Administracinė byla Nr. AS-920-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02801-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2; 63.3.8

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Č. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. M. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas K. Č. 2016 m. liepos 5 d. išsiuntė teismui skundą, prašydmas
1) panaikinti Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą
Nr. 27-6777 dėl nuosavybės teisės E. Č. į 4,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), atkūrimo; 2) panaikinti Rokiškio 2-jo notarų biuro 2012 m. spalio 11 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą V. M. į 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į paveldimą buvusio žemės savininko pareiškėjo tėvo K. Č. iki nacionalizacijos valdyto 9 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį – 4,5 ha; 4) pareiškėjui iš NŽT priteisti 6 000 Eur turtinei žalai atlyginti. K. Č. taip pat prašė atnaujinti terminą Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimui apskųsti.

Pareiškėjo skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo jam keliamų reikalavimų, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 20 d. nutartimi K. Č. buvo nustatytas terminas iki 2016 m. rugpjūčio 16 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. patikslinti skundo pagrindą ir išsamiai paaiškinti, dėl kokių konkrečių NŽT veiksmų, kada ir kokia konkreti turtinė žala jam kilo; pateikti turtinės žalos apskaičiavimą ir šią žalą pagrindžiančius įrodymus; patikslinti bylos šalis; nurodyti pageidavimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

2016 m. rugpjūčio 8 d. teisme buvo gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriame jis patikslino reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi K. Č. skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus.

K. Č. skundžiamas Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimas priimtas daugiau nei prieš 20 metų. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad negali būti atnaujintas terminas skundui dėl šio sprendimo panaikinimo paduoti, todėl skundo dalį atsisakė priimti. Teismas pažymėjo, kad atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą dėl Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimo panaikinimo, išvestinius skundo reikalavimus panaikinti Rokiškio 2-jo notarų biuro 2012 m. spalio 11 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą bei įpareigoti NŽT priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į jo tėvo iki nacionalizacijos valdyto 9 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį – 4,5 ha taip pat turi būti atsisakyta priimti.

Teismas pažymėjo, kad nors K. Č. nustatytu terminu pašalino skundo trūkumus, susijusius su skundo reikalavimu dėl turtinės žalos atlyginimo, tačiau pastarąjį reikalavimą taip pat turi būti atsisakoma priimti. Turtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildino iš, jo nuomone, nepagrįstai neatkurtų teisių į dalį tėvų žemės. Už nuosavybės teisių atkūrimą K. Č. nurodytoje teritorijoje yra atsakingas NŽT Rokiškio skyrius, todėl Lietuvos valstybės atstovas šiuo atveju turėtų būti būtent minėtas NŽT teritorinis padalinys. Atsižvelgęs į tai, kad Rokiškis pagal teritorinį teismingumą priklauso Panevėžio apygardos administracinio teismo teritorijai, pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo skundo reikalavimą atsisakė priimti remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

III.

Pareiškėjas K. Č. pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriame prašo jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, ignoruodamas jo prašymą dėl sprendimo apskundimo termino atnaujinimo, iš esmės pripažino, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir jos teritorinis skyrius neprivalo vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo. Mano, kad jo 2016 m. liepos 6 d prašymas „Dėl Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 27-6777 apskundimo termino atnaujinimo“ turi būti išnagrinėtas.

Teigia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio
1 punkto nuostata, jog terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, nagrinėjamu atveju negali būti taikoma. Lietuvos Respublikos 2016 m. birželio 2 d. įstatyme Nr. XII-2399 8 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimas“ 1 punkte nurodyta, kad administracinių bylų pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo galiojusia tvarka. Pažymi, kad pirmasis K. Č. skundas administraciniam teismui buvo paduotas 2012 m. lapkričio 24 d. Tuo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijoje nebuvo nuostatos, kad terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo praėjo daugiau kaip dešimt metų. Taigi, nuostata, kad Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimo apskundimo terminas negali būti atnaujintas, yra nepagrįsta.

Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje neteisingai nurodoma, kad K. Č. skundžia Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą
Nr. 27-6777. Šis sprendimas yra ne pirminis, o antrinis, išvestinis, atsiradęs dėl ankstesnių valstybės institucijų veiksmų. Šių institucijų veiksmų neteisingumą 2015 m. gruodžio 17 d. rašte
Nr. 1SS-3568-(7.5) pripažino Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimas turi būti panaikintas, kadangi jo nepanaikinus, nebus galima tenkinti kitų skundo reikalavimų: panaikinti Rokiškio 2-jo notaro biuro V. M. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo ir įpareigoti NŽT priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės pareiškėjui į 4,5 ha žemės atkūrimo.

K. Č. nesutinka, kad teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu, gali atsisakyti priimti skundą, jeigu byla pateikta Vilniaus, o ne Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Teigia, kad atsakovas yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kurios buveinė yra Vilniuje. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. dėl K. Č. skundų priėmė penkias nutartis, todėl nebūtų tikslinga pareiškėjo skundo, pateikto šioje administracinėje byloje, nagrinėjimą perduoti Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Galutinė instancija dėl administracinių bylų priskyrimo kitiems administraciniams teismams yra Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo yra neteisėtas. Mano, kad nėra teisinga asmeniui pašalinus skundo trūkumus, nustatyti naujus trūkumus ir net nepareikalavus jų pašalinti, skundą atmesti. Pareiškėjo nuomone, tokie teisėjos veiksmai kelia abejones dėl jos nešališkumo ir iš jo atima galimybę ginti savo teises pirmosios instancijos teisme.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. prašo K. Č. atskirojo skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina ginčo žemės sklypo suformavimo, jo valdymo bei nuosavybės teisių atkūrimo į šį žemės sklypą aplinkybes bei pažymi, kad nėra jokio pagrindo panaikinti Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. vasario 19 d. sprendimo Nr.27-6777 dėl nuosavybės teisių E. Č. atkūrimo į 4,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) V. M. nuomone, taip pat nėra pagrindo panaikinti Rokiškio rajono 2-ojo notarų biuro 2012 m. spalio 11 d. jai išduoto paveldėjimo teisės liudijimo į 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi motinos E. Č. žemę ji su pareiškėju paveldėjo lygiomis dalimis. Pažymi, kad 2003 m. pradėtas žemės nuosavybės atkūrimas iki 2012 m. tęsėsi dėl K. Č. savanaudiškumo, abejingumo ir nesirūpinimo nuosavybės teisių atkūrimu. Kai nuosavybės teisės buvo atkurtos, pareiškėjas susirinko reikiamus dokumentus ir pradėjo rašyti skundus teismams. Jis savo motinos nelankė ir nesidomėjo jos sveikata.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo
2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo
2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas K. Č. skundą atsisakė priimti dviem pagrindais – dėl praleisto termino skundui pateikti bei dėl to, kad skundo dalies dėl turtinės žalos atlyginimo nagrinėjimas nėra priskirtas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Taigi, įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Iki tol galioję teisės aktai nenumatė konkretaus procesinio termino, kuriam pasibaigus asmuo nebegalėtų ginčyti teisės akto ar veiksmo ir paliko tokius klausimus spręsti bylą nagrinėjančio teismo nuožiūra. Tačiau teismai, spręsdami skundo padavimo terminų atnaujinimo klausimus, ir iki tol atsižvelgdavo į skundu (prašymu) ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyrą.

Nustatyta, kad pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi su 2016 m. liepos 6 d. skundu, prašydamas, be kita ko, panaikinti Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777, t. y. pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl akto, kuris buvo priimti daugiau kaip prieš dešimt metų. Kadangi K. Č. skundo priėmimo klausimas buvo sprendžiamas 2016 m. liepos 20 d. bei 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutartyse, pirmosios instancijos teismas teisėtai vadovavosi nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojusia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija. Pažymėtina, kad administracinės bylos procesas buvo pradėtas pateikus skundą teismui šioje administracinėje byloje. Aplinkybė, kad pirmąjį skundą administraciniam teismui pareiškėjas pateikė 2012 m. lapkričio 24 d., nesudaro pagrindo išvadai, kad ir jo 2016 m. liepos 6 d. skundo priėmimas klausimas turi būti sprendžiamas remiantis tuo metu galiojusia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija.

K. Č. nenurodė ir byloje nenustatyta aplinkybių, kurioms esant galėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis netaikyti naikinamojo dešimties metų termino ir spręsti klausimą dėl termino atnaujinimo. Byloje konstatavus aplinkybių, atitinkančių naikinamojo termino pasibaigimui, visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino minėtą pareiškėjo reikalavimą, neatnaujindamas termino jam pateikti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kiti pareiškėjo reikalavimai susiję su Rokiškio 2-jo notarų biuro 2012 m. spalio 11 d. V. M. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo į 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), panaikinimo ir atsakovo įpareigojimu priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į paveldimą buvusio žemės savininko iki nacionalizacijos valdyto 9 ha žemės sklypo dalį – 4,5 ha laikytini išvestiniais iš pirmojo reikalavimo, todėl neatnaujinus termino skundui dėl pirminių reikalavimų paduoti, pagrįstai nebuvo priimti ir kiti du nurodyti reikalavimai.

K. Č. taip pat prašė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė. Atkreiptinas dėmesys, kad kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, jai bylose atstovauja valstybės institucijos, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundas paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė, – tam administraciniam teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bylose dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo pareiškėjo pasirinkimu skundas (prašymas) administraciniam teismui gali būti paduodamas pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles arba pagal pareiškėjo gyvenamąją (buveinės) vietą.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, už nuosavybės teisių atkūrimą K. Č. nurodytoje teritorijoje yra atsakingas NŽT Rokiškio skyrius, todėl jis ir turi būti laikomas atsakovo Lietuvos valstybės atstovu. NŽT Rokiškio skyrius yra adresu: Respublikos g. 94, Rokiškis, taigi patenka į Rokiškio rajono apylinkės teismo veiklos teritoriją. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublik?s prokuratūros reformavimo įstatymo 6 straipsnį, Rokiškio rajono apylinkės teismo veiklos teritoriją apima Panevėžio apygardos administracinis teismas. Kadangi pagal reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atsakovu yra Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT Rokiškio skyriaus, pareiškėjo skundas turi būti paduodamas ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o Panevėžio apygardos administraciniam teismui.

Nepaisant atsakovo atstovo buveinės, skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui galėtų būti paduodamas padarius išvadą, kad šiame mieste yra K. Č. gyvenamoji vieta. Ant skundo bei voko, kuriame buvo siųstas skundas teismui, nurodyta, kad pareiškėjas gyvena adresu: (duomenys neskelbtini), todėl nėra ir kitos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos sąlygos, kuriai esant K. Č. galėtų pasirinkti, jog jo skundas būtų nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 31 straipsnio 1 bei 2 dalimis, pareiškėjo skundo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei yra priskirtinas Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Aplinkybė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama daugiau K. Č. skundų, nesudaro pagrindo jo skundo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kadangi teisės aktai bylų priskirtinumo konkrečiam teismui su aplinkybe, kad kitos asmens bylos yra nagrinėjamos tame pačiame teisme, nesieja. Administracinės bylos nepriskirtinumas konkrečiam teismui yra pagrindas skundą atsisakyti priimti; tai nėra skundo trūkumas, kurį būtų galima pašalinti. Pareiškėjui netinkamai suformulavus reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, jam buvo išaiškinta teisė šį reikalavimą patikslinti, o paaiškėjus, kad bylos dėl šio reikalavimo nagrinėjimas nėra priskirtas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, šį K. Č. skundo reikalavimą buvo pagrįstai atsisakyta priimti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. Č. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.