Civilinė byla Nr. 3K-3-471/2010 (S)
Procesinio sprendimo kategorija
118.5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Algio
Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso
tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,MS
Transport“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,MS Transport“ ieškinį atsakovui UAB
,,Nodora“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešinį ieškinį ieškovui dėl
nuostolių už prarastą krovinį priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2006 m.
liepos 31 d. šalys sudarė krovinio pervežimui užsakymą-sutartį, kuria ieškovas
įsipareigojo iš šešių pakrovimo vietų Olandijoje ir Vokietijoje dalimis paimti
krovinį ir pristatyti jį į iškrovimo vietą Maskvoje, atsakovas – sumokėti už
atliktą pervežimą sumokėti. Ieškovo vairuotojui 2006 m. rugpjūčio 2 d. Tilburge
paėmus krovinį ir sustojus nakčiai apšviestoje, vaizdo kamerų stebimoje
saugomoje degalinės aikštelėje, esančioje automagistralėje netoli Mastrichto,
iš vilkiko buvo pavogtos šešios paletės su kompiuterine technika. Apie vagystę
buvo informuota Olandijos policija, draudimo bendrovė ir atsakovas, kuris
nurodė vilkikui toliau vykti nustatytu maršrutu ir Hamburge paimti papildomą
krovinį, užpildant tuščias erdves. Įvykdęs užsakovo nurodymą, ieškovas krovinį
pristatė į sutartimi nustatytą vietą ir 2006 m. rugpjūčio 28 d. pateikė atsakovui
PVM sąskaitą-faktūrą dėl 8327 JAV dolerių transportavimo paslaugų ir dėl
vagystės atsiradusių papildomų išlaidų (462 JAV dolerių už 3 dienų prastovą, 97
JAV dolerių papildomų išlaidų muitinėje, 300 JAV dolerių išlaidų palydai)
atlyginimo. Atsakovas neįvykdė sutartinių įsipareigojimų apmokėti sąskaitą
sutartyje nustatytu terminu ir 2006 m. rugsėjo 11 d. pateikė pretenziją
ieškovui dėl 2006 m. rugpjūčio 3 d. prarasto krovinio, reikalaudamas atlyginti
dėl to atsiradusius nuostolius.
Ieškovas 2007
m. spalio 18 d. kreipėsi į teismą, prašydamas CK 6.37, 6.256, 6.263 straipsnių
pagrindu priteisti iš atsakovo 24 578,11 Lt skolą už krovinio pervežimą, 2
928,27 Lt palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, 5
procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas 2008
m. gegužės 2 d. pateikė priešinį ieškinį, CMR konvencijos 17, 23, 32 straipsnių
pagrindu prašydamas priteisti iš ieškovo 82 114,97 Lt nuostolių dėl prarasto
krovinio. Atsakovas teigė, kad ieškovo vairuotojas prarado dalį krovinio ir dėl
to šio krovinio savininkas „Microtech International SA“ pareiškė pretenziją
atsakovui. Atsakovo nuomone, dėl krovinio praradimo kaltas ieškovo vairuotojas,
nes transporto priemonę, iš kurios buvo pavogta dalis krovinio, paliko
nesaugomoje automobilių aikštelėje prie degalinės. Tokie vežėjo veiksmai
vertintini kaip didelis neatsargumas. Aplinkybė, kad vairuotojas miegojo
vilkiko kabinoje, neleidžia kitaip vertinti vežėjo veiksmų, vairuotojo miegojimas
kabinoje nesukelia papildomų kliūčių tretiesiems asmenims pavogti krovinį. Taip
pat atsakovas nurodė, kad CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienerių
metų senaties terminas šiuo atveju netaikytinas, nes žala buvo padaryta ieškovo
veiksmais, kurie pagal Lietuvos teisę, CMR konvencijos prasmę, laikytini
tyčiniais veiksmais.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kupiškio rajono
apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė ir tenkino
dalį priešieškinio – priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 82 114,97 Lt
nuostolių; kitą priešieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovo
vairuotojas, krovinį gabendamas transporto priemone su tentu ir žinodamas
krovinio vertę, nesidomėjo krovinio gabenimo maršrutu ir jame esančiomis
stovėjimo aikštelėmis, transporto priemonę pastatė atsitiktinėje stovėjimo
aikštelėje, kurioje, išskyrus apšvietimą, nebuvo kokių nors apsaugos priemonių.
Teismas padarė išvadą, kad dalis krovinio buvo prarasta dėl vežėjo šiurkštaus
aplaidumo, kuris prilygsta tyčiniams veiksmams. Dėl to teismas laikė, kad atsakovas,
reikšdamas ieškovei reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, CMR konvencijos 32
straipsnio 1 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido. Teismas
konstatavo, kad nors ieškovas nurodė, jog atsakovas neturi reikalavimo teisės,
taip pat neįrodyta jo patirta žala, tačiau neginčijo atsakovo pateiktų
skaičiavimų dėl priteistinos kompensacijos ir reikalavimo perleidimo sutarties.
Įvertinęs, kad prarasto krovinio vertė viršija vežimo užmokestį ir
papildomas krovinio pervežimo išlaidas, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo
tenkinti ieškinio reikalavimo.
Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 18 d. nutartimi
atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio
8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija pripažino šias byloje nustatytas
aplinkybes: 2006 m. liepos 31 d. šalys sudarė užsakymą-sutartį kroviniui pervežti;
2006 m. rugpjūčio 3 d. dalis krovinio, kurio vertė 271 650 JAV dolerių, buvo
pavogta; už pervežimą su ieškovu neatsiskaityta; ieškovo draudikas,
vadovaudamasis Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011
14.1.12.3 punktu atsisakė atlyginti nuostolius, nes buvo pervežama brangi
elektroninė įranga, kurios 1 kg vertė viršijo 8,33 JAV dolerio. Kolegija
nurodė, kad ieškovo vairuotojas, 14 val. paėmęs krovinį Tilburge ir vykdamas krautis
tarpinio krovinio į Mastrichtą, sustojo poilsiui netoli degalinės esančioje
nesaugomoje aikštelėje. Kolegija sutiko su ieškovo teiginiu, kad vairuotojas
privalėjo sustoti poilsiui, tačiau sprendė, jog vairuotojas nesiėmė priemonių
išsiaiškinti krovinio gabenimo maršruto, galimybės poilsiui likti pakrovimo
aikštelėje ar netoli jos. Kolegija atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad vairuotojas,
14 val. pasikrovęs krovinį Tilburge, į stovėjimo aikštelę už 100 km nuo pasikrovimo
vietos atvyko tik apie 19 val. ir nenurodė policijos pareigūnams, kaip
išnaudojo visą vairavimo laiką, todėl sprendė, jog nesaugomos aikštelės
pasirinkimą lėmė skubėjimas sustoti poilsiui, dalį važiavimo laiko išnaudojus
asmeniniams tikslams. Kolegija nenustatė, kad vairuotojas, veždamas tentu
dengtą krovinį ir sustojęs nesaugomoje aikštelėje, būtų ėmęsis priemonių
kroviniui apsaugoti, nes ši teritorija nesaugoma ir filmuojama tik degalinės
teritorija, o vairuotojo miegojimas vilkike, nesant papildomų apsaugos
priemonių, negali užtikrinti krovinio saugumo. Tokius vežėjo agento veiksmus
kolegija laikė dideliu neatsargumu, prilyginamu tyčiai. Kolegija sutiko su pirmosios
instancijos teismas išvada, kad dėl krovinio vagystės ieškovas privalo
atlyginti dalį nuostolių. Ieškovo teiginį, kad užsakovas nenurodė krovinio
vertės, jo pobūdžio, nedavė papildomų nurodymų dėl sustojimų ir dėl to
prisiėmė riziką dėl galimos žalos atsiradimo, kolegija atmetė, nurodydama, jog
pervežimą vykdė ieškovas, kuris ir buvo atsakingas už krovinio pristatymą, jo
saugumą, priemonių įsipareigojimui įvykdyti parinkimą. Kolegijos nuomone,
ieškovas privalėjo domėtis, kokios vertės bus krovinys, reikalauti iš atsakovo sutartyje-užsakyme
nurodyti jo vertę ir pasirūpinti papildomu krovinio draudimu. Kolegija
pažymėjo, kad, priimant krovinį, ieškovo vairuotojui tapo žinoma ši aplinkybė –
važtaraštyje buvo nurodyta, koks krovinys ir kokia jo vertė. Dėl to ieškovas privalėjo
išsiaiškinti, ar krovinio netekimo atveju nuostoliai bus kompensuojami, o
paaiškėjus, kad draudimas nuostolių neatlygins, turėjo teisę atsisakyti
sutarties ir informuoti užsakovą dėl turimo draudimo negaliojimo. Kolegija
vertino kritiškai teiginį, kad draudimu privalėjo rūpintis ir atsakovas, nes už
krovinio saugumą yra atsakinga jį pervežanti įmonė. Aplinkybė, kad atsakovas,
pateikdamas užsakymą brangiam kroviniui vežti, pasirinko mašiną su tentu ir
nenurodė specialių krovinio vežimo sąlygų, kolegijos nuomone, neatleidžia
krovinio vežėjo nuo pareigos būti rūpestingam.
Kadangi krovinys
buvo pavogtas esant dideliam vežėjo neatsargumui, kuris gali būti vertinamas
kaip tyčiniai veiksmai, kolegija sutiko su teismo nuomone reikalavimui dėl
žalos atlyginimo taikyti prailgintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris
skaičiuotinas nuo krovinio pristatymo dienos. Krovinį ieškovas pristatė 2006 m.
rugpjūčio 21 d., todėl 2008 m. gegužės 21 d. priešieškinis paduotas nepraleidus
ieškinio senaties termino.
Kolegija rėmėsi Kreditoriaus
reikalavimo perleidimo 2008 m. gegužės 23 d. sutartimi, kuria Microtech
International S.A. perleido atsakovui reikalavimą dėl prarasto krovinio ir
kurios ieškovas nėra nuginčijęs, todėl atmetė ieškovo argumentą, jog atsakovas
neturi reikalavimo teisės į nuostolių atlyginimą. Kolegija sutiko su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad iš vilkiko pavogus 6 paletes krovinio, kurio
vertė 2446 kg, atlygintina prarasto krovinio vertė yra 82 114,97 Lt, kurie
pagrįstai priteisti iš ieškovės.
Kadangi
konstatuota, kad ieškovas savo įsipareigojimo saugiai pristatyti krovinį
neįvykdė, dėl krovinio vagystės patirta didelė žala, iš ieškovo priteistina
tik dalis jos, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad
priteisti turėtas pervežimo išlaidas ieškovui nėra pagrindo. Be to, kolegijos
nuomone, atlyginimo priteisimas už pervežimą, esant dideliems nuostoliams,
prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašo panaikinti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d.
sprendimą, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. gruodžio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti,
o priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) dėl vežėjo
civilinę atsakomybę už prarastą krovinį reglamentuojančių CMR konvencijos
nuostatų aiškinimo ir taikymo. Teismai, pripažindami ieškovo vairuotojo
veiksmus dideliu neatsargumu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje A. D. v. M.
D., bylos Nr. 3K-3-326/2009; 2002 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB
,,Kemi“ v. M. N. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-448/2002; kt.).
Kasatorius teigia, kad nurodomose kasacinio teismo nutartyse vežėjo veiksmai
pripažįstami dideliu neatsargumu atžvelgiant į tai, jog nebuvo imtasi nuo
vežėjo valios priklausančių veiksmų išvengti krovinio praradimo. Tuo tarpu
šioje byloje kasatoriaus vežėjas buvo visiškai dėmesingas ir rūpestingas ir
pasirinko visus saugumo reikalavimus atitinkančią aikštelę. Kasatorius nurodo,
kad teismai turėjo įvertinti visas aplinkybes, nulėmusias krovinio praradimo
neišvengiamumą: vairuotojo darbo laiko režimą – vairuotojas negalėjo toliau
tęsti kelionės; baiginėjosi sandėlio, kuriame turėjo pasikrauti, darbo laikas;
sandėlių teritorijose transporto priemonės nepriimamos stovėti, vairuotojai
vengia stovėti miestuose, nes krovinio išsaugojimo rizika yra daug didesnė;
vairuotojas pagal esamas aplinkybes pasirinko tam pritaikytą stovėjimo aikštelę,
kurios saugumo kriterijai atitinka visų kitų stovėjimo aikštelių Europos Sąjungoje
kriterijus.
Be to, teismai
sprendė, kad tik ieškovas yra atsakingas už krovinio praradimą, net neįvertinę
aplinkybės, kad krovinį užsakęs atsakovas taip pat buvo neatidus ir
nerūpestingas ir sudarė sąlygas nuostoliams atsirasti. CMR konvencijos 17
straipsnio 2 dalyje nustatytas vežėjo atsakomybės ribojimas, kai krovinio
praradimą lėmė kroviniu disponuojančio asmens veiksmai ar aplinkybės, kurių
vežėjas negalėjo išvengti. Kasatorius teigia, kad atsakovo (užsakovo) veiksmai
sudarė ypatingos rizikos aplinkybes, kurios ir lėmė krovinio praradimą, t. y.
atsakovas, užsiimantis pervežimų veikla, kaip šios srities profesionalas
privalėjo pats imtis priemonių, kurios užkirstų kelią nuostoliams atsirasti.
Kasatoriaus nuomone, atsakovas elgėsi nerūpestingai ir sudarė prielaidas
krovinio vagystei, t. y. atsakovas, žinodamas, kad bus gabenamas itin didelės
vertės krovinys, užsakė tentu dengtą priekabą, iš kurios krovinys galėjo būti
lengviau pavagiamas; nei užsakyme, nei kitu būdu neinformavo ieškovo apie tai,
kad bus gabenama itin brangi elektroninė įranga ir apie tai sužinojo tik
vairuotojas, gavęs važtaraštį. Kasatoriaus nuomone, atsakomybė už sutarties
sąlygų neatskleidimą turi tekti atsakovui. Taip pat kasatorius pažymi, kad nors
atsakovas žinojo apie krovinio vertę, tačiau krovinys buvo gabenamas įprasta
tvarka, nes atsakovas nedavė jokių nurodymų, susijusių su gabenamo krovinio
saugumu. Kasatorius teigia, kad neteisingai išanalizavus atsakovo veiksmus ir
jų įtaką krovinio praradimui, buvo pažeistos CK 6.259 straipsnio nuostatos;
2) dėl teisės
normų, reglamentuojančių teisę į žalos atlyginimą, taikymo ir aiškinimo. Kasatorius
teigia, kad žalos atlyginimas (vagystės metu pavogto krovinio vertė) buvo
priteista asmeniui, kuris nebuvo krovinio savininkas ir juolab nepatyrė kokių
nors turtinių nuostolių (t. y. neatlygino savininkui krovinio vertės ir
neįgijo teisės į žalos atlyginimą). Esant vežimo teisiniams santykiams
gabenamo krovinio vagystės atveju krovinio savininkas (tiek siuntėjas, tiek
gavėjas, tiek kitas asmuo, kuriam priklauso pavogtas krovinys ir kuris dėl to
patyrė nuostolių) turi teisę į žalos atlyginimą. Tokį ieškinį galėtų pareikšti
ir vežimo sutartį su vežėju sudaręs asmuo, kuris atlygino nuostolius ir įgijo
regreso teisę. Kasatorius teigia, kad atsakovas nepatenka nė į vieną iš šių
kategorijų. Kasatorius pažymi, kad atsakovas savo reikalavimą grindė 2008 m.
gegužės 23 d. kreditoriaus reikalavimo perleidimo sutartimi, kuria krovinio
gavėjas, neva prekes įgijęs iš siuntėjo, savo reikalavimo teisę į žalos
atlyginimą perleido atsakovui. Toks perleidimas, kasatoriaus nuomone,
neatitinka CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes dėl tokio perleidimo buvo
pažeistos kasatoriaus teisės, praradus galimybę reikšti atsakovui atsikirtimus
dėl krovinio vertės, kuriuos būtų galima reikšti žalą patyrusiam asmeniui, nes
atsakovas, nebūdamas krovinio savininkas, negali pateikti duomenų apie tikrąją
krovinio vertę, taip pat krovinio perleidimo sutarties, paaiškinti su krovinio
perleidimu susijusių aplinkybių. Taip pat kastorus nurodo, kad sudaryta
reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias CK normas
(CK 2.137 straipsnis). Ši sutartis negalioja, nes asmuo (S. V.), pasirašęs
reikalavimo perleidimo sutartį, neturi teisės jos pasirašyti. Šis asmuo veikia
pagal 2007 m. gruodžio 17 d. įgaliojimą, kuris suteikia teisę veikti ir
sudaryti sandorius tik Rusijos Federacijoje. Reikalavimo teisių perleidimo
sutartis sudaryta Vilniuje. Dėl to laikytina, kad sutartis sudaryta asmens,
neturinčio teisės veikti konkrečioje teritorijoje, ir todėl pripažintina
negaliojančia. Be to, reikalavimą perleido krovinio gavėjas bendrovė Microtech International
S. A., tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad tuo metu, kai buvo
pavogtas krovinys, ši bendrovė buvo krovinio savininkė ir vagystės metu patyrė
turtinės žalos. Kasatorius pažymi, kad teismai vadovavosi įrodymu su trūkumu,
t. y. teismai laikė nepasirašytą ir parašais nepatvirtintą Microtech
International S. A mokėjimo nurodymą tinkamu įrodymu;
3) dėl CMR
konvencijos nuostatų, reglamentuojančių teisę į atlyginimą už krovinio vežimą,
aiškinimo ir taikymo. CMR konvencijos nuostatose numatoma krovinio
praradimo atveju kompensuoti vežėjui visą užmokestį, muitų rinkliavas ir
mokesčius bei kitas su krovinio vežimu susijusias išlaidas, jei prarastas visas
krovinys, ir proporcingai nuostoliui dydžiui, praradus dalį krovinio. Tokia
pat nuostata nurodoma ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Artūro transportas“, UAB
„PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-165/2009).
Kasatorius teigia, kad po to, kai buvo prarasta dalis krovinio, atsakovas
nurodė kasatoriaus vairuotojui paimti naują krovinį ir vykti sutartyje
nustatytu maršrutu. Ieškovas įvykdė šį nurodymą ir visą krovinį pristatė į
iškrovimo vietą Rusijoje, taigi sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė.
Dėl to atsakovas privalo sumokėti sutartyje nustatytą sumą, proporcingą
pristatyto krovinio vertei. Kasatoriaus nuomone, jam pristačius visą krovinį,
atsakovui atsirado pareiga sumokėti visą krovinio vežimo atlyginimą ir su tuo
susijusias išlaidas. Teismų pozicija šiuo atveju neatitinka CMR konvencijos 23
straipsnio 4 dalies nuostatos ir teismų praktikos.
Atsiliepime į kasacinį
skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą
bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1) dėl vežėjo
civilinę atsakomybę už prarastą krovinį reglamentuojančių CMR konvencijos
nuostatų aiškinimo ir taikymo. Atsakovas teigia, kad kasatorius iš esmės kelia
įrodymų vertinimo klausimą, be to naujai nurodo ar interpretuoja tam tikras
faktines bylos aplinkybes (pvz., dėl vairuotojo galimybės pasirinkti aikštelę,
kuri yra įtraukta į Europos Transporto Ministrų konferencijos kartu su
Tarptautine kelių transporto sąjunga parengtą rekomenduotinų aikštelių sąrašą,
atsakovo pareigos nurodyti krovinio vertę, užsakyti tinkamos rūšies priekabą ir
pan.);
2) dėl teisės
normų, reglamentuojančių teisę į žalos atlyginimą, taikymo ir aiškinimo. Atsakovas
teigia, kad tokiu atveju, kai sutartį su vežėju sudarė ekspeditorius, kuris
nuostolių dėl krovinio praradimo tiesiogiai nepatyrė, ekspeditorius gali
reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, jei reikalavimas yra perleistas, arba
krovinio savininkas davė tokį pavedimą. Byloje esanti reikalavimo perleidimo
sutartis atitinka šias sąlygas. Atsakovas taip pat teigia, kad kasatorius
neginčijo reikalavimo perleidimo sutarties, todėl šis klausimas nesvarstytinas
kasacinės instancijos teisme. Be to, perleidimo sutarties negaliojimas ab
initio nebuvo nurodytas apeliaciniame skunde, todėl negali būti ir
kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo objektas;
3) dėl CMR
konvencijos nuostatų, reglamentuojančių teisę į atlyginimą už krovinio vežimą,
aiškinimo ir taikymo. Teismai, darydami išvadą dėl kasatoriaus teisės į
krovinio vežimo išlaidų atlyginimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartyje šioje byloje esančiais išaiškinimais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai
2010 m. lapkričio
10 d. šalys pateikė kasaciniam teismui pareiškimą dėl bylos užbaigimo taikos
sutartimi ir pridėjo rašytinį 2010 m. lapkričio 10 d. taikos sutarties tekstą.
Jie prašo patvirtinti jų sudarytą taikos sutartį ir civilinę bylą nutraukti.
CPK 140
straipsnio 3 dalyje įtvirtinta šalių teisė bet kurioje proceso stadijoje baigti
bylą taikos sutartimi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių pareiškimas baigti
bylą taikos sutartimi pareikštas įstatymo nustatyta tvarka, nėra pagrindo
pripažinti, jog pateiktas pareiškimas prieštarauja įstatymams ar pažeidžia
kasatoriaus arba kitų asmenų teises bei interesus. Iš pareiškimo baigti bylą
taikos sutartimi ir pridėtos taikos sutarties sąlygų turinio matyti, kad šalims
žinomi teisiniai šių veiksmų padariniai (CPK 140 straipsnio 3 dalis, 340
straipsnio 5 dalis). Dėl to šalių pateikta taikos sutartis patvirtintina,
civilinė byla nutrauktina ir naikintini pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismų procesiniai sprendimai (CPK 340 straipsnio 5 dalis).
Pagal taikos
sutarties sąlygas ieškovas įsipareigoja sumokėti visas byloje esančias teismo
išlaidas, susijusias su procesiniu dokumentų įteikimu. Pagal bylos duomenis,
pirmosios instancijos teisme patirta 131,50 Lt, apeliacinės instancijos teisme
– 5 Lt, kasacinės instancijos teisme – 40,83 Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu, todėl, vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies
3 punktu, iš ieškovo priteistina 177,33 Lt šių išlaidų.
Šalys taikos
sutartimi prašo, patvirtinus taikos sutartį, grąžinti joms 75 proc. byloje
sumokėto žyminio mokesčio. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas sumokėjo 6480,19
Lt, o atsakovas – 8755,85 Lt žyminio mokesčio. CPK 87 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad šalims, sudarius taikos sutartį, grąžinama 75 proc. sumokėto
žyminio mokesčio sumos, todėl ieškovui grąžintina 4860,14 Lt, o atsakovui – 6566,89
Lt sumokėto žyminio mokesčio.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 87 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 293 straipsnio 5
punktu, 294 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kupiškio rajono
apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. nutartį panaikinti.
Patvirtinti
šalių sudarytą taikos sutartį tokiomis sąlygomis:
,,1.
Šalys viena kitos atžvilgiu atsisako visų ieškinio ir priešieškinio
reikalavimų.
2.
Ieškovas UAB „MS Transport“ įsipareigoja ne vėliau kaip per 30 kalendorinių
dienų nuo taikos sutarties patvirtinimo sumokėti atsakovui UAB „Nodora“
pervedant į banko atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT 277300010040870132 atsakovo
bylinėjimosi išlaidų sumą – 28 162,29 Lt (dvidešimt aštuonis tūkstančius vieną šimtą
šešiasdešimt du litus 29 ct). Šalys susitaria, kad į šią atlygintinų išlaidų
sumą įtraukta ir 1000 (vieno tūkstančio) Lt suma, atsakovo sumokėta antstoliui
Dainiui Šidlauskui už šioje byloje išduoto vykdomojo rašto vykdymo veiksmus.
Ieškovas už kiekvieną pradelstą dieną apmokėti šiame punkte nurodytą sumą
privalo sumokėti atsakovui 0,1 (vienos dešimtosios) dydžio delspinigius nuo
neapmokėtos sumos iki visiško įsipareigojimo įvykdymo.
3.
Ieškovas UAB „MS Transport“ įsipareigoja sumokėti visas byloje esančias teismo
pašto išlaidas.
4.
Šalys pareiškia, kad viena kitai neturi daugiau pretenzijų ir reikalavimų,
susijusių su šia byla, ir jų daugiau nebeturės, išskyrus atsakovo teisę gauti
iš ieškovo taikos sutartyje sutartą pinigų sumą nustatyta tvarka.
5. Ieškovas
atsisako atsakovo atžvilgiu bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas atsisako ieškovo
atžvilgiu bet kokių bylinėjimosi išlaidų, išskyrus nurodytas taikos sutarties 2
punkte.
6.
Šalys pareiškia, kad joms yra žinomos ir išaiškintos taikos sutarties sudarymo
ir civilinės bylos nutraukimo tvarka ir padariniai, nustatyti CPK 137
straipsnio 2 dalies 4 punkte.
7.
Sutarčiai taikytina Lietuvos Respublikos teisė.
8.
Sutartis įsigalioja po to, kai ją patvirtina šalių įgalioti atstovai savo
parašais ir (ar) įmonių antspaudais bei patvirtina teismas“.
Civilinę bylą
nutraukti.
Grąžinti UAB
,,MS transport“ (j. a. k. 153647128) 4860,14 Lt (keturis tūkstančius aštuonis
šimtus šešiasdešimt litus 14 ct), o UAB ,,Nodora“ (j. a. k. 164819732) 6566,89 Lt
(šešis tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt šešis litus 89 ct) jų sumokėto
žyminio mokesčio.
Priteisti iš ieškovo
UAB „MS Transport“ (j. a. k. 15367128) į valstybės biudžetą 177,33 Lt (vieną
šimtą septyniasdešimt septynis litus 33 ct) išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė
Algis
Norkūnas
Vincas
Verseckas