Civilinė byla Nr. e2A-644-587/2022
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13101-2019-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.5.1.2.7; 2.6.10.8; 3.3.1.18.1.
(S)
Kauno apygardos teismas
Nutartis
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. spalio 13 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Dianos Labokaitės ir Lino Žemaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Tomui Pavilioniui,
dalyvaujant ieškovės SIA Haduko direktoriui A. J. V. B., jo atstovui adv. G. G., atsakovės UAB „Vykom“ atstovei adv. Linai Meškauskienei,
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės SIA Haduko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimo ir 2020 m. lapkričio 9 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-998-615/2020 pagal ieškovės SIA Haduko patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vykom“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė SIA Haduko, patikslinusi ieškinio reikalavimus, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vykom“ (toliau – ir UAB „Vykom“) prašė priteisti 18 084,72 Eur nuostolius, 741,91 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji, kaip krovinio siuntėja, ir atsakovė, kaip krovinio vežėja, užsakymu Nr. UZAS-029104/VR susitarė dėl tarptautinio krovinio pervežimo tokiomis sąlygomis: pakrovimo data – 2016 m. rugpjūčio 1 d., nukrovimo data – 2016 m. rugpjūčio 3 d.; maršrutas: Kėdainiai (Lietuva) – Neuburg an der Donau (Vokietija); krovinys – automobilis VW Tiguan, VIN kodas: (duomenys neskelbtini). Ieškovei išrašyta sąskaita, automobilis pakrautas 2016 m. liepos 29 d. Atsakovė UAB „Vykom“ susitarė, kad faktiškai krovinį pervežė UAB „Bieltransa“. Faktinio vežėjo autovežis 2016 m. rugpjūčio 2 d. pateko į avariją, kurios metu buvo apgadintas perduotas vežti automobilis. Įvykio kaltininkas – UAB „Bieltransa“ vilkiko vairuotojas. Teisėtas automobilio savininkas J. R. Automobilservice 2016 m. lapkričio 17 d. pretenzija pareikalavo iš UAB „Bieltransa“ atlyginti tiesioginius nuostolius bendros 28 775,19 Eur sumos. Faktinio vežėjo draudiko akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir AB „Lietuvos draudimas“) sprendimu J. R. Automobilservice išmokėta 15 535,76 Eur dydžio draudimo išmoka. Likusią patirtų nuostolių dalį – 13 239,43 Eur krovinio gavėjui ir savininkui J. R. Automobilservice atlygino ieškovė. Ieškovė taip pat sumokėjo patirtas 2 189,60 Eur teisines išlaidas bei 2 655,69 Eur palūkanas. Bendra dėl įvykio ieškovės patirta sumokėta nuostolių suma sudarė 18 084,72 Eur.
3. Lenkijos kelių policijos pranešime nustatyta įvykio priežastis patvirtina, kad UAB „Bieltransa“ vairuotojas vairavo pervargęs ir yra kaltas. Atsakovė, kaip sutartinė ieškovės vežėja, yra atsakinga už 2016 m. rugpjūčio 2 d. pervežimo metu pasitelkto faktinio vežėjo padarytą žalą kroviniui: faktinis vežėjas veikdamas didelio neatsargumo sąlygomis (vairavimas pavargus) sukėlė eismo įvykį. Atsakovė yra sutartinė vežėja, todėl ji yra kalta dėl faktinio vežėjo atliktų veiksmų. Susitarimą pervežti automobilį patvirtina atsakovės išrašyta sąskaita faktūra ir atsakovės patvirtinimas, kad VW Tiguan automobilį, kurio identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), į iškrovimo vietą pristatys atsakovės subrangovas (faktinis vežėjas), trečioji šalis UAB „Bieltransa“. Iš CMR važtaraščio matyti, kad pirminiu atveju buvo nurodyti būtent sąskaitoje pateikti autovežio (duomenys neskelbtini) numeriai ir tik vėliau atsakovės arba faktinio vežėjo savavališkai išbraukti, nenurodant tokio įrašo CMR važtaraštyje priežasčių. Dėl 2016 m. rugpjūčio 2 d. įvykio Lenkijoje faktinis vežėjas nebegalėjo pervežti krovinio autovežiu, kurio valstybiniai identifikaciniai numeriai (duomenys neskelbtini), todėl privalėjo krovinį perkrauti į kitą autovežį, kurio valstybiniai identifikaciniai numeriai (duomenys neskelbtini) (nurodoma CMR važtaraštyje). Faktinio vežėjo vairuotojas vykdė savo tiesioginę darbo funkciją, jo užmigimas, ar nesustojimas pailsėti pajutus nuovargį, neatitinka minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, taikomų vežėjams, ir faktinio vežėjo (vairuotojo) veiksmai prilygintini tyčiai. Ekspertizės akte pateiktos remonto išlaidos, nustatyti defektai bei reikalingų detalių pakeitimo reikalingumas, užmokestis už darbą ir t. t. Nėra tikslinga ir būtina ieškovei pateikti dokumentus dėl atlikto automobilio (krovinio) remonto, kadangi ieškovė nėra atsakinga už minėtą remontą, taip pat automobilio savininkas neturi prievolės minėtą automobilį remontuoti. Automobilio savininkas gali spręsti kaip automobilį realizuoti po eismo įvykio, net ir neremontuodamas automobilio jis turi teisę prašyti atlyginti žalą. Pagrindinė kroviniui padaryta žala sudaro 27 318,89 Eur. Visos kitos iš atsakovės reikalaujamos sumos (užmokestis už ekspertizę, išlaidos teisininkui) yra susijusios su įvykiu, nurodytos ir pagrįstos krovinio ekspertizėje bei kituose dokumentuose. Pervežimo metu buvo sužalotas visiškai naujas automobilis. Dėl to krovinio savininko skaičiuojamas 4 000 Eur dydžio nuostolis.
4. Vadovaujantis CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalimi tyčinių veiksmų atveju senaties terminas ieškiniui pateikti yra treji metai. Ieškovei pateikus ieškinį teismui 2019 m. rugpjūčio 2 d., trejų metų senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti 2016 m. rugsėjo 9 d., nebuvo praleistas. Atsakovės su ieškove sudarytą susitarimą dėl ginčo automobilio pervežimo įrodo susirašinėjimas žinutėmis tarp ieškovės vadovo A. V. B.ir atsakovės darbuotojų (V. R.) derinant ginčo krovinio vežimo paslaugos suteikimą ir vežimo sąlygas, vėlesnis atsakovės darbuotojų (L. M., G. B., V. R.) ir ieškovės vadovo A. V. B. susirašinėjimas el. paštu, iš kurio matyti, jog atsakovė prisiima atsakomybę už sugadintą ginčo krovinį. Interaktyvi google maps žemėlapio nuoroda nukreipia į ginčo krovinio paskirties vietą, nurodant ją pašto kodu (duomenys neskelbtini), Vokietijoje.
5. Atsakovė UAB „Vykom“ prašė teismo taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
6. Atsakovė nurodė, kad ieškovė užsakymo sudarymo faktą tarp šalių įrodinėja atsakovės ieškovei išrašyta 2016 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodytas automobilio pervežimas 2016 m. rugpjūčio 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 3 d. iš Kėdainių, Lietuvoje, į Neuberg an der Donau, Vokietijoje. Važtaraštyje nurodyta, kad automobilis buvo pakrautas 2016 m. liepos 29 d., Vilniuje, ir 2016 m. rugsėjo 8 d. pristatytas adresu Neuberg an der Donau, Vokietijoje, vežėju nurodyta UAB „Bieltransa“, automobilvežio valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini). Sąskaita buvo išrašyta už kito automobilio pervežimą, sąskaitoje ir važtaraštyje nesutampa automobilių pasikrovimo datos, pasikrovimo vietos, pristatymo datos, automobilvežių valstybiniai numeriai, nėra nurodytas automobilio VIN numeris. Tarp šalių nebuvo jokių sutartinių santykių dėl ginčo automobilio pervežimo, ieškovė ir vežėjas dėl automobilio pervežimo susitarė tiesiogiai. Ieškovės nurodytas protokolas yra informacinis pranešimas apie eismo įvykį, nėra patvirtintas/ pasirašytas jį parengusio policijos pareigūno ir antspaudu, kopija nėra tinkamai patvirtinta. Nėra aiškiai nurodyta kaip įvyko eismo įvykis. Byloje nėra įrodymų, kad automobilis buvo apgadintas dėl vežėjo neteisėtų veiksmų. Ekspertizės aktas parodo tik preliminarų, o ne realų nuostolių faktą ir dydį. Ieškovė nepateikė dokumentų apie automobilio savininko realius patirtus nuostolius dėl automobilio remonto. Vežėjo draudikas 2016 m. gruodžio 1 d. pranešime nurodė, jog apgadinto automobilio likutinė vertė buvo 23 109,24 Eur be PVM ir apie tokį įvertinimą buvo informuotas automobilio savininkas, nurodant jam galimus žalos dydžio mažinimo būdus ir kad jais nebuvo pasinaudota. Buvo priimtas sprendimas išmokėti 15 535,76 Eur dydžio draudimo išmoką, apskaičiuotą pagal automobilio įsigijimo kainos ir likutinės vertės skirtumą. Maksimali kompensacija automobilio savininkui už apgadintą automobilį galėjo būti 17 139,27 Eur (8,33 x 1641 kg (automobilio svoris x 1,25383 Eur/SDR). Ieškovė automobilio savininkui atlygino 2 189,60 Eur jo patirtų teisinių išlaidų, tačiau nėra aišku, kokias teisines paslaugas ir kokiu tikslu automobilio savininkas pirko. Ieškinyje nenurodytas palūkanų skaičiavimo pagrindas, jų dydis, apskaičiavimas ir kokiu pagrindu ieškovė mokėjo palūkanas automobilio savininkui. Byloje nėra dokumentų, kad automobilio ekspertizė kainavo 1 545 Eur ar įrodymų, patvirtinančių, kad „Autohaus J. R.“ už ekspertizę tokią sumą sumokėjo.
7. Ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. Terminą skaičiuojant nuo ieškovės įmokų sumokėjimo automobilio savininkui dienos taip pat yra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas. K. B. V. (įmonė registruota Nyderlandų Karalystėje, įmonės kodas TL17285662, adresu Weegschaalstraat 3, Eindhoven 5632, likviduota) su trečiuoju asmeniu UAB „Bieltransa“ 2016 m. liepos 28 d. sudarė prekių gabenimo užsakymą, pagal kurį UAB „Bieltransa“ įsipareigojo 2016 m. rugpjūčio 1 d. Kėdainiuose, Lietuvoje, pasikrauti 1 automobilį ir jį 2016 m. rugpjūčio 3 d. pervežti adresu Neuburg an der Donau, Vokietijoje. K. ir atsakovė 2016 m. rugpjūčio 3 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią K. perleido atsakovei reikalavimo teisę į ieškovės skolą 300 Eur, reikalavimo pagrindas: užsakymas Nr. UZAS-029104/VR tarp K. ir SIA Haduko dėl krovinio pervežimo (2016 m. rugpjūčio 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 3 d., Kėdainiai, LT - Neuburg an der Donau, DE, auto 1 vnt.). Nurodyta reikalavimo perleidimo sutartis tarp K. ir atsakovės buvo viena iš daugelio, kurios buvo sudaromos siekiant sumažinti K. įsiskolinimą atsakovei, kuris 2016 m. rugpjūčio 3 d. buvo 171 983,34 Eur dydžio. K. pagal reikalavimo perleidimo sutartis perleisdavo reikalavimo teises UAB „Vykom“ į K. klientų skolas už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas, o UAB „Vykom“ atitinkama suma sumažindavo K. įsiskolinimą jai. Atsakovė perėmusi iš K. reikalavimo teisę į ieškovę šiuo pagrindu jai 2016 m. rugsėjo 26 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą. Taigi, atsakovė nurodytą sąskaitą išrašė ieškovei ne kaip susitariančioji vežėja už įvykdytą automobilio pervežimą, o kaip kreditorius, perėmęs reikalavimo teisę į ieškovės skolą už įvykdytą automobilio pervežimą. Atsakove (susitariančiuoju vežėju) pagal CMR konvenciją yra K., o ne UAB „Vykom“, nes ji yra tik reikalavimo teisių perėmėja. Susitarianti vežėja buvo K.. Tiek K., tiek atsakovė dirbo su tais pačiais subkontraktoriais (vežėjais) vykdant krovinių pervežimus, įskaitant ir UAB „Bieltransa“.
8. Ieškovės sąskaitoje nurodyta automobilio vertė be pridėtinės vertės mokesčio 38 645 Eur. Krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą. AB „Lietuvos draudimas“ 2016 m. gruodžio 1 d. sprendime nurodyta, kad automobilio likutinė vertė buvo 23 109,24 Eur, išmokėta draudimo išmoka 15 535,76 Eur, t. y. skirtumas tarp automobilio įsigijimo vertės ir likutinės vertės (38 645 - 23 109,24 = 15 535,76). Teismas turi vadovautis nustatyta automobilio vertės sumažėjimo suma – 15 535,76 Eur, kuriuos atlygino draudikas, o ne ieškovės nurodyta automobilio atkuriamąja verte. Tikėtina, kad „Autohaus J. R.“ neremontavo ginčo automobilio, nes to tiesiog neapsimokėjo daryti ekonomiškai. Ieškovė su V. R. nesitarė dėl ginčo automobilio pervežimo: nesutampa automobilio pakrovimo datos, valstybiniai numeriai, pakrovimo vietos (susirašinėjime nurodyta Kėdainiai, o važtaraštyje Vilnius). Ieškovės ir atsakovės darbuotojų susirašinėjimas dėl nenustatyto automobilio pristatymo prasidėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d., t. y. praėjus 7 dienoms po sąskaitoje nurodyto automobilio pristatymo. Atsakovės ir K. B. V. vienintelis akcininkas ir vadovas yra tas pats asmuo – V. V.. Atsakovė krovinius perveža nuosavais automobilvežiais ir tik tų krovinių, kurių negali pervežti pati, perduoda vežti kitiems vežėjams. K. veikė kaip ekspeditorius – visus gautus krovinius perduodavo vežti kitiems vežėjams, nes neturėjo nuosavų automobilvežių. Ieškovė užsakė krovinio pervežimą iš K., o K. perdavė krovinį pervežti UAB „Bieltransa“. Atsakovės darbuotojų L. M. ir G. B. susirašinėjimas su ieškove įvyko, nes K. neturėjo žmogiškųjų resursų išspręsti tokią problemą, todėl situacijai suvaldyti buvo pasitelkti atsakovės darbuotojai.
II. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė
9. Kauno apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškovės SIA Haduko patikslintą ieškinį atmetė, priteisė atsakovei UAB „Vykom“ iš ieškovės 726 Eur bylinėjimosi išlaidas, o 2020 m. lapkričio 9 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovei iš ieškovės 392,04 Eur bylinėjimosi išlaidas.
10. Teismas konstatavo, kad atsakovė nuosekliai viso civilinės bylos nagrinėjimo metu nepripažino fakto, kad ji su ieškove sudarė susitarimą dėl krovinio pervežimo bei kad atsakovė dėl ginčo krovinio pervežimo susitarė su šiuo metu veiklą baigusia UAB „Bieltransa“. Teismas sprendė, jog ieškovė privalėjo įrodyti atsakovės nepripažįstamas aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus, tačiau to nepadarė. Teismas nustatė, kad šiuo metu likviduota Nyderlandų Karalystės įmonė K. B. V. (įmonės kodas TL17285662, buvęs buveinės adresas Weegschaalstraat 3, Eindhoven 5632) 2016 m. liepos 28 d. su UAB „Bieltransa“ sudarė prekių gabenimo užsakymą, pagal kurį UAB „Bieltransa“ įsipareigojo 2016 m. rugpjūčio 1 d. Kėdainiuose, Lietuvoje, pasikrauti vieną automobilį ir jį 2016 m. rugpjūčio 3 d. pervežti adresu Neuburg der Donau, Vokietijoje. Nyderlandų Karalystės įmonė K. B. V. 2016 m. rugpjūčio 3 d. perleido atsakovei reikalavimo teisę į ieškovės skolą (300 Eur), reikalavimo pagrindas – užsakymas Nr. UZAS-029104/VR tarp K. B. V. ir SIA Haduko (ieškovės) dėl krovinio pervežimo (2016 m. rugpjūčio 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 3 d., Kėdainiai, LT – Neuburg an der Donau, DE, auto 1 vnt.). Minėta reikalavimo perleidimo sutartis tarp atsakovės ir K. B. V. buvo viena iš daugelio, sudarytų siekiant sumažinti K. B. V. 171 983,34 Eur įsiskolinimą atsakovei. Atsakovė, perėmusi iš K. B. V. reikalavimo teisę į ieškovę, 2016 m. rugsėjo 26 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą. Todėl teismas vertino, kad 2016 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaita faktūra savaime nepatvirtina, jog atsakovė ją išrašė kaip krovinio vežėja, o ne kaip reikalavimo teisę iš krovinio vežėjos (K. B. V.) įgijęs juridinis asmuo.
11. Teismas nustatė, kad būtent K. B. V., o ne atsakovė, 2016 m. rugpjūčio 26 d. išsiuntė UAB „Bieltransa“ pretenziją dėl jos vežto ginčo automobilio apgadinimo. Sprendė, kad minėtas įrodymas nepatvirtina, jog atsakovė, o ne šiuo metu likviduota Nyderlandų Karalystės įmonė K. B. V., buvo krovinio vežėja CMR konvencijos prasme. Ieškovės nurodytas atsakovės rašytinis patvirtinimas, jog ginčo automobilį pristatys į jo nusikrovimo vietą faktinis vežėjas UAB „Bieltransa“, pats savaime nepatvirtina, jog atsakovė buvo susitarianti vežėja CMR konvencijos prasme, o ne vežėjo K. B. V. reikalavimo teisės į ieškovė perėmėja. Ieškovės į bylą pateiktas jos ir V. R. susirašinėjimas negali patvirtinti ginčo susitarimo tarp ieškovės ir atsakovės, kadangi nesutampa nei automobilių pakrovimo datos (susirašinėjime nurodyta 2016 m. liepos 22 d., PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta 2016 m. rugpjūčio 1 d., važtaraštyje nurodyta 2016 m. liepos 29 d.), nei automobilius pervežusių autovežių valstybiniai numeriai (susirašinėjime nurodytas (duomenys neskelbtini), PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas (duomenys neskelbtini), važtaraštyje nurodytas (duomenys neskelbtini)), nei automobilių pakrovimo vietos (susirašinėjime nurodyti Kėdainiai, o važtaraštyje nurodytas Vilnius). Atsakovės išrašytoje sąskaitoje nurodyta, jog automobilio pervežimas buvo įvykdytas 2016 m. rugpjūčio 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 3 d., o ieškovės 2020 m. balandžio 6 d. pateiktas jos ir L. M. bei G. B. susirašinėjimas dėl nenustatyto automobilio pristatymo prasidėjo tiktai 2016 m. rugpjūčio 10 d. Ieškovės 2020 m. rugsėjo 30 d. pateiktas papildomas elektroninis susirašinėjimas vyko tarp atsakovės ir visai kitos įmonės. Atsakovės ir K. B. V. vieninteliu akcininku ir vadovu buvo tas pats asmuo, įmonės užsiėmė ta pačia veikla – krovinių pervežimu, esminis skirtumas tarp šių įmonių buvo tas, kad atsakovė krovinius perveždavo nuosavais autovežiais ir tik tuos krovinius, kurių negalėdavo pervežti pati, perduodavo vežti kitiems vežėjams, o K. B. V. veikė išimtinai kaip ekspeditorius – visus gautus krovinius perduodavo vežti kitiems vežėjams, nes neturėjo nuosavų autovežių. Atsakovė ir K. B. V. bendradarbiavo su tais pačiais vežėjais, įskaitant UAB „Bieltransa“, tais atvejais, kai K. B. V. nepakakdavo žmogiškųjų resursų, situacijai išspręsti buvo pasitelkiami ir atsakovės darbuotojai. Teismas ieškovės nurodytą įvykių seką pripažino visiškai nelogiška. Ieškovės susitarimas buvo sudarytas su atsakove, kuri, tiek pati turėdama nuosavus autovežius, tiek pati tiesiogiai nuolat bendradarbiaudama su UAB „Bieltransa“, užsakymą vykdyti perdavė K. B. V., kuri nuosavų autovežių neturėjo, o po to K. B. V. sudarė susitarimą su UAB „Bieltransa“.
12. Atsakovei nepripažįstant ieškinio, ieškovė privalėjo įrodyti, tačiau neįrodė, jog būtent prašomą priteisti piniginių lėšų sumą ir būtent ieškovė turėjo pareigą krovinio gavėjui sumokėti. Ieškovė nenurodė, nepateikė ir neprašė teismo išreikalauti konkrečių įrodymų, jog krovinio gavėjas, nesutikdamas su UAB „Bieltransa“ draudiko paskaičiuota išmokos suma, šią sumą ginčijo. Ieškovė reikalavimo negrindė aplinkybėmis ir įrodymais, jog pagal jos su krovinio gavėju sudarytą susitarimą ieškovė turėjo teisinę pareigą atlyginti krovinio gavėjui tą pastarojo patirtų nuostolių dalį, kurios neatlygino UAB „Bieltransa“ draudikas. Ieškovei neįrodžius, kad ji turėjo teisinę pareigą be išlygų atlyginti krovinio gavėjui ginčo sumą bei teigiant, kad ginčo suma buvo atlyginta dėl tarp ieškovės vadovo ir krovinio gavėjo anksčiau susiklosčiusių draugiškų asmeninių verslo santykių, teismas sprendė, kad atsakovei nekyla pareiga šią, ieškovės vadovo vien tik dėl draugiškų asmeninių verslo santykių krovinio gavėjui išmokėtą sumą, atlyginti ieškovei. 2017 m. gegužės 31 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi ieškovei buvo perleista reikalavimo teisė ne į atsakovę, o į UAB „Bieltransa“.
13. Atsakovės argumentus, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, teismas pripažino nepagrįstais. Ieškovės ieškinys yra grindžiamas tuo, kad pagal CMR konvencijos nuostatas gabentas krovinys, kuris turėjo būti pristatytas 2016 m. rugpjūčio 3 d., buvo sugadintas dėl to, jog vairuotojas nesilaikė darbo-poilsio rėžimo ir vairuodamas užsnūdo. Atsakovė savo atsikirtimų byloje negrindė, kad eismo įvykio priežastys buvo kitos, ar kad autovežio vairuotojas užsnūdo dėl kitų objektyvių priežasčių, pavyzdžiui dėl staigaus sveikatos pablogėjimo, ligos, ar pan. Ieškinys per Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO Viešųjų elektroninių paslaugų posistemį buvo pateiktas (pasirašytas elektroniniu prašu) 2019 m. rugpjūčio 2 d.
14. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 392,04 Eur išlaidų už vertimo paslaugas atlyginimo klausimas teismo sprendime nebuvo išspręstas ir į gautą prašymą, papildomu sprendimu atsakovės 392,04 Eur išlaidas už vertimo paslaugas priteisė iš ieškovės.
III. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Apeliaciniu skundu ieškovė SIA Haduko (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą bei 2020 m. lapkričio 9 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti pilna apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentas, jog apeliantė ir atsakovė neva nebuvo susitarusios dėl krovinio pervežimo yra nepagrįstas. Apeliantė ir atsakovė bendradarbiauja dėl automobilių pervežimo nuo 2016 m. Pateikti duomenys apie atsakovės darbuotojos V. R. (K.) susirašinėjimą su apeliantės vadovu A. V. B. el. paštu, derinant krovinio pervežimo sąlygas, asmenys susitaria dėl krovinio, kainos, krovinio paėmimo vietos, dėl apmokėjimo už paslaugą išrašant sąskaitą būtent apeliantei. Atsakovės darbuotoja veikia atstovaudama atsakovę. Sekančiai tokiu pat būdu klostėsi apeliantės bei atsakovės verslo santykiai. Šiame susirašinėjime apeliantės vadovas atsakovės darbuotojai aiškiai nurodė, kad sąskaita už paslaugą turi būti išrašoma būtent apeliantei, todėl teismo argumentas, jog šis susirašinėjimas patvirtina tik santykius tarp atsakovės ir kitos įmonės, nėra teisingas. Nevienkartinį ir analogišką apeliantės bei atsakovės bendradarbiavimą patvirtina civilinėje byloje pateiktas kitas apeliantės vadovo ir tos pačios atsakovės darbuotojos susirašinėjimas telefonu 2014 m. gruodžio mėn., 2016 m. liepos 20 - 27 d., kuomet apeliantės vadovas 2016 m. liepos 27 d. papriekaištavo atsakovės darbuotojai apie praėjusį penktadienį (kas yra 2016 m. liepos 22 d.) vykusį krovinio pakrovimą. Tą pačią 2016 m. liepos 27 d. (trečiadienį) apeliantės vadovas užklausė tos pačios atsakovės darbuotojos, ar yra galimybė gabenti automobilį VW Tiguan į paskirties vietą 8663 Vokietijoje. Atsakovės atstovė 2016 m. liepos 27 d. raštu patvirtino apie automobilio paėmimą penktadienį (2016 m. liepos 29 d.), pristatymą Vokietijoje antradienį/ trečiadienį (t. y. 2016 m. rugpjūčio 2-3 d.) ir paslaugos kainą 300 Eur. Atsakovė po įvykio nedviprasmiškai raštu patvirtino, jog būtent atsakovės subrangovas UAB „Bieltransa“ pristatys apgadintą ginčo automobilį į sutartą iškrovimo vietą Vokietijoje. Vertinant lingvistinę pačios atsakovės patvirtinimo išraišką, akivaizdu ir nepaneigiama, jog pačios atsakovės patvirtinimu UAB „Bieltransa“ yra laikoma būtent atsakovės, o ne K. B. V. subkontraktoriumi (subvežėju) ir susitariančiuoju vežėju apeliantės atžvilgiu. Tuo atveju, jei susitariantysis vežėjas iš tiesų būtu buvęs K. B. V., atsakovė net neturėjo pagrindo apeliantei pateikti tokio patvirtinimo, arba patvirtinti, jog ginčo krovinį į paskirties vietą pristatys ne atsakovės, o K. B. V. subkontraktorius.
1.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, jog po įvykio atsakovė visada nuosekliai prisiėmė atsakomybę už krovinį. 2016 m. rugpjūčio 17 d. atsakovės darbuotojai L. M. bei G. B., siųsdami el. laiškus apeliantės vadovui bei su apeliantės vadovu dėl ginčo automobilio susitarusiai atsakovės darbuotojai, raštu labai aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad apeliantė yra atsakovės klientas, kad atsakovė yra priklausoma nuo subkontraktorės, kad atsakovė atsakinga už ginčo krovinio pristatymą. Byloje įrodyta, jog atsakovė, vadovaujantis CMR konvencijos nuostatomis, yra susitariantysis vežėjas apeliantės atžvilgiu. Jei 2016 m. liepos 27 d. susitarimo anot atsakovės nebuvo, nesuprantama ir nelogiška, kodėl atsakovė civilinės bylos nagrinėjimo metu neneigė jos darbuotojos raštu patvirtintų susitarimo sąlygų, domėjosi įvykio aplinkybėmis ir jas žinojo, po įvykio raštu pripažino ir prisiėmė atsakomybę.
1.3. Krovinio savininkas iš apeliantės nupirko 38 645 Eur vertės visiškai naują automobilį. UAB „Bieltransa“ draudikas, apskaičiavęs žalą kroviniui, pagal draudimo sutarties su krovinio faktiniu vežėju UAB „Bieltransa“ sąlygas, taikant kompensacijos už prarastą krovinį mažinimą (SDR), krovinio savininkui išmokėjo viso 15 535, 76 Eur. Vertinant tai, jog žala kroviniui kilo dėl atsakovės subkontraktorės veiksmų, prilyginamų neatsargiai tyčiai, vadovaujantis CMR konvencijos nuostatomis, atsakingas už žalą asmuo negali vadovautis nuostolių atlyginimo ribojimu. Šiuo atveju krovinio savininkui nuostoliai buvo atlyginti tik draudimo sutarties su krovinio faktiniu vežėju UAB „Bieltransa“ sąlygų ribose. Tačiau akivaizdu, kad atsižvelgiant į CMR konvencijos nuostatas, krovinio savininkas turėjo teisę reikalauti visų nuostolių atlyginimo. UAB „Bieltransa“ draudikas atlygino žalą krovinio savininkui sutarties su UAB „Bieltransa“ ribose, todėl krovinio savininkui pirmiau nenuginčijus draudimo sutarties sąlygų, nebuvo prasmės ir logikos ginčyti draudiko sprendimo. Siekdamas susigrąžinti draudiko nekompensuotus nuostolius už žalą kroviniui, krovinio savininkas pretenzijas pareiškė apeliantei, kaip su krovinio savininku susitarusiam asmeniui. Apeliantė bankiniais pavedimais krovinio savininkui atlygino UAB „Bieltransa“ draudiko neatlygintų nuostolių sumą – 18 084,72 Eur ir įgijo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovės. Atsakovė yra sutartinė vežėja apeliantės atžvilgiu ir yra atsakinga už visišką nuostolių kompensavimą.
1.4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apeliantės pateiktus įrodymus dėl apeliantės ir atsakovės susitarimo pervežti ginčo krovinį (pakrovimo datų, kainos, paskirties vietos ir datos), atsakovės raštiškus nevienkartinius patvirtinimus dėl atsakomybės už prisiimtą ir subkontraktorei patikėtą vežti ginčo krovinį. Teismas vertindamas atsakovės pateiktus klaidingus rašytinius paaiškinimus dėl apeliantės vadovo ir atsakovės darbuotojų, nepagrįstai sureikšmino atsakovės rašytiniuose paaiškinimuose minimos civilinės bylos Nr. 2-1713-944/2018 aplinkybes. Šios ir civilinės bylos Nr. 2-1713-944/2018 ginčo šalys nėra tapačios, civilinių bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Civilinėje byloje Nr. 2-1713-944/2018 konstatuotos aplinkybės nėra prejudiciniai faktai.
1.5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės pateiktus rašytinius paaiškinimus dėl atsakovės ir K. B. V. verslo modelio, išėjo iš civilinės bylos nagrinėjimo ribų. Šioje civilinėje byloje nagrinėjamas nuostolių priteisimo iš atsakovės klausimas pagal CMR konvencijos nuostatas, o ne atskiras atsakovės ir K. B. V. verslo modelio teisėtumo, pagrįstumo ar logiškumo apeliantės atžvilgiu klausimas.
1.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino tarp K. B. V. ir atsakovės 2016 m. rugpjūčio 3 d. pasirašytą reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį, kuria atsakovė iš K. B. V. neva perėmė reikalavimo teisę į apeliantės skolą. Cesijos sutartyje nenumatyta, jog per 30 dienų nuo cesijos sutarties pasirašymo dienos pradinis kreditorius privalo raštu pranešti skolininkams apie reikalavimo perleidimą pagal sutartį. Abejonių kelia ir tai, jog cesijos sutartis pasirašyta iš karto po 2016 m. rugpjūčio 2 d. įvykio, kurio metu buvo apgadintas atsakovės subkontraktorės vežtas ginčo krovinys. Cesijos sutartis apeliantės atžvilgiu pasirašyta to paties asmens, atstovavusio K. B. V. ir atsakovę. Atsakovės ir K. B. V. vadovas, turint omenyje, jog K. B. V. netrukus buvo likviduota, tokiu būdu siekė išvengti kilusių nuostolių atlyginimo krovinio savininkui atsakovės sąskaita. Atsakovė iki ir po 2016 m. rugpjūčio 2 d. įvykio bei sudarius 2016 m. rugpjūčio 3 d. cesijos sutartį apeliantės atžvilgiu aiškiai, nedviprasmiškai, nuosekliai bei ne kartą raštu pripažino, kad būtent atsakovė yra susitariančioji vežėja ir yra atsakinga už savo subkontraktorės ginčo kroviniui padarytą žalą. Atsakovė civilinės bylos nagrinėjimo metu nepaneigė savo atsakomybės už kilusius nuostolius. Pačia cesijos sutartimi atsakovė savo įsipareigojimų apeliantės atžvilgiu K. B. V. neperleido, o po cesijos sutarties sudarymo atsakovė ne kartą pripažino savo atsakomybę dėl kilusių nuostolių. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nesilaikė nuoseklios pozicijos, ją ne kartą keitė. Pirminiu atsiliepimu į ieškinį neigė Lenkijos policijos oficialių dokumentų tikrumą. Tvirtino, jog 2016 m. rugsėjo 26 d. išrašyta sąskaita ne už ginčo automobilio pervežimą. Atsakovė jokių duomenų apie kito automobilio pervežimą į civilinę bylą nepateikė. Į civilinę bylą apeliantei pateikus pačios atsakovės raštiškus patvirtinimus dėl apeliantės pripažinimo savo kliente ir atsakomybės už savo subkontraktorę prisiėmimo, krovinio nugabenimo į paskirties vietą, atsakovė kardinaliai keitė poziciją, pareikšdama, jog apeliantės skola už pervežimą cesijos sutartimi neva buvo perleista niekuo su apeliante nesusijusiam asmeniui K. B. V.
1.7. Teismas apeliantei paskyrė per didelę įrodinėjimo naštą.
1.8. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus sprendimą šioje civilinėje byloje ar jį pakeitus, papildomas sprendimas taip pat turi būti panaikintas ar pakeistas, perskirstant ginčo šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16. Atsakovė UAB „Vykom“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir papildomą sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
2.1. atsakovė nuosekliai viso bylos nagrinėjimo metu nepripažino aplinkybių dėl sutarties su apeliante sudarymo dėl ginčo automobilio transportavimo ir kad vėliau atsakovė susitarė su faktiniu vežėju UAB „Bieltransa“ dėl ginčo automobilio transportavimo. Todėl apeliantė turėjo šias aplinkybes įrodyti, tačiau nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nesugebėjo paaiškinti, kodėl nesutampa ginčo automobilį pervežusių autovežių valstybiniai numeriai, automobilio pakrovimo vietos, automobilio pristatymo laikas ir kt. Pagal apeliantės skunde nurodytas aplinkybes išeitų, kad ji automobilį, kurio vertė beveik 40 000 Eur, tiesiog perdavė transportuoti visiškai nežinomam vairuotojui su autovežiu. Apeliantės teiginys, kad UAB „Bieltransa“ neteisingai užpildė CMR važtaraštį, neatitinka tikrovės. Pati apeliantė automobilį perdavė transportuoti UAB „Bieltransa“ ir pildė CMR važtaraštį, turėjo teisę duomenis ištaisyti. Apeliantė šių aplinkybių sąmoningai nenurodo.
2.2. Apeliantė nepasisako ir neneigia faktinių aplinkybių bei jas pagrindžiančių rašytinių įrodymų, kad įmonė K. B. V. 2016 m. rugpjūčio 26 d. išsiuntė UAB „Bieltransa“ rašytinę pretenziją dėl vežto automobilio. Ši aplinkybė pati savaime patvirtina, jog K. B. V. su apeliante susitarė dėl ginčo automobilio transportavimo, o vėliau ir su UAB „Bieltransa“. Tik K. B. V. buvus susitariančiai vežėjai CMR konvencijos prasme, ji turėtų teisę teikti tokią pretenziją dėl apgadinto automobilio faktiniam vežėjui. K. B. V. ir UAB „Bieltransa“ užsakymas dėl automobilio transportavimo nėra pasirašytas, bet vien tik šis faktas susitarimo transportuoti automobilį nedaro negaliojančiu, šalių susitarimas buvo patvirtintas UAB „Bieltransa“ konkliudentiniais veiksmais, t. y. UAB „Bieltransa“ faktiškai vežė (transportavo) automobilį.
2.3. Apeliantės argumentai dėl ankstesnio šalių susirašinėjimo, atsakovės rašto dėl automobilio pristatymo bei vėlesnio apeliantės ir atsakovės darbuotojų susirašinėjimų yra analogiški argumentams, išsakytiems pirmosios instancijos teisme. Dėl jų atsakovė išsamiai pasisakė savo procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad apeliantė neįrodė aplinkybių, jog su atsakove susitarė dėl ginčo automobilio transportavimo, o atsakovė atitinkamai susitarė su UAB „Bieltransa“.
2.4. Apeliantė klaidingai teigia, kad ji, remiantis CMR konvencijos 34 ir 36 straipsniais, turi regreso teisę į atsakovę dėl nuostolių atlyginimo. Šio ginčo atveju apeliantė buvo krovinio siuntėja (ne vežėja), ginčo automobilio nuosavybės teisė jo transportavimo metu priklausė krovinio gavėjui. Transportavimo metu apgadinus automobilį, krovinio gavėjas Autohaus J. R. pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalį, 34 ir 36 straipsnius turėjo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo tik iš faktinio vežėjo UAB „Bieltransa“, dėl kurio kaltės ir buvo apgadintas automobilis, arba susitariančio vežėjo K. B. V. CMR konvencijoje nėra numatyta, kad krovinio transportavimo metu išimtinai dėl vežėjo kaltės apgadinus krovinį, krovinio gavėjas turėtų teisę teikti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo krovinio siuntėjui, o pastarasis prievolę atlyginti tokius nuostolius krovinio gavėjui. Krovinio gavėjui pateikus pretenziją dėl papildomų nuostolių atlyginimo už apgadintą automobilį apeliantei (nors tokių rašytinių įrodymų byloje nėra), apeliantė galėjo, vien tik remiantis nurodytu pagrindu, tokią pretenziją atmesti, tačiau to nepadarė. Kaip 2020 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio metu teigė pati apeliantė, ji krovinio gavėjo nuostolius atlygino tik dėl jos ir krovinio gavėjo anksčiau susiklosčiusių draugiškų asmeninių verslo santykių, t. y. apeliantė, neturėdama teisinės prievolės ir nesant jos kaltės, savanoriškai prisiėmė krovinio gavėjui atlyginti jo neva tai patirtus papildomus nuostolius. Todėl CMR konvencija nesuteikia apeliantei (krovinio siuntėjai) regreso teisės į vežėją ar į susitariantį vežėją. Apeliantei reikalavimo teisę į UAB „Bieltransa“ suteikia tik apeliantės ir krovinio gavėjo 2017 m. gegužės 31 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią krovinio gavėjas perleido reikalavimo teisę dėl papildomų nuostolių atlyginimo tik į UAB „Bieltransa“ apeliantei. Reikalavimo perleidimo sutartyje nėra numatyta, kad krovinio gavėjas perleidžia apeliantei reikalavimo teisę ir į kitus vežėjus, dalyvavusius automobilio pervežime. Todėl apeliantės reikalavimo teisę dėl nuostolių atlyginimo riboja jos pačios ir krovinio gavėjo 2017 m. gegužės 31 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis. Tą teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime. Kai apeliantė ir krovinio gavėjas 2017 m. gegužės 31 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, UAB „Bieltransa“ jau buvo bankrutuojanti, t. y. apeliantė perėmė reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę. Tokie veiksmai yra itin nerūpestingi, nelogiški, teisiškai ir ekonomiškai nepagrįsti, todėl apeliantė turi pati prisiimti tokių veiksmų neigiamas pasekmes.
2.5. Atsakovė nesutinka, kad krovinio gavėjas dėl ginčo automobilio remonto patyrė papildomus 13 239,43 Eur nuostolių, kurių neatlygino UAB „Bieltransa“ draudikas. Apeliantė 2020 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdyje teigė, kad ginčo automobilis po eismo įvykio buvo suremontuotas, tačiau byloje nėra įrodymų, kurie tai pagrįstų. Manytina, jog apeliantė tokių įrodymų negalėjo pateikti, nes jų tiesiog nėra ir tai patvirtinta atsakovės su 2020 m. vasario 10 d. prašymu pateikti dokumentai, pagal kuriuos ginčo automobilis nuo ekspertizės atlikimo dienos 2016 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 22 d. nenuvažiavo nei vieno papildomo kilometro, t. y. nebuvo eksploatuojamas. Visos šios aplinkybės patvirtina atsakovės poziciją, kad krovinio gavėjas neremontavo ginčo automobilio, nes to tiesiog neapsimokėjo daryti ekonomiškai. Automobilio likutinė vertė buvo 23 109,24 Eur, išmokėta draudimo išmoka 15 535,76 Eur, plius ieškovės sumokėti 13 239,43 Eur papildomų nuostolių atlyginimo, iš viso 51 884,43 Eur. Iš šios sumos atskaičius 38 645 Eur (sumą, už kurią ginčo automobilis buvo įsigytas) lieka 13 239,43 Eur suma, pridėjus ieškovės sumokėtus 2 655,69 Eur palūkanų, suma padidėja iki 15 895,12 Eur, t. y. tokia sumą realiai uždirbtų krovinio gavėjas, jeigu būtų neremontavęs automobilio. Automobilio remonto atveju krovinio gavėjas būtų uždirbęs kur kas mažesnę sumą – 4 186,95 Eur (51 884,43 Eur – 47 697,48 Eur (atkurto automobilio vertė, žr. „Dekra Automobil“ GmbH ekspertizės 8 lapą), nes draudimo išmoka ir ieškovės sumokėta suma būtų buvę panaudotos automobilio remontui. Į 13 239,43 Eur nuostolių sumą įskaičiuotas 4 000 Eur apskaičiuotas automobilio nuvertėjimas. Ginčo atveju nuvertėjimas buvo skaičiuojamas tuo pagrindu, kad eismo įvykio metu stipriai buvo apgadintas naujas automobilis ir po remonto jo nebūtų galima parduoti kaip naujo. Apeliantė 2020 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad krovinio gavėjas ginčo automobilio nepardavė ir pasiliko sau, t. y. automobilis nebuvo parduotas su nuvertėjimu ir krovinio gavėjas nepatyrė jokių realių nuostolių. Vien ši faktinė aplinkybė yra pakankamas pagrindas teigti, kad krovinio gavėjas nepatyrė apeliantės nurodytų 4 000 Eur nuostolių dėl automobilio nuvertėjimo, jau nekeliant klausimų, kaip ekspertizėje buvo apskaičiuotas automobilio nuvertėjimas, joje nenurodyta, kokia metodika taikyta.
2.6. Apeliantė negalėjo paaiškinti, kokiu pagrindu ji krovinio gavėjui sumokėjo 2 655,69 Eur palūkanų, koks buvo jų dydis ir už kokį laikotarpį jos buvo mokėtos. Tai nenurodyta ir palūkanų detalizacijoje. Bandant suskaičiuoti detalizacijoje apskaičiuotas palūkanas, jų suma visiškai nesutampa su apeliantės nurodyta sumokėta palūkanų suma. Atsakovės apytiksliais paskaičiavimais, apeliantė įmokas krovinio gavėjui mokėjo nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d., t. y. 539 kalendorinės dienos. Taikant CMR konvencijoje numatyta maksimalią 5 procentų palūkanų normą, už šį laikotarpį apeliantė turėjo sumokėti 997,54 Eur palūkanų, skaičiuojant nuo visos reikalavimo sumos 13 239,43 Eur (13 239,43/365x539x0,05%=997,54), t. y. apeliantė sumokėjo beveik 2,7 karto daugiau palūkanų, nei numato CMR konvencija (arba 13,5 procentų metines palūkanas), neskaitant to, kad apeliantei sumokėjus įmoką, suma, nuo kurios skaičiuojamos palūkanos turėtų būti atitinkamai mažinama ir mažėti mokėtina palūkanų suma.
2.7. Apeliantės nurodytos ekspertizės išlaidų ir išlaidų už teisines paslaugas sumos yra nepagrįstos, neįrodytos, apeliantė neturėjo teisinės prievolės jų mokėti krovinio gavėjui.
2.8. Draudikas išmoką krovinio gavėjui paskaičiavo remdamasis tuo, kad ginčo automobilio likutinė vertė buvo 23 109,24 Eur, o krovinio gavėjas nesutiko su draudiko siūlomais žalos mažinimo būdais, todėl draudikas draudimo išmoką apskaičiavo pagal automobilio įsigijimo kainos ir likutinės vertės skirtumą. Nurodytą 17 139,27 Eur (8,33+1641kg (automobilio svoris)x1,25383 Eur/SDR santykis=17139,27) maksimalią kompensaciją, kaip teigia apeliantė, numato ne draudimo sutartis, o CMR konvencijos 23 straipsnio 1, 3 dalys. Tačiau byloje nėra pateikta draudimo sutartis tarp UAB „Bieltransa“ ir AB „Lietuvos draudimas“, todėl apeliantė neturi pagrindo taip teigti. Aplinkybė, kad krovinio gavėjas nepasinaudojo teise ginčyti draudiko sprendimo, parodo, kad jokių papildomų nuostolių, viršijančių draudimo išmoką nebuvo.
IV. Apeliacinės instancijos ir kasacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
17. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą Kauno apygardos teismas 2021 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-368-260/2021 Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir 2020 m. lapkričio 9 d. papildomą sprendimą paliko nepakeistus.
18. Kasacine tvarka išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovės Latvijos įmonės „SIA Haduko“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Latvijos įmonės „SIA Haduko“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vykom“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, 2022 m. kovo 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-1075/2022 Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 6 d. nutartis panaikinta ir civilinė byla perduota Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
19. Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų ir būtent jų viseto pagrindu nenustatė bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Nurodyti proceso teisės normų pažeidimai gali būti pašalinti bylą nagrinėjant iš naujo apeliacine tvarka. Nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismas privalo visapusiškai ir objektyviai įvertinti visas bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu (CPK 185 straipsnis).
20. Nagrinėjamu atveju važtaraštis nepatvirtino krovinio vežimo sutartinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės fakto egzistavimo; ginčo šalys nebuvo pasirašiusios vienos rašytinės formos vežimo sutarties. Todėl dėl šalių valios sudaryti krovinio pervežimo sutartį fakto turėjo būti sprendžiama remiantis ne vien važtaraščiu, bet ir kitais įrodymais bei šių įrodymų visuma.
21. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti krovinio vežimo sutarties sudarymo tarp ieškovės ir atsakovės faktą, iš esmės tyrė ir vertino tik aplinkybes, buvusias iki krovinio pakrovimo, tačiau iš esmės netyrė ir nevertino įrodymų, byloje esančių duomenų apie atsakovės elgesį po eismo įvykio, dėl kurio atsirado žala krovinio siuntėjui. Nagrinėjamoje byloje nebuvo ištirtos ir įvertintos tokios reikšmingos šalių santykiams nustatyti aplinkybės, kad po eismo įvykio Lenkijoje atsakovė pateikė patvirtinimą, jog ji nugabens krovinį iki galutinės iškrovimo vietos (ieškovės 2019 m. lapkričio 7 d. dubliko priedas Nr. 1), atsakovės darbuotojai patvirtino, jog jie yra atsakingi už tai, kad žalos atlyginimo klausimas būtų tinkamai ir visiškai išspręstas (ieškovės 2020 m. balandžio 2 d. prašymo dėl įrodymų pridėjimo priedas Nr. 3) ir kt. Šių aplinkybių, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, netyrė ir nevertino ir apeliacinės instancijos teismas.
22. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad savo išvadas dėl krovinio pervežimo sutarties šalių bylą nagrinėję teismai grindė iš esmės atsakovės vadovo, kuris tuo pat metu buvo ir įmonės „K. B. V.“ vienintelis akcininkas ir vadovas, pateiktais jo paties pasirašytais dokumentais – 2016 m. liepos 28 d. prekių gabenimo užsakymu, 2016 m. rugpjūčio 3 d. reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi. Kadangi atsakovės vadovas yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, jo vienašališkai sudaryti dokumentai nėra objektyvi įrodinėjimo priemonė ir turi būti vertinami bei analizuojami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgiant ir į tai, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, tiesiogiai patvirtinančio ieškovės santykių ar kontaktų su įmone „K. B. V.“ faktą.
23. Teisėjų kolegija konstatavo, jog byloje nebuvo visapusiškai ir objektyviai išnagrinėtos visos reikšmingos bylos aplinkybės sutarties sudarymo faktui nustatyti ir iš įrodymų visumos nebuvo sprendžiama dėl šio fakto (ne)buvimo. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, jog yra pagrindas daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
24. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
25. Ieškovė savo reikalavimus grindžia, visų pirma, aplinkybe, kad ji ir atsakovė užsakymo Nr. UZAS-029104/VR pagrindu susitarė dėl tarptautinio krovinio pervežimo tokiomis sąlygomis: pakrovimo data – 2016-08-01, nukrovimo data – 2016-08-03; maršrutas: Kėdainiai (Lietuva) – Neuburg an der Donau (Vokietija); krovinys – automobilis VW Tiguan, VIN kodas: (duomenys neskelbtini).
26. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė šios aplinkybės, kuria ieškovė grindžia savo reikalavimą, nuosekliai nepripažino viso civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ieškovė savo reikalavimus taip pat grindžia aplinkybe, kad atsakovė susitarė su šiuo metu pasibaigusia UAB „Bieltransa“ dėl paminėto krovinio pervežimo. Šios aplinkybės atsakovė taip pat nuosekliai nepripažino viso civilinės bylos nagrinėjimo metu.
27. Iš byloje surinktų įrodymų ir išklausius ieškovo atstovo žodinio nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad atsakovė vežimą vykdė jau po autoįvykio iš Kėdainių, ir kad rašytinis patvirtinimas, jog atsakovė patvirtina, jog subrangovas UAB „Bieltransa“ pristatys ginčo automobilį gavėjui į Vokietiją, patvirtina jau apgadinto automobilio nugabenimą. Jokių įrodymų apie susitarimą gabenti automobilį iki jo sugadinimo nepateikta (CPK 177, 178 straipsniai).
28. Ieškovė savo reikalavimus atlyginti patirtą žalą (nuostolius) taip pat grindė ir esminėmis aplinkybėmis, kad šiuo metu pasibaigusios UAB „Bieltransa“ autovežis, vairuotojui užsnūdus, 2016-08-02 pateko į autoįvykį, kurio metu buvo apgadintas perduotas vežti automobilis, pastarojo savininkas 2016-11-17 pateikė UAB „Bieltransa“ pretenziją reikalaudamas atlyginti 28775,19 Eur nuostolių, UAB „Bieltransa“ draudikas išmokėjo savininkui 15535,76 Eur draudimo išmoką, o likusią patirtų nuostolių dalį – 13239,43 Eur – krovinio gavėjui ir savininkui atlygino ieškovė.
29. Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, jog kadangi krovinio (automobilio) gavėjui Vokietijoje ieškovės sumokėtą sumą ieškovė prašo priteisti iš atsakovės kaip patirtų nuostolių atlyginimą, o atsakovė ieškinio nepripažįsta, ieškovė civilinėje byloje taip pat privalėjo įrodyti, kad būtent tokią piniginių lėšų sumą ir būtent ieškovė turėjo pareigą krovinio gavėjui sumokėti (CPK 178 straipsnis). Pirmos instancijos teismas sprendime teisingai sprendė, kad aukščiau nurodytų aplinkybių ieškovė taip pat neįrodė (CPK 185 straipsnis).
30. Ieškovė nenurodė, nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, kad krovinio gavėjas, nesutikdamas su UAB „Bieltransa“ draudiko paskaičiuota išmokos suma, šią sumą ginčijo ir savo reikalavimų tokiomis aplinkybėmis ieškovė negrindė. Pirmos instancijos teismo 2020-09-16 posėdžio metu ieškovės atstovas paaiškino, kad krovinio gavėjui nesutikus su draudimo išmokos dydžiu (tačiau šio dydžio neginčijant ir neįrodinėjant kitokio), ieškovė iš karto sumokėjo krovinio gavėjui ginčo sumą. Tai ieškovė, pagal jos atstovo paaiškinimus 2020-09-16 teismo posėdžio metu, padarė vien tiktai dėl tarp ieškovės vadovo ir krovinio gavėjo anksčiau susiklosčiusių draugiškų asmeninių verslo santykių. Tuo tarpu jokios konkrečios sutarties, pagal kurią krovinio gavėjui nesutinkant su draudiko paskaičiuotu išmokos dydžiu, tačiau šios išmokos dydžio net neginčijant, ieškovei teko pareiga be jokių išlygų iš karto atlyginti krovinio gavėjui likusią krovinio gavėjo teigimu buvusių nuostolių dalį, ieškovė nenurodė ir į bylą įrodymų nepateikė (CPK 177, 178 straipsniai).
31. Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, jog byloje neįrodžius, kad nagrinėjamu atveju ji iš viso turėjo teisinę pareigą be išlygų atlyginti krovinio gavėjui ginčo sumą bei teigiant, kad ginčo suma buvo atlyginta dėl tarp ieškovės vadovo ir krovinio gavėjo anksčiau susiklosčiusių draugiškų asmeninių verslo santykių, atsakovei nekyla pareiga šią, ieškovės vadovo vien tik dėl draugiškų asmeninių verslo santykių krovinio gavėjui išmokėtą sumą, atlyginti. Faktinio vežėjo draudiko akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir AB „Lietuvos draudimas“) sprendimu J. R. Automobilservice išmokėta 15 535,76 Eur dydžio draudimo išmoka. Likusią patirtų nuostolių dalį – 13 239,43 Eur krovinio gavėjui ir savininkui J. R. Automobilservice atlygino ieškovė. Ieškovė taip pat, kaip nurodo sumokėjo patirtas 2 189,60 Eur teisines išlaidas bei 2 655,69 Eur palūkanas. Bendra dėl įvykio ieškovės patirta sumokėta nuostolių suma sudarė 18 084,72 Eur, kuri, nesant pareigos sumokėti neįrodytus nuostolius taip pat yra nepagrįsta bei neįrodyta (CPK 177, 178, 185 straipsniai).
32. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas nepateikė jokio pagrindimo, dėl ko jis turėjo atlyginti tokio dydžio žalą J. R. Automobilservice. Ieškovas gavęs sąskaitą nekėlė klausimo dėl jos dydžio. Automobilio gavėjui liko automobilis ir draudimo išmoka. Kad automobilis buvo neremontuojamas ginčo nėra, į bylą nepateikta įrodymų apie atliktą remontą, nepateikta remonto sąnaudų įrodymų. Automobilio vertė pagal įsigijimo dokumentus buvo 38645,00 Eur. Lietuvos draudimas nustatė jo likutinę vertę – 23109,24 Eur ir sumokėjo gavėjui 15535,75 Eur skirtumą. Automobilis buvo neremontuojamas. byloje prašoma atlyginti remonto, išlaidas, nuvertėjimo išlaidas. Krovinio gavėjas automobilio neremontavo, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jį tenkino draudimo išmoka, kurią susumavus su likutine verte ir gaunasi naujo gabento automobilio kaina.
33. Kolegija sprendžia, kas yra įtvirtinta ir teismų praktikoje, kad draudimo išmokos esmė yra gauti žalos atlyginimą, o ne pelną. Draudimo išmokos gavėjas gali pasirinkti – arba remontuoti automobilį arba gauti skirtumą tarp automobilio vertės ir pirminės kainos. Šiuo atveju automobilio gavėjas pasirinko kainos skirtumo gavimą o ne remonto kaštų apmokėjimą iš draudimo, taigi jį tenkino toks žalos atlyginimas.
34. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad automobilio gavėjas negalėjo gauti žalos atlyginimo du kartus, t. y. ir už automobilio galimus remonto kaštus (kadangi įrodymų apie remontą nepateikta). Jei ieškovas dėl gerų santykių pervedė automobilio gavėjo prašytą sumą, tai nereiškia, kad įgijo teisę į regresą. Automobilio būklės niekas neatstatinėjo. Taigi, teismas sprendžia, kad ieškovas automobilio gavėjui prašomas priteisti lėšas sumokėjo be jokio teisinio pagrindo. Gavus draudimo išmoką prašyti kompensuoti remonto išlaidas, kai jis nepadarytas, nėra jokio teisinio pagrindo. Remonto išlaidų tokiu atveju būtų galima prašyti, jei automobilis būtų remontuotas ir draudimo išmoka nepadengtų pilnos remonto kainos, tačiau byloje tokie įrodymai nepateikti.
35. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad krovinio gavėjas Autohaus J. R. pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalį, 34 ir 36 straipsnius turėjo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo tik iš faktinio vežėjo UAB „Bieltransa“, dėl kurio kaltės ir buvo apgadintas automobilis, arba susitariančio vežėjo. CMR konvencijoje nėra numatyta, kad krovinio transportavimo metu išimtinai dėl vežėjo kaltės apgadinus krovinį, krovinio gavėjas turėtų teisę teikti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo krovinio siuntėjui, o pastarasis prievolę atlyginti tokius nuostolius krovinio gavėjui. Krovinio gavėjui pateikus pretenziją dėl papildomų nuostolių atlyginimo už apgadintą automobilį apeliantei (nors tokių rašytinių įrodymų byloje nėra), apeliantė galėjo, vien tik remiantis nurodytu pagrindu, tokią pretenziją atmesti, tačiau to nepadarė. Kaip 2020 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio metu teigė pati apeliantė, ji krovinio gavėjo nuostolius atlygino tik dėl jos ir krovinio gavėjo anksčiau susiklosčiusių draugiškų asmeninių verslo santykių, t. y. apeliantė, neturėdama teisinės prievolės ir nesant jos kaltės, savanoriškai prisiėmė krovinio gavėjui atlyginti jo neva tai patirtus papildomus nuostolius. Tokie apeliantės geri ketinimai nesudaro pagrindo priteisti žalos iš atsakovės.
36. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir papildomą sprendimą, todėl jų keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme.
37. Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus sprendžiamas klausimas dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. UAB “Vykom“ pateikė įrodymus, jog apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme turėjo iš viso 3872,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios priteistinos iš apeliantės (CPK 93, 98 straipsniai).
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
V. n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą 2020 m. lapkričio 9 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.
Priteisti iš ieškovės SIA Haduko (juridinio asmens kodas LV40003659402) atsakovei UAB “Vykom“ (juridinio asmens kodas 300132204) 3872,00 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Evaldas Burzdikas
Diana Labokaitė
Lina Žemaitienė