Civilinė byla Nr. e2A-134-881/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01551-2019-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.4.4.5.1; 2.4.4.5.3
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „EDS INVEST“ ir bankrutuojančiai kooperatinei bendrovei kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl sandorių nuginčijimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų: uždarajai akcinei bendrovei „Interbesta“, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „CONSTRUCTION ACE“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau ir UAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia atsakovės bankrutuojančios kooperatinės bendrovės kredito unijos (toliau ir BKB KU) „Vilniaus taupomoji kasa“ ir atsakovės UAB „EDS INVEST“ 2018 m. vasario 8 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį (toliau – ir Reikalavimo perleidimo sutartis) šiose dalyse: dalyje, kurioje atsakovė BKB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ atsakovei UAB „EDS INVEST“ perleido reikalavimą į skolininkę BUAB „CONSTRUCTION ACE“, kylantį iš 2012 m. spalio 31 d. paskolos sutarties Nr. 12‑00428 LTL su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais bei papildymais; dalyje, kurioje atsakovė BKB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ atsakovei UAB „EDS INVEST“ perleido reikalavimą į skolininkę UAB „Interbesta“, kylantį iš 2012 m. spalio 4 d. paskolos sutarties Nr. 12-00389 LTL su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais bei papildymais; 2) taikyti restituciją – grąžinti reikalavimą į skolininkę BUAB „CONSTRUCTION ACE“, kylantį iš 2012 m. spalio 31 d. paskolos sutarties Nr. 12‑00428 LTL su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais bei papildymais ir reikalavimą į skolininkę UAB „Interbesta“, kylantį iš 2012 m. spalio 4 d. paskolos sutarties Nr. 12-00389 LTL su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais bei papildymais atsakovei BKB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, įpareigojant atsakovę BKB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ grąžinti atsakovei UAB „EDS INVEST“ kainą, gautą pagal 2018 m. vasario 8 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį už reikalavimo į skolininkę BUAB „CONSTRUCTION ACE“, kylančio iš 2012 m. spalio 31 d. paskolos sutarties Nr. 12‑00428 LTL su visomis užtikrinimo priemonėmis, ir reikalavimo į skolininkę UAB „Interbesta“, kylančio iš 2012 m. spalio 4 d. paskolos sutarties Nr. 12-00389 LTL su visomis užtikrinimo priemonėmis, perleidimą atsakovei UAB „EDS INVEST“. Nurodė, kad Reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovė BKB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ kitai atsakovei UAB „EDS INVEST“, be kita ko, perleido visus reikalavimus, kildinamus iš paskolos sutarčių, kurių vykdymas buvo užtikrintas svetimo daikto (ieškovės turto) hipoteka. Ieškovės, kaip hipotekos davėjos, sutikimas perleisti reikalavimą pagal paskolos sutartis nebuvo gautas. Todėl, anot ieškovės, yra pagrindas pripažinti Reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnį kaip prieštaraujančią imperatyviai CK 4.181 straipsnio 3 dalies nuostatai. Ieškovės vertinimu, CK 4.181 straipsnio 3 dalies pažeidimas automatiškai sukelia neigiamus padarinius ieškovei nuo tokio pažeidimo momento, o visos kitos aplinkybės, pavyzdžiui – kokioje stadijoje yra skolos išieškojimas, ar turėjo reikalavimo perleidimas kokios nors įtakos ieškovei ir panašiai, neturi teisinės reikšmės.
2. Atsakovės BKB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „EDS INVEST“ prašė ieškinį atmesti. Atsakovės nesutiko su ieškovės aiškinimu, kad draudimas neperleisti svetimo turto hipoteka užtikrintos reikalavimo teisės be hipotekos / įkaito davėjo sutikimo yra absoliutus. Anot atsakovių, reikalavimo teisių pagal ginčo paskolos sutartis ir hipotekas perleidimo atveju šis draudimas netaikytinas, o vien tai, kad CK 4.181 straipsnio 3 dalyje pavartotas žodžių junginys „neturi teisės“, savaime nereiškia šioje normoje nustatyto draudimo absoliutumo ir visuotinumo, kadangi jos imperatyvumas CK 1.80 straipsnio 1 dalies prasme turi būti vertinamas pagal normos tikrąją prasmę, tikslus, interesus, kuriuos ji gina, sisteminius ryšius su kitomis normomis bei konkrečias faktines aplinkybes. Iš CK 4.181 straipsnio 3 dalies normos turinio seka, kad jos pagrindu yra hipotekos kreditoriaus asmens svarba įkaito davėjui. CK 4.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad hipoteka užtikrintas reikalavimas perleidžiamas laikantis reikalavimo teisės perleidimą reglamentuojančių šio kodekso šeštosios knygos nuostatų, todėl CK 4.181 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama atskirai nuo bendrųjų kreditoriaus pasikeitimo (cesijos) taisyklių. Kai kreditorių ir skolininką sieja priverstiniai įkeitimo teisės realizavimo santykiai, hipotekos kreditoriaus asmens svarba apskritai yra eliminuojama, nes pradėjus priverstinį išieškojimą yra aiškiai išreikštas hipotekos kreditoriaus ketinimas (pagal turimą vykdomąjį dokumentą, jame nustatytų teisių ribose) gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto vertės. Kadangi ginčo reikalavimo teisės perleistos tokiomis aplinkybėmis, perleidimo momentu neegzistavo CK 4.183 straipsnio 1 dalies saugomas interesas, šis draudimas buvo netaikomas, t. y. perleidimui nereikalingas ieškovės sutikimas, o ginčo reikalavimo teisių perleidimas naujajam kreditoriui atliktas išimtinai dėl unijos bankroto, t. y. ne dėl komercinių priežasčių gauti pelno, bet siekiant unijos bankroto tikslų. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleisti ne vien reikalavimai pagal ginčo paskolos sutartis, bet reikalavimo teisės į unijos sudarytų paskolos sutarčių portfelį (į kurį įtraukta šimtai paskolos sutarčių su skirtingais asmenimis). Pagal Reikalavimų perleidimo sutarties 2.3 punktą reikalavimo teisės parduodamos kaip viena neatskiriama ir nedaloma teisių visuma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nesutiko su ieškovės aiškinimu, kad nesant jos sutikimo dėl reikalavimo teisės trečiajam asmeniui perleidimo tokia padėtis automatiškai sukelia neigiamus padarinius ieškovei nuo tokio pažeidimo momento, o visos kitos aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės ir sandoris turi būti pripažįstamas negaliojančiu. Toks aiškinimas, teismo vertinimu, neatitiktų tiek CK 1.9 straipsnyje įtvirtinto sisteminio teisės normų aiškinimo principo, tiek CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, taip pat taikomos teisės normos tikrosios prasmės, tikslų ir uždavinių, paneigtų materialinių civilinių teisinių santykių stabilumą.
5. Teismas pažymėjo, kad ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ vykdymo procese skolininku yra iki atsakovių Reikalavimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2009 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009 yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau ir KUĮ) normų sisteminis bei teleologinis aiškinimas neleidžia daryti išvados, kad jame yra nustatytas draudimas kredito unijai perleisti kreditorinį reikalavimą pagal paskolos kredito unijos nariui sutartį. Nors pagal CK 6.101 straipsnio 5 dalį be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės, o atsižvelgiant į savitarpio paskolos pobūdį, kredito unijos ir jos narių statusą, kredito unijai suteikus paskolą savo nariui, kreditoriaus asmuo turi skolininkui esminės reikšmės, ir tokio reikalavimo perleidimas be skolininko sutikimo galėtų būti pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.101 straipsnio 5 dalis), tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad dėl ginčo reikalavimo perleidimo ieškovės kaip skolininkės vykdymo procese teisės ar / ir pareigos kaip nors nepasikeitė.
6. Tarp šalių nėra ginčo, kad suėjus galutiniam paskolos grąžinimo terminui pagal abi sutartis, paskolos sutartys buvo neįvykdytos, todėl pirminė kreditorė KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ turėjo teisinį pagrindą ir jau 2016 m. inicijavo priverstinį išieškojimą. Reikalavimo teisių pirkimo–perleidimo sutartis ir paskolų aptarnavimo sutartis buvo sudarytos 2018 m., jau praėjus terminui, per kurį turėjo būti įvykdytos 2012 m. spalio 4 d. paskolos sutartis Nr. 12-00389 LTL ir 2012 m. spalio 31 d. paskolos sutartis Nr. 12-00428 LTL. Atsižvelgdamas į šias faktines aplinkybes, teismas sutiko su atsakovių pozicija, jog ieškovės, kaip svetimo turto hipotekos įkaito davėjos, padėtis po to, kai atsirado jos subsidiarioji atsakomybė ir hipotekos kreditoriaus teisė į reikalavimų patenkinimą iš ginčo turto įkeitimo, nebegali pablogėti, nes asmens, kuris turi teisę gauti mokėjimą pagal pradelstą skolą, pasikeitimas iš esmės nepažeidžia jos teisių. Todėl sprendė, kad tokiomis aplinkybėmis ieškovės sutikimas reikalavimo perleidimui tokioje santykių stadijoje yra neprivalomas.
7. Teismas taip pat pažymėjo, kad, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos atsakovei KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ iškėlimo, bankrutuojančios įmonės turto režimas pasikeitė ir jis buvo imperatyviai reglamentuotas galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normų. Bankrutuojančios įmonės administratorius (kreditorių komitetas), užtikrindamas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus, valdo, naudoja ir disponuoja įmonės turtu (ĮBĮ). Vienas iš svarbiausių bankroto proceso tikslų – apsaugoti atsakovo kaip bankrutuojančios įmonės turtinius interesus, užtikrinti operatyvų atsakovo kreditorių reikalavimų patenkinimą, patirti kuo mažiau su bankrotu susijusių išlaidų ir kaip galima greičiau likviduoti atsakovą. Atsižvelgdamas į šiuos tikslus, kreditorių komitetas dar 2017 m. nusprendė perleisti atsakovės paskolų portfelį tretiesiems asmenims (asmeniui), realizuojant šį unijos turtą už kuo didesnę kainą. Reikalavimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad, vadovaudamiesi šios sutarties sąlygomis ir atsižvelgdami į sutartyje numatytus šalių įsipareigojimus, pardavėjas parduoda pirkėjui, o pirkėjas perka ir perima už pirkimo kainą visas pardavėjo teises, reikalavimus, nuosavybės teisę ir gaunamą naudą pagal paskolos sutartis ir su jomis susijusias užtikrinimo priemones, įskaitant teises į pagal paskolų sutartis suteiktų paskolų pagrindinę skolos sumą, palūkanas ir delspinigius, baudas, administravimo ir kitus skolininkų mokėtinus mokesčius; bei visas su Reikalavimo teisėmis susijusias teises, įskaitant procesines teises vykstančiuose teisminiuose, arbitražo, vykdymo, išieškojimo ar administraciniuose procesuose (išskyrus šioje sutartyje aiškiai nurodytus atvejus). Sutarties 2.2. punkte numatyta, jog pardavėja Reikalavimo teises parduoda tokias, kokios jos faktiškai buvo ekonominės naudos perėjimo dieną – su visais jų privalumais ir trūkumais bei defektais, tiek egzistuojančiais, tiek galinčiais atsirasti ar paaiškėti ateityje. Reikalavimo teisės yra parduodamos kaip viena neatskiriama ir nedaloma teisių visuma. Teismo vertinimu, ginčijami sandoriai yra teisėti, nes jų sudarymą lėmė specifinė KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ kaip bankrutuojančio subjekto padėtis bei tikslai. CK 6.156 straipsnis suteikia šalims teisę laisvai sudaryti sutartis, pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka šalių interesus. Įstatymai nedraudžia reikalavimo teisių atžvilgiu sudaryti ir kitokias, ne tik jų perleidimo nuosavybės teise sutartis, todėl teismas neturi pagrindo sandorius ar jų dalį vertinti kaip neteisėtą veiką (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Teismas akcentavo, kad ieškovė nenurodo, kokias neigiamas pasekmes jai sukeltų CK 4.181 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo perleisti trečiojo asmens įkeitimu užtikrintas reikalavimo teises be įkeitimo objektų savininko sutikimo pažeidimas, jeigu vykdymas iš įkaito davėjo, kaip subsidiaraus skolininko, turto vykdymo procese jau pradėtas.
8. Teismas nurodė, kad kreditoriaus asmuo įkeistų objektų savininkei šiuo atveju neturi esminės reikšmės ir reikalavimo teisių perleidimas kitai kreditorei nepažeidžia jos teisių – jų labiau nesuvaržo ir neišplečia skolininkės vykdymo procese (įkaito davėjos) prievolių naujajai kreditorei. Teismas sutiko su atsakovių procesiniuose dokumentuose nurodomais argumentais, jog nuo kredito unijos teisės į pradelstos skolos patenkinimą iš įkeisto turto atsiradimo momento hipotekos kreditorės asmens svarba nagrinėjamu atveju prarado prasmę, o ieškovės, kaip svetimo turto hipotekos įkaito davėjos, padėtis po to, kai atsirado jų subsidiarioji atsakomybė su skolininkais (BUAB „CONSTRUCTION ACE“ ir UAB „Interbesta“) ir hipotekos kreditorės teisė į reikalavimų patenkinimą iš įkeitimo, nebegali pablogėti, nes kreditorės, kuri turi teisę gauti mokėjimą pagal pradelstą skolą, pasikeitimas nepažeidžia skolininkų ar įkaito davėjos teisių. Šie argumentai, anot teismo, dar kartą leidžia daryti išvadą, jog ieškovės sutikimas reikalavimo perleidimui nagrinėjamu atveju negali būti laikomas privalomu, o CK 4.181 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas neturėtų būti laikomas absoliučiu, kai reikalavimo teisės yra perleidžiamos dėl hipotekos kreditorės bankroto ir bankroto proceso eigoje, įgyvendinant ĮBĮ bei KUĮ reikalavimus. Net jei būtų laikomasi priešingos nuomonės, nei CK 4.181 straipsnis, nei CK 4.197 straipsnis (Hipotekos pabaigos pagrindai) nenumato, kad draudimo perleisti kitam kreditoriui svetimo daikto įkeitimu užtikrintą reikalavimo teisę be įkeisto turto savininko sutikimo pažeidimas nulemtų hipotekos pabaigą. Ieškovė kaip subsidiari skolininkė kartu su paskolos gavėjomis UAB „CONSTRUCTION ACE“ ir UAB „Interbesta“ išlieka atsakingos kreditorei už prievolių kylančių iš 2012 m. spalio 4 d. paskolos sutarties Nr. 12- 00389 LTL ir 2012 m. spalio 31 d. paskolos sutarties Nr. 12-00428 LTL neįvykdymą toje apimtyje, kurioje nurodyta 2012 m. spalio 5 d. ir 2012 m. lapkričio 5 d. hipotekos sutartyse (su pakeitimais ir papildymais). Byloje nėra nuginčytos aplinkybės, kad skolininkės BUAB „CONSTRUCTION ACE“ ir UAB „Emilė“, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra UAB „Interbesta“, paskolas iš kreditorės KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ gavo, paskolų grąžinimą bei kitų iš paskolos sutarčių kylančių prievolių vykdymą įkeitimu užtikrino ieškovė, sutartinės prievolės nėra įvykdytos, o sandorių naikinimas dėl formalių priežasčių neatitiktų civilinėje teisėje galiojančio teisingumo, sąžiningumo bei teisėtų lūkesčių principo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas nepagrįstai nustatė, kad CK 4.81 straipsnio 3 dalies nuostata nėra imperatyvi. Vien tik šios nuostatos konstrukcija aiškiai pagrindžia jos imperatyvųjį pobūdį. CK 4.181 straipsnio 3 dalies nuostatos imperatyvus pobūdis pripažįstamas ir teisės doktrinoje. Be to, šios nuostatos turinys ir jos imperatyvus pobūdis aiškintinas ir pačios hipotekos instituto svarbos finansų sistemos stabilumui kontekste.
9.2. Praktika imperatyvias įstatymo nuostatas aiškinti taip, kad jų taikymas ir absoliutumas tampa priklausomas nuo įvairių, įstatymuose nenumatytų sąlygų, yra ydinga ir pavojinga.
9.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 394/2009, kuria rėmėsi teismas, neturi jokios reikšmės šiais bylai, kadangi jos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) yra visiškai skirtingas.
9.4. CK 6-osios knygos nuostatos dėl reikalavimo teisės perleidimo bei kreditoriaus asmens svarbos negali būti automatiškai taikomos aiškinant CK 4.181 straipsnio 3 dalies turinį, kadangi tai yra visiškai skirtingi institutai.
9.5. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Vien ta aplinkybė, kad sudarant Reikalavimo perleidimo sutartį buvo pažeista CK 4.181 straipsnio 3 dalis, yra pakankama konstatuoti, kad neegzistuoja CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo, o vertinimas, ar kreditoriaus asmuo yra svarbus ieškovei, neturi jokios teisinės reikšmės.
9.6. CK 6.101 straipsnio 5 dalis ir CK 4.181 straipsnio 3 dalis reglamentuoja du visiškai skirtingus atvejus, tarp kurių nėra jokios teisinio ryšio. Dėl to kreditoriaus asmens svarba skolininkui, t. y. aplinkybė turinti reikšmę CK 6.101 straipsnio 5 dalies taikymui, CK 4.181 straipsnio 3 dalies taikymo atveju negali turėti jokios teisinės įtakos.
9.7. Remiantis kasacinio teismo praktika, svetimo daikto hipotekos davėjas nėra prievolinio teisinio santykio, kurio aktyviosios šalies (kreditoriaus) reikalavimams užtikrinti ir yra įkeičiamas turtas, dalyvis. Ieškovė nėra skolininkė, todėl jos atžvilgiu negali būti taikomos skolininkui taikomos nuostatos, įskaitant CK 6.101 straipsnio 1 dalį.
9.8. Teismas nepaaiškino ir nepagrindė, dėl ko ieškovės CK 4.181 straipsnio 3 dalies pažeidimo padarinių aiškinimas neatitinka CK 1.9 straipsnyje įtvirtinto sisteminio teisės normų aiškinimo principo bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
9.9. CK 4.181 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos tikslas yra svetimo daikto hipotekos davėjo teisių ir interesų užtikrinimas. Šioje normoje įtvirtinta praktiškai vienintelė svetimo daikto hipotekos davėjo teisė ginti savo interesus santykiuose, kurių dalyvis jis nėra (santykiuose tarp skolininko ir kreditoriaus). Numatydamas tokią teisę įstatyme įstatymų leidėjas akivaizdžiai siekė pabrėžti svetimo daikto hipotekos davėjo interesų apsaugos svarbą teisiniuose santykiuose. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, labai laisvai bei plečiamai interpretuodamas šios nuostatos turinį, akivaizdžiai paneigė šį įstatymų leidėjo tikslą, ir tokia teismo pozicija negali būti laikoma teisėta.
9.10. Svetimo daikto hipotekos davėjas negali numatyti ateities, t. y. žinoti apie reikalavimo perėmėjo (naujojo kreditoriaus) galimus nesąžiningus ketinimus siekti perimti svetimo daikto hipotekos davėjo turtą ir suvokti galimus interesų pažeidimus. Esant tokiai svetimo daikto hipotekos davėjo padėčiai, kai jis nežino ir negali iš anksto žinoti apie reikalavimo perėmėjo ketinimus bei galimai nesąžiningus veiksmus, įstatymų leidėjas CK 4.181 straipsnio 3 dalyje įtvirtino aiškų ir besąlyginį reikalavimą visais atvejais gauti sutikimą dėl svetimo daikto hipoteka užtikrinto reikalavimo perleidimo nepriklausomai nuo reikalavimo perleidėjo ir perėmimo ketinimų ar kitų aplinkybių. Dėl to CK 4.181 straipsnio 3 dalies pažeidimas automatiškai sukelia neigiamus padarinius svetimo daikto hipotekos davėjui nuo tokio pažeidimo momento, o visos kitos aplinkybės, pavyzdžiui, kokioje stadijoje ginčo metu yra skolos išieškojimas, ar turėjo perleidimas kokių nors neigiamų pasekmių ieškovei ir pan., neturi jokios teisinės reikšmės.
9.11. Siekiant konstatuoti, kad Reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja CK 4.181 straipsnio 3 daliai bei nustatyti tokio prieštaravimo padarinius, nėra jokio teisinio pagrindo reikalauti įrodyti kokius nors neigiamus svetimo daikto hipotekos davėjo patirtus padarinius ar su tokiais padariniais sieti CK 4.181 straipsnio 3 dalies pažeidimo nustatymą. CK 4.181 straipsnio 3 dalies nuostata yra imperatyvi. Imperatyvios įstatymo nuostatos pažeidimas savaime yra priešingas teisei ir negalioja (CK 1.80 straipsnis). Vien ta aplinkybė, kad teismas siejo CK 4.181 straipsnio 3 dalies pažeidimo faktą su neigiamomis pasekmėmis ieškovei, rodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 4.181 straipsnio 3 dalį, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
9.12. Vien aplinkybė, kad atsakovė KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ yra bankrutuojanti įmonė, nesuteikia teisės jai ir kitiems asmenims sudaryti sandorių, kurie prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto administratorius suvokė galimas sandorio rizikas, įskaitant Reikalavimo perleidimo sutarties galimą negaliojimą ir hipotekos pasibaigimą.
9.13. Ieškinio tenkinimas nelemtų jokių neigiamų padarinių atsakovei KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir jos kreditoriams, kadangi atsakovei būtų grąžinamos reikalavimo teisės, kurios galėtų būti realizuojamos tokiu būdu, jog atsakovė ir jos kreditoriai gautų dar didesnę sumą, nei už perleidžiamas reikalavimo teises sumokėjo atsakovė UAB „EDS INVEST“.
2. Atsakovės bankrutuojanti KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „EDS INVEST“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
10.1. Teismas pagrįstai CK 4.181 straipsnio 3 dalies normą taikė ir aiškino ne atsietai nuo visos CK struktūros ir kitų teisės normų, kaip tai daro apeliantė, bet sistemiškai kartu su kitomis CK nuostatomis.
10.2. Teismas pagrįstai atsižvelgė į CK 1.9 straipsnyje įtvirtintus principus ir vertino ne tik lingvistinę normos išraišką, bet ir interesą, kurio apsaugą tokia teisės norma užtikrina.
10.3. Pagal istorinį CK 4.181 straipsnio 3 dalies priėmimo kontekstą ir įstatymų leidėjo ketinimą, tikrąją normos prasmę ir tikslus, interesas, kurio apsaugai skirta CK 4.181 straipsnio 3 dalis, egzistuoja, kuomet trečiasis asmuo yra suinteresuotas įkeistu turtu (ne užtikrintos prievolės įvykdymu) bei turi teisines galimybes nuspręsti dėl įkeisto turto perėmimo, t. y. pabloginti įkaito davėjo teisinę padėtį, lyginant su padėtimi, buvusia prie pirminio kreditoriaus.
10.4. Tuo atveju, kai yra pradėtas išieškojimas iš svetimo turto hipoteka įkeisto turto, nebėra ir nebegali būti įkaito davėjo pagrįsto (teisėto) intereso, kad jam neteks atsakyti už pagrindinį skolininką. Kai skolos išieškojimas jau nukreiptas į įkeistą svetimą daiktą, perleidus tokį užtikrintą reikalavimą naujam kreditoriui, įkaito davėjo padėtis nepasikeis, kadangi pirminis kreditorius jau nukreipė skolos dengimą į įkeistą turtą. Todėl ir CK 4.181 straipsnio 3 dalies teisės normos nesilaikymas savaime svetimo daikto hipotekos davėjo padėties nepablogins.
10.5. Remiantis kasacinio teismo praktika dėl CK 1.80 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, civilinės teisės doktrina bei CK 4.181 straipsnio 3 dalies tikslais ir prasme, laikytina, kad šioje teisės normoje pavartotas junginys „neturi teisės“ nereiškia joje nustatyto draudimo absoliutumo ir visuotinumo, o jos imperatyvumas CK 1.80 straipsnio 1 dalies prasme vertintinas pagal normos tikrąją prasmę, tikslus, interesus, kuriems ginti ji skirta, sisteminius ryšius su kitomis normomis bei konkrečias faktines aplinkybes.
10.6. Dispozityvi draudimo taikymo galimybė reiškia, kad CK 4.181 straipsnio 3 dalyje numatytas draudimas yra sutartinio pobūdžio, kas taip pat paneigia jo absoliutumą bei intereso, kurio apsaugai jis numatytas, visuotinę reikšmę ir svarbą.
10.7. CK 4.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad hipoteka užtikrintas reikalavimas perleidžiamas laikantis reikalavimo teisės perleidimą reglamentuojančių šio kodekso šeštosios knygos nuostatų. Pagal CK 6.101 straipsnio 2 dalį reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės. Remiantis šiomis įstatymo nuostatomis CK 4.181 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama atskirai nuo bendrųjų kreditoriaus pasikeitimo (cesijos) taisyklių.
10.8. Atsižvelgiant į CK 4.181 straipsnio 3 dalimi saugomą interesą, šioje normoje numatytas draudimas taikytinas tik tuo atveju, kai hipotekos kreditorius gali nuspręsti dėl įkaito davėjo teisinės padėties. Atitinkamai saugomas interesas neegzistuoja tuo atveju / metu, kai hipotekos kreditorius neturi įtakos įkaito davėjo teisinei padėčiai, kadangi išieškojimo iš įkeisto turto procesas jau yra pradėtas.
10.9. Kadangi pagal CK 4.189 straipsnio 1 dalį hipoteka užtikrintas reikalavimas perleidžiamas laikantis reikalavimo teisės perleidimą reglamentuojančių šio kodekso šeštosios knygos nuostatų, o CK 4.181 straipsnio 3 dalies draudimas tiesiogiai susijęs su hipotekos kreditoriaus asmens svarba įkaito davėjui, yra akivaizdus šio draudimo sisteminis ryšys su CK 6.101 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. Inicijavus priverstinį skolos išieškojimą, kreditoriaus asmuo, net ir tuo atveju, jeigu jis buvo svarbus iki pirminės prievolės pažeidimo, nebegali būti svarbus skolininkui, kadangi asmuo, kuriam turi būti įvykdyta pradelsta piniginė prievolė, negali turėti įtakos skolininko padėčiai, nulemti prievolių apimties padidėjimo, vykdymo sunkėjimo arba kitokio skolininko prievolės pasunkėjimo. Nagrinėjamu atveju aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 22- 313/2018 pateikti išaiškinimai.
10.10. Apeliantės minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-969/2018 nebuvo keliamas klausimas dėl CK 6.101 straipsnio taikymo apimties, ypač sprendžiant apie galimą svetimo daikto hipotekos davėjo teisių pažeidimą ar jo sutikimo poreikį, todėl nėra jokio pagrindo apeliantės išvadai apie negalimumą sistemiškai taikyti CK.
10.11. Apeliantės, kaip svetimo turto hipotekos įkaito davėjos, teisinė padėtis po to, kai atsirado hipotekos kreditoriaus teisė į reikalavimų patenkinimą iš ginčo hipoteka / įkeitimu įkeisto turto, nebegali pablogėti. Šį vertinimą, be kita ko, patvirtina ir tai, kad, jeigu apeliantei buvo ir tebėra aktualu išsaugoti turtą nuo priverstinio pardavimo, ji per daugiau kaip dvejus metus nuo vykdomųjų įrašų atlikimo bei priverstinio vykdymo pradžios galėjo įkeisto turto verte atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi arba pati rasti įkeisto turto pirkėją. Šiuos atsakovių argumentus patvirtina teisės mokslininkai.
10.12. Ginčo teisių perleidimas naujajam kreditoriui atliktas po to, kai kredito uniją su apeliante siejo procesiniai priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto santykiai, todėl apeliantei kreditoriaus pasikeitimas šiame procese jokių pasekmių nesukelia. Pradėjus priverstinį išieškojimą yra aiškiai išreikštas hipotekos kreditoriaus ketinimas (pagal turimą vykdomąjį dokumentą, jame nustatytų teisių ribose) gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto vertės.
10.13. Nei CK straipsniuose, nei kitose priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto reglamentuojančiose teisės normose nenumatyta specialių reikalavimų išieškotojo pagal notaro vykdomąjį įrašą pasikeitimui. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad įstatymų leidėjas, nenumatydamas specialių reikalavimų kreditoriaus pasikeitimui priverstinio skolos išieškojimo iš svetimo daikto hipoteka įkeisto turto metu, taip pat pripažino, kad šioje stadijoje kreditoriaus asmuo įkaito davėjui nebegali būti svarbus. Todėl reikalavimo perleidimas pagal Vilniaus rajono 6 notaro biuro notaro išduotus vykdomuosius įrašus galėjo būti atliekamas be skolininko sutikimo, užtikrinant tik tai, kad yra laikomasi bendrųjų išieškotojo vykdymo procese pakeitimo taisyklių.
10.14. Apeliantė pakartoja pirmosios instancijos teismo procese teiktą poziciją, jog vien tik formalus jos sutikimo pagal CK 4.181 straipsnio 3 dalį negavimas pats savaime sukelia jai neigiamų padarinių, tačiau nepateikia ne tik jokių to įrodymų, bet ir nenurodo, kokie tie neigiami padariniai galėtų būti. Sprendžiant dėl galimo sandorio negaliojimo dėl CK 4.181 straipsnio 3 dalies pažeidimo, yra aktualus ne pats formalus sutikimo negavimas, tačiau visais atvejais turi būti vertinami šios teisės normos tikslai ir esmė, nustatoma, ar interesas, kuriam apginti įtvirtinta ši teisės norma, galėjo būti / buvo pažeistas. Nenustačius šia teises norma ginamo intereso pažeidimo, nėra jokio pagrindo teigti sandorį negaliojant.
10.15. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis sudaryta dėl kredito unijos bankroto ir bankroto proceso eigoje, įgyvendinant ĮBĮ bei KUĮ reikalavimus, todėl aptariamu atveju CK 4.181 straipsnio 3 dalis net nėra aktuali. Finansų įstaigos bankroto atveju nemokaus asmens reikalavimai perleidžiami ne komerciniais tikslais, bet įgyvendinant bankroto teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų bei KUĮ reikalavimus kuo operatyviau likviduoti nemokų asmenį, ekonomiškiausiu ir efektyviausiu būdu panaudojant likusį turtą kreditorių reikalavimų dengimui. Tokiomis aplinkybėmis dėl hipotekos kreditoriaus bankroto perleidžiant svetimo turto hipoteka užtikrintą reikalavimo teisę neegzistuoja interesas, kuriam skirta CK 4.181 straipsnio 3 dalis – apsaugoti įkeisto svetimo daikto savininką nuo galimo trečiųjų asmenų piktnaudžiavimo.
10.16. Įvertinus tai, kad ginčo teisės perleistos kaip dalis kitų perleistų reikalavimo teisių, pripažintina, kad naujasis kreditorius, įgydamas šimtus reikalavimo teisių, negalėjo turėti tikro ketinimo įgyti didelės vertės reikalavimo teisių portfelį tam, kad galėtų perimti konkrečiai apeliantės pagal ginčo paskolos sutartis įkeistą turtą.
10.17. Bankroto administratoriaus nuomonė apie galimas rizikas neturi privalomo pobūdžio. Be to, ši nuomonė buvo teikiama vertinant iki išieškojimo pradžios esančių svetimo daikto hipotekų perleidimą, o ne šioje konkrečioje ginčo situacijoje, kai jau yra pradėtas priverstinio išieškojimo iš svetimo įkeisto daikto procesas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
12. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sandorio – reikalavimo teisių perleidimo sutarties (jos dalies) – pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.
13. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019, 17 punktas ir jame nurodyta ankstesnė kasacinio teismo praktika). Sprendžiant dėl šių sąlygų buvimo, esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta. Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 41-969/2019, 35 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
14. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, todėl, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamuoju pagrindu, būtina nustatyti, ar yra toks visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 41- 969/2019, 35 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
15. CK 4.181 straipsnio 3 dalyje, kurios pažeidimu apeliantė grindžia reikalavimą pripažinti ginčo reikalavimo teisių perleidimo sutartį (jos dalį) negaliojančia (konstatuoti jos niekinį pobūdį), nustatyta, kad svetimo daikto hipotekos atveju kreditorius neturi teisės perleisti reikalavimo teisės trečiajam asmeniui be įkeisto turto savininko sutikimo.
16. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovėms sudarant reikalavimo teisių perleidimo sutartį įkeisto turto savininko (apeliantės) sutikimas dėl kreditorės kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ reikalavimo teisių perleidimo trečiajam asmeniui (kitai atsakovei) nebuvo gautas, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ši aplinkybė nelemia sandorio negaliojimo.
17. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.183 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisės normą, ir tai lėmė klaidingas teismo išvadas dėl ieškinio nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus vertina kaip nepagrįstus.
18. Pirmiausia, kaip minėta, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms, esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta. Vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus.
19. Apeliaciniame skunde apeliantė, cituodama atsakovių poziciją, neginčija, kad CK 4.183 straipsnio 3 dalies apsaugos objektas – svetimo įkeisto daikto savininko interesas, jog reikalavimo teisę įgijusio trečiojo asmens tikslas nebūtų išimtinai įkeisto svetimo daikto įsigijimas ir šis naujasis kreditorius negalėtų nesąžiningai inicijuoti pagrindų išieškojimo iš įkeisto daikto atsiradimui. Priešingai, apeliantė pati pripažįsta, kad minėta teisės norma užtikrina svetimo daikto hipotekos davėjo interesų apsaugą nuo galimo nesąžiningo trečiųjų asmenų ketinimo nesąžiningai nukreipti išieškojimą į hipotekos objektą.
20. Taigi pagal pačių šalių poziciją byloje, CK 4.183 straipsnio 3 dalyje nustatyta taisyklė pirmiausia saugo privatų svetimo daikto hipotekos davėjo interesą, kuris, be to, yra pakankamai apibrėžtas, todėl atmetami kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad šios taisyklės pažeidimas savaime lemia sudaryto sandorio negaliojimą (ir (ar) automatiškai sukelia neigiamus padarinius svetimo daikto hipotekos davėjui nuo tokio pažeidimo momento), o visos kitos aplinkybės, pavyzdžiui, kokioje stadijoje ginčo metu yra skolos išieškojimas, ar perleidimas turėjo kokių nors neigiamų pasekmių įkaito davėjui, neturi jokios teisinės reikšmės. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, svetimo daikto hipotekos davėjui neduodant kreditoriui sutikimo perleisti reikalavimo teisę trečiajam asmeniui, kreditorius tokį svetimo daikto hipotekos davėjo nesutikimą galėtų ginčyti teismine tvarka, ir pastarajam tektų pagrįsti sutikimo nedavimo priežastis, kas papildomai patvirtina CK 4.183 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės saugomo intereso privatų, o ne visuotinį pobūdį.
21. Byloje nustatyta, kad apeliantės ginčijama Reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta jau esant pradėtam išieškojimui iš apeliantės įkeisto turto. Esant šioms aplinkybėms, t. y. kai išieškojimas iš įkeisto turto jau pradėtas ir išieškomos skolos suma nustatyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovių pozicija, kad CK 4.183 straipsnio 3 dalies taisykle saugomo apeliantės intereso (kad reikalavimo teisę įgyjantis trečiasis asmuo nebūtų išimtinai suinteresuotas svetimo įkeisto turto įgijimu, o ne užtikrintos prievolės įvykdymu) nagrinėjamu atveju nelieka (kad būtų priešingai, apeliantė nepagrindžia), todėl Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas neturint apeliantės sutikimo ir dėl šios priežasties nelemia sutarties negaliojimo pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį. CK 4.183 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės tikslai ir jų aktualumas skirtingais tarp šalių susiklostančių teisinių santykių etapais patvirtina, kad sandorio galiojimo vertinimas turėtų būti siejamas su byloje nagrinėjama situacija, o ši paneigia CK 1.80 straipsnio taikymo galimybę.
22. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantės pozicijai, kad nagrinėjamam atvejui nėra aktualus CK 6.101 straipsnio nuostatų taikymas, kadangi byloje sprendžiama ne dėl skolininko, o svetimo daikto hipotekos davėjo sutikimo kreditoriui perleisti reikalavimą, ką reglamentuoja specialioji CK 4.183 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma. Vis dėlto tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, rėmėsi ir CK 6.101 straipsnį aiškinančia kasacinio teismo praktika, nepaneigia iš esmės teisingos galutinės teismo išvados dėl sandorio (ne)galiojimo.
23. Minėta, kad pagal teismų praktiką sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas išsaugant sandorį. Pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, kad ginčo sandoris yra teisėtas, nes jo sudarymą lėmė specifinė atsakovės kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ kaip bankrutuojančio subjekto padėtis bei tikslai, tai taip pat sudaro pagrindą pripažinti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja svarbesnis interesas nei tas, kuris būtų apgintas sandorį pripažinus negaliojančiu (juo labiau kad tokio intereso egzistavimo, esant pradėtam išieškojimui iš apeliantės įkeisto turto, apeliantė tinkamai nepagrindė). Apeliantės argumentas, kad ieškinio tenkinimas nelemtų jokių neigiamų padarinių atsakovei kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ ir jos kreditoriams, kadangi atsakovei grąžinamos reikalavimo teisės galėtų būti taip realizuojamos, jog atsakovė ir jos kreditoriai gautų dar didesnę sumą, nei už perleidžiamas reikalavimo teises sumokėjo atsakovė UAB „EDS INVEST“, atmetamas kaip deklaratyvus (CPK 178 straipsnis).
24. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
25. Atsakovė UAB „EDS INVEST“ prašo priteisti iš ieškovės 1 452 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl, ieškovės apeliacinio skundo netenkinus, priteisiama atsakovei iš ieškovės (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „EDS INVEST“ 1 452 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Vilija Mikuckienė
Asta Radzevičienė
Jūratė Varanauskaitė