Administracinė byla Nr. A-1907-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00115-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. jis buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose jam trūko oro, skaudėjo galvą, negalėdavo gerai išsimiegoti, tapo irzlus, nervingas. Pabrėžė, kad Pravieniškių PN-AK nurodė netikslius duomenis dėl miegamųjų vietų skaičiaus karantino ir bendrabučio tipo patalpose.
3. Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad nagrinėjamu atveju minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo patalpose nebuvo pažeista. Pabrėžė, kad pareiškėjas, kalėdamas bendrabučio tipo patalpose, turėjo galimybę judėti po visą lokalinį sektorių, t. y. vaikščioti kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, koplyčioje, bendruose masiniuose renginiuose. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos jam padarymo faktą.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. sausio 28 d. buvo apgyvendintas karantino patalpoje, kurios plotas 40,69 kv. m, joje buvo įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,13 kv. m. Laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. buvo apgyvendintas 3 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 65,46 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,11 kv. m. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas, kuriame numatyta, jog vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose turi tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto, pažeistas nebuvo. Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų skaičių minėtose patalpose.
7. Spręsdamas dėl žalos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje laisvės atėmimo įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi judėjimo laisvę. Pataisos įstaigos teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji, pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita leistina veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui metu. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas priėjo išvados, kad byloje nėra jokių duomenų, jog Pravieniškių PN-AK atliko neteisėtus veiksmus. Todėl, nenustatęs neteisėtų veiksmų, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo vertino kaip nepagrįstą.

III.

8. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo teismo iš Pravieniškių PN-AK išreikalauti papildomus duomenis.
9. Pareiškėjas nurodo, kad jis nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK. Teigia, kad jam perpildytose kamerose tekdavo būti nuo 23 iki 7 val., dėl to jam trūkdavo oro, buvo irzlus, negalėjo tinkamai išsimiegoti.
10. Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
11. Pravieniškių PN-AK teigia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.
13. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovo atstovas jau yra byloje pateikęs pareiškėjo prašomus duomenis, t. y. apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikytas, plotą, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Pravieniškių PN-AK tik nepateikė duomenų apie asmenų, kurie buvo laikyti kartu su pareiškėju gyvenamosiose patalpose, skaičių, dėl to darytina prielaida, kad tokių duomenų atsakovo atstovas neturėjo objektyvios galimybės pateikti. Teisės aktai, nustatantys higienos normas, taikomas laisvės atėmimo įstaigų patalpoms, yra viešai paskelbti, todėl jų reikalauti iš Pravieniškių PN-AK nėra prasmės. Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme ginčo dėl sąlygų, neatitinkančių higienos normų reikalavimų, nekėlė. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjo reikalavimo išreikalauti papildomus duomenis netenkina.
14. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaudamasi minėta ABTĮ nuostata, teisėjų kolegija šioje proceso stadijoje, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, išnagrinėjo bylą pagal apeliacinio skundo ribas.
15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
16. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teisingos kompensacijos, t. y. atlygintinos neturtinės žalos, dydžio nustatymas yra teismo pareiga.
17. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11.11 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m, o Taisyklių 11.12 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m.
18. Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. (b. l. 10–13). Nuo 2015 m sausio 22 d. iki 2015 m. sausio 28 d. pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpose, o likusį laiką – bendrabučio tipo patalpose.
19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-592-624/2017; 2015 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1003-858/2015). Įvertinusi karantino patalpos, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, plotą ir joje buvusių lovų skaičių (laikytų asmenų skaičius nėra žinomas), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas karantino patalpoje buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis – jam teko 3,13 kv. m šios patalpos ploto.
20. Įvertinusi byloje pateiktus Pravieniškių PN-AK duomenimis apie bendrabučio tipo patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą ir jose įrengtų lovų skaičių (laikytų asmenų skaičius nėra žinomas), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos bendrabučio tipo patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m šių patalpų ploto.
21. Vis dėlto nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK nagrinėjamu atveju padarė neteisėtus veiksmus, t. y. karantino patalpoje 7 paras pareiškėją kalino per mažo ploto sąlygomis ir tokiu būdu pažeidė Taisyklių 11.12 punktą. Todėl Pravieniškių PN-AK neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
23. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
24. Įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį (buvo kalinimas per mažo ploto sąlygomis), trukmę (7 paras) ir mastą (teko 3,13 kv. m karantino patalpos ploto), atsižvelgusi, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl šio pažeidimo būtų kilusios ilgalaikės neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos sutrikimai), pažymėdama, kad pareiškėjas kalėdamas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose buvo laikomas tinkamomis plotos sąlygomis, turėjo judėjimo laisvę, galėjo sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, jam būti gyvenamojoje patalpoje buvo privaloma tik pagal darbotvarkę skirtu miegui metu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepatyrė neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirta žala nėra tokio sunkaus pobūdžio, kad pareiškėjui būtų pagrindas priteisti pinigininę kompensaciją už patirtą skriaudą. Tinkama pareiškėjui patirtos žalos kompensavimo forma šioje byloje yra pripažinimas, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK karantino patalpoje buvo pažeista.
25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog visą ginčui aktualų laikotarpį Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK karantino patalpoje buvo pažeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r ė :

pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą pakeisti. Pripažinti, kad pareiškėjo E. S. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos karantino patalpoje buvo pažeista.

Likusioje dalyje Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. Sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                            Laimutis Alechnavičius

              Ramūnas Gadliauskas

                            Dalia Višinskienė