Administracinė byla Nr. A-1231-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02430-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtines žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. sausio 27 d. atskirais laikotarpiais kalėjo Lukiškių TI-K. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nuolat pažeidžiamos galiojančių teisės aktų nuostatos, nes kameros yra perpildytos. Tvirtino, kad kalint perpildytose kamerose buvo pažeistos jo teisės bei teisės aktų nuostatos. Pareiškėjas paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose nėra laisvo ploto, viską užima gultas, stalas, spintelės, kriauklė ir atviras tualetas. Kamerose drėgna ir šalta. Dėl šių Lukiškių TI-K veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, prarado artimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali buti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Susidarius tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pabrėžė, kad remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolat yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų. Siekiant palaikyti švarą kamerose, yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba", kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pareiškėjo skunde nurodytus argumentus laikė abstrakčiais, ? reiškiamus nusiskundimus bendro pobūdžio bei nekonkrečiais. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali buti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo A. Č. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 546 Eur kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai (toliau – ir Higienos norma). Pagal Higienos normos 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" (toliau – ir Įsakymas), pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali buti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas nustatė, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. pareiškėjas 78 dienas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, ? vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m, t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas sprendė, kad 78 dienas pareiškėjui kalint sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, tačiau neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (78 dienas), taip pat atsižvelgęs į Lietuvos ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 546 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, kad jų mastas būtų itin didelis, todėl priteistiną 546 Eur sumą vertino kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. Č. prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą visiškai patenkinant jo skundą – priteisiant 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja areštinėse kalinčiam asmeniui teisę į 5 kv. m kameros ploto, todėl Higienos normos prieštarauja Konstitucijai ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija). Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K visos kameros yra 7 kv. m, kamerose yra drėgna, kaupiasi pelėsis, dėl pastatui taikomos apsaugos, negalima padidinti langų, įrengti papildomos ventiliacijos, tualetų ir kanalizacijos. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nesudaromos sąlygos, nepažeidžiančios Konvencijos. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K tualetai yra atviri ir prie pat kameros durų, todėl tualete esantys asmenys gali būti stebimi pareigūnų ir pareigūnių, ? tai žemina orumą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad galimybę pasinaudoti dušu turėjo tik kartą per savaitę. Pareiškėjas vadovaujasi Europos įkalinimo įstaigų įstatymu, kuris, pareiškėjo teigimu, numato, jog sergantys ir infekuoti nuteistieji laikomi atskirai, tačiau tokia praktika Lietuvoje nėra taikoma. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad nei Lukiškių TI-K, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovai jo neinformavo apie turimas teises bei teisių pažeidimus, nors tokią pareigą turėjo. Pareiškėjas nurodo, kad negali buti taikoma ieškinio senatis, nes atsakovas pažeidė Konvencijos 2– 3 straipsnių nuostatas. Pareiškėjas nurodo, kad turi būti vadovaujamasi ne tik Lietuvos, bet ir Europos teisės normomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikiami argumentai, nurodyti atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisdamas 546 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jo kalinimo sąlygų ir prašo priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas pasisakė dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. Iš esmės ginčijamame Vilniaus apygardos administraciniame teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendime yra vertinamos pareiškėjo 2015 m. balandžio 28 d. skunde nurodomos aplinkybės dėl teisės aktų reikalavimus atitinkančios minimalios ploto ribos užtikrinimo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 78 dienas buvo laikomas kamerose, kai vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m., t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodytos minimalios ploto ribos. Vadovaudamasis šiuo pagrindu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ir tokiais savo veiksmais pareiškėjui sukėlė neigiamus padarinius. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad teismas minėtame sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo 2015 m. balandžio 28 d. skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkamomis sąlygomis kameroje Nr. 218.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas minėto skundo reikalavimą, atlyginti 5 000 Eur neturtinę žalą, grindžia nurodydamas kelis faktinius skundo pagrindus – aplinkybes dėl per mažo kamerose vienam asmeniui tenkančio ploto bei aplinkybes dėl netinkamos oro drėgmės ir temperatūros kameroje Nr. 218. Iš atsakovo pateiktų, byloje esančių, duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 84, 240, 91, 76, 112A, 216, 228, 218, tačiau atsakovo pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose yra įvertintos tik keturios kameros iš aštuonių, kuriuose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas, t. y. kamera Nr. 84, 112A, 216 ir 228 (b. l. 15–33). Byloje taip pat nėra duomenų ir apie pareiškėjo konkrečiai įvardintą kamerą Nr. 218, kurioje pareiškėjas buvo laikomas pakankamai ilgą laiko tarpą (nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. balandžio 25 d.).

Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007; 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.)

Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus pareiškėjo, kaip įkalinimo įstaigoje esančio asmens padėtį, t. y. jam kylančius sunkumus rinkti ir pateikti įrodymus, būtina atsižvelgti į įrodinėjimo specifiką tokio pobūdžio bylose. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). Šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo, nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (žr., pvz., 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). EŽTT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kaltinimai netinkamu elgesiu turi būti pagrįsti tinkamais įrodymais. Įrodinėjimo prasme tokio pobūdžio bylose, pirmiausia, remiamasi nacionaliniais įrodinėjimo standartais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apibendrindamas formuojamą praktiką, yra nurodęs, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (žr., pvz., 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Taigi, pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Šiuo nagrinėjamu atveju, nors ir pareiškėjas 2015 m. balandžio 28 d. skunde apsiribojo lakonišku pasisakymu apie kameroje esančias netinkamas sąlygas, tačiau aiškiai ir tiksliai identifikavo kamerą, nurodydamas jos numerį, detalizavo buvimo vietą (kamera esanti rūsyje), įvardijo galimus pažeidimus (šaltis ir drėgmė). Minėtos aplinkybės yra svarbios sprendžiant Lukiškių TI-K veiksmų atitikimą teisės aktų reikalavimais teisėtumo klausimą, todėl į jas turi būti atsižvelgta.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog teismas administraciniame procese turi būti aktyvus. Tai matyti iš proceso teisės normų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme, ypač iš tų, kurios numato administracinio teismo įgaliojimus renkant, tiriant ir vertinant įrodymus (ABTĮ 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 81 straipsnis numato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo būti aktyvūs. Nagrinėdamas bylą, teismas turi aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus bei nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Prireikus teismas gali pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomų įrodymų, šių asmenų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 str. 4 d.). Taigi, atsižvelgiant į minėtas nuostatas bei siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, teismas turi būti pakankami aktyvus ir privalo pasisakyti dėl kiekvieno asmens argumento bei įrodymo, kurie objektyviai vertinant, gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino dalies pareiškėjo skundo faktinio pagrindo, nurodomų aplinkybių, nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad su jomis pareiškėjas siejo prašomą priteisti žalą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tik įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, nustačius ar paneigus atsakovo neteisėtus veiksmus, galima spręsti apie pareiškėjo realiai patirtą neturtinę žalą ir vertinti jos dydį.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                  Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                                Irmantas Jarukaitis

                                                                                                                Skirgailė Žalimienė