Civilinė byla Nr. 2K-103/2014

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-16964-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.15.3.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 7 d.

Vilnius

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. G. ir jo atstovo advokato H. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Palangos miesto savivaldybės ieškinį atsakovams R. G. ir M. J., trečiajam asmeniui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 12 d. nuosprendžiu A. Ž., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, suorganizavo didelės vertės svetimo turto, turinčio ir didelę istorinę bei kultūrinę reikšmę, sugadinimą visuotinai pavojingu būdu bei sukurstė kitą asmenį suklastoti dokumentą ir suklastotą dokumentą realizuoti; R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, sukurstė visuotinai pavojingu būdu tyčia sugadinti šį turtą, o A. S. bei M. J. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, visuotinai pavojingu būdu tyčia sugadino didelės vertės svetimą turtą, turintį didelę istorinę ir kultūrinę vertę. Nukentėjusiesiems G. J., A. T. ir civilinei ieškovei Palangos miesto savivaldybei pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. liepos 4 d. nuosprendžiu išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 12 d. nuosprendį pakeitė: R. G. nusikalstamą veiką dėl tyčinio svetimo turto sunaikinimo kvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 5 ir 6 dalis, 187 straipsnio 2 dalį ir paskyrė jam vienerius metus laisvės atėmimo, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; A. S. apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį paskirtos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, atidėjo dvejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; A. Ž. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį paskyrė 12 MGL (1 500 Lt) dydžio baudą, į paskirtą bausmę įskaitė laikinajame sulaikyme ir suėmime būtą laiką nuo 2005 m. vasario 22 d. iki 2005 m. birželio 30 d. (BK 66 straipsnis, BPK 140 straipsnis 9 dalis) ir nustatė, kad paskirtą bausmę A. Ž. atliko (BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktis); nuosprendžio dalį, kuria A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, panaikino ir priėmė naują nuosprendį – A. Ž. dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 4 ir 6 dalis, 187 straipsnio 2 dalį išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas); kitą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

Ieškovas Palangos miesto savivaldybė ieškiniu prašė iš atsakovų R. G. ir M. J. solidariai priteisti 789 796,25 Lt turtinę žalą, kurią sudaro 743 883 Lt žala, patirta dėl ieškovo priklausančios 1/2 pastato dalies sunaikinimo ir 45 913,25 Lt vertės gaisro metu pastato patalpose buvusio ieškovo turto sunaikinimo. Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, 2007 m. spalio 12 d. nuosprendžiu nustatė, kad atsakovai bendrais veiksmais sunaikino (padegė) ieškovui priklausantį turtą – Palangos mieste esantį Kurhauzo pastatą. Civiliniam ieškovui, t. y. Palangos miesto savivaldybei, pripažino teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Ieškovas ieškinį grindė baudžiamojoje byloje esančiu nuosprendžiu su Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. nuosprendyje padarytais pakeitimais, padarytos žalos dydį įrodinėjo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros apsaugos departamento 2003 m. sausio 14 d. dokumentu Nr. (3.12)-2-033, esančiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-93-380/2007. Ieškovas taip pat nurodė, kad padarytos 45 913,25 Lt žalos dydis grindžiamas gaisro metu patalpų ir jose ieškovei priklausiusio turto, kurį patikėjimo teise valdė Palangos moksleivių klubas, sunaikinimo faktu. Minėtas turtas po padegimo (gaisro) Palangos miesto savivaldybės tarybos  2002 m. gruodžio 24 d. sprendimu Nr. 206 pripažintas netinkamu naudoti ir nurašytas nustatyta tvarka. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-93-380/2007 pateikta 2008 m. vasario 6 d. Palangos kultūros centro pažyma Nr. (1.9)-R1-20, joje nurodytas padarytos žalos dydis Palangos moksleivių klubui. Taip pat ieškovas prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, paaiškino, kad savo teises gynė ir žalą bandė prisiteisti aktyviai, pateikė ieškinį nustatytu laiku, tačiau ne dėl savivaldybės kaltės byla buvo nagrinėjama kelerius metus, o ieškinio senaties taikymas vien dėl to, kad, pasikeitus savivaldybės teisininkams, savivaldybės atstovas neatvyko į vieną iš daugelio teismo posėdžių ir teismas ieškinį paliko nenagrinėtą, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškovo Palangos miesto savivaldybės ieškinį tenkino iš dalies: atnaujino ieškovui praleistą ieškinio senaties terminą ir priteisė solidariai iš atsakovų R. G. ir M. J. ieškovui Palangos miesto savivaldybei 730 000 Lt turtinei žalai atlyginti; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovų R. G. ir M. J. po 5 650 Lt žyminio mokesčio.

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi atsakovo R. G. atstovo advokato H. M. apeliacinį skundą atmetė ir priteisė iš atsakovo 11 117 Lt nesumokėto žyminio mokesčio valstybei.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas faktines aplinkybes, laikydamasis teismų praktikoje nurodytų kriterijų, teisingumo principo ir įstatyme įtvirtintų ieškinio senaties termino skaičiavimo bei atnaujinimo taisyklių, motyvuotai ir pagrįstai atnaujino ieškovui ieškinio senaties terminą.

Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos turtinės žalos dydį, visiškai įgyvendino teisingos kompensacijos principą. Teismas pažymėjo, kad Kurhauzas nuo 2001 m. vasario 13 d. yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir tokio daikto vertė bei padaryta žala nustatinėtina pagal tam tikras taisykles, t. y. taikomas ypatingosios vertės metodas, kai skaičiuojama vertybės kultūrinės vertės požymių (vertingųjų dalių ir elementų), užfiksuotų vertybės apskaitos dokumentuose, praradimo arba atkuriamoji vertė ir neskaičiuojamas nusidėvėjimas. Vertinant žalą ir nuostolius atsižvelgiama į vertybių medžiagų bei sukūrimo technologijų autentiškumą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, atitinkančius įstatyme nustatytus leistinumo kriterijus (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys), o pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį teisingai atsižvelgė į atstatomąją pastato kainą bei pagrįstai rėmėsi Kultūros vertybių apsaugos departamento komisijos 2002 m. gruodžio 16 d. žalos nustatymo ir įvertinimo aktu, pagal kurį gaisro pastatui padaryta žala įvertinta 1 487 766 Lt. Tuo tarpu atsakovas R. G. nepasinaudojo savo procesine teise prašyti skirti byloje ekspertizę, neįrodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsikirtime ir apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių dėl netinkamo turtinės žalos dydžio nustatymo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad gaisro metu apgadinto turto atstatymo kaštai yra kitokie. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo R. G. atstovo apeliaciniame skunde nurodyta Palangos kultūros centro 2008 m. vasario 6 d. pažyma, pagal kurią likutinė pastato „Kurhauzas“ vertė 2002 m. rugpjūčio 24 d. (vieną dieną iki turto sugadinimo) buvo16 502 Lt; VĮ „Registrų centras“ 2011 m. spalio 4 d. raštas Nr. (4.7.16) KR-482, kuriame teigiama, kad nekilnojamojo turto, esančio Palangos m., Vytauto g. 45, vidutinė rinkos vertė apskaičiuota 2002 m. rugpjūčio 24 d., buvo 818 000 Lt, nepaneigia pirmiau nurodyto Kultūros vertybių apsaugos departamento komisijos 2002 m. gruodžio 16 d. žalos nustatymo ir įvertinimo aktu nustatytos žalos dydžio.

Kasaciniu skundu atsakovas R. G. ir jo atstovas advokatas H. M. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą, arba, nusprendus, kad ieškinio senaties terminas atnaujintas pagristai, teismų sprendimus pakeisti ir sumažinti iš atsakovo priteistą sumą iki 8 251 Lt. Atleisti R. G. nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo arba žyminio mokesčio dalies sumokėjimą atidėti iki teismo procesinio sprendimo priėmimo.

Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai atnaujino ieškovui praleistą ieškinio senaties terminą ir taip pažeidė CK 1.131 straipsnio 2 dalį, pagal kurią ieškinio senaties terminas atnaujinamas, jeigu jis praleistas dėl svarbios priežasties. Nagrinėjamu atveju ieškovo nurodytos priežastys nepagrįstai žemesniųjų instancijų teismų pripažintos svarbiomis, netinkamai ištyrus byloje esančius įrodymus.  Atsakovo atstovas pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu prašė taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmesti. Šioje byloje ieškinys, kurio pagrindu priimti skundžiami procesiniai sprendimai, pateiktas 2011 m. gruodžio 30 d. Tapatus ieškinys Klaipėdos miesto apylinkės teismui buvo pateiktas 2010 m. balandžio 2 d., tačiau dėl ieškovo kaltės (ieškovo atstovui neatvykus į teismo posėdį) šio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas. Atsakovo atstovo nuomone, ieškovo darbuotojų pasikeitimai, kuriais ieškovas argumentavo ieškinio senaties termino praleidimą, jokiais būdais negali būti laikomi svarbia šio termino praleidimo priežastimi. Ieškovas, kaip ir bet kuris juridinis asmuo, priimdamas į darbą ir atleisdamas darbuotojus, privalo užtikrinti tinkamą paties juridinio asmens veiklą, jo funkcijų vykdymą, o nesugebėjęs tinkamai organizuoti savo darbuotojų darbo, turi patirti ir neigiamas tokio nerūpestingumo pasekmes. Net ir dažna teisininkų kaita nereiškia, kad teismo posėdžio dieną pas ieškovą nedirbo nė vienas teisininkas, galėjęs atvykti į posėdį, ar nebuvo kito darbuotojo, galinčio atstovauti ieškovo interesams. Be to, ieškovas neįrodė bandęs teismo posėdį atidėti. Kartu atsakovo atstovas pažymi, kad terminas ieškiniui pateikti neapsiribojo ieškovo akcentuojamais 2011 rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, nes ieškinį pateikti buvo galima ir anksčiau. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, ieškiniams dėl žalos atlyginimo numatytas sutrumpintas trejų metų terminas, kuris šiuo atveju skaičiuotinas vėliausiai nuo 2008 m. liepos 4 d., t. y. nuo to momento, kai buvo priimtas ir įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas taipogi dalyvavo kaip nukentėjęs asmuo ir privalėjo žinoti, kas yra kaltas dėl ieškovui padarytos žalos. Tuo tarpu ieškinys pateiktas tik 2011 m. gruodžio 30 d.

Kasatoriaus nuomone, nelaikytina objektyvia termino praleidimo priežastimi ir apylinkės teismo nurodyta aplinkybė, kad didžioji dalis senaties termino praleista aiškinantis, kuris teismas turi nagrinėti bylą, be to, pati civilinė byla buvo nagrinėjama beveik dvejus metus. Susidaro situacija, kad dėl teismų neoperatyvaus bylos nagrinėjimo yra palengvinama ieškovo padėtis – jam atnaujinamas praleistas ieškinio senaties terminas. Apylinkės teismas skundžiamame 2012 m. lapkričio 28 d. sprendime neturėjo pagrindo spręsti dėl kitų teismų atliekamų veiksmų tinkamumo, be to, tinkamas ieškinio parengimas ir teismingumo pasirinkimas yra ieškovo pareiga. Jeigu ieškovas negalėjo tinkamai ir operatyviai pasirūpinti savo teise kreiptis teisminės gynybos (kreiptis į reikiamą teismą, laiku atvykti į teismo paskirtus posėdžius), tai negali būti laikoma objektyvia ir svarbia priežastimi atnaujinti praleistą senaties terminą.

Kasatoriaus nuomone, žemesniųjų instancijų teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teismas privalo įrodymus vertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Netinkamas įrodymų vertinimas lėmė, kad buvo neteisingai nustatytas ieškovo patirtas žalos dydis ir priimti neteisėti ir nepagrįsti procesiniai sprendimai.

Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovui padarytos žalos dydį, be pagrindo kaip pagrindiniu įrodymu rėmėsi Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorės 2002 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 262 „Dėl komisijos sudarymo gaisro padarytai žalai nekilnojamojoje kultūros vertybėje - Kurhauze (reg.Nr.S315), Vytauto 45, Palangoje“ sudarytos komisijos 2002 m. gruodžio 16 d. aktu. Atsakovo atstovo manymu, 2002 m. gruodžio 16 d. komisijos aktu nustatyta neva padaryta 1 487 766 Lt dydžio žala neatitiko realios situacijos, sudegusio objekto tikrosios gaisro metu buvusios vertės, todėl teismas šį aktą privalėjo vertinti kompleksiškai kartu su kitais byloje esančiais dokumentais, ištirti ir palyginti šio akto duomenis su kitais byloje esančiais duomenimis ir tik tada spręsti apie ieškovo patirtos žalos dydį.

Atsakovo teigimu, teismai prieštaringam 2002 m. gruodžio 16 d. komisijos aktui suteikė didesnę įrodomąją galią ir nesiaiškino šio akto patikimumo, neatsižvelgė į šio akto neatitikimą kitiems rašytiniams įrodymams, t. y. atsakovo pateiktoms VĮ „Registrų centras“ ir Palangos kultūros centro pažymoms. Priešingai, teismai padarė išvadą, kad šie atsakovo pateikti įrodymai nepaneigia 2002 m. gruodžio 16 d. komisijos akto, nors akivaizdu, kad VĮ „Registrų centras“ pažyma laikytina oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). CPK 185 straipsnio 2 dalis numato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis, taigi, atliekant įrodymų vertinimą, teismas turi labiau remtis oficialiais rašytiniais įrodymais.

Atsakovo atstovo nuomone, Kurhauzui padarytos žalos skaičiavimas remiantis 2002 m. gruodžio 16 d. komisijos aktu prieštarauja Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 097 patvirtintoms Žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, nustatymo ir nuostolių atlyginimo laikinosios tvarkos nuostatoms.  Šios tvarkos 3.2 punkte nurodyta, kad nuostoliai – vertybių visos ar dalies ar kultūrinės vertės požymių, užfiksuotų apskaitos dokumentuose, praradimas, išreikštas pinigine išraiška, taip pat išlaidos, susijusios su žalos įvertinimu, su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, o kai vertybės atkurti neįmanoma arba netikslinga, nuostolius taip pat sudaro išlaidos, susijusios su šios kultūros vertybės apskaitos dokumentų parengimu; 13 punkte nurodyta, kad, nustatant vertybėms padarytą žalą ir nuostolius, taikomas ypatingosios vertės metodas, kai skaičiuojama vertybės kultūrinės vertės požymių (vertingųjų dalių ir elementų), užfiksuotų vertybės apskaitos dokumentuose, praradimo arba atkuriamoji vertė ir neskaičiuojamas nusidėvėjimas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šis teisės aktas žala nekilnojamojo turto vertybei pripažįsta tik konkrečios vertybės vertingųjų požymių praradimo arba atkuriamąją vertę, neskaičiuojant nusidėvėjimo, tačiau tik tokių kultūrinės vertės požymių, kurie yra užfiksuoti vertybės apskaitos dokumentuose. Šių pirmiau minėtos tvarkos nuostatų teismai nevertino. Cituodamas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 22 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias kultūros vertybių apskaitos dokumentų priėmimo tvarką, kasatorius pažymi, kad visais atvejais privalo būti nustatomi konkretūs nekilnojamosios vertybės kultūrinės vertės požymiai ir šie požymiai turi būti dokumentuoti, privalo būti fiksuojama išsami informacija apie kiekvieną nekilnojamosios vertybės vertingąją savybę. Šios apskaitos proceso metu priimami dokumentai laikytini vertybės apskaitos dokumentais pirmiau minėtos Žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, nustatymo ir nuostolių atlyginimo laikinosios tvarkos prasme.

Atsakovo atstovas pažymi, kad iš 2002 m. gruodžio 16 d. komisijos akto matyti, jog komisija, nustatydama Kurhauzui padarytą turtinę žalą, rėmėsi 1984 ir 1987 metais, t. y. daugiau nei prieš penkiolika metų atliktais architektūriniais apmatavimais, architektūrinių detalių apmatavimais, fotofiksacija, nepaisant to, kad baudžiamojoje byloje, prijungtoje prie šios civilinės bylos, esančioje 2008 m. vasario 6 d. Palangos kultūros centro pažymoje nurodoma Kurhauzo likutinė vertė diena prieš gaisrą – 16 502 Lt. Be to, iš byloje pateiktų registrų išrašų, taip pat iš minėto 2002 m. gruodžio 16 d. komisijos akto matyti, kad Kurhauzas iki 2002 m. rugpjūčio 25 d. buvo apžiūrimas ir tiriamas, duomenys apie jo būklę bei vertingąsias savybes buvo fiksuojami 1984, 1987, 1988, 1997 ir 1998 metais, taip pat šis objektas buvo apžiūrėtas ir 2008 metais. Kasatoriui nesuprantama, kodėl, nustatant Kurhauzui padarytą žalą, vertinimas buvo atliekamas pagal daugiau nei 15 metų senumo duomenis, nors šis objektas buvo apžiūrėtas, aprašytas bei fotografuotas 1997 bei 1998 metais. Natūralu, kad per tokį ilgą laiko tarpą kai kurios vertingosios Kurhauzo savybės galėjo būti sunykusios, sunaikintos, todėl kasatorius mano, kad teismai, nustatydami ieškovo patirtos žalos dydį, turėjo remtis kuo naujesniais duomenimis apie šį objektą.

Kasatorius taip pat pažymi, kad teismai nekreipė dėmesio į Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 097 patvirtintos Žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, nustatymo ir nuostolių atlyginimo laikinosios tvarkos 13 punkto nuostatą, kad nuostoliais laikoma tik faktiškai buvusiems ir dokumentais užfiksuotiems kultūros vertybių vertingiesiems požymiams padaryta žala. Dėl to, atsakovas daro išvadą, kad šios nuostatos turi būti taikomos ir vertinant atskiras konkrečios kultūros vertybės vertingąsias savybes – konkrečiam objektui praradus vieną ar kitą vertingąją savybę arba tam tikroms vertingosios savybėms sunykus, sumažėjus jų apimčiai, konkretus saugomas objektas nebegali būti saugomas ta apimtimi, kuri susijusi su jau nesamų ar sunykusių vertingųjų savybių buvimu. Kultūros vertybių registro išraše nurodomos Kurhauzo vertingosios savybės bei pateikiama dokumentų, kuriuose šios vertybės užfiksuotos, data. Pagal šiuos duomenis matyti, kad nemažai vertingųjų Kurhauzo savybių buvo užfiksuotos ir aprašytos tik 2008 metais, iki tol jų neįtraukiant į saugomų Kurhauzo vertingųjų savybių sąrašą ir netyrus, be to, dalis vertingųjų savybių, fiksuotų dar 1988 metais (po architektūrinių apmatavimų, kuriais nustatant padarytą žalą rėmėsi komisija), buvo išnykusios ir nebeužfiksuotos 1997 metais vykusios apžiūros, aprašymo bei fotofiksacijos metu. Dėl minėtų aplinkybių kasatorius mano, kad 2002 m. gruodžio 16 d. aktu komisija, nustatydama Kurhauzui padarytos žalos dydį, nepagrįstai rėmėsi senesniais kultūros vertybės dokumentais, neatsižvelgdama į egzistuojančius vėlesnius apskaitos dokumentus, neaišku kokiu būdu nustatė kai kurių atstatomųjų darbų kainą, kai žalos nustatymo metu nebuvo (ir nėra iki šiol) duomenų apie kai kurias Kurhauzo detales, nes jos nebuvo tyrinėtos, užfiksuotos, aprašytos.

Kartu atsakovo atstovas teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas (R. G.) nepateikė savo atsikirtimus pagrindžiančių įrodymų, nes teismui buvo pateikta 2011 m. spalio 4 d. VĮ „Registrų centras“ Klaipėdos filialo pažyma Nr. (4.7.16.) KR-482, kurioje nurodyta Kurhauzo vidutinė rinkos vertė 2002 m. vasario 24 d. (viena diena iki gaisro) - administracinis pastatas kainavo 818 000 Lt, bei 2008 m. vasario 6 d. Palangos kultūros centro pažyma, pagal kurią likutinė Kurhauzo vertė 2002 m. rugpjūčio 24 d. buvo 16 502 Lt.

Atsakovo atstovas nurodo, kad šiuo atveju pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį paduodant kasacinį skundą mokėtinas 11 217 Lt žyminis mokestis, tačiau atsakovas R. G. – fizinis asmuo, jau ilgą laiką neturintis jokių pajamų ir jokio nekilnojamojo turto, todėl neturi galimybės sumokėti tokio dydžio žyminį mokestį. Dėl šios priežasties kasatorius, remdamasis CPK 83 straipsnio 3 dalimi, 84 straipsniu ir nurodydamas, kad sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio, prašo atsakovą R. G. atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies arba atidėti likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimą iki sprendimo priėmimo dienos.

Taip pat kasatorius, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi ir 98 straipsniu, prašo iš ieškovo priteisti visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimu į atsakovo R. G. atstovo advokato H. M. kasacinį skundą trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento atstovė direktorė D. V. prašo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Šioje byloje įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, kad atsakovas, veikdamas bendrininkų grupe, 2002 m. rugpjūčio 25 d. padarė didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės, svetimo turto – Palangos Kurhauzo, sugadinimą visuotinai pavojingu būdu. Palangos Kurhauzas įrašytas į Lietuvos Respublikos respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus 1972 m., numeriu AtV 274, o į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytas Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento 1997 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 317 „Dėl objektų įrašymo į registrą“, prieš tai atnaujinus šios kultūros vertybės apskaitos duomenis. Taigi teisės aktų pagrindu yra pripažinta, kad Palangos Kurhauzas yra Kultūros vertybių registre registruota kultūros vertybė.

Atsiliepime pažymima, kad Kultūros paveldo departamento 2002 m. gruodžio 16 d. pateiktame žalos nustatymo ir įvertinimo akte, kuriuo rėmėsi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nekilnojamajai kultūros vertybei – Palangos Kurhauzui dėl nusikalstamos veikos padaryta žala yra nustatyta ir įvertinta, skaičiuojant šia veika sužalotos nekilnojamosios kultūros vertybės atstatymo kainą pagal tuo metu galiojusius valstybės patvirtintus įkainius. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismai priimdami sprendimus rėmėsi prielaidomis ir priteisė tikėtinos, o ne realios žalos atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad turto vertės sumažėjimas ar jo netekimas dėl neteisėtų veiksmų vertintinas kaip tiesioginiai (realūs) nuostoliai, todėl kasatoriaus argumentai, kad teismai netinkamai vertino faktines aplinkybes, yra nepagrįsti įrodymais. Be to, šiuo metu dėl nusikalstamos veikos sugadinto Palangos Kurhauzo pastato dalis, nuosavybės teise priklausanti Palangos miesto savivaldybei, valstybės ir savivaldybės lėšomis yra atstatyta. Darbams iki 2013 m. lapkričio 1 d. buvo išleista 1 035 705,83 Lt, o nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki atsiliepimo pateikimo dienos yra atlikta atstatymo darbų už 477 500,46 Lt. Taip pat yra atlikta kultūros vertybės pritaikymo naudoti darbų už 857 000 Lt.

Dėl pirmiau paminėtų aplinkybių trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento atstovas mano, kad teismų nustatyta ir priteista suma padarytai žalai atlyginti yra pagrįsta

Atsiliepimu į atsakovo R. G. atstovo advokato H. M. kasacinį skundą ieškovo Palangos miesto savivaldybės atstovas V. K. prašo šį skundą atmesti.

Atsiliepime pažymima, kad kasatorius nepagrįstai prašo priteistą sumą sumažinti iki 16 502 Lt, teigdamas, jog tokia yra pastato likutinė vertė. Palangos Kurhauzas yra kultūros vertybė ir jai restauruoti reikia daug daugiau lėšų, nei atstatant paprastą sudegintą pastatą. Tą patvirtina ir tai, kad atsakovo sudegintam Palangos Kurhauzui restauruoti ieškovas jau panaudojo 3 696 700 Lt.

Ieškovo nuomone, nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad sudegintas Kurhauzas nėra vertybė, nes šis objektas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą (http://kvr.kpd.lt/heritage/ (unikalus objekto kodas: 1291; statusas – valstybės saugomas).

Taip pat nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties taikymo, nes ieškovas savo teises gynė ir žalą bandė prisiteisti aktyviai, ieškinį teismui padavė laiku, tačiau ne dėl savivaldybės kaltės byla buvo nagrinėjama kelerius metus. Tuo atveju, jei praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties.

Atsiliepimu į atsakovo R. G. atstovo advokato H. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo skundą atmesti.

Atsiliepime pažymima, kad prokuroras į bylos nagrinėjimo procesą įtrauktas nebuvo, ieškinio byloje nereiškė, atsiliepimo į atsakovo atstovo apeliacinį skundą neteikė, apie priimtus civilinio atsakovo atstovo kasaciniame skunde nurodytus skundžiamus teismų sprendimus prokurorui pranešta nebuvo, t. y. prokuroras teisminiame procese, kuriame buvo nagrinėjamas Palangos miesto savivaldybės civilinis ieškinys, nedalyvavo. Be to, turtinės žalos dydžio nustatymas šioje byloje nesusijęs su baudžiamojo įstatymo taikymu. Dėl šios priežasties prokuroras mano, kad šiuo atveju neprivalo pateikti atsiliepimo į atsakovo R. G. atstovo kasacinį skundą.

Tuo atveju, jei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pripažintų, kad prokuroro atsiliepimas šiuo atveju yra privalomas, prokuroras mano, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo R. G. ir jo atstovo advokato H. M. kasacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su ieškinio senaties termino skaičiavimu, laikydamasis įstatyme įtvirtintų ieškinio senaties termino skaičiavimo ir atnaujinimo taisyklių, priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą atnaujinti ieškovui ieškinio senaties terminą. Be to, nėra pagrindo nesutikti su abiejų instancijų teismų išdėstytais motyvais dėl nusikalstamais veiksmais padarytos žalos dydžio įrodytumo. Skunde ginčijamas žalos dydis yra ne teisės, o fakto klausimas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, atitinkančius įstatyme nustatytus leistinumo kriterijus (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys), o pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį, teisingai atsižvelgė į atstatomąją sunaikinto pastato kainą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius atsakovo R. G. atstovo apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės yra tie patys, kaip ir kasaciniame skunde, atsakyta, motyvuotai paaiškinant, kodėl jie atmetami.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl ieškinio senaties terminų

Ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje nebuvo praleistas, šio termino atnaujinimo klausimas neturėjo būti sprendžiamas. Tais atvejais, kai dėl baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio priimamas BPK 115 straipsnio 2 dalyje numatytas sprendimas pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, nauja civilinė byla dėl ieškinio dydžio išsprendimo neturi būti užvedama, reikšti civilinį ieškinį iš naujo neprivaloma. Įsiteisėjus baudžiamojoje byloje priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui, pagal CPK taisykles turi būti tęsiamas procesas dėl baudžiamojoje byloje jau pareikšto ieškinio. CK numatyti ieškinio senaties terminai tokioje situacijoje nėra taikomi, nes teismo procesas dėl ieškinio dydžio nustatymo laikomas baudžiamojoje byloje vykusio proceso dėl civilinio ieškinio tąsa. Baudžiamojoje byloje iš dalies išsprendus nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (priėmus sprendimą pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą), nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, kad dėl likusių klausimų civiliniam ieškiniui išspręsti (padarytos žalos dydžiui nustatyti) galėtų būti taikomi kokie nors senaties terminai.

Dėl žalos dydžio nustatymo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje teismų praktikoje dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinis teismas netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, todėl nagrinėjant kasacinius skundus gali būti pasisakoma tik dėl to, ar nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi priimtus kasacine tvarka apskųstus teismų sprendimus ir įvertinusi kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstą nutartį priėmęs apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimų, reglamentuojančių byloje surinktų įrodymų vertinimą. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje tinkamai ištirti ir įvertinti teisingam civilinio ieškinio išsprendimui reikšmingi įrodymai.

Minėta, kad konkrečių byloje pateiktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas ir nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o nustatyti, kad priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį buvo pažeistos įrodymų vertinimą reglamentuojančios proceso teisės normos (CPK 185 straipsnio nuostatos), nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo. Kasacinio skundo argumentas, kad nustatant sudegusio pastato vertę kaip pagrindiniu įrodymu nepagrįstai buvo remtasi Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorės 2002 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 262 „Dėl komisijos sudarymo gaisro padarytai žalai nekilnojamojoje kultūros vertybėje - Kurhauze (reg. Nr.S315), Vytauto 45, Palangoje“ sudarytos komisijos 2002 m. gruodžio 16 d. aktu, bet nesiremta kitais kasatoriaus nurodomais dokumentais, nėra tinkamas konstatuoti, jog nustatant ieškinio dydį buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimuose nurodyti išsamūs motyvai, pagrindžiantys teismų išvadas dėl nustatyto nusikalstama veika padarytos žalos dydžio. Teismų sprendimuose pagrįstai akcentuota, kad nustatant nekilnojamosioms kultūros vertybėms padarytą žalą taikomi specialūs metodai. Vien ta aplinkybė, jog byloje priimtas kasatoriui nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, kad tai padaryta neįvertinus įrodymų visumos, pažeidžiant įstatymų nuostatas.

Dėl žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų

Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, atleidžiamas nuo žyminio mokesčio (BPK 112 straipsnio 2 dalis). Žyminis mokestis nėra mokamas ir baudžiamojoje byloje paduodant apeliacinius bei kasacinius skundus dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Proceso dalyvių padėtis negali būti pabloginama reikalaujant mokėti žyminį mokestį vien tik dėl to, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas iš esmės neišsprendžia baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio, o vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 2 dalimi, pripažįsta civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Dėl šios priežasties naikintini pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimai priteisti iš kasatoriaus žyminį mokestį. Paduodant kasacinį skundą sumokėtas 200 Lt žyminis mokestis grąžintinas kasatoriui.

Kasatoriaus prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas netenkintinas, nes netenkinami kasatoriaus reikalavimai civilinį ieškinį atmesti arba sumažinti priteistą sumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87, 93 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutarties dalis dėl žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovo R. G..

Likusias Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Atsakovui R. G. grąžinti paduodant kasacinį skundą sumokėtą 200 Lt žyminį mokestį.

Teisėja                                                                                    Albinas Sirvydis

                                                                                    Dalia Bajerčiūtė

                                                                                    Gintaras Goda