Administracinė byla Nr. eA-663-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01066-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 33

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ ir atsakovo Lietuvos banko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Žemaitijos pienas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2018 m. kovo 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2018 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 241-38 „Dėl poveikio priemonės taikymo AB „Žemaitijos pienas“ (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas tvirtino, jog Lietuvos bankas (toliau – ir atsakovas) nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė jo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 241-17 „Dėl poveikio priemonės taikymo“ (toliau – ir 2017 m. vasario 6 d. sprendimas), kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas ateityje įvertinti savo finansines ataskaitas pagal 16 Tarptautinio finansinės atskaitomybės standarto (toliau – ir TAS) reikalavimus. Pareiškėjo vertinimu, nurodymas 2017 m. vasario 6 d. sprendime nekonkretus, neaiškus ir netikslus, dėl to kilo šis ginčas. Nurodymas negalėjo būti įgyvendintas, kadangi 2016 metų finansinės ataskaitos negalėjo būti ištaisytos, o 2017 metų finansinės ataskaitos nei Sprendimo priėmimo metu, nei teikiant skundą teismui dar nebuvo parengtos ir patvirtintos (vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 20 str. 1 d. 10 p. ir 24 str. 1 d., finansinės ataskaitos už finansinius 2017 metus turi būti patvirtintos iki 2018 m. balandžio 30 d.). Sprendime taip pat pažymėta, kad finansinių ataskaitų perspektyvinis vertinimas turėjo būti atliktas finansinėms ataskaitoms už 2017 metų ataskaitinį laikotarpį. Atitinkamai 16 TAS 51 straipsnyje nurodyta, kad turto likvidacinė vertė ir naudingo tarnavimo laikas turi būti peržiūrėti būtent finansinių metų pabaigoje, todėl pareiškėjui nesudarius finansinių ataskaitų už finansinius metus, Lietuvos bankas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nesilaikė nurodymo įvertinti finansines ataskaitas pagal 16 TAS reikalavimus. Nors Lietuvos bankas ir remiasi 8 TAS „Apskaitos politika, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidos“ nuostatomis, kurios numato, kad apskaitos politikos keitimo perspektyvus taikymas yra apskaitos standarto nuostatų taikymas iškart po tam tikro sprendimo, apskaitinio įvertinimo keitimo ir pan., sudarant finansines ataskaitas už tą ataskaitinį laikotarpį, kuris yra iš karto po tam tikro sprendimo priėmimo, tačiau šiuo atveju 2017 m. vasario 6 d. sprendimas, kurio pagrindu tam tikroms ilgalaikio turto grupėms pradėti taikyti nauji nusidėvėjimo normatyvai nuo 2017 m. sausio 1 d., buvo priimtas 2017 metais, kai dar nebuvo priimtas joks sprendimas dėl likusių ilgalaikio turto grupių naudingo tarnavimo laikotarpio tikslinimo, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo pradėti taikyti likusio ilgalaikio turto grupėms naujus nusidėvėjimo normatyvus. Bendrovė 2017 metais dar neturėjo surinkusi pakankamai duomenų, kokia apimtimi nusidėvėjimo normatyvai turėtų būti keičiami, o vien įrengimų, kurių būklę ji privalėjo įvertinti, buvo (duomenys neskelbtini). Bendrovė kompleksinę viso ilgalaikio materialaus turto peržiūrą galėjo atlikti tik per visuose jos padaliniuose 2017 m. gruodžio mėn. metinę inventorizaciją. Atitinkamai pareiškėjas, įvertinęs pateiktus duomenis, galės spręsti dėl tolimesnio atitinkamų ilgalaikio turto grupių naudingo tarnavimo laikotarpių pailginimo arba sutrumpinimo ir dėl to sprendimas bus priimtas 2018 metais. Kadangi pats Lietuvos bankas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu iš viso pareiškėjo ilgalaikio turto išskyrė kelias turto grupes (mašinų ir įrengimų, transporto priemonių, kurių, nustatytas naudingo tarnavimo laikas galimai buvo per trumpas), pareiškėjas 2017 metais būtent ir atliko jų apskaitos politikos pakeitimus – prailgino gamybos linijų ir transporto priemonių naudingo tarnavimo laikotarpį. Nepaisant to, Sprendime nurodyta, kad visgi pareiškėjas 2017 m. vasario 6 d. sprendime nustatyto privalomo nurodymo neįvykdė, nors pats Lietuvos bankas 2017 m. vasario 6 d. sprendime nebuvo nustatęs priežasčių, dėl kurių gamybos linijoms iki 10–15 metų prailgintas naudingas tarnavimo laikotarpis galėtų būti laikomas per trumpu ar kad pareiškėjas nepateikė senesnių nei 3 metų mašinų ir įrengimų bei transporto priemonių naudingo tarnavimo laikotarpio. Kadangi atsakovas dėl pastatų ir statinių naudingo tarnavimo laikotarpio nebuvo pasisakęs 2017 m. vasario 6 d. sprendime, todėl pareiškėjas pagrįstai nekoregavo 2017 metų pastatų ir statinių apskaitos politikos. Pareiškėjo teigimu, pastatų ir statinių naudingo tarnavimo laikotarpiai bei likvidacinės vertės buvo ir yra nustatytos tinkamai, šis turtas apskaitoje nėra kaip nors nepagrįstai daug nudėvėtas. Jei Lietuvos bankas pageidavo, kad pareiškėjas per 2017 metus atitiktų kokius nors konkrečius apskaitos politikos pakeitimus, tam kad pataisytų tariamus apskaitos neatitikimus 16 TAS reikalavimams, tai privalėjo aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluoti 2017 m. vasario 6 d. sprendime. Atsakovas, 2017 m. vasario 6 d. sprendime nustatydamas abstraktų nurodymą pareiškėjui, Sprendimu už tokio nurodymo tariamą nesilaikymą paskyrė neteisėtą ir nepagrįstą sankciją. Tokie atsakovo veiksmai pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.

3.       Pareiškėjas įsitikinęs, kad jam nepagrįstai skirta sankcija už Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – ir VPĮ) 21 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio 2 dalies ir 33 straipsnio pažeidimus dėl to, kad pareiškėjas neva pateikė ne visą 2016 m. metinę informaciją, nepateikė 2017 metų pusmečio informacijos, skelbiant ir saugojant reglamentuojamą informaciją Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje (toliau – ir CRIB) paskelbė ją netinkamose kategorijose ir neužtikrino, kad informacija būtų prieinama investuotojams. Teigė, kad neegzistuoja galiojantis norminis tinkamai paskelbtas teisės aktas, detaliai reglamentuojantis informacijos saugojimą CRIB. Lietuvos banko direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 241-200 patvirtintos Viešo reglamentuojamos informacijos skelbimo ir jos perdavimo į centrinę reglamentuojamos informacijos bazę gairės (toliau – ir CRIB gairės) negali būti laikomos norminiu aktu, įgyvendinančiu Lietuvos bankui VPĮ 33 straipsnio 6 dalies pagrindu pavestą funkciją, kadangi jos neturi privalomo teisės akto teisinės galios – jos nėra oficialiai paskelbtos. Nepaisant to, atsakovas teisinio reguliavimo neaiškumus interpretavo pareiškėjo nenaudai ir abstrakčiai konstatavo, kad jis pažeidė VPĮ 33 straipsnį, konkrečiai neįvardydamas, dėl kurių pareiškėjo veiksmų, kurios konkrečios VPĮ 33 straipsnio dalies pažeidimas pripažįstamas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, vadovaudamasis VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 47 straipsnio 2 dalies 4 punktu, turėjo pirmiausiai konsultuoti pareiškėją informacijos paskelbimo klausimais, nustatęs pažeidimus – įpareigoti ištaisyti netikslią ar klaidinančią informaciją, duoti privalomus nurodymus, o ne skirti sankciją. Be to, skirdamas sankciją už aptartą pažeidimą, atsakovas neatsižvelgė į tai, kad esant teisiniam neaiškumui dėl informacijos CRIB paskelbimo, pareiškėjas kreipdavosi į AB „Nasdaq Vilnius“ ir vadovaudavosi iš jo gautais rašytiniais ir žodiniais paaiškinimais. Pareiškėjas pabrėžė, jog atsakovas nėra nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė reguliuojamos rinkos operatoriui reglamentuojamos informacijos. Iš Lietuvos banko atlikti tyrimo akivaizdu, kad Bendrovė yra pateikusi reglamentuojamą informaciją, ji nėra nuslėpta. Bendrovė nėra reguliuojamos rinkos operatorius, ji neadministruoja, netvarko ir nevaldo CRIB, todėl negali būti atsakinga už tai, kas nepriklauso nuo jos valios. Iš deklaratyvaus konstatavimo, kad pareiškėjas pažeidė VPĮ 33 straipsnio nuostatas, nėra aišku, kurios konkrečios VPĮ 33 straipsnio dalies pažeidimą Lietuvos bankas konstatavo. Toks VPĮ 33 straipsnio pažeidimo konstatavimas akivaizdžiai neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

4.       Pareiškėjo vertinimu, jam nepagrįstai skirta sankcija už VPĮ 22 ir 23 straipsnių pažeidimus dėl tariamo informacijos neatskleidimo arba netinkamo atskleidimo 2015 m. ir 2016 m. metiniuose pranešimuose ir 2017 m. pusmetiniame pranešime. Manė, jog teisės normų, kurių pažeidimą pripažino atsakovas, turinys nekonkretus, todėl atsakovas vėlgi turėjo pirmiausiai konsultuoti pareiškėją informacijos paskelbimo klausimais, nustatęs pažeidimus – įpareigoti ištaisyti netikslią ar klaidinančią informaciją, duoti privalomus nurodymus, o ne skirti sankciją. Šiuo atveju proporcinga ir tinkama siekiamam tikslui įgyvendinti priemone laikytinas reikalavimas papildyti ir (ar) pakeisti netikslią ar, Lietuvos banko nuomone, klaidinančią informaciją. Konstatuotas VPĮ nuostatų pažeidimas nulemtas ne imperatyvių nuostatų nesilaikymo, o galbūt netinkamo jų interpretavimo, pareiškėjo ir atsakovo skirtingo supratimo apie tai, kaip šių nuostatų reikėtų laikytis. Lietuvos Respublikos įmonių grupių konsoliduotos finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ir ĮGKFAĮ) 10 straipsnio 2 dalies 1 punkte neįtvirtinta pareiga metiniame pranešime pateikti skaitinius dydžius ir kokią nors konkrečią informaciją, kurios pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjo įsitikinimu, jis 2015 m. ir 2016 m. metiniuose pranešimuose atskleidė tiek informacijos apie esminius įvykius nuo finansinių metų pabaigos, kiek ir turėjo atskleisti. Lietuvos bankas nenustatė nė vieno įvykio, kuris būtų įvykęs po finansinių metų pabaigos, Sprendimas grindžiamas prielaidomis ir vertinamojo pobūdžio teiginiais apie investuotojams pateiktų duomenų neinformavytumą, kurie nėra pagrįsti objektyviais faktais. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ir ĮFAĮ) 25 straipsnio 2 dalies 2 punktas ir ĮGKFAĮ 9 straipsnio 2 dalies 2 punktas nekonkretizuoja ir nedetalizuoja, kokia konkrečia forma, kokiu detalumu ir su kokiais papildomais paaiškinimais pareiškėjas turėtų pateikti informaciją savo metiniame pranešime. Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas 2016 m. metiniame ir 2017 m. pusmečio pranešimuose nurodė alternatyvius veiklos rodiklius, bet jų nepaaiškino, nenurodė, dėl ko pasirinko demonstruoti būtent tokius rodiklius, padarė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (ESMA) 2015 m. spalio 5 d. paskelbtų Alternatyvių veiklos rodiklių gairių (ESMA/2015/14/15) (toliau – ir AVR gairės) reikalavimus, todėl kartu pažeidė VPĮ 22 ir 23 straipsnius, tačiau pareiškėjas akcentavo, kad AVR gairės nėra privalomo pobūdžio aktas, todėl jų nesilaikymas negali būti pagrindas konstatuoti VPĮ pažeidimą. Pareiškėjas, rengdamas periodinę informaciją, privalo vadovautis VPĮ, o į AVR gaires turi tik atsižvelgti. (duomenys neskelbtini) yra irgi pateikusi finansinius veiklos rodiklius, tačiau paaiškinimus, už kurių nepateikimą yra nubaustas pareiškėjas, metiniame pranešime (duomenys neskelbtini) nėra nurodžiusi. Kadangi 1 TAS numato prielaidą, kad su finansinėmis atskaitomybės dokumentais susipažįsta ir finansinius sprendimus priima asmenys, turintys pakankamai žinių, darytina išvada, kad finansiniai rodikliai ir jų reikšmės tokiems asmenims yra suprantami be papildomų paaiškinimų. Po Sprendimo priėmimo pats atsakovas pripažino, kad pagal galiojantį reguliavimą akcininkų turimi balsai gali būti skaičiuojami dvejopai, t. y. įskaitant taip, kaip skaičiavo pareiškėjas. Todėl neaiškumas dėl to, kaip turėtų būt skaičiuojama balsų dalis, yra atsiradęs ne dėl pareiškėjo padaryto teisės normų pažeidimo, o dėl nevienodo teisinio reguliavimo. Be to, atsakovas konstatuotų pažeidimų neindividualizavo bei nenurodė, kokią konkrečiai VPĮ 22 ir (ar) 23 straipsnių dalį pažeidė pareiškėjas, todėl ši Sprendimo dalis taip pat naikintina kaip neatitinkanti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

5.       Pareiškėjas laikė nepagrįsta ir sankciją už tai, kad jis neva nesilaikė VPĮ 25 straipsnio 9 dalyje numatytos pareigos per 3 dienas nuo pranešimo gavimo dienos pranešti apie akcininkų balsavimo teisių įgijimą / netekimą. Pareiškėjas paaiškino, jog jis paštu (taip, kaip buvo nusistovėjusi praktika) negavo iš balsavimo teises įgijusių / netekusių asmenų atitinkamos formos pranešimo. Tik gavus Lietuvos banko nurodymą, gauti pranešimai, kurie buvo pateikti pareiškėjui nesilaikant nusistovėjusios praktikos, buvo nedelsiant paskelbti. Todėl Sprendimo dalis, kuria konstatuotas aptartas pažeidimas, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

6.       Pareiškėjas tvirtino, jog atsakovas neteisėtai konstatavo VPĮ 19 straipsnio pažeidimą ir pagal VPĮ 52 straipsnio 1 dalį paskyrė sankciją, kadangi tiek VPĮ 19 straipsnis, tiek VPĮ 52 straipsnio 1 dalis neteko galios 2017 m. birželio 28 d. Įstatymų leidėjui nenumačius jokių išlygų dėl VPĮ ankstesnės redakcijos 19 straipsnio pažeidimo pasekmių galiojimo į ateitį ar kitokių pereinamojo laikotarpio nuostatų, susijusių su panaikinamų VPĮ 19 straipsnio ir 52 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų galiojimu, pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikoma sankcija, kuri įtvirtinta netekusioje galios VPĮ nuostatoje. Pareiškėjas kartu paaiškino, jog jis nepaskelbė informacijos apie esminius įvykius, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini), siekdamas nepažeisti teismo nutarties, kuria bylos dėl (duomenys neskelbtini) medžiaga pripažinta nevieša. Šiame kontekste pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į principą lex benignior retro agit (pagerinantis subjektų padėtį įstatymas turi grįžtamąją galią).

7.       Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo finansinės ataskaitos už 2016 metus neatitinka 39 TAS ,,Finansinės priemonės: pripažinimas ir vertinimas“, nes neva pareiškėjas nepagrįstai sumažino iš (duomenys neskelbtini) gautinų sumų vertę. (duomenys neskelbtini).

8.       Pareiškėjas nepritarė atsakovo vertinimui, kad pareiškėjas neatskleidė informacijos apie AB „Nasdaq Vilnius“ valdybos 2009 m. gruodžio 14 d. protokolu Nr. 09-106 patvirtinto AB „Nasdaq Vilnius“ listinguojamų bendrovių valdymo kodekso (toliau – ir Bendrovių valdymo kodeksas) laikymąsi. Pareiškėjas teigė, jog jis yra pateikęs ataskaitą apie Bendrovių valdymo kodekso laikymąsi, ataskaitoje pateikta informacija išsami ir teisinga. Kita vertus, joks teisės aktas Lietuvos bankui nesuteikia įgaliojimų atlikti savarankišką tyrimą, ar pareiškėjo valdymas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau, nepaisant to, atsakovas tokį tyrimą atliko. Taigi Sprendimo išvados, kuriose konstatuoti Bendrovių valdymo kodekso principų pažeidimai, nepatenka į Lietuvos banko kompetenciją ir neatitinka atlikto tyrimo tikslų. Atlikto tyrimo metu galiojusios Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-48 patvirtintos Periodinės ir papildomos informacijos rengimo ir pateikimo taisyklės (toliau – ir PPIRP taisyklės) nenumatė jokių specialių reikalavimų, konkretizuojančių, kokiu būdu metiniame pranešime turi būti atskleista informacija, kurios atskleidimo reikalauja VPĮ 22 straipsnis. Lietuvos banko kompetencijai nepriskirtinas ir pareiškėjo valdymo atitikties Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir ABĮ reikalavimams vertinimas. Atsakovas negali atlikti savarankiško pareiškėjo veiklos tyrimo, siekdamas nustatyta, ar pareiškėjo valdymo organų sprendimai tenkina visų, ar tik dalies akcininkų interesus. Kompetenciją pripažinti Bendrovės valdymo organų sprendimus netinkamais turi Lietuvos Respublikos teismai pagal ieškinius, bet ne Lietuvos bankas. Lietuvos banko kompetencija vertinant, ar pareiškėjas laikėsi VPĮ 22 straipsnio 3 dalies reikalavimų, apsiriboja tuo, kad Lietuvos bankas turi patikrinti, ar pareiškėjas metiniame pranešime nenuslepia kompetentingų institucijų nustatytų aplinkybių, kurios turėtų įtakos sprendžiant dėl pareiškėjo valdymo atitikimo Bendrovių valdymo kodekso reikalavimams. VPĮ 46 straipsnis nenumato Lietuvos banko kompetencijos atlikti savarankišką bendrovės valdymo tyrimą, sprendžiant dėl to, ar emitentas įvykdė pareigą atkleisti, kaip yra laikomasi Bendrovių valdymo kodekso principų. Be to, atsakovo argumentai, kuriais remiantis konstatuoti Bendrovių valdymo kodekso pažeidimai, yra deklaratyvūs, vertinamojo pobūdžio, paremti tik atsakovo prielaidomis bei nuomone, arba apskritai nesusiję su Bendrovių valdymo kodekso principais ir (ar) nuostatomis. Todėl nepriklausomai nuo to, kaip bus išspręstas ginčas dėl pareiškėjui inkriminuojamo VPĮ 22 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo, iš Sprendimo turėtų būti pašalinti deklaratyvaus pobūdžio Lietuvos banko pasvarstymai (Sprendimo 27 puslapio 4 pastraipa, 28 puslapio 1 pastraipa).

9.       Pareiškėjo vertinimu, Sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, 368 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 2 dalies reikalavimų. Rezoliucinėje dalyje nurodyta paskirta subendrinta sankcija už kelis pažeidimus, neišskiriant, kuris pažeidimas kokią sankciją nulėmė. Tokia konstrukcija apsunkina pareiškėjo galimybę apsiginti nuo atsakomybės taikymo ir Sprendimą efektyviai ginčyti teisme. Be to, iš Sprendimo rezoliucinės dalies turėtų būti pašalinti teiginiai, kurių atsakovas netyrė, aplinkybės, kurios nebuvo nustatytos ir dėl kurių Sprendime nepateikti motyvai. Aplinkybė, kad pareiškėjo reglamentuojamos informacijos atskleidimo pažeidimai padaryti dėl aplaidaus požiūrio į informacijos atskleidimo investuotojams tikslus, Sprendime nebuvo nustatinėjama, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo į tai atsižvelgti skirdamas baudą. Pareiškėjas papildomai pastebėjo, kad tiek jo veiklos patikrinimą, tiek poveikio priemonių taikymą atliko tas pats Lietuvos banko padalinys – Priežiūros tarnyba, tokiu būdu pažeidžiant VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą funkcijų atskyrimo principą.

10.       Pareiškėjas ginčijamu Sprendimu jam skirtą baudą laikė akivaizdžiai per didele. Pažymėjo, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios elemento. Lietuvos bankas pats nurodė, kad savo veiksmais pareiškėjas jokių nuostolių nesukėlė. Nebuvo nustatyta jokių sunkinančių aplinkybių, priešingai – nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pareiškėjas nuolat aktyviai konsultuojasi su Lietuvos banku. Bauda pareiškėjui skirta neįvertinus jo kaltės nebuvimo, žalos tretiesiems asmenims nebuvimo. Tokio dydžio baudos skyrimas iš esmės pasieks kitus tikslus nei siekia atsakovas, t. y. vietoj to, kad pareiškėjas būtų įspėtas ar atgrasytas nuo teisės aktų pažeidimų, jis ir jo akcininkai patirs nuostolius.

11.       Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

12.       Atsakovo įsitikinimu, Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neįvykdė 2017 m. vasario 6 d. sprendimo, kuriuo jis įpareigotas ateityje įvertinti savo finansines ataskaitas pagal 16 TAS. Pareiškėjas pati pripažįsta, kad neperžiūrėjo visų nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų naudingo tarnavimo laikotarpių, todėl nesilaikė visų 16 TAS – tai apimtų viso nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų naudingo tarnavimo laikotarpių peržiūrėjimą ir reikalingą patikslinimą, o ne tik to turto, kuris 2017 m. vasario 6 d. sprendimo faktinėse aplinkybėse įvardytas kaip tas, kurio nusidėvėjimo laikotarpiai labiausiai neatitiko jo realaus naudojimo laikotarpio pareiškėjo veikloje. Bendrovei duoti privalomi nurodymai buvo suformuluoti aiškiai, ji pati pripažino, kad dar nesilaiko 16 TAS reikalavimų. Priešingai nei nurodė pareiškėjas, 2017 m. vasario 6 d. sprendimu jis buvo įpareigota perspektyviai įvertinti finansines ataskaitas pagal 16 TAS reikalavimus, todėl jo argumentas, kad 2016 mėtų finansinės ataskaitos negalėjo būti ištaisytos, yra nepagrįstas. Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų naudingo tarnavimo laikotarpių ir likvidacinės vertės peržiūra ir laikotarpių bei verčių keitimas turėjo būti atliktas ne vėliau kaip iki pirmųjų finansinių ataskaitų po 2017 m. vasario 6 d. sprendimo priėmimo. Pareiškėjas pirmąsias finansines ataskaitas po 2017 m. vasario 6 d. sprendimo rengė už ataskaitinį laikotarpį, kuris apėmė 2017 m. pirmuosius 6 mėn., ir jas paskelbė 2017 m. rugpjūčio 29 d. Būtent šių finansinių ataskaitų paskelbimo, o ne 2017 m. metinės finansinės informacijos paskelbimo, data turi būti laikoma privalomo nurodymo perspektyviai įvertinti finansines ataskaitas pagal 16 TAS reikalavimus įvykdymo terminu. Perspektyvus 16 TAS taikymas po 2017 m. vasario 6 d. sprendimo priėmimo buvo būtinas, nes anksčiau pareiškėjas netinkamai taikė 16 TAS nuostatas, todėl jo turtas ir nuosavas kapitalas buvo nepagrįstai sumažintas per didelėmis turto nusidėvėjimo sąnaudomis, finansinės ataskaitos nebuvo teisingos. Nepaisant to, pareiškėjas, nei sudarydamas 2017 m. 6 mėn. finansines ataskaitas, nei iki Sprendimo priėmimo, neperžiūrėjo viso nekilnojamojo turto, įrangos ir įrenginių naudingo tarnavimo laikotarpių ir likvidacinių verčių, todėl nesilaikė 16 TAS nuostatų. Atsakovas pažymėjo neginčijantis, kad pareiškėjo iš naujo apsvarstytas ir prailgintas gamybinių linijų turto grupės naudingo tarnavimo laikotarpis 10–15 metų yra netinkamas. Atsakovas taip pat nepasisakė apie ne senesnių nei 3 metų krovinių transporto priemonių naudingo tarnavimo laikotarpius. Pats pareiškėjas savo paaiškinimuose teigė, kad aptarto turto tarnavimo laikotarpis turėtų būti ilgesnis nei jis yra nurodęs. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas ėmėsi priemonių, siekdamas įvykdyti gautą privalomąjį nurodymą, bet visiškai jo neįgyvendino, neturėjo pagrindo traktuoti, kad pareiškėjas visiškai įvykdė Lietuvos banko privalomąjį nurodymą, todėl, atsižvelgęs į pareiškėjo dėtas pastangas ir priimtus sprendimus, Sprendime skyrė pareiškėjui įspėjimą, o ne griežtesnę sankciją – piniginę baudą.

13.       Atsakovas prieštaravo pareiškėjo pozicijai, kad nei VPĮ, nei kitais teisės aktais nėra reglamentuota konkreti ir aiški informacijos pateikimo į CRIB tvarka, todėl Lietuvos bankas turėjo pareiškėją konsultuoti, o ne taikyti poveikio priemones, akcentuodamas, kad reikalavimai, taikomi VPĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka viešai skelbiamai reglamentuojamai informacijai, detalizuoti Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-50 patvirtintose Reglamentuojamos informacijos viešo skelbimo taisyklėse, kurios paskelbtos Teisės aktų registre ir tikrinamuoju laikotarpiu buvo taikomos pareiškėjai. Be to, šiuo pagrindu buvo parengtos ir suderintos CRIB taisyklės, nustatančios informacijos pateikimo į CRIB tvarką, įskaitant informacijos įkėlimo į sistemą ir jos taisymo tvarką, informacijos kategorijas ir kt. Bendrovė yra pasirašiusi 2008 m. kovo 28 d. aktą Nr. 8-708, kuriuo įsipareigojo laikytis ir vykdyti CRIB taisyklių ir jose nustatytų informacijos teikimo į CRIB reikalavimų ir sąlygų. Todėl nėra pagrindo teigti, kad nebuvo konkrečios ir aiškios informacijos pateikimo į CRIB tvarkos. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad reikalavimai, taikomi VPĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka viešai skelbiamai reglamentuojamai informacijai, buvo detalizuoti ir CRIB gairėse, tačiau jos nelaikytinos norminiu teisės aktu, jose tik detaliau paaiškinamos teisės aktų nuostatos. Gairės įrodo, kad pareiškėjui ir kitiems emitentams buvo teikiamos bendros konsultacijos. Esant viešai paskelbtiems teisės aktams, rekomendacinio pobūdžio CRIB gairėms, bei pareiškėjui gaunant individualias konsultacijas (Lietuvos bankas atsakinėjo į jo paklausimus, ne kartą yra atkreipęs dėmesį į numanomus teisės aktų nesilaikymo atvejus, informavo apie teisės aktų pakeitimus ir naujoves), negalima laikyti, jog nebuvo konkrečios ir aiškios informacijos apie informacijos pateikimo į CRIB tvarką. Atsakovas, vertindamas pareiškėjos pažeidimą, teigė atsižvelgęs į jo paaiškinimus, kad dėl specialiųjų žinių trūkumo kai kuriais atvejais buvo klaidingai identifikuoti pranešimai ir įdėti į netinkamas vietas ar skiltis, kad pareiškėjas atskleidimo pažeidimus ištaisė ir ėmėsi priemonių informacijos atskleidimo kokybei gerinti. Atsakovo nuomone, emitentas yra atsakingas, kad informacija būtų atskleista laikantis priežiūros institucijos suderintos tvarkos ir tam skirtose vietose, už tai nėra atsakingas jo pasirinktas reguliuojamos rinkos operatorius. Pačio pareiškėjo pateikti rašytiniai paaiškinimai nesudaro pagrindo abejoti, kad Sprendimo motyvacija buvo pakankama ir pareiškėjas suvokė kokiomis teisės normomis remiantis priimtas Sprendimas, galėjo realizuoti teisę į savų interesų gynybą. Sprendime paaiškinta, jog pažeidimas konstatuotas, nes pareiškėjas reglamentuojamą informaciją paskelbė netinkamose CRIB kategorijose ir neužtikrino, kad informacija būtų prieinama investuotojams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pozicija, kad VPĮ 33 straipsnio pažeidimas konstatuotas nesilaikant VAI 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, laikytina nepagrįsta.

14.       Atsakovo vertinimu, PPIRP taisyklės, ĮFAĮ ir ĮGKFAĮ pateikia konkretų metiniuose bei tarpiniuose pranešimuose atskleistinos informacijos sąrašą (turinį). Ne visa pareiškėjo pranešimuose pateikta informacija atitiko nustatytus kriterijus, buvo pakankamai aiški ir pagrįsta. Siekiant užtikrinti lygiavertę investuotojų apsaugą Europos Sąjungos lygmeniu ir tikros bei teisingos informacijos pateikimą, finansų rinkos dalyvio – emitento, kurio vertybiniais popieriais leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, informacijos atskleidimas nesilaikant AVR gairių negali būti laikomas tinkamu. PPIRP taisyklėse nurodyta, kad rengiant periodinę informaciją turi būti atsižvelgta į AVR gaires. Tai, kad Lietuvos bankas, vykdydamas finansų rinkos priežiūrą, vadovaujasi AVR gairėmis, numatyta Lietuvos banko 2015 m. lapkričio 9 d. sprendime Nr. 241-198. Rinkos dalyvių dėmesys į tai, kad bendrovėms, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje, ir asmenims, atsakingiems už prospektų rengimą, bus taikomos AVR gairės, atkreiptas ir viešai. Nors AVR gairės ir nėra privalomos, tačiau iš anksčiau aptartų aplinkybių akivaizdu, kad emitentas turi dėti visas pastangas, siekdamas laikytis gairių. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog atsakovas pagrįstai konstatavo, kad jeigu nesilaikoma AVR gairių, tuo pačiu nesilaikoma ir PPIRP taisyklių bei VPĮ 22 ir 23 straipsnių. Tyrimo metu nustatyti PPIRP taisyklių pažeidimai susiję su netiksliu / neišsamiu informacijos apie stambiuosius akcininkus pateikimu, nesiejant to su pačiu bendro balsų skaičiaus skaičiavimo principu. Nesvarbu kaip Bendrovė būtų skaičiavusi balsus, ji vis tiek juos privalėjo tinkamai atskleisti, vadovaudamasi PPIRP taisyklių reikalavimais. Atsakovo nuomone, jis tinkamai įvertino tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir įvardijo aktualias pažeidimui konstatuoti teisės aktų nuostatas, iš to pareiškėjas galėjo suprasti tiek Sprendimo faktinius, tiek teisinius pagrindus, o skundo argumentai, kad nėra aišku, kurios konkrečios VPĮ 22 ir 23 straipsnių dalies pažeidimą atsakovas konstatavo ir dėl to turi būti panaikinta atitinkama Sprendimo dalis, yra atmestini. Atsakovas pabrėžė, jog jis, vykdydamas emitentų priežiūrą, nuolat teikia rekomendacijas ir paaiškinimus emitentams. Pareiškėjo informacijos atskleidimo patikrinimas buvo atliktas dar 2014 metais ir, nors buvo nustatyta daug trūkumų, įskaitant informacijos atskleidimą periodinėse ataskaitose, pareiškėjui nebuvo skirta piniginė bauda ar kitokia sankcija, bet apribota rekomendacijų teikimu. 2017 metais atlikus tyrimą ir vėl nustačius informacijos atskleidimo trūkumų, pareiškėjui buvo pritaikyta griežtesnė sankcija – piniginė bauda.

15.       Atsakovas akcentavo VPĮ 25 straipsnyje nustatytus reikalavimus emitentams – kuo greičiau gautą informaciją apie balsavimo teisių įgijimą / netekimą paskelbti viešai, ir pažymėjo, kad šioje nuostatoje nenumatyta galimybė nevykdyti šios pareigos dėl originalaus ar el. parašo nebuvimo arba kitokių panašių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu šią įstatymo nuostatą. Jeigu pareiškėjui sukėlė abejonių jam atsiųsti pranešimai, jis turėjo nedelsdamas kreiptis į pranešimus pateikusius asmenis, siekdamas išsiaiškinti kilusias abejones ir kuo greičiau nustatytais terminais gautus pranešimus paskelbti.

16.       Atsakovas paaiškino, kad VPĮ 19 straipsnio 1 dalis pripažinta netekusia galios dėl to, kad nuo 2016 m. liepos 3 d. tiesiogiai pradėtos taikyti 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 596/2014 dėl piktnaudžiavimo rinka (toliau – ir Reglamentas) nuostatos. Tiek nustatytų pažeidimų padarymo metu, tiek tyrimo ir Sprendimo priėmimo metu galiojo reikalavimas nedelsiant atskleisti informaciją apie esminius įvykius (viešai neatskleistą informaciją) ir už šio reikalavimo pažeidimą buvo numatyta atsakomybė. Atsakovas, konstatuodamas esminių įvykių atskleidimo pažeidimą, atsižvelgė į tai, kad po Reglamento įsigaliojimo teisės aktai už viešai neatskleistos informacijos (esminių įvykių) atskleidimo pažeidimus nustatė griežtesnes poveikio priemones (baudas), todėl skundo teiginiai, kad atsakomybė už šių reikalavimų pažeidimą buvo panaikinta ar sušvelninta ir dėl to yra pagrindas taikyti principą lex benignior retro agit, yra nepagrįsti. Vadovaujantis pareiškėjo logika, susidarytų situacija, kad pasikeitus pareigą ar draudimą nustatančiam teisės aktui ir numačius kitas sankcijas už iki teisės akto pakeitimo padarytus pažeidimus, iš viso nebūtų galima taikyti poveikio priemonės. Be to, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 31 d. nutartyje priimtas nutarimas neviešinti tik asmeninės informacijos apie (duomenys neskelbtini).

17.       Atsakovas dėl skundo argumentų, susijusių su gautina suma iš (duomenys neskelbtini).

18.       Atsakovas laikė nepagrįsta pareiškėjo poziciją, susijusią su Bendrovių valdymo kodekso nuostatų laikymosi atskleidimu ir priežiūra, bei manė, jog tokia pozicija nesuderinama su Lietuvos banko, kaip institucijos, kuri yra imperatyviai įpareigota prižiūrėti, kaip laikomasi teisės aktų, užtikrinančių veiksmingą finansinių priemonių rinkų veikimą ir investuotojų apsaugą, kompetencija ir tikslais. Atsakovas įsitikinęs, kad Bendrovių valdymo kodekso laikymosi tinkamo atskleidimo priežiūra patenka į Lietuvos banko kompetencijos sritį VPĮ 46 straipsnio pagrindu, kadangi informacija apie tai, kaip bendrovės laikosi Bendrovių valdymo kodekso nuostatų, laikoma reglamentuojama informacija. Atsakovo nurodytos aplinkybės, reiškiančios Bendrovių valdymo kodekso nuostatų nesilaikymą, yra objektyviai patvirtintos ir susijusios su Bendrovės valdymo kodekso nuostatomis. Kadangi pareiškėjas deklaravo besilaikantis Bendrovių valdymo kodekso 1, 3 punktų ir 7.1 papunkčio principų, atsakovas patikrino ir atlikto kompleksinį nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjo viešai atskleistos informacijos įvertinimą, kuris leido daryti išvadą, kad pareiškėjas apie Bendrovės valdymo kodekso laikymąsi tikrintu laikotarpiu paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją. (duomenys neskelbtini).

19.       Atsakovas tvirtino, kad Sprendime kiekvieno pažeidimo atveju yra pateiktas tiek aktualus teisinis reguliavimas, tiek tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjo pateiktų paaiškinimų įvertinimas, jis priimtas atsižvelgiant į 2017 m. spalio 26 d. – gruodžio 29 d. atlikto tyrimo rezultatus, į 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus bei papildomą, teisės pažeidimo nagrinėjimo metu pateiktą informaciją. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka buvo informuotas tiek apie tikėtino pažeidimo esmę (iki poveikio priemonės klausimo svarstymo dienos), tiek apie priimtą Sprendimą, jo teisinį bei faktinį pagrindus ir motyvus, jam nebuvo sudarytos kliūtys suvokti ir realizuoti Sprendimu sukuriamas teises ir pareigas, suprasti pasekmes. Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyti visi skirtų poveikio priemonių teisiniai pagrindai. Atsakovas paaiškino, jog jis, skirdamas poveikio priemones, vadovaujasi principu, kad jeigu vieno tyrimo metu yra nustatomas ne vienas teisės akto pažeidimas ir už visus tokius nustatytus pažeidimus vieną sankciją numato ta pati teisės akto norma, tai už visus vieno tyrimo metu nustatytus pažeidimus taikoma viena nubaudimui skirta poveikio priemonė. Dvi ar daugiau baudų (jas vėliau sudedant) už vieno tyrimo metu nustatytus pažeidimus taikoma tais atvejais, kai atsakomybė už nustatytus pažeidimus nustatyta skirtingomis (skirtingas sankcijas nustatančiomis) teisės akto normomis. Atsakovo nuomone, tokia praktika neprieštarauja poveikio priemonių taikymą reguliuojantiems teisės aktams, taip skiriant poveikio priemones yra atsižvelgiama į VAĮ nustatytus proporcingumo, efektyvumo, minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principus, taip pat ji yra gerokai palankesnė prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams. Pavyzdžiui, jeigu nagrinėjamu atveju būtų atsižvelgiama į pareiškėjos pateikiamą poziciją, už kiekvieną iš nustatytų VPĮ 21, 22, 23, 25 ir 29 straipsnių normų pažeidimų atskirai reikėtų skirti iki 10 000 000 Eur arba iki 5 procentų paskutinių finansinių metų pajamų siekiančią baudą, o vėliau tokias baudas sudėti. Sprendimu, atsižvelgiant į minėtus principus, už visus VPĮ 21, 22, 23, 25 ir 29 straipsnių normų pažeidimus pagal atsakomybę nustatančią VPĮ 52 straipsnio 1 dalies 1 punkto normą buvo paskirta viena bauda. Rezoliucinėje Sprendimo dalyje aiškiai nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgta skiriant poveikio priemonę, taip pat aplinkybės, į kurias atsižvelgta sprendžiant dėl atsakomybės už konstatuotus pažeidimus. Rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad buvo atsižvelgta į tai, jog pareiškėjas aplaidžiai žiūri į informacijos atskleidimo tikslus. Ši išvada paremta atsakovo atliktu tyrimu, todėl yra pagrįsta ir nustatyta Sprendime. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 6 punktas imperatyviai nereikalauja, kad patikrinimo ir poveikio priemonių taikymo funkcijos būtų atskirtos, kad jas vykdytų skirtingi padaliniai, t. y. pagal VAĮ šiam principui laikytis pakanka šių funkcijų atskyrimo pareigūnų lygiu. Todėl pareiškėjo veiklos tyrimą atliko Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento Reguliuojamos rinkos priežiūros skyriaus specialistai, o Sprendimą priėmė Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius, tokiu būdu nepažeidžiant funkcijų atskyrimo principo.

20.       Atsakovas dėl Sprendimu skirtos baudos adekvatumo paaiškino, kad pareiškėjui už reglamentuojamos informacijos atskleidimo pažeidimus skirta 158 000 Eur bauda, kuri sudaro 1,5 proc. maksimalios už nustatytus pažeidimus galimos skirti baudos, t. y. pareiškėjui skirta bauda yra gerokai mažesnė nei maksimali galima bauda už padarytus konstatuotus pažeidimus. Aplinkybė, kad nekilo konkretūs nuostoliai, nėra pagrindas neskirti poveikio priemonės, nes rinkoje dėl konstatuotų pažeidimų susidarė situacija, kuri iš esmės padarė sisteminę žalą Lietuvos Respublikos reguliuojamai rinkai. Atsakovo teigimu, sankcija ir jos dydis pareiškėjui parinkta atsižvelgus į VPĮ 51 straipsnyje nustatytas reikšmingas aplinkybes. Sprendimu skirtos baudos sumažinimas ne tik kad būtų nesuderinamas su tikslu ginti viešąjį interesą, už finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus skiriamų poveikio priemonių prigimtimi ir tikslais, bet pažeistų teisingumo ir protingumo principus.

II.

21.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 27 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo AB „Žemaitijos pienas“ skundą, t. y. panaikino Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2018 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 241-38 „Dėl poveikio priemonės taikymo AB „Žemaitijos pienas“ 7 dalį ir rezoliucinės dalies teiginį „padaryti pažeidžiant pačios Bendrovės ir jos smulkiųjų akcininkų interesus“ ir 4.6 papunktį, o pareiškėjui skirtą baudą sumažino iki 138 000 Eur.

22.       Teismas nustatė, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius 2017 m. spalio 26 d. potvarkiu Nr. V 2017/(2.1-1-2100)-234-78 (toliau – ir Potvarkis) pavedė sudarytai komisijai atlikti pareiškėjo tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. tinkamai vykdė emitento pareigą VPĮ nustatyta tvarka rengti ir viešai skelbti VPĮ apibrėžtą reglamentuojamą informaciją bei ar pareiškėjo buhalterinė apskaita tvarkoma ir 2016 m. finansinės ataskaitos parengtos pagal tarptautinių apskaitos standartų reikalavimus.

23.       Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2017 m. gruodžio 29 d. tyrimo išvadoje Nr. 362-1 (toliau – ir Išvada) nustatyta, kad: pareiškėjas nesilaikė VPĮ 29 straipsnio 2 dalies reikalavimo, Reglamento 17 straipsnio 1 dalies reikalavimų, CRIB gairių, tuo apsunkindamas informacijos paiešką CRIB pagal atitinkamas informacijos kategorijas, neužtikrino pakankamo aiškumo taisydamas ar pildydamas skelbtus pranešimus; pareiškėjas nesilaiko PPIPR taisyklėse nustatyto metinio bei tarpinio pranešimo turinio reikalavimų: trūksta informacijos tikslumo, nuoseklumo, paaiškinimų, pagrindimų, nevisiškai atsižvelgta į AVR gairių reikalavimus; pareiškėjas, nustatyta tvarka nepaskelbęs informacijos apie gautus pranešimus apie balsavimo teisių paketus, nesilaikė VPĮ 25 straipsnio 9 dalies; atskleisdamas viešai neatskleistą informaciją, pareiškėjas nesilaikė VPĮ ir Reglamento reikalavimų dėl pranešimų paskelbimo nedelsiant, informacijos pranešimuose aiškumo, įvykių skelbimo nuoseklumo; pareiškėjas, nors 2016 m. gruodžio 31 d. ir pripažino iš (duomenys neskelbtini) Eur gautinos sumos vertės sumažėjimą, tačiau šio sumažėjimo nepagrindė ir neįvertino gautinų sumų iš (duomenys neskelbtini) būsimų pinigų srautų, diskontuotų taikant pradinę faktinę šio finansinio turto palūkanų normą, dabartinės vertės, todėl pažeidė 39 TAS reikalavimus; iki Išvados surašymo dienos pareiškėjas (duomenys neskelbtini),  todėl tinkamai neįvykdė 2017 m. vasario 6 d. sprendimu nustatyto privalomo nurodymo; pareiškėjo valdymo organų nariai nesilaikė CK ir Bendrovių valdymo kodekse nustatytų principų ir standartų bei netinkamai viešai atskleidė informaciją apie 2016 m. Bendrovių valdymo kodekso principų ir standartų laikymąsi; pareiškėjas, atskleisdamas informaciją apie vadovaujamas pareigas einančio asmens sudarytą sandorį, nesilaikė teisės aktų nustatytų reikalavimų; pareiškėjas nesilaikė sąlygų visiems savo akcininkams gauti visų reikalingų duomenų, dokumentų ir informacijos, reikalingų pasinaudoti jiems suteiktomis teisėmis bei neužtikrino, kad akcininkams būtų sudarytos galimybės įsigyti pareiškėjo turimų savų akcijų.

24.       Pareiškėjas pateikė 2018 m. sausio 25 d. atsiliepimą į Išvadą Nr. SR-18-03-66.

25.       Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius, atsižvelgdamas į Išvadą, 2017 m. vasario 6 d. sprendimą, pareiškėjo pateiktus rašytinius paaiškinimus ir papildomą informaciją, priėmė ginčijamą 2018 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 241-38, kuriuo nusprendė:

(1)       skirti pareiškėjui įspėjimą už privalomo Lietuvos banko nurodymo nevykdymą;

(2)       skirti pareiškėjui už VPĮ 21, 22, 23, 25 ir 29 straipsnių pažeidimus – 150 000 Eur, už VPĮ (redakcijos, galiojusios iki 2017 m. birželio 28 d.) 19 straipsnio pažeidimus – 5 500 Eur ir už VPĮ 33 straipsnio pažeidimus – 2 500,00 Eur baudą ir, subendrinus visas baudas, skirti pareiškėjai galutinę 158 000 Eur baudą;

(3)       įpareigoti pareiškėją rengiant 2017 m. metines finansines ataskaitas retrospektyviai ištaisyti finansines ataskaitas pagal 39 TAS reikalavimus bei iki 2018 m. gegužės 1 d. apsvarstyti, ir, esant poreikiui, patikslinti viso ilgalaikio materialiojo turto naudingo tarnavimo laikotarpius, kad atitiktų 16 TAS reikalavimus;

(4)       įpareigoti pareiškėją nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 24 valandas nuo Sprendimo gavimo, viešai paskelbti pranešimą apie esminį įvykį, t. y. apie Sprendimą, nurodant:

(4.1)       kad Sprendimu pareiškėjas buvo įspėtas už privalomo Lietuvos banko nurodymo nevykdymą ir jam skirta 158 000 Eur bauda už Įstatymo 21, 22, 23, 25, 29 ir 33 straipsnių ir VPĮ (redakcijos, galiojusios iki 2017 m. birželio 28 d.) 19 straipsnio pažeidimus;

(4.2)       kad 2016 metų pareiškėjo finansinės ataskaitos neatitinka 16 TAS ir 39 TAS reikalavimų;

(4.3)       pažeidimų poveikį finansinėms ataskaitoms, nes pareiškėjas tinkamai neįvertino 2016 m. gruodžio 31 d. iš (duomenys neskelbtini) gautinos (duomenys neskelbtini) sumos, būsimųjų pinigų srautų, diskontuotų taikant pradinę faktinę šio finansinio turto palūkanų normą, dabartinės vertės, negalima tiksliai nustatyti poveikio pareiškėjo ir grupės finansinei būklei ir finansiniams rezultatams. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad buvo pripažintas šios gautinos sumos vertės sumažėjimas, tačiau jis nebuvo tinkamai pagrįstas, manytina, kad, įvertinus gautinos sumos iš susijusios įmonės būsimųjų pinigų srautų, diskontuotų taikant pradinę faktinę palūkanų normą, dabartinę vertę, pareiškėjo ir Grupės 2016 metų turtas ir nuosavas kapitalas padidėtų;

(4.4)       datą, kada finansinės ataskaitos bus ištaisytos, įvertintos ir paskelbtos viešai;

(4.5)       pareiškėjo reglamentuojamos informacijos atskleidimo pažeidimai buvo padaryti dėl aplaidaus požiūrio į informacijos atskleidimo investuotojams tikslus, svarbą ir pažeidžiant sąžiningos, skaidrios ir į investuotojų interesų apsaugą orientuotos finansinių priemonių rinkos veikimo principus;

(4.6)       kad pareiškėjo valdymo organų nariai nesilaikė Bendrovių valdymo kodekse nustatytų principų ir apie tai 2016 m. metiniame pranešime atskleidė neteisingą informaciją. Pareiškėjo vadovai neveikė vienodai visų akcininkų ir pareiškėjos interesais, nes:

(4.6.1)       iš (duomenys neskelbtini)  įmonių (2015 m. – (duomenys neskelbtini)  ir (duomenys neskelbtini), 2016 m. – (duomenys neskelbtini)) gautinos skolos apskaitoje nepagrįstai sumažintos, išsamiai neįvertinus visų pagrįstų įrodymų dėl gautinų sumų atgavimo. (duomenys neskelbtini). Pažeidimai padaryti pažeidžiant pačio pareiškėjo ir jo smulkiųjų akcininkų interesus;

(4.6.2)       pareiškėjo stebėtojų tarybos ir valdybos nariams, tarp kurių buvo pats pareiškėjo kontroliuojantis akcininkas ir su juo susiję asmenys, nesilaikant teisės aktų reikalavimų paskirtos tantjemos (duomenys neskelbtini), t. y. paskirtos išmokos iš pelno (duomenys neskelbtini). Dėl to Bendrovės kontroliuojantis akcininkas ir su juo susiję asmenys (duomenys neskelbtini), o Bendrovės (duomenys neskelbtini);

(4.6.3)       kolegialių organų sudėtis (šeiminiais ryšiais saistomų asmenų dalyvavimas tiek valdymo, tiek priežiūros organuose) negalėjo užtikrinti veiksmingos valdymo organų priimamų sprendimų priežiūros, taip pat kėlė abejonių dėl objektyvaus smulkiųjų akcininkų interesų atstovavimo;

(5)       įpareigoti pareiškėją per 5 darbo dienas nuo Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkte duotų nurodymų įvykdymo informuoti apie tai Lietuvos banką ir pateikti nurodymų įvykdymą patvirtinančius duomenis, dokumentus ir paaiškinimus“.

26.       Teismas, spręsdamas dėl konstatuoto pažeidimo – 2017 m. vasario 6 d. sprendime nustatyto privalomo nurodymo neįvykdymo – pagrįstumo, nustatė, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius, be kita ko, įvertinęs pareiškėjo paskelbtas 2015 m. metines konsoliduotąsias ir patronuojančiosios bendrovės finansines ataskaitas, priėmė 2017 m. vasario 6 d. sprendimą, kuriuo, be kita ko, įpareigojo pareiškėją perspektyviai įvertinti finansines ataskaitas pagal 16 TAS reikalavimus. Nustačius, kad pareiškėjas tinkamai neįvykdė 2017 m. vasario 6 d. sprendime nustatyto privalomo nurodymo, nes nepersvarstė ir nebaigė tikslinti viso nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų naudingo tarnavimo laikotarpių, ginčijamu Sprendimu pareiškėjas įpareigotas iki 2018 m. gegužės 1 d. apsvarstyti ir, esant poreikiui, patikslinti viso ilgalaikio materialinio turto naudingo tarnavimo laikotarpius, kad atitiktų 16 TAS reikalavimus. Ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių nėra, t. y. pareiškėjas neginčija, kad nėra įvertinęs viso ilgalaikio materialinio turto naudingo tarnavimo laikotarpių taip, kad jie atitiktų 16 TAS reikalavimus. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, nereiškė reikalavimo panaikinti ir 2017 m. vasario 6 d. sprendimą, anksčiau šio sprendimo taip pat nėra skundęs. Taigi, pareiškėjas nusprendė vykdyti 2017 m. vasario 6 d. sprendimą, tokiu būdu iš esmės sutikdamas su jame nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir konstatuotu 16 TAS reikalavimų pažeidimu, kartu prisiimdamas atsakomybę dėl jo tinkamo įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra Sprendimo, o ne 2017 m. vasario 6 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, pareiškėjo argumentai, kvestionuojantys 2017 m. vasario 6 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pripažinti neaktualiais. Teismas akcentavo, kad atsakovo atlikta Bendrovės veiklos priežiūra iš esmės yra tik formalaus pobūdžio procedūra, o Sprendimu iš esmės siekiama, be kita ko, užtikrinti 16 TAS reikalavimų laikymąsi. Iš pačio pareiškėjo rašytinių įrodymų matyti, jog jis laisva valia pasirinko neatlikti likusio ilgalaikio materialinio turto naudingo tarnavimo laikotarpių atitikties 16 TAS reikalavimams įvertinimo, nors 2017 m. vasario 6 d. sprendime jam buvo nustatytas bendras reikalavimas ateityje įvertinti finansines ataskaitas pagal 16 TAS reikalavimus. Nustatęs, kad pareiškėjas nenuginčijo Lietuvos banko nustatytų objektyvių faktų dėl viso ilgalaikio materialinio turto naudingo tarnavimo laikotarpių atitikties 16 TAS reikalavimams neįvertinimo, dėl kurių Sprendimu pareiškėjui ir buvo paskirta poveikio priemonė – įspėjimas, teismas laikė, kad nėra pagrindo nesutikti su atsakovo padaryta išvada. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos privalomo nurodymo neįvykdymo priežastys šiuo konkrečiu atveju neturi esminės teisinės reikšmės pačio fakto, kad nėra tinkamai įvykdytas privalomas nurodymas, konstatavimui, ir todėl nešalina pareiškėjo atsakomybės už prisiimto privalomo nurodymo neįvykdymą. Taigi, Sprendimo motyvuojamosios dalies 1 dalis, rezoliucinės dalies 1 dalis ir 3 dalies dalis, kuria pareiškėjas įpareigotas iki 2018 m. gegužės 1 d. apsvarstyti ir, esant poreikiui, patikslinti viso ilgalaikio materialiojo turto naudingo tarnavimo laikotarpius, kad atitiktų 16 TAS reikalavimus, pripažinta teisėta ir pagrįsta.

27.       Teismas, spręsdamas dėl konstatuoto pažeidimo – viešo informacijos skelbimo ir saugojimo reikalavimų nesilaikymo – pagrįstumo, atkreipė dėmesį į Sprendimo motyvuojamosios dalies 2.4 papunktyje užfiksuotas aplinkybes, kad pareiškėjas savo interneto svetainėje neskelbė bendro išleistų akcijų suteikiamų balsavimo teisių kiekio, todėl pažeidė VPĮ 29 straipsnio č dalies nuostatas, taip pat į CRIB pateikė ne visą 2016 m. metinę informaciją ir nepateikė 2016 m. (teismo posėdyje Lietuvos banko atstovės patvirtino, kad tekste įsivėlė korektūros klaida ir vietoj 2017 m. turėjo būti 2016 m.) pusmečio informacijos, todėl pažeidė VPĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, reglamentuojamą informaciją paskelbė netinkamose CRIB kategorijose ir neužtikrino, kad informacija būtų prieinama investuotojams, bei pažeidė VPĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas šiuo aspektu neginčija atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau laikosi pozicijos, kad dėl to, jog informacijos pateikimas į CRIB nėra detaliai sureglamentuotas teisės aktais, Lietuvos bankas nepagrįstai skyrė poveikio priemonę, vietoj to turėjo konsultuoti pareiškėją informacijos pateikimo į CRIB klausimais. Teismas akcentavo, jog atsakovo pateikta rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad Bendrovė buvo konsultuojama ir informuojama apie informacijos pateikimą į CRIB tvarką. Tai, kad pareiškėjas buvo informuojamas apie informacijos pateikimą į CRIB tvarką, patvirtina ir jo paties pateikti rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, jog jam buvo teikiamos rinkos operatoriaus konsultacijos, susijusius su informacijos pateikimu į CRIB. Teismas nurodė neturintis pagrindo nesutikti su Lietuvos banko nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir kvestionuoti jų pažeidimus, kadangi pareiškėjas nė vienos iš jų nenuginčijo. Teismas Sprendimo motyvuojamosios dalies 2 dalį laikė teisėta ir pagrįsta.

28.       Teismas, spręsdamas dėl konstatuoto pažeidimo – informacijos atskleidimo pažeidimų 2015 m., 2016 m. konsoliduotuose metiniuose pranešimuose ir 2017 m. pusmečio pranešime – pagrįstumo, pažymėjo, jog Sprendimo motyvuojamosios dalies 3.4 papunktyje nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. ir 2016 m. konsoliduotose metiniuose pranešimuose ir 2017 m. pusmečio pranešime išsamiai, aiškiai ir suprantamai neatskleidė informacijos, todėl nesilaikė PPIRP taisyklių 5 punkto nuostatų, o pateikdamas finansinius ir nefinansinius rodiklius nevisiškai atsižvelgė į AVR gairių reikalavimus, todėl pažeidė VPĮ 22 straipsnio 6 dalį ir 23 straipsnio 5 dalį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 241-198 „Dėl Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos parengtų alternatyvių veiklos rodiklių gairių taikymo“ nuspręsta, jog Lietuvos banko Priežiūros tarnyba, vykdydama jai pavestas finansų rinkos priežiūros funkcijas, vadovausis AVR gairėmis, todėl bendrovės, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamose rinkose ir kurios privalo skelbti reglamentuojamą informaciją, turėtų laikytis AVR gairėse nustatytų reikalavimų bei rekomendacijų ir jais vadovautis. Pabrėžta, kad, atlikdamas finansų rinkų priežiūra, Lietuvos bankas turi ne tik jam suteiktą kompetenciją, bet ir diskreciją vykdyti emitentų veiklos priežiūrą pasirinktu būdu. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos banko sprendimu emitentai buvo informuoti apie Lietuvos banko poziciją dėl AVR gairių laikymosi, pareiškėjo argumentai dėl AVR gairių neprivalomo pobūdžio atmesti. Teismas papildomai akcentavo, kad pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui ir emitentui, vykdančiam veiklą, kuri detaliai reglamentuojama, yra taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Pareiškėjo pozicija, kaip turi būti laikomasi nuostatų, reglamentuojančių informacijos atskleidimą, jam nenuginčijus nė vienos atsakovo nustatytos faktinės aplinkybės, neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl atitinkamų pažeidimų konstatavimo. Pareiškėjo teiginys, kad Lietuvos bankas turėjo jį konsultuoti, o ne skirti poveikio priemonę už nustatytus pažeidimus, taip pat buvo atmestas, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui buvo teikiamos konsultacijos, dar 2014 metais jis buvo įspėtas apie informacijos atskleidimo periodinėse ataskaitose trūkumus. Remiantis išdėstytais motyvais padaryta išvada, kad Sprendimo motyvuojamosios dalies 3 dalis yra teisėta ir pagrįsta.

29.       Teismas, spręsdamas dėl konstatuoto pažeidimo – pranešimų apie balsavimo teisių paketų įgijimą bei netekimą paskelbimo reikalavimų pažeidimų – pagrįstumo, akcentavo Sprendimo motyvuojamosios dalies 4.4 papunktyje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas, per VPĮ 25 straipsnio 9 dalyje nustatytą 3 prekybos dienų terminą nuo pranešimo apie balsavimo teisių įgijimą (bei netekimą) gavimo nepaskelbęs informacijos ir neįdėjęs jos į CRIB pažeidė, minėtą VPĮ nuostatą. Šiuo atveju pareiškėjas apie jo balsavimo teisių įgijimą pranešė ir informaciją paskelbė CRIB 2016 m. rugsėjo 23 d., nors pranešimus, apie kuriuos pranešė, gavo atitinkamai 2016 m. rugpjūčio 12 d., 2016 m. rugsėjo 12 d. ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. Pareiškėjas neginčijo šių nustatytų aplinkybių ir nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima nesivadovauti atsakovo nustatytais faktais. Atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo pagrindo nesutikti su Sprendimu konstatuotu pažeidimu. Pareiškėjo argumentai, kuriais jis siekė pateisinti pasirinktą veikimo modelį (t .y. elgėsi pagal nusistovėjusią praktiką ir kol negavo įprastu paštu informacijos apie balsavimo teisių įgijimą / praradimą, tol nepaskelbė tokios informacijos viešai), teismo vertinimai, yra subjektyvi pareiškėjo nuomonė, neturinti esminės teisinės reikšmės, jam neginčijant ir nekvestionuojant atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių, dėl kurių konstatuotas VPĮ 25 straipsnio 9 dalies pažeidimas. Taigi, Sprendimo motyvuojamosios dalies 4 dalis yra teisėta ir pagrįsta.

30.       Teismas, spręsdamas dėl konstatuoto pažeidimo – informacijos apie esminius įvykius atskleidimo reikalavimų pažeidimų – pagrįstumo, nurodė, jog Sprendimo motyvuojamosios dalies 5.4 papunktyje konstatuota, kad pareiškėjas, nedelsiant nepaskelbdamas pranešimų apie esminius įvykius, t. y. 2016 m. balandžio 8 d. pranešimo apie esminį įvykį (duomenys neskelbtini), pažeidė VPĮ 19 straipsnio dalies reikalavimus, o paskelbdamas nepakankamai tikslius ir aiškius pranešimus apie esminius įvykius, nesilaikė Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-46 patvirtintų Viešai neatskleistos informacijos konfidencialumo užtikrinimo ir atskleidimo taisyklių 16 punkto, todėl pažeidė VPĮ 19 straipsnį. Iš Sprendimo motyvuojamosios dalies 5 dalies turinio matyti, kad atsakovas tokią išvadą padarė įvertinęs pareiškėjo skelbtus pranešimus laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2017 m. birželio 2 d., šiuo laikotarpiu galiojo VPĮ 19 straipsnis. Teismo įsitikinimu, Lietuvos banko teisės skirti poveikio priemonę už nustatytos VPĮ teisės nuostatos reikalavimų nesilaikymą neapriboja faktas, kad ta teisės norma neteko galios. Aptarto pažeidimo nepaneigia ir pareiškėjo argumentas, kad jis, neskelbdamas detalios informacijos apie teisminius procesus (duomenys neskelbtini), siekė nepažeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl (duomenys neskelbtini), kadangi, kaip teisingai pastebėjo atsakovas, pareiškėjas nepagrįstai sutapatino bylos medžiagos paviešinimą ir pranešimą apie esminį įvykį. Dėl šių priežasčių Sprendimo 5 dalis pripažinta teisėta ir pagrįsta.

31.       Teismas, spręsdamas dėl konstatuotos 2016 m. finansinių ataskaitų neatitikties TAS reikalavimams ir įpareigojimo rengiant 2017 m. finansines ataskaitas retrospektyviai ištaisyti finansines ataskaitas pagal 39 TAS reikalavimus pagrįstumo, atkreipė dėmesį į Sprendimo motyvuojamosios dalies 6.4 papunktyje užfiksuotas aplinkybes, kad pareiškėjas pripažino iš (duomenys neskelbtini) gautinos (duomenys neskelbtini) Eur sumos vertės sumažėjimą, tačiau šio sumažėjimo tinkamai nepagrindė ir neįvertino (duomenys neskelbtini) gautinų sumų būsimų pinigų srautų, diskontuotų taikant pradinę faktinę šio finansinio turto palūkanų normą, dabartinės vertės. Dėl to padaryta išvada, kad pareiškėjo 2016 metų finansinės ataskaitos neatitinka 39 TAS 63 straipsnio. Teismas sutiko su šia atsakovo padaryta išvada, kurios pareiškėjas neginčijo, nustatęs, kad pareiškėjas neįvertino gautinos sumos dabartinės vertės, nors, vadovaujantis 39 TAS 63 straipsniu, kuriame nustatyta, kad jeigu yra objektyvių įrodymų, jog sumažėjo paskolų, gautinų sumų ar iki termino laikomų investicijų, apskaitomų amortizuota savikaina, vertė, tai nuostolio suma vertinama kaip turto balansinės vertės ir įvertintų būsimų pinigų srautų (neįtraukiant būsimų kredito nuostolių, kol jie nepatirti), diskontuotų taikant pradinę faktinių šio finansinio turto palūkanų normą (t. y. faktinę palūkanų normą, apskaičiuotą pirminio pripažinimo metu), dabartinės vertės skirtumas, tai turėjo padaryti. Taigi, pareiškėjas pagrįstai įpareigotas rengiant 2017 m. metines finansines ataskaitas retrospektyviai ištaisyti finansines ataskaitas pagal 39 TAS reikalavimus. Aplinkybė, kad Lietuvos bankas, nustatęs 39 TAS 63 straipsnio pažeidimą, kartu nevertino ir pareiškėjo generalinio direktoriaus 2015 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. ID-15-504 patvirtintos Gautinų sumų ir kitos turto realizacinės vertės sumažėjimo įvertinimo ir apskaitos tvarkos, neturi esminės teisinės reikšmės 39 TAS pažeidimo konstatavimui. Atsakovo konstatuoto 22 straipsnio 5 dalies pažeidimo nepaneigia ir pareiškėjo atstovų teismui pateiktas 2018 m. liepos 4 d. ekspertinio tyrimo aktas Nr. 1807-01 ir jame pateiktos išvados. Nustatęs, kad VPĮ 22 straipsnio 5 dalies pažeidimas konstatuotas pagrįstai, teismas nutarė išsamiau nepasisakyti dėl pareiškėjo argumentų dėl aplinkybių, kuriomis atsakovas rėmėsi priimdamas aptartą išvadą, ir laikyti, jog Sprendimo motyvuojamosios dalies 6 dalis yra teisėta ir pagrįsta.

32.       Teismas, spręsdamas dėl konstatuoto pažeidimo – neteisingos informacijos apie Bendrovių valdymo kodekse nustatytų principų laikymąsi atskleidimo – pagrįstumo, pažymėjo, jog Sprendimo motyvuojamosios dalies 7.4 papunktyje konstatuota, kad pareiškėjo valdymo organų nariai nesilaikė Bendrovių valdymo kodekso 1, 3 punktuose ir 7.1 papunktyje įtvirtintų principų, todėl pareiškėjas 2017 m. balandžio 14 d. paskelbtoje 2016 m. metinėje informacijoje atskleidė neteisingą informaciją apie tai, kaip 2016 metais buvo laikomasi Bendrovių valdymo kodekso principų ir standartų, ir pažeidė VPĮ 22 straipsnio reikalavimus. Teismas apžvelgė teisės normas, susijusias su valdymo kodekso rengimu, tvirtinimu ir laikysi, ir padarė išvadą, kad emitentui, kurio išleisti vertybiniai popieriai yra įtraukti į prekybą reguliuojamoje rinkoje Lietuvos Respublikoje, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nustatyta pareiga atskleisti, kaip jis laikosi Bendrovių valdymo kodekso ir konkrečių jo nuostatų. Atitinkamai Lietuvos bankas, kaip priežiūros institucija, vadovaudamasis VPĮ 46 straipsnio 1 dalimi ir 47 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktais, turi teisę nustatyta tvarka skirti poveikio priemonę už VPĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą, t. y. už informacijos, kaip laikomasi Bendrovių valdymo kodekso ir jo konkrečių nuostatų, neatskleidimą.

33.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, įgyvendindamas VPĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą, 2016 m. konsoliduotame metiniame pranešime atskleidė informaciją apie tai, kaip jis laikosi Bendrovių valdymo kodekso ir konkrečių jo nuostatų. Atsakovas, peržiūrėjęs Bendrovės 2015 m. ir 2016 m. finansines ataskaitas ir tikrinamu laikotarpiu jos viešai skelbtą informaciją, konstatavo, jog jos vadovai nesilaikė Bendrovių valdymo kodekso principų, t. y. neveikė vienodai visų akcininkų ir Bendrovės interesais ir informaciją apie tai netinkamai viešai atskleidė. Taigi, atsakovas įvertino pateiktos informacijos tinkamumą, nors pagal aptartą teisinį reguliavimą jam tokia funkcija nėra įtvirtinta. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad atsakovo išvada, jog Bendrovės vadovai nesilaikė Bendrovių valdymo kodekso principų ir neveikė vienodai visų akcininkų ir jos interesais, padaryta viršijus nustatytą kompetenciją. Teismas akcentavo, kad šiuo aspektu Lietuvos bankas jam suteiktos kompetencijos ribose gali (turi) prižiūrėti, ar emitentas, viešindamas metinę informaciją, atskleidė informaciją, kaip laikosi Bendrovių valdymo kodekso, ir, nustatęs aptartos pareigos nesilaikymą, – skirti poveikio priemones, tačiau Lietuvos banko kompetencijai nenumatyta atlikti emitentų valdymo patikrinimą, siekiant nustatyti, ar emitentas iš tiesų laikosi Bendrovių valdymo kodekso principų. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad Sprendimo 7 dalis neteisėta ir nepagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 2 p.), t. y. atsakovas veikė ultra vires (viršydamas įgaliojimus) konstatuodamas Bendrovių valdymo kodekso pažeidimus. Atitinkamai, iš Sprendimo turinio šalintina motyvuojamosios dalies 7 dalis, rezoliucinės dalies teiginys: „padaryti pažeidžiant pačios Bendrovės ir jos smulkiųjų akcininkų interesus“, į kurį buvo atsižvelgiama skiriant poveikio priemonę, bei rezoliucinės dalies 4.6 papunktis.

34.       Teismas, vertindamas pareiškėjui skirtą poveikio priemonę proporcingumo aspektu, atsižvelgė į tai, kad Sprendimo motyvuojamosios dalies 7 dalis buvo pripažinta neteisėta ir nepagrįsta. Dėl šios priežasties teismas sumažino pareiškėjui skirtą baudą iki 138 000 Eur.

35.       Teismas, spręsdamas dėl Sprendimo atitikties VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, pažymėjo, kad iš Sprendimo turinio galima suprasti faktinius ir teisinius pagrindus, kuriais remiantis padarytos atitinkamos išvados, atliktas teisinis kvalifikavimas yra aiškus, iš jo suprantamas atitinkamas visuomeninių teisinių santykių vertimas, aišku, už kokias teisės normų straipsnių dalis yra nustatytas atitinkamas pažeidimas. Pareiškėjo teiginiai, kad Sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka minėtų reikalavimų, laikyti deklaratyviais ir pastebėta, jog pareiškėjas nenurodė, kaip pažeidžiamos jo teisės, kai už grupę pažeidimų skiriama bendra bauda. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas nepateikė konkrečių argumentų dėl paskirtos baudos dydžio, o atsakovas Sprendime iš esmės įrodė visus konstatuotus pažeidimus (išskyrus motyvuojamosios dalies 7 dalį), todėl skundo argumentai dėl VAĮ 8 straipsnio reikalavimų pažeidimo pripažinti nepagrįstais.

36.       Teismas, tirdamas funkcijų atskyrimo principo įgyvendinimą priimant Sprendimą, išanalizavo aktualias VAĮ ir Lietuvos banko valdybos 2014 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 03-44 patvirtintų Lietuvos banko atliekamų tyrimų nuostatų (2017 m. balandžio 13 d. redakcija) (toliau – ir Tyrimų nuostatai) normas. Nustatyta, kad Potvarkiu buvo patvirtina komisija, susidedanti iš Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento Reguliuojamos rinkos priežiūros skyriaus vyriausiųjų specialisčių, kuriai pavesta atlikti tyrimą dėl Bendrovės reglamentuojamos informacijos atskleidimo ir buhalterinės apskaitos bei 2016 m. finansinių ataskaitų atitikties tarptautiniams apskaitos standartams. Atlikus tyrimą, Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius priėmė Sprendimą. Taigi, minėtą tyrimą atliko ir poveikio priemonę pareiškėjui skyrė skirtingi Lietuvos banko, kaip priežiūros institucijos, pareigūnai, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimą.

37.       Teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies. Teismas nepasisakė dėl kitų ginčo šalių argumentų, juos pripažinęs neesminiais ir nekeičiančiais teismo padarytos galutinės išvados. Teismas pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą paliko nenagrinėtu, nes pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė teismui prašymo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

III.

38.       Pareiškėjas AB „Žemaitijos pienas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimo dalį, kurioje atmestas jo skundas, ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti jo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka uždarame teismo posėdyje, konfidencialia ir neviešinama laikyti visą byloje esančią informaciją.

39.       Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl Sprendimo 2 dalyje konstatuoto pažeidimo, kadangi teismas neįvertino, jog vien dėl to, kad Bendrovė informaciją keliais atvejais patalpino netinkamoje CRIB kategorijoje, atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti VPĮ pažeidimą. VPĮ nėra įtvirtintas reikalavimas informaciją talpinti konkrečiose CRIB kategorijose. CRIB kategorijas nustato ne įstatymas, o Lietuvos banko patvirtintos rekomendacijos, kurios neturi įstatymo galios (nėra oficialiai paskelbtos nei Lietuvos Respublikos įstatymų įsigaliojimo įstatymo, nei Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka) – CRIB gairės. Situacija, kai pareiškėjas nubaudžiamas dėl (tariamo) VPĮ 33 straipsnio pažeidimo tik dėl to, kad jis neva nesilaikė norminio teisės akto galios neturinčių CRIB gairių, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsniui („Galioja tik paskelbti įstatymai“) ir bendrajam teisės principui, jog asmuo negali būti baudžiamas nesant tam teisinio pagrindo (lot. nulla poena sine lege). Pareiškėjas taip pat pažymi, kad jis pranešimą apie 2016 m. spalio 12 d. akcijų paketo įgijimą paskelbė CRIB kategorijoje „Nuosavų akcijų įsigijimas ar netekimas“, tačiau, atsakovo vertinimu, pranešimas apie balsavimo teisių paketo įgijimą turėjo būti paskelbtas CRIB kategorijoje „Akcijų paketo įgijimas ir netekimas“. Pranešimo paskelbimo metu galiojusios CRIB gairių nuostatos (V d. 1 str.) įtvirtina, kad emitentai kategorijoje „Pranešimai apie akcijų paketo įgijimą ar netekimą“ turi skelbti informaciją, numatytą VPĮ 23 straipsnyje, tačiau tuo metu VPĮ 23 straipsnis reglamentavo pusmečio informaciją, o ne pareigą pranešti apie akcijų paketo įsigijimą ar jo netekimą (tokia pareiga buvo reglamentuota 25 str. 1 d.). CRIB gairės nebuvo keistos nuo pat jų priėmimo 2013 m. rugsėjo 24 d., nors tiek VPĮ, tiek Finansinių priemonių rinkų įstatymas ne kartą keitėsi, taigi, CRIB gairių nuostatos, už kurių pažeidimą pareiškėjui skirta sankcija, net nebuvo savalaikiai atnaujintos. Be to, skirta bauda neadekvati, nes Bendrovė ne išvis nepateikė jokios informacijos, o buvo paskelbusi dalį informacijos, tik tai padarė tariamai netinkamoje CRIB kategorijoje. Atsakovas Sprendime konstatavo, kad trūko Bendrovių valdymo kodekso nuostatų laikymosi ataskaitos ir auditoriaus išvados už 2016 metus, tačiau ši informacija buvo paskelbta 2017 m. balandžio 14 d. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas nepagrįstai pakeitė Sprendimo 2.4 dalyje suformuluotą pažeidimą – nepateikta 2017 m. pusmečio informacija, kaip neva tekste padarytą korektūros klaidą, nurodydamas, kad nebuvo pateikta 2016 m. pusmečio informacija, ir mano, jog tokiu būdu buvo pažeistas rungimosi principas ir apribota jo teisė į gynybą.

40.       Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl Sprendimo 3 dalyje konstatuoto pažeidimo. Teismas nepagrįstai laikė, kad atsakovas turėjo kompetenciją įpareigoti emitentus visa apimtimi laikytis AVR gairių, nepaisant to, kad joks galiojantis teisės aktas to nenumato, tokia situacija prieštarauja specialaus leidimo, įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams. Gairės yra rekomendacinio pobūdžio (tai pripažino ir atsakovas), jos net nelaikytinos Europos Sąjungos teisės aktu (nėra priimtos vienos iš Europos Sąjungos institucijų, išvardytų Europos Sąjungos Sutarties 13 str. 1 d.). Atsakovas negalėjo nubausti pareiškėjo už teisės aktų nuostatų pažeidimą tuo pagrindu, kad pareiškėjas nevisiškai įgyvendino AVR gairių reikalavimus, kadangi nei VPĮ 22 ir 23 straipsniuose, nei PPIRP taisyklių III ir IV skyriuose nenumatyta emitentų pareiga metiniame ir (ar) pusmečio pranešime pateikti visą informaciją, kurią rekomenduoja pateikti AVR gairės. Vadovaujantis PPIRP taisyklių 2 punktu, į AVR gaires turi būti atsižvelgiama, bet neprivaloma jas įgyvendinti visa apimtimi. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas niekada nenustatė, jog pareiškėjas neatsižvelgė į AVR gaires, priešingai, pareiškėjas ir 2016 m. metiniame, ir 2017 m. pusmečio pranešimuose nurodė tam tikrus AVR gairėmis siūlomus nurodyti rodiklius, pavyzdžiui, bendrąjį pelningumą, EBITDA, ROE pelningumą ir ROA pelningumą. Be to, pareiškėjo vertinimu, atsakovas nenustatė nė vieno objektyvaus fakto, patvirtinančio, kad pareiškėjo atskleista informacija neatitinka PPIRP taisyklių 5 punkto reikalavimų („pateikiama informacija turi būti aiški, išsami, suprantamai išdėstyta ir tarpusavyje palyginama“), kad Bendrovė nebūtų atskleidusi bent vieno svarbaus įvykio informacijos atitinkamame metiniame pranešime (PPIRP taisyklių 11 p.), o ĮGKFAĮ 10 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos neįpareigojo Bendrovės metiniame pranešime pateikti skaitinius dydžius ar kokią nors kitą informaciją, kurios ji nepateikė. Atsakovas, inkriminuodamas pareiškėjui ĮFAĮ 25 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir ĮGKFAĮ 9 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimus, nepaaiškino, kokia konkrečia forma, kokiu detalumu ir su kokiais papildomais paaiškinimais Bendrovė turėtų pateikti įmonių grupės finansinių ir nefinansinių veiklos rezultatų analizę, su aplinkosaugos ir personalo klausimais susijusią informaciją savo metiniame pranešime.

41.       Pareiškėjas tvirtina, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl Sprendimo 4 dalyje konstatuoto pažeidimo, kadangi teismas tik preziumavo (nepagrindė teisės normomis), jog Bendrovė laikoma gavusia pranešimus apie balsavimo paketų įgijimą (netekimą) tada, kai yra gaunamas el. laiškas, todėl nepagrįstai pripažino, jog ginčui aktualius pranešimus Bendrovė gavo 2016 m. rugpjūčio 12 d., 16 d. ir rugsėjo 12 d. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose įvairių dokumentų įteikimą (Administracinių bylų teisenos įstatyme, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse ir t. t.), el. paštas nėra laikomas tinkamu ir patikimu informacijos perdavimo kanalu, o pranešimų gavimas el. paštu, jei jie nepasirašyti elektroniniu parašu, paprastai nėra laikomas sukeliančiu teisines pasekmes. Pareiškėjas, el. paštu gavęs sertifikuotu elektroniniu parašu nepasirašytus dokumentus, galėjo pagrįstai suabejoti tokių dokumentų autentiškumu, todėl pasirinko laukti dokumentų originalų paštu.

42.       Pareiškėjas pakartoja, kad pažeidimas, nurodytas Sprendimo 5 dalyje, jo atžvilgiu konstatuotas nepagrįstai, nes teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad Sprendimo priėmimo metu atsakovas nebeturėjo VPĮ suteiktos teisės skirti baudą už (tariamą) VPĮ 19 straipsnio pažeidimą – 2017 m. birželio 28 d. įsigaliojo VPĮ pakeitimai, be kita ko, VPĮ 19 straipsnis neteko galios. Taigi, skirdamas baudą pareiškėjui, atsakovas veikė ultra vires bei pažeidė principą lex benignior retro agit. Pareiškėjas pabrėžia, kad Sprendimu konstatuotas būtent VPĮ 19 straipsnio, o ne Reglamento nuostatų pažeidimas, todėl atsakovo argumentai, kad VPĮ 19 straipsnio 1 dalyje numatytos emitentų pareigos yra tokios pačios kaip Reglamente, dėl kurio tiesioginio taikymo pradžios buvo padaryti minėti VPĮ pakeitimai, nelaikytini reikšmingais.

43.       Pareiškėjas mano, kad teismas, spręsdamas dėl Sprendimo 6 dalyje konstatuoto pažeidimo, nepagrįstai laikė, jog pareiškėjas privalėjo atlikti iš (duomenys neskelbtini) gautinų sumų diskontavimą, kaip tai numatyta 39 TAS 63 straipsnyje. Byloje esantys įrodymai, kuriuos patvirtino teismo eksperto kvalifikaciją turintis ekspertas, pagrindžia, kad ši procedūra nėra taikoma visais atvejais, o jos pasirinkimą lemia individualios aplinkybės. Nei atsakovas, nei teismas šios eksperto išvados nepaneigė. Byloje esantys dokumentai taip pat įrodo, kad pareiškėjas, sudarydamas finansines ataskaitas už 2016 metus, turėjo pagrindą apskaityti iš (duomenys neskelbtini) gautinų sumų nuvertėjimą tokiai sumai, kokiai ir buvo apskaityta. Sudarant finansines ataskaitas už 2016 metus, (duomenys neskelbtini) finansinė padėtis buvo tokia prasta, kad Bendrovė turėjo pagrindą sumažinti gautinų sumų vertę bendra (duomenys neskelbtini)  Eur suma, neatlikdama pinigų srautų diskontavimo pagal 39 TAS 63 straipsnį, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas skunde buvo paaiškinęs, jog jis vertino (duomenys neskelbtini) galimybes sugrąžinti visą skolą, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepritaria atsakovo vertinimui, kad (duomenys neskelbtini) skolos vertė neturėjo būti sumažinta, nes nė vienas iš atsakovo pateiktų argumentų nepatvirtina, kad, pagal tuo metu turėtus duomenis, (duomenys neskelbtini) galėjo būti laikoma pajėgia grąžinti pareiškėjui visą skolą: (duomenys neskelbtini).

44.       Pareiškėjas pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl Sprendimu skirtos baudos sumažinimo, atsižvelgė tik į, teismo vertinimu, naikintiną Sprendimo dalį, tačiau netyrė kitų reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjas tvirtina, kad net ir sumažinta bauda yra nepagrįstai didelė, neindividualizuota. Pareiškėjas abejones jam skirtos baudos dydžiu ir pagrįstumu aiškina, be kita ko, tuo, kad Sprendimo aprašomojoje dalyje nurodomos faktinės aplinkybės pažeidimo konstatavimo dalyje jau nebenurodomos kaip sudarančios VPĮ pažeidimą, pavyzdžiui, Sprendimo 2.2 dalies 1) punkte aprašyta, kad pareiškėjas netinkamai į CRIB įkėlė pranešimus su pataisymais (žyma „Correction“), bet Sprendimo 2.4 dalyje nenurodyta, kad pažeidimas konstatuojamas dėl netinkamos informacijos apie pranešimų korekcijas pateikimo; Sprendimo 2.2 dalies 2) punkte aprašyta, kad pareiškėjas CRIB kategorijoje „Metinė informacija“ saugojo ne visą 2015 m. metinę informaciją, nes nebuvo Bendrovių valdymo kodekso nuostatų laikymosi ataskaitos (pareiškėjas pažymi, kad iš tiesų tokia informacija yra saugoma ir skelbiama), bet Sprendimo 2.4 dalyje nenurodyta, kad konstatuojamas pažeidimas dėl netinkamos 2015 m. metinės informacijos saugojimo (tikėtina, nes jau buvo suėjęs senaties terminas). Tokia situacija leidžia manyti, kad atsakovas tam tikrų faktinių aplinkybių nepripažino pažeidimu, tačiau į jas atsižvelgė skirdamas galutinę baudą. Be to, pareiškėjas pastebi, kad didžioji baudos dalis (150 000 Eur iš bendros 158 000 Eur sumos) buvo skirta už VPĮ 21, 22, 23, 25 ir 29 straipsnių pažeidimus, nepaisant to, kad daugeliu atveju Bendrovei buvo suteikta diskrecijos teisė pačiai nuspręsti, kokios apskaitos politikos laikytis. Bendrovės atžvilgiu buvo nustatytos ne imperatyvaus pobūdžio, bet rekomendacinio pobūdžio nuostatos ir ji, pareiškėjo vertinimu, apskaitą vedė pagal 16 TAS ir 39 TAS reikalavimus. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios elemento, jo veiksmai nesukėlė jokių nuostatų, buvo nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Atsakovo skirtos baudos dydis nepasieks tokios sankcijos tikslų.

45.       Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Sprendimo rezoliucinė dalis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Akcentuoja, kad atsakovas, nenurodydamas, kokio konkretaus dydžio baudą skyrė už kiekvieną atskirą pažeidimą, žymiai suvaržė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Tai pasireiškė, pavyzdžiui, tuo, kad teismas panaikino dalį Sprendimo, tačiau nebuvo žinoma, kokiu dydžiu turėtų būti sumažinta pareiškėjui skirta bauda (teismo pasirinkta 20 000 Eur suma tebuvo subjektyvus vertinimas). Atsakovas baudą skyrė už atskirus ir pagal pobūdį (požymius) skirtingus pažeidimus, numatytus atskirose VPĮ normose, visiškai neįvertindamas atskirų epizodų individualiai, sudarydamas kliūtis pareiškėjui savo gynybą kiekvienu atskiru atveju grįsti reikšmingomis atsakomybės taikymui aplinkybėmis, be kita ko, įrodinėti baudos ar jos dydžio pagrįstumą, reikalauti jo veiksmus pripažinti mažareikšmiais, gintis senaties nuostatomis ir pan.

46.       Pareiškėjas yra tvirtai įsitikinęs, kad, priimant Sprendimą, buvo grubiai pažeistas veiklų atskyrimo principas (VAĮ 361 str. 2 d. 2 ir 4 p., 362 str. 1 d. 6 p., 368 str. 2 d.), kadangi tyrimą jo atžvilgiu atliko Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriui tiesiogiai pavaldžios specialistės. Tam, kad būtų įgyvendintas funkcijų atskyrimo principas, pareiškėjo manymu, turėjo būti pasinaudota Nuostatų 10 ir 39 punktuose numatyta galimybe sprendimus dėl tyrimo pradėjimo, tyrimo išvadų bei poveikio priemonių taikymo priimti ne tik Lietuvos banko Priežiūros tarnybai, bet ir Lietuvos banko valdybai.

47.       Atsakovas Lietuvos bankas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimo dalį, kuria patenkinta pareiškėjo skundo dalis, ir visiškai atmesti pareiškėjo skundą.

48.       Atsakovas mano, kad teismas skundžiamo sprendimo dalyje, kurioje iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, netinkamai pagrindė šią sprendimo dalį. Teigia, kad sprendžiant dėl Lietuvos banko kompetencijos emitentų veiklos srityje, šiuo atveju būtina vadovautis Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Vertybinių popierių įstatymo 46 straipsniu, 47 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 22 straipsnio 3 dalimi bei Viešojo administravimo įstatymo 361 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 41 straipsniu, taip pat atkreipia dėmesį į Finansinių priemonių rinkų įstatymo 92 straipsnyje įtvirtintus finansinių priemonių rinkos priežiūros tikslus. Atsakovas tvirtina, kad VPĮ 22 straipsnio 3 dalies reikalavimų vykdymo priežiūros kontekste VAĮ 41 straipsnio nuostatos reiškia, jog Lietuvos bankas turi įgaliojimus ne tik formaliai įvertinti ir konstatuoti fakto klausimą, ar emitentas įvykdė pareigą metiniame pranešime nurodyti, kaip jis laikosi reguliuojamos rinkos operatoriaus patvirtinto bendrovių, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje, valdymo kodekso, bet ir įgaliojimus įvertinti, ar emitentas, formaliai įvykdęs šią pareigą, ją įvykdė tinkamai, ar nepažeidė kitų VPĮ jam numatytų pareigų ir kt. Atsakovui Lietuvos banko įstatymu ir VPĮ suteikta bendra kompetencija atlikti emitentų patikrinimus, nedetalizuojant veiklos sričių, kurios galėtų būti patikrinimų objektais. Įstatymo leidėjo reikalauti Lietuvos banko kompetenciją reguliuojančiuose įstatymuose nustatyti visas galimas emitentų veiklos sritis, kuriose galėtų būti atliekami patikrinimai, būtų nesuderinama su teisėkūros efektyvumo principu (Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 str. 2 d. 5 p.). Be to, finansų rinkos priežiūra grindžiama perspektyviniu požiūriu (Lietuvos banko įstatymo 42 str. 6 d.), kuris reiškia, kad siekiama kuo anksčiau nustatyti galimas rizikas ir imtis priemonių joms šalinti. VPĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos tikslas, vertinant jį VPĮ 21 straipsnio 6 dalies ir 33 straipsnio nuostatų kontekste, nėra tik formalus konkrečios informacijos paskelbimas, bet turi būti užtikrinama, jog būtų paskelbta teisinga ir išsami informacija, su kuria galėtų susipažinti visi suinteresuoti asmenys, įgyvendindami savo teises. Metiniame pranešime skelbdamas informaciją apie tai, kaip jis laikosi (nesilaiko) bendrovių valdymo kodekso, emitentas pateiktų teisingą, išsamią ir objektyvią informaciją. Atsakovas pažymi, kad Bendrovių valdymo kodekse išdėstyti bendrovių valdymo principai, standartai bei jų įgyvendinimo metodai bendrovėms yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau kodekso laikymasis pagrįstas principu „laikytis arba paaiškinti“. Bendrovės, laikydamosi Bendrovių valdymo kodekso, parodo akcininkams, investuotojams ir kt., kad jų valdymas ir informacijos atskleidimo lygis atitinka visuotinai pripažintus standartus, o nesilaikančios šios kodekso bendrovės turi atskleisti to priežastis metiniame pranešime, kaip reikalaujama VPĮ 22 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos banko inicijuojamų tyrimų dalykas yra VPĮ ir kitų emitentų veiklą reguliuojančių teisės aktų reikalavimų vykdymas. Bendrovių (emitentų) veikla, jų valdymas (be kita ko, Bendrovių valdymo kodekso laikymasis) nesudaro savarankiško emitentų veiklos tyrimo dalyko. Šiuo atveju atsakovas taip pat neatliko atskiro tyrimo, susijusio vien su pareiškėjo valdymo vertinimu. Bendrovės valdymas buvo vertinamas ir tiriamas tik tiek, kiek tai susiję su tinkamu VPĮ nustatytų reglamentuojamos informacijos atskleidimo reikalavimų įgyvendinimu, siekiant užtikrinti, kad viešai skleidžiama informacija būtų teisinga ir išsami. Vykdydamas Bendrovės priežiūrą, atsakovas laikėsi 362 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principo. Atsakovo įsitikinimu, anksčiau minėto teisinio reguliavimo sisteminis ir teleologinis aiškinimas patvirtina, jog Sprendimo 7 dalis yra teisėta ir pagrįsta, Lietuvos bankas neviršijo jam suteiktų įgaliojimų.

49.       Pareiškėjas AB „Žemaitijos pienas“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

50.       Pareiškėjas palaiko savo poziciją, kad atsakovas, tirdamas, ar pareiškėjas nepažeidė pareigos metiniame pranešime pateikti VPĮ 22 straipsnio 3 dalyje numatytą informaciją apie tai, kaip laikomasi Bendrovių valdymo kodekso, ėmėsi vertinti, ar Bendrovės valdymas atitinka šio kodekso principus, taip pat Civilinio kodekso ir Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus, tokiu būdu iš esmės atlikdamas Bendrovės teisinį auditą, peržengdamas savo kompetencijos ribas, be to, Sprendimas šioje dalyje grindžiamas tik prielaidomis. VPĮ 26 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad, vykdydamas periodinės informacijos skelbimo reguliavimą ir priežiūrą, Lietuvos bankas turi tik VPĮ, Lietuvos banko įstatyme ir FPRĮ numatytas teises bei pareigas. Šiuo atveju atsakovas, vertindamas, ar Bendrovė laikėsi VPĮ 22 straipsnio 3 dalies reikalavimų, ėmėsi savarankiško tyrimo, ar Bendrovės valdymas atitinka Bendrovių valdymo kodekso principo, nors nei Lietuvos banko įstatymas, nei VPĮ, nei FPRĮ tokie įgaliojimai jam nesuteikti. Priešingai, VPĮ VPĮ 22 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad Lietuvos bankas turi teisę tik nustatyti reikalavimų, taikomų emitentų metiniam ir konsoliduotajam metiniam pranešimui, turinį ir VPĮ 22 straipsnyje nurodytos informacijos paskelbimo bei pateikimo priežiūros institucijai tvarką. Pareiškėjas akcentuoja, kad PPIRP taisyklės taip pat nenumatė jokių specialių reikalavimų, konkretizuojančių, kokiu būdu metiniame pranešime turėtų būti atskleista informacija, nurodyta VPĮ 22 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjas sutinka su teismo išvada, kad atsakovas turėjo teisę tikrinti tik tai, ar Bendrovė savo metiniame pranešime yra pateikusi informaciją apie tai, kaip ji laikosi Bendrovių valdymo kodekso. Pareiškėjas pabrėžia, kad VAĮ 361 straipsnis nenustato ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekančių viešojo administravimo subjektų kompetencijos ir įgaliojimų. Tokių įgaliojimų suteikimą reglamentuoja VAĮ 41 straipsnis, tačiau šio straipsnio 1 dalies normos vienareikšmiškai patvirtina, kad Lietuvos bankas turi tik tokius įgaliojimus, kurie jam tiesiogiai priskirti galiojančių teisės aktų pagrindu, šiuo atveju – VPĮ, Lietuvos banko įstatyme ir FPRĮ, kurie negali būti aiškinami plečiamai. Viešojo administravimo subjektų veikoje taikomas principas „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, todėl atsakovo veiksmai šiuo aspektu laikytini atliktais viršijant jam suteiktų įgalinimų ribas (lot. ultra vires).

51.       Pareiškėjo nuomone, atsakovas be pakankamo ir objektyvaus pagrindo konstatavo, kad pareiškėjas nesilaiko Bendrovių valdymo kodekso, Civilinio kodekso ir ABĮ nuostatų, bei Sprendime neišskyrė, kurios nurodomos aplinkybės įrodo, kad nesilaikoma kažkurių iš nurodomų Bendrovių valdymo kodekso principų. Pareiškėjas paaiškina, kad Bendrovių valdymo kodekso 1 principas numato, jog bendrovė turi siekti didinti akcininkų nuosavybės vertę. Šiuo atveju Bendrovės finansinės ataskaitos patvirtina, kad Bendrovės bendra turto vertė (duomenys neskelbtini) Eur, taigi nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad šis tikslas nebuvo pasiektas. Bendrovių valdymo kodekso 3 principas įtvirtina, kad bendrovės kolegialaus organo sudarymo tvarka turėtų užtikrinti smulkiųjų akcininkų atstovavimą ir objektyvią bendrovės valdymo organų priežiūrą. Pakankamas atstovavimo užtikrinimas yra vertinamojo pobūdžio, atsakovas neturi įgaliojimų tai vertinti. Aplinkybė, kad stebėtojų tarybos nariu yra R. P., o valdybos nariu ir pirmininku – A. P., savaime nereiškia minėto principo pažeidimo, be to, 2016 m. gruodžio 22 d. Bendrovė išplatino pranešimą apie gautą R. P. prašymą atleisti jį iš stebėtojų tarybos nario pareigų, o 2016 m. gruodžio 30 d. – pranešimas apie A. P. atsistatydinimą iš valdybos nario ir valdybos pirmininko pareigų. Atsakovas Sprendime nenustatė, kad Bendrovės kolegialių organų sudarymo tvarka yra neįprasta ar neteisėta, Bendrovių valdymo kodekso 7.1 papunktyje neįtvirtintas absoliutus interesų konflikto situacijų draudimas (priešingai, aptarta procedūra tuo atveju, jei toks konfliktas egzistuoja). Be to, pareiškėjas tvirtina, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, neva reiškiančios Bendrovių valdymo kodekso nuostatų nesilaikymą, yra arba objektyviai nepatvirtintos, arba neturi jokio ryšio su šio kodekso nuostatomis, t. y. Bendrovės valdymo organų narių sąsajumas savaime nereiškia, kad Bendrovė neveikia visų akcininkų interesais (pats atsakovas šiuo aspektu kėlė tik abejonės dėl objektyvaus ir skaidraus smulkiųjų akcininkų interesų atstovavimo); atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog Bendrovei nederėjo pripažinti iš (duomenys neskelbtini) gautinų sumų vertės sumažėjimą; Bendrovės neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimas dėl tantjemų paskyrimo buvo teismo pripažintas teisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-313/2018); Bendrovės 2016 m. spalio 4 d. pranešimas apie Bendrovės vadovaujančio asmens atliktą sandorį nėra niekaip susijęs su Bendrovės valdymu ar valdymo atitikimu Bendrovių valdymo kodekso nuostatoms; Sprendime nepaaiškinta, koks ryšys sieja Bendrovės nustatytą kainą už dokumentų pateikimą ir Bendrovių valdymo kodekso nuostatomis. Pareiškėjo vertinimu, pastarosios išvados Sprendime neatitinka ir VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes, pavyzdžiui, atsakovas be jokio faktinio pagrindo nurodė, kad gali būti bandoma ne tik sumažinti gautinų sumų vertę, bet ir apskritai neatgauti skolų; atsakovas be jokio faktinio pagrindo nurodė, kad (duomenys neskelbtini) galėjo būti mokamos (duomenys neskelbtini); atsakovas nurodė, kad Bendrovės vadovo veiksmai galbūt laikytini nesąžiningais, nors tai nebuvo atliekamo tyrimo objektas.

52.       Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

53.       Atsakovas pažymi, kad jis jau yra pateikęs išsamius paaiškinimus teismui, todėl teikia tik papildomus paaiškinimus.

54.       Atsakovas teigia, kad atsakomybė pareiškėjui buvo taikyta ne tik už informacijos paskelbimą netinkamose CRIB kategorijose, bet ir už tai, kad reglamentuojama informacija buvo saugoma nesilaikant VPĮ 33 straipsnio 4 ir 5 dalyse įtvirtintų reikalavimų, įpareigojančių reglamentuojamą informaciją saugoti laikantis CRIB taisyklių, o pareiškėjas nepagrįstai sutapatina reglamentuojamos informacijos paskelbimo ir saugojimo reikalavimus. Šiame kontekste atsakovas atkreipia dėmesį į Reglamentuojamos informacijos viešo skelbimo taisykles, patvirtintas Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-50, ir 2014 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/109/EB dėl informacijos apie emitentus, kurių vertybiniais popieriais leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, skaidrumo reikalavimų suderinimo (toliau – ir Skaidrumo direktyva), kurios įgyvendinimo tikslu sukurta CRIB. Pareiškėjas 2008 m. kovo 28 d. pasirašė aktą dėl reglamentuojamos informacijos teikimo į CRIB Nr. 8-708, kuriame įsipareigojo, be kita ko, laikytis ir vykdyti CRIB taisyklių reikalavimus. Pareiškėjas, nesilaikydamas šių taisyklių, t. y. neužtikrindamas, kad informacija būtų lengvai ir aiškiai prieinama investuotojams, pažeidė VPĮ 33 straipsnio nuostatas. Atsakovas akcentuoja, kad CRIB teikiamos reglamentuojamos informacijos kategorijų sąrašas pateikiamas ne CRIB gairėse, o CRIB taisyklių 4.10 papunktyje. CRIB gairėse pateikiami paaiškinimai ir pavyzdžiai, kokiai informacija galėtų būti priskiriama vienai ar kitai kategorijai. Rengiant gaires, nuorodos pateiktos į tuo metu galiojusius teisės aktus, be to, pateikiamos ne tik nuorodos į tam tikrus VPĮ straipsnius, bet ir paaiškinimai, kokia informacija turi būti atskleidžiama atitinkamoje kategorijoje. Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog CRIB kategorijoje „Pusmečio informacija“ (arba „Tarpinė informacija“) saugoma 2016 m. pusmečio informacija (iš tiesų ši informacija saugoma kategorijoje „Pranešimas apie esminį įvykį“), todėl pareiškėjas neva negalėjo būti nubaustas už VPĮ 21 straipsnio 1 dalies pažeidimas, – VPĮ 21 straipsnyje nustatytas reikalavimas saugoti periodinę informaciją negali būti laikomas įvykdytu, jei tokia informacija saugoma nesilaikant VPĮ 33 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimų. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo pozicija, kad jis, rengdamas metinį ir pusmečio pranešimus, neturėjo pareigos atsižvelgti į AVR gaires, kadangi tokia pareiga numatyta PPIRP taisyklių 2 punkte bei Informacijos atskleidimo taisyklių 17 punkte. PPIRP taisyklės yra paskelbtos Teisės aktų registre, rinkos dalyviai apie AVR gairių taikymą informuoti ir vieša žinute. Šiuo atveju pareiškėjas neatskleidė visos AVR gairėse numatytos informacijos, pavyzdžiui, nepateiktas rodiklių apibrėžimas, nepaaiškinti pasirinktų rodiklių tikslai. AVR gairių tikslas yra užtikrinti bendrą požiūrį į nurodytus rodiklius, įtraukti prospektus ar reglamentuojamos informacijos naudingumą, skaidrumą ir palyginamumą, užkertant kelią bendrovėms pateikti tik sau palankius, tendencingus, su alternatyviais veiklos rodikliais susijusius aspektus. Pareiga rinkos dalyviams atsižvelgti į AVR gaires kyla iš Europos Sąjungos teisės, pavyzdžiui, 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1095/2010, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 13 d. sprendimas Salvatore Grimaldi prieš Fonds des maladies professionnelles, C-322/88, EU:C:1989:646) ir būtinumo teisės aktus aiškinti ir taikyti atsižvelgiant į gaires bei kitus „švelniajai teisėkūrai“ (angl. soft law) priskirtinus teisės šaltinius.

55.       Atsakovas nepritaria pareiškėjo vertinimui, kad Sprendime nenustatytas nė vienas objektyvus faktas, patvirtinantis, kad pareiškėjo atskleista informacija neatitiko PPIRP taisyklių 5 punkto reikalavimo, kad pateikiama informacija turi būti aiški, išsami, suprantamai išdėstyta ir tarpusavyje palyginama. Kaip nurodyta Sprendime, pavyzdžiui, Bendrovė nepateikė ĮGKFAĮ 10 straipsnio 2 dalies 4 punkte minimos informacijos, t. y. nepasisakė, ar po 2016 m. finansinių metų pabaigos buvo reikšmingų įvykių, o pateikta informacija apie atliktą auditą yra specifinė, techninio pobūdžio, neaišku, kas yra standartai ISO 22000 ir FSSC 22000, kam jie taikomi, ką reiškia „aukščiausiu lygiu“ ir t. t. Pranešime pateikiama tik bendra investicijų į ilgalaikį turtą suma, be jokių detalesnių paaiškinimų (t. y. neatitinkanti aiškumo kriterijaus). Atsakovas pažymi, kad nors ĮGKFAĮ 10 straipsnyje pateiktas konsoliduotojo metinio pranešimo turinys išsamiai neįvardija, kiek detaliai, tiksliai ir kaip reikia pateikti informaciją dėl kiekvieno punkto, siekdamas įgyvendinti Skaidrumo direktyvos tikslus, emitentas metiniame / tarpiniame pranešime turėtų savo veiklą ir jos perspektyvas atspindėti kuo objektyviau, konkrečiau ir aiškiau, taip sudarydamas pagrindą objektyviam savo verslo įvertinimui. Bendrovė tiek 2015 m., tiek 2016 m. metiniuose pranešimuose gan išsamiai aprašė gaminamus produktus, jų laimėjimus, teigiamus auditorių vertinimus, tačiau taip ir neaišku, kuri produkcija / veiklos sritis yra prioritetinė, kuriai sričiai ir kiek skirta investicijų, iš kur ketinama gauti tam reikalingų lėšų ir pan. Dėl PPIRP taisyklių 11 punkto pažeidimo atsakovas paaiškina, jog pareiškėjas 2015 m. ir 2016 m. pranešimų 11 punktuose pateikė išsamią informaciją apie gautus apdovanojimus ir pasiekimus ne atitinkamai po 2015 m. ir 2016 m. pabaigos, o per visus metus Po 2015 finansinių metų pabaigos dar kartą pateiktas punktas apie svarbius įvykius po finansinių metų pabaigos, nurodant vienintelį faktą dėl 2015 m. vasario 29 d. (tikėtina, klaidingai nurodant datą) paskelbtų preliminarių Bendrovės grupės veiklos rezultatų. Pasibaigus 2016 finansiniams metams pati Bendrovė iki metinio pranešimo parengimo skelbė ne vieną svarbų pranešimą, pavyzdžiui, apie Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimą įspėti Bendrovę, tačiau 2016 m. metinio pranešimo 11 punkte šis faktas ir jo pasekmės nebuvo paminėti. Akcentuota, kad atsakovas negali žinoti apie visus bendrovėse vykstančius svarbius įvykius, jeigu apie juos nepraneša pati bendrovė, todėl bendrovė turi pati objektyviai įvertinti vykstančius įvykius ir juos pateikti aiškiai, tiksliai.

56.       Atsakovas pažymi, kad Lietuvos banko valdybos 2016 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 03‑21 patvirtintų Pranešimo apie akcijų paketo įgijimą ar netekimą pateikimo taisyklių 1 priede pateiktoje Pranešimo apie balsavimo teisių paketo įgijimą / netekimą formoje nenumatytas privalomas jos pasirašymas originaliu ar el. parašu arba kitoks privalomas identifikavimas. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad pranešimų gavimo data nagrinėjamu atveju turėtų būti laikoma jų pateikimo el. paštu data. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog elektroniniu paštu pateikti dokumentai, kurie nebuvo pasirašyti el. parašu, jam sukėlė abejonių, jis, žinodamas apie savo pareigą nedelsiant paskelbti apie balsavimo teisų įgijimą ir netekimą (VPĮ 25 str. 1 ir 9 d.), nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jis ėmėsi tam tikrų priemonių (pvz., kreipęsis į pranešimus pateikusius asmenis) abejonėms išsiaiškinti. Dėl tokio Bendrovės neveikimo pranešimai apie akcijų paketo įgijimą ir netekimą buvo paskelbti praėjus daugiau nei mėnesiui, nors tokia informacija turėjo būti paskelbta per 3 prekybos dienas.

57.       Atsakovas pabrėžia, kad tiek nustatytų pažeidimų padarymo metu, tiek tyrimo ir Sprendimo priėmimo metu galiojo reikalavimas nedelsiant atskleisti informaciją apie esminius įvykius (viešai neatskleistą informaciją) ir už šio reikalavimo pažeidimą numatyta atsakomybė (VPĮ 19 str.), todėl pareiškėjo teiginiai, kad atsakomybė už tokio pobūdžio pažeidimą buvo panaikinta ar sušvelninta ir dėl to yra pagrindas taikyti principą lex benignior retro agit, nepagrįsti. Pakartoja, kad VPĮ 19 straipsnio nuostatos neteko galios 2017 m. birželio 28 d., nes įsigaliojo 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 596/2014 dėl piktnaudžiavimo rinka, kuris tiesiogiai taikomas. VPĮ 19 straipsnio nuostatos priimtos įgyvendinant Skaidrumo direktyvos reikalavimus, kuri taip pat neteko galios įsigaliojus Reglamentui. VPĮ (redakcija, įsigaliojusi 2018 m. birželio 15 d.) 52 straipsnio 2 dalies nuostatos nukreipia į Reglamentą. Atsakovo nuomone, nepaisant pareigą atskleisti viešai neatskleistą informaciją (informaciją apie esminius įvykius) nustatančio teisės akto (VPĮ / Reglamento) ir ją apibūdinančios terminijos (viešai neatskleista informacija / informacija apie esminius įvykius) pokyčių, ši pareiga emitentui ir atsakomybė už jos nevykdymą galiojo tiek nustatytų pažeidimų padarymo metu, tiek tyrimo ir Sprendimo priėmimo metu. Atsakovas, vadovaudamasis teismų praktika, teigia, kad įstatymų leidėjui pripažįstant netekusiu galios VPĮ (redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 28 d.) 19 straipsnį ir atitinkamai pakeičiant 52 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nenustačius kitaip, pareiškėjo atsakomybė turėtų kilti atitinkamų jos veiksmų padarymo metu galiojusių teisės normų pagrindu, t. y. pagal VPĮ (redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 28 d.) 19 straipsnį ir 52 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog Sprendimu buvo konstatuota jo veiksmų neatitiktis tik VPĮ 19 straipsnio nuostatoms, o ne Reglamento nuostatų pažeidimas, kadangi už minėtos pareigos pažeidimą atsakomybė pagal Reglamentą pareiškėjui būtų buvusi griežtesnė nei pagal VPĮ, tokiu būdu pabloginant pareiškėjo padėtį, todėl vadovaujantis principu, kad atsakomybės klausimas sprendžiamas pagal materialiosios teisės normas, galiojusias atsakomybėn traukiamo asmens veiksmų padarymo metu (pvz., Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 3 str. 1 ir 8 d.), pareiškėjui pritaikyta atsakomybė pagal VPĮ nuostatas, galiojusias pažeidimo padarymo metu. Atsakovas pažymi, jog jis tiek pagal Sprendimo priėmimo metu galiojusias VPĮ 47 straipsnio, tiek pagal Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatas turėjo įgaliojimus prižiūrėti pareiškėjo veiklą ir taikyti jam poveikio priemones, todėl pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad Sprendimo priėmimo dieną atsakovas neturėjo įstatymais suteiktos galios skirti baudą už VPĮ 19 straipsnio pažeidimą. Anksčiau aptartos atsitiktinės aplinkybės negali suteikti Bendrovei pranašumo kitų prižiūrimų rinkos subjektų atžvilgiu bei sukurti nebaudžiamumo už faktiškai padarytus pažeidimus situacijos .

58.       Atsakovas yra įsitikinęs, kad jis pagrįstai konstatavo 39 TAS nuostatų pažeidimą. Teismo eksperto kvalifikaciją turintis ekspertas nepaneigė Sprendime konstatuoto pažeidimo, o eksperto atsakymai tik patvirtina, kad pareiškėjas, sudarydamas 2016 m. finansines ataskaitas, visiškai nesilaikė tarptautinių apskaitos standartų reikalavimų, be kita ko, kad, pagal 39 TAS reikalavimus, jei yra objektyvių įrodymų apie sumažėjusią gautinų sumų vertę, pareiškėjas privalo apskaičiuoti gautinų sumų nuvertėjimą ir, jei toks yra, pripažinti nuostolio sumą bendrųjų pajamų ataskaitoje (pateikimo ir apdairumo principai, nustatyti Finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo pagrinduose). 39 TAS 63 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina reikalavimą nuostolių sumą, kai yra objektyvių įrodymų, kad sumažėjo gautinų sumų vertė, vertinti kaip turto (gautinos sumos) balansinės vertės ir įvertintų būsimųjų pinigų srautų, diskontuotų taikant pradinę faktinę šio finansinio turto palūkanų normą, dabartinės vertės skirtumą. Kadangi tarptautiniai apskaitos standartai parengti principų pagrindu, jie tiksliai nenurodo, kokiu metodu ir kaip tiksliai apskaičiuoti gautinos sumos būsimųjų pinigų srautų dabartinę vertę. Priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, ekspertas savo atsakymuose nenurodė, jog 39 TAS 63 straipsnio nuostatos nėra taikomos visais atvejais. Nustačius, jog gautina suma, į apskaitą įtraukiama amortizuota savikaina, turi objektyvių vertės sumažėjimo požymių, 39 TAS 63 straipsnio nuostatos visada taikomos (39 TAS 58 str.). Pareiškėjo atliktas (duomenys neskelbtini) 2016 m. pab. Finansinės būklės įvertinimas (finansinių duomenų ištyrimas (duomenys neskelbtini) taikymas), pagal 39 TAS nuostatas, atitinka objektyvių vertės sumažėjimo objektyvų vertės sumažėjimo įrodymų nustatymą (39 TAS 58 str.), bet ne gautinos sumos vertės sumažėjimo sumos (nuostolių sumos) įvertinimą, kuris, pagal 39 TAS 63 straipsnį, privalėjo būti atliktas. Bendrovė nesilaikė 39 TAS 63 straipsnio reikalavimų, nes neįvertino, kiek tiksliai gautinos sumos vertė turėjo būti sumažinta. Atsakovas pastebi, kad pareiškėjas, rengdamas 2017 m. finansines ataskaitas, retrospektyviai ištaisė šį neatitikimą, (duomenys neskelbtini).

59.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Sprendimo 2.4 dalyje nenurodyta, kad konstatuojamas VPĮ pažeidimas dėl netinkamo 2015 m. metinės informacijos saugojimo, kadangi, kaip minėta anksčiau, toks pažeidimas buvo konstatuotas, o kadangi aktuali informacija (Bendrovių valdymo kodekso laikymosi ataskaita) CRIB kategorijoje „Metinė informacija“ iki šiol nėra saugoma, VPĮ 51 straipsnio 2 dalyje (Sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) įtvirtintas 2 metų terminas nebuvo praleistas. Atsakovas paaiškina, kad didžiąją subendrintos baudos dalį sudarė bauda, skirta už reglamentuojamos informacijos atskleidimo pažeidimus, kadangi už šį pažeidimą VPĮ numatyta didžiausia sankcija. Skiriant sankciją pareiškėjui, buvo įvertintos visos jo nurodytos aplinkybės (tyčios nebuvimas, atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir kt.), skirta bauda žymiai mažesnė už maksimalią galimą skirti baudą (1,5 proc. maksimalios galimos skirti baudos). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui skirta bauda yra neproporcinga ar per didelė.

60.       Atsakovas nepritaria pareiškėjo vertinimui, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjo galimybės teikti argumentus dėl kiekvienos atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės nepriklauso nuo to, ar sprendime baudos dydžiai nurodomi už kiekvieną atskirą pažeidimą, juos vėliau subendrinant, ar nurodomas vienas subendrintas baudos dydis. Nei pažeidimo pripažinimui mažareikšmiu, nei senaties taikymui baudos skyrimas (jo būdas) nėra reikšmingas. Subendrintos baudos skyrimas niekaip neribojo pareiškėjo galimybių ginčyti pačios baudos pagrįstumą ir dydį, jis turėjo visas galimybes pasinaudoti savo teise į gynyba, ja ir pasinaudojo, be kita ko, ginčydamas baudos skyrimo pagrįstumą bei baudos dydį.

61.       Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo teiginiai dėl funkcijų atskyrimo principo (362 str. 1 d. 6 p.) pažeidimo, grindžiami pavaldumo santykių buvimu, neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi šis principas netaikomas, jeigu kituose priežiūrą reglamentuojančiuose įstatymuose ir teisės aktuose patikrinimo ir poveikio priemonių taikymo funkcijos priskirtos vienam pareigūnui (padaliniui). Priimant Sprendimą buvo laikomasi funkcijų atskyrimo principo, kadangi patikrinimų atlikimo ir poveikio priemonių taikymo funkcijos buvo atskirtos pareigūnų lygmeniu, o VAĮ šio principo įgyvendinimo nesieja su pavaldumo santykių buvimu (nebuvimu). Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad tyrimo komisija galėjo būti patvirtinta Lietuvos banko valdybos pirmininko įsakymu, kadangi nagrinėjamu atveju tyrimo komisiją sudarė tik Priežiūros tarnybos tarnautojai (Tyrimo nuostatų 10 p.). Tyrimų nuostatų 39 punktą aiškinant sistemiškai (be kita ko, su Lietuvos banko įstatymo 11 str. 3 d. ir 1 d. 13 p. bei Lietuvos banko valdybos 2012 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 03-67 „Dėl tam tikrų su finansų rinkos priežiūra susijusių Lietuvos banko valdybos funkcijų pavedimo vykdyti Lietuvos banko struktūriniams padaliniams“), matyti, kad būtent Priežiūros tarnybos direktorius, o ne Lietuvos banko valdyba, yra įgaliotas priimti sprendimą dėl poveikio priemonės taikymo. Taigi, atliekant Bendrovės tyrimą, VAĮ nuostatos, susijusios su funkcijų atskyrimo teisiniu reguliavimu, nebuvo pažeistos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

62.       Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2018 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 241-38 „Dėl poveikio priemonės taikymo AB „Žemaitijos pienas“ teisėtumo ir pagrįstumo.

63.       Ginčijamu Sprendimu iš esmės nustatyta, kad pareiškėjas, sudarydamas 2016 m. metines konsoliduotąsias ir patronuojančiosios bendrovės finansines ataskaitas nesilaikė TAS, neįvykdė 2017 m. vasario 6 d. sprendimu nustatyto privalomo vykdyti nurodymo, netinkamai atskleidė reglamentuojamą informaciją ir esminius įvykius ir atskleidė neteisingą informaciją apie tai, kaip 2016 m. buvo laikomasi Bendrovių valdymo kodekso principų. Pareiškėjas su Lietuvos banko Sprendimo išvadomis nesutiko.

64.       Spręsdamas ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą pirmosios instancijos teismas tikrino pareiškėjo skundo argumentų pagrindu, ar nustatyti faktai, kuriais grindžiami nurodomi pažeidimai, ar Lietuvos bankas, kaip priežiūros institucija, pareiškėjos tyrimą atliko teisės aktais apibrėžtos kompetencijos ribose, ar pritaikyta priemonė proporcinga ir ar atliekant patikrinimą ir sprendžiant dėl poveikio priemonių taikymo nebuvo pažeista procedūra. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad: i) ginčijamo Sprendimo motyvuojamosios dalies 1 punktas, rezoliucinės dalies 1 punktas ir 3 punktas, kuriuo pareiškėja įpareigota iki 2018 m. gegužės 1 d. apsvarstyti, ir, esant poreikiui, patikslinti viso ilgalaikio materialiojo turto naudingo tarnavimo laikotarpius, kad atitiktų 16 TAS reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti; ii) ginčijamo Sprendimo motyvuojamosios dalies 2 punktas dėl viešo informacijos skelbimo ir saugojimo reikalavimų nesilaikymo laikytinas teisėtu ir pagrįstu; iii) Sprendimo motyvuojamosios dalies 3 punktas dėl informacijos atskleidimo pažeidimų 2015 m., 2016 m. konsoliduotuose metiniuose pranešimuose ir 2017 m. pusmečio pranešime laikytinas teisėtu ir pagrįstu; iv) Sprendimo motyvuojamosios dalies 4 punktas dėl pranešimų apie balsavimo teisių paketų įgijimą bei netekimą paskelbimo reikalavimų pažeidimų yra teisėtas ir pagrįstas; v) Sprendimo 5 punktas dėl informacijos apie esminius įvykius atskleidimo reikalavimų pažeidimų yra teisėtas ir pagrįstas; vi) Sprendimo motyvuojamosios dalies 6 punktas dėl 2016 m. finansinių ataskaitų neatitikties TAS reikalavimams ir įpareigojimo rengiant 2017 m. finansines ataskaitas retrospektyviai ištaisyti finansines ataskaitas pagal 39 TAS reikalavimus yra teisėtas ir pagrįstas; vii) Sprendimo 7 punktas laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nes Lietuvos bankas, konstatuodamas Bendrovių valdymo kodekso pažeidimus, veikė ultra vires  (todėl neliko teisinio pagrindo teismo sprendime pasisakyti ir dėl Sprendime aptartų pareiškėjos veiksmų vertinimo jų atitikimo teisės aktų reikalavimams požiūriu), o atsižvelgiant į tai, egzistuoja pagrindas sumažinti pareiškėjai paskirtą baudą iki 138 000,00 Eur; viii) Sprendimas iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus; ix) konstatuoti Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 362 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimą funkcijų atskyrimo principo atžvilgiu nėra teisinio pagrindo.

65.       Atsakovas savo pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Lietuvos banko kompetencijos vertinti, ar emitentas laikosi Bendrovių valdymo kodekso, taip pat dėl baudos pareiškėjui sumažinimo. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl viešo informacijos skelbimo ir saugojimo reikalavimų nesilaikymo, dėl informacijos atskleidimo pažeidimų 2015 m., 2016 m. konsoliduotuose metiniuose pranešimuose ir 2017 m. pusmečio pranešime, dėl pranešimų apie balsavimo teisių paketų įgijimą bei netekimą paskelbimo reikalavimų pažeidimų, dėl informacijos apie esminius įvykius atskleidimo reikalavimų pažeidimų, dėl 2016 m. finansinių ataskaitų neatitikties TAS reikalavimams ir įpareigojimo rengiant 2017 m. finansines ataskaitas retrospektyviai ištaisyti finansines ataskaitas pagal 39 TAS reikalavimus, taip pat dėl sprendimo atitikties VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, be to teigia, kad pirmosios instancijos teismas Lietuvos banko paskirtą baudą sumažino per mažai.

Dėl Lietuvos banko kompetencijos vertinti, ar emitentas laikosi Bendrovių valdymo kodekso

66.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad peržiūrėjęs pareiškėjo 2015 m. ir 2016 m. finansines ataskaitas ir tikrinamu laikotarpiu jos viešai skelbtą informaciją bei konstatavęs, jog jos vadovai nesilaikė Bendrovių valdymo kodekso principų, atsakovas įvertino pateiktos informacijos tinkamumą, nors pagal aptartą teisinį reguliavimą jam tokia funkcija nėra įtvirtinta. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčijamo Sprendimo 7 punktas neteisėtas ir nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o pareiškėjui skirta bauda mažintina iki 138 000 Eur.

67.       Atsakovas Lietuvos bankas savo pateiktame apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka inter alia nurodydamas, kad pareiškėjo valdymas buvo vertinamas ir tiriamas tik tiek, kiek tai susiję su tinkamu VPĮ nustatytų reglamentuojamos informacijos atskleidimo reikalavimų įgyvendinimu, siekiant užtikrinti, kad viešai skleidžiama informacija būtų teisinga ir išsami.

68.       Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad VPĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta emitento, kurio išleisti vertybiniai popieriai yra įtraukti į prekybą reguliuojamoje rinkoje Lietuvos Respublikoje, pareiga metiniame pranešime nurodyti, kaip jis laikosi šios reguliuojamos rinkos operatoriaus patvirtinto bendrovių, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje, valdymo kodekso. Jeigu tokių bendrovių valdymo kodekso ar kai kurių jo nuostatų nesilaikoma, metiniame pranešime turi būti konkrečiai nurodyta, kokių bendrovių valdymo kodekso nuostatų ir dėl kokių priežasčių nesilaikoma. Pareiškėjo tikrinamu laikotarpiu galiojo trys VPĮ redakcijos (t. y. 2015 m. lapkričio 26 d. redakcija, 2016 m. birželio 16 d. redakcija ir 2017 m. birželio 20 d. redakcija), tačiau šios normos turinys nekito. Siekiant įvertinti aptariamoje normoje įtvirtintus emitentams taikomus įpareigojimus bei su jais tiesiogiai susijusias atitinkamas rinkos priežiūros institucijos funkcijas ir teises, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pirmiausia tikslinga išnagrinėti tokio teisinio reguliavimo raidą ir atsižvelgti į įstatymų leidėjo identifikuotus tokiu reguliavimu siektus tikslus.

69.       Šiame kontekste pirmiausia pastebėtina, kad norma, nustatanti, jog „[e]mitento, kurio išleistais vertybiniais popieriais yra prekiaujama Lietuvos Respublikoje veikiančioje reguliuojamoje rinkoje, veiklos ataskaitoje turi būti pranešimas, kaip jis laikosi vertybinių popierių biržos patvirtinto bendrovių, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje, valdymo kodekso. Jei tokių bendrovių valdymo kodekso ar kai kurių jo nuostatų nesilaikoma, pranešime turi būti nurodyta, kurių konkrečiai nuostatų nesilaikoma ir dėl kokių priežasčių“ buvo įtvirtinta 2006 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo 2, 6, 7, 13, 14, 17, 18, 19, 191, 40, 45, 52, 61 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo trečiuoju1 skirsniu ir įstatymo priedo papildymo įstatymo Nr. X-714 (toliau – ir Įstatymas Nr. X‑714) 3 straipsnio 1 dalimi. Be to, Įstatymo Nr. X-714 7 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas vertybinių popierių biržos pareigas reglamentuojantis Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo 40 straipsnis. Įstatymų leidėjas šį straipsnį papildė nauja 4 dalimi, įtvirtindamas, kad „[b]endrovių, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje, valdymo kodeksą rengia ir tvirtina vertybinių popierių birža. Prieš tvirtindama tokį kodeksą, vertybinių popierių birža turi gauti Vertybinių popierių komisijos pritarimą“. Taip pat 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta vertybinių popierių biržos pareiga „skleisti informaciją, leidžiančią įvertinti biržoje kotiruojamus vertybinius popierius, taip pat informaciją apie jų emitentus“ buvo papildyta reikalavimu skleisti ir tokią „informaciją, kaip vertybinių popierių emitentai laikosi bendrovių, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje, valdymo kodekso; taip pat atlikti emitentų teikiamos informacijos priežiūrą“. Aptariamų teisės normų pakeitimų tikslingumas ir šiuos pasikeitimus lėmusios priežastys nurodomos Įstatymo Nr. X-714 pirmojo projekto (Nr. XP-1410) aiškinamajame rašte: „Įstatymo projekto 3 ir 6 [Įstatymo Nr. X-714 7 str.] straipsniuose siekiama nustatyti teisinį pagrindą priimti bendrovių, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje, valdymo kodeksą, kurį tvirtins vertybinių popierių birža. Valdymo kodeksas bus rekomendacinio pobūdžio teisės aktas, nustatantis atitinkamus bendrovių valdymo principus bei standartus. Pagal minėto bendrovių valdymo kodekso nuostatas bus įgyvendinama 2004 m. gruodžio 14 d. Europos Komisijos rekomendacija 2004/913/EB dėl atitinkamos bendrovių, kurių vertybiniai popieriai yra įtraukti į biržos sąrašus, direktorių atlyginimų nustatymo tvarkos bei 2005 m. vasario 15 d. Europos Komisijos rekomendacija 2005/162/EB dėl bendrovių, kurių vertybiniai popieriai yra įtraukti į biržos sąrašus, direktorių konsultantų arba stebėtojų tarybos narių vaidmens ir dėl (stebėtojų) tarybos komitetų nuostatų“.

70.       Kitaip tariant, nagrinėjamus Įstatymu Nr. X-714 nustatytus pakeitimus įstatymų leidėjas aiškiai įvardijo vertybinių popierių biržos patvirtinto bendrovių, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje, valdymo kodekso (toliau – ir Valdymo kodeksas) priėmimui skirtu teisiniu pagrindu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aptariami pakeitimai vienu ar kitu aspektu buvo susiję su emitentų bei vertybinių popierių biržos naujomis pareigomis, tačiau ipso facto niekaip nepakeitė ir nepapildė tuo metu Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos reguliavimo ir priežiūros institucija buvusios Vertybinių popierių komisijos funkcijų, teisių ar pareigų, išskyrus imperatyvų reikalavimą gauti šios institucijos pritarimą Valdymo kodekso patvirtinimui. Tiesa, Įstatymu Nr. X-714 papildyto Vertybinių popierių rinkos įstatymo 7 straipsnio, reglamentuojančio periodinis informacijos skelbimą, 2 dalyje liko galioti jau anksčiau ten įtvirtinta Vertybinių popierių komisijos pareiga nustatyti metų prospekto-ataskaitos ir kitų periodinių ataskaitų išsamų turinį. Todėl, atsižvelgiant į naują emitentų pareigą teikti informaciją apie Valdymo kodekso nuostatų laikymąsi (ar nesilaikymą), galima sakyti, Vertybinių popierių komisijai taip pat teko pareiga naujai reglamentuoti metų prospekto-ataskaitos turiniui taikomus reikalavimus.

71.       2007 m. sausio 18 d. priėmus Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymą Nr. X‑1023, pakeitusį Vertybinių popierių rinkos įstatymą, emitento, kurio išleisti vertybiniai popieriai yra įtraukti į prekybą reguliuojamoje rinkoje Lietuvos Respublikoje, pareiga metiniame pranešime nurodyti, kaip jis laikosi Valdymo kodekso (jei nesilaiko, tuomet metiniame pranešime konkrečiai nurodyti, kokių nuostatų ir dėl kokių priežasčių nesilaiko) buvo įtvirtinta 21 straipsnio 3 dalyje. To paties straipsnio 6 dalis nustatė Vertybinių popierių komisijos teisę „detalizuoti šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, taikomus emitentų metiniam pranešimui, nustatyti kitų reikalavimų, tikslinti šiame straipsnyje nurodytos informacijos pateikimo Vertybinių popierių komisijai tvarką“. Nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos VPĮ aptariama emitento pareiga ir priežiūros institucijos (Lietuvos banko) teisė detalizuoti metiniam pranešimui taikomus reikalavimus įtvirtinta 22 straipsnio atitinkamai 3 ir 6 dalyse.

72.       2010 m. gegužės 19 d. priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 580, kuriuo buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų rinkos priežiūros institucijų sujungimo koncepciją (toliau – ir Koncepcija). Šios Koncepcijos 30 punkto papunkčiuose identifikuojant galimus alternatyvius finansų rinkos priežiūros institucinius modelius 30.3 papunktyje buvo nurodytas „Lietuvos bankas kaip priežiūros institucija“. Koncepcijos 35 punktas atskleidžia, kad „[a]tsižvelgiant į užsienio valstybių patirtį ir tendencijas, tarptautinių organizacijų reikalavimus, rekomendacijas ir Lietuvos finansų sektoriaus specifiką, pasirinktas Lietuvos banko, kaip finansų rinkos priežiūros institucijos, modelis“. Koncepcijos 36 punktas numatė, kad „Vertybinių popierių komisija ir Draudimo priežiūros komisija bus likviduotos, o jų atliekamos priežiūros funkcijos perduotos Lietuvos bankui“; 38 punkte buvo įtvirtinta, kad „Lietuvos banko, kaip finansų rinkos priežiūros institucijos, funkcijos būtų: licencijavimas, dokumentinė priežiūra, prižiūrimų įstaigų inspektavimas, kitų prevencijos veiksmų, skirtų užkirsti kelią galimiems teisės aktų pažeidimams, atlikimas, įstatymuose nustatytų poveikio priemonių taikymas prižiūrimoms įstaigoms; <...>. Lietuvos bankas, kaip finansų rinkos priežiūros institucija, bus atsakingas už kredito, mokėjimo įstaigų, finansų maklerio, valdymo, finansų patarėjo įmonių, vertybinių popierių emitentų, reguliuojamų rinkų ir jų operatorių, draudimo, perdraudimo įmonių, taip pat draudimo tarpininkų priežiūrą ir atliks kitas įstatymuose numatytas funkcijas“.

73.        Koncepcija buvo įgyvendinta inter alia 2011 m. lapkričio 17 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 3, 6, 8, 11, 12, 41, 51, 52 straipsnių, septintojo skirsnio ir priedo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo septintuoju1 skirsniu ir nauju 1 priedu įstatymu Nr. XI‑1666. Kaip atskleidžiama šio įstatymo projekto Nr. XIP-3473 aiškinamajame rašte, pagrindines nuostatas dėl finansų rinkos priežiūros buvo siekiama numatyti Lietuvos banko įstatyme, tačiau konkrečios Lietuvos banko teisės, funkcijos ir pareigos atliekant priežiūrą skirtinguose finansų rinkos sektoriuose ir toliau lieka išdėstytos šakiniuose finansų rinkos dalyvių veiklą ir priežiūrą reglamentuojančiuose įstatymuose.

74.       Kitaip tariant, siekiant nustatyti Lietuvos banko kompetencijai priskirtas nagrinėjamu klausimu aktualias jo funkcijas ir teises, būtina nagrinėti tiek Lietuvos banko įstatymo, tiek ir kitų finansų rinkos dalyvių veiklą ir priežiūrą reglamentuojančių įstatymų normas.

75.       Taigi, bylai aktualios Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir Lietuvos banko įstatymas) redakcijos 42 straipsnis reglamentuoja Lietuvos banko tikslą, funkcijas, teises ir pareigas atliekant finansų rinkos priežiūrą. Šio straipsnio 1 dalimi emitentai priskiriami prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams, o 2 dalis 4 punktu nustatoma, kad Lietuvos bankas atlieka jų priežiūrą. Pagal to paties straipsnio 3 dalį Lietuvos bankas turi teisę: 1) leisti teisės aktus ir rekomendacijas dėl prižiūrimų finansų rinkos dalyvių veiklos ir priežiūros; 2) gauti priežiūrai atlikti reikalingą informaciją iš valstybės institucijų, prižiūrimų finansų rinkos dalyvių ir kitų įmonių, įstaigų, organizacijų; 3) inspektuoti (tikrinti) prižiūrimus finansų rinkos dalyvius, o įstatymų nustatytais atvejais – ir kitus asmenis; 4) įstatymų ir Europos Sąjungos teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka taikyti poveikio priemones prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams ir kitiems asmenims; 5) turėti kitokių teisių, nustatytų šio straipsnio 2 ir 21 dalyse nurodytuose teisės aktuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Šio įstatymo 42 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad „Lietuvos bankas konsultuoja Lietuvos banko atliekamos priežiūros kompetencijos klausimais ir imasi kitų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų prevencinių veiksmų, skirtų užkirsti kelią galimiems teisės aktų pažeidimams“. Atsižvelgdama į tai, kad šios nuostatos tiesiogiai nereglamentuoja nagrinėjamu klausimu reikšmingų aspektų dėl Lietuvos banko kompetencijos atlikti emitentų valdymo patikrinimą, siekiant įvertinti, ar emitentas iš tiesų laikosi valdymo kodekse nustatytų principų,  išplėstinė teisėjų kolegija toliau nagrinės finansų rinkos dalyvių veiklą ir priežiūrą reguliuojančių kitų teisės aktų aktualias normas.

76.        VPĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priežiūros institucija (Lietuvos bankas) reguliuoja ir prižiūri prospekto rengimą, tvirtinimą ir skelbimą, periodinės ir einamosios informacijos skelbimą ir saugojimą, oficialių siūlymų įgyvendinimą, o tokias funkcijas atlieka vadovaudamasi šiuo įstatymu, Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymu ir Finansinių priemonių rinkų įstatymu. To paties įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatytos priežiūros institucijos funkcijos inter alia prižiūrėti, kaip asmenys laikosi šio įstatymo ir šio įstatymo pagrindu priimtų priežiūros institucijos teisės aktų ir duotų privalomų vykdyti nurodymų dėl šio įstatymo laikymosi (47 str. 1 d. 5 p.). VPĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatytoms funkcijoms įgyvendinti to paties straipsnio 2 dalis numato inter alia tokias priežiūros institucijos teises: reikalauti iš asmenų pateikti bet kokią kitą jų turimą informaciją, o prireikus asmenis iškviesti ir reikalauti pateikti paaiškinimus (47 str. 2 d. 2 p.), įpareigoti ištaisyti pateiktą netikslią ar klaidinančią informaciją, duoti kitus priežiūros institucijos kompetencijai priskirtus privalomus vykdyti nurodymus (47 str. 2 d. 4 p.). 

77.       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokių VPĮ įtvirtintų priežiūros institucijos teisių formuluotės aiškiai suponuoja Lietuvos banko teisę gautą informaciją vertinti teisinio turinio požiūriu, t. y. gautą informaciją analizuoti ir vertinti jos teisingumą ir išsamumą, kad būtų galima pagrįstai spręsti dėl emitento VPĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatytos informavimo pareigos tinkamo vykdymo. Pabrėžtina ir tai, kad VPĮ 21 straipsnio 6 dalis įtvirtina emitento ir emitento vadovų atsakomybę už metinės informacijos teisingumą ir išsamumą, taigi, jei Lietuvos bankui nebūtų pripažinta teisė tikrinti emitento pateiktos metinės informacijos teisingumo ir išsamumo jam vykdant savo funkciją tikrinti, ar asmenys tinkamai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų (inter alia VPĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo informuoti dėl Valdymo kodekso laikymosi), tuomet tokią emitentų atsakomybę įtvirtinančią nuostatą reikėtų laikyti neprivalomo pobūdžio deklaratyvia norma.

78.       Kitaip tariant, emitentų valdymo patikrinimas, siekiant įvertinti, ar jie iš tiesų laikosi Valdymo kodekso principų, nėra savitikslis – suprantama, kad toks patikrinimas vykdomas siekiant nustatyti, ar emitentas tinkamai vykdo pagal VPĮ 22 straipsnio 3 dalį jam tenkančią pareigą metiniame pranešime nurodyti informaciją dėl Valdymo kodekso laikymosi. Todėl išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšminga, kad atitinkamai eksplicitiškai suformuluota priežiūros institucijos funkcija ar teisė nėra expressis verbis įtvirtinta Lietuvos banko įstatyme ar Vertybinių popierių įstatyme. Kaip išplėstinė teisėjų kolegija jau nurodė, siekdamas Įstatymu Nr. X-714 nustatyti teisinį pagrindą Valdymo kodekso priėmimui, įstatymų leidėjas vis dėlto iš esmės niekaip nepakeitė ir nepapildė priežiūros institucijai šiuo aspektu tenkančių funkcijų ar teisių. Taigi, priežiūros institucijos kompetenciją nagrinėjamu atveju vertinant per teisės aktuose aiškiai įtvirtintų bendrųjų jos funkcijų ir teisių prizmę konstatuotina, kad vykdydamas savo funkciją tikrinti, ar asmenys tinkamai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų (inter alia VPĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo informuoti dėl Valdymo kodekso laikymosi) Lietuvos bankas turi teisę tikrinti emitento pateiktos metinės informacijos teisingumą ir išsamumą, vadinasi, be kita ko, tokiu tikslu ir atitinkama apimtimi atlikti emitentų valdymo patikrinimą.

79.       Nagrinėjant ir vertinant priežiūros institucijos aptariamą kompetencijos apimtį pastebėtina ir tai, kad Europos Komisija Europos Žaliojoje knygoje „ES įmonių valdymo sistema“ (KOM(2011) 164 galutinis) yra kritikavusi faktą, kad bendrovių metinių pranešimų dalis dėl bendrovių valdymo kodekso laikymosi dažnai nėra tikrinama: daugelyje valstybių narių stebėti ir priversti bendroves pateikti tinkamas bendrovių valdymo ataskaitas paliekama investuotojams, o priežiūros institucijos apsiriboja formaliu patikrinimu, ar tokia ataskaita apskritai publikuojama. Tačiau principas „laikykis arba paaiškink“, Europos Komisijos manymu, veiktų efektyviau, jeigu kontroliuojančios institucijos būtų įgaliotos tikrinti, ar pateikiama informacija, ypač paaiškinimai apie kodekso nesilaikymą, yra pakankamai informatyvi ir išsami (taigi institucijos tikrintų ir informacijos kokybę). Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo nuomonėje dėl žaliosios knygos „ES įmonių valdymo sistema“ COM(2011) 164 galutinis (OL 2012, C 24, p. 21), atsakydamas į Žaliojoje knygoje iškeltą klausimą, ar stebėsenos įstaigos turėtų būti įgaliotos tikrinti įmonių valdymo pareiškimuose pateikiamų paaiškinimų informacijos kokybę ir prireikus iš bendrovių reikalauti papildyti paaiškinimus, nurodė: „Taip. Be abejonės, ši informacija yra svarbi suinteresuotiesiems subjektams bei investuotojams ir į ją reikia atsižvelgti priimant investavimo sprendimus. Tokią teisę privalo turėti reguliavimo institucijos pagal analogiją su kita akcijas leidžiančių įmonių atskleidžiama informacija. Be stebėsenos ir retais atvejais švietėjiškų (t. y. dėl rimtos rizikos visuomenės interesams) funkcijų, jos privalo sugebėti imtis veiksmų. Priešingu atveju sumažėtų pasitikėjimas įmonių vadovybės pareiškimais ir investuotojai bei kiti suinteresuotieji subjektai patirtų didesnę riziką“.

80.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija nepagrįstais laiko ir atmeta atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą išdėstytus pareiškėjo argumentus, kad kompetencija vertinant, ar emitentas laikosi VPĮ 22 straipsnio 3 dalies reikalavimų apsiriboja tuo, kad Lietuvos bankas turi patikrinti, ar emitentas metiniame pranešime nenuslepia kompetentingų institucijų nustatytų aplinkybių, kurios gali turėti įtakos sprendžiant dėl Bendrovės valdymo atitikimo Bendrovių valdymo kodekso reikalavimams. Atitinkamai išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijamo atsakovo Sprendimo 7 punktas laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. 

81.       Atsižvelgdama į tai, kad pripažinęs, jog Lietuvos bankas veikė ultra vires, konstatuodamas Bendrovių valdymo kodekso pažeidimus, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ginčijamame Sprendime aptartų pareiškėjo veiksmų vertinimo jų atitikties teisės aktų reikalavimams požiūriu, išplėstinė teisėjų kolegija negali jų įvertinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017 ir kt.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2317-1062/2020 ir kt.). Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą dalyje dėl neteisingos informacijos apie Bendrovių valdymo kodekse nustatytų principų laikymąsi atskleidimo grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

82.       Atsakovo nustatyto aptariamo pažeidimo pagrįstumo atveju pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų vertinti ir spręsti taikytinos poveikio priemonės klausimą.

Dėl viešo informacijos skelbimo ir saugojimo reikalavimų nesilaikymo

83.       Ginčijamo Sprendimo motyvuojamosios dalies 2 punktu Lietuvos bankas, be kita ko, konstatavo, jog pareiškėjas: (i) pažeidė VPĮ 33 straipsnį, nes reglamentuojamą informaciją paskelbė netinkamose CRIB kategorijose ir neužtikrino, kad informacija būtų prieinama investuotojams; (ii) pažeidė VPĮ 21 straipsnio 1 dalį, nes į CRIB pateikė ne visą 2016 metinę informaciją. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aptariamas ginčijamo Sprendimo punktas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, nes pareiškėjas nenuginčijo nė vienos Lietuvos banko nustatytos faktinės aplinkybės, todėl nėra pagrindo su jomis nesutikti.

84.       Su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu pareiškėjas nesutinka apeliaciniame skunde iš esmės nurodydamas, kad joks galiojantis teisės aktas nenustato, kokioje konkrečioje CRIB kategorijoje turėtų būti patalpinta kokia nors konkreti informacija, taigi, išvada, kad pareiškėjas pažeidė VPĮ 33 straipsnį vien dėl to, kad informaciją įkėlė į CRIB, tačiau į kitą kategoriją, nei reikalauja teisės akto galios neturinčios Lietuvos banko rekomendacijos, pareiškėjo vertinimu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsniui bei neatitinka bendrojo teisės principo, jog asmuo negali būti baudžiamas nesant tam teisinio pagrindo. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad yra paskelbęs visą 2016 m. metinę ir pusmetinę informaciją, tik šią informaciją patalpino netinkamoje CRIB informacijos kategorijoje ir todėl buvo nubaustas už VPĮ 21 straipsnio 1 dalies nesilaikymą, t. y. kaip, kad būtų apskritai neatskleidusi ir nepateikusi metinės informacijos.

85.       Išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama nagrinėjamu aspektu aktualų teisinį reguliavimą, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad 2004 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/109/EB dėl informacijos apie emitentus, kurių vertybiniais popieriais leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, skaidrumo reikalavimų suderinimo, iš dalies keičiančios Direktyvą 2001/34/EB, (toliau – Skaidrumo direktyva) 21 straipsnio 1 dalyje inter alia yra įtvirtinta, kad buveinės valstybė narė turi užtikrinti, kad emitentas arba asmuo, kuris pateikė prašymą dėl leidimo prekiauti reguliuojamoje rinkoje be emitento sutikimo, pateiktų reglamentuojamą informaciją taip, kad nediskriminuojančiai užtikrintų greitą prieigą prie šios informacijos pagal 2 dalyje nustatytą mechanizmą. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad buveinės valstybė narė turi užtikrinti, kad bus bent vienas oficialiai nustatytas mechanizmas, skirtas centralizuotai saugoti reglamentuojamą informaciją. Šie mechanizmai turi atitikti minimalius saugos, informacijos šaltinio tikrumo, laiko įrašymo bei galutiniams vartotojams patogios prieigos kokybės standartus ir turi būti suderinami su pateikimo tvarka, numatyta Skaidrumo direktyvos 19 straipsnio 1 dalyje.

86.       Skaidrumo direktyvos 21 straipsnį perkelia ir įgyvendina Vertybinių popierių įstatymo straipsnis, reguliuojantis reglamentuojamos informacijos skelbimą ir saugojimą (nagrinėjamai bylai aktualios VPĮ redakcijos 33 straipsnis). VPĮ 33 straipsnio 5 dalis įtvirtina reguliuojamos rinkos operatoriaus pareigą užtikrinti, kad Centrinė reglamentuojamos informacijos bazė atitiktų saugos, informacijos šaltinio tikrumo, laiko įrašymo ir galutiniams vartotojams patogios prieigos kokybės standartus, nediskriminacinę, neatlygintiną ir greitą prieigą prie saugomos informacijos ir prieigą prie saugomos informacijos per Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos sukurtą Europos elektroninės prieigos punktą. Šiuo tikslu nuostata įpareigoja reguliuojamos rinkos operatorių, suderinus su priežiūros institucija detalią informacijos teikimo, saugojimo ir naudojimo tvarką, ją nustatyti ir užtikrinti, kad šios tvarkos būtų laikomasi. Informacijos skelbimo ir saugojimo priežiūrą pavesta atlikti priežiūros institucijai. Tvarka pripažįstama suderinta priežiūros institucijos sprendimu.

87.       AB „Vilniaus vertybinių popierių birža“ (CRIB taisyklių priėmimo metu buvęs reguliuojamos rinkos operatorius VPĮ 33 straipsnio 5 dalis prasme, šiuo metu AB „Nasdaq Vilnius“) 2007 m. spalio 24 d. patvirtino Centrinės reglamentuojamos informacijos bazės, kurią administruoja AB „Vilniaus vertybinių popierių birža“(VVPB), veiklos taisykles (CRIB taisykles). Vertybinių popierių komisijos 2007 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 2K-349 jos buvo pripažintos suderintomis. CRIB taisyklių 1.2.1. papunktyje nurodyta, kad minėtos taisyklės nustato reglamentuojamos informacijos teikimo į Centrinę reglamentuojamos informacijos bazę tvarką, 1.2.2. papunktyje – kad CRIB taisyklės nustato reglamentuojamos informacijos saugojimo Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje tvarką, o 1.2.3. papunktyje – kad šios taisyklės taip pat nustato reglamentuojamos informacijos, saugomos Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje, naudojimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu klausimu analizuotinas ne reglamentuojamos informacijos paskelbimui, o saugojimui skirtas teisinis reguliavimas, šiuo aspektu aktuali VPĮ 33 straipsnio 4 dalis, nustatanti emitento, paskelbusio reglamentuojamą informaciją, pareigą iš karto ją įdėti į Centrinę reglamentuojamos informacijos bazę. Kitaip tariant, CRIB taisyklės laikytinos VPĮ 33 straipsnio 4 dalyje emitentams nustatytos pareigos įgyvendinimo teisiniu instrumentu.

88.       Nors pareiškėjas savo pateiktame apeliaciniame skunde expressis verbis nekelia CRIB taisyklių teisinės galios (galiojimo) klausimo, išplėstinė teisėjų kolegija mano, kad siekiant užtikrinti viešąjį interesą (konstitucinį teisinės valstybės principą) šį aspektą nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti, todėl peržengia apeliacinio skundo ribas.

89.       Norminio administracinio akto sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. Pagal CRIB taisyklių priėmimo metu galiojusios Viešojo administravimo įstatymo redakcijos 2 straipsnio 10 dalį norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Teisės doktrinoje bei teismų praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų, kurios orientuojamos į ateitį ir numatytos taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir jungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-63/2003; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010; 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-686-629/2019; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-76-438/2021 ir kt.).

90.       Daugelis ABTĮ bei Viešojo administravimo įstatyme nurodytų norminio administracinio akto požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar analizuojamas teisės aktas gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes. LVAT praktikoje išskiriami šie pagrindiniai oficialiai galiojančio norminio administracinio akto požymiai: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012); 2) aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (žr., pvz., 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002), įgyvendinant būtent viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (žr., pvz., 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-1/2007); 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (žr., pvz., 2003 m. kovo 24 d. plenarinės sesijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003); 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); 5) aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (žr., pvz., 2011 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2011, 2018 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-20-502/2018, 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-15-438/2020); 6) aktas yra visuotinai privalomas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010); 7) aktas paskelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011, 2017 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-8-756/2017). Konstatavus pirmųjų šešių požymių buvimą, konkretus aktas pripažintinas norminio pobūdžio administraciniu aktu, o atitiktis septintajam požymiui yra tokio akto oficialaus galiojimo sąlyga (žr., pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-9-662/2018, 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-614-968/2019). Taigi ne kiekvienas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas yra oficialiai galiojantis norminis administracinis aktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-65-968/2021).

91.       Vertindama CRIB taisykles pagal jas apibūdinančių požymių visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios taisyklės, inter alia nustatydamos emitentams taikomas tam tikras su reglamentuojamos informacijos teikimu ir saugojimu Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje susijusias pareigas, atitinka prieš tai vardintus klasikinius norminio teisės akto požymius: jos sukuria elgesio taisykles, išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, taip pat yra adresuotos neapibrėžtam asmenų ratui, skirtos taikyti daug kartų ir yra visuotinai privalomos.

92.       Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje atskleista, kad visuotinis privalomumas – kaip vienas pagrindinių teisės aktų, tarp jų ir norminių administracinių aktų – požymių yra sietinas su šį aktą priėmusiam subjektui suteiktais viešojo administravimo įgaliojimais, t. y. įgaliojimais praktiškai įgyvendinti vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas. Būtent tokių įgaliojimų turėjimas išskiria viešojo administravimo subjektus iš kitų asmenų, sudarydamas prielaidas jiems savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti teisės normas – elgesio taisykles, privalomas neapibrėžtam asmenų ratui. Asmenys ar institucijos, kuriems tokie įgaliojimai nėra suteikti, teisės normų savo priimamais aktais nustatyti negali. Kita vertus, viešojo administravimo subjektai gali veikti ir veikia ne tik tiesiogiai realizuodami jiems suteiktas viešojo administravimo funkcijas, bet ir vykdydami kitą veiklą, pavyzdžiui, veikdami kaip ūkio subjektai ūkinės komercinės veiklos srityje, darbo ar tarnybos teisės subjektai darbo ar tarnybos teisinių santykių srityje ir pan. Šiuo atveju viešojo administravimo subjektų veikla yra reglamentuojama atitinkamų teisės šakų normomis. Viešojo administravimo subjektų aktai, priimti vykdant tokio pobūdžio veiklą, gali būti privalomi asmenims, kuriems jie skiriami, dėl priežasčių, numatytų tų teisės šakų normomis, pavyzdžiui, būtinybės laikytis tarp šalių sudarytos sutarties nuostatų arba darbuotojo pareigos paklusti darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, tačiau jie neturi teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, kylančio iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti privalomas elgesio taisykles, taikytinas visiems atitinkamo visuomeninio santykio dalyviams. Taigi sprendžiant, ar tam tikras aktas gali būti pripažintas norminiu teisės aktu, reikia nustatyti ne tik tai, ar šis aktas yra priimtas viešojo administravimo subjekto, bet ir tai, ar šis aktas priimtas būtent įgyvendinant viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-444-1-07).

93.       Pagal CRIB taisyklių priėmimo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 2 straipsnio 2 dalį administracinis reglamentavimas buvo apibrėžtas kaip viešojo administravimo subjekto veikla leidžiant nuostatus, taisykles, reglamentus ir kitus norminius teisės aktus įstatymams įgyvendinti. To paties straipsnio 4 dalis viešojo administravimo subjektu įvardino, be kita ko, ir juridinį asmenį, kurį įstatymai įgalioja atlikti viešąjį administravimą. CRIB priėmimo metu galiojusio VPĮ (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 28 straipsnio 6 dalimi (vėliau tapusia VPĮ 33 straipsnio 5 dalimi) valstybės įsteigtam juridiniam asmeniui – reguliuojamos rinkos operatoriui buvo tiesiogiai įtvirtinta pareiga užtikrinti, kad Centrinė reglamentuojamos informacijos bazė atitiktų Skaidrumo direktyvoje nustatytus reikalavimus ir šiuo tikslu nustatyti informacijos teikimo, saugojimo ir naudojimo tvarką, kurios, be kita ko, privalėjo būti suderintos su rinkos priežiūros institucija. Taigi, minėta norma valstybės įsteigtas reguliuojamos rinkos operatorius (AB „Vilniaus vertybinių popierių birža“) buvo tiesiogiai įpareigotas atlikti viešojo administravimo funkciją – priimti CRIB taisykles ir suderinti jas su rinkos priežiūros institucija, kuria tuo metu buvo Vertybinių popierių komisija.

94.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aiškiai pasakyta, kad jei tam tikras aktas atitinka norminio administracinio akto požymius, jį priėmusiam subjektui tenka pareiga šį aktą paskelbti įstatymų nustatyta tvarka, priešingu atveju toks aktas būtų laikomas negaliojančiu, o ne įgytų individualaus administracinio akto pobūdį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1 -1/2007).

95.       Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į nagrinėjamu klausimu aktualią Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktiką, kurioje aiškiai konstatuota, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas); įstatymų paskelbimas – būtina sąlyga jiems įsigalioti (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas); įstatymu turi būti nustatyta įstatymų paskelbimo tvarka ir informacijos šaltinis, kuriame įstatymai turi būti paskelbti (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas); įstatymų paskelbimas turi būti toks, kad teisės subjektai būtų tikri, jog paskelbtas įstatymas ir yra būtent tas, kurį priėmė Seimas arba kuris buvo priimtas referendumu; toks įstatymų paskelbimas yra oficialus (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas); oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik įstatymams įsigalioti, bet ir tam, kad teisės subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai); demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai); įstatymai turi būti paskelbti viešai (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas); teisė negali būti nevieša (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai).

96.       Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, įtvirtinančioje, kad galioja tik paskelbti įstatymai, vartojama sąvoka „įstatymai“, atsižvelgiant į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Konstatuota ir tai, kad konstitucinis reikalavimas, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai).

97.       Pagal Konstituciją teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami laikantis jų oficialaus skelbimo tvarkos, kuri nustatyta būtent tuo metu, kai jie išleidžiami (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutarimas). Todėl sprendžiant, ar tiriamas norminio pobūdžio aktas buvo paskelbtas laikantis nustatytos tvarkos, vadovaujamasi teisės normomis, tokią tvarką reglamentavusiomis tiriamo akto priėmimo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-9-662/2018).

98.       CRIB taisyklių priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2007 m. sausio 16 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalis nurodė, kad oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „Valstybės žinios“. Paskelbimo „Valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Valstybės žiniose“ turi būti skelbiami kiti Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai, ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai bei kiti teisės aktai, kurių skelbimą „Valstybės žiniose“ nustato įstatymai ir Vyriausybės nutarimai, išskyrus šio Įstatymo 31 straipsnyje numatytus atvejus; šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtino, kad Ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Tokie norminiai teisės aktai negalioja, kol jie nepaskelbti „Valstybės žiniose“; šio įstatymo 23 straipsnyje nustatyta Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, ministerijų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo bei kolegialių institucijų tarnybų pareiga garantuoti, kad pasirašyti įstatymai ir kiti teisės aktai būtų įteikti „Valstybės žinių“ redakcijai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jų pasirašymo.

99.        Taigi, vadovaujantis nustatytu teisiniu reguliavimu ir atsižvelgiant į šios nutarties 93-94 punktuose padarytas išvadas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, CRIB taisyklės turėjo būti skelbiamos leidinyje „Valstybės žinios“, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl konstatuotina, kad priimant šį norminį administracinį aktą nebuvo laikytasi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nuostatų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad CRIB taisyklės leidinyje „Valstybės žinios“ nebuvo paskelbtos, atitinkamai, jos nėra įsigaliojusios. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, CRIB taisyklių paskelbimas reguliuojamos rinkos operatoriaus interneto svetainėje negali būti pripažintas oficialiu šio norminio teisės akto paskelbimu, nes toks CRIB taisyklių paskelbimas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo normų, reguliuojančių teisės aktų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką. Be kita ko, tai, kad CRIB taisyklės buvo suderintos 2007 m. spalio 18 d. Vertybinių popierių komisijos sprendimu Nr. 2K-349 minėtos išplėstinės teisėjų kolegijos išvados nekeičia, nes šis sprendimas taip pat nebuvo paskelbtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo normomis.

100.        Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos bankas vykdo ir viešajam administravimui priskirtinus įgaliojimus, priimdamas konkrečias teisines pasekmes sukeliančius sprendimus, jis veikia viešojo administravimo srityje. Ginčijamas Sprendimas yra priimtas vykdant viešojo administravimo įgaliojimus, todėl šis sprendimas, be kita ko, turi atitikti ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Šiame kontekste aktuali Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

101.        Ginčijamo Sprendimo motyvuojamosios dalies 2.4. papunktis, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas „savo interneto svetainėje neskelbė bendro išleistų akcijų suteikiamų balsavimo teisių kiekio, todėl pažeidė VPĮ 29 straipsnio 2 dalies nuostatas, į CRIB pateikė ne visą 2016 m. metinę informaciją ir nepateikė 2017 m. pusmečio informacijos, todėl pažeidė VPĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, reglamentuojamą informaciją paskelbė netinkamose CRIB kategorijose ir neužtikrino, kad informacija būtų prieinama investuotojams, todėl pažeidė VPĮ 33 straipsnio nuostatas“ dalyje dėl VPĮ 21 straipsnio 1 dalies ir 33 straipsnio pažeidimo yra grindžiamas negaliojančio teisės akto (CRIB taisyklių) normomis. Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą 17 punkte nurodo, kad jis „teisės aktų reikalavimą saugoti reglamentuojamą informaciją – aptariamu atveju reikalavimą saugoti Bendrovės pusmečio ir metinę informaciją – taiko sistemiškai, t. y. VPĮ 21 str. nustatytas reikalavimas saugoti periodinę informaciją negali būti laikomas įvykdytu, jei tokia informacija saugoma nesilaikant VPĮ 33 str. 4-5 dalies reikalavimų“. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas, netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes. Konstatuotina, kad ginčijamo Sprendimo motyvuojamosios dalies 2.4. papunktis ta dalimi, kuria nustatytas VPĮ 21 straipsnio 1 dalies ir 33 straipsnio pažeidimas, savo turiniu prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai (aukštesnės galios teisės aktui), o tai yra pagrindas ginčijamo atsakovo sprendimą minėtoje dalyje panaikinti (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Šiuo pagrindu panaikinus ginčijamo teisės akto dalis, kitos pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos su šiuo skundo pagrindu susijusios aplinkybės nėra reikšmingos, todėl išplėstinė teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl informacijos atskleidimo pažeidimų 2015 m., 2016 m. konsoliduotuose metiniuose pranešimuose ir 2017 m. pusmečio pranešime

102.        Atsakovo priimto Sprendimo motyvuojamosios dalies 3 dalimi Lietuvos bankas konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė VPĮ 22 ir 23 straipsnių reikalavimus, nes, be kita ko, pateikdamas finansinius ir nefinansinius rodiklius nevisiškai atsižvelgė į AVR gairių reikalavimus.

103.        Pirmos instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo pateiktus argumentus, kad Lietuvos bankas negalėjo konstatuoti VPĮ pažeidimo remiamasis tuo, jog pareiškėjas neva ne iki galo laikėsi neprivalomo pobūdžio teisės akto – AVR gairių, o pareiškėjas nenuginčijo faktinių atsakovo nustatytų aplinkybių, konstatavo, kad ginčijamo Sprendimo motyvuojamosios dalies 3 dalis laikytina teisėta ir pagrįsta.

104.        Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo poziciją iš esmės grįsdamas tuo, kad VPĮ 22 ir (ar) 23 straipsnis, už kurių pažeidimą pareiškėjas buvo nubaustas, nenumato emitentų pareigos metiniame ir (ar) pusmečio pranešime pateikti visą informaciją, kurią rekomenduoja pateikti privalomu ES teisės aktu nesančios AVR gairės. Pareiškėjo manymu, atsakovas negali įpareigoti rinkos dalyvių imperatyviai laikytis savo esme neprivalomo pobūdžio AVR gairių ir už jų nesilaikymą bausti kaip už VPĮ 22 ir (ar) 23 straipsnių pažeidimą.

105.        Siekdama įvertinti AVR gairių pobūdį ir šio teisės akto implikuojamos pareigos atsižvelgti į jomis nustatytą teisinį reguliavimą apimtį, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia nagrinės šiuo aspektu aktualias 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1095/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija) (toliau – ir Reglamentas 1095/2010) normas. Reglamento 1095/2010 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija yra juridinio asmens statusą turinti Sąjungos įstaiga, o pagal preambulės 26 konstatuojamąją dalį jai turėtų būti suteikti įgaliojimai tose srityse, kuriose netaikomi techniniai reguliavimo arba įgyvendinimo standartai, priimti gaires ir rekomendacijas dėl Sąjungos teisės taikymo. Siekiant užtikrinti skaidrumą ir pasirūpinti, kad nacionalinės priežiūros institucijos geriau laikytųsi tų gairių ir rekomendacijų, Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijai turėtų būti sudarytos galimybės paskelbti priežastis, kodėl priežiūros institucijos nesilaiko tų gairių ir rekomendacijų. Reglamento 1095/2010 16 straipsnio 1 dalis Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijai įtvirtina teisę siekiant nustatyti nuoseklią, veiksmingą ir efektyvią Europos finansų priežiūros institucijų sistemos priežiūros praktiką ir užtikrinti bendrą, vienodą ir nuoseklų Sąjungos teisės taikymą, skelbti kompetentingoms institucijoms ar finansų rinkų dalyviams skirtas gaires ir rekomendacijas. To paties straipsnio 3 dalis kompetentingas institucijas ir finansų rinkų dalyvius įpareigoja dėti visas pastangas, siekiant laikytis tų gairių ir rekomendacijų. Be to, kiekviena kompetentinga institucija įpareigojama per du mėnesius po to, kai paskelbiama gairė ar rekomendacija, patvirtinti, ar ji laikosi, arba, ar ji ketina laikytis tos gairės ar rekomendacijos. Jei institucija nusprendžia atitinkamo akto nesilaikyti, ji įpareigojama apie tai pranešti Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijai nurodant tokio pasirinkimo priežastis. Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija įgaliojama paskelbti viešai tą faktą, kad kompetentinga institucija nesilaiko arba neketina laikytis atitinkamos gairės ar rekomendacijos. Be to, numatoma galimybė gairėse ar rekomendacijose reikalauti finansų rinkų dalyvius aiškiai ir išsamiai pranešti dėl to akto laikymosi. To paties straipsnio 4 dalis nustato Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijai pareigą informuoti Europos Parlamentą, Tarybą ir Komisiją apie priimtas gaires ir rekomendacijas, nurodant, kuri kompetentinga institucija jų nesilaikė, pateikiant informaciją apie tai, kaip ketinama užtikrinti, kad atitinkama kompetentinga institucija ateityje tų aktų laikytųsi.

106.        Kitaip tariant, šiuo privalomos galios tiesioginio taikymo teisės aktu Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijai numatoma nagrinėjamu aspektu aktuali teisė priimti kompetentingoms institucijoms ar finansų rinkų dalyviams skirtas gaires ir rekomendacijas dėl atitinkamos srities Sąjungos teisės taikymo, taip pat tokiuose aktuose numatyti finansų rinkų dalyviams taikomą reikalavimą aiškiai ir išsamiai pranešti dėl atitinkamo akto laikymosi. Be to, iš nagrinėjamų Reglamento 1095/2010 nuostatų aišku, kad valstybių narių kompetentingos institucijos turi pareigą per nustatytą terminą pranešti dėl priimtų gairių ar rekomendacijų laikymosi, o atsisakymo laikytis atveju informuoti apie savo sprendimo priežastis. Taip pat jos, kaip ir finansų rinkų dalyviai, turi pareigą dėti visas pastangas, siekiant laikytis tų gairių ir rekomendacijų. Finansų rinkų dalyviai, kaip minėta, Reglamento 1095/2010 nuostatomis nagrinėjamu aspektu tėra įpareigojami aiškiai ir išsamiai pranešti dėl gairių ar rekomendacijų laikymosi, jei to reikalaujama atitinkamame akte, taip pat dėti visas pastangas, siekiant laikytis tų gairių ir rekomendacijų.

107.        2015 m. spalio 5 d. Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija priėmė Gaires ESMA/2015/1415 dėl alternatyvių veiklos rodiklių (AVR gairės). AVR gairių 6 ir 7 punktai atskleidžia, kad gairių tikslas – didinti alternatyvių veiklos rodiklių, įtrauktų į prospektus, ar reguliuojamos informacijos naudingumą ir skaidrumą. Teigiama, kad laikantis gairių pagerės alternatyvių veiklos rodiklių palyginamumas, patikimumas ir (arba) suprantamumas. Šių gairių besilaikantys emitentai ar už prospektą atsakingi asmenys teikia patikimą rinkoje atskleidžiamą finansinę informaciją. Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos nuomone, emitentai arba už prospektą atsakingi asmenys, kurie nusprendžia teikti alternatyvius veiklos rodiklius, turėtų juos teikti tinkamai, kad jie būtų naudingi naudotojams priimant sprendimus. Nurodoma, kad vykdydama pagal Reglamentą 1095/2010 jai suteiktus įgaliojimus, Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija gali parengti gaires pagal Reglamento 1095/2010 16 straipsnį dėl to reglamento 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisės aktų, įskaitant Skaidrumo direktyvą, Piktnaudžiavimo rinka reglamentą ir Prospekto direktyvą. Remdamasi Skaidrumo direktyvos tikslu užtikrinti lygiavertę investuotojų apsaugą Sąjungos lygmeniu ir pagrindiniu principu, kad turi būti teikiama tikra ir teisinga informacija apie emitento turtą, įsipareigojimus, finansinę padėtį, pelną arba nuostolius ir atidėjinius, Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija mano, kad siekiant užtikrinti nuoseklią, efektyvią ir veiksmingą priežiūros praktiką bei vienodą ir nuoseklų Skaidrumo direktyvos (ir atitinkamai Piktnaudžiavimo rinka reglamento) taikymą, būtinas bendrasis požiūris į alternatyvius veiklos rodiklius. AVR gairių 11 punkte pažymima, kad šiame dokumente paskelbtos pagal Reglamento 1095/2010 16 straipsnį parengtos gairės skirtos emitentams arba už prospektą atsakingiems asmenims ir kompetentingoms institucijoms. Taip pat pakartojama Reglamento 1095/2010 16 straipsnio 3 dalies nuostata, kad minėtos institucijos ir emitentai arba už prospektą atsakingi asmenys deda visas pastangas, siekdami laikytis gairių. Pagal AVR gairių 13 ir 15 punktus kompetentingos institucijos, atsakingos už Skaidrumo direktyvos ir Piktnaudžiavimo rinka reglamento reikalavimų vykdymo priežiūrą, turėtų įtraukti šias gaires į savo priežiūros praktiką ir stebėti, ar emitentai jų laikosi. Be to, jos privalančios per du mėnesius nuo gairių paskelbimo dienos pranešti, ar jos laikosi, ar ketina laikytis gairių, ir nurodyti priežastis, jei gairių nesilaiko. Atkreiptinas dėmesys, kad AVR gairėse neformuluojamas emitentams skirtas reikalavimas aiškiai ir išsamiai pranešti apie savo sprendimą dėl šių gairių laikymosi.

108.        Nagrinėtos Reglamento 1095/2010 ir AVR gairių nuostatos, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad dėl Reglamento 1095/2010 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų ES teisės aktų, inter alia Skaidrumo direktyvos vienodo ir nuoseklaus taikymo priimtos AVR gairės laikytinos švelniosios teisėkūros aktu, papildančiu minėtų privalomų ES teisės aktų normas. Pusmečio ir metinės informacijos teikimui taikomus reikalavimus reglamentuojančios VPĮ normos (kurių pažeidimas konstatuotas ginčijamame Sprendime) perkelia ir įgyvendina atitinkamas šiuos aspektus reglamentuojančias Skaidrumo direktyvos nuostatas.

109.        Atsižvelgiant į tai, kad AVR gairės laikytinos švelniosios teisėkūros normų kategorijai priskiriamu aktu, siekiant įvertinti tokios kategorijos normų teisinį poveikį, tikslinga išnagrinėti švelniosios teisėkūros normų kaip teisės šaltinio ypatybes bei su šiuo aspektu susijusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką.

110.        Švelniosios teisėkūros aktų normos, nebūdamos privalomo pobūdžio tradicine prasme, yra taip vadinama netobula norma: viena vertus, joms aiškiai būdingas norminamasis siekis paskatinti adresatus jų laikytis, kita vertus, su jomis nesiejamos jokios tiesioginės prievartos priemonės. Jos paprastai priimamos po konsultacijų su įvairiais suinteresuotaisiais subjektais ir jose gali būti nustatomi „negriežti įpareigojimai“ arba „tvirti raginimai“, formuluojami „raginimo“ forma (2017 m. gruodžio 12 d. generalinio advokato M. Bobek išvada byloje Belgijos Karalystė prieš Europos Komisiją, C?16/16 P, EU:C:2017:959, 86 p.).

111.        Kaip atskleidžiama teisės doktrinoje, švelniosios teisėkūros normų veiksmingumas priklauso ne nuo vienašalės valdingus įgalinimus turinčios institucijos valios apraiškos, o nuo teisinių santykių subjektų savanoriško susitarimo ir sutikimo pripažinti šiuos teisės aktus ir jais vadovautis. Šis fenomenalus visuomeninių santykių reguliavimas laikytinas elgesio „orientyru“, kuris nėra grindžiamas valstybės prievarta (Miliuvienė, J. Soft law įtaka konstitucinės jurisprudencijos raidai: daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S). Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2020, p. 30, 57, 72).

112.        Taigi, atsižvelgiant į švelniosios teisėkūros normų pobūdį (ypač į tokiam reglamentavimui būdingą valstybės prievartos stoką, kuomet normų veiksmingumas tėra užtikrinamas iš esmės teisinių santykių subjektų savanorišku elgesiu), nagrinėjamos kategorijos akto poveikio aspektas bei su juo susijusi nacionalinių teismų pareiga tinkamai atsižvelgti į tam tikras švelniosios teisėkūros normas yra itin reikšminga siekiant įvertinti su AVR gairėmis, jų pobūdžiu ir poveikiu susijusius apeliacinio skundo argumentus.

113.        Šiame kontekste aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti pagrįstas išvadas, kad tam tikrais atvejais egzistuoja pareiga atsižvelgti į kai kurias švelniajai teisėkūrai priskirtinas neprivalomo pobūdžio normas. Konkrečiai, tokia pareiga kyla tuomet, kai švelniosios teisėkūros aktai naudingi kitų ES teisės normų, jas įgyvendinančių nacionalinių teisės normų interpretavimui arba yra skirti papildyti įpareigojančias ES teisės normas. Štai Grimaldi byloje nagrinėdamas nacionalinėje teisėje neįgyvendintų Komisijos rekomendacijų poveikį privačių asmenų teisėms ir galimybei tokiu aktu remtis nacionaliniuose teismuose, Teisingumo Teismas nurodė, kad nagrinėtomis aplinkybėmis nėra pagrindo abejoti, kad analizuojamos priemonės savo pobūdžiu yra tikros rekomendacijos, t. y. priemonės, kuriomis nesiekiama daryti privalomo poveikio net ir tiems asmenims, kuriems jos yra adresuotos, taigi, jos negali sukurti teisių, kuriomis asmenys galėtų remtis nacionaliniame teisme. Nepaisant to, Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad tokia pozicija nereiškia, jog nagrinėjamos rekomendacijos laikytinos neturinčiomis jokio teisinio poveikio: nacionaliniai teismai vis dėlto privalo į jas atsižvelgti, spręsdami jiems pateiktus ginčus, ypač kai rekomendacijos padeda paaiškinti nacionalinių priemonių, priimtų siekiant jas įgyvendinti, interpretavimą arba kai jos skirtos papildyti privalomas Bendrijos nuostatas (Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 13 d. sprendimas Salvatore Grimaldi prieš Fonds des maladies professionnelles, C-322/88, EU:C:1989:646, 16–18 p.). Tokia pozicija iš esmės buvo pakartota ir Teisingumo Teismo sprendime UAB „Baltlanta“ prieš Lietuvos valstybę kartu atkreipiant dėmesį, kad visgi nagrinėjamu atveju aktualias Komisijos gaires reikia aiškinti pagal privalomojo pobūdžio Sąjungos teisės nuostatas, kurias jomis siekiama papildyti, tad jei tokio privalomojo pobūdžio Sąjungos teisės akto norma nagrinėjamai situacijai nėra taikoma, tuomet netaikytinos ir atitinkamos gairių nuostatos (2014 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas UAB „Baltlanta“ prieš Lietuvos valstybę, C-410/13, EU:C:2014:2134, 65–67 p.). Be to, egzistuoja atvejų, kai pareiga atsižvelgti į švelniosios teisėkūros normas (arba pareiga pagrįsti savo atsisakymą jų laikytis) yra aiškiai įtvirtinama privalomo pobūdžio ES teisės akte. Pavyzdžiui, 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų Direktyva) 19 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad, kai Komisija valstybėms narės išleidžia rekomendacijas dėl šios direktyvos ir specifinių direktyvų nuostatų suderinto taikymo, valstybės narės užtikrina, jog nacionalinės reguliavimo institucijos, atlikdamos savo pareigas, su didžiausiu atidumu atsižvelgtų į tas rekomendacijas. Jei nacionalinė reguliavimo institucija nusprendžia rekomendacijų nesilaikyti, ji apie tai turinti pranešti Komisijai, pagrįsdama savo poziciją. Šia norma buvo remtasi byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Lietuvos Respubliką, kurioje nagrinėtas Universaliųjų paslaugų direktyvos nuostatos dėl vietos skambinant bendruoju pagalbos telefonu 112 nustatymo įgyvendinimo tinkamumo klausimas, o šiuo klausimu aktualios Komisijos rekomendacijos nustatė du alternatyvius metodus, galimus naudoti perduodant skambinančiojo numeriu 112 vietos nustatymo duomenis. Teisingumo Teismas savo sprendime pabrėžė, kad ši rekomendacija dėl savo neprivalomo pobūdžio negali įpareigoti valstybių narių įgyvendinant Universaliųjų paslaugų direktyvos nuostatą naudoti konkretų metodą, tačiau atkreipė dėmesį į egzistuojančią nacionalinės reguliavimo institucijos pareigą pranešti apie savo sprendimą nesilaikyti priimtų Komisijos rekomendacijų ir pagrįsti savo poziciją (2008 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Lietuvos Respubliką, C-274/07, EU:C:2008:497, 49-50 p.).

114.        Taigi, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad nacionaliniam teismui kyla pareiga atsižvelgti į švelniajai teisėkūrai priskirtinas neprivalomo pobūdžio ES normas, kai tokios normos naudingos kitų ES teisės normų, jas įgyvendinančių nacionalinių teisės normų interpretavimui arba yra skirtos papildyti įpareigojančias ES teisės normas. Atsižvelgdama į šios nutarties 108 punkte padarytą išvadą dėl AVR gairių, kaip Skaidrumo direktyvą papildančio ES teisės akto pobūdžio, išplėstinė teisėjų kolegija reziumuoja, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis reikia atsižvelgti į AVR gairių nuostatas.

115.        Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia klausimą dėl AVR gairių teisinio poveikio nagrinėjamu atveju ir akcentuoja, kad privalomosios teisinės galios neturinčius švelniosios teisėkūros aktus Teisingumo Teismas savo praktikoje įvardina elgesio taisyklėmis ir nors pripažįsta, kad tam tikromis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į jų turinį visuotinai taikomos elgesio taisyklės gali turėti teisinį poveikį, vis dėlto Teisingumo Teismo teigimu, jos negali būti kvalifikuojamos kaip teisės norma (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimas Dansk Rørindustri, sujungtose bylose C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P–C‑208/02 P ir C-213/02 P, 209 p.). Taigi, nagrinėjamos AVR gairės, būdamos acquis communautaire dalimi ir, sprendžiant iš jų turinio, turėdamos tam tikrą norminį poveikį, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, pirmiausia yra orientuotos į kontroliuojančios institucijos savanoriškai prisiimamą pareigą užtikrinti emitentų elgesio atitikties gairių reikalavimams stebėseną. Tačiau privalomo pobūdžio neturinčio švelniosios teisėkūros ES akto nuostatų nesilaikymas ipso facto negali suponuoti atitinkamą pažeidimą padariusio privataus asmens atsakomybės ir jei būtų kitaip, tuomet akivaizdu, kad nebūtų galima atitinkamo akto vertinti kaip neturinčio privalomojo pobūdžio. Kaip savo išvadoje nurodė generalinis advokatas M. Bobek, tradiciškai būtent privalomoji teisės galia siejama su prievarta ir jeigu nesilaikoma reikalavimų, gali būti imamasi vykdymo užtikrinimo priemonių bei sankcijų. Laikantis tokio požiūrio, sankcijos buvimas yra lemiamas privalomosios galios elementas (2017 m. gruodžio 12 d. generalinio advokato M. Bobek išvada byloje Belgijos Karalystė prieš Europos Komisiją, C?16/16 P, EU:C:2017:959, 74 p.). Kitaip tariant, šiame kontekste reikšmingas ir atsižvelgiant į AVR gaires nagrinėtinas būtent nacionalinis teisinis reguliavimas, kuriuo vadovaudamasi kompetentinga kontroliuojanti institucija (atsakovas) nagrinėjamoje byloje vykdė AVR gairėmis savanoriškai prisiimtą emitentų elgesio atitikties gairių reikalavimams stebėsenos pareigą. Kartu akcentuotina, kad jei nacionalinėje teisėje emitentams keliamas reikalavimas laikytis AVR gairėmis (švelniosios teisėkūros ES aktu) rekomenduojamo reguliavimo ir šio reikalavimo vykdymas užtikrinamas kokiomis nors poveikio priemonėmis, toks nacionalinis reguliavimas turi atitikti teisinio saugumo principo suponuojamus reikalavimus. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra aiškiai nurodęs, kad nors Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme ir Finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintoje Turto ir verslo vertinimo metodikoje (toliau – ir Metodika) Tarptautinių vertinimo standartų (toliau – ir TVS) ir Europos vertinimo standartų (toliau – ir EVS) teisinė galia nėra aiškiai apibrėžta, minėtos teisės aktų nuostatos leidžia daryti išvadą, jog turto vertintojui TVS ir EVS yra privalomi taikyti, o už jų nesilaikymą turto vertintojui gali būti taikoma drausminė atsakomybė. Tokios išvados buvo prieita atsižvelgiant į tai, kad Metodikos 4 punkte apibrėžta, jog turto arba verslo vertintojas savo veikloje vadovaujasi inter alia Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, Tarptautiniais vertinimo standartais ir Europos vertinimo standartais, o pagal minėto įstatymo 29 straipsnio 1 dalį už šio įstatymo, TVS, EVS ir kitų toje nuostatoje nurodytų teisės aktų pažeidimus turto arba verslo vertintojui gali būti paskirta viena iš šio straipsnio 4 dalyje nurodytų drausminių nuobaudų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-307-822/2017).

116.        Nagrinėjamai bylai reikšmingu laikotarpiu AVR gairės nebuvo inkorporuotos, kitaip įgyvendintos ar perkeltos į Lietuvos Respublikos teisę. Emitentų pareigą metinę ir pusmečio informaciją paskelbti ir pateikti priežiūros institucijai jos nustatyta tvarka, t. y., be kita ko, atsižvelgiant į AVR gaires atsakovas argumentuoja ginčijamo Sprendimo priėmimo metu aktualios VPĮ redakcijos 22 straipsnio 6 dalies ir 23 straipsnio 5 dalies, PPIRP taisyklių 2 punkto ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 241-198 vertinimu.

117.        Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuota teisinio reglamentavimo aiškumo svarba. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimus). Teisės aktai turi būti nustatyta tvarka paskelbiami, galimybę su jais susipažinti turi turėti visi teisinių santykių subjektai (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimus); sąvokos (formuluotės), susijusios su konstitucinių teisių įgyvendinimu, jų ribojimu, turi būti itin aiškios, apibrėžtos ir suprantamos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą). Be kita ko, rengiant teisės aktus teisinio saugumo reikalavimas, Teisingumo Teismo teigimu, virsta reikalavimu užtikrinti būtiniausią įstatymų aiškumo ir suprantamumo laipsnį (žr., pvz., Teisingumo Teismo sprendimo Afton Chemical, C?343/09, EU:C:2010:419, 79 p.; sprendimo IATA ir ELFAA, C?344/04, EU:C:2006:10, 68 p. ir pan.). Vienas iš teisinio saugumo aspektų yra numatomumas: veiklos vykdytojai ir asmenys, kuriems skirtas teisės aktas, turi galėti jį suprasti ir pagrįstai nuspėti, kas leidžiama ir ko neleidžiama pagal įstatymą. Teisinio saugumo reikalavimas yra dar griežtesnis, kai numatoma sankcijų taikymo galimybė. Siejamas su teisėtumo principu, jis virsta principu nullum crimen, nulla poena sine lege (certa), įtvirtintu (be kita ko) Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnyje. Pagal šį principą reikalaujama laikytis labai atsargaus ir gana ribojančio aiškinimo, kai už neaiškios taikymo srities ar reikšmės nuostatų pažeidimus numatomos sankcijos arba baudos (bent kol bus patikslinta draudimo taikymo sritis. žr., pvz., Teisingumo Teismo sprendimo X, C?74/95 ir C?129/95, EU:C:1996:491, 25 p.; sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C?189/02 P, C?202/02 P, C?205/02 P–C?208/02 P ir C?213/02 P, EU:C:2005:408, 215–219 p.). Kaip apibendrindamas šioje srityje aktualią Teisingumo Teismo praktiką savo išvadoje nurodė generalinis advokatas M. Bobek, teisės aktų leidėjas iš esmės gali savo nuožiūra numatyti draudimus arba sankcijas, tačiau jis turi tai daryti aiškiai ir atvirai (2016 m. kovo 17 d. generalinio advokato M. Bobek išvados byloje European Federation for Cosmetic Ingredients, C-592/14, EU:C:2016:179, 23 p.).

118.        2016 m. vasario 11 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-22 „Dėl Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 03-48 „Dėl Periodinės ir papildomos informacijos rengimo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2016-02-12, Nr. 2811) nauja redakcija išdėstytų Periodinės ir papildomos informacijos rengimo ir pateikimo taisyklių (PPIRP taisyklės) 2 punkte nurodyta, kad rengiant periodinę informaciją turi būti vadovaujamasi Vertybinių popierių įstatymu, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymu ir (arba) Įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatymu, atsižvelgiama į Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (ESMA) 2015 m. spalio 5 d. paskelbtas Alternatyvių veiklos rodiklių gaires (ESMA/2015/1415, šioje nutartyje EVR gairės). Taigi, atkreiptinas dėmesys, kad nuostatoje vartojami skirtingi terminai emitentų pareigoms apibrėžti: pagal nagrinėjamą nuostatą rengdami periodinę informaciją šie asmenys nurodytais įstatymais turi vadovautis, o į gaires atsižvelgti. Terminas „atsižvelgti“ išties gana įprastai vartojamas teisinėje terminijoje, siekiant pažymėti neprivalomos normos ir jos adresato teisinį santykį, t. y. tokios normos adresatas yra skatinamas, raginamas, rekomenduojamas atitinkamai elgtis, paisyti toje normoje nustatytų elgesio taisyklių, tačiau savo teisiniu krūviu toks reikalavimas neprilygsta įpareigojimui atitinkama norma vadovautis (ar jos laikytis). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad aptariamoje nuostatoje emitentai įpareigojami įstatymais vadovautis, o į žinomai neprivalomą teisinę galią turinčias AVR gaires atsižvelgti, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokios normos adresatai negalėjo pagrįstai tikėtis, kad vertindamas pusmečio ir metinės informacijos pateikimo atitiktį inter alia PPIRP taisyklėse nustatytiems reikalavimams, atsakovas iš tiesų reikalauja absoliučios atitikties švelniosios teisėkūros aktu esančių AVR gairių normoms, o tokio reikalavimo nesilaikymas lemia griežtas ir atgrasančias sankcijas. Šiuo aspektu svarbu pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra sprendęs, jog pagal teisinio saugumo principo suponuojamus reikalavimus subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2189-415/2020, 2020 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-968/2020 ir pan.).

119.        Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 241-198 atžvilgiu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas teisės aktas neatitinka šios nutarties 95-96 punktuose aptartų norminių teisės aktų požymių. Kaip jau buvo minėta, teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį). Kadangi minėtas Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimas tokiu pobūdžiu nepasižymi, negali būti vertinama, kad emitentai privalėjo laikytis šiame teisės akte suformuluotos elgesio taisyklės. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija nepagrįstu ir neteisingu laiko sisteminį VPĮ 22 straipsnio 6 dalies ir 23 straipsnio 6 dalies, PPIRP taisyklių 2 punkto ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 241-198 aiškinimą, kurio pagrindu emitentams kildinama pareiga metinę ir pusmečio informaciją paskelbti ir pateikti priežiūros institucijai tiksliai laikantis AVR gairių nuostatų.

120.        Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi teisinio saugumo principu, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas aptariamą pareiškėjo skundo pagrindą, netinkamai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas, netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes. Konstatuotina, kad Sprendimo 3.4. papunktis yra nepagrįstas, todėl naikintinas dalyje, kurioje nustatyta, jog pateikdamas finansinius ir nefinansinius rodiklius nevisiškai atsižvelgiant į AVR gairių reikalavimus pareiškėjas pažeidė VPĮ 22 ir 23 straipsnius.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

121.        Dėl kitų apeliaciniame skunde dėstomų argumentų ir motyvų išplėstinė teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Šių likusių argumentų atžvilgiu priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas, išplėstinės kolegijos vertinimu, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

122.        Ginčijamo Sprendimo motyvuojamosios dalies 4 punktu Lietuvos bankas, be kita ko, nustatė, jog pareiškėjas pažeidė VPĮ 25 straipsnio 9 dalies, nes per 3 prekybos dienų terminą nuo pranešimo apie balsavimo teisių įgijimą (bei netekimą) gavimo apie tai nepaskelbė informacijos ir neįdėjo jos į CRIB.

123.        Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus ir laikydamas juos tik bendrovės nuomone, nurodė, kad Lietuvos bankas nustatė, jog pareiškėjas informaciją apie pranešimus, kuriuos gavo 2016-08-12, 2016-09-12 ir 2016-08-16 paskelbė 2016-09-23, taigi konstatavo, kad Sprendimo motyvuojamosios dalies 4 punktas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

124.        Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra pagrindo teigti, jog emitentas yra laikomas informuotu tada, kada gauna žinutę elektroniniu paštu. Elektroninis paštas nėra patikima ir saugi informacijos perdavimo priemonė, todėl teisės aktai paprastai (pavyzdžiui, ABTĮ, Civilinio proceso kodeksas ir kiti teisės aktai, kurie reglamentuoja dokumentų įteikimą) nenustato, kad teisines pasekmes sukeliantys dokumentų įteikimas yra vykdomas elektroniniu paštu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad elektroniniu paštu siųsti dokumentai netgi nebuvo pasirašyti sertifikuotu ir patikimu elektroniniu parašu, todėl pareiškėjas galėjo pagrįstai suabejoti gautų dokumentų autentiškumu ir dėl šios priežasties pasirinko sulaukti originalių dokumentų įprastu paštu.

125.        Atsakovas savo atsiliepime į apeliacinį skundą inter alia nurodo, kad jei elektroniniu parašu nepasirašyti pranešimai, atsiųsti elektroniniu paštu, pareiškėjui sukėlė įtarimų, jis galėjo kreiptis į Lietuvos banką ir šią informaciją pasitikrinti, tačiau to nedarė, o atitinkamą informaciją paskelbė daugiau nei po mėnesio, nors teisės aktai reikalauja ją paskelbti ne vėliau kaip per 3 prekybos dienas. Tokia praktika, atsakovo vertinimu, neatitinka Skaidrumo direktyva siekiamų tikslų. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjas anksčiau teigė, jog tokį jo elgesį lėmė nesutampantis atsakovo ir pareiškėjo aiškinimas dėl pranešimų traktavimo, t. y. jis nesupratęs, kad pranešimas dėl akcijų paketo įgijimo / netekimo ir pranešimas dėl balsavimo teisių paketo įgijimo / netekimo yra tas pats (būtent tokie pareiškėjo paaiškinimai buvo vertinti ginčijamame Sprendime), o po atsakovo rašto, įpareigojančio šią informaciją paskelbti, nedelsiant tą padarė.

126.        Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, reikia akcentuoti, kad pareiškėjas neginčija elektroniniu paštu atitinkamus pranešimus gavęs, taigi, pritartina atsakovo argumentui, kad jei iš tiesų gauta informacija pareiškėjui sukėlė bet kokių abejonių, jis galėjo kreiptis į atsakovą ir tą informaciją pasitikrinti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog verslininkams taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, nes verslininko statusas sustiprina reikalavimą būnant sandorio šalimi domėtis aplinkybėmis, svarbiomis turtui įgyti, bei vadovautis atidumo, rūpestingumo, protingumo principais ir verslo logika (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2330-520/2016). Todėl būdamas ne fiziniu asmeniu ir ne smulkaus verslo atstovu, pareiškėjas turėjo reikiamų išteklių ir resursų išsiaiškinti jam taikomų teisinių įpareigojimų turinį, jei konkrečiu atveju jie kėlė abejonių ar neaiškumu, kaip dabar teigiama apeliaciniame skunde.

127.        Šiame kontekste, be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl informacijos apie esminius įvykius skelbimo pažeidimo pagrįstumo ir įvertinęs, kad kontroliuojančio akcininko pasikeitimas vertintinas kaip esminis įvykis, nurodė, jog sprendžiant, ar ginčijamu aktu pagrįstai konstatuotas įstatymo pažeidimas ir bendrovei skirta piniginė bauda, turi būti įvertinta, ar apie esminį įvykį pareiškėjas žinojo arba privalėjo žinoti. Todėl bendrovė, net ir tuo atveju, jeigu, kaip teigė pareiškėjas, iš karto negavo patikimų duomenų apie tokį kontroliuojančio akcininko pasikeitimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, privalėjo nedelsdama imtis veiksmų patikimiems duomenims gauti ir pranešti informaciją įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1034/2010).

128.        Atsižvelgdama į tai išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad ginčijamo Sprendimo motyvuojamosios dalies 4 punktas yra teisėtas ir pagrįstas, o su šiuo aspektu susijusius pareiškėjo argumentus atmeta.

129.        Ginčijamo Sprendimo motyvuojamosios dalies 5 punktu atsakovas, be kita ko, nustatė, jog pareiškėjas pažeidė VPĮ 19 straipsnio 1 dalį reikalavimus dėl to, kad nepaskelbė pranešimų apie esminius įvykius, o kai kurie pranešimai nebuvo pakankamai tikslūs ir aiškūs.

130.        Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimo motyvuojamosios dalies 5 punktas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o Lietuvos bankas galėjo paskirti baudą pareiškėjai dėl VPĮ 19 straipsnio pažeidimo, nors ir VPĮ 19 straipsnis ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvo netekęs galios.

131.        Pareiškėjas su tokia pirmos instancijos teismo pozicija nesutinka, nurodydamas, kad Lietuvos bankas Sprendimo priėmimo dieną neturėjo įstatymais suteiktos galios paskirti baudos už VPĮ 19 straipsnio pažeidimą, taigi, pareiškėjo manymu, atsakovas veikė ultra vires. Taip pat pareiškėjas remiasi administracinėje teisės šakoje įtvirtinta taisykle – lex benignior retro agit, t. y. pagerinantis subjektų padėtį įstatymas savo pobūdžiu turi grįžtamąją galią. Kartu nurodoma, kad neturi reikšmės, jog VPĮ 19 straipsnio 1 dalis buvo pripažinta netekusia galios dėl to, kad buvo pradėtas tiesiogiai taikyti 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 596/2014 dėl piktnaudžiavimo rinka (toliau – ir Reglamentas dėl piktnaudžiavimo rinka) nuostatos, nes ginčijamu Sprendimu nebuvo konstatuota, kad pareiškėjo atlikti veiksmai atitinka Reglamento dėl piktnaudžiavimo rinka pažeidimą.

132.        Atsakovas pažymi, kad argumentas dėl jo tariamo veikimo ultra vires pirmosios instancijos teisme teiktas nebuvo. Be to, atsakovo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad buvo panaikinta teisinė atsakomybė už pareiškėjo padarytą pažeidimą ir remtis su tuo susijusiu lex benignior retro agit principu, nes nepaisant pareigą atskleisti viešai neatskleistą informaciją nustatančio teisės akto (VPĮ ir Reglamento dėl piktnaudžiavimo rinka) ir ją apibūdinančios terminijos genezės, ši pareiga emitentui ir atsakomybė už jos nevykdymą galiojo tiek nustatytų pažeidimų padarymo metu, tiek tyrimo ir ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, tik keitėsi šiuos aspektus (emitento pareigą ir atsakomybę) nustatančios teisės normos – vietoje VPĮ juos nustatė tiesiogiai taikytinas Reglamentas dėl piktnaudžiavimo rinka.

133.        Dėl pareiškėjo argumento, kuriame teigiama, jog atsakovas, skirdamas baudą už VPĮ 19 straipsnio pažeidimą veikė ultra vires, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl dėl šio apelianto argumento nepasisako.

134.        Dėl kitų su VPĮ 19 straipsnio taikymu susijusių argumentų, keliamų apeliaciniame skunde, išplėstinė teisėjų kolegija akcentuoja, kad yra nustatyta, jog VPĮ 19 straipsnio pažeidimas konstatuotas už pareiškėjo skelbtus pranešimus laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2017 m. birželio 2 d. Šiuo laikotarpiu VPĮ 19 straipsnis galiojo (VPĮ redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 28 d.), o sankciją už to straipsnio pažeidimą numatė VPĮ 52 straipsnio 1 dalies 5 punktas. Ginčijamo Sprendimo rezoliucijoje dėl nagrinėjamo pažeidimo atsakovas rėmėsi būtent iki 2017 m. birželio 28 d. galiojusia VPĮ redakcija.

135.        Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau yra sprendęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal bendrąją materialinių teisės normų galiojimo laike taisyklę jos yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenumato kitaip (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1406/06, 2010 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-401/2010). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad Sprendimo motyvuojamosios dalies 5 punktas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra atmestini kaip nepagrįsti.

136.        Ginčijamo Sprendimo motyvuojamosios dalies 6 punktu atsakovas, be kita ko, nustatė, jog pareiškėjas pažeidė VPĮ 22 straipsnio reikalavimus, nes pareiškėjas pripažino iš (duomenys neskelbtini) gautinos (duomenys neskelbtini) EUR sumos vertės sumažėjimą, tačiau tokio sumažėjimo tinkamai nepagrindė ir neįvertino būsimųjų piniginių srautų, diskontuotų taikant pradinę faktinę finansinio turto palūkanų normą, dabartinės vertės. Dėl to atsakovo teigimu, pareiškėjo 2016 m. finansinės ataskaitos šiuo aspektu neatitiko 39 Tarptautinio apskaitos standarto 63 straipsnio nuostatų.

137.        Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Lietuvos bankas kaip priežiūros institucija, yra kompetentingas vertinti, ar pareiškėjas laikėsi pareigos apskaitą tvarkyti, be kita ko, vadovaujantis 39 Tarptautiniu apskaitos standartu (toliau – ir TAS), o nustatęs apskaitos tvarkymo reikalavimų pažeidimus – įpareigoti juos pašalinti. Nustatyta neatitiktis 39 TAS 63 straipsnio reikalavimams, nes sumažinęs iš (duomenys neskelbtini) gautinos (duomenys neskelbtini) Eur sumos vertę pareiškėjas neįvertino ne tik ginčijamų Sprendime nurodytų kitų reikšmingų įrodymų dėl gautinų sumų susigrąžinimo, bet neįvertino ir gautinų sumų būsimųjų pinigų srautų dabartinės vertės. Pareiškėjas neginčija, kad netaikė TAS 63 straipsnio, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo nesutikti su atsakovo išvada, kad 2016 m. finansinės ataskaitos parengtos pažeidžiant tą normą. Pažeidimo nepaneigia ir pareiškėjo pateiktas ekspertinio tyrimo aktas bei jame pateiktos išvados.

138.        Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog pareiškėjas privalėjo atlikti iš (duomenys neskelbtini) gautinų sumų diskontavimą pagal 39 TAS 63 straipsnį, nors byloje pateikta eksperto išvada (kuri, pareiškėjo teigimu, byloje nebuvo paneigta) patvirtina, kad ši procedūra ne visada taikoma. (duomenys neskelbtini) finansinė būklė buvo (duomenys neskelbtini), todėl nepervertinant galimybių buvo apskaitytas iš tos bendrovės gautinų sumų sumažėjimas.

139.        Atsakovas su pareiškėjo dėstomais argumentais nesutinka ir nurodo, kad pareiškėjo pateikta eksperto išvada niekaip nepaneigė konstatuoto pažeidimo; iš (duomenys neskelbtini) gautina suma (duomenys neskelbtini) turėjo vertės sumažėjimo požymių, bet kiek tiksliai ta vertė turėjo būti sumažinta pareiškėjas neįvertino, todėl nepagrįstai pripažino visos negrąžintos gautinos sumos vertės sumažėjimą. Tai, kad (duomenys neskelbtini) atitinka objektyvių vertės sumažėjimo įrodymų nustatymą, o ne gautinos sumos vertės sumažėjimo sumos įvertinimą, kuris pagal 39 TAS 63 straipsnį turėjo būti atliktas. Atsakovo vertinimu, laikytina, kad pareiškėjas pripažino, jog nesilaikė 39 TAS 63 straipsnio, nes rengdamas 2017 m. finansines ataskaitas retrospektyviai šį neatitikimą ištaisė.

140.        Išplėstinė teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad 39 TAS 58 straipsnis nustato ūkio subjekto pareigą įvertinti, ar nėra objektyvių įrodymų apie sumažėjusią finansinio turto ar finansinio turto grupės vertę. Jeigu tokių įrodymų esama, ūkio subjektas, norėdamas nustatyti vertės sumažėjimo nuostolio sumą, taiko: 63 straipsnį (finansiniam turtui, apskaitomam amortizuota savikaina), 66 straipsnį (finansiniam turtui, apskaitomam savikaina) arba 67 straipsnį (finansiniam turtui, galimam parduoti). 39 TAS 59 straipsnyje numatyta, kad finansinio turto ar finansinio turto grupės vertė sumažėja ir vertės sumažėjimo nuostoliai patiriami tada ir tik tada, jeigu yra objektyvių įrodymų, kad vertė sumažėjo dėl vieno ar keleto įvykių po turto pirminio pripažinimo (nuostolio įvykių), ir toks nuostolio įvykis (arba įvykiai) veikia finansinio turto (finansinio turto grupės) įvertintus būsimuosius pinigų srautus, kurie gali būti patikimai įvertinti. Vertė daugiausiai sumažėja dėl bendro kelių įvykių poveikio. Labiau tikėtina, kad vertė sumažėjo dėl kelių įvykių poveikio. Nuostoliai, kurių tikimasi dėl būsimų įvykių, nėra pripažįstami, net jeigu tokie įvykiai labai tikėtini. Tarp objektyvių įrodymų, kad finansinio turto ar turto grupės vertė yra sumažėjusi, yra stebėjimais pagrįsti požymiai, kurie suteikia turto savininkui informacijos apie turto nuvertėjimą: a) žymius išleidėjo ar skolininko finansinius sunkumus; b)sutarties pažeidimą, pvz., palūkanų ar pagrindinės sumos nemokėjimą; <...> d) didelę tikimybę, kad skolininkas bankrutuos ar bus atliktas kitoks finansinis reorganizavimas. Pagal 39 TAS 63 straipsnį, jeigu yra objektyvių įrodymų, kad sumažėjo paskolų, gautinų sumų ar iki termino laikomų investicijų, apskaitomų amortizuota savikaina, vertė, tai nuostolio suma vertinama kaip turto balansinės vertės ir įvertintų būsimųjų pinigų srautų (neįtraukiant būsimų kredito nuostolių, kol jie nepatirti), diskontuotų taikant pradinę faktinių šio finansinio turto palūkanų normą (t. y. faktinių palūkanų normą, apskaičiuotą pirminio pripažinimo metu), dabartinės vertės skirtumas. Turto balansinė vertė turi būti sumažinama tiesiogiai ar per sumažinimo sąskaitą. Nuostolio suma turi būti pripažįstama pelno (nuostolių) ataskaitoje.

141.        Vertinant sistemiškai šio teisės akto 58 straipsnio, 59 straipsnio d punkto ir 63 straipsnio nuostatų turinį išplėstinė teisėjų kolegija pritaria atsakovo argumentams, kad (duomenys neskelbtini)  atitinka objektyvių vertės sumažėjimo įrodymų nustatymą pagal 39 TAS 59 straipsnio d punktą o ne gautinos sumos vertės sumažėjimo sumos įvertinimą, kuris pagal 39 TAS 63 straipsnį turėjo būti atliktas.

142.        Be kita ko, aptariamų nuostatų kontekste pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pritaręs pirmosios instancijos teismo vertinimui byloje, kurioje nagrinėjant 39 TAS 59 straipsnio b punkto ir 63 straipsnio taikymo klausimą buvo spręsta, kad skolos pradelsimas daugiau kaip 90 dienų pagal 39 TAS 59 straipsnio b dalį (sutarties pažeidimas kaip objektyvus įrodymas, jog finansinio turto ar finansinio turto grupės vertė yra sumažėjusi) yra pakankamas įrodymas, kad ši suma gali būti sumažėjusi, atitinkamai pareiškėjas, rengdamas finansines ataskaitas pagal 39 Tarptautinio apskaitos standarto nuostatas, turėjo įvertinti gautinos sumos būsimųjų pinigų srautų, diskontuotų taikant pradinę faktinę šio finansinio turto palūkanų normą, dabartinę vertę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1065-13).

143.        Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, jog Sprendimo motyvuojamosios dalies 6 punktas yra teisėtas ir pagrįstas.

144.        Pirmos instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad ginčijamas Sprendimas bei jo rezoliucinė dalis neatitinka VAĮ 8 straipsnio ir 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes nusprendė, kad: (i) pareiškėjas nepagrindė, kokiu būdu yra pažeidžiamos jos teisės, rezoliucinėje dalyje už grupę pažeidimų skiriant subendrintą baudą ir atskirai neišskiriant, už kurį pažeidimą, kokia bauda yra skiriama; (ii) Lietuvos bankas laikėsi VAĮ 368 straipsnio 2 dalyje numatyto funkcijų atskyrimo principo, kadangi tyrimą atliko komisija, sudaryta Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus potvarkiu V 2017/(2.1-1-2100)-234-78.

145.        Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodydamas, kad atsakovas, neindividualizuodamas pareiškėjui paskirtos bausmės, nepagrįstai pablogino jo situaciją ginantis nuo Sprendimo, kadangi net ir pripažinus dalį Sprendimo neteisėtu, nėra aišku, kokio dydžio baudą atsakovas skyrė būtent už tą pažeidimą, kurį teismas pripažino neegzistavus ar eliminavus tam tikrą epizodą (dalį jo) kaip nesudarantį pažeidimo sudėties. Be to, veiklų atskyrimo principas priimant Sprendimą, pareiškėjo vertinimu, buvo akivaizdžiai pažeistas, kadangi tyrimą atliko ir Sprendimą paskirti baudą priėmė vienas kitam tiesiogiai pavaldūs Lietuvos banko darbuotojai.

146.        Atsakovas savo pateiktame atsiliepime nurodo, kad sumažinti jo skirtą baudą nebuvo jokio pagrindo ir atitinkamus argumentus savo pozicijai pagrįsti pateikė savo apeliaciniame skunde. Taip pat pažymima, kad apibendrinta bauda, skirtingai, nei teigia pareiškėjas, nedaro įtakos gynybos teisėms nei mažareikšmiškumo, nei senaties taikymo aspektu, nes tos aplinkybės vertinamos dar iki paskiriant konkrečią sankciją. Veiklų atskyrimo principo aspektu atsakovas nurodo, kad Viešojo administravimo įstatymo nuostatos nesieja funkcijų atskyrimo principo turinio su pavaldumo santykių (ne)buvimu. Jei teismas vertintų kitaip, tada, atsakovo nuomone, reikia atsižvelgti į galimybę taikyti VAĮ įtvirtintą funkcijų atskyrimo principo taikymo išimtį, pagal kurį šis principas netaikomas, jei kituose priežiūrą reglamentuojančiuose teisės aktuose patikrinimo ir poveikio priemonių taikymo funkcijos būtų priskirtos vienam pareigūnui (padaliniui). Pagal Lietuvos banko vidinius aktus poveikio priemonių taikymo ir patikrinimų organizavimo bei atlikimo funkcijos yra priskirtos tam pačiam padaliniui – Priežiūros tarnybai.

147.        Pareiškėjui skirtos sankcijos (baudos) aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad atlikdamas tyrimus ar patikrinimus bei spręsdamas poveikio priemonių taikymo klausimus, Lietuvos bankas veikia kaip kvaziteisminė institucija, kuri priima teisės normos taikymo aktą, o tokiam aktui, jo formai ir turiniui mutatis mutandis (lot. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytini reikalavimai, keliami ne tik individualiam administraciniam aktui apskritai, bet ir teismų sprendimams, kitų institucijų aktams, kuriais taikomos administracinės nuobaudos, ekonominės sankcijos ar panašios poveikio priemonės. Tokio Lietuvos banko priimto sprendimo motyvuojamojoje dalyje turėtų būti išdėstoma įrodymų analizė ir jų vertinimas, teisinė kvalifikacija ir pagrįstumas, pateikiamos nuorodos į materialines ar proceso teisės normas. Tokio sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti formuluojamas institucijos sprendimas, kuris susijęs su tiesioginiu subjektinių teisių ar juridinių pareigų nustatymu teisinio santykio šalims. Ūkio subjektui Lietuvos banko paskirta piniginė bauda pagal savo pobūdį ir esmę atitinka administracinę nuobaudą (žr. 2011 m. kovo 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011), todėl jo priimami tokio pobūdžio sprendimai turi būti motyvuojami taip, kad teisės subjektai, kuriuos liečia ekonominio, baudžiamojo poveikio priemonės, galėtų suprasti tokiame administraciniame akte apibrėžtą savo teisių ir pareigų apimtį. Lietuvos bankas privalo aiškiai, nuosekliai ir nedviprasmiškai formuluoti savo poziciją ir kaltinimus ūkio subjektams. Priešingu atveju būtų apsunkinama ne tik ūkio subjektų teisė žinoti, kuo jie iš tikrųjų yra kaltinami, bet ir teisingumo vykdymo procesas teismuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011). 

148.        Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ir vertindamas baudos, skirtos už du VPĮ 22 straipsnio pažeidimus, vienas kurių buvo padarytas neįvykdžius anksčiau priežiūros institucijos duoto privalomo nurodymo ištaisyti ankstesnes metines ataskaitas ir jose tinkamai pagal taikomus finansinės apskaitos standartus atvaizduoti esamą finansinę padėtį, taip pat įvertinant ir galimus neapibrėžtumus (konkrečiu atveju susijusius su įmonių grupei suteiktomis paskolomis), pagrįstumą, pažymėjo, kad atsižvelgiant į galimą maksimalų baudos dydį, skirta bauda sudaro apie 2 procentus už nustatytus pažeidimus galimos skirti baudos. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas sprendime išsamiai pagrindė paskirtos baudos dydį, atsižvelgė į padarytų pažeidimų pobūdį, jų reikšmingumą vertinant pažeisto teisinio reguliavimo tikslus, tai, kad padaryti du įstatymo pažeidimai, todėl yra teisinis pagrindas pripažinti, kad Bendrovei paskirta individualizuota ir proporcinga padarytiems pažeidimams bauda ir nėra pagrindo ją mažinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-713-415/2020). 

149.        Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir minėtame kontekste vertindama ginčijamo Sprendimo rezoliucinę dalį, išplėstinė teisėjų kolegija mano, nagrinėjamu aspektu Sprendimas bei jo rezoliucinė dalis atitinka VAĮ 8 straipsnio ir 368 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

150.        Dėl funkcijų atskyrimo principo aspekto išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimo priėmimui aktualios Viešojo administravimo įstatymo redakcijos 362 straipsnio 1 dalies 6 punktas įtvirtino, kad ūkio subjektų veiklos priežiūra atliekama vadovaujantis funkcijų atskyrimo principu. Šis principas reiškia, kad šio įstatymo 361 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose nurodytus veiksmus atlieka skirtingi priežiūrą atliekančio subjekto pareigūnai ar priežiūrą atliekančio subjekto padaliniai arba kad nurodytos funkcijos yra priskirtos skirtingiems viešojo administravimo subjektams. Šis principas netaikomas, jeigu kituose priežiūrą reglamentuojančiuose įstatymuose ir teisės aktuose patikrinimo ir poveikio priemonių taikymo funkcijos yra priskirtos vienam pareigūnui (padaliniui).

151.        2012 m. kovo 15 d. Lietuvos banko valdybos nutarimo Nr. 03-67 „Dėl tam tikrų su finansų rinkos priežiūra susijusių Lietuvos banko valdybos funkcijų pavedimo vykdyti Lietuvos banko struktūriniams padaliniams“ (Žin., 2012, Nr. 34-16931; toliau – ir Nutarimas Nr. 03-67) 1 punktu Lietuvos banko valdyba nutarė Lietuvos banko Priežiūros tarnybai pavesti Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nurodytiems finansų rinkos dalyviams, išskyrus bankus, Centrinę kredito uniją, draudimo įmones, užsienio bankų, draudimo įmonių filialus, įsteigtus Lietuvos Respublikoje, taikyti įstatymuose nustatytas poveikio priemones, finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus nurodymus, įpareigojimus, draudimus ir kitas kitiems asmenims privalomas vykdyti priemones.

152.        Lietuvos banko valdybos 2017 m. balandžio 13 d. nutarimo Nr. 03-59 „Dėl Lietuvos banko valdybos 2014 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. 03-44 „Dėl Lietuvos banko atliekamų tyrimų nuostatų“ pakeitimo“ (TAR, 2017-04-14, Nr. 2017-06377; toliau – ir Nutarimas Nr. 03-59) 10 punktas nustato, kad tyrimą atlieka Lietuvos banko tarnautojai, įgalioti atlikti tyrimą, arba tyrimo komisija, kurią sudaro Lietuvos banko tarnautojai ir prireikus tinkamą kvalifikaciją ir specialių žinių turintys nepriklausomi specialistai. Tyrimą atlikti įgalioti tarnautojai arba tyrimo komisija ir jos pirmininkas tvirtinami Lietuvos banko valdybos pirmininko įsakymu dėl tyrimo atlikimo, Priežiūros tarnybos direktorius potvarkiu dėl tyrimo atlikimo arba jo sprendimu dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūros pradėjimo (toliau – Dokumentas dėl tyrimo), kuris yra pagrindas pradėti tyrimą. Lietuvos banko valdybos pirmininko įsakymu dėl tyrimo atlikimo pradedamas tyrimas, kurį atlikti įgaliojami ne tik Priežiūros tarnybos, bet ir kiti Lietuvos banko tarnautojai, arba į tyrimų komisiją įtraukiami tinkamą kvalifikaciją ir specialių žinių turintys nepriklausomi specialistai.

153.        Iš aptartų Nutarimo Nr. 03-59 nuostatų darytina išvada, kad jei į tyrimą nereikalinga įtraukti Lietuvos banko Priežiūros tarnyboje nedirbančių kitų Lietuvos banko darbuotojų arba nepriklausomų specialistų, tyrimo komisija sudaroma tik Priežiūros tarnybos direktoriaus potvarkiu ar sprendimu.

154.        Taigi, Nutarimas Nr. 03-67 ir Nutarimas Nr. 03-59 laikytini priežiūrą reglamentuojančiais teisės aktais VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, todėl išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šie aktai suponuoja funkcijų atskyrimo principo taikymo išimtį, numatytą minėtoje VAĮ normoje. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pasiremdamas netinkamais argumentais, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju konstatuoti VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimą nėra teisinio pagrindo.

155.        Pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas Lietuvos banko paskirtą baudą sumažino per mažai, kadangi likusi paskirta bauda yra akivaizdžiai per didelė, neatitinka tariamo pažeidimo sunkumo laipsnio, protingumo kriterijų bei nuobaudų keliamų tikslų išplėstinė teisėjų kolegija nenagrinėja, atsižvelgdama į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad konstatuodamas Bendrovių valdymo kodekso pažeidimus, Lietuvos bankas veikė ultra vires. Siekdama teisinio aiškumo ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo skundas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad visų administracinio poveikio priemonių taikymo klausimas taip pat turėtų būti iš naujo sprendžiamas pirmosios instancijos teisme.

156.        Kadangi pareiškėjo skundas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apelianto prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliekamas nenagrinėtu.

157.        Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytą, sprendžia, kad yra pagrindas atsakovo Lietuvos banko ir pareiškėjo akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ apeliacinius skundus tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimas keistinas šio sprendimo dalį dėl neteisingos informacijos apie Bendrovių valdymo kodekse nustatytų principų laikymąsi atskleidimo panaikinant ir perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimą dalyse dėl viešo informacijos skelbimo ir saugojimo reikalavimų nesilaikymo, taip pat dėl informacijos atskleidimo pažeidimų 2015 m., 2016 m. konsoliduotuose metiniuose pranešimuose ir 2017 m. pusmečio pranešime keistinas iš dalies tenkinant pareiškėjo akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ skundą ir panaikinant Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2018 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 241-38 „Dėl poveikio priemonės taikymo AB „Žemaitijos pienas“ motyvuojamosios dalies 2.4. ir 3.4 papunkčių dalis, kuriuose konstatuoti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 21 straipsnio 1 dalies ir 33 straipsnio pažeidimai bei nustatyta, kad pateikdamas finansinius ir nefinansinius rodiklius nevisiškai atsižvelgiant į AVR gairių reikalavimus pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 22 ir 23 straipsnius.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktą, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos banko ir pareiškėjo akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimą pakeisti tokiu būdu:

1)       Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimo dalį dėl neteisingos informacijos apie Bendrovių valdymo kodekse nustatytų principų laikymąsi atskleidimo panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo;

2)       Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimo dalis dėl viešo informacijos skelbimo ir saugojimo reikalavimų nesilaikymo, taip pat dėl informacijos atskleidimo pažeidimų 2015 m., 2016 m. konsoliduotuose metiniuose pranešimuose ir 2017 m. pusmečio pranešime, iš dalies tenkinti pareiškėjo akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ skundą ir panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2018 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 241-38 „Dėl poveikio priemonės taikymo AB „Žemaitijos pienas“ motyvuojamosios dalies 2.4. ir 3.4 papunkčių dalis, kuriose konstatuoti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 21 straipsnio 1 dalies ir 33 straipsnio pažeidimai, bei nustatyta, kad pateikdamas finansinius ir nefinansinius rodiklius nevisiškai atsižvelgiant į AVR gairių reikalavimus, pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 22 ir 23 straipsnius.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Artūras Drigotas

        Ramūnas Gadliauskas

        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

        Skirgailė Žalimienė

.