Civilinė
byla Nr. 2A-716/2011
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4;
30.9.2; 75.6.2; 114.5; 114.11; 121.21 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 22 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danutės Milašienės ir Gintaro
Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Vladislavai
Tumas,
dalyvaujant: ieškovei R. Š. ir jo atstovei advokatei Vilijai Gražulytei,
atsakovui
A. Š., atsakovei A. J. Š. ir jos
atstovui advokatui Giedriui Mozūraičiui,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų
Anastazijos J. Š. ir M. Š. apeliacinį
skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimo, kuriuo
ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-372-259/2008 pagal
ieškovės R. Š. ieškinį atsakovams A. Š.,
A. J. Š., M. Š. dėl sandorio
pripažinimo negaliojančiu ir nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine
nuosavybe. Trečiasis asmuo akcinė bendrovė SEB bankas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n
u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti
negaliojančia 2000 m. kovo 31 d. žemės sklypo (kadastrinis numeris: (duomenys
neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties dalį
dėl sutarties šalies (pirkėjo) ir nustatyti, kad žemės sklypo pirkėjai yra R. Š. ir A. Š.; pripažinti, kad minėtas
žemės sklypas yra bendroji jungtinė R. Š. ir A. Š. nuosavybė; pripažinti negaliojančiais dalį statybos
leidimo dėl gyvenamojo namo statytojo bei 2007 m. vasario 28 d. statinio
pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį dėl namo (unikalus numeris: (duomenys
neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), savininko (statytojo) ir
nustatyti, kad to namo leidimas statybai bei statinio pripažinimo tinkamu
naudoti aktas yra išduoti R. Š. ir A. Š.
vardu; pripažinti gyvenamąjį namą bendrąja jungtine R. Š.
ir A. Š. nuosavybe; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad
santuokoje su atsakovu A. Š. gyvena
nuo 1988 m. balandžio 16 d. Sutuoktiniai ketino gyventi nuosavame name, todėl
2000 m. kovo 31 d. buvo nupirktas ginčo žemės sklypas. 2002 m. sklype pradėtas
statytis ginčo namas, kuris 2007 m. pradžioje buvo pripažintas tinkamu naudoti.
Pasikeitus gyvenamajai vietai ieškovė ketino naujuoju adresu deklaruoti savo
bei vaikų gyvenamąją vietą, tačiau vyras atsakovas A. Š. tam
prieštaravo, siūlė gyvenamąją vietą deklaruoti jo tėvų atsakovų A. J. Š. ir M. Š. bute. Paaiškėjo, kad
sutuoktinis pirko žemės sklypą ir namą registravo savo motinos atsakovės A. J. Š. vardu, nors turtas įsigytas už šeimos lėšas. Šie
sandoriai pripažintini apsimestiniais, kadangi sutuoktinis taip pasielgė
norėdamas išvengti to, kad turtas taptų bendrąja jungtine nuosavybe. Ginčo
turtą šeima ketino įgyti savo, o ne vyro tėvų nuosavybėn. Sandoriuose išreikšta
valia neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jais dengiamas kitas sandoris,
kurio teisinių padarinių faktiškai siekė sandorių šalys. Atsakovė A. J. Š., pasirašydama 2000 m. kovo 31 d. žemės sklypo
pirkimo-pardavimo sutartį, iš tikrųjų neketino įgyti nuosavybės ir suprato, jog
sklypą iš tikrųjų perka Rūta ir A. Š.. Teisme ieškovė
papildomai paaiškino, jog 2000 m. pavasarį atvyko su sutuoktiniu apžiūrėti
žemės sklypo, nutarė jį pirkti, o po kelių mėnesių sutuoktinis pranešė, kad
nupirko sklypą. Tais pačiais metais prasidėjo namo statybos darbai. Ieškovė buvo
įsitikinusi, kad sklypą sutuoktinis nupirko savo vardu, ji aktyviai dalyvavo
namo statybos procese. Namas buvo statomas šeimos poreikiams tenkinti. Į
pastatytą namą ieškovės šeima įsikėlė gyventi 2006 metų gruodžio mėnesį. Namas
buvo apstatytas iš šeimos turimo ir iš parduoto buto atvežtais baldais, buvo
pirkti nauji virtuvės baldai. Namo statybai vadovavo vyras, buvo jo atliekami
mokėjimai grynaisiais pinigais, tam panaudojant santuokoje su atsakovu įgytas
lėšas. Ieškovės žiniomis, vyro gaunamas ir deklaruojamas atlyginimas iš įmonės
„Langenta“ yra neteisingas, nes tikrosios pajamos žymiai didesnės. Ieškovės
atlyginimas „Saulės gimnazijoje“ žemės sklypo pirkimo ir gyvenamojo namo
statybos metu buvo apie 1500-2000 Lt. Be to, šeima pajamų gaudavo iš nuomojamo
buto Nidoje. Atsakovo tėvai buvo pensininkai, jie nei lėšų, nei pajamų
gyvenamojo namo statybai neturėjo, duoti lėšų sūnui A. Š. taip
pat negalėjo, o patys visą laiką gyveno nuosavame bute ir turėjo gyvenamąjį
namą sodų bendrijoje „Bičiulis“, kuriame esantį namą 2006-2007 m. renovavo.
Ieškovė nebūtų sutikusi parduoti šeimos buto, jei su sutuoktinu A. Š. nebūtų pasistatę gyvenamojo
namo. Kartu su sutuoktiniu gyvenamojo namo statybos metu ieškovė įgijo ir kitą
nekilnojamąjį turtą - 2 kambarių butą (duomenys neskelbtini), už kurį mokėjo
apie 40-50 tūkstančių litų. Butas buvo apleistas, ten jie nesiruošė gyventi. Ginčijamas
žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris yra apsimestinis, jis skirtas kitam
sandoriui – kad A. Š. realiai pirko žemės sklypą -
pridengti, nes nėra sandoryje išreikšta tikroji jo šalių valia.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2008 m.
birželio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia
2000 m. kovo 31 d. žemės sklypo (kadastrinis numeris: (duomenys neskelbtini)),
esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl sutarties
šalies (pirkėjo) ir nustatė, kad žemės sklypo pirkėjai yra R.
Š. ir A. Š.; pripažino, kad žemės sklypas yra bendroji
jungtinė R. Š. ir A. Š. nuosavybė;
pripažino gyvenamąjį namą, unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys
neskelbtini), bendrąja jungtine R. Š. ir A.
Š. nuosavybe. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.
Teismas nustatė, kad atsakovės A. J. Š. nuosavybės teise nekilnojamojo turto registre įregistruotas
0,0624 ha žemės sklypas, esantis Kauno r. sav., Naujasodžio k., SB
,,Politechnika“ ir ten pat esantis gyvenamasis namas. Žemės sklypą atsakovė 2000
m. kovo 31 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo iš I. B. S..
2002 m. birželio 4 d. atsakovei A. J. Š. išduotas
leidimas sklype statyti gyvenamąjį namą. 2007 m. vasario 28 d. buvo sudarytas minėtame
sklype pastatyto gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti aktas.
Teismas sprendė, kad ieškovės pateikti
rašytiniai duomenys apie medžiagų įsigijimą vertintini kaip įrodymai, jog A. Š. ir R. Š. 2000-2007
m. iš santuokoje įgytų lėšų pirko ir panaudojo statybines medžiagas bei
įrengimus gyvenamojo namo statybai ir įrengimui. Šią išvadą patvirtina
aplinkybės, kad PVM sąskaitose faktūrose ir kasos kvituose pirkėjais nurodyti A. Š. ir R. Š.,
daugumos statybinių medžiagų iškrovimo ir paslaugų suteikimo vieta Kleboniškyje.
Teismas atmetė atsakovo A. Š. argumentą, kad dauguma
ieškovės pateiktose sąskaitose nurodytų jo pirktų statybinių medžiagų panaudota
Savanorių prospekte, Kaune įgytoms gamybinėms patalpoms remontuoti. UAB ,,Langenta“
gamybinių patalpų remontui galėjo būti panaudota tik maža dalis pirkto cemento
patalpų grindų betonavimui, du kubiniai metrai smėlio. Tiek atsakovas A. Š., tiek liudytoju apklaustas UAB ,,Langenta“
bendrasavininkis B. patvirtino, jog 2000 m. pirktose ir jiems priklausančiose
gamybinėse patalpose buvo betonuojamos grindys ir remontuojamas stogas,
remontas truko apie metus. Jie patvirtino, kad PVM sąskaitose faktūrose ir
kasos čekiuose nurodyti pamatų blokai, plytos nebuvo panaudotos gamybinių
patalpų remontui. Sutartys gyvenamajam namui aptarnauti sudarytos atsakovo A. Š. vardu, kuris teismo posėdžio metu neneigė, kad savo
vardu sudarė minėtas sutartis namui eksploatuoti. Teismas tai įvertino kaip
įrodymus, patvirtinančius faktą, jog ginčo gyvenamąjį namą savo lėšomis ir sau
statė A. ir R. Š.. Teismas laikė neįrodytais atsakovų M.
ir A. J. Š. teiginius, kad sau statomo namo medžiagoms įsigyti jie perduodavo
pinigus A. Š.. Teismo vertinimu, tokie teiginiai nepagrįsti
rašytiniais įrodymais ir paneigiami byloje esančiais kitais įrodymais apie
medžiagų namo statybai ir jo įrengimui įsigijimą.
Spręsdamas, kas buvo tikrasis žemės
sklypo pirkėjas bei gyvenamojo namo statytojas ir savininkas, teismas
vadovavosi liudytojo G. K. parodymais, kuris aiškino, kad R. ir A. Š. užsakė projektą namo statybai. Atsakovai M. Š. ir A. J. Š. projektavimu
nesidomėjo. Medžiagų namo statybai panaudojimą liudytojas aptarinėjo su A. Š.. Teismas taip pat vadovavosi
grupės kitų liudytojų, patvirtinusių, kad sklypą pirko ir namą sau statėsi A.
ir R. Š., parodymais. Teismo teigimu, šių liudytojų
parodymai nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems, patvirtina ieškovės
įrodinėjamas aplinkybes, kad žemės sklypą iš santuokoje įgytų lėšų sau pirko A.
ir R. Š., kurie iš savo lėšų statėsi sau gyvenamąjį namą.
Atsakovų iniciatyva apklaustų liudytojų parodymus teismas įvertino kritiškai,
be to, nurodė, kad jų paaiškintos aplinkybės yra neesminės, nepaneigiančios
ieškovės iniciatyva apklaustų liudytojų paaiškinimų.
Teismas vadovavosi aplinkybėmis, kad A.
ir R. Š. šeima apsigyveno pastatytame name, kad namas buvo apstatytas šeimos
baldais iš šeimos gyvenamojo būsto, kad R. ir A. Š. šeima pardavė vienintelį
šeimos turimą butą. Teismo teigimu, pastaroji aplinkybė įrodo ieškovės teiginį,
kad jei ji nebūtų tikėjusi, jog kartu su A. Š. pasistatė
sau ir vaikams namą, nebūtų sutikusi parduoti buto. Teismas nurodė, jog
atsakovai A. J. ir M. Š. name niekada negyveno, jų baldų
jame nėra. Teismas nuomone, atsakovai Š. neįrodė, kad gyvenamąjį
namą pasistatė savo lėšomis ir jėgomis. Atsakovų teiginiai, jog statybinėms
medžiagoms namo statybai pirkti jie nuolat perdavinėdavo pinigus A. Š., nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais. Teismas nelaikė
tinkamu įrodymu ir atmetė atsakovų teiginius apie tai, kad jie gavo paskolą iš
Kutavičiaus, kurią panaudojo gyvenamojo namo statybai. Byloje nėra rašytinių
įrodymų apie tai, kad paskola buvo jiems suteikta, kad paskolinti pinigai buvo
panaudoti būtent gyvenamojo namo statybai. A. J. Š. atliktas
pinigus pervedimas R. B. neįrodo, kad paskola buvo paimta ir panaudota
gyvenamojo namo statybai. Teismas kritiškai įvertino atsakovų nurodytas
aplinkybes, jog jie gautą kreditą iš banko panaudojo gyvenamojo namo statybai,
nes kredito gavimo momentu gyvenamasis namas jau buvo baigtas statyti, jame
gyveno A. ir R. Š. šeima, namas buvo pripažintas tinkamu
naudoti. Teismas sprendė, kad ieškovė iki 2006 metų pabaigos nežinojo ir
neturėjo galimybės žinoti apie tai, kad žemės sklypas yra pirktas A. J. Š. vardu ir jos vardu statomas gyvenamasis namas. Tą
patvirtina byloje esančių rašytinių įrodymų visuma, liudijanti apie statybinių
medžiagų įsigijimą tiek atsakovo A. Š., tiek ieškovės
vardu, o aplinkybė, jog ieškovė matė ir žinojo, kad A. Š. perka
medžiagas savo vardu ir moka grynais pinigais, galėjo ieškovę įtikinti, jog
namas statomas iš santuokoje įgytų bendrų su atsakovu lėšų. Teismo įsitikinimu,
įrodyti ieškovės argumentai dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio
apsimestinumo. Teismas, padaręs išvadą, kad gyvenamąjį namą ginčo žemės sklype
iš santuokoje įgytų lėšų statė ieškovė su atsakovu A. Š., sprendė, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris
dėl vienos iš sandorio šalių – pirkėjos A. J. Š. yra
apsimestinis, nes jis skirtas kitam sandoriui - kad A. Š. realiai
pirko ginčo žemės sklypą - pridengti. Teismas netenkino ieškinio reikalavimų
pripažinti negaliojančiais dalį statybos leidimo bei statinio pripažinimo
tinkamu naudoti akto, motyvuodamas tuo, jog tokių reikalavimų patenkinimas
nesukels teisinių pasekmių, kadangi statybos leidimas namui pasibaigęs 2007 m.
birželio 4 d., nes namas baigtas statyti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai A. J. Š. ir
M. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo 2008 m.
birželio 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, ir priimti naują
sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas
grindžiamas šiais argumentais :
1.
Atsakovų nuosavybę į žemės sklypą
ir namą patvirtina nustatyta tvarka išduoti ir patvirtinti rašytiniai įrodymai.
Savo reikalavimams pagrįsti ieškovė turėjo pateikti įrodymus, kad ji arba A. Š. tarėsi dėl sklypo pirkimo su pardavėja bei jai mokėjo
pinigus. Liudytoja I. B. S. patvirtino, kad dėl sklypo
pirkimo tarėsi tik su A. J. Š. ir ši mokėjo pinigus, o A. Š. ji nepažinojo. Teismo motyvais dėl ieškovės liudytojų
paaiškinimų negali būti nuginčyti rašytiniai įrodymai apie A. J.
Š. nuosavybę. Vien tai, kad atsakovai namą išnuomojo ieškovei bei atsakovui
A. Š. ir šie į namą persivežė savo baldus, nesudaro pagrindo
teigti, jog jie pirko žemės sklypą ir ten statėsi namą.
2.
2002–2007 m. laikotarpiu
gyvenamąjį namą statėsi A. J. Š. ir M.
Š.. Trūkstamą namo statybai medieną M. Š. gavo iš
savo giminių. Dalį darbų atliko pats M. Š., kitus darbus
atliko jo samdomi darbininkai. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino
liudytojai. Jie taip pat patvirtino, kad pagal A. Š. turimą
nuolaidų kortelę lengvatinėmis sąlygomis pirko statybines medžiagas už M. Š. duotus pinigus arba jas pirko pats M.
Š.. A. Š. už atsakovų A. J. Š. ir
M. Š. duotas lėšas pirko stogui čerpes, dalį plytų ir
dalį gyvenamojo namo pamatų blokų, įvedė namo signalizaciją. Kitas medžiagas A. Š. pirko ir panaudojo savo įmonės UAB ,,Langenta“ pastato
bei butų Neringoje remontui. A. J. Š. ir M.
Š. gyvenamojo namo statyboms užbaigti skolinosi pinigų iš R. B.. Skolą šiam
asmeniui grąžino paimdami AB SEB banke 120 000 Lt kreditą ir įkeitę žemės
sklypą bei namą. Teismas nevertino atsakovų pateiktų sąskaitų, patvirtinančių,
kad jie turėjo 41 203,32 Lt santaupų, kurias skolino savo sūnui A. Š. buto Benediktinių g. pirkimui. Tuo metu namas jau buvo
pastatytas, buvo vykdomi įrengimo darbai. Kadangi atsakovai pinigus paskolino
sūnui A. Š., buvo priversti namo įrengimui skolintis
lėšas iš R. B.. Atsakovas A. Š. su ieškove buvo nutarę
parduoti savo butą, todėl prašė laikinai išnuomoti namą, iki nusipirks kitą
butą, tačiau jų santykiai pablogėjo, pinigus už parduotą butą jie pasidalijo, o
kito buto neįsigijo. Pati ieškovė nurodė, kad visus ūkinius reikalus tvarkė
vyras, o ne ji, todėl ir namo nuomos sandoris buvo sudarytas su A. Š.. Sutartis yra realiai vykdoma ir
A. Š. moka nuomos mokestį.
3.
Teismas turėjo vertinti įrodymus,
ar ieškovė ir atsakovas A. Š. disponavo lėšomis,
reikalingomis žemės sklypo pirkimui ir gyvenamojo namo statybai. Ieškovė tokių
įrodymų teismui nepateikė. Pagal pajamas pastatyti namo, kas ieškovės vertinimu
kainavo 600 000 Lt, ieškovė neturėjo lėšų. Teismas turėjo atsižvelgti į tai,
kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ieškovė ir A.
Š. per 2000-2006 metus įsigijo nekilnojamojo turto už 178 283 Lt bei baldus
už 23 000 Lt. Be to, remontavo įsigytas gamybines patalpas Savanorių pr.,
Kaune, bei butus Nidoje, įsigijo brangius automobilius.
4.
Teismas netinkamai taikė ir
aiškino CPK 197 straipsnio 2 dalį. Teismas šios normos nuostatas galėjo taikyti
tik tuo atveju, jei atsakovai nebūtų pateikę oficialių rašytinių įrodymų,
patvirtinančių nuosavybės teises. Teismas, spręsdamas žemės sklypo pirkimo ir
nuosavybės klausimus, rėmėsi prieštaringais parodymais liudytojų, nedalyvavusių
žemės sklypo pirkime ir nežinančių jo pirkimo aplinkybių. Šių aplinkybių
nežinojo ir pati ieškovė. Nors ieškovė teigė, kad žemės sklypas pirktas ir namo
statyba buvo vykdoma šeimos pinigais, tačiau ji pati pripažino, kad namuose
pinigų vyras nelaikė, o viską pirko iš nelegaliai gautų pajamų. Apie tokių
aplinkybių buvimą ji įrodymų nepateikė.
5.
Teismas nepagrįstai taikė CK 1.87
straipsnį. Teismas, spręsdamas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties
pripažinimo negaliojančia klausimą, į bylą neįtraukė sklypo pardavėjos bei
notarės, tvirtinusios sutartį. Nebuvo išreikalauta žemės sklypo pirkimo
medžiaga. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11, 22 straipsnius
leidimas statyti gyvenamąjį namą ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas
yra nuosavybės teisę nustatantys dokumentai. Jų nepripažinus negaliojančiais,
teismas neturėjo pagrindo namo nuosavybės teises pripažinti ieškovei ir A. Š.. Teismas pripažino nuosavybės teises į namą ieškovei
ir A. Š., tačiau paskolos mokėjimą pagal 2007 m. birželio
6 d. kredito sutartį nepagrįstai paliko mokėti atsakovams A. J.
Š. ir M. Š., tuo pažeisdamas CK 1.5 straipsnyje
nustatytus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Ieškovės R. Š. atstovė atsiliepime
į atsakovų apeliacinį skundą prašo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą palikti
nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime
pažymima, kad teismas sprendimą priėmė išsamiai įvertinęs įrodymų visumą,
aiškiai motyvuodamas, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus vertina
kritiškai. Teismas vertino ne tik žemės sklypo įsigijo sandorį, tačiau ir jo
įsigijimo motyvus, tikslus, šalių elgesį po sklypo įsigijimo. Įrodymų visuma
patvirtina, kad žemės sklypas įsigytas R. ir A. Š. šeimos namo statybai, turint
tikslą jame gyventi. Apeliantų argumentas, kad nebuvo išreikalauta visa žemės
sklypo pirkimo medžiaga, nėra susijęs su priimto sprendimo teisingumu.
Statybinės medžiagos įsigytos A. ir R. Š. vardu ir panaudotos ginčo namo
statybai bei įrengimui. Teismas pagrįstai nustatė, jog nėra rašytinių įrodymų
apie tai, kad paskola atsakovams buvo suteikta, kad pinigai panaudoti būtent
gyvenamojo namo statybai. Atsakovai M. ir A. J. Š. neturėjo
finansinės galimybės įsigyti ginčo turto. Teismas tinkamai pagrindė CPK 197
straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymą. Apeliantai nepagrindė papildomų
asmenų dalyvavimo būtinumo procese. Atsakovų paskolos iš banko faktas nesusijęs
su namo statyba.
IV. Kasacinės instancijos teismo pateikti byloje
išaiškinimai ir nurodymai
Lietuvos
apeliacinis teismas 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Kauno apygardos
teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 5 d.
nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d.
nutartį ir perdavė bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo
apeliacine tvarka. Kasacinis teismas pažymėjo, kad esminė įrodinėtina aplinkybė
dėl ginčijamos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties yra ta, kas buvo
faktinis žemės sklypo pirkėjas, ar sutampa sutartyje nurodytas pirkėju asmuo su
faktiškai pirkusiu ir mokėjusiu pinigus už perkamą sklypą asmeniu. Būtina
nustatyti, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė pirkėjo
teises bei pareigas (atsiskaitė su pardavėju, priėmė sutarties objektą, jį
valdė, naudojo ir juo disponavo). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su
netikrąja šalimi (ginčijamu atveju – pirkėju) konstatuoti būtina nustatyti, kad
tikroji, o ne apsimestinė (statytinė) šalis derėjosi dėl sutarties sąlygų,
įgijo bei vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį. Byloje
reikia išaiškinti, kuris asmuo iš kokių lėšų faktiškai mokėjo už
pirkimo-pardavimo sutartimi nupirktą žemės sklypą. Aplinkybės, kas ir kokiomis
lėšomis atsiskaitė už perkamą žemės sklypą, išaiškinimas yra reikšmingas,
sprendžiant tiek sandorio dalies pripažinimo apsimestiniu klausimą, tiek ginčo
turto pripažinimo bendrąja jungtine arba, jeigu būtų nustatyta, kad lėšos buvo
mokamos už nupirktą sklypą konkrečiomis dalimis abiejų bylos šalių, bendrąja
daline nuosavybe. Byloje reikia atskleisti, kurios priežastys lėmė, kad buvo
sudaromi apsimestiniai sandoriai dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties
ir gyvenamojo namo statybos, neįforminant jų sutuoktinių R. ir A. Š. vardu, nors
kitas sutuoktinių įsigytas nekilnojamasis turtas pirktas jų vardu. Būtina
nustatyti ir įvertinti aplinkybes dėl žemės sklypo sandorio dalies dėl pirkėjo
pripažinimo apsimestiniu pagrįstumo. Įrodinėdama nuosavybės teisių įgijimo
pagrindą ieškovė ne ginčija nekilnojamojo turto registre atliktą nuosavybės
teisių registraciją ir duomenis apie ją, o siekia teismine tvarka įrodyti
nuosavybės teisių įgijimo teisinį pagrindą, kuris gali būti nustatomas
remiantis visomis įstatyme leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Žemės sklypo
pirkimo-pardavimo sutartis ir namo pastatymas yra savarankiški teisiškai
reikšmingi faktai sprendžiant dėl nuosavybės teisių pripažinimo asmenine,
bendrąja jungtine ar bendrąja daline nuosavybe į šiuos nekilnojamus daiktus. Pripažinimas
namo statytojais ieškovės ir A. Š. negali nulemti išvados,
kad ir žemės sklypo savininkai yra R. ir A. Š.. Galimybę
statyti namą kitam asmeniui, negu statytojui, gavusiam statybos leidimą
nuosavybės teise priklausančiame sklype, galėjo nulemti ir artimi giminystės
ryšiai. Nustačius, kad šeimos (sutuoktinių R. ir A. Š.) lėšomis, neturtiniais
įnašais buvo įgytas žemės sklypas ir pastatytas namas, šio turto nuosavybės
teisinė registracija ieškovės sutuoktinio motinos (A. J. Š.)
vardu neatspindėtų šeimos turto sukūrimo, dėl to tokia padėtis negalėtų būti
laikoma sąžininga abiejų sutuoktinių teisėtų interesų pusiausvyra. Kasacinio
teismo nurodyta, kad tikslintinos ir faktinės aplinkybės dėl lėšų namo statybai
panaudojimo kilmės, todėl reikia nustatyti, ar R. ir A. Š. turėjo
realių finansinių galimybių apmokėti perkamo žemės sklypo kainą bei statyti
namą. Byloje nepateikta duomenų apie A. Š. gautas pajamas
iš verslo ir jų panaudojimą žemės sklypo pirkimui, taip pat kad ieškovė ar A. Š. būtų vedę derybas ir atsiskaitę su žemės sklypo
pardavėja. Kasacinio teismo nurodymu, būtina pasisakyti ir dėl to, ar
pasikeitus turto, įkeisto hipotekos kreditoriaus (trečiojo asmens) AB SEB banko
naudai, savininkams nenukentės šio kreditoriaus interesai.
V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos
aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl pakartotinai apeliacine tvarka nagrinėjamoje
byloje tirtinų aplinkybių ir vertintinų apeliacinio skundo argumentų
CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Apeliacinis procesas
yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti
neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007,
2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą
išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Šio proceso paskirtis - analizuojant faktinį ir teisinį bylos duomenų turinį, t.y.
tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas
teisingai nustatė bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms
- ar teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Procesinis šios
apeliacijos ypatumas yra tas, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m.
vasario 5 d. nutartimi grąžino bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo, todėl
šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo
patikrinimas bei įvertinimas neatsiejamas nuo būtinumo laikytis šioje byloje
pateiktų kasacinio teismo išaiškinimų bei nurodymų.
Apeliaciniame skunde keliama ginčo žemės sklypo
pardavėjos ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį tvirtinusio notaro
įtraukimo į bylos nagrinėjimą problema. Kasacinio teismo 2010 m. vasario 5 d.
nutartyje pažymėta, kad šioje byloje nesprendžiama nei dėl ginčo žemės sklypo
pardavėjo, nei dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį tvirtinusio notaro
teisių ir pareigų, nes byloje sandoris, kurio teisėtumas tikrinamas, yra
įvykdytas, dėl jo įvykdymo fakto šalių ginčo nėra, ginčo dalykas taip pat nėra
notaro veiksmai sandorio tvirtinimo metu. Nurodytas atsakovų skundo argumentas
kasacinio teismo pripažintas teisiškai nepagrįstu, todėl bylą apeliacine tvarka
nagrinėjant iš naujo nebeanalizuojamas ir nevertinamas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios
instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 197 straipsnio 2 dalį, kuri
byloje galėjo būti taikoma tik tuo atveju, jei atsakovai nebūtų pateikę
oficialių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jų nuosavybės teises į žemės sklypą
ir gyvenamąjį namą. Pasak apeliantų, teismas, spręsdamas dėl ginčo turto
nuosavybės teisių priklausymo konkretiems savininkams, išvadų negalėjo grįsti
liudytojų parodymais, nes tokie liudytojų parodymai prieštarauja oficialiajam
rašytiniam įrodymui – Nekilnojamojo turto registro pažymėjimui, kuriame
įvardytas asmuo, esantis ginčo turto savininku (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
Analogiško turinio argumentas buvo pateiktas ir atsakovų kasaciniame skunde.
Atsakydama į šį argumentą, kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad byloje
liudytojų parodymais neginčijamas nekilnojamojo turto registrą tvarkančio VĮ
Registrų centro veiksmas, kuriuo buvo įregistruota ginčo turto nuosavybė
atsakovės A. J. Š. vardu. Registro tvarkytojas
įregistruoja daiktines teises, tarp jų ir nuosavybės teises į nekilnojamuosius
daiktus, šie duomenys nuo jų įrašymo laikomi tikri (Nekilnojamojo turto
registro įstatymo 3, 4 straipsniai). Byloje neginčijama nei nekilnojamojo turto
registro tvarkytojo atlikta ginčo turto nuosavybės teisių teisinė registracija
atsakovės A. J. Š. vardu, nei su nuosavybės teisėmis
susijusių duomenų įregistravimas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė
reikalavimą dėl jos ir atsakovo A. Š. daiktinių teisių –
bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybė teisės - pripažinimo į ginčo žemės
sklypą ir jame esantį gyvenamąjį namą. Šie nekilnojamojo turto objektai
įregistruoti ne kurio nors iš sutuoktinių R. Š. ir A. Š., bet kito asmens - atsakovės A. J. Š.
nuosavybės teise. Ieškinio reikalavimais ginčijami atsakovės A. J. Š. nuosavybės teisių į žemės sklypą ir jame pastatytą
gyvenamąjį namą įgijimo pagrindai, tvirtinant, kad žemės sklypas įgytas, o
namas sukurtas (pastatytas ir įrengtas) sutuoktinių – ieškovės R.
Š. ir atsakovo A. Š. lėšomis bei darbu. Nagrinėjamoje
byloje negalioja sutuoktinių daiktinių teisių į santuokoje įgytą turtą lygybės
įstatyminė prezumpcija (CK 3.87 str.), kadangi ginčo turtas įregistruotas ne
sutuoktinių, o kito asmens vardu. Taigi, byloje ginčo ir įrodinėjimo dalykas
yra teisinis pagrindas, kuriuo ieškovė R.
Š. pretenduoja į nuosavybės teisių įgijimą. Tokiu atveju vadovaujantis
įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis ieškovė turi pareigą pateikti
įrodymus, kurių pagrindu būtų galima padaryti išvadą, kad ginčo turtas įgytas
ir/ arba sukurtas jos ir sutuoktinio (atsakovo) A. Š. lėšomis,
darbu ar kitais būdais, todėl turi bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės
teisinį statusą. Pagal CK 4.47 straipsnio 1 ir 4 punktus nuosavybės teisė, be
kitų įstatyme įvardytų pagrindų, įgyjama pagal sandorius, taip pat pagaminant
(sukuriant) daiktą. Įrodinėdama ieškiniu nuosavybės teisių įgijimo pagrindą
ieškovė ne ginčija nekilnojamojo turto registre atliktą nuosavybės teisių
registraciją ir duomenis apie ją, o siekia teismine tvarka įrodyti nuosavybės
teisių įgijimo teisinį pagrindą, kuris gali būti nustatomas remiantis visomis
įstatyme leistinomis (CPK 177 straipsnis) įrodinėjimo priemonėmis. Esant
tokioms aplinkybėms nelaikytinas reikšmingu apeliacinio skundo argumentas, kad
pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 197 straipsnio 2 dalį dėl
oficialių rašytinių dokumentų įrodomosios galios. Turto įregistravimo vieno iš
atsakovų vardu faktas nelaikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, paneigiančiu
kitas byloje įrodinėtinas aplinkybes, nes ginčo dalykas tiesiogiai susijęs su
daiktinėmis nuosavybės teisėmis į tą turtą. Išsprendus ginčą dėl daiktinių
teisių, teismo sprendimas yra įstatyme numatytas pagrindas įregistruoti
nekilnojamąjį turtą pagal šio sprendimo dalyką (Nekilnojamojo turto registro
įstatymo 22 straipsnio 2 punktas). Nagrinėjamoje byloje priimtoje kasacinio
teismo nutartyje yra pažymėta, kad teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas
daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimas, yra savarankiškas teisinis
pagrindas įregistruoti tas daiktines teises registre (Nekilnojamojo turto
registro įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tas pat taikytina ir
individualaus teisės akto – statybos leidimo išdavimui ar perregistravimui
vieno ar kito asmens vardu bei statinio pripažinimo naudoti akto turiniui.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų,
susijusių su ginčo gyvenamojo namo statybos leidimo ir statinio pripažinimo
naudoti akto dalių pripažinimo negaliojančiomis. Ieškovė dėl teismo sprendimo
dalies, kuria atmesta dalis ieškinio reikalavimų, apeliacijos neteikė, šį
sprendimo dalis taip pat nėra ir atsakovų apeliacinio skundo dalykas, todėl
teisėjų kolegija dėl šios sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo plačiau
nepasisako. Pažymėtina, kad atsakovų apeliacinio skundo argumentas, jog
nenuginčijus statybos leidimo ir duomenų turto registro duomenų bazėje, negali
būti įrodinėjamos kitų asmenų daiktinės teisės į registruojamą nekilnojamąjį
daiktą, yra teisiškai nepagrįstas.
Šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010
m. vasario 5 d. nutartyje konstatuota, kad pagrįstais laikytini atsakovų
paduoto kasacinio skundo argumentai, jog ieškovė iš esmės ginčija gyvenamojo
namo nuosavybės klausimą, tuo tarpu žemės sklypo įgijimo aspektai nebuvo
įrodinėjami, o tai nulėmė atitinkamus byloje priimtus teismų procesinius
sprendimus, kai žemės sklypo sandorio dalies dėl pirkėjo pripažinimo
apsimestiniu išvada padaryta be teisinės situacijos analizės. Kasacinio teismo akcentuota,
kad byloje nebuvo nustatytos ir teisiškai įvertintos aplinkybės dėl ginčo žemės
sklypo sandorio dalies dėl pirkėjo pripažinimo apsimestiniu pagrįstumo, nors
šie procesiniai veiksmai turėjo būti atlikti. Kasacinio teismo taip pat
nurodyta tikslinti aplinkybes dėl lėšų namo statybai panaudojimo kilmės,
ieškovės R. Š. ir atsakovo A.
Š. realių finansinių galimybių apmokėti perkamo žemės sklypo kainą bei
statyti namą, aiškintis duomenis dėl A. Š. pajamų iš
verslo ir jų panaudojimo žemės sklypo pirkimui, pasisakyti, ar pasikeitus
turto, įkeisto hipotekos kreditoriaus (trečiojo asmens) AB SEB banko naudai,
savininkams, nenukentės šio kreditoriaus interesai. Nurodytų aplinkybių
aiškinimas ir vertinimas yra pagrindinis šios apeliacijos dalykas. Atsižvelgdama
į kasacinio teismo nurodymus dėl byloje aiškintinų faktinių aplinkybių, teisėjų
kolegija 2010 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje pripažino, kad nagrinėjant bylą
apeliacine tvarka yra būtinas atsakovų Anastazijos J. Š. ir
A. Š. dalyvavimas, taip pat nutarė pakartotinai kviesti ir
apklausti liudytoja ginčo žemės sklypo pardavėją I. B. S..
Šioje byloje priimtoje kasacinio teismo 2010 m.
vasario 5 d. nutartyje, be kita ko, nurodyta, kad apeliacinės instancijos
teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir
pagrįstumą, gali padarytas klaidas ištaisyti pareikalaudamas iš šalių papildomų
įrodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos
laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų
(CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo
įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų
pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia
įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo
dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik
šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir
nerenka įrodymų savo iniciatyva. Rungimosi principo esmė yra tai, kad
nešališkas teismas nagrinėja šalių ginčą, todėl šalys privalo įrodyti tas
aplinkybes, kuriomis jos remiasi savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, t.
y. šalys procese turi būti aktyvios, siekdamos įrodyti tai, ką teigia. Jeigu
byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar
atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo
reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų
aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotoje praktikoje aiškinant ir taikant paminėtus principus,
pažymima, kad ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys,
o teismas turi spręsti bylą, vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų
pateiktus įrodymus, dispozityvumo, rungimosi, nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo
principai neleidžia teismui atlikti minėtų veiksmų už ieškovą ar kitą šalį (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-282/2004; 2007 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2007;
2008 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2008, ir kt.).
Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas ir pobūdis suponuoja išvadą, kad šalys bylos
nagrinėjimo metu turėjo galimybę netrukdomai įgyvendinti savo procesines teises
ir jomis laisvai disponavo, todėl ginčo šalys turi pareigą įrodyti tas
aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178,
179 str.). Apeliacinės instancijos teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje buvo
atkreiptas šalių ir jų atstovų dėmesys į šioje byloje kasacinio teismo
priimtoje nutartyje išdėstytus nurodymus dėl papildomai aiškintinų ir
tikslintinų faktinių bylos aplinkybių ir pasiūlyta pateikti papildomus įrodymus
savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Siekdamos patikslinti byloje
tiriamas aplinkybes atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus ieškovė ir
jos atstovė teikė prašymą apklausti naujus ir pakartotinai apklausti pirmosios
instancijos teisme parodymus jau teikusius liudytojus (t. 4. b. l. 119-120),
taip pat teikė žemės sklypo rinkos vertės nustatymo ginčo sandorio sudarymo
dieną ataskaitą, atsakovų A. J. Š. ir M.
Š. atstovas teikė R. Š. ir A. Š. 2007
m. vasario 15 d. teikto prašymo dėl teismo leidimo sudaryti buto pardavimo
sandorį kopiją. Šalių (atstovų) prašymai buvo patenkinti. Daugiau duomenų,
kurie galėtų turėti įrodomąją reikšmę vertinant šalių reikalavimų ir atsikirtimų
turinį sudarančias aplinkybes, šalys neteikė, todėl darydama išvadas dėl
ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo teisėjų kolegija rėmėsi bylos
medžiagoje jau buvusiais, taip pat šioje bylos nagrinėjimo stadijoje šalių papildomai
pateiktais įrodymais. Teisėjų kolegija savo išvadas grindžia laikydamasi
teisminėje praktikoje suformuota taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių
buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų
aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių
buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau
tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d.
nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr.
3K-3-416/2007; ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas įvertino žemės sklypo
pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl pirkėjo, sudariusio šią sutartį,
negaliojančia kaip apsimestinai sudarytą bei pripažino žemės sklypą ir jame
pastatytą gyvenamąjį namą bendrąja jungtine ieškovės R. Š. ir
atsakovo A. Š. nuosavybe. Apeliantai nesutinka su tokiu
įvertinimu, teigdami, kad būtent jie buvo tikroji ginčijamo sandorio šalis, nes
vedė derybas ir atsiskaitė su žemės sklypo pardavėja, gavo namo statybos tame
sklype leidimą, jų vardu buvo pastatytas ir pripažintas tinkamu naudoti
gyvenamasis namas, sklypas ir namas teisiškai įregistruoti jų nuosavybe, o sūnų
A. Š. jie tik pasitelkė padėti jiems pasistatyti namą jų
įsigytame žemės sklype. Ieškovė aplinkybę, kad ji su atsakovu A.
Š. santuokoje įsigijo nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą ir gyvenamąjį namą,
įrodinėjo rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais, kurių teismui pakako
padaryti išvadai dėl dalies ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Su tokia teismo
išvada galima sutikti tik dėl ieškovės materialiojo reikalavimo, susijusio su
jos daiktinėmis teisėmis į gyvenamąjį namą.
Dėl ginčijamo sandorio pripažinimo apsimestiniu dėl jo
sudarymo su netikrąja šalimi
Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu
apeliacinės instancijos teismas gali padaryti priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų, nei jas padarė pirmosios instancijos
teismas. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius
įrodymus, taikydamas teisę, gali padaryti tokias pačias arba skirtingo turinio išvadas, nei tos, kuriomis rėmėsi
pirmosios instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009). Įrodymų vertinimas pagal CPK
185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti
reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo
įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo
įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris
sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų
turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio
atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė kuri nors
iš sandorio šalių. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai
išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios
sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su
tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį
sandorį įgyja kitas asmuo - tikroji sandorio šalis (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario mėn. 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-44/2011; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2010;
2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009, ir kt.).
Būtent šiuo pagrindu ieškovė prašė ginčijamą žemės sklypo pirkimo-pardavimo
sutartį pripažinti negaliojančia dėl pirkėjo, teigdama, kad sutartyje pirkėja
nurodyta atsakovė A. J. Š. buvo tik statytinė, nes
tikroji sandorio šalis – žemės sklypo pirkėjai esą ieškovė R.
Š. ir jos sutuoktinis A. Š.. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris,
sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra
apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma,
neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti
sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį
sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai. Kita vertus,
aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – sudarytas ne to asmens,
kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti. Pareiga įrodyti aplinkybę,
kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip
sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Sprendžiant
klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma
svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos
kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik
formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir
neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš
tikrųjų naudojosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Tokioje byloje esminė įrodinėtina
aplinkybė yra ta, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo
sutartį, ar sutartyje kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai
reikalavimo teisę įsigijusiu ir už ją atsiskaičiusiu asmeniu. Be to,
įrodinėtina yra ir ta aplinkybė, ar sutartyje nurodytas asmuo kaip pirkėjas
turėjo lėšų atsiskaityti už parduodamą turtą. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs
ne dėl teisinio rezultato, kurio siekė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties
šalys; jos pripažįsta pirkimo–pardavimo teisinius santykius, tačiau esminis
ginčas yra dėl sutarties šalies, pirkėju sutartyje nurodyto asmens atitikties
tikrajam šio teisinio santykio subjektui. Taigi, sprendžiant klausimą dėl
sandorio pripažinimo apsimestiniu, įrodinėjimo dalyką lemia sandorio rūšis bei
faktinis reikalavimo pagrindas, t.y. dėl kurių sandorio dalių (sąlygų) vyksta
ginčas. Šioje byloje priimtoje kasacinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartyje
pažymėta, kad esminė įrodinėtina aplinkybė yra tai, kas buvo faktinis žemės
sklypo pirkėjas, ar sutampa sutartyje nurodytas pirkėju asmuo su faktiškai
pirkusiu ir mokėjusiu pinigus už perkamą sklypą asmeniu. Dėl to būtina
nustatyti, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė pirkėjo
teises bei pareigas (atsiskaitė su pardavėju; priėmė sutarties objektą, jį
valdė, naudojo ir juo disponavo).
Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su
pirmosios instancijos teismo išvadomis, sprendžia kad ieškovė neįrodė, jog ji
ir/ar jos sutuoktinis A. Š. tarėsi (derėjosi) su pardavėja
I. B. S. dėl ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo
(įsigijimo). Byloje nėra įrodymų, paneigiančių atsakovų nurodytas aplinkybes,
kad informaciją apie I. B. S. ketinimą parduoti sodo
žemės sklypą sužinojo ir su ja dėl ginčo žemės sklypo galimo įsigijimo tarėsi
atsakovė A. J. Š.. Tiek pirmosios instancijos, tiek
apeliacinės instancijos teisme sklypo pardavėja I. B. S. nuosekliai
aiškino, kad apie ketinamą parduoti žemės sklypą ji savo darbovietėje
išsikalbėjo su bendradarbe A. J. Š., kuri susidomėjo šiuo
ketinimu, pasiūlydama sklypą parduoti jai. Apeliacinės instancijos teismo
posėdyje ginčo žemės sklypo pardavėja I. B. S. paliudijo iš
esmės tas pačias žemės sklypo pardavimo aplinkybes, kurias nurodė ir pirmosios
instancijos teisme (t. 3, b. l. 61-62). Pasak liudytojos I. B.
S., A. J. Š. kalbėjo, kad sklypą norinti pirkti sau,
o kokiu tikslu nori pirkti ir ką su juo ruošiasi daryti – liudytoja
neklausinėjusi. Aplinkybės, kad dėl žemės sklypo pardavimo ir sandorio kainos
tarėsi tiktai žemės sklypo pardavėja I. B. S. ir pirkėja
A. J. Š., byloje nepaneigtos. Žemės sklypo pardavėja I. B. S. paaiškino, kad dėl kainos su pirkėja iš esmės
nesiderėjo, nes sutarė parduoti sklypą už pirkėjos pasiūlytą kainą – 15 000 Lt,
nes, pasak pardavėjos, tuo metu buvo panašios į pasiūlytą kainos. A. J. Š. patvirtino, kad parduodamo sklypo kaina – 15 000 Lt
nebuvo „dideli pinigai“, todėl pardavėjai sutikus už tokią kainą parduoti
sklypą, daugiau ir nebesiderėjo. Liudytoja I. B. S. taip
pat patvirtino aplinkybę, kad sklypo pirkėja A. J. Š. buvo
atvykusi apžiūrėti perkamą sklypą, tačiau dabar nebeatmena, ar viena, ar kartu
su vyru M. Š.. Atsakovė A. J. Š. aiškino,
kad su vyru M. Š. buvo nuvykusi apžiūrėti I. B. S. parduodamo sklypo. Atsakovas M. Š. teisme
aiškino, kad jis su žmona tarėsi dėl sklypo pirkimo, nusprendė pirkti, nes „15
000 Lt kaina už tokį sklypą su blokais – tai nebrangu“ (t. 3, b. l. 59-60). Tiek
žemės sklypo pardavėja I. B. S., tiek sklypo pirkėja A. J. Š. byloje nuosekliai aiškino aplinkybes dėl atsiskaitymo
už perkamą sklypą aplinkybių. Pardavėja I. B. S. tvirtino,
kad pinigus už parduodamą sklypą ji gavusi nuvykus pas notarą (būnant notaro
„prieškambaryje“), kad pinigus – 15 000 Lt grynaisiais mokėjo A. J. Š., su kuria pas notarą jos buvo dviese. Analogiškas
aplinkybes nurodė ir sklypo pirkėja A. J. Š.. Ji teigė už
sklypą pardavėjai sumokėjusi savo pinigais iš turimų santaupų. Nors ieškovė
pateikė teismui turto vertintojo išvadą apie tai, kad ginčo žemės sklypo rinkos
vertė ginčijamo sandorio sudarymo metu (2000 m. kovo mėn.) buvo 28 000 Lt,
tačiau ši aplinkybė nepaneigia žemės sklypo pardavėjos ir pirkėjos nurodytų
aplinkybių dėl jų laisva valia sutartos sandorio kainos. Liudytojos I. B. S. (pardavėjos) ir atsakovės A. J. Š. nurodytos
aplinkybės dėl ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo aplinkybių
nebuvo paneigtos kitais objektyvaus turinio įrodymais. Šias aplinkybes
patvirtino atsakovai M. Š. ir A. Š..
Atsakovas A. Š., be kita ko, aiškino, kad 2000 metais jis
sklypo paieška nesidomėjo, nes tuo metu su verslo partneriu R. B. ieškojo
patalpų (nedidelio cecho) savo įkurtos įmonės veiklai. Šį teiginį patvirtina
byloje esantys duomenys apie atsakovo A. Š. 2000 m.
sausio 12 d. sudarytą sandorį įsigyjant gamybines patalpas verslo veiklai vykdyti
(t. 1, b. l. 147). Jis teigė žinojęs, kad sklypą surado ir nutarė pirkti tėvai,
jis tik pataręs jiems sklypą pirkti, tačiau šiame sandoryje nedalyvavo, prie
žemės sklypo pirkimo neprisidėjo. Įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, teisėjų
kolegija daro išvadą, kad ieškovė neįrodė ieškinyje išdėstytų aplinkybių apie
tai, jog ji su vyru A. Š. 2000 m.
pavasarį „nusižiūrėjo“ sklypą namui statyti, jog jiems suradus sklypą su
pamatais, vyras toliau pats tvarkė pirkimo-pardavimo reikalus bei derėjosi su
pardavėju, vyko pas notarą ir sumokėjo už žemės sklypą šeimos pinigais, gi vyro
tėvai net neketino įsigyti sklypo. Ieškovės iniciatyva apklausti liudytojai
nepatvirtino aplinkybių, kurios būtų reikšmingos įrodinėjant, kad faktiškai
ginčo sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis,
tai yra ginčijant sandorį jo apsimestinumo pagrindu (dėl žemės sklypo suradimo
aplinkybių, derybų su žemės sklypo pardavėju prieš perkant sklypą, atsiskaitymo
su juo sudarant sandorį faktų).
Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis
grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, todėl ne atsakovai turėjo paneigti
ieškovės nurodytą aplinkybę, esą jie neturėjo pajamų žemės sklypui už nurodytą
kainą įsigyti, o priešingai – ieškovė, tvirtindama, kad atsakovai nebuvo
finansiškai pajėgūs įsigyti žemės sklypą, privalėjo pateikti įrodymus tokiam
faktui patvirtinti (CPK 12, 178 str.). Byloje neįrodytos aplinkybės, kad žemės
sklypo pirkėja neturėjo finansinių galimybių įsigyti žemės sklypą, kad ji
nepriėmė žemės sklypo įgijėjo teisių ir pareigų bei jų neįgyvendino. Atsakovė
A. J. Š. nuosekliai tvirtino, kokiu būdu ji su vyru buvo
sukaupę pakankamai santaupų, kad įstengtų įsigyti žemės sklypą už sutartą su
pardavėja kainą. Šią aplinkybę patvirtina duomenys atsakovų A. J.
Š. ir M. Š. vienkartinėje turėto turto
deklaracijoje, kurioje jie deklaravo 2003 m. gruodžio 31 d. banke ir ne banke
turėję 243 710 Lt lėšų (t. 2, b. l. 153b-153d). Tuo tarpu išanalizavus A. Š. 2000 m. pajamų ir turto deklaraciją matyti, kad 2000
m. eigoje buvo fiksuojamas tik gamybinių patalpų pagal 2000 m. sausio 12 d.
sutartį už 17 000 Lt įsigijimas, tokiu būdu deklaracijoje nurodant turėtų
santaupų pokytį – sumažėjimą nuo 42 000 Lt iki 25 000 Lt (t. 1, b. l. 43-47).
Ieškovės R. Š. 2000 m. turto ir pajamų
deklaracijoje joks turimas turtas ir lėšos nefiksuojami (t. 1, b. l. 48-52). A. Š. 2001 m. pajamų ir turto deklaracijoje (t. 1, b. l.
53-56) vėlgi fiksuojamas 25 000 Lt lėšų ne banke turėjimas, o metų pabaigoje –
jų sumažėjimas iki 13 000 Lt. Nurodyti duomenys paneigia ieškovės įrodinėtas
aplinkybes, kad atsakovai A. J. ir M. Š. finansiškai
nebuvo pajėgūs įsigyti sklypą pagal ginčijamą sutartį, kad sklypą faktiškai
įsigijo ir ginčijamą sandorį sudarė jos sutuoktinis A. Š.,
mokėdamas už pirkinį šeimos lėšomis. Byloje esantys duomenys taip pat leidžia
daryti išvadą, kad A. J. Š. priėmė perkamą žemės sklypą, įgijo
iš ginčo sutarties kylančias teises ir pareigas bei jomis naudojosi, valdo
sklypą ir juo disponuoja. Tokias aplinkybes patvirtina šie teisiškai reikšmingi
faktai: daiktinių teisių įregistravimas į žemės sklypą Nekilnojamojo turto
registre, leidimo sklype statyti gyvenamąjį namą gavimas, disponavimo sklypu
teisės praktinis įgyvendinimas juo užtikrinant skolines prievoles (sklypo
įkeitimo sandorio sudarymas), narystė sodų bendrijoje, kurioje yra žemės
sklypas, ir bendrijos nario prievolių vykdymas, mokesčių už žemės sklypą sodų
bendrijoje mokėjimas (t. 3, b. l. 157-158).
Teisėjų kolegija, byloje esančių įrodymų visumos
įvertinimo pagrindu daro išvadą, kad ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, jog
abi ginčijamo sandorio šalys siekė sudaryti apsimestinį sandorį, turėdamos
tikslą pridengti tikrąjį žemės sklypo pirkėją. Nenustatyta aplinkybių,
patvirtinančių, kad sklypo pardavėja I. B. S. siekė
sudaryti ir sudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ne su A. J. Š., o su A. Š. ir/ar
R. Š.. Pažymėtina, kad šaliai,
siekiančiai įrodyti sandorio apsimestinumą, nepakanka įrodyti vienos ginčijamo
sandorio šalies ar trečiųjų asmenų, nebuvusių ginčijamo sandorio šalimi, valios
ydingumo. Kadangi pirkimo-pardavimo sutarties šalys yra dvi, todėl būtina
įrodyti jų abiejų valią sudaryti apsimestinį sandorį (žr. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje
Nr. 3K-3-45/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. birželio 20 d. sprendimą,
priimtą civilinėje byloje Nr. 2A–239/2006). Byloje nėra įrodymų apie pardavėjos
valią sudaryti su pirkėja apsimestinį žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį.
Byloje nepateikta įrodymų, kad pardavėja I. B. S.,
sudarydama ginčo sutartį, būtų žinojusi, jog A. J. Š. esanti
tik A. Š. ar kokio kito asmens statytinė, o iš tikrųjų
būtų turėjusi tikslą sudaryti tikrąjį sandorį būtent su R. Š.
ir/ar A. Š.. Neįrodyta, kad tiek I. B.
S. (žemės sklypo pardavėja), tiek A. J. Š. (žemės
sklypo pirkėja) siekė pridengti kitą tokios pat rūšies sandorį dėl kitos
tikrosios sandorio šalies - pirkėjo. Teisėjų kolegija pagal šalių procesiniuose
dokumentuose nurodytas ir byloje nustatytas 2000 m. kovo 31 d. žemės sklypo
pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, aukščiau išdėstytus teisminio
ginčo bei sandorio šalių (pardavėjo ir pirkėjo) paaiškinimus, liudytojų
parodymus, taip pat byloje esančius rašytinius įrodymus įvertinusi ginčo
sutartį sudariusių asmenų tikruosius ketinimus, šalių elgesį iki ir po
sutarties sudarymo, sprendžia, kad ieškovės nurodytu pagrindu ginčijamo
sandorio ydingumas yra neįrodytas, nes nepakanka faktinių duomenų konstatuoti,
jog sudarant ginčo sutartį jos šalis - pirkėja A. J. Š. veikė
tik kaip statytinis, o tikrieji žemės sklypo pirkėjai buvo atsakovas A. Š. ir ieškovė R. Š..
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškinio reikalavimus dėl
ginčijamo sandorio dalies (dėl pirkėjo) pripažinimo negaliojančia ir žemės
sklypo pripažinimo bendrąja jungtine ieškovės ir atsakovo A.
Š. nuosavybe, todėl atitinkamos teismo sprendimo dalys naikinamos. Dėl šių
ieškinio reikalavimų teisėjų kolegija priima kitą sprendimą – juos atmeta.
Dėl ieškovės daiktinių teisių į gyvenamąjį namą
Įstatymais nedraudžiama ant vienam asmeniui nuosavybės
teise priklausančio žemės sklypo kitam asmeniui statyti pastatus ar kitokius
nekilnojamuosius daiktus, taip pat sudarinėti sandorius dėl pastatų ar
nekilnojamųjų daiktų, esančių kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype.
Šioje byloje priimtoje kasacinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartyje
akcentuota, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis ir namo tame sklype
pastatymas yra savarankiški teisiškai reikšmingi faktai sprendžiant dėl
nuosavybės teisių pripažinimo asmenine arba bendrąja jungtine, ar bendrąja
daline nuosavybe į šiuos nekilnojamuosius daiktus.
Vien pripažinimas fakto, kad atsakovė A. J. Š. buvo tikroji žemės sklypo įgijėja ir teisėtai valdo šį
sklypą savininko teisėmis, savaime negali nulemti išvados, kad tikraisiais
gyvenamojo namo tame žemės sklype statytojais ir faktiniais pastatyto namo
savininkais negali būti sutuoktiniai ieškovė R. Š. (žemės
sklypo savininkės marti) ir atsakovas A. Š. (žemės sklypo
savininkės sūnus). Pažymėtina, jog galimybę statyti namą kitam asmeniui, negu
statytojui, gavusiam statybos jam nuosavybės teise priklausančiame sklype
leidimą, dažnai nulemia artimi giminystės ryšiai. Nustačius, kad šeimos
(sutuoktinių R. ir A. Š.) lėšomis, neturtiniais įnašais bei darbu atsakovei A. J. Š. priklausančiame žemės sklype buvo pastatytas namas,
šio daikto nuosavybės teisinė registracija ieškovės sutuoktinio A. Š. motinos A. J. Š. vardu
neatspindėtų šeimos turto sukūrimo, tokia padėtis negalėtų būti laikoma
sąžininga įstatyme įtvirtintam abiejų sutuoktinių teisėtų interesų pusiausvyros
principui.
CPK 185 straipsnyje numatyta, kad teismas įvertina
byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir
objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu,
išnagrinėjimu. Kaip jau pažymėta aukščiau, įrodinėjimo civiliniame procese
specifika yra ta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių
buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau
tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi pagal CPK 185 straipsnį
vertinant įrodymus, taikomas tikimybių pusiausvyros principas, kurio turinys ne
kartą atskleistas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m.
spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2009, 2009 m. balandžio 28
d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008, 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-316/2008, 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-199/2005, ir kt.). Vadovaujantis CPK 176 straipsnio 1 dalies
nuostatomis, tą ar kitą įrodinėjamą faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu
byloje esančių įrodymų visumos pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to
fakto buvimu. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas
sprendžiamas vadovaujantis tikimybių balansu. Tai reiškia, kad nėra
reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti
įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys duomenys leidžia padaryti labiau tikėtiną
išvadą dėl tam tikro fakto buvimo. Visais atvejais įrodymų pakankamumo
klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį
ir kitas svarbias aplinkybes. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo
taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia
savo reikalavimus ar atsikirtimus. Kitaip sakant, CPK 178 straipsnyje,
nustatančiame įrodinėjimo naštos paskirstymą, įtvirtinta norminė taisyklė, kad
įrodinėja tas, kas tvirtina.
Nagrinėjamoje byloje pateiktos sąskaitos faktūros, prekių
pirkimo čekiai, krovinių gabenimo važtaraščiai, sutartys ir kiti prekių bei
paslaugų įgijimą fiksuojantys rašytiniai duomenys (t. 1, b. l. 69-134; t. 2, b.
l. 59-103) patvirtina statybinių medžiagų įsigijimą namui statyti bei paslaugų
jam eksploatuoti (aptarnauti) suteikimą ieškovės sutuoktinio A.
Š. vardu. Apeliantai nepateikė jokių papildomų įrodymų, kuriais remiantis
būtų galima sutikti su teigimu, jog jų sūnus A. Š. visoms
reikalingoms namui statyti medžiagoms įsigyti naudojo apeliantų duotas lėšas ir
visas medžiagas pirko ne savo, o apeliantų reikmėms. Pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismo posėdžiuose apklausti liudytojai - buvę R. ir A. Š. šeimos
draugai, ginčo žemės sklypo kaimynė iš esmės patvirtino ieškovės nurodytas
aplinkybes apie tai, kad ginčo gyvenamąjį namą ieškovės ir atsakovo šeima statė
kaip savo šeimos būstą, siekdami patenkinti savo gyvenimo ir buities poreikius.
Remdamasi aukščiau nurodytais rašytiniais įrodymais bei ieškovės iniciatyva
pakviestų liudyti asmenų paaiškinimais, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios
instancijos teismas, grindžia išvadas apie R. Š. ir A. Š. bendrosios jungtinės nuosavybės į gyvenamąjį namą
kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype sukūrimą. Teisėjų kolegijos
įsitikinimu, apeliantai šių įrodymų priešingais įrodymais nepaneigė.
Reikšminga faktinė aplinkybė, sutvirtinanti išvadą dėl
ieškovės ir atsakovo A. Š. gyvenamojo namo bendrosios
jungtinės nuosavybės sukūrimo, yra ieškovės ir atsakovo šeimos apsigyvenimas
ginčo name. Byloje nustatyta, kad baigus ginčo namo statybą ir įrengimą,
ieškovė su atsakovu ir dviem vaikais, pardavę turėtą šeimos gyvenamąjį būstą
įsikėlė gyventi į ginčo namą, ten persiveždami visus šeimos baldus ir kitus
apyvokos daiktus, naujai įsigijo ir integravo gyvenamojo namo virtuvės patalpoje
virtuvės baldus ir įrangą. Atkreiptinas dėmesys, kad gyvenamojo namo
individualaus išplanavimo ir jo įrengimo ypatumai (t. 2, b. l. 57-59) verčia
pagrįstai abejoti, ar jie atitiktų senesnio amžiaus asmenų poreikius. Nors
atsakovai teigia, kad ieškovės šeimai leista name apsigyventi (nuomos
pagrindais) tik laikinai, tokie teiginiai neatitinka faktinių aplinkybių dėl
namo projektavimo, įrengimo ir apstatymo specifinių ypatybių. Rašytiniai
įrodymai (sąskaitos, sutartys, pirkimo kvitai, važtaraščiai), taip pat
liudytojų G. K., J. P., R. P., I. S., V. K., R. K. parodymai patvirtina
aplinkybę, kad ginčo namas projektuotas, statytas, įrengtas, vidaus ir išorės
apdaila padaryta bei namas apstatytas ieškovės šeimos lėšomis ir darbu,
pritaikant gyvenimo jame sąlygas ieškovės keturių asmenų šeimai. Šios
reikšmingos aplinkybės duoda pagrindą nesutikti su apeliantų argumentais, esą
sūnui ir marčiai (atsakovui A. Š. ir ieškovei) su vaikais
jie leidę savo name pagyventi tik laikinai, iki šie įsigys kitą būstą vietoj
parduoto buto. Tokie apeliantų argumentai nepagrįsti įrodymais, o tik bylos
eigoje pateiktą A. Š. (nuomininko) ir A. J.
Š. (nuomotojos) pasirašytą nuomos sutartį teisėjų kolegija vertina
kritiškai ir atmeta kaip įrodymą dėl ieškovės šeimos apsigyvenimo ginčo name
teisinio pagrindo ir faktinių aplinkybių. Pažymėtina, kad apeliantai pripažino
ieškovės nurodytą aplinkybę, jog pardavus butą, pinigai tarp sutuoktinių R. ir
A. Š. buvo pasidalyti pervedant į kiekvieno jų sąskaitas, o tai reiškia, kad
jokio kito bendro turto už gautas pardavus butą lėšas jie neketino įsigyti.
Atsakovo A. Š. deklaruojamas teiginys, kad buvo
planuojama šeimai apsigyventi kitur suremontavus įsigytą butą Benediktinių
gatvėje, Kaune, taip pat nepagrįstas įrodymais.
Įrodinėjant aplinkybes dėl bendrosios jungtinės
gyvenamojo namo nuosavybės sukūrimo, aktualus ginčo šalių elgsenos ir veiksmų,
taip pat lėšų šiam daiktui sukurti kilmės ir panaudojimo aiškinimas. Atsakovai
A. J. Š. ir M. Š. tebegyvena (duomenys
neskelbtini), šalia turi garažą. Iki šiol jie turi du sodo žemės sklypus su
statiniais. Apeliantams susikūrus pakankamai geras gyvenimo, buities, užsiėmimo
ir laisvalaikio praleidimo sodo sklypuose sąlygas, kelia pagrįstų abejonių jų
aiškinimas, sulaukus garbaus amžiaus imtis dar ir gyvenamojo namo statybos,
reikalaujančios daug lėšų, darbo ir laiko sąnaudų, tam išnaudojant sukauptas
pinigines santaupas. Ketinimų įrengti ir pritaikyti gyvenamojo namo patalpas
pagal atitinkamus poreikius bei keltis gyventi į ginčo namą jie nebuvo pradėję
realizuoti ir jų neįgyvendino, nors ir deklaruoja turėtą svajonę gyventi
nuosavoje namų valdoje. Faktinės aplinkybės rodo, kad atsakovai A. J. Š. ir M. Š. ginčo namo statybos ir
įrengimo laikotarpiu tenkino kitus materialiuosius poreikius. 2004 m. rugsėjo 4
d. šalia turimo sodo sklypo jie nusipirko dar vieną žemės sklypą su sodo
nameliu (t. 2, b. l. 140). Atsakovai nepaneigė ieškovės nurodytos aplinkybės,
kad kitame jų turimame sodų bendrijos žemės sklype stovi teisiškai
neregistruotas pastatas, kuris ginčo namo statybos laikotarpiu buvo renovuotas
(šias aplinkybes iš dalies patvirtina prie bylos 2 tomo pridėtas 2007 m.
gruodžio 17 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas). M.
Š. 2007 m. balandžio 25 d. įformino ir po to teisiškai įregistravo buto Vilniuje
įsigijimą nuosavybėn pirkimo-pardavimo sandoriu. Taigi, šie rašytiniai duomenys
leidžia daryti išvadą, kad atsakovai A. J. Š. ir M. Š. ginčo namo statybos ir įrengimo laikotarpiu tenkino
kitas materialaus pobūdžio reikmes.
Į bylą pateikti duomenys apie oficialiuose apskaitos
dokumentuose fiksuotas ieškovės ir jos sutuoktinio A. Š. darbinės
veiklos pajamas. Ieškovės teigimu, atsakovas A. Š. nurodydavo
ne visas iš savo verslo gaunamas pajamas. Tokius teiginius iš dalies pagrindžia
šeimos turimas vertingas turtas – butai Neringoje, butas Kauno senamiesčio
zonoje, atsakovo A. Š. investicijos kuriant privatų
verslą ir įgyjant tam reikalingas negyvenamąsias patalpas. Pažymėtina, kad
butai Neringoje ir Kaune buvo įgyti ginčo namo statybos laikotarpiu, kas patvirtina,
kad A. Š. ir jo šeima turėjo pakankamai lėšų įvairiems
materialiniams poreikiams tenkinti. Darydama išvadas dėl ieškovės ir jos
sutuoktinio turimų lėšų pakankamumo ginčo namui statyti ir įrengti, teisėjų
kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į gyvenamojo namo statybos būdą bei
statybos trukmę. Gyvenamasis namas buvo statomas ekonomiškesniu ir taupesniu „ūkio
būdu“, rašytiniai duomenys rodo, kad pats atsakovas A. Š. rūpinosi
medžiagų įsigijimu ir pristatymu, namo statyboje pasinaudodavo savo verslo
įmonės paslaugomis ir darbuotojais. Gyvenamasis namas buvo statomas ir
įrengiamas pakankamai ilgą laiką (bylos duomenimis, pagal statybinių medžiagų
įsigijimo pradžios laiką - nuo 2000 m. liepos mėn. iki 2007 m.). Tokios
aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad sutuoktiniai R. ir A. Š.
per atitinkamą laikotarpį sukaupdavo tam tikrą kiekį lėšų, kurias galėdavo
skirti (panaudoti) atskiriems gyvenamojo namo statybos ir įrengimo darbams
atlikti. Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija, vadovaudamasi
civiliniame procese taikomu tikimybių pusiausvyros principu, laikosi nuostatos
dėl labiau įtikinamo fakto, kad ginčo gyvenamasis namas buvo statomas ir
įrengiamas ieškovės ir jos sutuoktinio A. Š. lėšomis,
kurios laikytinos šeimos lėšomis. Jeigu ir sutikti su atsakovų nurodoma
aplinkybe, jog pritrūkus lėšų gyvenamojo namo statybai užbaigti, jų teko
skolintis iš atsakovo A. Š. verslo partnerio R. B.,
teisėjų kolegija sutinka su ieškovės aiškinimu, kad tikrasis paskolos gavėjas
buvo A. Š.. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje liudytoju
apklausiamas R. B., be kita ko, nurodė, jog iš jo gautų paskolų grąžinimo
garantas buvo verslo partneris A. Š., su kuriuo jis ir
būtų suderinęs reikalus dėl suteiktos paskolos. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad
A. J. Š. vardu gautos paskolos iš banko, kuria buvo
atsiskaityta su R. B., grąžinimas buvo pradėtas atsakovo A.
Š. atliktais lėšų pervedimais į A. J. Š. banko
sąskaitą, iš kurios buvo nuskaitomos sumos paskolos grąžinimui. Tokios
aplinkybės leidžia pagrįstai manyti apie labiau tikėtiną faktą, kad paskola iš
banko A. J. Š. vardu iš tikrųjų buvo paimta A. Š. interesais. Atsakovai A. J. Š. ir
M. Š. nepateikė įrodymų apie savo arba jų nurodytų
skolintų iš R. B. lėšų panaudojimą ginčo namo statybai ir įrengimui. Remdamasi šioje
byloje pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais teisėjų kolegija aiškinosi
gyvenamojo namo statybai panaudotų lėšų kilmę bei šalių finansines galimybes
statyti namą. Atsakovai M. Š. ir A. J.
Š. nepateikė jokių naujų įrodymų dėl lėšų, kurios galėjo būti panaudotos
namo statyboje kilmės ir jų finansinių galimybių finansuoti namo statybą,
apsiribodami iš esmės tokio paties turinio paaiškinimais, kaip ir teiktais
pirmosios instancijos teisme. Atsakovas A. Š. jokių
papildomų duomenų apie iš verslo gautas pajamas ir jų naudojimą ginčo daiktams
įsigyti (sukurti) neteikė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovės
iniciatyva apklausti liudytojai M. P., J. P., R. K. parodė, kad nemažas pajamas
ieškovė R. Š. ir atsakovas A. Š. gaudavo iš buto Neringoje nuomos poilsiautojams.
Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia
apie buvimą labiau tikėtinos faktinės aplinkybės, kad tarp atsakovų A. J. Š. ir M. Š. bei ieškovės R. Š. ir jos sutuoktinio A. Š. buvo
susitarta, jog A. J. Š. įsigytame žemės sklype sūnaus
šeima (ieškovė R. Š. ir atsakovas M. Š.) pasistatys sau gyvenamąjį namą. Šio įsitikinimo
nepaneigia ir ta aplinkybė, kad šio namo statytoju buvo įforminta atsakovė A. J. Š., nes pagal statybos norminių teisės aktų reikalavimus
lengviausia namo statytojo teisę yra įgyvendinti asmeniui, nuosavybės teise valdančiam
žemės sklypą, kuriame ketinama statyti pastatus ar kitus statinius (1996 m.
kovo 19 d. Statybos įstatymo Nr. I-1240 redakcijos, galiojusios statybos
leidimo A. J. Š. išdavimo metu, 3 str. 2 d., 20 str. 2 d.
2 p., 23 str. 6 d. nuostatos). Šio įsitikinimo nepaneigia ir daiktinių teisių į
gyvenamąjį namą įregistravimas atsakovės A. J. Š. vardu,
nes kaip jau nurodyta šioje nutartyje, byloje neginčijama nekilnojamojo turto
registro tvarkytojo atlikta ginčo turto nuosavybės teisių teisinė registracija
atsakovės A. J. Š. vardu, bet vertinami įrodymai dėl
ieškovės ir jos sutuoktinio A. Š. daiktinių teisių –
bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybė teisės – pripažinimo į jų lėšomis ir
darbu sukurtą daiktą - pastatytą gyvenamąjį namą. Nepaneigtas ir ieškovės
aiškinimas apie tai, kad sutuoktinis A. Š. jai yra sakęs,
kad namo statybos dokumentacija buvo fiktyviai įforminta motinos A. J. Š. vardu esą dėl to, kad jis yra firmos direktorius ir
jeigu būtų kokie nors finansiniai nesklandumai, tai reikėtų atsakyti savo turtu
(t. 3, b. l. 51, antra pusė).
Teisėjų kolegija esmės sutinka su pirmosios
instancijos teismo motyvais, kurias remiantis ginčo namas buvo pripažintas
bendrąja jungtine ieškovės ir atsakovo A. Š. nuosavybe. Teismas
dėl šio ieškovės reikalavimo tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus
ir išvadas padarė iš jų viseto duomenų. Byloje surinktų įrodymų, juos įvertinus
pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, visuma buvo pakankama teismui padaryti
pagrįstą išvadą dėl ieškinio pagrindu nurodytų dalies aplinkybių (kiek tai
susiję su daiktinėmis teisėmis į gyvenamąjį namą) egzistavimo.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo
pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip
reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį
skundą (jo dalį), apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti
žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad ginčo dalyje dėl gyvenamojo
namo sukūrimo ir daiktinių teisių į jį pripažinimo pirmosios instancijos
teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė
teisės normas, todėl šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovų apeliacinio skundo motyvais keisti arba
naikinti nėra pagrindo.
Dėl trečiojo asmens AB SEB banko interesų apsaugos
Šioje byloje priimtoje kasacinio teismo nutartyje
išaiškinta, kad būtina įvertinti, ar pasikeitus turto, įkeisto hipotekos
kreditoriaus (trečiojo asmens) AB SEB banko naudai, savininkams, nenukentės šio
kreditoriaus interesai. Teisėjų kolegijos vertinimu, patenkinus ieškinio
reikalavimą, kuriuo siekiama pakeisti banko naudai įkeisto gyvenamojo namo
savininką, tačiau atmetant reikalavimą pakeisti įkeisto žemės sklypo savininką,
hipotekos kreditoriaus turtiniai interesai nebus pažeisti.
AB SEB Vilniaus bankas (dabar AB SEB bankas) 2007 m.
birželio 6 d. kredito sutartimi yra suteikęs A. J. Š. 34
841,18 EUR paskolą, kurios ekvivalentinis dydis litais yra 120 000 Lt (t. 1, b.
l. 171). Kredito grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas A. J. Š.
vardu registruotas turtas – ginčo žemės sklypas ir gyvenamasis namas,
esantys (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 23-26). Hipotekos lakšte nurodyta,
kad įkeičiamas žemės sklypas (išsprendus šį ginčą liekantis įkaito davėjų A. J. Š. ir M. Š. nuosavybė) hipotekos šalių
susitarimu įvertintas 250 000 Lt verte. Tokia sklypo vertė fiksuota ir 2007 m.
lapkričio 23 d. preliminarios rinkos vertės nustatymo pažymoje (t. 2, b. l.
56). Kitų duomenų apie žemės sklypo rinkos vertę byloje nepateikta. Sprendžiant
iš A. J. Š. išduoto kredito sumos ir kredito davėjo
interesais įkeisto turto įvertinimo, matyti, kad prievolės grąžinti paskolą
įvykdymui užtikrinti visiškai pakanka įkeisto žemės sklypo vertės.
Be to, įkeisto nekilnojamojo daikto savininko
pasikeitimas nepanaikina įkeitimo (pasikeitus įkeisto daikto nuosavybės teisei,
hipoteka seka paskui daiktą – CK 4.171 str. 9 d. nuostata). Šioje byloje
nebuvo keliami reikalavimai, nukreipti pakeisti hipotekos teisinių santykių
turinį, todėl gyvenamojo namo savininko pasikeitimas teismo sprendimo pagrindu savaime
nepanaikina šio daikto hipotekos. Atkreiptinas dėmesys, kad, esant reikalui,
kredito gavėjos A. J. Š. prievolių bankui įvykdymo
užtikrinimas galimas ir iš kito paskolos gavėjos asmenine ar bendrosios
nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto (t. 2, b. l. 139-152).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Iš dalies pakeičiant pirmosios instancijos teismo
sprendimą dėl ieškovės materialiųjų reikalavimų patenkinimo apimties,
atitinkamai pakeičiama ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
(CPK 93 str. 4 d.). Apskaičiuojant patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų
proporcijas šiuo atveju vadovaujamasi tuo, kad priklausomai nuo šioje byloje
nustatytos ieškinio sumos, patenkintų ieškovės turtinių reikalavimų apimtis
sudaro 84 proc. (lyginant ieškinio sumą sudarančias ginčijamo sandorio objekto
- žemės sklypo vertę su gyvenamojo namo verte).
Ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo 1 000 Lt
žyminio mokesčio už ieškinį išlaidų (dalies mokesčio – 5 267,58 Lt mokėjimas
jai buvo atidėtas), tai pat 4 720 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų.
Kadangi ieškovės ieškinys tenkinamas iš dalies, sumokėta žyminio mokesčio už
ieškinį dalis jai nekompensuotina (pagal atmestų ieškinio reikalavimų apimtį jį
turėtų mokėti daugiau kaip 1 000 Lt žyminio mokesčio). Pagal patenkintą
ieškinio reikalavimų apimtį vertine išraiška (84 proc.) ieškovei iš atsakovų
lygiomis dalimis priteistina 3 964,80 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų
(pagal pirmosios instancijos teisme pateiktus išlaidų dokumentus).
Į valstybės biudžetą iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiama
dalis žyminio mokesčio (5267,58 Lt) už ieškinį, kurio mokėjimas ieškovei buvo
atidėtas, taip pat 104,30 Lt (84 proc.) dokumentų siuntimo pirmosios
instancijos teisme išlaidų (iš viso 5 371,88 Lt). Iš ieškovės į valstybės
biudžetą priteisiama 16 proc. dokumentų siuntimo pirmosios instancijos teisme
išlaidų (17 Lt). Tokiu būdu, atitinkamai pakeičiamas pirmosios instancijos
teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo išdėstymas.
Bylą nagrinėjant kasacine ir du kartus apeliacine
tvarka buvo pateikti ieškovės 9 145 Lt advokato pagalbos byloje išlaidų
apmokėjimo dokumentai. Ieškovei 84 proc. šių išlaidų atlyginama iš atsakovų
lygiomis dalimis. A. J. Š. turėjo 2 000 Lt išlaidų mokant
žyminį mokestį už apeliacinį bei kasacinį skundus ir 1 500 Lt išlaidų advokato
teisinei pagalbai apmokėti. Jai priteistina iš ieškovės 16 proc. šių išlaidų. M. Š. turėjo 2 400 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai
apmokėti. Jam priteistina iš ieškovės 16 proc. šių išlaidų. Trečiasis asmuo AB
SEB bankas pateikė dokumentus dėl 12 807 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų.
Kadangi trečiasis asmuo dalyvavo atsakovų pusėje, proporcingai patenkintų ir
atmestų ieškinio reikalavimų daliai (vertine išraiška) jam priteistina iš
ieškovės 16 proc. šių išlaidų.
Proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio
reikalavimų daliai, taip pat įvertinus aplinkybę, kad atsakovai buvo iš dalies
atleisti nuo žyminio mokesčio už paduotus apeliacinį bei kasacinį skundus, į
valstybės biudžetą priteistina iš ieškovės atitinkama dalis žyminio mokesčio,
nuo kurio mokėjimo atsakovai buvo atleisti, taip pat atitinkama dalis dokumentų
siuntimo apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose išlaidų, o iš atsakovų
lygiomis dalimis - atitinkama dalis dokumentų siuntimo apeliacinės ir
kasacinės instancijų teismuose išlaidų. Ieškovė prašė priteisti 968 Lt už žemės
sklypo vertinimą turėtų išlaidų. Kadangi šis vertinimas neturėjo reikšmės ginčo
išsprendimui ir teisėjų kolegija juo nesivadovavo darydama teisines išvadas dėl
ginčijamos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, priteisti ieškovei turto
vertinimo išlaidų atlyginimą nėra pagrindo.
Atmetus ieškinio reikalavimą dėl ginčijamos žemės
sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia,
panaikinami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu taikyti daiktinių
teisių į šį sklypą apribojimai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso
326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n
u t a r i a :
Pakeisti Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d.
sprendimą. Panaikinti sprendimo dalis kuriomis: 1. pripažinta negaliojančia
2000 m. kovo 31 d. žemės sklypo (kadastrinis numeris: (duomenys neskelbtini)),
esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties dalis dėl sutarties
šalies (pirkėjo); 2. pripažinta, kad žemės sklypas (kadastrinis numeris: (duomenys
neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybė.
Šiose dalyse priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus dėl 2000 m. kovo
31 d. žemės sklypo (kadastrinis numeris: (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys
neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir
šio žemės sklypo pripažinimo bendrąja jungtine R. Š. ir A. Š. nuosavybe atmesti.
Palikti nepakeistas sprendimo dalis, kuriomis: 1.
gyvenamasis namas, unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys
neskelbtini), pripažintas bendrąja jungtine R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybe; 2. atmesti kiti ieškinio
reikalavimai.
Pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi
išlaidų paskirstymo ir ją išdėstyti taip: „Priteisti R. Š. (a.
k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) Anastazijos
J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir
M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3
964,80 Lt (tris tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt keturis litus ir 80 ct)
bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei lygiomis dalimis iš A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) Anastazijos
J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir
M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5
371,88 Lt (penkis tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt vieną litą ir 88 ct)
žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o iš R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) –
17 Lt (septyniolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.“
Paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias
nagrinėjant bylą apeliacine ir kasacine tvarka, taip: 1. priteisti R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis
dalimis iš A. Š. (a. k. (duomenys
neskelbtini) Anastazijos J. Š. (a. k. (duomenys
neskelbtini) ir M. Š. (a. k. (duomenys
neskelbtini) 7 681,80 Lt (septynis tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt
vieną litą ir 80 ct) bylinėjimosi išlaidų; 2. priteisti Anastazijai J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 490
Lt (keturis šimtus devyniasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų; 3. priteisti M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 336
Lt (tris šimtus trisdešimt šešis litus) bylinėjimosi išlaidų; 4. priteisti AB
SEB bankui (j.a.k. 112021238) iš R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2049,12 Lt (du tūkstančius
keturiasdešimt devynis litus ir 12 ct) bylinėjimosi išlaidų; 5. priteisti į
valstybės biudžetą lygiomis dalimis iš A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) Anastazijos J. Š. (a.
k. (duomenys neskelbtini) ir M. Š. (a.
k. (duomenys neskelbtini) 45,84 Lt (keturiasdešimt penkis
litus ir 84 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; 6.
priteisti į valstybės biudžetą iš R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 744,92 Lt (septynis šimtus
keturiasdešimt keturis litus ir 92 ct) žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių
su procesinių dokumentų įteikimu.
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 20
d. ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones
- areštą Anastazijai J. Š. (a. k. (duomenys
neskelbtini) nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini), 0,0624 ha ploto, esančiam (duomenys neskelbtini).
Nutarties nuorašą siųsti Turto arešto aktų registrui.
Teisėjai
Konstantinas Gurinas
Danutė Milašienė
Gintaras Pečiulis