(S) Civilinė byla Nr. 3K-3-247/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
55; 92; 114.5; 123.6
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gegužės 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ieškinį atsakovui UAB „Baltijos žuvys“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šalys yra sudariusios dvi sutartis: 1) Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį, pagal kurią ieškovas išnuomojo atsakovui uosto žemės sklypą, o atsakovas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį; 2) 2006 m. vasario 3 d. sutartį Nr. 20-2006 171 „Dėl atsiskaitymo už uosto rinkliavas ir teikiamus patarnavimus“, pagal kurią ieškovas įsipareigojo teikti atsakovui paslaugas, o šis – sumokėti už jas bei mokėti nustatyto dydžio uosto rinkliavas. Pagal šios sutarties 3.3 punktą atsakovas įsipareigojo mokėti 0,2 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną nuo neapmokėtos sumos. Atsakovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus ir liko skolingas ieškovui 335,63 Lt nuomos mokesčio, taip pat užmokesčio už suteiktas paslaugas bei uosto rinkliavas.
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 335,63 Lt skolos už uosto žemės nuomą, 8360,94 Lt (įskaitant PVM) skolos už uosto rinkliavas bei patarnavimus, 7581,16 Lt delspinigių bei 5 proc. dydžio procesinių palūkanų.
Byloje kilo ginčas dėl pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo už suteiktas paslaugas bei uosto rinkliavas pagrįstumo, taip pat dėl prašomų priteisti delspinigių dydžio.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovui 335,63 Lt skolos už žemės nuomą, 7085,15 Lt skolos už uosto rinkliavas, 379,05 Lt delspinigių ir 5 proc. dydžio procesinių palūkanų; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad atsakovas, pažeisdamas šalių sudarytą uosto žemės nuomos sutartį, nesumokėjo ieškovui 335,63 Lt nuomos mokesčio, todėl šią sumą priteisė ieškovui. Pagal šalių sudarytą sutartį Nr. 20-2006 171 ieškovas teikė atsakovo laivams patarnavimo paslaugas, tačiau atsakovas už jas neatsiskaitė, taip pat nesumokėjo uosto rinkliavų, todėl yra skolingas ieškovui už suteiktas paslaugas. Teismas nurodė, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 43 straipsnio 4 dalį paslaugos, reikalingos šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems transportiniams ir žvejybiniams laivams ar jų kroviniams tiesiogiai aptarnauti ir tiesioginiams jų poreikiams tenkinti, už suteiktus tiekimus apmokestinami 0 PVM tarifu. Byloje nustatyta, kad atsakovui priklausančio laivo „Ieva“ paskirtis – žuvies pervežimas, laivo LBB-1124 – žvejyba. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas nepagrįstai apskaičiuoja pridėtinės vertės mokestį suteiktoms paslaugoms ir uosto rinkliavoms. Teismas išskaitė iš ieškovo prašomos priteisti 8360,94 Lt skolos pridėtinės vertės mokesčio sumą ir priteisė ieškovui 7085,15 Lt už patarnavimus bei uosto rinkliavas. Teismas taip pat nurodė, kad šalių sutartyje Nr. 20-2006 171 nustatytos netesybos (0,2 proc. dydžio delspinigių už sąskaitos neapmokėjimą nustatytu laiku) yra baudinio pobūdžio, nes prilygsta 73 proc. metinėms palūkanoms. CK 6.71–6.75 straipsniuose, reglamentuojančiuose netesybas, baudinių netesybų nenustatyta. Be to, ieškovas apskaičiavo delspinigius ir už tas sąskaitas-faktūras, už kurias įsiskolinimas yra priteistas įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitose civilinėse byloje (Nr. 2-15359-658/2006 ir Nr. 2-9897-199/2007), tačiau atsakovas tų teismo sprendimų yra neįvykdęs. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas, apskaičiuodamas delspinigius už teismų sprendimais priteistus įsiskolinimus, kai teismo sprendimais taip pat yra priteista ir 5 proc. procesinių palūkanų, yra nesąžiningas atsakovo atžvilgiu bei pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sumažino iš atsakovo priteistinų delspinigių dydį nuo 7581,16 Lt iki 379,05 Lt.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo padarytomis išvadomis bei sprendimo motyvacija ir nutartį priėmė analogiškais motyvais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino priteisiamų delspinigių dydį, nes šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad atsakovo neįvykdyta prievolė yra nedidelė (tik 8695 Lt), taip pat į šalių turtinę padėtį.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-15171-530/2007, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, 2007 m. gruodžio 28 d. sprendime konstatavo, kad kasatorius pagrįstai apskaičiuoja pridėtinės vertės mokestį. Teismas nurodė, kad susisiekimo ministro 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 3-301 patvirtintų Jūrų laivų registravimo taisyklių 23 punkte bei Žuvininkystės departamento prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2006 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. VI-6 patvirtintų Žvejybos laivų registravimo žvejybos laivų rejestre ir licencijų žvejybos laivams taisyklių 5 punkte nustatyta, kad pagal Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, 6 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1 dalį, Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, 4 straipsnį žvejybiniai laivai privalo būti registruoti Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre bei Žvejybos laivų rejestre ir priskirti prie jūrų žvejybos laivų. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad įvyko šiame skyriuje nurodytas prekių tiekimo, prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimo sandoris. Atsakovas pagal šio įstatymo 56 straipsnio 3 dalį nepateikė dokumentų, įrodančių 0 PVM tarifo taikymą, iki ieškinio padavimo pretenzijų dėl pridėtinės vertės mokesčio skaičiavimo ieškovui VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai nereiškė, išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų negrąžino ir įgijo teisę pagal šias PVM sąskaitas-faktūras į PVM atskaitą. Šį teismo sprendimą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. nutartimi paliko nepakeistą.
Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilines bylas Nr. 2-11144-364/2008 ir Nr. 2-09519-52/2008, kuriose dalyvavo tos pačios šalys, 2008 m. rugpjūčio 1 d. ir 2008 m. spalio 13 d. sprendimais priteisė iš atsakovo kasatoriui uosto rinkliavas su pridėtinės vertės mokesčiu ir visą prašomą delspinigių sumą.
Taigi bylą nagrinėję teismai, esant visiškai tapačiam bylos faktiniam pagrindui, kasatoriaus veiksmus apskaičiuojant pridėtinės vertės mokestį aiškina nevienodai, taip nukrypsta nuo savo sukurtų precedentų.
Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įsiteisėjusių sprendimų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose reikšmės
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai - auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Dėl to teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai turi būti aiškūs. Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Minėta, kad tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Ypač pabrėžtina tai, kad nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento.
Šių įsiteisėjusių sprendimų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose reikšmės formuojant nuoseklią, neprieštaringą teismų praktiką vertinimų kontekste kasacinis teismas pažymi, kad vien ratione materiale skirtumai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog ankstesni sprendimai neturi precedento, kaip teisės šaltinio, reikšmės nagrinėjamoje byloje.
Kasaciniame skunde kaip įsiteisėję sprendimai analogiškose ar iš esmės panašiose bylose nurodomi Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas, paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartimi, bei Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimas, kuriuose konstatuota, kad kasatorius pagrįstai apskaičiuoja pridėtinės vertės mokestį. Vertindamas šių kasatoriaus argumentų pagrįstumą kasacinis teismas pažymi, kad konstitucinė doktrina pripažįsta, jog precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Šiuo atveju konstatuotina tokia teisinė situacija, kai kasacinis teismas dar nėra suformavęs teisės, taikytinos byloje, taikymo (aiškinimo) praktikos. Nagrinėdamas šį kasacinį skundą, teismas, įgyvendindamas kasacijos funkciją, imasi teisės taikymo (aiškinimo) praktikos formavimo šios kategorijos bylose, o teisės taikymo (aiškinimo) taisyklės, formuluojamos kasacinėje nutartyje, kartu reikš ir konstituciškai pagrįstą pirmosios ar apeliacinės instancijų teismų formuotos teisės taikymo praktikos koregavimą arba jos nuoseklų plėtojimą.
Dėl viešojo intereso šioje byloje ir kasacinio teismo teisės peržengti kasacinio skundo ribas
CPK 353 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (1 dalis). Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jei to reikalauja viešasis interesas (2 dalis).
Mokesčiai yra valstybės biudžeto pajamos, valstybės gyvavimo finansinis pamatas. Tinkamas mokestinių prievolių vykdymas yra be galo svarbus visai visuomenei, todėl teisingas mokesčių įstatymų taikymas yra viešojo intereso sudėtinė dalis. Bylose su mokesčių skaičiavimo ir mokėjimo elementu, nepriklausomai nuo to, ar ginčas kilęs mokesčių administravimo funkcijų vykdymo stadijoje, ar tarp sutarčių šalių dėl mokėjimų pagal sutartis, kurių dalį sudaro mokesčiu apmokestinamojo asmens, tiekiančio prekes ar teikiančio paslaugas, taikomi mokesčių tarifai, teismas turi būti aktyvesnis, reikiamus įrodymus turi rinkti ex officio, o priimdamas procesinius sprendimus remtis ne tik šalių nurodytais teisiniais argumentais. Šiuo teisės aiškinimu kasacinis teismas išplečia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. O. v. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-105/2005, procesinės teisės normų taikymo (aiškinimo) taisyklę.
Viešojo intereso gynimo maksima suponuoja ir poreikį peržengti kasacinio skundo ribas šioje byloje, kurioje kasacijos dalykas laikantis skundo ribų yra tik įsiteisėjusių sprendimų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose reikšmės vertinimas. Tačiau, esant teisiniam pagrindui peržengti kasacinio skundo ribas, kasacinis teismas pasisako dėl PVM įstatymo nuostatų taikymo apskaičiuojant PVM už kasatoriaus atsakovui suteiktas paslaugas.
Dėl pridėtinės vertės mokesčio
Prievolė skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 1 dalis). Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita-faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Remiantis šiomis įstatymo nuostatomis konstatuotina, kad pareiga skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą už paslaugas, teikiamas atsakovui sutarčių pagrindu, tenka kasatoriui. Pažymėtina, kad kasatorius, išrašydamas PVM sąskaitas-faktūras ir jose išskirdamas PVM, yra atsakingas ir už teisingą PVM tarifo taikymą, kuris pagal PVM įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 11 punktą privalo būti nurodytas PVM sąskaitoje-faktūroje. Už tiekiamas bei įsigyjamas iš kitos valstybės narės prekes arba teikiamas paslaugas, taip pat importuojamas prekes PVM apskaičiuojamas taikant toms prekėms arba paslaugoms PVM įstatyme nustatytą PVM tarifą, galiojantį prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo momentu (PVM įstatymo 18 straipsnis). Prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo momentu galiojo standartinis PVM tarifas - 18 procentų (PVM įstatymo 2004 m. sausio 15 d., Nr. IX-1960 redakcijos 2 straipsnio 32 dalis), kurį kasatorius ir taikė išrašydamas PVM sąskaitas-faktūras už atsakovui suteiktas PVM apmokestinamas paslaugas.
Pagal PVM įstatymo 19 straipsnio 5 dalį 0 procentų PVM tarifas taikomas PVM įstatymo VI skyriuje nurodytais prekių tiekimo ir paslaugų teikimo atvejais.
PVM įstatymo 43 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos paslaugos, reikalingos šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems laivams ar jų kroviniams tiesiogiai aptarnauti bei tiesioginiams jų poreikiams tenkinti, t. y.:
1) jūrų laivų, skirtų keleiviams ir (arba) kroviniams vežti tarptautiniais maršrutais ir (arba) kitokioms paslaugoms už atlygį teikti;
2) jūrų žvejybos laivų;
3) laivų, skirtų paieškos ir gelbėjimo darbams jūroje.
Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu galima konstatuoti, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos paslaugos, teikiamos jūrų laivams, kurių paskirtis: 1) keleivių vežimas tarptautiniais maršrutais; 2) krovinių vežimas tarptautiniais maršrutais; 3) mišri – keleivių ir krovinių vežimas tarptautiniais maršrutais; 4) teikti kitokias paslaugas už atlygį; 5) jūrų žvejyba; 6) paieškos ir gelbėjimo darbai jūroje. Pažymėtina, kad ne bet kokios paslaugos tokiems laivams apmokestinamos 0 PVM tarifu, o tik tos, kurios reikalingos šiems laivams ar jų kroviniams tiesiogiai aptarnauti bei tiesioginiams jų poreikiams tenkinti.
Dėl to teikiantis paslaugas apmokestinamasis asmuo, vykdydamas prievolę skaičiuoti PVM, o tai reiškia ir taikyti atitinkamą PVM tarifą, privalo nustatyti: 1) ar jūrų laivas, kuriam teikiamos paslaugos, priskirtinas pirmiau išvardytiems laivams, ir 2) ar paslaugos reikalingos šiems laivams ar jų kroviniams tiesiogiai aptarnauti bei tiesioginiams jų poreikiams tenkinti.
Spręsdamas dėl laivo atitikties PVM įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodytų laivų kategorijoms, teikiantis paslaugas apmokestinamasis asmuo turi turėti duomenis apie jūrų laivų paskirtį pagal Jūrų laivų registro duomenis ir duomenis apie licenciją Lietuvos Respublikos žvejybos laivui.
Kiekvienas jūrų laivas, naudojamas laivybai, turi būti įregistruotas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre (Prekybinės laivybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Jūrų laivo paskirtis, remiantis Vyriausybės 2004 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1318 patvirtintų Lietuvos Respublikos jūrų laivų registro nuostatų 17 punktu, kuriame apibrėžiama, kokie bendrieji duomenys apie registro objektus yra tvarkomi registre, yra registre tvarkomų duomenų sudėtinė dalis (Registro nuostatų 17.1.4 punktas). Pagal šių Nuostatų 31 punktą registro objektas laikomas įregistruotu, kai jam suteikiamas unikalus identifikavimo kodas, registro duomenų bazėje įrašomi registravimo duomenys ir išduodamas šio registro objekto įregistravimo registre liudijimas. Registro tvarkymo įstaiga yra Lietuvos saugios laivybos administracija (Nuostatų 9.2 punktas).
Lietuvos Respublikos žvejybos laivas, remiantis Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, yra bet koks laivas su jame esančia verslinės žvejybos įranga arba laivas, naudojamas šiai žvejybai ir įregistruotas Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre ar Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre ir įgaliotos klasifikacinės bendrovės išduotuose laivo dokumentuose turintis įrašą „Žvejybos laivas“. Lietuvos Respublikos žvejybos laivas, žvejojantis jūrų vandenyse, turi būti įregistruotas Žvejybos laivų rejestre. Licencija, remiantis Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo Žvejybos laivų rejestre ir licencijų Lietuvos Respublikos žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklių, patvirtintų Žuvininkystės departamento prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2006 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. V1-6, 6 punktu, Lietuvos Respublikos žvejybos laivui yra dokumentas, suteikiantis teisę jo turėtojui naudoti tam tikrus žvejybos pajėgumus gyvųjų vandens išteklių versliniam eksploatavimui. Licencijoje pateikta informacija atitinka Rejestre esančius duomenis. Licenciją laiko jo turėtojas. Licencijos notaro patvirtinta kopija laikoma laive.
Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad kasatorius, išrašydamas PVM sąskaitas-faktūras ir jose išskirdamas PVM, ir būdamas, minėta, atsakingas ir už teisingą PVM tarifo taikymą, turi iš mokesčių įstatymo kylančią pareigą teisės aktuose nustatyta tvarka gauti laivo, kuriam teikiamos paslaugos, teisinį statusą apibrėžiančius duomenis, reikšmingus PVM įstatymo 19 straipsnio 5 dalies ir 43 straipsnio 4 dalies taikymo aspektu. Pažymėtina, kad atsakovo pareiga teikti duomenis apie jo laivų teisinį statusą, reikšmingą kasatoriui vykdant PVM skaičiavimo pareigas, kildinama iš apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu sistemos veikimo esmės, kurioje labai svarbią vietą užima teisės į pirkimo PVM atskaitą tinkamas įgyvendinimas (PVM įstatymo VII skyrius).
Laivo nuosavybės teisės liudijimas ar dėl kito laivo vien tik Laivo įregistravimo Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre liudijimas nėra pakankami dokumentai, kuriais remdamiesi teismai galėjo konstatuoti teisę į 0 PVM tarifo taikymą.
Pažymėtina ir tai, kad net ir nustačius jūrų laivų atitiktį PVM įstatymo 43 straipsnio 4 dalyje nurodytų (išvardyti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje) laivų kategorijoms, turi būti nustatyta ir antroji 0 PVM tarifo taikymo sąlyga – konstatuota, kad suteiktos paslaugos, kurios reikalingos tokiems laivams ar jų kroviniams tiesiogiai aptarnauti bei tiesioginiams jų poreikiams tenkinti.
Apeliacinės instancijos teismas neįvertino nurodytų materialinės ir procesinės teisės normų taikymo aspektų. Siekiant nustatyti visas reikšmingas bylai aplinkybes, būtina rinkti naujus įrodymus ir juos vertinti pagal CPK 185 straipsnio taisykles, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 31 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Birutė Janavičiūtė
Gintaras Kryževičius