Civilinė byla Nr. 2A-540/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 26.6,
44.2.4.2,
34.7

LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugpjūčio 13
d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės
Milašienės ir Nijolės Piškinaitės,
sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei,
dalyvaujant ieškovui
V. L.,
ieškovo atstovei advokatei
Liudvikai Meškauskaitei,
atsakovei L. P.,
atsakovų atstovui advokatui
Mindaugui Baneliui,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. P., P. P. ir V. P. apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d.
sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr.
2-372-560/2009 pagal ieškovo V. L. ieškinį pradinio
atsakovo V. P. teisių perėmėjams atsakovams L. P., P. P. ir
V. P. dėl ieškovo V. L. mirusio
tėvo V.
L.–Ž. bei paties ieškovo V. L. garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos
priteisimo.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas V. L. 2007 m. birželio 26 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą
su ieškiniu pradiniam atsakovui V.
P., prašydamas įpareigoti atsakovą viešai paneigti ieškinyje nurodytus tikrovės neatitinkančius, ieškovo V.
L. velionio tėvo V. L.-Ž. ir visų jo vaikų garbę bei orumą žeidžiančius teiginius, paskleistus
knygoje ,,Durnių laivas“, paneigimą paskleisti platinamoje spaudoje ne mažesniu
tiražu negu knygos ,,Durnių laivas“ paskleistieji tiražai, o taip pat priteisti
iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą.
Nagrinėjant šią bylą, knygos autorius atsakovas V. P. 2008 m. gruodžio 11 d. mirė.
Velionio atstovas advokatas M. Banelis 2008 m. gruodžio 24 d. pateikė teismui
prašymą nutraukti šią civilinę bylą. Teismas 2009 m. sausio 15 d. nutartimi šį
prašymą paliko nenagrinėtą konstatavęs, jog dėl atsakovo mirties yra pasibaigę
jo atstovo įgaliojimai pagal 2007 m. lapkričio 6 d. atstovavimo sutartį (CK
2.147 str. 1 d. 6 p.). Kartu teismas patenkino ieškovo V.
L. atstovės advokatės L. Meškauskaitės prašymą ir
sustabdė bylą iki paaiškės velionio V. P. teisių perėmėjas. Teismas sprendė, jog byloje pareikštas
reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra neatsiejamai susijęs su atsakovo
asmeniu, prievolė paveldima, todėl yra galimas materialinių bei atitinkamai
proceso teisių perėmimas (CK 6.263 str. 2 d., 6.245 str. 4 d., 5.1 str. 2, 3
d., CPK 163 str. 1 d.). Teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartimi byla buvo
atnaujinta, velionis V. P. buvo pakeistas jo teisių perėmėjais dukra L. P. ir
sūnumis P. P. bei V. P. (CPK 48 str.). Teismas
2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsisakė patenkinti atsakovų prašymą
atnaujinti terminą paduoti atskirtąjį skundą dėl teismo 2009 m. sausio 15 d. nutarties, konstatavęs, jog siekiama apskųsti
teismo nutartį, kuri yra priimta bei paskelbta daugiau nei prieš devynis
mėnesius, tai yra suėjus naikinamajam šešių mėnesių terminą paduoti skundą (CPK
307 str. 3 d., 338 str.) (t. 1, b. l. 245-247). Kartu teisėjų kolegija nurodė,
kad atsakovų keliamas klausimas dėl šios civilinės bylos nutraukimo bus
nagrinėjamas priimant teismo sprendimą, išnagrinėjus bylą iš esmės, kaip buvo
nutarta 2009 m. spalio 21 d. protokoline nutartimi.
Teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartimi buvo
priimtas ieškovo V. L. patikslintas
ieškinys, kuriuo prašoma pripažinti, kad atsakovų L. P., P. P. ir V. P. velionio tėvo V. P. knygoje „Durnių laivas“ išspausdinti teiginiai:
(1) „L. reikėjo kaip nors pridengti tėvą, ilgus metus
bendradarbiavusį su KGB (...). Jį, kaip atidirbusį [Australijoje] žvalgą, namo
sugrąžino Maskva [...]“ (23 psl.);
(2) „Kai
kas jau vedžiojo už parankių [...] Hitlerio [...] draugą, [..-] žvalgą, [...] strateginių žemėlapių
kopijuotoją senąjį L....“ (166 psl.);
(3) „Senasis L. [...] pasakojo, kaip 1918 metais [...] pilies bokšte kėlė
vėliavą, [...] kaip jiems po to teko nuo bolševikų bėgti į Kauną, kaip pakeliui
juos areštavo, tardė... (o kiek man žinoma, ir užverbavo)“ (156 psl.);
(4) „Vaistinę
[Kačerginėje] išmetė į gatvę. Dar daugiau, vaistininkai buvo paduoti į teismą
todėl, kad patriarchas verandoje nerado šešių metrų ąžuolinio suolo, kurį buvo
palikęs prieš karą.“ (69 psl.)“
neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo V. L. velionio tėvo V. L.-Ž.
ir paties ieškovo V.
L. garbę bei orumą, o taip pat priteisti iš
atsakovų solidariai 1 Lt neturtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas.
Teisiniu ieškininių reikalavimų pagrindu nurodyta Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau Konvencija) 10 straipsnio 2
dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau Konstitucija) 21 straipsnis,
CK 2.24 straipsnio 1, 3 dalys, 5.1, 6.289 straipsniai, Lietuvos Respublikos
visuomenės informavimo įstatymo (toliau VIĮ) 3, 16, 22, 49 straipsniai.
Ieškovas teigė, jog atsakovų velionis
tėvas V. P. 2003 m. parašytoje
ir keletą leidimų turėjusioje dideliu tiražu išleistoje knygoje „Durnių laivas“,
kurioje paskelbti paminėti duomenys, yra nurodęs, jog prisiima visą
atsakomybę už knygoje išdėstytų faktų tikrumą (knygos 4 psl.), o tai reiškia,
kad jis prisiėmė pareigą atlyginti neturtinę žalą, padarytą dėl tikrovės
neatitinkančių, garbę ir orumą žeminančių duomenų paskleidimo, kurią, jam mirus, įgijo pareigą atlyginti jo turto įstatyminiai paveldėtojai – vaikai, atsakovai L. P., P. P. ir V. P.
Ieškovas rėmėsi CK 2.24 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad asmuo turi
teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo
garbę ir orumą bei neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų
paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, o po asmens mirties tokią
teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų
apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumą. Preziumuojama,
jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo
priešingai. Nurodė, jog minėtų ginčo duomenų paskleidimo faktą įrodo tai, kad
jie buvo išspausdinti knygoje „Durnių laivas“, faktą - kad duomenys paskleisti
apie ieškovo V. L. velionį tėvą V. L.-Ž. patvirtina ginčo teiginiuose minimi jo vardas ir
pavardė, o faktą, jog ginčo teiginiai yra žinia (duomenys, faktai), o ne
nuomonė, įrodo tai, jog visi šie teiginiai gali būti patikrinti įrodinėjimo
priemonių pagalba.
Ieškovo teigimu, paskleistų ginčo teiginių žeminantis pobūdis yra akivaizdus,
nes jo velionis tėvas vaizduojamas kaip KGB
bendradarbis, žvalgas, kurį namo sugrąžino Maskva, vadinamas Hitlerio draugu,
strateginių žemėlapių kopijuotoju, bolševikų užverbuotu, teigiama, kad jis
išmetė vaistinę (Kačerginėje) į gatvę, padavė vaistininkus į teismą, o tai žemina
jo atminimą, sudaro neigiamą nuomonę apie jį, o kartu žemina ir ieškovą, kaip
tėvo, kuris, pasak knygos autoriaus, šnipinėjo okupantams, sūnų. Tai daro
neigiamą įtaką ieškovo asmeniui bei jo visuomeninei-politinei veiklai. Ieškovas
pažymėjo, kad ginčo teiginių žeminantį pobūdį įrodo duomenys, pateikti Generalinės
prokuratūros 2006 m. rugpjūčio 9 d. nutarime, kuriuo buvo nutrauktas
ikiteisminis tyrimas ir kuris vertintinas kaip prima facie įrodymas (CPK 197 str. 2 d.) (baudžiamoji byla Nr.01-2-031-03).
Paminėtame Generalinės prokuratūros nutarime taip pat konstatuotas paskleistų
duomenų neatitikimas tikrovei.
Argumentuodamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, ieškovas V. L. nurodė, jog atsakovų velionis tėvas, knygos autorius V. P., paskleisdamas šiuos duomenis, jam padarė didelę neturtinę žalą, tačiau iš atsakovų prašo
priteisti tik simbolinę 1 Lt piniginę kompensaciją (CK 2.24 str. 3 d.). Teigė,
jog atsakovai, būdami įstatyminiai knygos autoriaus turto paveldėtojai,
privalo atlyginti neturtinę žalą, kurią ieškovas patyrė dėl jų velionio tėvo
neteisėtų veiksmų: nesilaikyta teisinės pareigos skleisti tikrovę atitinkančius
duomenis, teise į saviraiškos laisvę naudotis sąžiningai, nežeminant asmens
garbės ir orumo, nes šis reikalavimas yra kildinamas iš deliktinio pobūdžio
turtinės prievolės, kuri nėra grynai asmeninė ir yra paveldima (CK 5.1,
6.289 str.).
Pradinis
atsakovas velionis V. P., dalyvavo teismo
parengiamuosiuose posėdžiuose, o taip pat šią bylą nagrinėjant iš esmės, teikė
teismui paaiškinimus žodžiu bei raštu, rėmėsi savo paaiškinimais, kuriuos
nagrinėjamais klausimais jis davė ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir, nesutikdamas su jam pareikštu ieškiniu,
prašė jį atmesti.
Atsakovo
atstovo advokato M. Banelio pateiktame atsiliepime į ieškinį, o taip pat paties
atsakovo velionio V. P. teismo 2008 m. kovo 17 d.
posėdyje pateiktame rašytiniame paaiškinime – pareiškime (t. 1, b. l.
35-44, 84-94), nurodyta, kad savo kūriniais jis nesiekė ko nors apšmeižti ar
pažeminti, kad ieškinyje nurodyti keturi sakiniai yra
nepilni, iškarpyti ir tendencingi, kurių negalima analizuoti atskirai,
neatsižvelgiant į kūrinio žanrą, jame išdėstytas mintis bei išgyvenimus. Teigė,
jog ši knyga yra autoriaus prisiminimai, kuriems neišvengiamai būdingas tam
tikras subjektyvumas, priklausantis nuo autoriaus atminties būklės, gyvenimiškų
nuostatų, etinių principų, ir būtent taip knygos žanras yra apibūdintas knygos
pradžioje (po pavadinimu) bei gale nurodant, kad tai „Politinių veidų ir šaržų galerija“, „Rašytojo, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vieno iš kūrėjų bei vadovų, V. P. prisiminimai apie
sudėtingą ir prieštaringą nepriklausomos Lietuvos atkūrimą - nuo
„perestroijkos“ iki mūsų dienų. Originaliai, kartais net šaržuotai,
atskleidžiami žinomų šalies veikėjų charakteriai“. Nurodyta, kad šiuos memuarus autorius grindė atminties
imlumu ir ryškumu, žodžio galia atkurti detales ir tapyti žmonių portretus,
naudodamas įvairius pasakojimo būdus – įvykių kroniką, psichologinę
charakteristiką, dienraščio užrašus, publicistiką. Pareikštą ieškinį vertina
kaip akivaizdų siekį susidoroti su kitaip pasaulį matančiu žmogumi, kuris
literatūros kūriniu bando informuoti visuomenę apie įvairaus tarpsnio Lietuvos
politinius veikėjus, išreiškia savo nuomonę apie jų ,,svorį“ politikoje, viešų
asmenų nuveiktus darbus ir ,,darbelius“, atimti saviraiškos teisę, įtvirtintą
Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje, o taip pat Konstitucijos 25 straipsnio 1
bei 2 dalyse įtvirtintą teisę turėti savo įsitikinimus, laikytis savo nuomonės,
nekliudomai ieškoti, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Remiantis VIĮ 2
straipsnio 39, 40, 21, 19 dalių, 15, 16, 54 straipsnių, CK 2.24 straipsnio
nuostatomis ir teigiama, kad įstatymas nenumato civilinės atsakomybės už
pareikštą nuomonę. Nurodoma, kad autorius, tapydamas ,,politinių veidų“
galeriją, išreiškė savo nuomonę apie kiekvieną aprašytą asmenį, ne išimtis buvo
ir V. Ž., tačiau juos
tapydamas neskleidė melagingų prasimanymų, nes suvokė, kad knygoje esanti
informacija, skleidžiamos žinios apie
vyravusias nuomones nėra melagingos ir ne prasimanytos, kad jos atitinka
tikrovę, todėl negali žeminti to žmogaus garbės. Be to, nurodoma, kad privataus
ir viešojo asmens garbės ir orumo gynimo apimtis yra skirtinga, tuo tarpu V. Ž. dėl savo profesinės ir
visuomeninės veiklos, laikytinas viešu asmeniu. Pažymima, kad ieškovo
reikalavimui atlyginti turtinę žalą, kildinamą iš asmeninių neturtinių teisių
pažeidimo, yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas, todėl šis reikalavimas
atmestinas remiantis ir šiuo pagrindu (CK 1.125 str. 8 d.). Dėl ieškinyje nurodyto pirmojo sakinio teigiama, kad jame išreikšta subjektyvi autoriaus nuomonė,
prisiminimai, suformuoti remiantis jo nustatytais 19 faktų, pagrįstų
rašytiniais įrodymais, prijungtais prie Vilniaus m. 1 apylinkės teisme
nagrinėtos baudžiamosios bylos (istoriniai įvykiai, kitų žmonių išleistos knygos,
straipsniai spaudoje, konkrečių asmenų pasakojimai ir kt.), o taip pat
rašytiniais velionio V. P. paaiškinimais, pateiktais minimoje byloje. Autorius nurodė, kad
domėjosi, tyrė su V. Ž. biografija
susijusius faktus, paminėjo leidinius: B. (J. A.). Raštai, t. 6,
Čikaga., 1985 m.; K. Š. ,,Sukilimas Lietuvos suverenitetui atstatyti“. Dokumentinė
apžvalga. Vašingtonas, 1973 m.; V. Ž. ,,Hochverrat“ -
Valstybės išdavimo byla. Prisiminimai. Vilnius, 1991 m.; G. N. ,,Akistatos
nebus“. Maskva, 1980 m. (rusų ir lietuvių kalbomis); A. S. ,,Pompėjos žlugimas“.
Tel-Avivas, 1997 m. (rusų kalba); ,,ŠOA holokaustas Lietuvoje“. Valstybinis
Vilniaus Gaono žydų centras; V. T. ,,Sniečkus 33 metai
valdžioje“. Vilnius, 1995 m.; ,,Lietuvos
rytas“. 2000 m. gruodžio 2 d. D. G. ir V. Gulbinas ‚,KGB savo sandėliuose vis dar randa šovinių“; V. Š. „Po
kontražvalgybos gaubtu“. Poleja, 1996
m.; ,,Tartiufo dvasia mūsų istorijoje“.
,,Gairės“, 1993 m. rugsėjo 9 d.; ,,Berija ir jo parankiniai Lietuvoje“. J. B., Kaunas 1999 m.; ,,Užkulisiai“. Dokumentų rinkinys iš
naujausios Lietuvos istorijos. Lietuvos
politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996 m.; A. S.
,,Priešaušryje“. ,,Nemunas“, 1976 m., Nr. 2, – ir teigė, jog šie leidiniai nėra uždrausti ir remiantis juose esančia informacija autorius susiformavo
savo įsitikinimą, įgalinusį, kalbant apie V. Ž., parašyti šią literatūrinę frazę panaudojant žodį
„žvalgas“. Tvirtino, jog detaliai
ištyręs visą savo surinktą medžiagą, kuri pateikta į baudžiamąją bylą, padarė
išvadą, kad V. Ž. pasirodė, kaip ,,..gabus ir puikiai
paruoštas žvalgas.“ Teigė, kad ,,..V. L., gindamas savo
,,garbę ir orumą, į teismą padavė ir V. G., tačiau bylą
pralaimėjo“ (t. 1, b. l. 93).
Dėl ieškinyje nurodyto antrojo sakinio teigiama, kad autorius,
remdamasis anksčiau paminėtais faktais, siekė knygoje bešališkai įvertinti V. Ž., kurį šiek tiek pažinojo
asmeniškai, veiklą vokiečių okupacijos metais ir frazę „Hitlerio draugas“ šio
asmens portretui panaudojo literatūrinio stiliaus apibendrinančia groteskine
reikšme kaip Hitlerio palaikytoją, rėmėją, šalininką. Nurodoma, jog
baudžiamojoje byloje jo paaiškinimuose atskleisti 23 faktai (istoriniai
įvykiai, dokumentinė medžiaga, ir kt.) suformavo autorius nuomonę ir
įsitikinimą, įgalinusį parašyti šią literatūrinę frazę.
Dėl ieškinyje nurodyto trečiojo sakinio teigiama, kad panaudota frazė: ,,..o kiek man žinoma..“, rodo, jog
pateikiama rašytojo nuomonė, kurios reiškimo laisvė yra įtvirtinta
Konstitucijoje. Be to, knygoje kalba eina apie 1918-1919 m., kai Lietuvoje buvo
verbuojami savanoriai, todėl kalbama apie savanorių verbavimą į gediminaičių
gretas, o ne bolševikų verbavimą, kaip teigia ieškovas. Tai, kad V. Ž. buvo užverbuotas - pašauktas
į kariuomenę, patvirtina baudžiamojoje byloje pateikti 6 faktai.
Dėl ieškinyje nurodyto ketvirto sakinio, teigiama, kad tai
nėra teiginiai, o tik autoriaus nuomonė, kurios prasmę galima suprasti tik
išanalizavus visą tekstą, kuriame remiantis V. S., V. I. pasakojimais, paties nustatytomis aplinkybėmis, rašoma apie
Kačerginėje, Biliūno g.
5, įsikūrusios vaistinės ,,išmetimą“ į gatvę.
Atsakovo velionio V. P. atstovas
advokatas M. Banelis, papildydamas patį atsakovą, teigė, kad prie nagrinėjamos
bylos prijungtoje baudžiamojoje byloje pateikti įrodymai, kurie paneigia ieškinio
argumentus, jog atsakovas siekė apšmeižti velionį ieškovo tėvą. Tai taip pat
patvirtina baudžiamojoje byloje esanti specialisto, nepanorusio atskleisti savo
anketinių duomenų, pareikšta nuomonė. Nurodė, kad uždrausti rašyti nuomonę
ir/ar prisiminimus apie visuomeninį ar politinį veikėją yra tapatu kaip atimti
iš rašytojo saviraiškos teisę, kuri įtvirtinta Konvencijos 10 straipsnio l
dalyje. Atsakovas, rašydamas knygą ir naudodamasis istorine medžiaga, savo
pastebėjimus, straipsnius ar knygose sužinotus faktus, suvokė, kad knygoje esanti
informacija, skleidžiamos žinios apie vyravusias nuomones nėra melagingos ir
neprasimanytos. Pažymėjo, kad pagal CK 2.24 straipsnio ir VIĮ 15, 16 straipsnių
prasmę teismas negali įpareigoti paneigti nuomonę ar atlyginti žalą už išsakytą
nuomonę. Tvirtino, kad ieškovas neteisingai vertina Lietuvos Respublikos
Generalinės prokuratūros (toliau Generalinė prokuratūra) 2006 m. rugpjūčio 9 d.
nutarimą, kuriuo, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nutraukta
baudžiamoji byla atsakovą kaltinant šmeižtu.
Pradinio atsakovo velionio V. P. teisių perėmėjai - atsakovai L. P.,
P. P. ir V. P. atsiliepime į
patikslintą ieškinį prašė šią civilinę bylą nutraukti. Teigė, kad prievolė
atlyginti neturtinę žalą yra asmeninio pobūdžio, glaudžiai susijusi su pačiu
autoriumi, todėl iš jo turto paveldėtojų negali būti reikalaujama atlyginti
neturtinę žalą (CK 6.128 str. 2 d., CPK 293 str. 1 d. 7 p.). Tuo tarpu
Generalinės prokuratūros 2006 m. rugpjūčio 9 d. nutarimas nėra įrodymas,
patvirtinantis autoriaus kaltę, nes asmens kaltumą gali nustatyti tik teismas.
Šis dokumentas neturi didesnę galią
turinčio įrodymo statuso, kadangi priešingu atveju, būtų pripažįstama, jog
nutarimu yra nustatytas melagingų faktų skelbimas velionio V.
P. knygoje. Nutarimas taip pat nėra oficialus įrodymas, patvirtinantis
ginčo teiginių neatitikimą tikrovei.
Tvirtino, kad
ieškovas nepateikė įrodymų, jog prievolė atlyginti neturtinę žalą nėra asmeninė
ir atsakovai gali ją įvykdyti. Teisės pažeidimą, iš kurio kyla deliktinė
atsakomybė, turi nustatyti teismas, tuo tarpu nagrinėjamas ginčas yra kilęs
tarp ieškovo bei atsakovų velionio tėvo dėl prisiminimų literatūros kūrinyje –
knygoje parašyto teksto (keturi ginčijami sakiniai), kuris yra neatsiejamai susijęs su autoriaus asmeninėmis
mintimis, prisiminimais, todėl ši prievolė yra nepaveldima. Atsakovai –
autoriaus vaikai, negali pateikti įrodymų, glaudžiai susijusių su rašytojo
atmintimi ir išgyvenimais, negali atpasakoti įvykių, kuriuose patys nedalyvavo,
jų nevertino, nearchyvavo bei nerašė šios knygos. Autoriaus turto paveldėtojų
patraukimas atsakovais pažeistų rungimosi principą, nes jie turėtų įrodinėti
aplinkybes, kurias gali įrodyti tik pats knygos autorius. Nurodė, kad knygoje
„Durnių laivas“ autorius velionis V. P. išdėstė tik savo
nuomonę, paremtą faktais, kurie buvo viešai paskelbti, nėra užginčyti ir kurių
tikrumu jie neabejoja.
Vilniaus apygardos tesimas 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškovo V. L. ieškinį patenkino iš dalies
– pripažino faktą, kad atsakovų L. P., P. P. ir V. P. velionio tėvo V. P. knygoje „Durnių laivas“ išspausdinti ir ieškininiame
pareiškime bei anksčiau šioje nutartyje nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo mirusio tėvo V. L.-Ž. ir ieškovo V. L. garbę bei orumą. Kitą
ieškinio dalį teismas atmetė.
Teismas nustatė, kad pradinis atsakovas velionis V. P.
yra autorius knygos „Durnių laivas“, kurią leidykla „Politika“ 2003 m.
išspausdino 1 000 vnt. tiražu ir išplatino Vilniuje, o vėliau buvo išleisti ir
išplatinti pakartotiniai šios knygos leidimai. Pagal velionio V. L.-Ž. vaikų V. L. ir G. Ž. pareiškimą Generalinės
prokuratūros prokuroro 2003 m. spalio 21 d. nutarimu buvo pradėtas ikiteisminis
tyrimas pagal BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius,
t. y. dėl velionio V. L.-Ž. šmeižimo
šioje knygoje. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. spalio 10 d.
nuosprendžiu V. P. išteisino, kartu konstatavo, jog jo veiksmai
gali atitikti požymius BK 313 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos
veikos, tai yra velionio V. L.-Ž. atminimo
paniekinimas, viešai paskleidžiant apie jį melagingus prasimanymus,
galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui, tačiau
kaltinamojo veiksmų neperkvalifikavo, nurodęs, jog to neprašė prokuroras, be
to, netinkamai surašytas kaltinamasis aktas (baudžiamoji byla Nr.01-2-031-03
(1-35-463/2005), toliau – b. b. Nr. 01-2-031-03). Vilniaus apygardos teismas
2006 m. sausio 17 d. nutartimi šį teismo nuosprendį panaikino ir
bylą perdavė Generaliniam prokurorui, konstatavęs, kad kaltinamajame akte nėra
nurodyti visi BK 313 straipsnio 2 dalyje nustatyti baudžiamosios veikos
požymiai, o šiuos trūkumus pašalinti teisme negalima. Generalinės prokuratūros
2006 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas V. P. atžvilgiu
dėl BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo
nutrauktas, nes tokia veika nebuvo padaryta, o ikiteisminis tyrimas dėl BK 313
straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nutrauktas suėjus
baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Teismas,
remdamasis CK 1.137 straipsniu, CPK 5, 4 straipsniais, o taip pat Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) formuojama teismų praktika nagrinėjamos
kategorijos bylose (LAT 2007-11-13 nutartis civilinėje byloje A. B. vs. UAB „Šiaulių naujienos”, bylos Nr.
3K-3-488/2007 ir kt.), sprendė, kad ieškovas V. L. turi
pagrindą kreiptis į teismą dėl jo paties, o taip pat jo velionio tėvo V. L.-Ž. konstitucinių teisių - asmens garbės ir orumo
gynimo patikslintame ieškinyje nurodytu būdu, tai yra reikalaudamas pripažinti,
jog išdėstyti teiginiai neatitinka tikrovės, žemina asmens garbę ir orumą bei priteisti
neturtinės žalos atlyginimą (Konstitucijos 21, 22 str., CK 2.24 str.). Teismas
konstatavo, kad ieškovas įrodė faktą, jog
ieškininiame pareiškime nurodyti keturi teiginiai yra paskleisti vienoje iš
visuomenės informavimo priemonių – knygoje, ir atsakovai šios aplinkybės
neginčija, tačiau nesutinka su ieškovo pozicija, jog minimuose sakiniuose yra
paskleista ne autoriaus nuomonė, o duomenys (VIĮ 2 str. 19 d.).
Remdamasis VIĮ 2 straipsnio 33, 69 dalimis teismas
konstatavo, jog, priešingai nei teigė atsakovai, keturiuose ginčo teiginiuose
pateikta informacija yra laikytina ne nuomone, o duomenimis apie tam tikrus
asmenis, kuriuos literatūriniu šaržo stiliumi pradinis atsakovas velionis V. P. paskleidė kaip realiai
įvykusius faktus. Teismas pažymėjo, kad knygoje pateikta dvejopo
pobūdžio informacija, t. y. duomenys apie iš tikrųjų vykusius įvykius ir juose
dalyvavusius asmenis, kuriuos prisimena autorius, bei paties autoriaus nuomonė,
kuomet jis pajuokiamai, šaržuotai tuos duomenis vaizduoja ir interpretuoja,
tačiau minimus keturis ginčo teiginius įvertinęs knygos kontekste, konstatavo,
jog juose teigiama, kad tam tikri asmenys dalyvavo tam tikruose įvykiuose, pateikiami
duomenys (žinios) apie ieškovą V. L. ir jo velionį tėvą V. L.-Ž., kurių egzistavimą tikrovėje bei atitinkamai
teisingumą galima patikrinti (įrodyti/paneigti).
Teismas taip pat laikė nustatytu faktą, kad minimi
duomenys buvo paskleisti apie ieškovą V. L. ir jo velionį tėvą V. L.-Ž., nes pradinis atsakovas ir
jo teisių perėmėjai šiam ieškinyje nurodytam faktui neprieštaravo (CPK 178, 187
str., 182 str. 5 p.).
Nagrinėdamas klausimą dėl ginčo duomenų
atitikimo tikrovei, teismas rėmėsi CK 2.24 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija,
jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo
priešingai ir nurodė, kad atsakovai turi pareigą įrodyti, jog paskleisti
duomenys atitinka tikrovę. Šį klausimą sprendė remdamasis nagrinėjamos bylos, o
taip pat baudžiamosios bylos Nr. 01-2-031-03 medžiaga.
Išnagrinėjęs klausimą dėl pirmajame sakinyje
pateiktų duomenų: „L. reikėjo kaip nors
pridengti tėvą, ilgus metus bendradarbiavusį su KGB (...). Jį, kaip atidirbusį
[Australijoje] žvalgą, namo sugrąžino Maskva [...]“, teismas pripažino, kad
šiame sakinyje pateikti duomenys apie ieškovą V. L. ir jo velionį tėvą V. L.-Ž. neatitinka tikrovės. Tokią išvadą teismas grindė
duomenimis, esančiais baudžiamojoje byloje surinktuose archyviniuose
dokumentuose: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
2004-02-10 rašte Nr. 29R-11.12-22, Valstybės saugumo departamento 2003-11-04
rašte Nr. (02-03)-18-665-670, Lietuvos centrinio archyvo 2003-12-08 rašte Nr.
R4-7309, Lietuvos ypatingojo archyvo 2003-11-24 rašte Nr. S4-1442, Lietuvos
ypatingojo archyvo 2003-11-26 raštu Nr. S4-1439 pateiktoje medžiagoje, Lietuvos
ypatingojo archyvo pateiktame dokumente – LKP CK biuro nutarimo projekto priede
Nr. 1 „Už sugrįžimą į Tėvynę bei kultūrinių ryšių su tautiečiais komiteto
Lietuvos sekcijos“ esančiame narių sąraše, Pažymoje dėl Komiteto ,,Už sugrįžimą
į Tėvynę“ darbo (b. b. Nr. 01-2-031-03 t. 1, b. l. 20-21, 24, 27-28, 31-32,
35-36, 40-41). Nurodė, jog pagal bylos medžiagą tuo metu, kai Berlyne buvo
įkurtas „Grįžimo į Tėvynę“ komitetas, ieškovo tėvas gyveno Australijoje,
ieškovo tėvo pavardės (priešingai nei kitų komiteto narių) šio komiteto
pažymose nėra, todėl įrašas komiteto narių sąraše „Liansbergis“ (b. b. Nr.
01-2-031-03 t. 1, b. l. 41) negali būti laikomas pakankamu įrodymu,
patvirtinančiu, kad šis narys buvo ieškovo tėvas V. L.-Ž.
Teismas pažymėjo, kad vienintelė archyviniuose
dokumentuose nustatyta ieškovo velionio tėvo V. L.-Ž. sąsaja su „Grįžimo į Tėvynę“ komitetu – tai laikraščio
„Tiesa“ 1959-05-30 (Nr. 124) publikacija apie ieškovo tėvo grįžimą iš
emigracijos Australijoje į Lietuvą, kuriame nurodoma, kad V. L.-Ž. pareiškė: „Aš labai
dėkingas „Grįžimo į Tėvynę“ komiteto Lietuvos iniciatyvinei grupei ir visiems,
kurie man taip gražiai ir greitai sutvarkė grįžimą į Lietuvą“ (b. b. Nr. 01-2-031-03
t. 1, b. l. 35). Tačiau, atsižvelgdamas į rašytinių įrodymų visetą bei vadovaudamasis
įrodymų pakankamumo principu, teismas sprendė, jog yra labiau tikėtina, kad
ieškovo tėvas nebendradarbiavo su KGB.
Nagrinėdamas klausimą dėl antrajame sakinyje
pateiktų duomenų: „Kai kas jau vedžiojo
už parankių [...] Hitlerio [...] draugą,
[..-] žvalgą, [...] strateginių žemėlapių kopijuotoją senąjį L....“, teismas rėmėsi duomenimis, esančiais Lietuvos
literatūros ir meno archyvo 2003-11-26 raštu Nr. R2-187 pateiktoje V. L.-Ž. charakteristikoje, jog nuo 1939 m. iki 1944 m.
vasario 26 d. dirbo Vilniaus miesto vyriausiojo inžinieriaus ir Vilniaus
miesto vyriausiojo architekto pareigose, o 1944 m. Vilniaus miesto komisaras H.
jį atleido iš tarnybos Vilniaus miesto savivaldybėje kaip įtariamą sabotažu ir
nedraugiškumu vokiečių atžvilgiu (b. b. Nr. 01-2-031-03 t. 1, b. l. 138,
142-145), ir konstatavo, jog neįrodyta, kad ieškovo tėvas bendradarbiavo su
Hitlerio šalininkais, buvo jų žvalgas ir strateginių žemėlapių kopijuotojas
(CPK 185 str.). Šiame sakinyje nurodytus duomenis teismas taip pat pripažino neatitinkančiais
tikrovės.
Teismas, spręsdamas dėl trečiajame sakinyje pateiktų duomenų: „Senasis L. [...] pasakojo, kaip 1918 metais [...] pilies
bokšte kėlė vėliavą, [...] kaip jiems po to teko nuo bolševikų bėgti į Kauną,
kaip pakeliui juos areštavo, tardė... (o kiek man žinoma, ir užverbavo)“, rėmėsi jau paminėtame Lietuvos gyventojų genocido
ir rezistencijos tyrimo centro 2004-02-10 rašte Nr. 29R-11.12-22 esančiais
duomenimis ir nustatė, kad velionis ieškovo tėvas V. L.-Ž. nedalyvavo vėliavos
iškėlime Gedimino bokšte Vilniuje, kuris įvyko 1919-01-01 (b. b. Nr.
01-2-031-03 t. 1, b. l. 20-21), todėl laikė, jog tikrovės neatitinka taip pat
ir duomenys, kad sudalyvavęs vėliavos pakėlime, jis bėgo į Kauną, kur pakeliui
buvo areštuotas, tardytas ir užverbuotas. Be to, remdamasis anksčiau paminėtais
dokumentais teismas konstatavo, kad duomenų, jog ieškovo tėvas buvo užverbuotas,
nerasta. Teismas pripažino, kad ir šiame sakinyje nurodyti duomenys neatitinka
tikrovės.
Dėl ketvirtajame sakinyje pateiktų duomenų: „Vaistinę [Kačerginėje] išmetė į gatvę. Dar
daugiau, vaistininkai buvo paduoti į teismą todėl, kad patriarchas verandoje
nerado šešių metrų ąžuolinio suolo, kurį buvo palikęs prieš karą.“, teismas, remdamasis byloje
esančiais archyviniais dokumentais nustatė, kad Kauno rajono liaudies deputatų
tarybos vykdomojo komiteto 1982-03-29 sprendimu Nr. 86 Kauno rajono Liaudies
deputatų vykdomasis komitetas nusprendė perduoti V. Ž. 1952 m. nacionalizuotą O. L. gyvenamąjį
namą, esantį Kačerginėje, J. B. g. (18)5, ir įpareigojo
Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministerijos vyr. farmacijos valdybą perduoti jam
minėtą namą. Namas buvo perduotas 1982-05-24 perdavimo-priėmimo aktu (b. b. Nr.
01-2-031-03 t. 1, b. l. 168, 170). Teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu
apklaustų liudytojų paaiškinimais: liudytojos V. S. teta E. B. minimu laikotarpiu gyveno namo, kurio pirmame aukšte
buvo įsikūrusi vaistinė, antrajame aukšte, ir vaistinėje dirbo iki pat jos
iškėlimo į kitas patalpas. Ji neprisiminė, kad teta būtų kalbėjusi, jog buvo teismas
dėl vaistinės išmetimo į gatvę ar dėl ąžuolinio 6 metrų ilgio suolo dingimo. Teigė,
kad tetai Kačerginėje buvo suteiktas sklypas namo statybai; liudytojas V. I., vadovavęs Kačerginės vaistinei, nurodė, jog pastatą
grąžinus ieškovo tėvui, vaistinė, personalas, inventorius išmesti į gatvę
nebuvo, apie teismo posėdį ar ąžuolinio suolo dingimo negirdėjo; liudytojas V. S., dirbęs Kauno tarprajoninėje vaistinių kontoroje
valdytoju, paaiškino, kad 1984 m. vaistinė išsikėlė į Kačerginėje pastatytą „alytnamį“,
teismo proceso dėl vaistinės iškeldinimo, ąžuolinio suolo dingimo nebuvo,
vaistinė, jos darbuotojai, vaistinės inventorius į gatvę išmesti nebuvo (b. b.
Nr. 01-2-031-03 t. 1, b. l. 114-115, 116-117, 118-119 ). Teismas nesirėmė tais liudytojų parodymais, kuriuose teigiama, jog
apie ieškovo tėvo veiklą, jie yra girdėję iš kitų asmenų pasakojimų, kuriuose pateikiama
nuomonė, svarstymai, nurodęs, jog jie negali būti laikomi neginčijamais įrodymais,
patvirtinančiais nagrinėjamų duomenų neabejotiną tikrumą.
Nagrinėdamas ieškinio reikalavimą pripažinti,
kad ginčo duomenys žemina ieškovo V. L. ir jo velionio tėvo V. L.-Ž. garbę ir orumą, teismas
nustatė, jog atsižvelgiant į Lietuvos, kaip valstybės, ir lietuvių tautos
istorinę patirtį pirmuose trijuose ginčo teiginiuose nurodyti duomenys, kad „L. reikėjo kaip nors pridengti tėvą, ilgus metus
bendradarbiavusį su KGB (...)“; „Jį, kaip atidirbusį [Australijoje] žvalgą,
namo sugrąžino Maskva [...]“; „Hitlerio
[...] draugą, [..-] žvalgą, [...]
strateginių žemėlapių kopijuotoją senąjį L....“; „S. L. [...] pasakojo, kaip 1918 metais [...] pilies bokšte kėlė
vėliavą, [...] kaip jiems po to teko nuo bolševikų bėgti į Kauną, kaip pakeliui
juos areštavo, tardė... (o kiek man žinoma, ir užverbavo)“, Lietuvos visuomenės savimonėje yra suprantami tik
neigiama prasme, kaip bendradarbiavimas su Lietuvos valstybės okupantais,
šnipinėjimas priešo naudai, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos išdavystė. Todėl
visuomenėje tiek apie žmogų, apie kurį yra paskleisti tokio pobūdžio duomenys,
tiek apie jo artimuosius, neabejotinai susiformuos neigiama nuomonė. Teismo
manymu, šiuose teiginiuose nurodytų duomenų žeminantis pobūdis ieškovo V. L. velionio tėvo V. L.-Ž. bei paties ieškovo atžvilgiu
yra pripažįstamas kaip visiems akivaizdus ir žinomas, kurio atskirai
nustatinėti (įrodinėti) nereikia (CPK 182 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. 1 (6 p.). Dėl ketvirtajame sakinyje
išdėstytų teiginių, kad ieškovo tėvas „Vaistinę
[Kačerginėje] išmetė į gatvę. Dar daugiau, vaistininkai buvo paduoti į teismą
todėl, kad patriarchas verandoje nerado šešių metrų ąžuolinio suolo, kurį buvo
palikęs prieš karą.“, teismas nurodė, kad tiek šie teiginiai, tiek teksto,
kuriame yra šis sakinys, kontekstas, leidžia daryti išvadą, jog teigiama, kad
ieškovo tėvas susigrąžinęs nekilnojamąjį turtą – namą, kuriame buvo vaistinė,
pastarąją iškėlė prieš vaistinės darbuotojų valią, nesuteikdamas kitų patalpų,
vaistinės darbuotojus padavė į teismą dėl to, kad neberado ąžuolinio suolo,
kurį buvo palikęs. Teismas sprendė, kad šie teiginiai kiekvieno protingo, moralaus
ir sąžiningo žmogaus sąmonėje bus vertinami mažų mažiausiai kaip nemandagus,
neetiškas elgesys bei negarbingas poelgis kitų asmenų atžvilgiu. Paskleisti
duomenys apie asmenį, padavusį vaistinės darbuotojus į teismą dėl seno suolo, tai
yra menkaverčio turto, name palikto dar prieš karą, praradimo, taip pat
suformuos nuomonę, kad toks asmuo elgiasi nesąžiningai ir neetiškai kitų asmenų
atžvilgiu, taigi suprantami neigiama prasme. Tuo remdamasis teismas pripažino,
kad ir ketvirtajame ginčo sakinyje apie velionį ieškovo tėvą V. L.-Ž. paskleistų duomenų žeminantis pobūdis yra visiems
akivaizdus ir žinomas.
Teismas nurodė, jog ieškovas V. L. vertintinas kaip viešas
asmuo, visuomenė domisi informacija ne tik apie jo asmenį, bet ir apie jo
šeimos narius, todėl neigiami duomenys apie jo artimuosius gali suponuoti neigiamą
viešąją nuomonę apie patį ieškovą bei pakenkti jo geram vardui (garbei) (VIĮ 2
str. 60 d.). Teismas sutiko su ieškovo V. L. teiginiu, kad jo orumą žeidžia ketvirtajame ginčo sakinyje
paskleisti duomenys apie velionį tėvą, nes jis yra asmens, apie kurį paskleisti
tokie neigiami duomenys, sūnus. Teismas pripažino, kad šiame teiginyje
paskleisti duomenys apie ieškovo V. L. velionį tėvą V. L.-Ž. pažeidžia ne tik ieškovo tėvo, bet ir paties ieškovo garbę
ir orumą.
Spręsdamas klausimą dėl pradinio atsakovo
velionio V. P. teisių
perėmėjų atsakovų L. P., P. P. ir
V. P. civilinės atsakomybės,
teismas nurodė, kad yra nustatyta visuma aplinkybių, kurių pagrindu ieškovas V. L. įgijo teisę ginti savo bei
savo velionio tėvo garbę ir orumą įstatyme numatytais būdais (CK 2.24 str.).
Prievolė paneigti paskleistus duomenis, kurie neatitinka tikrovės bei žemina asmens
garbę ir orumą, yra neatskiriamai susijusi su duomenis paskleidusiu asmeniu, todėl
negali būti paveldėta ar kitaip perduota (CK 5.1 str. 3 d.), tačiau ieškovo
V. L. pasirinktas asmens
garbės ir orumo gynimo būdas – reikalavimas pripažinti, kad pradinio atsakovo
velionio V. P. paskleisti
duomenys neatitinka tikrovės ir žemina asmens garbę ir orumą, tai yra tokio
reikalavimo patenkinimas, pats savaime nesukuria prievolės, kuri neatskiriamai
susijusi su rašytojo asmeniu, todėl ši neturtinė prievolė gali būti paveldima,
o nagrinėjamos bylos dalyje galimas subjektinių teisių perėmimas ir pradinio atsakovo
velionio V. P. pakeitimas
įstatyminiais jo turto paveldėtojais, naujais atsakovais – L. P., P. P. bei V.
P. (CK 5.1 str. 1 d., CPK 48 str.). Be
to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad subjektinių teisių perėmimas būtų
negalimas tuo atveju, jeigu ginčas būtų kilęs dėl asmens paskleistos nuomonės
ir tektų tirti, kokiais subjektyviais kriterijais rėmėsi, aiškintis dėl asmens
minčių, subjektyvių vertinimų, išgyvenimų, emocijų, o tokius įrodymus galėtų
pateikti tik pats savo nuomonę paskleidęs asmuo.
Teismas sprendė, kad turtinio pobūdžio ieškinio
reikalavimo priteisti neturtinę žalą tenkinimas atsakovui sukuria turtinę
prievolę, tačiau ji nėra neatskiriamai susijusi su jo asmeniu, o siejama su
asmens turimu turtu, yra paveldimos, todėl pareiga atlyginti ieškovui V. L. neturtinę žalą, kurią jis
patyrė velioniui V. P. paskleidus
minimus duomenis, tenka jo turto paveldėtojams atsakovams L. P., P. P. bei V.
P. (CK 5.1 str. 2, 3 d.). Be to, teismas
pažymėjo, kad dėl subjektinių teisių perėmimo šioje byloje buvo pasisakyta
teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartyje.
Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nustatytos
aplinkybės patvirtina, jog apie ieškovą V. L. ir jo velionį tėvą V. L.-Ž.
buvo paskleisti duomenys, neatitinkantys tikrovės bei žeminantys garbę ir
orumą, todėl yra pagrindas tenkinti ieškinio pirmąjį reikalavimą ir pripažinti,
jog ieškinyje nurodyti atsakovų velionio tėvo V. P. knygoje „Durnių laivas“ išspausdinti teiginiai neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo velionio tėvo V. L.-Ž. ir paties ieškovo V. L. garbę bei orumą
(CK 2.24 str., CPK 185 str.).
Spręsdamas klausimą dėl ieškininio reikalavimo
priteisti vieno lito neturtinės žalos atlyginimą, teismas nustatė, kad ieškovas
V. L. teisę į šį ieškinio
reikalavimą įgijo 2003 m., kai sužinojo apie paskleidimą ginčo duomenų,
neatitinkančių tikrovės bei žeminančių jo ir jo velionio tėvo garbę bei orumą, išspausdinant
juos 2003 m. išleistoje atsakovo velionio V. P. knygoje „Durnių laivas“. Tuo tarpu nagrinėjamas civilinis
ieškinys teisme buvo gautas 2007-06-26 d., t. y. pasibaigus sutrumpintam 3 metų
ieškinio senaties terminui (CK 1.125 str. 8 d.). Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašė
taikyti ieškinio senatį, o ieškovas nenurodė aplinkybių, kurios būtų svarbios jai
atnaujinti, teismas šią ieškinio dalį atmetė, nevertindamas argumentų,
susijusių su šio materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumu (CK 1.126 str. 2
d., 1.131 str. 1 d.).
Atsakovai L. P., P. P., V. P. apeliaciniu
skundu prašo panaikinti teismo 2009 m.
gruodžio 23 d. sprendimą ir bylą nutraukti, o apeliaciniam teismui nenustačius
bylos nutraukimo pagrindų, išnagrinėti bylą iš esmės, priimti naują sprendimą
ir ieškinį atmesti iš ieškovo priteisiant bylinėjimosi išlaidas. Skundas
grindžiamas šiais argumentais:
Dėl materialinės teisės bei proceso teisės
normų pažeidimo
Apeliantai
teigia, kad teismas tiek 2009 m. sausio 15 d.
nutartyje, tiek skundžiamame sprendime neteisingai aiškino CK 5.1 straipsnio,
6.128 straipsnio ir CPK 293 straipsnio l dalies 7 punkto nuostatas ir
nepagrįstai pripažino, jog pirminio atsakovo velionio V.
P. pareiga įrodyti, kad jo prisiminimų knygoje
išdėstytos mintys yra nuomonė ir/ar dėstomi faktai atitinka tikrovę, nėra
neatsiejamai susijusi su palikėjo asmeniu. Nurodo, jog susidarė situacija, kai
dėl literatūriniame prisiminimų žanrui priskirtiname kūrinyje išdėstytų minčių
tikrumo teisme turi aiškintis apeliantai - autoriaus teisių paveldėtojai, kurie
nėra kūrinio autoriai. Teigia, jog neturtinės žalos atlyginimas šioje byloje
yra tik pasekmė, kuri atsiranda tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad
ieškovo nurodyti sakiniai yra melagingi prasimanymai, tai yra, jeigu autorius
teisme neapgintų savo išsakytų minčių. Nurodo, jog jie šiame procese
negali būti atsakovais, nes iki mirštant
pirminiam atsakovui nebuvo nustatyta pareiga atlyginti neturtinę žalą, tuo
tarpu ginčas yra kilęs dėl prisiminimų žanrui priskirtos knygos turinio,
atsakovų velionio tėvo subjektyvių prisiminimų ir išreikštos nuomonės knygoje. Svarbiausias
klausimas byloje yra tas, ar rašytojas padarė teisės pažeidimą, reikšdamas savo
mintis, todėl ginčo teisiniai santykiai yra neatsiejamai susiję su jo asmeniu
ir teisių perėmimas šiame procese negalimas (CPK 293 str. l d. 7 p.). Ieškovas,
pateikdamas šį ieškinį, siekia civilinio proceso tvarka įrodyti, kad rašytojas V. P. padarė teisės pažeidimą, kurio padarymo fakto nepavyko
įrodyti baudžiamojo proceso tvarka.
Nurodo, kad
teismas be pagrindo remiasi 2009 m. sausio 15 d. nutartimi teisių perėmimo
klausimu, nes apie ją atsakovai sužinojo po to, kai buvo pasibaigę apskundimo
terminai, o teismas sprendė tik dėl turtinės atsakomybės, kylančios iš delikto
paveldėjimo, tačiau nenagrinėjo klausimo, ar galimas teisių perėmimas byloje, iškeltoje
autoriui dėl literatūrinio kūrinio turinio, ar atsakovai (autoriaus vaikai)
turės lygias teises šiame procese ginantis nuo ieškinyje pateiktų reikalavimų,
ar gali paneigti CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prezumpciją, nedisponuodami
jokia medžiaga, kuria naudojosi autorius, rašydamas knygą: užrašais, mintimis,
prisiminimais, įvykių vertinimais, kitokia surinkta medžiaga, jau nekalbant
apie betarpiškus potyrius bei įspūdžius, ryšius su aplinka ir visuomene,
susitikimus bei pokalbius su kitais, vieną ar kitą dalyką geriau žinančiais
asmenimis, galiausiai autoriaus gebėjimu mąstyti, nuspėti ar daryti išvadas.
Dėl nuomonės ir fakto atskyrimo
Apeliantai
teigia, kad teismas, vertindamas keturis ginčo sakinius, kitaip dar įvardijamus
teiginiais, be pagrindo juos prilygino duomenims ir sprendė, jog jie negali
būti priskiriami prie informacijos, kuri laikoma autoriaus nuomone, nes nebuvo
tinkamai nustatyta riba tarp literatūrinio kūrinio teksto ir neliteratūrinio
teksto, tuo tarpu literatūros kūrinio tekstą kiekvienas suvokia labai
asmeniškai, ir negalima nustatyti jokios vienareikšmės prasmių reglamentacijos.
Dėl antrojo
ginčijamo sakinio (knygos 166 psl.) apeliantai teigė, jog šis sakinys liko
neišnagrinėtas, neatskleista prasmė ir dėl to teismas padarė neteisingą išvadą,
pripažindamas jį esant teiginiu. Sakinį sudaro sutrumpintos citatos, bet jų
žodžiams vis tiek negalima suteikti vienareikšmės prasmės, kuri priklauso nuo
konteksto („kažkas kažką iškepė“, „Hitlerio ir Škirpos draugas“, „žvalgas“).
Dėl trečiojo
sakinio (knygos 156 psl.), apeliantai teigė, jog teismas taip pat neteisingai įvardina
teiginiu citatą, kurioje aiškiai nusakomas memuarinis visos knygos „Durnių
laivas“ pobūdis, pabrėžiamas pasakojimo informacinis subjektyvumas („kiek man
žinoma“). Be to, autorius knygos pradžioje nurodė, kad ji yra atsiminimų
(memuarų) žanro, taigi skaityti, priimti, suvokti ją privalu kaip asmeninius
(subjektyvius) istorijos dalyvio ir liudytojo prisiminimus. Teismui išsamiai buvo
atskleista, kad citatose iš knygos 166, 156 puslapių nėra konkrečių faktų
minėjimo, o žodžių reikšmės priklauso vien nuo asmeninių (subjektyvių) vieno ar
kito skaitytojo savybių ir paties autoriaus nusakyto prisiminimų asmeniškumo
(subjektyvumo).
Dėl pirmojo ir
ketvirto sakinių (knygos 23, 69 psl.), teigiama, kad buvo nagrinėjamos sakinių
nuotrupos, vertinant nesivadovauta įrodymų vertinimo taisyklėmis, nes išvada
prieštarauja literatūrinio kūrinio turiniui, tekstui ir byloje esantiems
įrodymas, vertinti tik kai kurie įrodymai, atskirti nuo byloje esančių įrodymų
viseto: paties kūrinio, rašytojo V. P. parodymų
baudžiamojoje byloje, jo gynėjo kabos baudžiamojoje byloje, nuo į baudžiamąją
bylą pateiktos literatūros, kuria rėmėsi knygos autorius. Atsakovai nurodo, kad
nors skaitant šiuos du sakinius ne knygos kontekste galima juos suprasti kaip
teiginius, tačiau juose yra išdėstyta rašytojo nuomonė.
Teigia, kad
rašytojas V. P. turėjo ir turi teisę susidaryti savo
nuomonę bei įsitikinimus apie objektyviai egzistavusius konkrečius istorinius
faktus ir teisę tą nuomonę bei įsitikinimus laisvai dėstyti ir reikšti
literatūros kūrinyje, būtent toks kūrinys yra jo atsiminimų knyga „Durnių
laivas“ (Konvencijos 10 str., Konstitucijos 25 str., VIĮ 2 str. 40 p.).
Apeliantai
rėmėsi baudžiamojoje byloje atsakovo V. P. gynėjo
pagarsintu specialisto įvertinimu, kuriame, jų įsitikinimu, padaryta, aiški
išvada, jog nuotrupose, paimtose iš knygos 156 ir 166 puslapiuose esančių
sakinių, yra ne faktų konstatavimas, o pateikti autoriaus vertinimai.
Dėl duomenų neatitikimo tikrovei ir jų
įvertinimo, kaip žeminančių ieškovo V. L. bei jo tėvo
V. L.-Ž. garbę ir orumą
Apeliantai
nurodė, jog teismas pripažino, kad ieškovas V. L. ir jo velionis
tėvas V. L.-Ž. yra
visuomenei plačiai žinomi, vieši asmenys, baudžiamojoje byloje
Nr. 01-2-031-03 velionis V. L.-Ž. įvardijamas kaip buvęs žinomas Lietuvos
valstybės ir visuomenės veikėjas, todėl rašytojas, kalbėdamas apie ano meto
įvykius ir padėtį Lietuvoje, negalėjo apeiti ir šio asmens, tinkančio knygos
„politinių veidų galerijai“, gyvenimo
aspektų. Priimtinos politinio veikėjo kritikos ribos yra platesnes nei
privataus asmens, ir demokratinėje ir pliuralistinėje visuomenėje nuomonė ar
kritika, nors ir labai aštri, negali būti teisiškai persekiojama. Tuo tarpu
teismas, vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, be pagrindo į tai
neatsižvelgė.
Teigiama, kad
teismas skundžiamame sprendime nenurodė jokių argumentų, kodėl nevertino kitų
įrodymų ir jais nesivadovavo, tuo pažeisdamas civilinio proceso normas,
reglamentuojančias sprendimų priėmimą ir surašymą. Apeliantai, analizuodami byloje
esančius įrodymus, teigia, jog priešingai nei teismas padarė išvadą, šie
įrodymai patvirtina jų teiginius, kad knygoje išdėstyta rašytojo nuomonė, vertinimai
grindžiami tikrais faktais:
1. Dėl pasakymo ,,Hitlerio draugas“ (knygos
166 psl.)
Apeliantai
nurodo, kad minimoje baudžiamojoje byloje (baudžiamoji byla Nr. 01-2-031-03)
apklausiamas kaltinamuoju velionis V. P. paaiškino, kad
tapydamas V. Ž. portretą tokį pasakymą panaudojęs tam
tikro literatūrinio stiliaus apibendrinančia groteskine reikšme, turėdamas
omeny šio žodžio ketvirtąją prasmę: palaikytojas, rėmėjas, šalininkas, kurią
žodžiui ,,draugas“ pateikia „Dabartinis lietuvių kalbos žodynas“ (2 t., 653
psl.), ir tvirtino esąs įsitikinęs, kad 1940 metų V. Ž. įvaizdžiui
tai buvo būdinga. Teigia, kad velionis V. P. apklausiamas
kaltinamuoju pateikė 23 istorinius įvykius, faktus, kitus dokumentinės
medžiagos duomenis, kurių pagrindu jam susiformavo tvirta nuomonė ir aiškus
įsitikinimas, kad V. Ž. veiksmai atitiko Hitlerio
„palaikytojo, rėmėjo, šalininko“ vardą, tačiau teismas jų nenagrinėjo.
Apeliantų įsitikinimu, pasakymas „Hitlerio draugas“ yra asmeninė (subjektyvi) velionio
V. P. nuomonė, kuriai negali ir neturi būti taikomas
tiesos kriterijus, ji turi remtis faktais ir būti etiška. Remdamiesi
baudžiamosios bylos Nr. 01-2-031-03 medžiagoje esančia laikraščio „Į laisvę“
1941-06-25 numerio, kuriame išspausdintas dokumentas „Nepriklausomos Lietuvos
Laikinosios Vyriausybės žodis į Tautą“ kopija, teigia, kad šio Laikinosios
Vyriausybės, kurios ministru buvo V. Ž., sveikinimo
užtenka susidaryti nuomonę, sutalpinamą į posakį „Hitlerio draugas“. Nurodo,
kad teismas neįvertino ir sprendime neaptarė nei vieno iš paminėtų, velionio V. P. pateiktų 23 istorinių bei kitų faktų.
2. Dėl pasakymų „bendradarbiavusį su KGB“,
,,žvalgą namo sugrąžino Maskva“, (knygos 23 psl. antroji pastraipa), ,,kai kas
jau vedžiojo už parankių (...) žvalgą“ (knygos 166 psl. ketvirtoji pastraipa)
Apeliantai
nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas šį sakinį, neteisingai
išaiškino bei įvertino baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-031-03 esančiame Lietuvos
ypatingojo archyvo 2003-11-24 rašte Nr. S4-1442, Lietuvos ypatingojo archyvo
2003-11-26 rašte Nr. S4-1439 bei su juo pateiktoje medžiagoje užfiksuotus
duomenis, be pagrindo nenagrinėjo ir nevertino velionio V. P.
2005 m. birželio 17 d. paaiškinimuose teismui, o taip pat baigiamosiose
paties kaltinamojo bei jo atstovo kalbose, pasakytose 2005 m. rugsėjo 27 d.
Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2005 m. kovo 7 d. – spalio 10 d. trukusio
posėdžio metu (b. b. Nr. 01-2-031-03), nurodytų argumentų, susijusių su
paminėtose archyvinėse pažymose išdėstytais faktais, taip pat be pagrindo
nenagrinėjo ir nevertino paties nukentėjusiojo V. L. kalboje,
pasakytoje paminėtame teismo posėdyje, nurodytų aplinkybių, susijusių su jo velionio tėvo V. L.-Ž. sugrįžimu
į Lietuvą, o taip pat laikraščio ,,Lietuvos rytas“ 2000-12-02 numeryje
išspausdintame D. G. straipsnyje išdėstytų faktų, kurie
nebuvo paneigti Tardymo valdybos prie Vilniaus m. VPK baudžiamojoje byloje,
iškeltoje dėl šmeižto spaudinyje (baudžiamoji byla Nr. 10-2-003-01).
Apeliantų teigimu, velionis V. P., vertindamas šiame straipsnyje paskelbtus duomenis, išreiškė
savo požiūrį žodžiu „žvalgas“ ir, remdamasis sovietinio gyvenimo pažinimu bei
asmeninio bendravimo su ano meto aukštais pareigūnais patirtimi, padarė išvadą,
jog V. L.-Ž. vis
dėlto buvo žvalgas ir slaptas Rusijos žvalgybos bendradarbis nuo 1927 m., o žvalgą
gražinti gali tik Maskva. Rašytojo asmeninis (subjektyvus) šio fakto, kurį jis
turėjo pagrindą laikyti teisingu, vertinimas negali būti baudžiamojo persekiojimo
ir net civilinio teisminio nagrinėjimo dalykas, nes įstatymai neriboja žinių
vertinimo.
3. Dėl sakinio „ir kaip jiems po to teko nuo
bolševikų bėgti į Kauną, kaip pakeliui juos areštavo, tardė...(o kiek man
žinoma ir užverbavo)“ (knygos 156 puslapio trečioji pastraipa)
Apeliantai,
nesutikdami su teismo argumentais dėl šios ieškinio dalies, remdamiesi
specialisto išvada, teigia, kad šis sakinys yra vertinamojo pobūdžio, jame nėra
konstatuojami faktai. Nurodo, kad
teismas pavartotą žodį ,,užverbavo“ neteisingai suvokia kaip teigimą, jog
velionis V. L.-Ž. buvo
užverbuotas tik bolševikų, NKVD, o vėliau ir KGB, ir pateikia citatas iš
istoriko P. Č. knygos ,,Naujųjų laikų istorija“ II tomo
(Dr. K. G. fondas, 1986 m.), o taip pat V.
L. knygos „Lietuvos kariuomenė 1918-1920“ (Vilnius, LR ŠM Leidybos centras)
apie 1918-1919 metų istorinius įvykius Lietuvoje. Kartu apeliantai tvirtina,
jog, kita vertus, pridėtas posakis „kiek man žinoma“ reiškia abejonę, plačiai
vartojamas netikrumui išreikšti arba pasakyti ką nors neapibrėžta, be to Konvencija
gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir
asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė
sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją. Daro išvadą, kad žmogus,
skleisdamas savo mintis, gali savaip interpretuoti, nes kiekvienas asmuo
pasaulį supranta savaip. Todėl šis sakinys negali būti vertinamas, kaip tikrovės
neatitinkantis ir garbę bei orumą žeminantis.
4. Dėl sakinio ,,Vaistinę išmetė į gatvę.
Dar daugiau, vaistininkai buvo paduoti į teismą todėl, kad „patriarchas“
verandoje nerado šešių metrų ąžuolinio suolo, kurį buvo palikęs prieš karą“
(knygos 69 puslapio pirmoji pastraipa)
Apeliantai
teigia, jog teismas be pagrindo nesirėmė faktais, kuriuos V.
P. teigė sužinojęs iš V. I., V. S.,
o taip pat vaistinės iškraustymo laikotarpiu pats nuvykęs į vietą, ir kuriuos
jis pateikė teismui apklausiamas kaltinamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-031-03.
Be to, ieškovas V. L. teisme pripažino aplinkybę, jog
tėvui tik buvo gaila to stalo, kuris verandoje stovėjo, o neatitikimas, kai
šiame sakinyje minimas ne stalas, o suolas, negali būti vertinamas kaip garbę
ir orumą žeminantis, juolab jog rašytojo kritika nukreipta į viešą asmenį,
politinį veikėją. Apeliantai nurodo, kad teismas be pagrindo netyrė ir
neįvertino velionio V. P. gynėjo baigiamojoje kalboje
baudžiamojoje byloje pateiktos išsamios šiuo klausimu surinktos medžiagos
analizės, kur be kita ko sakoma, jog šiame sakinyje naudojami meninei kalbai
būdingi frazeologizmai bei metaforos, kai „išmetė į gatvę“ reikštų nuostatą
„kur norit, ten dėkitės - ne mano reikalas“, o „dėl suolo, prieš karą palikto,
teisman padavė“ reiktų suprasti, kaip „namą atgavęs dar kaži ko priekabiavo ar
nepatenkintas buvo“, todėl kūrėjams netaikomas paraidinio teisingumo
reikalavimas, jiems paliekama daugiau laisvės perteikti tiesą. Apeliantai
teigia, kad žurnalistų, rašytojų, kūrėjų teisė reikšti savo nuomonę apima ir
tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą), todėl be pagrindo tokia literatūrinė
priemonė įvardinama „paskelbtos informacijos netikslumu“ ir dėl jos kreipiamasi
į teismą. Kūrėjų ir rašytojų teisių ribojimas reikštų ir visuomenės teisės
žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę
žinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus atvejus, kai tai liečia
informaciją, kurią skelbti draudžia įstatymas. Nurodo, jog yra nepagrįsti teismo
sprendime išdėstyti vertinimai ir išvados, esą dėl minėto V.
P. knygos sakinio paraidinio neatitikimo tikrovei yra paskleistas tikrovės
neatitinkantis ir garbę bei orumą žeminantis melas.
Teigia, kad
teismas, nagrinėdamas šią bylą ir surašydamas skundžiamą sprendimą, pažeidė
civilinio proceso įstatyme įtvirtintą nuostatą, jog teisėjai įrodymus vertina
pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos
aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vidinis teismo įsitikinimas
turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno
šaltinio gautą informaciją, palyginus ją su informacija, gauta iš kitų
šaltinių, tai yra, įrodymai byloje turi būti vertinami kaip visuma, o ne
atsietai vienas nuo kito. Šių reikalavimų nepaisymas sukliudė teismui išsamiai
ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Be to, teismas netinkamai
pritaikė įstatymą ir nepagrįstai į bylą įtraukė rašytojo V.
P. vaikus kaip atsakovo pareigų perėmėjus, o minimame kūrinyje išdėstytas
mintis ir nuomonę nepagrįstai įvertino kaip teiginius, netaikė įstatymo, kurį turėjo
taikyti (CK 5.1 str.).
Ieškovas V. L. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti,
o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad klausimas dėl teisių
perėmimo ir apeliantų pripažinimo tinkamais atsakovais byloje buvo išspręstas
teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartimi, kurios apeliantai neskundė, todėl skunde
išdėstyta pozicija, kad yra negalimas turtinės prievolės atlyginti ieškovo
patirtą neturtinę žalą perėmimas, yra nepagrįsta. Materialinės teisės normos,
reglamentuojančios procesinių teisių perėjimą, nebuvo pažeistos. Atsakomybė už
CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens garbės ir orumo pažeidimą yra
deliktinė, kuri pagal materialinės teisės normas yra turtinė prievolė, todėl
teismas pagrįstai sprendė, kad velionio V. P. pareiga atlyginti šią žalą materialinės civilinės teisės
prasme nėra visiškai asmeninė. Tais atvejais, kai prievolė nėra tik asmeninė,
materialinėje teisėje galioja prezumpcija, kad prievolė yra paveldima. Teismas
teisingai taikė tiek paveldėjimo, tiek civilinę atsakomybę reglamentuojančias
normas.
Ieškovo nuomone, teismas detaliai įvertino knygos „Durnių
laivas“ turinį, žanrą, taip pat joje skelbiamos informacijos pobūdį.
Vertindamas ginčo teiginius, teismas nuosekliai laikėsi teismų praktikoje
suformuluotų taisyklių šios kategorijos bylose, sprendė, ar konkrečiame
teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė. Ginčo teiginiais paskleisti
duomenys skatina neigiamą visuomenės požiūrį į ieškovo velionį tėvą V. L.-Ž., perša įspūdį, kad jis
buvo „žvalgas“, „Hitlerio draugas“, „KGB bendradarbis“, „strateginių žemėlapių
kopijuotojas“, „bolševikų užverbuotas“ ir pan., ir žemina jo, o taip pat ir paties
ieškovo garbę ir orumą. Teismas vadovavosi suformuluotomis teismų praktikos
taisyklėmis ir teisingai įvertinęs byloje esančius įrodymus nusprendė, kad
ginčo teiginiuose pateikta informacija laikytina duomenimis, kuriuos pradinis
atsakovas apeliantų velionis tėvas V. P., paskleidė kaip realiai įvykusius faktus, o ne kaip
nuomonę. Teigia, kad viešo asmens kritika negali būti pateisinama, jeigu ji
melu pažeidžia asmens garbę ir orumą, todėl ginčo teiginiai negali būti
pripažinti leistina ieškovo velionio tėvo V. L.-Ž. ir netiesiogiai
ieškovo, kaip visuomenei žinomų asmenų, „kritika“. Nurodo, kad teismas neturi
pareigos sprendime išvardinti be išimties visus bylos įrodymus, nes įrodymai tiriami
ir vertinami per visą civilinio proceso eigą tam, kad susiformuotų atitinkamas
teismo vidinis įsitikinimas, o sprendime pateikiama galutinė, susiformavusi
teismo išvada dėl įrodymų vertinimo.
Apeliacinis
skundas atmestinas.
Teisėjų
kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos
teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias
nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK
176 – 185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai išaiškino bei pritaikė
nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias civilinio proceso bei
materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos nagrinėjamos kategorijos
bylose ir iš dalies patenkindamas ieškovo V. L. pareikšto
ieškinio reikalavimus, bei pripažindamas faktą, kad atsakovų L.
P., P. P. ir V. P. velionio tėvo
V. P. knygoje „Durnių laivas“ išspausdinti anksčiau šioje
nutartyje nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo velionio
tėvo V.
L.-Ž. ir paties ieškovo V. L. garbę bei orumą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą
(CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindų
teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengiant atsakovų
apeliacinio skundo ribų (CPK 329 str. 2 d., 320 str.).
Dėl nuomonės ir fakto atskyrimo
Apeliantai
teigia, kad teismas, vertindamas keturis ieškininiame pareiškime nurodytus
sakinius, be pagrindo juos prilygimo duomenims ir sprendė, jog jie negali būti
priskiriami prie informacijos, kuri laikoma autoriaus nuomone, nes nebuvo
tinkamai nustatyta riba tarp literatūrinio kūrinio teksto ir neliteratūrinio
teksto, kuriam negalima nustatyti jokios vienareikšmės prasmių reglamentacijos.
Nurodo, kad buvo nagrinėjamos sakinių nuotrupos, jų nesiejant su kontekstu,
vertinti atskiri įrodymai, nesiremiant byloje esančių įrodymų visetu ir dėl šių
klaidų teismas padarė nepagrįstą išvadą.
Pagal 1996 m.
liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo (toliau VIĮ) 2 straipsnio 19 dalį (2000-08-29 įstatymo redakcija Nr.
VIII-1905) nuomonė tai - visuomenės
informavimo priemonėse skelbiamos mintys, vertinimai bei pastabos apie
reiškinius ar įvykius. Nuomonės neprivaloma įrodyti, bet ji turi remtis faktais
ir būti reiškiama etiškai. Šio straipsnio 40 dalyje žinia apibūdinama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiami
faktai ar tiesa pagrįsti duomenys. Pagal VIĮ galiojančios redakcijos (2006-09-01
įstatymas Nr. X-752) 2 straipsnio
33 dalį nuomonė – visuomenės
informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas,
mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių
ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais
įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra
subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi
būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant
faktų ir duomenų. Pagal 2 straipsnio 69 dalį žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar
tikri (teisingi) duomenys. Matyti, kad tiek nagrinėjamų duomenų paskleidimo,
tiek ir bylos nagrinėjimo metu galiojusiose VIĮ redakcijose sąvokų ,,nuomonė“
bei ,,žinia“ (faktai ir jų duomenys) apibūdinimas iš esmės nesiskiria.
Teisėjų
kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, jog, priešingai nei teigia
apeliantai, teismas teisingai atskleidė nagrinėjamoje byloje aktualių paminėtų
sąvokų esmę, turinį, požymius, kurie jas skiria, ir padarė teisingą išvadą, jog
vienintelis kriterijus, pagal kurį jos gali būti atribojamos, yra paskleistos
informacijos patikrinimo bei įrodomumo
galimybė. Nagrinėdamas šį klausimą, teismas nurodė, jog vertinant paskleistą
informaciją, be kita ko, būtina atsižvelgti taip pat ir į leidinio, kuriame
tokia informacija pateikta, pobūdį, kontekstą. Laikydamasis šių nuostatų,
teismas detaliai įvertino ir tiksliai apibūdino V. P. knygos
„Durnių laivas“ turinį, žanrą.
Atsižvelgdamas
į tai, kad pats autorius šią knygą apibūdino, kaip „Politinių veidų ir šaržų galeriją“,
ir teigė, jog tai yra „Rašytojo, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vieno iš
kūrėjų bei vadovų V. P. prisiminimai apie sudėtingą ir
prieštaringą nepriklausomos Lietuvos atkūrimą – nuo „perestrojkos“ iki mūsų
dienų. Originaliai, kartais net šaržuotai, atskleidžiami žinomų šalies veikėjų
charakteriai“, teismas nurodė, kad joje autorius pateikia informaciją (prisiminimus)
apie tam tikru laikotarpiu tikrovėje vykusius įvykius bei tuose įvykiuose
dalyvavusius tikrus asmenis, kurie pavaizduoti šaržuotai. Tuo pagrindu teismas
padarė išvadą, kad knygoje yra pateikta dvejopo pobūdžio informacija, tai yra duomenys
apie autoriaus nurodomus tam tikro laikotarpio įvykius ir juose realiai
dalyvavusius asmenis, kuriuos prisimena autorius, bei paties autoriaus nuomonė, kuomet jis
pajuokiamai (šaržuotai) tuos duomenis vaizduoja ir interpretuoja. Tačiau įvertinęs
4 ginčo teiginius šios knygos kontekste, teismas teisingai sprendė, kad juose
pateikta informacija negali būti traktuojama, kaip autoriaus nuomonė, nes tokia
informacija teigiama buvus įvykius, kuriuose dalyvavo tam tikri asmenys, todėl
šių žinių apie ieškovą bei jo tėvą egzistavimą tikrovėje (teisingumą) galima
patikrinti (įrodyti, arba paneigti). Pažymėtina, kad ieškovas, nesutikdamas su
apeliantų teiginiais, jog ginčijami duomenys yra autoriaus nuomonė, vertinimai,
remdamasis teismų praktika savo atsiliepime, teisingai nurodo, jog nuomonei
tiesos kriterijus nėra taikomas, bet ir ji gali būti reiškiama tik egzistuojančių
faktų pagrindu, tai yra turi remtis tikrais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S., M. V., V. J. vs. A. J., S. K., J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-142/2006).
Teisėjų
kolegija nesutinka su apelianto motyvais, kad vertinant ginčo sakiniuose
esančią informaciją, būtina atsižvelgti į tai, jog bemaž kiekvieną
literatūrinio teksto žodį galima aiškinti ir suprasti labai įvairiai, priklausomai
nuo skaitytojo asmeninių savybių, išprusimo, išsilavinimo bei apsiskaitymo, ir
laiko, jog ieškovas atsiliepime teisingai sako, kad vertinant ginčo teiginiais paskleidžiamos
informacijos suvokimą skaitytojų sąmonėje, turi būti remiamasi eilinio skaitytojo
kriterijumi, t. y. pagal vidutinio išsilavinimo, išprusimo ir apsiskaitymo asmens
suvokimą. Teisėjų kolegijos nuomone, tai ypač aktualu nagrinėjamu atveju,
turint omenyje knygos „Durnių laivas“ turinį bei žanrą. Todėl apeliantų argumentai,
jog gerai lietuvių kalbos lingvistines subtilybes ir simbolių reikšmes
išmanantis skaitytojas neturėtų ginčo teiginius, juose vartojamus žodžius
,,Hitlerio draugas“, „žvalgas“, ,,strateginių žemėlapių kopijuotojas“ ir kt.,
suprasti vienareikšmiai ir priimti taip kaip sakoma, negali būti pagrindu
vertinant šiuose sakiniuose esančios informacijos pobūdį. Tai prieštarautų taip
pat ir bendriesiems teisingumo ir protingumo principams. Beje, anksčiau
paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartyje taip
pat nurodoma, kad asmens pavadinimas labai konkrečiu neigiamą atspalvį turinčiu
apibūdinimu, priskiriant jam baudžiamaisiais įstatymais uždraustas, teisės ir
geros moralės požiūriu nepriimtinas savybes, yra nesusijęs su literatūrine ar
lingvistine išmone, todėl teisė vartoti tokias išraiškos priemones, kuriomis
informacija paryškinama, abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama negali
būti taikoma. Kasacinis teismas yra taip pat vienareikšmiai pasisakęs, jog tuo
atveju, jeigu net tikrų įvykių pagrindu asmens veiksmai gali būti vertinami
taip, kad jam priskiriama konkreti savybė, kuri aiškiai išsakyta ir gali būti
patikrinta, reiškia, jog paskelbti duomenys yra konstatuojamojo pobūdžio (2006
m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S., M. V., V. J. vs. A. J., S. K., J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-142/2006). Tuo tarpu, kaip
teisingai nusprendė teismas, ginčo teiginiais paskleisti duomenys akivaizdžiai skatina
neigiamą visuomenės požiūrį velionį V. L.-Ž.,
perša įspūdį, kad jis buvo „žvalgas“, „Hitlerio draugas“, „KGB bendradarbis“,
„strateginių žemėlapių kopijuotojas“, „bolševikų užverbuotas“ ir pan. Apeliantų
pateikiamose platesnėse citatose esantys duomenys nepaneigia nei teismo
nustatyto ginčo sakiniuose esančios informacijos pobūdžio, nei išvados, jog šių
duomenų pagalba apie teiginiuose minimą asmenį siekiama skaitytojui formuoti
žeminančią nuomonę (CK 2.24 str. 1 d.).
Teismas,
nagrinėdamas ginčo teiginius šiuo aspektu, pagrįstai laikė, jog juose nurodytus
duomenis, kad ieškovui „L. reikėjo kaip nors pridengti savo
tėvą; ilgus metus bendradarbiavusį su KGB“; ieškovo tėvą „kaip atidirbusį
žvalgą, namo sugrąžino Maskva“; ieškovo tėvas buvo Hitlerio draugas, žvalgas,
strateginių žemėlapių kopijuotojas; ieškovo tėvas knygos autoriui pasakojo
„kaip 1918 m. pilies bokšte kėlė vėliavą, kaip jiems po to teko nuo bolševikų
bėgti į Kauną, kaip pakeliui juos areštavo, tardė“, o kiek knygos autoriui
žinoma, „ir užverbavo“, o taip pat, kad ,,vaistinę išmetė į gatvę“;
vaistininkus padavė į teismą dėl suolo, - galima patikrinti ir nustatyti, ar
jie atitinka tikrovę (CPK 185 str.).
Remdamasi
išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo
motyvai nagrinėjamu klausimu, kurie yra grindžiami nevienareikšmiu vartojamų
žodžių suvokimu, visos knygos ,,Durnių laivas“ memuariniu žanru, kai privalu
knygą skaityti, priimti ir suvokti kaip asmeninius (subjektyvius) istorijos dalyvio
ir liudytojo prisiminimus, tuo, kad pirmajame (knygos 23 psl.), antrajame
(knygos 166 psl.), trečiajame (knygos 156 psl.) ir ketvirtajame (knygos 69
psl.) sakiniuose nėra minimi konkretūs faktai, o pateikiama rašytojo nuomonė,
kuri atsiskleidžia tik tuomet, jei ginčo sakiniai skaitomi knygos kontekste, -
nepaneigia teismo išvados, kuri pagrįsta bylos medžiagos įvertinimu, įstatymo
bei teismų praktikos nuostatomis, jog minima informacija vertintina kaip
duomenys, o ne nuomonė (CPK 178 str.).
Dėl duomenų neatitikimo tikrovei ir jų
įvertinimo, kaip žeminančių ieškovo V. L. bei jo tėvo
V. L.-Ž. garbę ir orumą
Apeliantai pagrįstai
teigia, kad ieškovas V. L. ir jo velionis tėvas V. L.-Ž. yra
visuomenei plačiai žinomi, vieši asmenys, o tokių asmenų kritikos ribos yra
platesnes nei privataus asmens ir demokratinėje, ir pliuralistinėje visuomenėje
nuomonė ar kritika, nors ir labai aštri, negali būti teisiškai persekiojama.
Apeliantų nuomone, teismas sprendime netinkamai vertino šią aplinkybę. Iš
tiesų, viešieji asmenys pagal CK 2.24 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nuostatą
ir Lietuvos teismų praktiką nesinaudoja vienoda teisine pažeistų teisių gynyba.
Šioje CK normoje nustatytas pagrindas atleisti tikrovės neatitinkančius
duomenis paskleidusius asmenis nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys
yra paskelbti apie viešąjį asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o
juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai, siekdamas supažindinti
visuomenę su viešo asmens veikla. Taip spręsta daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutarčių šios kategorijos bylose (2000 m. vasario 24 d. nutartis
civilinėje byloje V. Ž. vs. UAB „Lietuvos
rytas“, bylos Nr. 3K-7-130/2000; 2001 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje
byloje S. Č. vs. Tauragės rajono
meras ir kt., bylos Nr. 3K-3-529/2001 ir t.t.). Tačiau be pagrindo teigiama,
jog nurodyta aplinkybė paneigia teismo išvadų pagrįstumą (CPK 178 str.).
Anksčiau šioje byloje paminėtuose teismų praktikos pavyzdžiuose, o taip pat
daugelyje kitų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, priimtų šios kategorijos
bylose, pabrėžiama, kad viešo asmens kritika negali būti pateisinama, jeigu ji
melu pažeidžia asmens garbę ir orumą. Tuo tarpu teismas nenustatė, kad
minimuose teiginiuose esantys duomenys yra susiję su ieškovo V.
L. ir jo velionio tėvo V. L.-Ž. valstybine
ar visuomenine veikla, pripažino juos neatitinkančiais tikrovės bei
žeminančiais šių asmenų garbę ir orumą (CK 2.24 str. 1 d.).
Kaip matyti iš
bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šiuos klausimus,
rėmėsi civilinėje byloje surinktais įrodymais (rašytiniai įrodymai, šalių, taip
pat ir pradinio atsakovo, jų atstovų, liudytojų paaiškinimai ir kt.), o taip
pat gausia baudžiamosios bylos (b. b. Nr. 01-2-031-03) medžiaga
(archyviniai dokumentai, liudytojų, šios bylos dalyvių paaiškinimai ir kt.),
taip pat vadovavosi civiliniame procese leidžiama taikyti įrodymų pakankamumo
taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada
apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka
tam tikros abejonės, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant
labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei kad jo nebuvo, ir, teisėjų kolegijos
nuomone, teisingai sprendė, jog nustatytos aplinkybės suteikė pakankamą
pagrindą pripažinti faktą, jog ieškininiame pareiškime nurodyti velionio V. P. knygoje ,,Durnių laivas“ atspausdindinti teiginiai neatitinka
tikrovės.
Nagrinėdama
apeliantų argumentus dėl teismo išvados, susijusios su pasakymu ,,Hitlerio
draugas“ (knygos 166 psl.), teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje
anksčiau jau buvo paminėta, kad teismas sutiko su pradinio atsakovo velionio V. P. nuomone, kad antrajame ginčo teiginyje pateikto
ieškovo tėvo velionio V. L.-Ž. kaip
Hitlerio draugo apibūdinimu nebuvo siekta teigti, kad ieškovo tėvas iš tikrųjų
buvo Hitlerio draugas ir su juo bendravo, o tiesiog buvo norėta vaizdžiai
(šaržuotai) apibūdinti, kad ieškovo tėvas pritaria Hitlerio šalininkų
skleidžiamai ideologijai. Kartu teismas teisingai pažymėjo, kad duomenų
pateikimas tam tikru literatūriniu stiliumi, pavyzdžiui, Hitlerio ideologijos
šalininkus pajuokiamai apibūdinant kaip jo draugus, neeliminuoja fakto, kad
apie tą asmenį buvo paskleista žinia, pavyzdžiui, kad asmuo yra Hitlerio
ideologijos šalininkas, kurios atitikimą tikrovei įgyja pareigą įrodyti tą
žinią paskleidęs asmuo.
Teisėjų kolegija laiko, jog teismas,
remdamasis byloje surinktais ir išanalizuotais rašytiniais archyviniais
įrodymais ir jų pagrindu nustatytomis
aplinkybėmis, pagrįstai sprendė, kad atsakovai, tai yra nei pradinis atsakovas,
nei jo teisių perėmėjai neįrodė antrajame ginčo sakinyje pateiktų duomenų „Kai
kas jau vedžiojo už parankių [...] Hitlerio [...] draugą, [..-] žvalgą, [...] strateginių žemėlapių
kopijuotoją senąjį L....“, tai yra, kad
ieškovo V. L. velionis tėvas V. L.-Ž. bendradarbiavo su Hitlerio
šalininkais, buvo jų žvalgas ir strateginių žemėlapių kopijuotojas, teisingumo,
ir šiuos duomenis pripažino neatitinkančiais tikrovės.
Kaip minėta,
apeliantai nurodė, jog velionis V. L.-Ž. buvo viešas asmuo, todėl rašytojas negalėjo
apeiti asmens, tinkančio knygos „politinių veidų galerijai“, gyvenimo aspektų,
tuo tarpu kritika negali būti teisiškai persekiojama. Teigia, kad baudžiamosios
bylos medžiagoje esančio laikraščio ,,Į laisvę“ 1941-06-25 numeryje yra
išspausdintas dokumentas ,,Nepriklausomos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės
žodis į Tautą“, kuriame pritariama Hitlerio žygiui į Rytus. Apeliantai teigia,
kad remiantis šia publikacija ir faktu, jog velionis V. L.-Ž. buvo šios Vyriausybės
narys, užtenka susidaryti nuomonę, sutalpinamą į posakį „Hitlerio draugas“.
Teisėjų
kolegija atmeta nurodytus teiginius. Šioje nutartyje anksčiau buvo išdėstyti įstatymu
bei teismų praktika pagrįsti motyvai, jog tuo atveju, kai net tikrų įvykių
pagrindu asmens veiksmai gali būti vertinami taip, kad jam priskiriama konkreti
savybė, kuri aiškiai išsakyta ir gali būti patikrinta, reiškia, jog paskelbti
duomenys yra konstatuojamojo pobūdžio (2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje
byloje A. S., M. V., V. J. vs. A. J., S. K., J. K. ir kt., bylos Nr.
3K-3-142/2006). Dėl laikraštyje ,,Į laisvę“ 1941-06-25 numeryje išspausdinto
dokumento pasakytina tai, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismui 2004-09-22
posėdyje nagrinėjant minimą baudžiamąją bylą kaltinamojo velionio V. P. gynėjas kartu su kitais dokumentais pateikė nurodyto
laikraščio kopiją. Nurodyto teksto pabaigoje buvo atspausdinta nuoroda, kad
,,parašai eina“. Tačiau iš laikraštyje ,,Respublika“ 2001-06-23 numeryje
išspausdinto dokumento teksto, kuriame yra jį priėmusių asmenų parašai, matyti,
kad velionio V. L.-Ž. parašo po dokumentu nėra (b.
b. Nr. 01-2-031-03, t. 3, b. l. 48, 104, 217). Taigi laikraščio ,,Į
laisvę“ 1941-06-25 numeryje išspausdintas dokumentas nepatvirtina apeliantų
nurodomo fakto.
Apeliantai,
pateikdami savo argumentus dėl teismo išvadų, susijusių su duomenų neatitikimu
tikrovei, teigia, kad teismas, nagrinėdamas šį klausimą, netyrė ir nepasisakė dėl
23 ,,objektyviai egzistavusių konkrečių istorinių bei kitų faktų“, kuriuos
pirmasis atsakovas velionis V. P. pateikė teismui
baudžiamojoje byloje jį apklausiant kaltinamuoju, tuo
tarpu šie įrodymai patvirtina autoriaus nuomonę, išdėstytą ginčijamuose
sakiniuose (CPK 185, 268, 270 str.).
Iš tiesų, tiek nagrinėjamoje byloje, tiek prie jos
prijungtų baudžiamųjų bylų medžiagoje pirminis atsakovas V. P., vardindamas bei
analizuodamas šiuos šaltinius, pateikė į lietuvių kalbą išverstas ištraukas iš
leidinių, laikraščių kopijas ir kt. Tarp kitų nurodyti: Brazaitis (J. A.). Raštai, t. 6, Čikaga., 1985 m.; K.
Š.. ,,Sukilimas Lietuvos suverenitetui atstatyti“. Dokumentinė apžvalga.
Vašingtonas, 1973 m.; V. Ž. ,,Hochverrat“ - Valstybės
išdavimo byla. Prisiminimai. Vilnius, 1991 m.; G. N. ,,Akistatos
nebus“. Maskva, 1980 m. (rusų ir lietuvių kalbomis) (b. b. t. 3, b. l.
62-67); A. S. ,,Pompėjos žlugimas“. Tel-Avivas, 1997 m.
(rusų kalba); ,,ŠOA holokaustas Lietuvoje“. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų
centras; V. T. ,,Sniečkus 33 metai valdžioje“. Vilnius ,
1995 m.; ,,Lietuvos rytas“. 2000 m.
gruodžio 2 d. D. G. ir
V. Gulbinas ‚,KGB savo sandėliuose
vis dar randa šovinių“; V.
Š. „Po kontražvalgybos gaubtu“.
Poleja, 1996 m.; ,,Tartiufo dvasia mūsų
istorijoje“. ,,Gairės“, 1993 m. rugsėjo 9 d.; ,,Berija ir jo parankiniai
Lietuvoje“. J. B., Kaunas 1999 m.; ,,Užkulisiai“.
Dokumentų rinkinys iš naujausios Lietuvos istorijos. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996
m.; A. S. ,,Priešaušryje“. ,,Nemunas“, 1976 m., Nr. 2, ir
kt.
Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas privalo
patikrinti apeliacinio skundo tiek teisinį, tiek ir faktinį pagrindą (CPK 320
str. 1 d.), o tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu nustatoma, kad teismas pažeidė
proceso teisės normas arba netinkamai jas pritaikė, ši aplinkybė yra pagrindas
sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl nurodyto pažeidimo galėjo būti
neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Kaip žinoma, civilinės bylos
yra nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityviškumo principų, kurie nustato,
kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi, kaip savo
reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, kad šalys ir kiti proceso dalyviai laisvai
disponuoja jiems priklausančiomis teisėmis, tai yra laisvai renkasi, kokiais
faktus nurodyti, kokius įrodymus pateikti ir kt. (CPK 12, 13 str.). Taigi
apeliantai, būdami atsakovais ir prašydami panaikinti šį teismo sprendimą ir
remdamiesi paminėtu motyvu, privalėjo įrodyti, kad
dėl šio civilinio proceso normų pažeidimo yra neteisingai išnagrinėta byla, tai
yra apeliacinės instancijos teismui privalėjo nurodyti,
kokiuose konkrečiuose dokumentuose ir kokie konkretūs duomenys paneigia vieną
ar kitą teismo išvadą, nes tik taip formuluojant apeliacinio skundo faktinį
pagrindą, yra galima nustatyti tikslias šio skundo nagrinėjimo ribas. Be to, šių
civilinio proceso principų nuostatos yra svarbios šalių procesiniam
lygiateisiškumui užtikrinti, tai yra kad kita proceso šalis galėtų įgyvendinti
savo proceso teisę pateikti atsiliepimą dėl visų paduoto apeliacinio skundo
argumentų bei įrodymų, kuriais jis grindžiamas (CPK 17 str.). Remdamasi
paminėtu ir atsižvelgdama į tai, kad atsakovus atstovauja profesionalus
teisininkas advokatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų motyvas, jog teismo
sprendimo pagrįstumą paneigia ir ginčijamuose sakiniuose išdėstytą
autoriaus nuomonę patvirtina 23 ,,objektyviai egzistavę konkretūs istoriniai
bei kiti faktai“, kuriuos pirmasis atsakovas velionis V. P. yra
pateikęs teismui baudžiamojoje byloje jį apklausiant kaltinamuoju, nėra atskleistas ir todėl nėra galimybės jo įvertinti.
Teisėjų kolegija laiko, jog yra tikrintini apeliaciniame skunde išnagrinėti ir
atskleisti argumentai (CPK 185 str.).
Taigi teisėjų kolegija atmeta apeliantų teiginius dėl
teismo sprendimo išvadų, susijusių su antrajame sakinyje nurodytų teiginių
neatitikimo tikrovei (CPK 185 str.). Teismas, remdamasis anksčiau šioje
nutartyje nurodytų archyvinių dokumentų duomenų analize sprendė, kad neįrodyta,
jog duomenys: „Kai kas jau vedžiojo už parankių [...] Hitlerio [...]
draugą, [..-] žvalgą, [...] strateginių
žemėlapių kopijuotoją senąjį L....“
yra teisingi, tai yra, kad ieškovo velionis tėvas V. L.-Ž. bendradarbiavo
su Hitlerio šalininkais, buvo jų žvalgas ir strateginių žemėlapių kopijuotojas.
Tuo pagrindu teismas antrajame teiginyje paskelbtus duomenis pripažino neatitinkančiais
tikrovės.
Apeliantai,
nesutikdami su šiomis teismo išvadomis dėl pirmojo sakinio: „L.reikėjo kaip nors pridengti
tėvą, ilgus metus bendradarbiavusį su KGB (...). Jį, kaip atidirbusį
[Australijoje] žvalgą, namo sugrąžino Maskva [...]“ (23 psl.), nurodo,
jog neteisingai įvertinti baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-031-03 esančiame Lietuvos
ypatingojo archyvo 2003-11-24 rašte Nr. S4-1442, Lietuvos ypatingojo archyvo
2003-11-26 rašte Nr. S4-1439 bei su juo pateiktoje medžiagoje užfiksuoti
duomenys. Remdamiesi duomenimis, esančiais Lietuvos ypatingojo archyvo 2003-11-26
pateiktame dokumente Nr. S4-1439, jog „Grįžimo į Tėvynę“ Komitetas ir
atitinkamai Lietuvos sekcija buvo įsteigti partinių-sovietinių bei saugumo
struktūrų tikslais, ir paties ieškovo V. L. paaiškinimais,
esančiais baudžiamojoje byloje, jog jis velionio tėvo grįžimo iš Australijos
klausimu lankėsi toje įstaigoje, o taip pat remdamiesi velionio V. P. 2005 m. birželio 17 d. paaiškinimuose teismui, o taip
baigiamosiose paties kaltinamojo bei jo atstovo kalbose, pasakytose 2005 m.
rugsėjo 27 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2005 m. kovo 7 d. – spalio 10 d.
trukusio posėdžio metu (b. b. Nr. 01-2-031-03), nurodytais argumentais,
susijusiais su paminėtose archyvinėse pažymose išdėstytais faktais, paties
nukentėjusiojo V. L. kalboje, pasakytoje paminėtame
teismo posėdyje, nurodytomis aplinkybėmis, susijusiomis su jo velionio tėvo V. L.-Ž. sugrįžimu
į Lietuvą, laikraščio ,,Lietuvos rytas“
2000-12-02 numeryje išspausdintame D. G. straipsnyje
išdėstytais faktais, kurie, kaip teigiama, nebuvo paneigti Tardymo valdybos
prie Vilniaus m. VPK baudžiamojoje byloje, iškeltoje dėl šmeižto spaudinyje
(baudžiamoji byla Nr. 10-2-003-01), - teigia, kad velionio V. P. išvada, jog V. L.-Ž. vis dėlto buvo žvalgas ir slaptas Rusijos
žvalgybos bendradarbis nuo 1927 m., o žvalgą gražinti gali tik Maskva, turi realų
pagrindą, be to teigia, kad rašytojo asmeninis fakto, kurį jis turėjo pagrindą
laikyti teisingu, vertinimas negali būti civilinio teisminio nagrinėjimo
dalykas, nes įstatymai neriboja žinių vertinimo.
Teisėjų
kolegija sprendžia, kad apeliantų teiginiai nepaneigia teismo išvadų
pagrįstumo. Visų pirma, ieškovas V. L. nurodytuose savo
paaiškinimuose iš tiesų nurodė, kad lankėsi tame Komitete, tačiau kartu
paaiškino, kad tuomet tokia buvo vienintelė tvarka sprendžiant šiuos klausimus (b.
b. Nr. 01-2-031-03, t. 4, b. l. 241). Apklausiamas kaltinamuoju V. P. bei jo gynėjas vadovavosi byloje esančiame Lietuvos
ypatingojo archyvo 2003-11-24 rašte Nr. S4-1442 nurodytais duomenimis apie archyvinės
patikrinimo bylos sudarymą L. V., S. G. pagal
Lietuvos SSR VSK (KGB) emigrantų ir repatriantų, sugrįžusių pastoviai gyventi į
Lietuvą, kartotekos duomenis, apie G. L. spec. patikrinimo
byloje užfiksuotus duomenis, jog „kažkoks (taip dokumente) profesorius Ž. (L.) V. (kitų asmens duomenų nėra), 1949 buvo „Lietuvių
kultūros fondo“, sukurto 1947 m. lietuvių rašytojų - emigrantų suvažiavimo
sprendimu Vokietijoje, valdybos narys. Šie asmenys minėtuose pasisakymuose
išdėstė savo nuomonę dėl nurodytų aplinkybių, nurodoma, kad ,,atsakymų nėra. Galima
tik spėlioti“ ir svarstoma, remiantis pokario Lietuvoje bei už jos ribų
vykusiais įvykiais. Teisėjų kolegija laiko, kad priešingai nei teigia
apeliantai, šie faktai ir aplinkybės negali būti vertinami kaip patikimi
įrodymai, patvirtinantys buvus pirmajame sakinyje nurodytus duomenis. Beje, pažymėtina
tai, kad dėl minėtuose archyviniuos dokumentuose esančių, apeliantų žodžiais
tariant, nepilnų duomenų apie ieškovo V. L. velionį tėvą V. L.-Ž., jie remiasi sovietinio laikotarpio saugumo
struktūrų darbo metodais (nenurodyti teisingų duomenų, slėpti vertingus
informacijos šaltinius ir kt.), tačiau kitu atveju, pavyzdžiui, susijusiu su
publikacija 2000-12-02 dienraštyje ,,Lietuvos rytas“ bei Tardymo valdybos
prie Vilniaus m. VPK baudžiamosios bylos medžiagos vertinimu, neabejojama atitikimu
tikrovei paaiškinimais asmenų, kurie dirbo šiose struktūrose, ar kurie savo
teiginius grindžia pasakojimais žmonių, kurie yra mirę ir jų patikrinti nebėra
galimybės (CPK 185 str.).
Teisėjų
kolegija sprendžia, kad tokiais įrodymais nėra taip pat ir D.
G. publikacija 2000-12-02 dienraštyje ,,Lietuvos rytas“ bei Tardymo
valdybos prie Vilniaus m. VPK baudžiamosios bylos, kuri buvo iškelta dėl
šmeižto spaudinyje medžiaga (baudžiamoji byla Nr. 10-2-003-01). Visų
pirma, teisėjų kolegija remiasi anksčiau paminėtais argumentais, be to, pažymi,
kad minima baudžiamoji byla iš tiesų nebuvo teismo išnagrinėta, šios ikiteisminio
tyrimo įstaigos pareigūno 2001-08-14 nutarimu buvo nutraukta, nenustačius nusikaltimo,
numatyto BK 132 straipsnio 2 dalyje (šmeižimas spaudinyje), sudėties. Todėl
nutarimas, priimtas minėtoje baudžiamojoje byloje, yra vertintinas kartu su
visais nagrinėjamos bylos įrodymais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus
teismo, o taip pat šioje nutartyje nustatytų aplinkybių visumą šiuo klausimu
bei vadovaujantis anksčiau paminėta įrodymų pakankamumo taisykle, apeliantų
minimi įrodymai nėra pakankami, kad paneigtų teismo išvadų šiuo klausimu
pagrįstumą (CPK 185 str.).
Apeliantai,
nesutinka su tuo, kaip teismas įvertino trečiajame ginčo sakinyje esančius duomenis:
„S. L. [...] pasakojo, kaip 1918 metais [...] pilies bokšte kėlė
vėliavą, [...] kaip jiems po to teko nuo bolševikų bėgti į Kauną, kaip pakeliui
juos areštavo, tardė... (o kiek man žinoma, ir užverbavo)“ (156 psl.). Remiasi specialisto išvada ir teigia,
kad šis sakinys yra vertinamojo pobūdžio, jame nėra konstatuojami faktai.
Nurodo, kad teismas neteisingai išaiškino pavartoto žodžio ,,užverbavo“ prasmę
ir pateikia citatas iš istoriko P. Č. knygos ,,Naujųjų
laikų istorija“ II tomo (Dr. K. G. fondas, 1986 m.), o
taip pat V. L. knygos „Lietuvos kariuomenė 1918-1920“ (Vilnius,
LR ŠM Leidybos centras) apie 1918-1919 metų istorinius įvykius Lietuvoje. Tvirtina,
jog posakis „kiek man žinoma“ reiškia ne teiginį, o abejonę. Sako, kad Konvencija
gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir
asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė
sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją.
Teisėjų
kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2004-02-10 rašte Nr. 29R-11.12-22 esant
duomenims, jog ieškovo velionis tėvas V. L.-Ž. 1919-01-01 vėliavos
iškėlime nedalyvavo, pagrįstai laikyti neteisingais duomenys, kad sudalyvavęs
vėliavos pakėlime, jis bėgo į Kauną, kur pakeliui buvo areštuotas, tardytas ir
užverbuotas, be to, byloje nėra duomenų, kad jis būtų viešai teigęs, jog tokie
faktai yra buvę. Taip pat atmestini apeliantų teiginiai, kad žodis ,,užverbavo“
be pagrindo aiškinamas viena reikšme: užverbavo NKVD ar KGB struktūros, tačiau
būtent tokį aiškinimą suponuoja visų ginčijamų teiginių, kuriuose minimas V. L.-Ž., kontekstas. Pateiktos citatos iš istoriko P. Č., o taip pat V. L. knygų nepaneigia
tokio vertinimo pagrįstumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinat visą
tekstą yra akivaizdu, jog pavartoti žodžiai „kiek man žinoma“, turi būtent
teiginio prasmę (CPK 185 str.).
Dėl ketvirto teiginio: „Vaistinę [Kačerginėje] išmetė į gatvę. Dar daugiau, vaistininkai buvo paduoti
į teismą todėl, kad patriarchas verandoje nerado šešių metrų ąžuolinio suolo,
kurį buvo palikęs prieš karą.“ (69 psl.), apeliantai teigia, jog
teismas be pagrindo nesirėmė faktais, kuriuos V. P. teigė
sužinojęs iš V. I., V. S., o taip
pat vaistinės iškraustymo laikotarpiu pats nuvykęs į vietą. Be to, ieškovas V. L. teisme pripažino aplinkybę, jog tėvui tik buvo gaila
to stalo, kuris verandoje stovėjo, o neatitikimas, kai šiame sakinyje minimas
ne stalas, o suolas, negali būti vertinamas kaip garbę ir orumą žeminantis,
juolab jog rašytojo kritika nukreipta į viešą asmenį, politinį veikėją. Teismas
be pagrindo netyrė ir neįvertino velionio V. P. gynėjo baigiamojoje
kalboje baudžiamojoje byloje pateiktos išsamios šiuo klausimu surinktos medžiagos
analizės.
Teisėjų
kolegija sprendžia, kad teismas, šiuo klausimu išsamiai bei kruopščiai ištyręs
byloje surinktus įrodymus, remdamasis teismo posėdyje apklaustų asmenų,
dalyvavusių minimuose įvykiuose, paaiškinimais, pagrįstai konstatavo, jog
minimame teiginyje yra paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys. Apeliantų
nurodytose citatose iš velionio V. P. gynėjo baigiamosios
kalbos baudžiamojoje byloje esantys pasvarstymai nagrinėjamais klausimais taip
pat nepaneigia šios teismo išvados pagrįstumo, nes, kaip jau buvo minėta
anksčiau, literatūrinio kūrinio autoriaus saviraiškos laisvė nėra absoliuti (CPK
185 str.).
Teismas taip
pat teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nagrinėdamas klausimą dėl fakto,
kad duomenys žemina ieškovo bei jo tėvo garbę ir orumą.
Teismas pagrįstai sprendė, kad pirmuose 3 ginčo teiginiuose nurodyti
duomenys, jog „L. reikėjo kaip nors pridengti tėvą, ilgus metus
bendradarbiavusį su KGB (...)“; „Jį, kaip atidirbusį [Australijoje] žvalgą,
namo sugrąžino Maskva [...]“; „Hitlerio [...] draugą, [..-] žvalgą, [...] strateginių žemėlapių
kopijuotoją senąjį L....“; „S. L. [...] pasakojo, kaip 1918 metais [...] pilies bokšte
kėlė vėliavą, [...] kaip jiems po to teko nuo bolševikų bėgti į Kauną, kaip
pakeliui juos areštavo, tardė... (o kiek man žinoma, ir užverbavo)“, - atsižvelgiant
į Lietuvos valstybės lietuvių tautos istorinę patirtį, Lietuvos visuomenėje yra
suprantami tiesiogiai, tai yra kaip bendradarbiavimas su Lietuvos valstybės
okupantais, šnipinėjimas priešo naudai, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos
išdavystė, ir pan. Kitaip tariant, tokio pobūdžio paskleisti duomenys yra
suprantami tik neigiama prasme, o tai formuoja neigiamą nuomonę apie žmogų,
apie kurį tokio pobūdžio duomenys paskleisti, bei apie jo artimuosius. Darydamas
tokią išvadą, teismas pagrįstai rėmėsi CPK 182 straipsnio 1 punkto nuostatomis,
o taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998-05-15 nutarimo Nr. 1 6
punkto nuostatomis, kad šiuose teiginiuose nurodytų duomenų žeminantis pobūdis
ieškovo tėvo bei ieškovo atžvilgiu yra pripažįstamas kaip visiems akivaizdus, žinomas
ir jo atskirai nustatinėti (įrodinėti) nereikia. Kaip žinoma, Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas ne kartą yra nurodęs, kad Senato nutarimuose išdėstytos išvados bei
argumentai neturi teismų praktikos statuso (CPK 4 str.), tačiau tai yra
metodologinę vertę turinys teismų praktikos apibendrinimai, todėl tokiu aspektu
gali būti taikomi.
Dėl 4 ginčo teiginyje nurodytų duomenų, susijusių su vaistinės Kačerginėje
perkėlimu į kitas patalpas bei iš viso teksto, kuriame yra šis sakinys,
konteksto, teismas padarė taip pat pagrįstą išvadą, kad pateikiama informacija kiekvieno
protingo, moralaus ir sąžiningo žmogaus savimonėje bus vertinami kaip
nemandagus, neetiškas elgesys bei negarbingas poelgis kitų asmenų atžvilgiu suprantami
neigiama prasme, todėl šiame sakinyje paskleistų duomenų apie ieškovo tėvą
žeminantis pobūdis taip pat teisingai pripažintas kaip visiems akivaizdus ir
žinomas, kurio atskirai nustatinėti (įrodinėti) nereikia (CPK 182 str. 1 p.,
LAT senato 1998-05-15 nutarimo Nr. 1 6 p.). Teismas taip pat pagrįstai
pažymėjo, jog ieškovas V. L. yra viešasis asmuo – tai yra
plačiai žinomas visuomenės veikėjas bei politikas (VIĮ 2 str. 60 d.), dėl ko
visuomenė itin domisi informacija ne tik apie ieškovo asmenį, bet ir apie jo
šeimos narius. Todėl bet kokie neigiami duomenys apie ieškovo artimuosius gali
suponuoti ir neigiamą viešąją nuomonę apie ieškovą bei pakenkti jo geram vardui
(garbei). Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas teisingai konstatavo, jog šiame
teiginyje paskleisti duomenys žemina tiek ieškovo V. L. velionio tėvo V. L.-Ž., tiek ir paties ieškovo V. L. garbę bei orumą.
Dėl materialinės teisės bei proceso teisės
normų pažeidimo
Apeliantai
teigia, jog teismas tiek 2009 m. sausio 15 d. nutartyje,
tiek skundžiamame sprendime neteisingai aiškino bei taikė CK 5.1 straipsnio,
6.128 straipsnio ir CPK 293 straipsnio l dalies 7 punkto nuostatas, neteisingai
išsprendė klausimą dėl teisių perėmimo ir apeliantus nepagrįstai pripažino
tinkamais atsakovais.
Kaip buvo paminėta anksčiau, teismo 2009 m.
sausio 15 d. nutartimi buvo išspręsti du klausimai, tai yra paliktas nenagrinėtas
velionį V. P. atstovavusio
advokato 2008-12-24 prašymas nutraukti šią bylą, nes mirus atsakovui yra
neleidžiamas teisių perėmimas, konstatavus, jog yra pasibaigę jo atstovo
įgaliojimai pagal 2007-11-06 atstovavimo sutartį (CK 2.147 str. 1 d. 6 p.,
CPK 293 str. 7 p., 296 str. 1 d. 3 p.). Kartu teismas patenkino ieškovo V. L. atstovės prašymą ir sustabdė
bylą iki paaiškės velionio V. P. teisių perėmėjas. Teismas sprendė, jog byloje pareikštas
reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra neatsiejamai susijęs su atsakovo
asmeniu, prievolė paveldima, todėl yra galimas materialinių bei atitinkamai
proceso teisių perėmimas (CK 6.263 str. 2 d., 6.245 str. 4 d., 5.1 str. 2, 3
d., CPK 163 str. 1 d.). Teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartimi byla buvo
atnaujinta ir atsakovas velionis V. P. buvo pakeistas jo teisių perėmėjais dukra L. P. ir sūnumis P. P. bei V. P. ir šie asmenys įgijo proceso teises ir pareigas (CPK 48 str.).
Procesinių teisių perėmimo taisykles
reglamentuojantis CPK 48 straipsnis nenumato, jog dėl teismo nutarties šiuo
klausimu gali būti duodamas atskirasis skundas, ši nutartis neužkerta galimybę
tolesnei bylos eigai, todėl motyvai, susiję su tokių nutarčių teisėtumu bei
pagrįstumu, gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 str. 1 d., 3 d.).
Taigi nors apeliantai skunde neįvardino teismo 2009 m. liepos 23 d. nutarties,
kuria tiesiogiai buvo išspręstas teisių perėmimo klausimas, nurodydami vien
teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartį, kurioje išdėstyti motyvai, susiję su
materialinių teisių perėmimu, tačiau iš pateiktų argumentų matyti, kad nurodydami
motyvus dėl teisių perėmimo, faktiškai kelia klausimą dėl abiejų paminėtų
teismo nutarčių bei teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismas nagrinėjamu atveju
pagrįstai sprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis
byloje nustatytų aplinkybių visuma
konstatuota, jog pradinis atsakovas paskleidė neatitinkančius tikrovės
duomenis apie ieškovą ir jo mirusįjį tėvą, kurie žemina ieškovo mirusiojo tėvo
bei paties ieškovo garbę ir orumą, ieškovas įgijo teisę vadovaujantis CK 2.24
straipsniu ginti savo bei savo mirusiojo tėvo garbę ir orumą įstatyme
numatytais būdais. Teismas teisingai nurodė, kad ieškovo pasirinktas asmens
garbės ir orumo gynimo būdas reikalauti, jog teismo sprendimu būtų pripažinta, kad
pradinio atsakovo paskleisti duomenys neatitinka tikrovės ir žemina asmens
garbę ir orumą, negali būti traktuojamas kaip reikalavimas, kurio tenkinimas
pats savaime sukurtų prievoles, neatskiriamai susijusias su asmeniu, kuris
paskleidė tokius duomenis, nes įrodymus, jog tam tikras objektyvus įvykis iš
tikrųjų įvyko, gali surinkti ir pateikti bet kuris asmuo, ne tik tas, kuris
paskleidė žinią, jog tam tikri įvykiai iš tikrųjų buvo, todėl pareikštas
reikalavimas nėra laikomas teisiniu santykiu, sukuriančiu asmeninę neturtinę
prievolę, neatsiejamai susijusia su palikėju (duomenų skleidėju), o ši
neturtinė prievolė gali būti paveldima (CK 5.1 str. 1 d.) ir galimas
subjektinių teisių perėmimas (CPK 48 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, sutikdama su šia teismo išvada, atmeta
kaip nepagrįstus apeliantų teiginius, jog tokiu būdu išaiškinus CK 5.1
straipsnio 1 dalį ir atsisakius taikyti CPK 293 straipsnio 1 dalies 7 punkto
nuostatą ir bylą nutraukti susidarė situacija, kai
dėl literatūriniame prisiminimų žanrui priskirtiname kūrinyje išdėstytų minčių
tikrumo teisme turi aiškintis apeliantai - autoriaus teisių paveldėtojai, kurie
nėra kūrinio autoriai, nes teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje
nustatyta, jog paskleista informacija yra ne nuomonė, o žinia (faktai,
duomenys), todėl iškilo klausimas ne dėl to, kokiais subjektyviais
kriterijais rėmėsi asmuo, paskleidęs nuomonę, o dėl to, ar šie duomenys
atitinka tikrovę, ar jie žemina garbę ir orumą. Be to, kaip buvo minėta
anksčiau, pradinis atsakovas velionis V. P. dalyvavo
teismo parengiamuosiuose posėdžiuose, o taip pat šią bylą nagrinėjant iš esmės,
nesutikdamas su jam pareikštu ieškiniu teikė teismui paaiškinimus žodžiu bei
raštu, rėmėsi savo bei savo gynėjo paaiškinimais, kuriuos nagrinėjamais
klausimais jie davė nagrinėjant baudžiamąją bylą, teikė įrodymus, kurie, jo
įsitikinimu, patvirtina ginčijamų duomenų atitikimą tikrovei. Taigi apeliantai,
siekdami paneigti ieškovo V. L. teiginius, turėjo
galimybę remtis tiek nagrinėjamoje civilinėje, tiek prijungtose baudžiamosiose
bylose esančiais įrodymais, tiek pateikti naujus įrodymus.
Be to, atsakovų
teiginiai, jog teismas be pagrindo sprendė, kad ši pradinio atsakovo jų velionio tėvo V. P. prievolė
paveldima ir šios bylos nenutraukė (CPK 293 str. 1 d. 7 p.), prieštarauja taip
pat ir CK 5.1 straipsnyje nurodytiems bendriesiems teisingumo, protingumo bei
sąžiningumo principams. Kaip minėta, ieškovo V. L. teisė
yra pažeista tokiu būdu, kad ginčijami duomenys, kurie neatitinka
tikrovės bei žemina ieškovo V. L. velionio tėvo V. L.-Ž. ir paties ieškovo garbę bei orumą, yra išspausdinti
atsakovų velionio tėvo V. P. 2003
m. parašytoje ir keletą leidimų turėjusioje dideliu tiražu išleistoje knygoje
„Durnių laivas“. Kaip matyti iš Vilniaus m. 41 notarų biuro pateiktų duomenų,
atsakovai priėmė velionio tėvo V. P. palikimą,
taigi ir jo, kaip šios knygos autoriaus, paveldimas turtines bei
neturtines teises, taip pat ir teisę
leisti šią knygą ir iš to gauti jiems priklausantį atlyginimą. Taigi, esant
byloje nustatytai situacijai, kai šioje knygoje yra skleidžiami duomenys, neatitinkantys
tikrovės bei žeminantys ieškovo V. L. velionio tėvo V. L.-Ž. ir paties ieškovo V. L. garbę bei orumą, remiantis apeliantų L.
P., P. P., V. P. išdėstytais argumentais, ieškovui V.
L. būtų užkirstas kelias ginti savo teisę (CPK 5
str., 3 str. 1 d.).
Taigi teismas,
išnagrinėjęs visus ieškovo V. L. ginčijamus teiginius,
padarė teisingą, įstatymu bei įrodymais pagrįstą išvadą, jog nebuvo įrodyta,
kad šie teiginiai atitinka tikrovę, todėl pagrįstai patenkintas ieškovo patikslintas ieškinys ir pripažinta, kad atsakovų L. P., P. P. ir V. P. velionio tėvo V. P. knygoje „Durnių laivas“
išspausdinti paminėti teiginiai neatitinka tikrovės
(CK 2.24 str. 1 d.). Esant tokioms
aplinkybėms, apeliantai be pagrindo teigia, jog tokiu teismo sprendimu yra
pažeidžiamos Konvencijos 10 straipsnio bei Konstitucijos 25 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatos.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi apeliantų L. P., P.
P. ir V. P. apeliaciniame skunde bei ieškovo V. L. atsiliepime į šį skundą išdėstytus argumentus, remdamasi
bylos medžiaga ir anksčiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais, daro
išvadą, kad nėra pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių
skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas skunde
nurodytais motyvais, taip pat nėra CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų
absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl atsakovų apeliacinis
skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1
d. 1 p.).
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu
punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjos Virginija Čekanauskaitė
Danutė Milašienė
Nijolė
Piškinaitė