Administracinė byla Nr. I-3283-142/2016

(Proceso Nr. 3-61-3-02710-2015-1)

                                                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija 1.9.10; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant atsakovo atstovei Julijai Maciulevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (BUAB) „Alinsta“ (bankroto administratorius UAB „Debitus“) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos administraciniame teisme per elektroninių paslaugų portalą 2015 m. gegužės 18 d. gautas UAB „Alinsta“ (toliau – pareiškėjas) skundas, pasirašytas pareiškėjo įgalioto asmens L. M., kuriame pareiškėjas prašo: 1) panaikinti  Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-1580 neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo; 2) įpareigoti  Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija, VMI) priimti sprendimą išdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimą 12 mėnesių terminui.

Skunde paaiškina, kad pareiškėjas UAB „Alinsta" nesutinka su ginčijamu sprendimu, mano, kad sprendimas yra neteisėtas, nes savo turiniu prieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis), be to, kaip viešojo administravimo aktas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.

Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 88 straipsnis ir Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 (toliau - ir Taisyklės).

Vadovaujantis MAĮ 88 straipsnio 1 dalimi, mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą    finansų    ministro    nustatyta    tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), aiškindamas minėtas nuostatas, yra nurodęs, jog vien tik konstatavimas aplinkybės, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinės padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą. Mokesčių administratorius yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios mokesčių mokėtojui įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Pažymi, kad šių sąlygų buvimą turi pagrįsti pats pareiškėjas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3585/2011; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje A438-2139/2011, 2010 lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1450/2010).

Mano, kad mokesčių administratorius, nagrinėdamas pareiškėjo pateiktus dokumentus, prieš priimant ginčijamą sprendimą turėjo nustatyti, kad pareiškėjui nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritine ir pareiškėjas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Priimant skundžiamą sprendimą buvo nustatyta, kad bendrovės veikla yra pelninga, tačiau VMI nuomone nėra numatytas svarus steigėjo/akcininko indėlis stabilizuojant bendrovės ekonominę būklę, numatant papildomas investicijas ir lėšų gavimo šaltinius, bendrovė turėtų suaktyvinti savo veiksmus, siekiant debitorių atsiskaitymo, MAĮ 27 str. įtvirtintas bendradarbiavimo principas nereiškia, kad visi prašymai turi būti sprendžiami mokesčio mokėtojo naudai, VMI nuomone bendrovė gali siūlyti ir kitus skolos padengimo būdus.

Iš ginčijamo sprendimo pareiškėjui visiškai neaišku kokiais kriterijais vadovavosi atsakovas, atmesdamas pareiškėjo prašymą ir priimdamas sprendimą. Mano, kad šiuo konkrečiu atveju visiškai nebuvo atsižvelgta į tai, kad bendrovė bylinėjasi dėl debitorinių skolų išieškojimo, vykdo pelningą veiklą, moka mokesčius ir pagal savo finansines galimybes mažina savo įsiskolinimą valstybei.

Šiuo metu Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr.e2-404-163/2015, kurioje pareiškėjas siekia iš V. D. prisiteisti 241113,13 Lt skolą už atliktus darbus, todėl visiškai nepagrįsti VMI sprendimo teiginiai, kad V. D. debitorinė skola sudaro 144674,60 Eur. Kadangi byloje yra paskirta statybos darbų ekspertizė pareiškėjas neturi jokių galimybių daryti įtaką bylos eigai ir paspartinti V. D. debitorinio įsiskolinimo išieškojimą.

Nagrinėjant ginčijamą sprendimą pareiškėjas pasigenda teisingumo ir sąžiningumo principų taikymo pareiškėjo atžvilgiu, pasak pareiškėjo, mokesčių administratorius bando bendrovės akcininkei perkelti pareigą rūpintis apyvartinių lėšų trūkumo mažinimu, siekimą užsitikrinti kitokius mokestinės nepriemokos padengimo būdus.

Mano, kad toks mokesčių administratoriaus elgesys turi būti pripažintas nesąžiningu. Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintos Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės reglamentuoja mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą. Sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą gali būti priimtas tik nustačius, kad, nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritiška arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti ją vėliau - per vietos mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpį (6 punktas). Tame pačiame punkte numatyta, kad sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, įrodančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo laikotarpį.

Teismų praktika panašaus pobūdžio bylose leidžia teigti, kad mokesčių administratorius visų pirma turi teisę, bet ne pareigą atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą, tačiau šiuo atveju mokesčių administratoriui suteikta diskrecija nėra neribojama. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į teisės aktų, reguliuojančių mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą ar išdėstymą, reikalavimus, bendruosius teisės ir mokesčiu administravimo principus. Priimant ginčijamą sprendimą šių reikalavimų nebuvo laikomasi. Paaiškina, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo nustatytos abi reikiamos sąlygos, t. y., iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat pateikti dokumentai leidžia teigti, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Pareiškėjas pateikė visus sprendimui priimti reikiamus dokumentus, mokesčių administratorius nenurodė, kad kokių nors dokumentų ar duomenų ginčijamam sprendimui priimti trūksta, todėl mano, kad mokestinės procedūros metu mokesčių mokėtojas pagrindė dokumentais savo realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką per jos išdėstymo laikotarpį. Kadangi pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui visus pareikalautus objektyvius faktinius duomenis, įrodančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo laikotarpį, remiantis mokesčių administratoriaus turimais faktiniais duomenimis galima konstatuoti, kad pareiškėjas atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo sąlygas, todėl ginčijamas atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

              2016 m. vasario 19 d., gavus UAB „Debitus“ prašymą ir dokumentus, kurie patvirtina, jog UAB „Debitus“ 2015 m. liepos 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi paskirtas BUAB „Alinsta“ bankroto administratoriumi,  UAB „Debitus“ įtrauktas į bylą pareiškėjo atstovu, UAB „Debitus“ suteikta prieiga prie elektroninės bylos kortelės, 2016 m. vasario 19 d. UAB „Debitus“ išsiųstas šaukimas į teismo posėdį. Taip pat šaukimai išsiųsti UAB „Alinsta“ ir skundą pasirašiusiam atstovui. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, byla nagrinėjama pareiškėjo atstovui nedalyvaujant.              Gautas UAB „Debitus“ 2016 m. vasario 23 d. pranešimas, kuriame prašoma bylą nagrinėti pareiškėjo atstovui nedalyvaujant.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.  Atsiliepime paaiškina, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkas 2015 m. balandžio 9 d. priėmė sprendimą Nr. (23.24-08)-327-1580 (toliau - Sprendimas), kuriuo nusprendė neišdėstyti UAB „Alinsta" 22634,49 Eur sumokėjimo. Sprendimas priimtas remiantis VMI prie FM Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyriaus 2015 m. balandžio 8 d. išvada Nr. (23.23-08J-326-2517 (toliau - Išvada). Pareiškėjas prašo panaikinti 2015 m. balandžio 9 d. VMI viršininko sprendimą ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą 12 mėnesių terminui. Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą reglamentuoja MAĮ 88 straipsnis ir Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 13 d. įsakymo Nr. 1K-182 redakcija; Žin., 2004, Nr. 82-2965, toliau - Taisyklės). Remiasi MAĮ 88 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, pasak atsakovo, besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo. Tiek MAĮ 88 straipsnio 2 dalis, tiek Taisyklių 6 punktas reglamentuoja, kad sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritiška arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir ją sumokėti vėliau - per mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpi. Šias aplinkybes turi įrodyti mokesčių mokėtojas. Remiasi LVAT administracine byla Nr. A14-613/2007, 2004 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-362/2004, 2006 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje A6 - 2202/2006, 2010 m. spalio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1229/2010 ir kt. Jose konstatuojama, kad viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju mokesčių administratoriui) suteikta diskrecija nėra neribojama. Todėl įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į aktualius sprendžiamu klausimu teisės aktuose nustatytus reikalavimus (pvz., MAĮ 88 straipsnio 2 dalis, Taisyklių 18-22 punktai), bendruosius teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, kt.) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, kt.), apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo (mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, kt.) principus. Mokesčiai - įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų mokėjimai nustatytu laiku į valstybės biudžetą (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad mokesčiai yra esminė valstybės finansų sistemos dalis; jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d., 2000 m. kovo 15 d. nutarimai), yra viena pagrindinių valstybės gyvavimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 1998 m, spalio 9 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas); nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas (Konstitucinio Teismo 1997 m, liepos 10 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai). Todėl kritiškai vertintinas pareiškėjo teiginys, kad ginčijamas sprendimas savo turiniu prieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių VMI,  kaip institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2006 m. birželio 27d.įstatymo Nr.X-736 redakcija (2006, Nr.77-2975)) numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis. VMI pateikdama pareiškėjui Išvadą ir ginčijamą sprendimą ne tik pagrindė savo teiginius, bet ir nurodė eilę teisės aktų, kurių pagrindu buvo priimta tokia mokesčių administratoriaus išvada, t.y. buvo remtasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (Žin., 2004, Nr.63-2243), kitais teisės aktais ir UAB „Alinsta" pačios pateiktais finansinių atskaitomybių dokumentais, išrašais iš bankų sąskaitų, kreditorių, debitorių sąrašais ir pan. VMI 2015-02-18 (registracijos Nr. GNA-9321) bei 2015-03-12 (registracijos Nr. CNA-13870) gavo pareiškėjo prašymą išdėstyti 22713,72Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau-PVM) nepriemokos sumokėjimą per 12 mėnesių. Įmonės finansinei analizei panaudoti 2012 m., 2013m., 2014-12-31 finansinės atskaitomybės dokumentai, iš kurių nustatyta: bendrovės nuosavas kapitalas yra teigiamas, t. y. 2014-12-31 balanso duomenimis jis sudarė 222,4 tūkst. Lt, palyginus su 2013 m. nuosavas kapitalas padidėjo 69,0 tūkst. Lt. Bendrovė deklaruoja, kad 2014 metus baigė, turėdama 69,0 tūkst. Lt pelno, t.y. 33,1 tūkst. Lt daugiau nei 2013 metais (bendrovė nuo 2012 metų dirba pelningai). Sprendimas neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui nėra būdingi sunkumus patiriančios įmonės požymiai, mokumo būklė yra patenkinama; turto ir įsipareigojimų santykis mažas, tačiau pareiškėjo finansinės veiklos rizika yra mažesnė nei daugelio tos pačios ekonominės veiklos dalyvių. Išvadoje objektyviai nustatyta, kad didžiausi mokėjimai vyko darbuotojams sumokant darbo užmokestį, atsiskaitant su paslaugų bei prekių tiekėjais. Atsižvelgiant į analizuotus faktinius duomenis, atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas galėtų atsiskaityti su valstybės biudžetu, jei nebūtų pirmenybė teikiama kitiems kreditoriams, kas leidžia teigti, kad įmonė pažeidė VMI teisėtus interesus, t.y. bendrovė ignoravo nuo 2013 m. spalio 1 d. pasikeitusias civilinio kodekso (toliau - CK) CK 6.9301 nuostatas (įstatymo leidėjas CK 6.923 straipsnio nuostatas dėl lėšų nurašymo iš banko sąskaitos eilės perkėlė į CK 6.9301 straipsnį, išplečiant normos taikymą, t.y. nustatant atsiskaitymų tiek grynaisiais, tiek negrynaisiais pinigais eilę, jeigu skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti). Taip pat atsižvelgta į tai, kad su pareiškėju 2014-01-16 buvo pasirašyta mokestinės paskolos sutartis (MPS) Nr. (23.24-08)-327-705 dėl 252905,21 Lt PVM mokestinės nepriemokos mokėjimo termino išdėstymo nuo 2013-12-10 iki 2014-04-30. 2014-07-10 buvo priimtas sprendimas Nr. (23.24-08)-327-4870 nutraukti MPS, nes pareiškėjas nemokėjo įmokų bei MPS pasibaigė. Išvadoje objektyviai pažymėta, kad nėra numatytas svarus steigėjo/akcininko indėlis, stabilizuojant įmonės ekonominę būklę, numatant papildomas investicijas ir lėšų gavimo šaltinius. Paaiškina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente, o papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (žr. 2009 m. balandžio 6 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A438-426/2009 ; 2011 m. kovo 21 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A575-651/2011; 2011 m. gegužės 19 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1411/2011). Kartu su Sprendimu pareiškėjui yra pateikta Išvada, kuri yra sudedamoji Sprendimo dalis. Išvadoje yra aiškiai nurodyta, kodėl mokesčių administratorius nusprendė neišdėstyti UAB „Alinsta" prašomos mokestinės nepriemokos. Atsakovo nuomone, pareiškėjui nėra būdingi sunkumus patiriančios įmonės požymiai, todėl nedelsiant sumokėjus prašomą išdėstyti PVM nepriemoką, pareiškėjo finansinė būklė netaptų kritiška. Pažymi, kad pasikeitus pareiškėjo finansinei būklei, pareiškėjas gali pakartotinai kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Mokesčių administratorius vertino pareiškėjo finansinę būklę, tai patvirtina Išvadoje nurodyti pareiškėjo finansinės rizikos ir likvidumo koeficientai, jų dinamika. 2015-02-18 prašyme dėl mokestinės paskolos skolininkė nurodė, kad apyvartinių lėšų trūkumas susidarė dėl vėluojančių klientų atsiskaitymų, tačiau kitų įsipareigojimų bankams ar lizingo bendrovėms, kitoms kredito įstaigoms bei gautų paskolų neturi. Tai kad V. D. neatsiskaito su pareiškėju (vyksta teisminiai ginčai), negali būti priežastimi skundui, nes VMI niekaip nėra su tuo susijusi. Mokesčių administratorius išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą bei visus kartu su juo pateiktus dokumentus ir pagrįstai konstatavo, kad nėra MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje numatytų mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo pagrindų. Pareiškėjas skundu prašo ne tik panaikinti Sprendimą, bet ir įpareigoti VMI išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą 12 mėnesių terminui. Pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. Teismų praktikoje yra įtvirtinta nuostata, jog vien tas pagrindas, kad mokesčių mokėtojui pritrūks apyvartinių lėšų, neatitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytų mokestinės nepriemokos išdėstymo pagrindų, nes tokie finansiniai nepatogumai negali būti vertinami kaip kritinė finansinė būklė (pavyzdžiui, LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A14-613/2007). Todėl teigia, kad mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė teisės aktų. Prašo pareiškėjo UAB „Alinsta" skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundo netenkinti.

Skundas netenkinamas.

Nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo, mokesčių mokėtojo, teisės į prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą 12 mėnesių, tenkinimą. Pareiškėjas, kaip matyti iš į bylą tiek pareiškėjo tiek atsakovo pateiktos VMI 2015 m. balandžio 8 d. išvados Nr. (23.23-08)-326-2517, skundą teismui teikė dėl to, kad VMI neteisingai išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. vasario 18 d., 2015 m. kovo 9 d. ir 2015 m. kovo 12 d. prašymus su priedais.

2015 m. vasario 18 d.  UAB „Alinsta“ pateikė prašymą Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (AVMI). Prašė sustabdyti mokesčio nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą ir leisti sumokėti mokesčio nepriemoką per 12 mėnesių pagal pareiškėjo pateiktą grafiką. Prie prašymo pridėti dokumentai: įmonės balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, verslo planas, įmonės debitorių ir kreditorių sąrašas, mokestinės nepriemokos išmokėjimo grafikas, UAB „Alinsta“ vykdomų sutarčių kopijos, atskaitingų asmenų avanso apyskaitos, banko išrašai.

2015 m. kovo 9 d. UAB „Alinsta“  Klaipėdos AVMI pateikė papildomus dokumentus dėl mokestinės paskolos sudarymo, prašymas buvo teikiamas ir 2015 m. kovo 12 d.

Skundžiamu 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-1580 vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsniu ir Taisyklėmis, atsižvelgdamas į gautus prašymus ir 2015 m. balandžio 8 d. išvadą „Dėl UAB „Alinsta“ mokestinės nepriemokos mokėjimo terminų išdėstymo“ Nr. (23.23-08)-326-2517 (toliau – Išvada), VMI viršininkas nusprendė neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą pareiškėjui. VMI 2015 m. balandžio 10 d. raštu išsiuntė pareiškėjui  VMI sprendimą ir Išvadą. Nurodyta Išvada laikoma priimto sprendimo dalimi, kurioje aprašytos priimamam sprendimui reikšmingos faktinės aplinkybės ir priimto sprendimo motyvai, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas prašymą dėl pridėtinės vertės mokesčio nesumokėjimo grindžia apyvartinių lėšų trūkumu. Išvadoje nurodyta, kad sprendimas priimamas ir dėl to, kad 2014 m. sausio 16 d. su pareiškėju buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, bet prisiimti įsipareigojimai nebuvo vykdomi, sutartis buvo nutraukta, taip pat dėl to, kad bendrovė nuo 2012 m. dirba pelningai, pelnas už 2014 m. sudarė 69,1 tūkst. Lt. Iš bendrovės pateiktų dokumentų padaryta išvada, kad nėra numatytas svarus steigėjo/akcininko indėlis stabilizuojant bendrovės ekonominę būklę numatant papildomas investicijas ir lėšų gavimo šaltinius. Nurodyta, kad vien tik aplinkybė, jog nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė padėtis gali tapti kritine nėra absoliutus pagrindas išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas atsiskaitant su kreditoriais galimai pažeidė Civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatytą eilės tvarką. Konstatuojama, kad 2015 m. vasario 18 d. pareiškėjo debitorinis įsiskolinimas sudarė 257,2 tūkst. Eur, todėl pareiškėjas turėtų suaktyvinti savo veiksmus siekiant debitorių atsiskaitymo. Išvadoje siūloma netenkinti pareiškėjo prašymo.

Išvadoje nurodytų faktinių aplinkybių iš esmės pareiškėjas neginčija, tik nurodo, kad imasi priemonių dėl debitorinių skolų išieškojimo, ką patvirtina Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-404-163/2015, kurioje pareiškėjas siekia iš V. D. prisiteisti 241113,13 Lt skolą už atliktus darbus. Dėl to nesutinka ir su Išvadoje nurodyta šios skolos suma ir su tuo, kad nesiekia susigrąžinti skolas.

Įvertinus byloje surinktą faktinę medžiagą, daroma išvada, kad skundžiamas sprendimas yra tesėtas ir pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės aktų nuostatomis.

Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 88 straipsnis reglamentuoja ginčo santykius, taip pat taikomos Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo  taisyklės, patvirtintos Finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268. Skundžiamame sprendime įvertinti visi pareiškėjo pateikti dokumentai, iš jų daromos atitinkamos išvados, kurių pareiškėjas skunde teismui nenuginčijo. Vien siekis išieškoti skolą iš vieno asmens nepaneigia mokesčių administratoriaus išvados, kad pareiškėjas nepakankamai aktyviai siekia debitorių atsiskaitymo. Pareiškėjas akcentuoja tai, kad mokesčių administratorius iš esmės turėjo įvertinti tik tai, ar sumokėjus mokestį, mokesčių mokėtojo finansinė būklė netaps kritine, arba mokesčių mokėtojas turės kitų didelių  sunkumų vykdydamas savo finansinius įsipareigojimus, o atsakovas savo sprendimą grindžia daugiau tuo, ar yra duomenų, kad mokestinės prievolės sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiktų galimybę stabilizuoti pareiškėjo finansinę būklę ir vėliau sumokėti mokestį. T.y. pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius neįvertino MAĮ 88 straipsnio 2 dalies pirmosios sąlygos, kuri turėjo būti įvertinta (dėl pareiškėjo finansinės būklės pablogėjimo). Tačiau pareiškėjas neįvertina to, kad mokesčių administratorius privalėjo įvertinti ir kitos šioje normoje  nustatytos sąlygos  buvimą – mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas turi suteikti galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Mokesčių administratorius nustatė, kad šios sąlygos pareiškėjas nesistengia įgyvendinti. Išvada patvirtina, kad buvo įvertintos abi įstatyme nustatytų aplinkybių grupės, nes nustatyta, kad mokesčių mokėtojas nesiima jokių priemonių stabilizuoti savo finansinę būklę, reiškia mokestis nebus sumokėtas ir atidėjus mokestinę nepriemoką. Pareiškėjo argumentas, kad mokesčių administratoriaus diskrecijos teisė nėra neribojama, yra pagrįstas. Tačiau VMI savo sprendimą (t.y. diskrecijos teisės panaudojimą) turi pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų reikalavimais, kas šiuo atveju ir buvo padaryta, sprendimas yra detaliai pagrindžiamas faktiniais duomenimis, kurių reikalauja MAĮ 88 straipsnio 2 dalis. Be to, VMI turėjo pagrindo nepasitikėti pareiškėju, nes jau 2014 m. sausio 16 d. VMI su pareiškėju buvo sudariusi Mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-705, kurios pareiškėjas nevykdė, todėl  buvo priimtas sprendimas šią sutartį nutraukti. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad pareiškėjas nesilaiko atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos, nustatytos Civiliniame kodekse, o tai taip pat kelia pagrįstas abejones dėl pareiškėjo įsipareigojimų vykdymo.

Daroma išvada, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo tenkinti ir antrąjį reikalavimą įpareigoti VMI priimti sprendimą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą 12 mėnesių terminui.

Pastarasis prašymas negali būti tenkinamas ir dėl to, kad MAĮ 88 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad mokestinės paskolos sutartis nutraukiama kai mokesčių mokėtojui iškeliama bankroto byla. Bylos duomenys patvirtina, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 28 d. nutartimi (civilinė byla Nr. eB2-1369-730(826)/2015) UAB „Alinsta“ iškelta bankroto byla, 2015 m. lapkričio 24 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios UAB „Alinsta“ kreditorių sąrašas, tame tarpe VMI 41464,69 Eur skola su delspinigiais ir bauda.  

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo  85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alinsta“ skundą atmesti.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja                                                                      Halina Zaikauskaitė