie nagrinėjamos civilinės bylos pridėtų baudžiamųjų bylų Nr. 1-264/2007 ir Nr. 23-1-00146-04 duomenis. Priešingai, faktinės aplinkybės (kad 2004 m. vasario 26 d. bandant iš privačios valdos pergabenti bendrovės dokumentus ir kitus daiktus kilo konfliktas, kad į kilusį konfliktą telefonu buvo iškviesta policija, kad konflikto metu buvo purškiama gesintuvo milteliais), teisėjų kolegijos vertinimu, teikė pakankamą pagrindą policijos pareigūnams imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui (Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi policijos pareigūnų, įskaitant ir pareigūno Š. Ž., intervencijos į privačioje valdoje kilusį konfliktą nėra pagrindo vertinti kaip neteisėto veiksmo, nes tokiais veiksmais užkirstas kelias tuo metu jau vykusiam konfliktui sukelti didesnių neigiamų padarinių. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodyti policijos pareigūnų veiksmai, kaip tokie, neeliminavo įmonės dokumentų pergabenimo galimybės – tam tiesioginės įtakos (priežastinis ryšys) turėjo vėlesnis saugos tarnybos darbuotojų prisistatymas į privačią valdą, iš kurios gabenti dokumentai.

 

2.2.             Dėl prokuratūros veiksmų teisėtumo, bendrovės dokumentus ir antspaudą perduodant R. K.

 

Nagrinėjamoje byloje nepateikta duomenų, kad, pradėjus ikiteisminį tyrimą, Juridinių asmenų registre būtų įregistruoti duomenys arba apie kasatorių, arba apie R. K., kaip vienintelius bendrovės akcininkus (Akcinių bendrovių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-1889 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. sausio 1 d.). Dėl to, skundžiamoje nutartyje spręsdamas dėl prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų – bendrovės dokumentų ir antspaudo perdavimo R. K. – teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas, atkreipęs dėmesį į CK 1.75 straipsnio 3 dalies nuostatą (jeigu nė vienas asmuo sandorio neįregistravo, laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį sudaręs asmuo), pagrįstai nurodė, kad pradedant ikiteisminį tyrimą buvo duomenų, jog R. K. įsigijo UAB „Autokras“ akcijas 2003 m. gruodžio 10 d., o V. B. akcijas pirko vėliau – 2004 m. vasario 3 d. sutartimi. Taigi apeliacinės instancijos teismas A. K. ir R. K. 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį vertino ne kaip teisinę galią turintį ir nurodytos sutarties šalims teisinius padarinius sukeliantį sandorį, o (tik) kaip vieną iš aplinkybių, kuri (kartu su kitomis aplinkybėmis) teikė pakankamą pagrindą prokurorui R. K. vertinti kaip bendrovės akcininkę ir priimti sprendimą dėl bendrovės dokumentų ir antspaudo perdavimo jai. Šiuo aspektu atmestinas kaip nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kuriuo teigiama, jog duomenys, leidžiantys manyti, kad R. K. yra akcijų savininkė ir direktorė, buvo neva tik niekinė 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, prie tokių duomenų priskirtini ir R. K. atitinkami parodymai, veiksmai, kurie, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą CK 1.75 straipsnio 3 dalies nuostatą, paneigė kasatoriaus atitinkamus paaiškinimus; tuo tarpu Juridinių asmenų registro duomenys, kaip tokie, tuo metu nepatvirtino (ir nepaneigė) nei R. K., nei kasatoriaus buvimo (nebuvimo) vieninteliu bendrovės akcininku. Dėl to nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais ginčijama kaip prieštaraujanti (neva imperatyviosioms) CK 2.66 straipsnio, ABĮ 12 straipsnio normoms bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad R. K. įgaliojimams nustatyti pakako formalaus pirkimo-pardavimo sutarties įvertinimo (CK 1.75 straipsnio 3 dalies aspektu). Pažymėtina ir tai, kad 2003 m. gruodžio 12 d. vienintelio visų UAB „Autokras“ akcijų savininko sprendime Nr. 14 bei tą pačią dieną sudarytoje akcijų pasirašymo sutartyje, kuri yra galiojanti, duomenys dėl A. K. paso nurodyti tokie patys, kaip ir niekinėje 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pardavimo sutartyje (T. 1, b. l. 27-31).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareigūno, tuo metu turėjusio (tik) tokius faktinius duomenis apie bendrovės akcininkus (vienintelį akcininką) ir vadovą, sprendimas perduoti bendrovės dokumentus ir spaudą R. K., šią bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pagrįstai nebuvo kvalifikuotas kaip neteisėtas. Aptariamų pareigūno veiksmų teisėtumui taip pat neturi įtakos ir kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad baudžiamojoje byloje yra dvi 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartys. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks 2004 m. kovo-balandžio mėnesiais buvusių faktinių aplinkybių vertinimas nelaikytinas kaip Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 3 d. sprendimo ir (arba) Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutarties prejudicinės ir (arba) res iudicata galios paneigimas, nes, pateikdamas tokį pirmiau nurodytą faktų, kuriais disponavo pareigūnas, priimdamas sprendimą dėl bendrovės dokumentų ir spaudo perdavimo vienintele bendrovės akcininke prisistačiusiai R. K., vertinimą, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė A. K. ir R. K. 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo, kuris nustatytas Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 3 d. sprendimu. Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 3 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje, be kita ko, įrašytos nustatytos faktinės aplinkybės, kad „ginčijama UAB „Autokras“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis tarp R. K. ir A. K. sudaryta 2003-12-10; iš byloje pateiktos 2003-12-10 sutarties matyti, kad A. K. ir R. K. sudarė UAB „Autokras“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią A. K. pardavė, o R. K. nupirko 100 paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės UAB „Autokras“ akcijų“. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 3 d. sprendimu ir Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartimi 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta niekine ir kad faktas, jog nurodyta sutartis niekada nebuvo sudaryta ir yra niekinė, šioje nagrinėjamoje byloje esą turėjo būti pripažintas prejudiciniu (CPK 182 straipsnio 2 punktas), o Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 3 d. sprendimas ir Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis nagrinėjamos bylos aspektu turėjo turėti res judicata galią (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

Dokumentuose, kuriais Registro tvarkytojas atsisakė registruoti R. K. pateiktus duomenis, kaip atsisakymo pagrindas nurodomi CK 2.68 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai (vienu atveju – tik 3 punktas). Šiuose dokumentuose taip pat nurodoma, kad pateikta teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bendrovėje, kad pakeitimai bus įregistruoti teismui priėmus sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuose Registro tvarkytojo atsisakymuose taip pat nei patvirtinamas, nei paneigiamas R. K. buvimas (ar nebuvimas) bendrovės vienintele akcininke ir (arba) direktore. Dėl to kasaciniame skunde nepagrįstai apeliuojama į nurodytus atsisakymus kaip į oficialiuosius rašytinius įrodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad akcijų nuosavybės, įmonės valdymo klausimai turėjo būti sprendžiami ir buvo spręsti civilinio proceso tvarka, o ne baudžiamojoje byloje; kadangi ginčas dėl teisės į akcijas buvo nagrinėtas civilinio proceso tvarka, kur buvo spręsti ir atitinkami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo tyrėja neturėjo pagrindo neatiduoti prašomų dokumentų bei antspaudo, reikalingų įmonės veiklai. Pažymėtina, kad CPK yra įtvirtintos veiksmingos procesinės priemonės – laikinosios apsaugos priemonės, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas jomis civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu tinkamai nepasinaudojo, nepakankamai kontroliavo toje civilinėje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių veiksmingumą ir efektyvumą. Kaip matyti iš pridėtos baudžiamosios bylos Nr. 23-1-146-04 medžiagos, netgi klausimo dėl turto administratoriaus paskyrimo nagrinėjimas civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo inicijuotas 2004 m. gegužės 17 d. R. K. pareiškimu (baudžiamoji byla T. 11, b. l. 54, 192).

 

2.3.             Dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 2 d. nutarties įteikimo R. K.

 

Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 2 d. nutartis, kuria, taikant laikinąsias apsaugos priemones, be kita ko, uždrausta vykdyti 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, ją registruoti ir kt., buvo 2004 m. balandžio 5 d. išsiųsta R. K. ir A. K. (T. 1, b. l. 66, 67). Byloje pateiktame nurodytos nutarties nuoraše yra Valstybinės įmonės registrų centro Kauno filialo spaudas, kad nutartis gauta 2004 m. balandžio 8 d. (T. 1, b. l. 65). Nutartyje nurodyta, kad ji pavedama vykdyti antstoliui atsakovo (A. K.) pasirinkimu. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad nurodytą nutartį priėmęs teismas neva neteisėtai neužtikrino jos vykdymo. Tuo tarpu ta kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad iki oficialaus nutarties įteikimo R. K. šiai buvo žinoma apie taikytus apribojimus, neturi įtakos būtent valstybės institucijų ir (arba) pareigūnų – ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo – veiksmų teisėtumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo klausimai reglamentuojami CPK normomis (pavyzdžiui, CPK 149 straipsnis), taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorui įstatymai nenustato pareigos kontroliuoti laikinųjų apsaugos priemonių vykdymą ir (arba) taikyti procesines sankcijas dėl jų pažeidimo.

 

Remdamasi pirmiau nurodytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai kasatoriaus skundžiamų policijos, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir (arba) teismo veiksmų pagrįstai nevertino kaip neteisėtų. Tokios teismų išvados atitinka faktinius bylos duomenis bei teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad, konstatuodamas, jog nagrinėjamu atveju neteisėtas veiksmas turi būti nustatytas įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluoto CK 6.246 straipsnio taikymo ir aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006; teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009). Taip pat sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.78 straipsnį ir nukrypo nuo atitinkamos kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (dėl niekinių sandorių negaliojimo). Teisėjų kolegijos vertinimu, konstatuoti nukrypimai nuo kasacinio teismo praktikos neturėjo įtakos neteisingam bylos išsprendimui, todėl nekonstatuotina pagrindo panaikinti iš esmės teisingą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

 

3.                   Dėl teismo (teisėjo) veiksmų (neveikimo), neišsprendus prašymo dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, ir žalos

 

Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad, Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, buvo (liko) neišnagrinėtas ieškovo 2004 m. kovo 22 d. prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, ir tai yra teisėjo D. S. darbo trūkumas – neteisėtas neveikimas. Teismai sprendė, kad nustatytas teisėjo D. S. neteisėtas neveikimas nėra susijęs priežastinių ryšiu su ieškovo reikalaujamos priteisti žalos atsiradimu. Šie teismo motyvai ir išvados kasaciniame skunde ginčijami teisės normų, reglamentuojančių žalą ir priežastinį ryšį, pažeidimo bei nukrypimo nuo atitinkamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos aspektais.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens, be kita ko, turto netekimas, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Kasaciniame skunde, viena vertus, teisingai nurodoma kasacinio teismo praktika dėl nuostolių kaip negautų pajamų ir kaip turto vertės netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009, 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ch. ir kt. v. UAB „Pinus Proprius“, bylos Nr. 3K-3-405/2007), taip pat dėl priežastinio ryšio (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007; kt.). Kita vertus, kasacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų motyvų ir išvadų dėl priežastinio ryšio tarp teismo (teisėjo) neveikimo ir ieškovo nurodomų nuostolių. Pažymėtina, kad bylos duomenys neteikia pagrindo spręsti, kad tarp kasatoriaus nurodomo teismo (teisėjo) neveikimo ir nuostolių (negautų pajamų ir turto vertės netekimo) egzistuotų priežastinis ryšys. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad netgi kasaciniame skunde kasatorius nurodo, jog jis teisę valdyti, naudoti ir disponuoti nuosavybės teise priklausančiomis akcijomis prarado būtent dėl R. K. veiksmų, kuriems, anot kasatoriaus, prielaidas sudarė policija, prokuratūra ir teismas. Esant tokiai situacijai, kai bylos duomenys neteikia pagrindo konstatuoti, kad kasatoriaus nurodoma žala atsirado neva dėl policijos, prokuratūros ir (arba) teismo veiksmų (nesant priežastinio ryšio), taip pat nagrinėjamoje byloje nesprendus klausimų dėl R. K. civilinės atsakomybės (nurodytiems klausimams nesant šios bylos nagrinėjimo dalyku), bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai aptariamą ieškinio reikalavimų dalį pagrįstai atmetė.

 

4.      Dėl R. K. nedalyvavimo šioje civilinėje byloje

 

CPK 13 straipsnyje nustatyta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus šio kodekso nustatyta tvarka arba atsisakyti ieškinio. Pagal CPK 45 straipsnio 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu.

Pažymėtina, kad ši civilinė byla nepriskirtina kategorijai bylų, kuriose įtvirtinta teismo pareiga būti aktyviam. Ieškinio reikalavimai buvo pareikšti tik valstybei, kaip vienintelei atsakovei (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 2 dalis); bylos nagrinėjimo metu nebuvo pareikšta kasatoriaus (ieškovo) motyvuoto prašymo pakeisti atsakovą (CPK 45 straipsnio 1 dalis). R. K. nėra valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnį subjektas, jos bei valstybės atsakomybė yra skirtinga. Šioje byloje nenustatyta neteisėtų veiksmų, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. nustatyta, kad valstybei, kaip ieškovo nurodytam atsakovui, civilinė atsakomybė pagal pareikštus ieškinio reikalavimus netaikytina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nustatęs pagrindą (visiškai) atmesti valstybei, kaip vienintelei atsakovei, pareikštus ieškinio reikalavimus ir nesant ieškovo motyvuoto prašymo pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė procesinio klausimo dėl R. K. įtraukimo (CK 6.279 straipsnio aspektu) į šios civilinės bylos nagrinėjimą ir juolab nesprendė dėl R. K., kaip į bylos nagrinėjimą neįtraukto asmens, teisių ir pareigų. Šios civilinės bylos ratio decidendi skiriasi nuo civilinių bylų J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas ir kt., bylos Nr. 3K-7-59/2008, bei R. L. ir kt. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-764/2003, kuriose atitinkamai 2008 m. kovo 26 d. bei 2003 m. rugsėjo 3 d. buvo priimtos kasacinio teismo nutartys. Pastarosiose bylose buvo nustatyta, kad, be asmenų, iš kurių teismų procesiniais sprendimais buvo priteistas žalos atlyginimas, buvo ir kitų asmenų, kurie prisidėjo prie žalos atsiradimo, t. y. buvo skolininkų daugetas. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijami atitinkami apeliacinės instancijos teismo motyvai ir išvados dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo. Remdamasi iš esmės tais pačiais motyvais, teisėjų kolegija atmeta ir tuos kasacinio skundo argumentus, kuriais apeliuojama į netinkamą CK 6.279 straipsnio aiškinimą ir taikymą – šiuo aspektu pabrėžtina, kad nurodytos materialiosios teisės normos taikymui nagrinėjamoje byloje nebuvo nei procesinių teisinių prielaidų, nei faktinio pagrindo.

 

5.      Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų

 

Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartyje ar sprendime turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Motyvų apeliacinės instancijos teismo sprendime (nutartyje) nebuvimas yra absoliutus tokio procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas; 340 straipsnio 5 dalis)

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, plėtodamas savo praktiką bylose, kuriose pasisakoma dėl teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą (nutartį) ir tokią pareigą reglamentuojančių procesinių normų pažeidimo padarinių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-603/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-618/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-103/2010; kt.). Kasacinis teismas, be kita ko, remiasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pagal kurią pareigos nurodyti teismo priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A ir 303 – B, p. 12, § 29, p. 29-30, § 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, § 42). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands, No. 16034/90, judgment of 19 April 1994, § 61). Tam tikrais atvejais, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Heile v. Finland, No. 20772/92, judgment of 19 December 1997, § 59-60; Marini v. Albania, No. 3738/02, judgment of 18 December 2007, § 105).

Iš apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, ištyręs bylos duomenis, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatavo, jog dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsakė į teisiškai reikšmingus byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti kasatoriaus nurodomo civilinio proceso teisės normų pažeidimo bei nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta 50,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus V. B. (duomenys neskelbtini) 50,80 Lt (penkiasdešimt litų 80 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Birutė Janavičiūtė

 

 

 

 

Antanas Simniškis

 

 

 

 

Pranas Žeimys