Baudžiamoji byla Nr. 2K-211-511/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10045-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.2.6; 1.2.14.12.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel, 

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

išteisintajam T. M., jo gynėjai advokatei Agatai Aganauskienei,

išteisintajam V. R. (V. R.) (nuotoliniu būdu), jo gynėjui advokatui Sergejui Milovui,

išteisintajam A. B. (A. B.) (nuotoliniu būdu), jo gynėjai advokatei Zitai Malovai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Orijos Audronės Kolbienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 9 d. nutarties, kuria atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Justo Gurecko apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 2 dalį, o A. B. ir V. R. išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       V. R. ir A. B. išteisintini pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl kaltinimo tuo, kad veikdami bendrai pavogė didelės vertės svetimą turtą tokiomis aplinkybėmis: turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, 2019 m. kovo 10 d. apie 18.52 val. prekybos centro „Ozas“ automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, Ozo g. 18, A. B., atidaręs neužrakintas vairuotojo dureles, įsibrovė į UAB „Prime Leasing“ priklausantį 19 340 Eur vertės automobilį „Toyota CHR“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), po to V. R. įsėdo į minėtą automobilį, o A. B. automobilyje rastais rakteliais šį automobilį užvedė ir abu išvažiavo, tokiu būdu pagrobė svetimą, UAB „Prime Leasing“ priklausantį didelės – 19 340 Eur vertės turtą.

2.       T. M. išteisintas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad naudojosi nusikalstamu būdu gautu didelės vertės turtu tokiomis aplinkybėmis: jis 2019 m. kovo 10 d., tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip apie 18.52 val., žinodamas, kad A. B. ir V. R. pagrobė UAB „Prime Leasing“ priklausantį 19 340 Eur vertės automobilį „Toyota CHR“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairavo minėtą automobilį važinėdamas po Vilniaus miestą ir rajoną, kol, pamatęs atvažiuojančius policijos pareigūnus, paliko automobilį Nemenčinės plento kelio šalikelėje, tokiu būdu jis naudojosi žinomai nusikalstamu būdu gautu didelės vertės turtu.

II. Kasacinio skundo argumentai

3.       Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausioji prokurorė O. A. Kolbienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

3.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą ir paskirti teisingą bausmę. 

3.2.                      Kasatorė, aptardama BK 178 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, nurodo, kad turto pagrobimo sąvoka baudžiamajame įstatyme nepateikiama, tačiau teismų praktikoje turto pagrobimas apibrėžiamas nevisiškai vienodai. Vienu atveju pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010). Kitu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326/2010, 2K-440/2009, 2K-228/2013, 2K-517-303/2015). Automobilio vagystė – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinas svetimo automobilio užvaldymas pasisavinimo tikslu. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl, apibūdinant kaltės, darant vagystę, turinį, turi būti vadovaujamasi BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis ir turi būti konstatuojama, kad, grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokė, kad užvaldo automobilį prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Vagystės atveju kaltė pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog turtas yra svetimas, nori jį neatlygintinai užvaldyti ir numato, kad dėl tokių jo veiksmų turto savininkui bus padaryta žala. Taigi, esminis veikos požymis, nulemiantis šios veikos priskyrimą prie nusikalstamų veikų nuosavybei, yra būtent svetimo turto pagrobimas. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-489/2018).

3.3.                      Kasatorė žymi, kad šioje byloje yra būtina itin tiksliai įvertinti subjektyviąsias aplinkybes, t y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Kasacinėje praktikoje vagystei būdingos tyčios pavyzdžiu traktuojama tokia situacija, kai kaltininkas neabejotinai suvokia, jog paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012), arba kad kaltininkas suvokia, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Todėl nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą, kartais gali būti laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių BK 178 straipsnio prasme. Jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro visų šio nusikaltimo sudėties požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2012, 2K-108/2013, 2K-63-648/2016). Tačiau teismų praktikoje vyrauja ir ta nuomonė, jog pagrobimo sąvokos turinys yra platesnis nei vien tik fizinis svetimo turto užvaldymas, nes pagrobimu nukentėjusiajam atimama ne tik galimybė valdyti bei naudotis, bet ir disponavimo turtu galimybė, arba ji yra pasunkinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-228/2012, 2K-147-511/2016). Kasatorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais.

3.4.                      Kaip teigia kasatorė, visuotinai žinoma, kad „City Bee“ automobiliais, kurie pateikiami naudojimuisi visiems asmenims trumpalaikės nuomos pagrindu, pasinaudoti galima tik susikūrus paskyrą mobiliosios programėlės pagalba, vėliau automobilį rezervuojant, o juo pasinaudojus, susimokant už paslaugą. Šiuo atveju V. R. ir A. B. neturėjo jokio pobūdžio teisės į grobiamą automobilį, jie, o vėliau ir T. M. tokio automobilio mobiliosios programėlės pagalba neužsisakė, V. R. su A. B. įlipo į tikslingai pasirinktą neužrakintą „City Bee“ automobilį, A. B. automobilyje rastais rakteliais šį automobilį užvedė ir abu išvažiavo. Visi išteisintieji turėjo suvokti ir neabejotinai suvokė, kad automobilis jiems nepriklauso. Automobilis buvo paimtas ne nustatyta tvarka, prieš savininko valią, nesudarius jokios panaudos (nuomos) sutarties, nesumokėjus ir neplanuojant sumokėti už naudojimąsi automobiliu. Užvaldę automobilį išteisintieji turėjo galimybę disponuoti (naudotis) svetimu turtu kaip savo, taip tapdami pagrobto turto neteisėtais savininkais. V. R. ir A. B., įgyvendindami kilusį sumanymą pasivažinėti automobiliu, sąmoningai pasirinktą automobilį užvedė, tam tikrą laiką juo važinėjosi pasikeisdami kur patys pageidavo, nuvažiavo tam tikrą atstumą, t. y. su užvaldytu daiktu elgėsi kaip su savu ir pagal savo valią, tam neturėdami automobilio savininko sutikimo ir net nežinodami, kas yra automobilių savininkas.

3.5.                      Kasatorė pažymi, kad laikinas pasinaudojimas turtu be tikslo jį galutinai užvaldyti, kai tarp turto savininko ir asmens, pasinaudojusio turtu, nėra leidimo (vienkartinio ar daugkartinio) šiuo turtu naudotis, sudaro BK 178 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtį. Šiuo atveju automobilio valdymas buvo be jo teisėto savininko žinios, o kaltinamieji, paimdami automobilį iš jo savininko, siekė savo neteisėto valdymo, t. y. automobilį neteisėtai pasisavino ir tai atliko tyčia. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad išteisintieji automobiliu naudojosi pakankamai ilgą laiko tarpą, nepasinaudojo galimybe automobilį grąžinti ar pranešti apie jo buvimo vietą. Priešingai, suvokdami, kad automobilis yra svetimas turtas ir jiems nepriklauso, kad jie neturi teisės naudotis šiuo automobiliu, važinėjo juo Vilniaus mieste, važiavo į Vilniaus rajoną, o pamatęs atvažiuojantį policijos pareigūnų automobilį su įjungtais švyturėliais, T. M. sustojo šalikelėje netoli miško ir visi paliko automobilį pabėgdami dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių. Tokie išteisintųjų veiksmai leidžia pagrįstai abejoti jų parodymais, kad jie turėjo tikslą tik pasivažinėti automobiliu, nes nėra aišku, koks būtų tolimesnis jų elgesys ir ketinimai, jei nebūtų susiklosčiusi minėta nuo jų valios nepriklausanti situacija. Iš išteisintųjų veiksmų galima spręsti, kad jie buvo nukreipti į tai, jog automobilio savininkas bent jau kuriam laikui netektų savo valdomo turto. Toks išteisintųjų elgesys neabejotinai apsunkino automobilio grąžinimą teisėtam savininkui ir iš esmės pažeidė jo interesus, todėl BK 178 straipsnio prasme negali būti siejamas vien su naudos iš pagrobto turto gavimu.

3.6.                      Pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas automobilio grobimo nusikaltimu, nustatytu BK 178 straipsnio 3 dalyje, tokį sprendimą motyvavo tuo, kad V. R. ir A. B. tai padarė norėdami laikinai pasinaudoti automobiliu, o būtent juo pasivažinėti, t. y. ne pasisavinimo tikslais. Tačiau teismas nenurodė, koks svetimo daikto panaudojimas yra trumpalaikis ir neužtraukiantis jokios teisinės atsakomybės, o koks ilgalaikis ir užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę pagal BK 178 straipsnį. Be to, nors šiuo atveju ir nebuvo V. R. ir A. B. tikslo visam laikui pagrobti automobilį ir jo negrąžinti, o tik pasivažinėti, tačiau jie veikė savanaudiškais tikslais ir, būdami pakaltinami, suprato, kad turto savininkas ar teisėtas naudotojas neteks galimybės kurį laiką turtu naudotis, jį valdyti ir juo disponuoti. Veikos kvalifikavimui pagal BK 178 straipsnį neturi reikšmės tai, kodėl kaltininkas tai daro (motyvas), ir ką ketina daryti su pagrobtu turtu (tikslas), nes kaltininkas vis tiek neteisėtai kėsinasi į svetimą nuosavybę ir ja naudojasi. Galimybė savo nuožiūra naudoti turtą yra būtina turto pagrobimo pasekmė, tačiau ką kaltininkas nori veikti su pasisavintu turtu – įstatymui nesvarbu ir kvalifikavimui reikšmės neturi. Priešingu atveju, formuojant tokią teismų praktiką, bet kuris asmuo, kuris pagrobia iš nukentėjusio asmens svetimą turtą, pavyzdžiui, telefoną, juo pasinaudoja ir jį išmeta, nebus laikomas vagimi, nors akivaizdu, kad jis vagystę įvykdė, o turto savininkas arba turto neteko visam, arba tik kuriam laikui. Kartu pažeidžiamas ir teisingumo principas, nes vienu atveju asmuo, pagrobęs svetimą turtą, yra pripažįstamas įvykdęs vagystę, o kitu atveju – laikoma, kad nusikalstamos veikos požymių jo veikoje nėra.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiosios prokurorės O. A. Kolbienės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 178 straipsnio 3 dalies, 189 straipsnio 2 dalies taikymo

5.       Šioje byloje A. B. ir V. R. išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl UAB „Prime Leasing“ priklausančio didelės – 19 340 Eur vertės turto – automobilio vagystės žemesnės instancijos teismams konstatavus, kad byloje nenustatytas šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tikslas pasisavinti automobilį. Teismai vadovavosi kasacinės instancijos teismo praktika, kurioje pažymėta, kad kaltininko veiksmai, kai jis akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai ar užvaldo daiktą nesiekdamas jo pasisavinti ir tokiais veiksmais nepadaro žalos nukentėjusiajam, nepripažįstama vagyste. Abiejų instancijų teismai padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog išteisintieji siekė pasisavinti svetimą automobilį ar su juo pasielgti taip, kad jo susigrąžinimas savininkui būtų neįmanomas ar išskirtinai apsunkintas, norėjo juo tik pasivažinėti.

6.       Žemesnės instancijos teismams pripažinus, kad A. B. ir V. R. veiksmai paimant minėtą automobilį nelaikytini didelės vertės turto pagrobimu, kartu šioje byloje išteisintas T. M. dėl kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį dėl naudojimosi didelės vertės turtu – automobiliu žinant, kad A. B. ir V. R. jį įgijo nusikalstamu būdu (pagrobė).

7.       Prokurorės kasaciniame skunde ginčijami tiek faktinis, tiek teisinis šios išvados aspektai. Viena vertus, kasatorė argumentuoja, kad motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai, o laikinas pasinaudojimas turtu be tikslo jį galutinai užvaldyti, kai tarp turto savininko ir asmens, pasinaudojusio turtu, nėra leidimo šiuo turtu naudotis, sudaro BK 178 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtį. Kita vertus, kasatorė pabrėžia, kad išteisintųjų elgesys leidžia abejoti jų parodymais turėjus tikslą tik pasivažinėti automobiliu, nes jie, neturėdami turto savininko sutikimo, užvaldė automobilį ir elgėsi su juo kaip su savu suprasdami, kad savininkas ar teisėtas naudotojas neteks galimybės kurį laiką turtu naudotis, jį valdyti ir juo disponuoti.

8.       BK 178 straipsnio 2 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija), galiojusioje veikos padarymo metu, nustatyta baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, tam, kas pagrobė automobilį, o pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) baudžiamas taip pat tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą. 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu BK 178 straipsnis buvo pakeistas ir kvalifikuotos automobilio pagrobimo sudėties jame nebeliko.

9.       Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas vagystės (BK 178 straipsnis) požymius, ne kartą konstatavo, kad vagystės kaip turto pagrobimo apibrėžimo įstatymas nepateikia, o teismų praktikoje turto pagrobimas apibrėžiamas nevisiškai vienodai. Antai vienu atveju pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010). Kitu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Vagystė kaip nusikalstama veika nuosavybei savo esme yra nukreipta į svetimo turto užvaldymą (aktyviais veiksmais), tai pagrindinis tokio pobūdžio nusikalstamų veikų tikslas, todėl būtent su tuo yra susiję ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-1073/2022). Taip pat pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326/2010, 2K-228/2013, 2K-517-303/2015). Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad pagrobimo sąvokos turinys yra platesnis nei vien tik fizinis svetimo turto užvaldymas, nes pagrobimu nukentėjusiajam atimama ne tik galimybė valdyti bei naudotis, bet ir disponavimo turtu galimybė, arba ji yra pasunkinama. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2013, 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-61-489/2018). Taigi, vagystės dalykas – svetimas turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris grobimo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas. Pagrobdamas svetimą turtą, kaltininkas siekia įtvirtinti savo neteisėtą valdymą, paimdamas turtą iš nukentėjusiojo dispozicijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2013, 2K-118-746/2016). Vis dėlto, nepaisant tam tikrų skirtumų apibrėžiant turto pagrobimo sąvoką, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, bet pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo arba kad kaltininkas suvokė, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, 2K-63-648/2016, 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018). 

10.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad iš tiesų kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, jog nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą, gali būti laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, 2K-517-303/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2K-187-895/2017). Be to, nurodoma ir tai, kad kaltininko veiksmai, kai jis akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai ar užvaldo daiktą nesiekdamas jo pasisavinti ir tokiais veiksmais nepadaro žalos nukentėjusiajam, nepripažįstami vagyste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018) arba jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro visų aptariamo nusikaltimo sudėties požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-517-303/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016). Iš esmės tokios pat pozicijos laikomasi ir vėlesnėje kasacinės instancijos teismo praktikoje (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249-222/2018, 2K-66-976/2019).

11.       Tačiau kasacinės instancijos teismas taip pat yra ne kartą pasisakęs, kad nors vagystė paprastai padaroma savanaudiškais tikslais, pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-151-628/2018, 2K-244-303/2018, 2K-251-495/2020, 2K-219-495/2022). Vis dėlto, nors motyvas ir tikslas nėra tiesiogiai vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje nurodyti požymiai, tačiau jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, 2K-63-648/2016, 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018).

12.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal teismų praktiką vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-151-628/2018, 2K-243-699/2018, 2K-94-303/2019, 2K-183-511/2019). Kaip vagystė kvalifikuojami ir tokie veiksmai, kai kaltininkas laikinai gauna pasinaudoti turtu (pasimatuoti, pavažiuoti ir pan.) ar atlikti su juo tik technines operacijas (prižiūrėti, panešti ir pan.) ir neteisėtai jį pasiima (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373-696/2016, 2K-4-387/2023). Kita vertus, teismų praktikoje vagyste (arba turto pagrobimu) paprastai nepripažįstamos tam tikros situacijos, kai tarp turto savininko ir asmens, pasinaudojusio turtu, yra nusistovėjusi praktika, kad savininkas leidžia jam tuo turtu naudotis (pvz., savininkas leidžia automobiliu naudotis šeimos nariui, draugui ar pažįstamam asmeniui), turtas yra ginčo objektas (pvz., sutuoktinių, bendrasavininkų ir pan.) arba turtą, laikinai juo naudojantis (važiuojant automobiliu), siekiama perduoti savininkui ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2006, 2K-108/2013, 2K-517-303/2015, 2K-63-648/2016, 2k-187-895/2017). 

13.       Taigi, nepaneigiant pirmiau aptartų kasacinės instancijos teismo išaiškinimų dėl laikino pasinaudojimo svetimu turtu teisinio vertinimo ir būtinumo nustatyti tyčią, nukreiptą į turto užvaldymą, siekiant patraukti asmenį atsakomybėn pagal BK 178 straipsnį, konstatuotina, kad tais atvejais, kai svetimą turtą (pvz., automobilį), norėdamas juo pasinaudoti ir neturėdamas tikslo pasisavinti, tačiau būdamas abejingas jo likimui (gali jį išmesti, atiduoti, palikti bet kur ir pan.) be turto savininko sutikimo ar jam nežinant, užvaldo asmuo, kurio su turto savininku nesieja jokie šeimos, darbo, sutartiniai ar panašūs santykiai, ir tarp kurių nėra (nebuvo) nusistovėjusi praktika, leidžianti naudotis svetimu turtu savininkui sutikus, tokia veika paprastai kvalifikuotina kaip vagystė. Tačiau tokiu atveju į asmens tikslo pasisavinti svetimą daiktą neturėjimą gali būti atsižvelgiama sprendžiant baudžiamosios atsakomybės ir bausmės skyrimo klausimus.

14.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. B., atidaręs neužrakintas vairuotojo dureles, įsibrovė į prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje stovintį „CityBee“ automobilį „Toyota CHR“, 19 340 Eur vertės, priklausantį UAB „Prime Leasing“, po to į automobilį iškart įsėdo V. R.. A. B. automobilyje rastais rakteliais minėtą automobilį užvedė ir abu išvažiavo. Nustatyta ir tai, kad kartu su jais į automobilį įsėdo netoliese buvę T. M. ir Ž. L.. Visi kartu važinėjo po įvairias Vilniaus vietas, automobilį pasikeisdami vairavo visi išteisintieji. Vėliau A. B. buvo nuvežtas ir paleistas prie savo namų, esančių Bezdonyse, o V. R., T. M. ir Ž. L. toliau važiavo automobiliu Nemenčinės plentu link Vilniaus. Pamatę policijos pareigūnų automobilį su įjungtais švyturėliais, vairuojamą automobilį sustabdė šalikelėje ir visi iš jo pasišalino, pabėgdami į šalia esantį mišką. Minėtas automobilis buvo paliktas neapgadintas, jame buvę daiktai nepasisavinti.

15.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad A. B. ir V. R. automobiliu naudojosi neteisėtai, jį paėmė nesudarę jokios panaudos sutarties, kuri leistų naudotis „CityBee“ automobiliais, žinodami, kad už tokį pasinaudojimą automobiliu nesusimokės, todėl tokie išteisintųjų veiksmai atitinka objektyviuosius BK 178 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo požymius. Tačiau teismai padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog išteisintieji siekė pasisavinti minėtą „CityBee“ automobilį ir taip iš to turėti naudos, ar su šiuo automobiliu pasielgti taip, kad jo susigrąžinimas savininkui būtų neįmanomas ar išskirtinai apsunkintas, norėjo juo tik pasivažinėti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus pirmiau išdėstytą teismų praktiką, tokia teismų išvada nepakankamai pagrįsta ir motyvuota.

16.       Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-118-746/2016, 2K-151-628/2018, 2K-153-511/2020 ir kt.). Nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad aplinkybę, jog A. B. ir V. R. neturėjo tikslo pasisavinti automobilį, patvirtina byloje esančių įrodymų visuma, tačiau iš abiejų instancijų teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai, spręsdami dėl vagystės subjektyviųjų požymių išteisintųjų veiksmuose buvimo, iš esmės rėmėsi tik pačių išteisintųjų, taip pat kartu su jais automobiliu važinėjusios liudytojos Ž. L. parodymais.

16.1.                      Žemesnės instancijos teismai vadovavosi minėtų asmenų parodymais apie tai, kad jie neturėjo tikslo pagrobti ir pasisavinti automobilio, norėjo tik juo pasivažinėti ir vėliau jį palikti. Kartu teismai pažymėjo, kad automobilių vagystės paprastai įvykdomos ne spontaniškai, būna gerai apgalvotos, suplanuotos ir suorganizuotos, o iš išteisintųjų A. B., V. R. parodymų matyti, kad noras pasivažinėti automobiliu kilo spontaniškai, „CityBee“ automobilį jie rinkosi tikslingai, nes žinojo, kad šie automobiliai dažnai būna palikti atrakinti, juose būna užvedimo raktelis. Tačiau teismai šių parodymų negretino su kitais byloje esančiais įrodymais, neįvertino dalies bylos aplinkybių, reikšmingų išteisintųjų veikų teisiniam įvertinimui.

16.2.                      Teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, skundžiamuose teismų sprendimuose visiškai nepasisakė dėl liudytojo A. Š. parodymų, kad, remiantis įmonės, kuri aptarnavo „CityBee“, nuostatomis, kai pamatydavo be rezervacijos judančius automobilius, kviesdavo policiją. Todėl pastebėjus per sistemą, kad „CityBee“ automobilis „Toyota CHR“ juda be rezervacijos, o paskutiniam šį automobilį naudojusiam asmeniui patvirtinus, kad baigęs kelionę tvarkingai pastatė ir užrakino automobilį, iškart buvo pranešta policijai. Taigi, aplinkybė, kad į neteisėtus išteisintųjų veiksmus nukentėjusio asmens iniciatyva reagavo policija, nebuvo tinkamai aptarta ir įvertinta.

16.3.                      Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad išteisintųjų parodymus dėl tikslo pasisavinti automobilį nebuvimo patvirtina tai, kad išteisintieji automobiliu važinėjo pagrindinėmis Vilniaus miesto gatvėmis, nuvažiavo pakankamai ilgą atstumą, specialiai nesiekdami išvengti policijos ar skubiai pasišalinti iš įvykio vietos ir paslėpti pavogtą transporto priemonę, taip pat tai, kad automobilis buvo paliktas neapgadintas bei tvarkingai pastatytas šalikelėje. Tačiau teismas neįvertino kitų reikšmingų bylos aplinkybių. Antai iš vyriausiosios patrulės I. Martinkevič tarnybinio pranešimo matyti, kad gavus pranešimą apie galbūt pavogtą CityBee“ automobilį „Toyota CHR“, važiuojant buvo pastebėtas minėtas automobilis, kuris buvo paliktas, dešinės pusės priekinės ir galinės durelės buvo atidarytos. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad automobilis buvo rastas Nemenčinės pl., šalikelėje prie miško masyvo, buvo nerakintas. Išteisintųjų parodymais nustatyta, kad vairuojamą automobilį minėtoje vietoje jie paliko, nes išsigando pamatę iš paskos važiuojančius policijos pareigūnus. Šių aplinkybių, kad automobilis išteisintųjų savanoriškai nebuvo sugrąžintas savininkui, iš esmės buvo paliktas likimo valiai visiškai kitoje vietoje, negu buvo paimtas, teismai neįvertino.

16.4.                      Be to, nors įstatymų leidėjo valia automobilio pagrobimas nebelaikomas veiką, nustatytą BK 178 straipsnyje, kvalifikuojančia aplinkybe, tačiau vis tik atsižvelgtina ir į tai, kad automobilis yra padidinto pavojaus šaltinis ir, atsižvelgus į visumą bylos aplinkybių, jo neteisėtas užvaldymas dėl galimų pasekmių gali būti vertinamas kaip labiau pavojinga BK 178 straipsnyje nustatyta veika. Išteisintųjų veikų šiuo aspektu teismai nevertino.

17.       Kartu pažymėtina, kad prokuroro apeliaciniu skundu buvo prašoma patikrinti pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje išdėstė argumentus dėl veikos kvalifikavimo, tačiau visų, taip pat ir šioje nutartyje pirmiau aptartų aplinkybių, kurios leistų tinkamai kvalifikuoti išteisintųjų A. B., V. R., taip pat T. M. veikas, nepatikrino. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas itin kruopščiai turi patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar šis teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas privalo nuodugniai ištirti apeliaciniame skunde esančius argumentus, juos palyginti su surinkta byloje medžiaga. Savo sprendime šis teismas privalo aptarti visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti. Apeliacinės nutarties turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas. Teismo išvados dėl bylos aplinkybių ir asmens veikos bei kaltės turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

18.       Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. Šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir patikrinti A. B., V. R., T. M. padarytų veikų kvalifikavimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo

19.       Byloje gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuriose nurodoma, kad už advokatės A. Aganauskienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą išteisintajam T. M. valstybei priteistina 126,67 Eur, o už advokatės Z. Malovos suteiktą antrinę teisinę pagalbą išteisintajam A. B. valstybei priteistina 113,33 Eur.

20.       Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/20192, 2K-162-648/2021 ir kt.), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338/2014, 2K-46-895/2015, 2K-24-654/2023 ir kt.).

21.       Ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka pagal prokurorės kasacinį skundą, paduotą išteisintųjų A. B., T. M. teisinę padėtį bloginančiais pagrindais. Todėl, atsižvelgus į bylos medžiagą ir siekiant užtikrinti A. B., T. M. teisę į gynybą bei kitas išteisintųjų teises, gynėjų dalyvavimas buvo pripažintas būtinu. Kasacinis skundas tenkinamas, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Taigi galutinis sprendimas šioje byloje dar nepriimtas, t. y. pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis lieka neįsiteisėjęs ir A. B., T. M. kaltės klausimas galutinai nėra išspręstas, todėl klausimas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo priteisimo paliekamas nenagrinėtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-303/2021, 2K-9-594/2023, 2K-P-51-719/2023).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                            Rima Ažubalytė

                                                            Artūras Pažarskis

                                                            Eligijus Gladutis