Administracinė byla Nr. eA-1190-624/2022

        Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00299-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.1. 

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. N. ir Lietuvos muzikų sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. N. ir Lietuvos muzikų sąjungos skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui N. R. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjai Lietuvos muzikų sąjunga (toliau – ir LMS) ir A. N. teismui pateikė skundą, prašydami panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir atsakovas) 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. (SK-3, 2020) SPR-235 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjai nurodė, kad Sprendimą atsakovas priėmė išnagrinėjęs 2019 m. gruodžio mėn. gautą trečiojo suinteresuoto asmens N. R. skundą, kuriame ji nurodė, kad, jos vertinimu, LMS apie ją paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis bei pažeidė jos teisę į privatumą.

3.       Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) pripažinti N. R. skundą dėl socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) ir socialinio tinklo „YouTube“ kanale „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu; 2) įspėti viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) Lietuvos muzikų sąjungą ir A. Ž.-N. dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ arba Įstatymas) 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo paskelbiant įrašus socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) ir socialinio tinklo „YouTube“ kanale „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) ir reikalauti pašalinti pažeidimą – iš socialinių tinklų „Facebook“ ir „YouTube“ paskyrų pašalinti teisę į privatumą pažeidžiančią informaciją; 3) pareikšti papeikimą asmens duomenų valdytojams (tvarkytojams) Lietuvos muzikų sąjungai ir A. Ž.-N. dėl 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 Dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB  (toliau ir – Reglamentas (ES) 2016/679, BDAR) 5 straipsnio 1 dalies (a) punkto ir 6 straipsnio 1 dalies (a) punkto pažeidimo paskelbiant įrašus socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „(duomenys neskelbtini)“.

4.       Pareiškėjai nurodė, jog LMS pasinaudojo atsikirtimo teise, surengdama ir transliuodama viešai savo spaudos konferenciją ,,YouTube” kanalu 2019 m. gruodžio 5 d., nes 2019 m. gruodžio 4 d. viešoje spaudos konferencijoje Lietuvos Respublikos Seime (toliau – ir Seimas) Seimo narys V. J. ir profesorius V. P. apie LMS paskelbė jos dalykinę reputaciją pažeidžiančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją, be kita ko, nepagrįstai kaltindami LMS neskaidriu finansų tvarkymu. Tai suteikė LMS teisę į viešą atsikirtimą, kaip tai numatyta VIĮ 15 straipsnyje (atsakymo teisę), nes minėtos spaudos konferencijos kontekste V. J. ir V. P. pagal VIĮ laikytini viešosios informacijos rengėjais ir skleidėjais.

5.       Pareiškėjai teigė, jog dėl to paties fakto kaip ir nagrinėjamu atveju, atsakovas yra priėmęs dar du sprendimus: 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. (SK-l, 2020) SPR-234 ir 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. (SK-4, 2020) SPR- 236, kuriais pareiškėjams taikė sankcijas – papeikimus. Ginčijamu Sprendimu paskirdamas sankciją atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, draudžiančią asmenį bausti už tą patį nusižengimą daugiau nei vieną kartą tokia pačia bausme (jei atsakovas laikė spaudos konferencijoje informacijos pateikimą nusižengimu), todėl vien tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą Sprendimą.

6.       Pareiškėjai nurodė, kad LMS informacija nebuvo paskleista jos valdomuose informaciniuose kanaluose ir žiniasklaidos priemonėse (duomenys neskelbtini) bei žurnale „(duomenys neskelbtini)“. Teigia, kad atsakovas ydingai aiškina VIĮ 2 straipsnio nuostatas, nes LMS nėra nei „Facebook“ paskyros, nei „YouTube“ kanalo paskyros valdytoja, o tik šių paskyrų naudotoja. Kadangi žurnalistinė veikla nėra nuolatinė LMS veikla, atsakovas nėra kompetentingas spręsti tokio pobūdžio ginčo, nes tai yra kitos institucijos – Valstybinės asmens duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir VADAI) kompetencija.

7.       Pareiškėjų teigimu, skundžiamame Sprendime atsakovas nurodė, kad informacijai apie asmens privatų gyvenimą skelbti be jo sutikimo turi būti realus socialinis interesas žinoti tam tikrus asmens privataus gyvenimo faktus, tačiau, pareiškėjų manymu, negali būti paneigta teisė informuoti visuomenę apie tai, kas susiję su viešuoju interesu, todėl atsakovas nepagrįstai taikė prioritetą teisei į privatų gyvenimą, nors šiuo atveju tiesiogiai net ir nekalbama apie trečiojo suinteresuoto asmens privatų gyvenimą.

8.       Pareiškėjų manymu, atsakovas pažeidė Įstatyme numatytą skundų nagrinėjimo terminą ir ginčijamą Sprendimą priėmė ne po 3 mėnesių, o daugiau nei po vienerių metų.

9.        Pareiškėjai nurodo, jog nėra aišku, kokią konkrečiai privatumą pažeidžiančią informaciją pareiškėjai atsakovo nurodymu privalo pašalinti iš socialinių tinklų ir paskyrų. Kitoks aiškinimas reikštų, kad pareiškėjai turėtų pašalinti visą įrašą, tačiau tai neproporcingai pažeistų LMS teises į informacijos sklaidą.

10.       Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11.       Atsakovas nurodė, kad atlikdamas VIĮ priežiūrą nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistų jų neturtinių teisių, vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi VIĮ ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų, taip pat atlieka kitas įstatymų leidėjo priskirtas funkcijas.

12.       Atsakovo vertinimu, pareiškėjai visiškai nepagrįstai skunde teismui nurodo, jog yra tik socialinių paskyrų naudotojai, o ne viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai). Kaip ir nurodyta Sprendime, socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „YouTube“ esančios pareiškėjų paskyros tiek turinio, tiek formos aspektu nėra tradicinės visuomenės informavimo priemonės, skirtos informuoti visuomenę ją dominančiomis ir aktualiomis temomis. Nepaisant to, kad socialinio tinklo paskyros ir jos valdytojo veikla bei teisinis statusas nėra specifiškai reglamentuoti VIĮ, tai nesudaro pagrindo teigti, jog socialinio tinklo paskyros valdytojas apskritai yra eliminuojamas iš teisinio reguliavimo sferos arba kad toks asmuo pagal vykdomą veiklą negali būti prilyginamas viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui), o jo valdoma paskyra, kuria teikiama tam tikro turinio informacija visuomenei - visuomenės informavimo priemonei.

13.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad nagrinėdamas trečiojo suinteresuoto asmens skundą dėl asmens duomenų tvarkymo pažeidimo veikė ultra vires, nes skundą turėjo nagrinėti VADAI. Atsakovas nurodė, jog pati VADAI persiuntė trečiojo suinteresuoto asmens skundą atsakovui nagrinėti pagal kompetenciją. Įvertinus trečiojo suinteresuoto asmens skunde nurodytas aplinkybes ir pareiškėjų paaiškinimuose pateiktus argumentus akivaizdu, kad ginčo informacija buvo skelbiama visuomenės informavimo (žurnalistikos) tikslu, siekiant atskleisti visuomenei informaciją, nuomones ir idėjas, todėl neabejotina, jog trečiojo suinteresuoto asmens skundas priskirtinas atsakovo kompetencijai.

14.       Atsakovas nesutiko, jog pažeidė non bis in idem principą, reiškiantį draudimą bausti asmenį du kartus už tą pačią veiką. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjai nubausti ne už tą pačią veiką, o už tris atskirus pažeidimus. Atsakovas priėmė tris atskirus sprendimus ir skyrė poveikio priemones už kiekvieną jų: 1) už padarytą E. J. teisės į privatumą ir asmens duomenų tvarkymo pažeidimą; 2) už padarytą N. R. teisės į privatumą ir asmens duomenų tvarkymo pažeidimą; 3) už padarytą V. P. teisės į privatumą ir asmens duomenų tvarkymo pažeidimą. Visi nurodyti asmenys teikė atskirus skundus dėl savo asmeninių neturtinių teisių pažeidimo ir visų jų skundai atskirais sprendimais buvo pripažinti iš dalies pagrįstais. Visais trimis atvejais egzistavo trys atskiros faktų sudėtys, būtinos pažeidimui konstatuoti, todėl atsakovas pagrįstai įspėjo pareiškėjus už tris atskiras veikas ir nepažeidė non bis in idem principo.

15.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad skelbdami ginčijamą informaciją jie įgyvendino VIĮ 15 straipsnyje numatytą atsakymo teisę į V. J. ir V. P., kurie, pareiškėjų nuomone, laikytini viešosios informacijos rengėjais (skleidėjais), spaudos konferencijoje paskelbtą informaciją. Tarnyba nurodė, jog remiantis teisiniu reglamentavimu atsakymo teisė yra tiek asmens, kuris buvo visuomenės informavimo priemonės dėmesio objektu, teisė, tiek viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) kylanti pareiga. Atsakymo teisė gali būti įgyvendinta kreipusis į viešosios informacijos rengėją (skleidėją) ir pareikalavus jo paskelbti atsakomąją nuomonę toje visuomenės informavimo priemonėje, kurioje buvo paskelbta garbę ir orumą ir (ar) dalykinę reputaciją žeminanti informacija. Šiuo atveju nėra jokių duomenų, kad pareiškėjai būtų reikalavę, jog V. J. ir V. P., kurie, priešingai nei teigia pareiškėjai, nėra nei viešosios informacijos rengėjai, nei skleidėjai, paskelbtų pareiškėjų atsakomąją nuomonę. Pareiškėjų surengta konferencija pagrįstai laikytina atsaku į V. J. ir V. P. paskleistą informaciją, tačiau tai jokiu būdu negali būti laikoma atsakymo teisės, numatytos VIĮ 15 straipsnyje, įgyvendinimu.

16.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad naudojantis atsakymo teise prioritetas teikiamas šiai teisei, o ne asmens privatumui. Trečiasis suinteresuotas asmuo, kaip nustatyta Sprendime, yra privatus, o ne viešas asmuo, todėl jo atžvilgiu negali būti taikomos VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytos išimtys, kada skelbiant privačią informaciją asmens sutikimas nebūtinas. Pareiškėjų siekis atsakyti į išreikštą kritiką niekaip negali būti laikomas kriterijumi, pašalinančiu trečiojo suinteresuoto asmens teisę į privatumą. Sprendime atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjų tikslas atsakyti į išreikštą kritiką galėjo būti pasiektas ir neatskleidžiant trečiojo suinteresuoto asmens privataus gyvenimo detalių, todėl prioritetas teiktinas trečiojo suinteresuoto asmens privatumui, o ne pareiškėjų teisei skleisti informaciją.

17.       Atsakovas pastebėjo, jog pareiškėjų skundo teismui argumentai dėl draudimo VIĮ 2 straipsnio 39 dalies nuostatas aiškinti plečiamai kategoriškai prieštarauja Lietuvos ir tarptautinių teismų praktikai bei pačiai privatumo sampratai. Jokia įstatymo nuostata negali iš anksto numatyti absoliučiai visų aplinkybių, kurios pripažintinos privačiomis, todėl sistemiškai įvertinus VIĮ 2 straipsnio 38 ir 39 dalių nuostatas, paskelbtos informacijos turinys, įvardintas trečiojo suinteresuoto asmens gautas atlygis, jo dydis, gavimo pagrindas ir laikas pagrįstai pripažinti privataus gyvenimo aplinkybėmis.

18.       Tarnyba vertino, kad pareiškėjai skunde teismui ydingai aiškina viešojo intereso sampratą ir ją suvokia itin plačiai. Nors pareiškėjų veiklos skaidrumas tenkina realų socialinį interesą, visuomenė suinteresuota žinoti apie viešojo juridinio asmens ir jo prezidentės veiklą, panaudojamus finansus, tačiau informacija apie panaudotas lėšas galėjo būti atskleista ir nedetalizuojant konkretiems dėstytojams, kurių skaidrumo klausimas nebuvo keltas, skirto atlygio, kuris neabejotinai laikytinas privataus gyvenimo detale. Nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog informacija apie trečiojo suinteresuoto asmens gautą atlygį yra reikšminga ar tenkina realų socialinį interesą tokią informaciją žinoti.

19.       Atsakovas nurodė, jog pareiškėjai prieštarauja Sprendime nustatytai aplinkybei, kad tarp V. J. ir pareiškėjų kilę nesutarimai nėra objektyvus pagrindas trečiojo suinteresuoto asmens privačios informacijos viešinimui, kadangi, anot pareiškėjų, tarp jų ir V. J. nesama jokių konfliktų. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendime ir nekonstatavo, jog pareiškėjai konfliktuoja, tačiau tiek pareiškėjų argumentai teismui, tiek objektyvūs faktai demonstruoja, kad nesutarimai egzistuoja, tačiau jie negali būti objektyviu pagrindu trečiojo suinteresuoto asmens privačios informacijos viešinimui

20.       Tarnyba nurodė, kad Sprendimo rezoliucinėje dalyje remtasi ne tik Lietuvos Respublikos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, bet ir VIĮ nuostatomis, kadangi pareiškėjai pažeidė ne tik trečiojo suinteresuoto asmens teisę į duomenų apsaugą, bet ir privatumą, saugomą VIĮ. Todėl remiantis Lietuvos Respublikos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis pareiškėjams pareikštas papeikimas dėl Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies (a) punkto ir 6 straipsnio 1 dalies (a) punkto pažeidimo, o remiantis VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punktu skirtas įspėjimas dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo ir numatytas reikalavimas pašalinti pažeidimą - iš socialinių tinklų paskyrų pašalinti privatumą pažeidžiančią informaciją. Sprendimo konstatuojamoje dalyje aiškiai nurodyta, kokia informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį laikytina privačia, ir dėl kokių priežasčių konstatuota, jog būtent šios informacijos skleidimas pažeidžia trečiojo suinteresuoto asmens teisę į privatumą.

21.       Atsikirsdamas į pareiškėjų argumentą dėl termino sprendimui priimti praleidimo, atsakovas nurodė, jog teismų praktikoje yra konstatuota, kad termino sprendimui priimti praleidimas nėra pakankamas pagrindas naikinti priimtą sprendimą. Minėto termino trukmę sąlygojo būtinybė atsakovui patikrinti visus skunde nurodytus pažeidimus, surinkti reikiamus duomenis.

22.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai teismo prašė panaikinti Sprendimą visa apimtimi, taigi įskaitant ir tą dalį, kuria nepripažintas garbės ir orumo pažeidimas. Be to, skunde teismui pateikiami argumentai tik dėl tų Sprendimo dalių, kuriomis nustatytas teisės į privatumą ir asmens duomenų tvarkymo pažeidimas, todėl toks dviprasmiškas pareiškėjų prašymas apskritai negali būti patenkintas

II.

23.       Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjų skundas atmestas kaip nepagrįstas.

24.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje 2019 m. gruodžio 27 d. buvo gautas trečiojo suinteresuoto asmens N. R. skundas dėl teisės į privatų asmens gyvenimą pažeidimo, neviešų (privačių) asmens duomenų neteisėto atskleidimo (paviešinimo) ir netinkamo asmens duomenų tvarkymo LMS (toliau – ir Skundas). Skunde nurodoma, kad LMS, atstovaujama prezidentės A. N., 2019 m. gruodžio 5 d. 11 val. 4 min. LMS vardu registruotoje paskyroje socialiniame tinklapyje „Facebook“ ((duomenys neskelbtini)) viešai tiesiogiai transliavo LMS spaudos konferenciją ir jos metu paskelbė N. R. asmeninius (privačius) duomenis, dėl kurių paviešinimo ji nėra davusi sutikimo. Skunde taip pat nurodė, kad identiškas privačių duomenų paskleidimas (paviešinimas) be jos sutikimo atliktas ir LMS įkeltame vaizdo įraše interneto platformoje „YouTube“. Skunde detalizavo, kad LMS, atstovaujama prezidentės A. N., viešai paskelbė informaciją apie jos iš LMS gautų lėšų faktą, t. y. jų dydį ((duomenys neskelbtini)) ir gavimo pagrindą ((duomenys neskelbtini)): vaizdo transliacijoje (įraše) šie asmens duomenys atskleidžiami rodomose skaidrėse, o LMS prezidentė žodžiu pamini šiuos privačius jos duomenis: ((duomenys neskelbtini)“. Skunde nurodė, jog LMS pažeidė jos teisę į privatų asmens gyvenimą ir nepagrįstai atskleidė (paviešino) neviešus (privačius) asmens duomenis, tuo sukeliant žalą jos garbei ir reputacijai. Skunde N. R. prašė: įvertinti LMS veiksmus pažeidus jos teisę į privatų gyvenimą, nepagrįstai naudojant ir be jo sutikimo atskleidžiant už organizacijos ribų neviešus (privačius) jo asmens duomenis; atlikti patikrinimą dėl duomenų tvarkymo (saugojimo, naudojimo ir platinimo) LMS ir pateikti išvadą, ar LMS, vykdydama 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB, ir ADTAĮ, tinkamai užtikrina asmens duomenų apsaugą, taiko tinkamas apsaugos priemones (pvz., ar yra paskirtas duomenų apsaugos pareigūnas) ir įgyvendino tinkamas technines ir organizacines priemones, kad asmens duomenys nebūtų atskleidžiami už asociacijos ribų be duomenų subjektų sutikimo.

25.       VADAI 2020 m. sausio 2 d. raštu Nr. 2R-13 (2.13) N. R. Skundą persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (Skundas Tarnyboje gautas 2020 m. sausio 3 d.). Tarnyba 2020 m. sausio 7 d. raštu Nr. (SK-4)S-22 N. R. Skundo dalį dėl ginčijamo asmens duomenų tvarkymo LMS persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją VADAI, nurodydama, kad Žurnalistų etikos inspektorius pagal kompetenciją išnagrinės Skundo dalį dėl socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) ir vaizdų dalijimosi platformos „YouTube“ kanale „((duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Įrašai) paskelbtos informacijos, galimai pažeidžiančios teisėtą asmens duomenų tvarkymą.

26.       Tarnyba 2020 m. sausio 7 d. raštu Nr. (SK-4)S-17 nurodė LMS iki 2020 m. sausio 22 d. pateikti asmens duomenų valdytojo (tvarkytojo) poziciją dėl N. R. Skunde nurodytų argumentų. LMS 2020 m. vasario 20 d. raštu Nr. SI-10 pateikė Tarnybai paaiškinimus (toliau – ir Paaiškinimai), kuriuose pažymėjo, kad Skunde nurodyta informacija yra susijusi su viešųjų finansų skaidriu panaudojimu ir LMS finansinės atskaitomybės viešinimu. Paaiškino, kad LMS 2016 m. Birštone rengė Birštono vasaros menų akademiją (toliau – BVMA), kurioje N. R. vedė vokalo meistriškumo pamokas bei akompanavo vokalo meistriškumo pamokų, kurias vedė profesorius V. P. ir profesorius Seimo narys V. J., dalyviams, taip pat akompanavo solistams-vakalistams akademijos koncertuose pagal Intelektinių paslaugų sutartį Nr. ((duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu jai buvo išmokėtas nurodytas atlygis, mokamas iš Lietuvos kultūros tarybos administruojamo fondo gaunamų lėšų, todėl laikytina, kad šis atlygis mokamas iš viešųjų valstybės finansų. Akcentavo, kad N. R. Skunde nėra aiškiai nurodyta, apie kokius konkrečiai neva paviešintus duomenis yra kalbama. Atkreipė dėmesį, kad N. R. sutuoktinis V. P. 2019 m. gruodžio 4 d. dalyvavo Seimo nario V. J. surengtoje spaudos konferencijoje, kurioje, be kita ko, viešai teigė, kad LMS finansinė veikla yra neskaidri, nors tiek jiems, tiek N. R. buvo žinoma, kad pagal kompetentingų institucijų 2019 m. atliktas patikras visa LMS finansinė veikla buvo skaidri. Nurodė, kad N. R. yra žinoma pianistė, kurios kūrybinė veikla yra plačiai ir viešai žinoma, todėl LMS laikosi pozicijos, jog visi duomenys, kurie yra susiję su viešųjų finansų naudojimu, turi būti prieinami visuomenei. 2019 m. gruodžio 5 d. LMS spaudos konferencijoje rodytose skaidrėse jokie kiti asmens duomenys nebuvo viešinami, nes jie buvo tinkamai užtušuoti ir nematomi. Pareiškėjos Skunde nurodyti duomenys pagal Sutartį nėra konfidencialūs dėl paminėto viešųjų finansų skaidraus panaudojimo aspekto, o Skunde nurodytų finansinių (o ne asmens) duomenų paviešinimas yra tiesiogiai susijęs su Seimo nario V. J. politine veikla, kuria jis nuo 2019 m. balandžio mėn. sistemingai ir nepagrįstai menkina LMS dalykinę reputaciją. LMS veiklos Auditinė peržvalga ir veiklos patikros bei Skunde nurodomos informacijos paviešinimas buvo atlikta dėl nuolatinių ir nepagrįstų Seimo nario V. J. kaltinimų LMS neskaidria finansine veikla viešojoje erdvėje.

27.       Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, išnagrinėjusi N. R. skundą, 2020 m. gruodžio 30 d. priėmė sprendimą Nr. (SK-3, 2020) SPR-235, kuriuo nusprendė: 1) pripažinti N. R. skundą dėl socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) ir socialinio tinklo „Youtube“ kanale „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu (1 punktas); 2) įspėti viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) Lietuvos muzikų sąjungą ir A. Ž.-N. dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo paskelbiant įrašus socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) ir socialinio tinklo „Youtube“ kanale „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) ir reikalauti pašalinti pažeidimą - iš socialinių tinklų „Facebook“ ir „Youtube“ paskyrų pašalinti teisę į privatumą pažeidžiančią informaciją (2 punktas); 3) pareikšti papeikimą asmens duomenų valdytojams (tvarkytojams) Lietuvos muzikų sąjungai ir A. Ž.-N. dėl Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies (a) punkto ir 6 straipsnio 1 dalies (a) punkto pažeidimo paskelbiant įrašus socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) ir socialinio tinklo „Youtube“ kanale „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) (4 punktas).

28.       Teismas, remdamasis 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB, taip pat Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis sprendė, kad atsakovas veikė savo kompetencijos ribose ir nagrinėdamas trečiojo suinteresuoto asmens Skundą dalyje dėl asmens duomenų paskelbimo visuomenės informavimo priemonėse neviršijo jam VIĮ ir ADTAĮ suteiktų įgaliojimų.

29.       Teismas taip pat nenustatė principo non bis in idem pažeidimo. Prie tokios išvados teismas priėjo įvertinęs tai, kad teisės į privatumą ir asmens duomenų tvarkymo pažeidimas buvo atliktas trijų skirtingų asmenų atžvilgiu. Trečiasis suinteresuotas asmuo N. R. bei dar du asmenys, gindami savo asmenines neturtines teises, pateikė ne vieną bendrą, tris atskirus skundus, kurie buvo nagrinėjami atskirai, buvo nustatytos trys skirtingos pažeidimų sudėtys ir skundai buvo pripažinti iš dalies pagrįstais. Taigi, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjai buvo įspėti už pažeidimą, kuris kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat teisiškai reikšmingų faktų, dėl kurių jie jau buvo nubausti, nes pripažinus tik vieno asmens skundą pagrįstu, kiti skundus pateikę asmenys netektų teisės į asmeninių neturtinių teisių gynybą.

30.       Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjų argumentą, kad skelbdami informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį jie įgyvendino VIĮ 15 straipsnyje numatytą atsakymo teisę į Seimo nario V. J. ir V. P., kurie, pareiškėjų nuomone, laikytini viešosios informacijos rengėjais (skleidėjais), Seimo spaudos konferencijoje paskelbtą informaciją. Teismas nurodė, kad VIĮ 15 straipsnyje yra įtvirtinta teisė atsakyti, paneigiant tikrovės neatitinkančią informaciją ar patikslinant jau paskelbtą informaciją, o jos realizavimo tvarką nustato šio įstatymo 44 straipsnis. Remiantis VIĮ 44 straipsnio 2 dalimi, tuo atveju jei tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą, kuriame turi būti nurodyta, kokia paskelbta informacija neatitinka tikrovės, kada ir kur ji buvo paskelbta, kokie paskelbtos informacijos teiginiai žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, ir pareikalauti, kad šią informaciją paskleidusi visuomenės informavimo priemonė tokį paneigimą paskelbtų. Nagrinėjamu atveju duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjai kreipėsi į V. J. ar V. P. dėl atsakomosios nuomonės paskelbimo, nėra. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, šie pareiškėjų skundo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

31.       Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai Įrašuose paskelbė trečiojo suinteresuoto asmens N. R. asmens duomenis: vardą, pavardę, informaciją apie iš pareiškėjos gautas lėšas ((duomenys neskelbtini)), gavimo pagrindą (((duomenys neskelbtini)). Teismas nurodė, kad LMS, kaip duomenų valdytoja, yra atsakinga už tai, kad būtų laikomasi su asmens duomenų tvarkymu susijusių principų. Paskelbusi duomenis apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, taigi būdama duomenų tvarkytoja, nepateikė duomenų apie tai, jog yra gavusi trečiojo suinteresuoto asmens sutikimą skelbti asmens duomenis, taigi neįvykdė BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos pareigos.

32.       Teismas, remdamasis VIĮ 14 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika ( LVAT 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-03316-629/2019, LVAT 2020 m. birželio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1056-442/2020), įvertinęs Įrašų turinį bei jų tikslą, priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjų tikslas atsakyti į jų atžvilgiu išsakytą kritiką galėjo būti pasiektas ir neatskleidžiant trečiojo suinteresuoto asmens privataus gyvenimo detalių. Priešingai nei teigia pareiškėjai, trečiasis suinteresuotas asmuo negali būti laikomas viešu asmeniu, kadangi VIĮ 2 straipsnio 74 dalies prasme neatitinka viešojo asmens požymių. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad įvertinus ginčo Įrašų turinį ir kontekstą nėra jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog informacija apie trečiojo suinteresuoto asmens gautą atlygį, jo dydį ir gavimo pagrindą yra reikšminga ar tenkina viešąjį interesą tokią informaciją žinoti. Teismo vertinimu, trečiojo asmens privati informacija buvo pateikta viršijant poreikį informuoti visuomenę ar siekiant apsiginti nuo nepagrįstų kaltinimų, todėl ši informacija laikytina pertekline ir akivaizdžiai neproporcinga atsižvelgiant į pareiškėjų nurodomą tikslą, kurio buvo siekiama paskleidžiant Įrašus.

33.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad LMS Įrašuose nurodydama trečiojo suinteresuoto asmens N. R. asmens duomenis, t. y. duomenis apie jos iš LMS gautas lėšas (((duomenys neskelbtini)), gavimo pagrindą ((duomenys neskelbtini)), nepagrindė, kad šie duomenys buvo paviešinti teisėtu pagrindu ir atitiko BDAR 5 straipsnio 1 dalies principus. Atsižvelgiant į tai, spręsta, kad ginčijamu Sprendimu N. R. skundo dalis dėl asmens duomenų paskelbimo visuomenės informavimo priemonėse pagrįstai buvo pripažinta pagrįsta ir pareiškėjams skirtas papeikimas.

34.       Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi ne tik ADTAĮ, bet ir VIĮ nuostatomis, kadangi pareiškėjai pažeidė ne tik trečiojo suinteresuoto asmens teisę į duomenų apsaugą, bet ir į privatumą, saugomą VIĮ. Remiantis ADTAĮ nuostatomis pareiškėjams buvo pareikštas papeikimas dėl BDAR 5 straipsnio 1 dalies (a) punkto ir 6 straipsnio 1 dalies (a) punkto pažeidimo, o remiantis VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punktu, skirtas įspėjimas dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo ir numatytas reikalavimas pašalinti pažeidimą – iš socialinių tinkle pašalinti privatumą pažeidžiančią informaciją. Atsakovo priimto Sprendimo konstatuojamoje dalyje aiškiai nurodyta, kad Įrašuose yra detalizuotas trečiojo suinteresuoto asmens gautas atlygis, jo dydis ir gavimo pagrindas, kas VIĮ 2 straipsnio 45 ir 46 dalių kontekste laikytini privačia informacija. Kitaip tariant, atsakovas Sprendime nurodė, kokia informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį laikytina privačia ir dėl kokių priežasčių konstatuota, jog būtent šios informacijos skleidimas pažeidžia trečiojo suinteresuoto asmens teisę į privatumą. Taigi pareiškėjų skundo argumentai dėl to, jog nėra aišku, kokią konkrečiai informaciją reikia pašalinti iš socialinių tinklų ,,Facebook“ ir ,,Youtube“, taip pat kad atsakovas Sprendimu negalėjo paskirti sankcijos – papeikimo, atmesti kaip nepagrįsti.

35.       Teismas nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad jie yra tik socialinių paskyrų naudotojai, o ne viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai), todėl socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „YouTube“ esančios jų paskyros negali būti traktuojamos kaip įprastinės visuomenės informavimo priemonės. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad viešą informaciją apie privatų asmenį socialiniuose tinkluose paskleidęs fizinis ar juridinis asmuo yra atsakingas už jos teisėtumą ir nepažeisti VIĮ įtvirtintos teisės į privatų gyvenimą apsaugos (LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-58-261/2020).

36.       Teismas sprendė, kad skundo išnagrinėjimo termino pažeidimas yra procedūrinio pobūdžio įstatymo pažeidimas, todėl nesant pateiktų objektyvių argumentų dėl tokio pažeidimo įtakos paties sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, laikytas formaliu ir negalinčiu būti pagrindu naikinti sprendimą, nes prieštarautų teisingumo ir protingumo principams (LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 ir kt.).

III.

37.       Pareiškėjai Lietuvos muzikų sąjunga ir A. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti.

38.       Pareiškėjai nurodo, kad teismas ginčijamą Sprendimą motyvavo 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB, tačiau šis teisės aktas nėra skelbtas Teisės aktų registre, kaip pagrindiniame valstybės registre. Pareiškėjai akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį galioja tik paskelbti įstatymai, tačiau Sprendime taikomas aktas nebuvo paskelbtas įstatymo nustatyta tvarka viešame Teisės aktų registre. 

39.        Pareiškėjai nurodo, kad Lietuvos Respublika, pasirašydama stojimo į Europos Bendriją (Europos Sąjungą) Aktą dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (Valstybės žinios, 2004-01-02, Nr. 1-1) neperdavė įgaliojimų dėl teisėtvarkos reglamentavimo, todėl BDAR norminis aktas toje apimtyje, kai taikomos sankcijos vadovaujantis inter alia ir BDAR 58 straipsnio 2 dalimi (pareikšti papeikimą) už teisės normų nesilaikymą, nėra Europos Sąjungos nei išimtinė kompetencija, nei dalijimasis kompetencija, nei papildoma kompetencija ir todėl yra neteisėtas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai.

40.        Pareiškėjai teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus, o teisės pažeidimų bylas ir ginčų dėl skirtų sankcijų nagrinėti nėra įgaliotas. Šiems ginčams turėtų būti taikomas mutatis mutandis procesas analogiškas administracinių nusižengimų bylų procesui, todėl ginčas tarp šalių turėtų būti teismingas bendrosios kompetencijos teismams.

41.        Pareiškėjų vertinimu, teismo išvada, kad skundo išnagrinėjimo termino pažeidimas neturėjo įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neparemta jokia teisės normą, prieštarauja Lietuvos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam imperatyviam principui, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, taip pat pažeidė pareiškėjų teisę į tinkamą teismo procesą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje.

42.        Atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų skundą atmesti.

43.        Atsakovas nesutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais ir nurodo, kad vadovaujantis Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi Europos Sąjungos teisės aktai nepatenka į Teisės aktų registro objektų sąrašą. Europos Sąjungos teisėkūros procedūros metu priimtų teisės aktų paskelbimą reglamentuoja Sutarties Dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SEVS) 297 straipsnis, kuriame nustatyta, jog teisėkūros procedūra priimti aktai skelbiami Europos Sąjungos oficialiame leidinyje. Jie įsigalioja juose nurodytą dieną, arba, jei ji nenurodoma, dvidešimtą dieną nuo jų paskelbimo. Reglamentas (ES) 2016/679 yra paskelbtas 2016 m. gegužės 4 d. Europos Sąjungos oficialiame leidinyje L 119.

44.        Atsakovo vertinimu, Reglamente (ES) 2016/679 numatytos sankcijos, kurias gali skirti priežiūros institucijos, nereiškia, jog kišamasi į teisėsaugos ir teisėtvarkos reguliavimą. Priežiūros institucijos (Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba) nėra nei teisėsaugos, nei teisėtvarkos institucijos. Poreikis Europos Sąjungos lygiu reguliuoti asmens duomenų apsaugą ir laisvą asmens duomenų judėjimą numatytas Europos Sąjungos sutartyje ir Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo. Pagal Europos Sąjungos veikimo sutarties 16 straipsnio 2 dalį Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, nustato fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams bei valstybėms narėms tvarkant asmens duomenis, kai vykdoma veikla yra susijusi su Sąjungos teisės taikymo sritimi, taisykles ir laisvo tokių duomenų judėjimo taisykles. Nepriklausomos įstaigos kontroliuoja, kaip laikomasi tų taisyklių. Sutarties dėl Europos Sąjungos 39 straipsnis numato, kad laikantis SESV 16 straipsnio ir nukrypstant nuo jo 2 dalies, Taryba priima sprendimą, nustatantį fizinių asmenų apsaugos valstybėms narėms tvarkant asmens duomenis, kai vykdoma veikla yra susijusi su šio skyriaus taikymo sritimi, taisykles ir laisvo tokių duomenų judėjimo taisykles. Reglamente (ES) 2016/679 tiesiogiai nurodyta, kad Europos Parlamentas ir Taryba priima šį Reglamentą atsižvelgdama į SESV, ypač jos 16 straipsnį. Taigi, Lietuva, prisijungdama prie Europos Sąjungos, prisiėmė teises ir pareigas, numatytas Europos Sąjungos sutartyje ir SESV.

45.        Atsakovas nesutinka su pareiškėjų argumentu, kad ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Atsakovas nurodo, kad jis yra viešojo administravimo subjektas, kurio kompetencija apibrėžta Visuomenės informavimo įstatyme. VIĮ numatytos ir poveikio priemonės, kurias gali skirti atsakovas, vykdydamas šio įstatymo priežiūrą. Galimybė skirti poveikio priemones įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatyme. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-662-996-14, kurioje yra išaiškinta, kad atsakovo sprendimu viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) skiriamas įspėjimas neturėtų būti prilyginamas administracinei nuobaudai ir negali būti tapatinamas su įspėjimu (administracine nuobauda), įtvirtintu Administracinių nusižengimų kodekse. Pagrįsdamas savo poziciją šiuo klausimu atsakovas taip pat remiasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 31 straipsnio 5 dalimi.

46.        Atsakovas nesutiko su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais dėl skundo išnagrinėjimo termino pažeidimo. Atsakovo teigimu, šis terminas nėra naikinamasis. Atsakovas šiuo aspektu remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A552-1250/2013, A261-703/2009, A261-1293/2009. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija, kad minėto termino praleidimas vertintinas kaip formalus procedūrinis pažeidimas, neturėjęs įtakos priimto sprendimo teisėtumui. Atsakovas nurodo, jog remiantis Lietuvos Respublikos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi sprendimas dėl administracinės nuobaudos skyrimo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau nei 2 metai nuo pažeidimo padarymo dienos, o kai pažeidimas trunkamasis – nuo jo paaiškėjimo dienos. Atsakovas pažymi, jog minėtame įstatyme nustatytas senaties terminas nebuvo praleistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

47.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. (SK-3, 2020) SPR-235, teisėtumo ir pagrįstumo.

48.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjų skundą atmetė.  

49.       Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriame reiškiamą reikalavimą – panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jų skundą tenkinti – grindžia argumentais dėl teisės akto, kuriuo motyvuojamas ginčijamas Sprendimas – BDAR, kuris yra ne tarptautinė sutartis, o Europos Sąjungos institucinis teisės aktas, numatantis ir sankcijas – negaliojimo dėl jo nepaskelbimo įstatymo nustatyta tvarka viešame Teisės aktų registre, BDAR 58 straipsnio 2 dalies, kaip teigiama, prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, ginčo teismingumo bei patraukimo atsakomybėn termino pažeidimais.

50.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pareiškėjų apeliacinio skundo ribose tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: pirmiausiai pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nors dalis apeliacinio argumentų nebuvo nagrinėti bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu, pažymėtina, kad visi nauji apeliacinio skundo argumentai priskirtini klausimams, kuriuos apeliacinės teismas tikrina ex officio (pagal pareigas) (ABTĮ 4 str. 1-3 d., 146 str. 2 d.).

51.       Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BDAR negaliojimu dėl jo nepaskelbimo Teisės aktų registre, prieštaravimu Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai („Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Konstitucijai.“), primintina, kad minėtas registras skirtas Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų Teisės aktų registro objektų, kuriems Europos Sąjungos teisės aktai nėra priskiriami, registravimui, skelbimui, apskaitai, sisteminimui ir informacijos teikimui (Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 str. 1 ir 2 d.). 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, esančio Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi (Konstitucijos 150 str.), 1 ir 2 dalys nustato, kad Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis. Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

52.       Vykdydamos Europos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 1 d.). Reglamentas yra taikomas visuotinai. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 2 d.). Teisėkūros procedūra priimtus aktus, priimtus pagal įprastą teisėkūros procedūrą, pasirašo Europos Parlamento pirmininkas ir Tarybos pirmininkas. Teisėkūros procedūra priimti aktai skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Jie įsigalioja juose nurodytą dieną arba, jei ji nenurodoma, dvidešimtą dieną nuo jų paskelbimo (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 297 str. 1 d.). BDAR, paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, taikomas nuo 2018 m. gegužės 25 d. (BDAR 99 str. 2 d.).

53.       Europos Sąjungos sutarties 39 straipsnis nustato, kad laikantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 16 straipsnio ir nukrypstant nuo jo 2 dalies, Taryba priima sprendimą, nustatantį fizinių asmenų apsaugos valstybėms narėms tvarkant asmens duomenis, kai vykdoma veikla yra susijusi su šio skyriaus taikymo sritimi, taisykles ir laisvo tokių duomenų judėjimo taisykles. Nepriklausomos įstaigos kontroliuoja, kaip laikomasi tų taisyklių. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą, o 2 dalis – kad Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, nustato fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams bei valstybėms narėms tvarkant asmens duomenis, kai vykdoma veikla yra susijusi su Sąjungos teisės taikymo sritimi, taisykles ir laisvo tokių duomenų judėjimo taisykles. Nepriklausomos įstaigos kontroliuoja, kaip laikomasi tų taisyklių.

54.       BDAR, kuriuo nustatomos taisyklės, susijusios su fizinių asmenų apsauga tvarkant jų asmens duomenis, ir taisyklės, susijusios su laisvu asmens duomenų judėjimu, saugomos fizinių asmenų pagrindinės teisės ir laisvės, visų pirma jų teisė į asmens duomenų apsaugą (BDAR 1 str. 1 ir 2 d.), o priežiūros institucija turi kompetenciją savo valstybės narės teritorijoje vykdyti pagal šį reglamentą jai pavestas užduotis ir naudotis pagal šį reglamentą jai suteiktais įgaliojimais (BDAR 55 str. 1 d.).

55.       Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su ginčo teismingumu bendrosios kompetencijos teismams, pažymėtina, kad Inspektorius, įgaliotas nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse, duomenų subjektų pagal Reglamento (ES) 2016/679 77 straipsnio 1 dalį pateiktus skundus Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka (VIĮ 50 str. 1 d. 1 ir 2 p.), gali priimti sprendimus įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus VIĮ ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti (VIĮ 50 str. 3 d. 1 p.), motyvuotai teikti duomenų valdytojui ir (ar) duomenų tvarkytojui nurodymus, rekomendacijas ir (ar) taikyti kitas Reglamento (ES) 2016/679 58 straipsnio 2 dalyje ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 33 straipsnyje nurodytas priemones. Jei ketinama skirti administracinę baudą, atliekami šio skyriaus ketvirtajame skirsnyje nurodyti veiksmai (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 31 str. 3 d.). Viena iš Reglamento (ES) 2016/679 58 straipsnio 2 dalyje numatytų priemonių, kurias turi įgaliojimus taikyti priežiūros institucija – pareikšti papeikimus duomenų valdytojui arba duomenų tvarkytojui, kai duomenų tvarkymo operacijomis buvo pažeistos šio reglamento nuostatos (Reglamento (ES) 2016/679 58 str. 2 d. b p.) – nėra bauda nei šio reglamento, nei Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo ketvirto skirsnio prasme. Aptarto pobūdžio Inspektoriaus sprendimai gali būti skundžiami teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (VIĮ 50 str. 18 d., Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 31 str. 5 d., ABTĮ 2 str. 1 d., 3 str. 1 d., 17 str. 1 d. 1 p.).

56.       Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustato termino („Inspektorius gautą skundą (pareiškimą) išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos.“) pažeidimu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams šiuo aspektu, t. y. kad šis terminas yra ne atsakomybės už įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus taikymo, o skundo išnagrinėjimui nustatytas terminas. Jo trukmę sąlygoja būtinybė inspektoriui patikrinti visus skunde nurodytus pažeidimus, surinkti reikiamus duomenis, ir dėl objektyvių priežasčių gali būti situacijų, kai sprendimas priimamas jau pasibaigus nustatytam terminui. Tačiau toks išimtinai procedūrinio pobūdžio įstatymo pažeidimas, kai nėra pateikiami objektyvūs argumentai dėl tokio pažeidimo įtakos paties sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, laikytinas formaliu ir negali būti pagrindu naikinti sprendimą, nes prieštarautų teisingumo ir protingumo principams (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 ir kt.).

57.        Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų Lietuvos muzikų sąjungos ir A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Arūnas Dirvonas

        Milda Vainienė