Administracinė byla Nr. A-2074-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01203-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.2.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. L. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. L. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas R. L. individuali įmonė (toliau – ir Įmonė, pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Alytaus skyrius, atsakovas) 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. D50-1132 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2015 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (9.8) I-4090.

Pareiškėja paaiškino, kad 2015 m. gegužės 7 d. gavo VSDFV Alytaus skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. D50-1132 (toliau – ir VSDFV skyriaus sprendimas Nr. D50-1132), kuriuo nuspręsta priverstine tvarka išieškoti iš Įmonės į  Valstybinio socialinio draudimo fondą (toliau – ir Fondo biudžetas) 3 153,53 Eur. 2015 m. gegužės 21 d. kreipėsi į Fondo valdybą, prašydama panaikinti VSDFV skyriaus sprendimą Nr. D50-1132. 2015 m. gegužės 29 d. pareiškėja gavo VSDFV Alytaus skyriaus raštą Nr. (7.3)R1-13512 (toliau – ir Raštas Nr. (7.3)R1-13512), kuriame pateikiama Įmonei apskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų išklotinė už 1995–2006 metus, o 2015 m. birželio 16 d. gavo VSDFV 2015 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (9.8) I-4090 (toliau – ir VSDFV sprendimas Nr. (9.8) I-4090), kuriuo Fondo valdyba atsisakė naikinti VSDFV skyriaus sprendimą Nr. D50-1132.

Nesutikdama su minėtais Fondo valdybos teritorinio skyriaus ir Fondo valdybos sprendimais pareiškėja paaiškino, kad Įmonė buvo įsteigta 1994 m. rugsėjo 22 d. ir užregistruota Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre adresu (duomenys neskelbtini), Alytus. Nuo 1998 m. pabaigos Įmonė veiklos nevykdė, tai pat nevykdė finansinių operacijų per atsiskaitomąją sąskaitą ar grynųjų pinigų operacijų per kasą. 1999 metais Įmonės savininkė R. L. išvyko gyventi į Jungtinę Karalystę. 2006 metais nusprendusi Įmonę likviduoti kreipėsi į VSDFV bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) Alytaus teritorinius skyrius, kad Įmonei būtų suteiktas likviduojamos įmonės statusas. Sumokėjus visus privalomus mokesčius ir tuo metu žinomus įsiskolinimus minėtoms institucijoms, įmonei 2006 m. birželio 28 d. buvo suteiktas likviduojamos įmonės statusas. Suteikiant likviduojamos įmonės statusą, pareiškėja informacijos apie įmonės mokestinių įpareigojimų dinamiką  iš VSDFV bei  iš VMI negavo. 2006 m. balandžio mėnesį pareiškėja deklaravo, kad išvyksta iš Lietuvos. Nuo to laiko gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje. Deklaruodama išvykimą iš Lietuvos nurodė  adresą Jungtinėje Karalystėje, kuriuo gyveno iki 2013 m. sausio 24 d., tačiau iš Lietuvos institucijų jokios informacijos apie Įmonės mokestinius įsiskolinimus

VSDFV Alytaus skyriaus Rašte Nr. (7.3)R1-13512 nurodyta, kad Įmonės įsiskolinimas Fondo biudžetui už samdomus darbuotojus yra 1 238 Eur ir jis  nustatytas vadovaujantis 1997 m. balandžio 29 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų apskaičiavimo ir naudojimo aktu (toliau – ir 1997 m. balandžio 29 d. patikrinimo  aktas)bei Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansine ataskaita F4. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ), galiojusio iki 1997 m. liepos 1 d., 38 straipsnyje įstatymų leidėjas nereglamentavo priverstinio išieškojimo senaties termino, tačiau išieškojimo senaties termino nenustatymas nesuponuoja išvados, kad įsiskolinimų priverstiniam išieškojimui ne ginčo tvarka senaties terminas apskritai netaikomas. Šiuo metu galiojančioje VSDĮ redakcijoje  įstatymų leidėjas yra nustatęs 5 metų įsiskolinimų priverstinio išieškojimo senaties terminą. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja teigė, kad Įmonės VSD įsiskolinimams, apskaičiuotiems iki 1997 m. liepos 7 d., išieškoti terminas turėtų būti 5 metai  (1997 m.+5 metai), todėl šiuo metu priverstinio išieškojimo institutas Įmonei negali būti taikomas, nes yra pasibaigęs  priverstinio išieškojimo senaties terminas.

VSDFV Alytaus skyriaus Rašte Nr. (7.3)R1-13512 nurodyto Įmonės įsiskolinimo už 2001 metus (239,80 Eur), 2002  metus (239,80 Eur) ir 2003 metus ((261,24 Eur) Įmonės savininkei auginant vaiką iki trijų metų apskaičiavimo pareiškėja paaiškino, kad Įmonės savininkė R. L. nuo 1999 metų negyveno Lietuvoje. (duomenys neskelbtini) jai gimė sūnus, todėl nuo (duomenys neskelbtini) ji negalėjo dirbti ir nedirbo, nes augino vaiką. Tuo laikotarpiu galiojusio VSDĮ 4 straipsnyje buvo nustatyta, kad motin (tėvas), nedirbanti (nedirbantis) ir neturinti (neturintis)  vaiko priežiūros atostogų, bet auginanti (auginantis) vaiką iki trejų metų, valstybiniu draudimu draudžiami valstybės lėšomis. Pareiškėja sutiko, kad Įmonė ir jos savininkė nepranešė Fondo valdybai apie tai, kad  Įmonės savininkė R. L. nuo (duomenys neskelbtini) augina vaiką, tačiau tai nepaneigia faktinių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad Įmonė jokios veiklos nevykdė (negavo pajamų, neturėjo sąnaudų), o Įmonės savininkė augino vaiką iki trejų metų, Įmonei mokėti už savininkę valstybinio socialinio draudimo įmokas nereikėjo. Be to,  pagal VSD įstatymo 34 straipsnio 3 dalį Įmonei  nebuvo nustatyta pareiga mokėti VSD įmokas už savininkę. Dėl minėtų priežasčių įsiskolinimas Įmonei dėl VSD įmokų nemokėjimo 2001–2003 m. už savininkę apskaičiuotas  nepagrįstai ir neteisėtai.

VSDFV Alytaus skyriaus Rašte Nr. (7.3)R1-13512  taip pat nurodyta, kad Įmonė nesumokėjo už savininkę  VSD įmokų už laikotarpį nuo 1999 m. gegužės 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d., už 2000 metus, už  laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 22 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., už 2005 metus bei laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d.  Nesutikdama su šiuo apskaičiavimu, pareiškėja akcentavo, kad  2006 m. birželio 28 d. Įmonei suteiktas likviduojamos įmonės statusas. Pagal VSDĮ  (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2006 m. birželio 8 d. iki 2007 m. balandžio 2 d.) 16 straipsnio 7 dalį, į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Priverstinio išieškojimo senaties termino pradžia yra likviduojamos įmonės statuso suteikimo data – 2006 m. birželio 28 d. Pareiškėjos nuomone VSD įmokų  priverstinio išieškojimo senaties termino pradžia yra likviduojamos įmonė statuso suteikimo Įmonei diena – 2006 m. birželio 28 d. Praėjus daugiau nei 5 metams nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos, priverstinio išieškojimo institutas priskaičiuotiems įsiskolinimams už minėtus laikotarpius, pasibaigus priverstinio išieškojimo senaties terminui, negali būti taikomas.

Atsakovas VSDFV Alytaus skyrius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b.l. 43-49) atsakovas teigė, kad 2015 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. D50-1132 išieškoti priverstine tvarka iš R. L. individualios įmonės turto 3153,35 Eur skolą yra teisėtas ir pagrįstas.

Paaiškino, kad R. L. individuali įmonė  Juridinių asmenų registre įregistruota 1994 m. rugsėjo 22 d., nuo 2006 m. birželio 28 d. suteiktas likviduojamos įmonės statusas.  Nuo 1994 m. rugsėjo 28 d. iki 1997 m. lapkričio 5 d.  Įmonė turėjo dirbančių pagal darbo sutartis apdraustųjų asmenų. Pagal VSDĮ (redakcija, galiojusi iki 1997 m. gruodžio 31 d.) drausdamas asmenis, dirbančius pagal darbo sutartis,  darbdavys privalėjo mokėti  nustatyto dydžio VSD įmokas. Pagal  Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo  biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės  1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr.266  (toliau – ir Taisyklės) 18 punktą, VSD įmokos į Fondo biudžetą  turėjo būti mokamos nuo tos dienos, kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą. Įmonės įsiskolinimas už dirbančius pagal darbo sutartį apdraustuosius asmenis susidarė apskaičiavus VSD įmokas už 1996 metus pagal 1997 m. balandžio 29 d. patikrinimo aktą: už laikotarpį nuo 1995 m. birželio 1 d. iki 1997 m. balandžio 1 d. – 289,33 Eur VSD įmokų, 305,84 Eur delspinigių ir 578,66 Eur baudų bei apskaičiavus einamąsias VSD įmokas už 1997 metus. Įmonė už samdomus darbuotojus nuo 1997 m. liepos 1 d. iki šiol yra sumokėjusi 446,98 Eur VSD įmokų, todėl Įmonės įsiskolinimas Fondo biudžetui už samdomus darbuotojus 2015 m. gegužės 29 d. buvo 1 238,99 Eur, iš jų 354,49 Eur VSD įmokų, 305,84 Eur delspinigių ir 578,66 Eur baudų.

Pagal VSDĮ  4 straipsnį (redakcija iki 2001 m. gruodžio 31 d.) individualių (personalinių įmonių savininkai privalomai buvo draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu.  Vadovaujantis VSDĮ 34 straipsnio nuostatomis (redakcija iki 199 m. gruodžio 31 d.) individualių (personalinių) įmonių savininkai buvo draudžiami  valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai. Šie asmenys privalėjo patys mokėti VSD įmokas, apskaičiuotas nuo deklaruojamų pajamų, bert ne mažesnių kaip kiekvieno kalendorinio mėnesio minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA).Asmenys  VSD įmokų galėjo nemokėti tik tada, jeigu buvo Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai, taip pat jei buvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. VSDĮ 34 straipsniu (redakcija nuo 2000 m. sausio 1d. iki 2001 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad individualių (personalinių) įmonių savininkai buvo draudžiami  valstybinio socialinio draudimo  pensijai. Šie asmenys turėjo mokėti VSD įmokas, apskaičiuotas nuo deklaruojamų pajamų, bet ne mažesnių kaip kiekvieno kalendorinio mėnesio MMA. Individualių (personalinių) įmonių savininkai galėjo nemokėti VSD tik tada, jeigu buvo Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai arba I ar II grupių invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos pensiją, taip pat jei buvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus arba turėjo būtinąjį stažą  valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti. Pagal VSDĮ 4 straipsnio nuostatas (redakcija nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.) individualių (personalinių) įmonių savininkai buvo privalomai draudžiami  valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai ir papildomai jos daliai 34 straipsnyje nustatyta tvarka. VSDĮ 34 straipsnio (redakcija nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.) 3 dalyje buvo nustatyta, kad individualios įmonės už savininkus VSD įmokas turi mokėti bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Vadovaujantis VSDĮ 34 straipsnio 4 dalimi VSD įmokų buvo galima nemokėti tik tuo atveju, kai individualių įmonių savininkų  pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto  pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, buvo mažesnė už 12 MMA ir šie asmenys  buvo: Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai: I arba  ar II grupių invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją; sukakę senatvės pensijos amžių ir gavo šalpos (socialinę) pensiją arba kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) išmokų įstatymą; gavo valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi  tarptautinę sutartį, ir ta sutartis yra įsigaliojusi;  buvo laisvės atėmimo vietose; buvo įregistruotas likviduojamos įmonės statusas  Įmonių rejestre, o visi įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai atleisti iš darbo; buvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Vyriausybės 1998 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr.1516 1.3 punktu,  Lietuvos Respublikos  valstybinio socialinio  draudimo fondo biudžeto 2000 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi 1999-2001 metams buvo patvirtintos 50 proc. bazinės pensijos dydžio įmokos valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai gauti.  Atsižvelgdamas į šį teisinį reguliavimą, atsakovas teigė, kad nuo 199 m. spalio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. teisę į  valstybinį socialinį pensijų draudimą turėjo tik nedirbančios ir neturinčios vaiko priežiūros atostogų, bet vaiką iki 3 metų auginančios motinos ir tėvai. Kadangi R. L., kaip individualios įmonės savininkė, buvo privalomai draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu bazinei pensijai gauti ir privalėjo mokėti VSD įmokas, todėl, gimus  vaikui, ji neturėjo teisės į valstybinį socialinį pensijų draudimą valstybės lėšomis. Nuo 2004 m. sausio 1 d. buvo pakeistas VSDĮ 4 straipsnio 12 punktas, reglamentuojantis motinų ir tėvų, auginančių vaiką iki trejų metų, valstybinį socialinį draudimą valstybės lėšomis, t.y. bazinei pensijai  valstybės lėšomis buvo pradėtos drausti motinos ir tėvai, neturintys vaiko priežiūros atostogų ir draudžiamųjų pajamų, jeigu jie tuo laikotarpiu buvo: asmenys, vykdantys individualią veiklą, turėdami verslo liudijimus,  individualių įmonių savininkai ir kt. R. L. nuo 2004 m. sausio 1 d. iki (duomenys neskelbtini), t. y. iki sūnui suėjo treji metai, buvo draudžiama bazinei pensijai valstybės lėšomis kaip motina, neturinti vaiko priežiūros atostogų, ir valstybinio socialinio draudimo įmokų, kaip individualios įmonės savininkė, galėjo nemokėti.

Pagal VSDĮ 4 straipsnio 3 dalį (redakcija  nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.) individualių įmonių savininkai  privalomai buvo draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims. Pagal VSDĮ 8 straipsnio 2 dalį (redakcija nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.) individualių įmonių savininkai VSD įmokų galėjo nemokėti tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto  pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, buvo mažesnė už 12 MMA ir šie asmenys gavo socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invalidumo pensiją, paskirtą VSDĮ; gavo šalpos (socialinę) pensiją ar kompensaciją, išskyrus šalpos našlaičių pensiją, paskirtą pagal valstybinių šalpos išmokų įstatymą; gavo su socialinio draudimo santykiais  susijusią (socialinio draudimo) senatvės ar invalidumo  pensiją iš Europos Sąjungos valstybės narės, taip pat iš šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi  tarptautinę sutartį dėl socialinės apsaugos taikymo; buvo laisvės atėmimo vietose arba jiems Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka  teismo nuosprendžiu buvo paskirtos priverčiamosios  stacionarinio  stebėjimo medicinos  priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės  specializuotose  psichikos sveikatos  priežiūros įstaigose; buvo įregistruotas likviduojamos įmonės statusas  Įmonių rejestre, o visi individualiosios įmonės  darbuotojai atleisti iš darbo; buvo privalomai draudžiami socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; turėjo būtinąjį socialinio draudimo stažą  socialinio  draudimo senatvės pensijai gauti pagal VSDĮ.

Lietuvos Respublikos  valstybinio socialinio  draudimo fondo biudžeto 2002 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi patvirtintas įmokos valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai gauti įmokos dydis – 69 Lt. Lietuvos Respublikos  valstybinio socialinio  draudimo fondo biudžeto 2003 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 3,5 dalimis, Lietuvos Respublikos  valstybinio socialinio  draudimo fondo biudžeto 2004 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 3,4 dalimis, Lietuvos Respublikos  valstybinio socialinio  draudimo fondo biudžeto 2005 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 3,4 dalimis, Lietuvos Respublikos  valstybinio socialinio  draudimo fondo biudžeto 2006 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 5,7 dalimis 2003-2006 metams buvo patvirtintas 50 procentų  valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio tarifas pensijos pagrindinei daliai gauti.

Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą atsakovas teigė, kad Įmonė už šios Įmonės savininkę R. L. turėjo sumokėti šias VSD įmokas: 157,87 Eur (545,10 Lt) už laikotarpį nuo 1999 m. gegužės 5 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d.; 239,80 Eur (828,00 Lt) už 2000 metus;  239,80 Eur (828,00 Lt) už 2001 metus;  239,80 Eur (828,00 Lt) už 2002 metus;  261,24 Eur (902,00 Lt) už 2003 metus; 182,38 Eur (629,74 Lt) už  laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 22 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.;3203,22 Eur (1116,00 Lt)  už 2005 metus; 170,887 Eur (590,00 Lt) už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki  2006 m. birželio 27 d. Nuo 1995 m. gegužės 4 d. iki 2006 m. birželio 27 d. (likviduojamos įmonės statuso suteikimo Įmonei dienos), neskaičiuojant VSD įmokų nuo 2004 m. sausio 1 d. iki (duomenys neskelbtini), nes šiuo laikotarpiu  R. L. buvo draudžiama socialiniu draudimu valstybės lėšomis kaip asmuo, auginantis vaiką iki 3 metų, Įmonė už savininkę iki 2015 m. gegužės 29 d. nėra sumokėjusi iš  viso 1 815 Eur (6266,84 Lt) VSD įmokų ir 99,36 Eur (343,08 Lt) delspinigių už laiku nesumokėtas individualios įmonės savininko VSD įmokas. Iš viso Įmonė Fondo biudžetui iki 2015 m. gegužės 29 d. buvo skolinga 3 153,35 Eur, iš jų 2 169,49 Eur VSD įmokų, 405,20 Eur delspinigių, 578,66 Eur baudų.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos skundo teiginiai esą ji nežinojo turėjusi mokestinių įsiskolinimų, neatitinka tikrovės. Pareiškėja ne tik žinojo, bet ir yra pripažinusi savo įsiskolinimą Fondo biudžetui. Įmonės savininkė 1997 m. balandžio 29 d. pasirašė patikrinimo aktą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų finansinę apyskaitą už 1997 m. II ketvirtį. Be to, pareiškėja VSDFV Alytaus skyriui 2006 m. birželio 29 d. pateikė pažymą, kuria įsipareigojo skolą sumokėti dalimis per vienerius metus. VSDFV Alytaus skyrius jam žinomais pareiškėjos adresais siuntė dokumentus dėl skolų išieškojimo, kvietimus atvykti, tačiau  atsakymų negavo, todėl vykdė Įmonės įsiskolinimo išieškojimą priverstine tvarka.  1997 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. 142 dėl 5 758,00 Lt skolos išieškojimo, 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. 200 dėl 3 277,00 Lt skolos išieškojimo, 2006 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 1304 dėl 3 006,00 Lt skolos išieškojimas buvo perduoti vykdyti antstoliams. 2009 m. gegužės 27 d. buvo priimtas sprendimas Nr. D50-2092 dėl 10 845,84 Lt skolos išieškojimo ir pateiktas mokėjimo nurodymas kredito įstaigoms. Nepavykus skolos išieškoti nurodytomis priemonėmis, VSDFV Alytaus skyrius priėmė 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. D50-1132 dėl 3 153,35 Eur skolos išieškojimo ir 2015 m. vasario 26 d. išsiuntė Susigrąžinimo prašymą (arba prašymą imtis atsargumo priemonių) Nr. (8.34) R1-4962 į Jungtinės Karalystės kompetentingą instituciją. Pagal VSDĮ 16 straipsnio 8 dalį, teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai jos turėjo būti sumokėtos, ir priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skoloms. Įmonei pradėjus įmokų, delspinigių ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos, o priverstinio išieškojimo terminas nutraukiamas (VSDĮ 16 straipsnio 10 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV Alytaus skyrius priverstinį skolos išieškojimą iš Įmonės ėmė vykdyti dar 1997 metais priimdamas sprendimą Nr. 142, priverstinio išieškojimo terminas nutrūko.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo R. L. individualios įmonės skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad VSDFV Alytaus skyrius 2015 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. D50-1132 nusprendė išieškoti priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą iš R. L. individualios įmonės turto skolą, kuri 2015 m. vasario 5 d. yra 3 153,53 Eur, iš jų įmokų 2 169,49 Eur, delspinigių 405,20 Eur, baudų 578,66 Eur, ir susigrąžinimo prašymu ir (arba) prašymu imtis atsargumo priemonių kreipėsi į Jungtinę Karalystę dėl skolos išieškojimo iš R. L. Pareiškėja 2015 m. gegužės 20 d.  kreipėsi į Fondo valdybą, prašydama panaikinti VSDFV skyriaus sprendimą Nr. D50-1132. Fondo valdyba 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. (9.8) I-4090 atsisakė panaikinti VSDFV skyriaus sprendimą Nr. D50-1132.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilęs dėl VSDFV Alytaus skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. D50-1132 ir VSDFV 2015 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. (9.8) I-4090 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja savo nesutikimą su ginčijamais sprendimais iš esmės grindė šiais motyvais: 1) priverstinio išieškojimo senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2006 m. birželio 28 d. (nuo likviduojamos įmonės statuso Įmonei suteikimo dienos), dėl ko, praėjus daugiau nei 5 metams nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos, priverstinio išieškojimo institutas priskaičiuotiems įsiskolinimams už atsakovo nurodytus laikotarpius negali būti taikomas; 2) VSDĮ nenumatė pareigos Įmonei mokėti už savininkę VSD  įmokas už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., kadangi Įmonė realiai veiklos nevykdė nuo 1998 m. rugsėjo mėn., Įmonės savininkė nuo 1999 metų negyveno Lietuvoje, o (duomenys neskelbtini) jai gimė sūnus ir laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) ji negalėjo dirbti ir nedirbo, nes augino vaiką; 3) likviduojant Įmonę bei vėliau pareiškėja negavo iš atsakovo jokios informacijos apie Įmonės mokestinius įsiskolinimus.

VSDĮ 16 straipsnio 8 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu) buvo nustatyta, kad teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai, palūkanos ir baudos turėjo būti sumokėtos ir priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiradimo dienos, o priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skoloms. Pagal VSDĮ 16 straipsnio 10 dalį, pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos, o priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas. VSDĮ 16 straipsnio 10 dalyje  taip pat yra numatyta, kad nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas priverstinio išieškojimo senaties terminui nutraukti, o iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.

Teismas nustatė, kad VSDFV Alytaus skyrius vykdė R. L. individualios įmonės įsiskolinimo išieškojimą priverstine tvarka: 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 142 dėl 5 758,00 Lt skolos, 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. 200 dėl 3 277,00 Lt skolos, 2006 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 1304 dėl 3 006,00 Lt skolos išieškojimo buvo perduoti vykdyti antstoliams, o  2009 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. D50-2092 dėl 10 845,84 Lt skolos išieškojimo buvo pateiktas mokėjimo nurodymas kredito įstaigoms. Nepavykus išieškoti skolos nurodytomis priemonėmis, VSDFV Alytaus skyrius priėmė 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. D50-1132 dėl 3 153,35 Eur skolos išieškojimo ir 2015 m. vasario 26 d. išsiuntė Susigrąžinimo prašymą (arba prašymą imtis atsargumo priemonių) Nr. (8.34) R1-4962 į Jungtinės Karalystės kompetentingą instituciją. Iš pateikto antstolės atsakymo teismas nustatė, kad pagal VSDFV Alytaus skyriaus priimtus sprendimus dėl išieškojimo iš Įmonės yra atliekami vykdymo veiksmai. Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, patvirtinančių faktą, kad dėl Įmonės laiku nesumokėtų VSD įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų 1997 m. gruodžio 10 d. buvo pradėtos priverstinio išieškojimo procedūros, kurios tęsiasi iki šiol, teismas priėjo prie išvadų, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas yra nutrauktas (VSDĮ 16 straipsnio 10 dalis). Dėl i nurodytų  priežasčių teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus esą suėjus 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminui, priverstinio išieškojimo institutas apskaičiuotiems Įmonės įsiskolinimams negali būti taikomas.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į suformuotą teismų praktiką, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skoloms, o VSD įmokų, delspinigių ir baudų mokėjimo skoloms, kurios atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., VSDĮ nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1406/2006, 2007 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-526/2007, 2009 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-203/2009). Be to, pagal VSDĮ 38 straipsnio 8 dalies redakciją, galiojusią iki 2005 m. sausio 1 d., apskaičiuotos, bet į Fondo biudžetą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos buvo išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino.

Pareiškėja teigė, kad VSDĮ nenumatė pareigos Įmonei mokėti už savininkę  VSD įmokų už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., kadangi Įmonė realiai veiklos nevykdė nuo 1998 m. rugsėjo mėn., Įmonės savininkė nuo 1999 metų negyveno Lietuvoje, o (duomenys neskelbtini) jai gimė sūnus ir laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) ji negalėjo dirbti ir nedirbo, nes augino vaiką.

Minėtus pareiškėjos argumentus esą  jos nurodytu laikotarpiu Įmonė neprivalėjo mokėti įmokas už Įmonės savininkę, teismas atmetė kaip nepagrįstus, motyvuodamas tuo, kad nuo 1999 m. spalio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. teisę į valstybinį socialinį pensijų draudimą valstybės lėšomis pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą (VSDĮ 4 str. 1 d. 12 p.) turėjo tik nedirbančios ir neturinčios vaiko priežiūros atostogų, bet vaiką iki trejų metų auginančios motinos ir tėvai. Atsižvelgiant į tai, kad R. L., kaip individualios įmonės savininkė (tuo metu Įmonė nebuvo likviduota), buvo privalomai draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu bazinei pensijai gauti (VSDĮ 4 str. 1 d. 6 p.) ir privalėjo mokėti VSD įmokas, todėl, gimus sūnui, ji neturėjo teisės į valstybinį socialinį pensijų draudimą valstybės lėšomis. Nuo 2004 m. sausio 1 d. buvo pakeistas VSDĮ 4 straipsnio 12 punktas, reglamentuojantis motinų ir tėvų, auginančių vaiką iki trejų metų, valstybinį socialinį draudimą valstybės lėšomis, t. y. bazinei pensijai valstybės lėšomis buvo pradėti drausti motinos ir tėvai, neturintys vaiko priežiūros atostogų ir draudžiamųjų pajamų, jeigu jie tuo laikotarpiu buvo: asmenys, vykdantys individualią veiklą, turėdami verslo liudijimus, individualių įmonių savininkai ir kt. R. L. nuo 2004 m. sausio 1 d. iki (duomenys neskelbtini), t. y. iki sūnui suėjo trys metai, buvo draudžiama bazinei pensijai valstybės lėšomis kaip motina, neturinti vaiko priežiūros atostogų, ir VSD įmokų, kaip individualios įmonės savininkė, mokėti neprivalėjo.

Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai  apskaičiavo, jog Įmonė už R. L., kaip Įmonės savininkę, turėjo sumokėti VSD įmokas už laikotarpį nuo 1995 m. gegužės 4 d. iki 2006 m. birželio 27 d. (likviduojamos įmonės statuso suteikimo dienos, neskaičiuojant VSD įmokų nuo 2004 m. sausio 1 d. iki (duomenys neskelbtini), nes R. L. šiuo laikotarpiu buvo draudžiama socialiniu draudimu valstybės lėšomis) iš viso 1 815 Eur VSD įmokų ir 99,36 Eur delspinigių už laiku nesumokėtas Įmonės savininko VSD įmokas.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog Įmonės įsiskolinimas už dirbančius pagal darbo sutartį apdraustuosius asmenis susidarė apskaičiavus VSD įmokas už 1996 metus, pagal 1997 m. balandžio 29 d. patikrinimo aktą už laikotarpį nuo 1995 m. birželio 1d. iki 1997 m. balandžio 1 d. – 289,33 Eur VSD įmokų, 305,84 Eur delspinigių ir 578,66 Eur baudų bei apskaičiavus einamąsias VSD įmokas už 1997 metus. Atsižvelgiant į tai, kad Įmonė už samdomus darbuotojus nuo 1997 m. liepos 1 d. yra sumokėjusi 446,98 Eur VSD įmokų, pareiškėjos įsiskolinimas Fondo biudžetui už samdomus darbuotojus 2015 m. gegužės 29 d. buvo 1 238,99 Eur, iš jų 354,49 Eur VSD įmokų, 305,84 Eur delspinigių ir 578,66 Eur baudų. Iš viso pareiškėja Fondo biudžetui skolinga 3 153,35 Eur, iš jų 2 169,49 Eur VSD įmokų, 405,20 Eur delspinigių, 578,66 Eur baudų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijami sprendimai pagrįsti ir teisėti.

Pareiškėjos paaiškinimus esą likviduojant Įmonę ir vėliau ji negavo iš atsakovo jokios informacijos apie Įmonės mokestinius įsiskolinimus, teismas atmetė kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius  byloje esančiai medžiagai. Teismas pažymėjo, kad R. L. pasirašė 1997 m. balandžio 29  d. patikrinimo aktą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų finansinę apyskaitą už 1997 m. II ketvirtį, o 2006 m. birželio 29 d. ji pateikė VSDFV Alytaus skyriui pažymą, kuria įsipareigojo susidariusią skolą grąžinti per metus, mokėdama kiekvieną dieną. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėja ne tik žinojo, bet ir yra pripažino savo įsiskolinimą Fondo biudžetui.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas nusprendė, kad VSDFV Alytaus skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. D50-1132 dėl 3 153,35 Eur skolos išieškojimo priverstine tvarka iš Įmonės ir VSDFV 2015 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. (9.8) I-4090, kuriuo paliktas galioti VSDFV Alytaus skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. D50-1132, yra teisėti ir pagrįsti, pagrindo juos panaikinti nėra, todėl  pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėja R. L. individuali įmonė (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimu ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1.Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl teisiškai reikšmingų aplinkybių, kad VSDFV Alytaus skyriaus  2015 m. vasario 5 d. sprendimas  Nr. D50-1132 nepagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis ir konkrečiomis teisės normomis, t.y. nepatikrino šio individualaus akto atitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

             2. Dėl VSD įmokų apskaičiavimo už 1999-2001 metus apskaičiavimo teisėtumo apeliantė pažymėjo, kad VSDĮ redakcijose nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2002 m. liepos 3 d. buvo nustatyta, kad individualių įmonių savininkai privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir įmokas privalo mokėti patys įmonių savininkai, t.y. užtikrinti tinkamą mokestinių įsipareigojimų įgyvendinimą privalėjo fiziniai asmenys (VSDĮ 34 straipsnio 3 dalis, 4 dalis). Nuo 2002 m. liepos 4 d. įsigaliojusioje VSDĮ redakcijoje įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė minėtas nuostatas, įpareigodamas juridinius asmenis (individualias įmones) mokėti VSD įmokas už jų savininkus (VSDĮ 34 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliantė teigia, kad  atsakovas, apskaičiuodamas Įmonei privalomai mokėtinas VSD įmokas už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2002 m., netinkamai taikė teisės normas ir už šį periodą mokestiniai įsiskolinimai Įmonei buvo apskaičiuoti neteisėtai. Teismas minėtų faktinių ir teisinių aplinkybių nenagrinėjo ir nevertino.

             3. Dėl  apskaičiuoto Įmonės įsiskolinimo jos savininkei auginant vaiką iki 3 metų apeliantė pažymėjo, kad jis skunde teismui buvo nurodžiusi reikšmingas aplinkybes, kad Įmonė veiklos nevykdė nuo 1998 m. rugsėjo mėn., o Įmonės savininkė Lietuvoje negyveno nuo 1999 m., o (duomenys neskelbtini) gimus vaikui ji  negalėjo dirbti ir nedirbo,  negavo draudžiamųjų pajamų. VSDĮ redakcijos, galiojusios nuo 2000 m. gruodžio 21 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., 4 straipsnyje nustatyta, kad „motina (tėvas), nedirbanti (nedirbantis) ir neturinti (neturintis) vaiko priežiūros atostogų, bet auginanti (auginantis) vaiką iki trejų metų“ (4 straipsnio 1 dalies 12 punktas) valstybiniu socialiniu pensijų draudimu privalomai draudžiami valstybės lėšomis. Įstatymų leidėjas buvo numatęs 3 aplinkybių sutaptį (asmuo turėjo nedirbti, neturėti vaiko priežiūros atostogų ir auginti vaiką iki trejų metų), kad būtų draudžiamas valstybės lėšomis. Įmonės savininkė atitiko visus minimus kriterijus. Be to, nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai VSDĮ 4 straipsnio redakcijai, esant tapačioms faktinėms aplinkybėms, Įmonės savininkė valstybiniu socialiniu pensijų draudimu jau buvo privalomai draudžiama valstybės lėšomis. Įstatymų leidėjas, nauja redakcija išdėstęs 4 straipsnio 1 dalies 12 punktą („motina (tėvas) neturinti (neturintis) vaiko priežiūros atostogų ir draudžiamųjų pajamų, tuo laikotarpiu kai augina vaiką iki trejų metų“), nekeitė bendrųjų teisės normų, reglamentuojančių individulių įmonių ir jų savininkų VSD įmokų mokėjimo tvarką. Apeliantės nuomone, VSDĮ 4 straipsnio 1 dalies 12 punkto normos įstatymo redakcijose iki ir po 2004 m. sausio 1 d. yra analogiškos: įstatymų leidėjas nekeitė, o tik patikslino sąvokos „nedirbanti (nedirbantis)“ apibrėžimą. Teismas nenagrinėjo minėtų faktinių bylos aplinkybių, su jomis susijusių materialios teisės taikymo aspektų (t. y., ar atsakovas tinkamai taikė teisės normas), sprendime nepasisakė dėl bendrųjų ir specialiųjų teisės normų taikymo ribų ar konkurencijos, o tik  formaliai konstatavo, kad tokia teisės normų taikymo praktika. Apeliantės nuomone, mokestiniai įsiskolinimai Įmonei už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki 2003 m. gruodžio 31 d. apskaičiuoti neteisėtai.

           4.Dėl  priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo apeliantė pažymi, kad šiuo metu galiojančios VSDĮ redakcijos 16 straipsnio 10 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas (kartu įvertinant ir VSDĮ 31 straipsnio nuostatas) suponuoja išvadą, jog įstatymų leidėjas ne tik suteikia viešojo administravimo subjektui teisę pradėti priverstinį išieškojimą, bet ir nustato pareigą aktyviai jį vykdyti (t. y. atlikti aktyvius veiksmus kreipiantis į atitinkamus subjektus, kuriems duoti nurodymai atlikti konkrečius veiksmus išieškant įsiskolinimus, pateikti informaciją apie išieškojimo eigą, teikti išvadas ar priimti sprendimus dėl išieškojimo tęstinumo ar nutraukimo pagrindų ir kt.) bei užbaigti šias procedūras. Ignoruojant minėtą pareigą, viešojo administravimo subjekto piktnaudžiavimas neveikimu lemtų priverstinio išieškojimo proceso neribotą tęstinumą laike, teisinių santykių nestabilumą, o tai iš esmės prieštarautų VSDĮ 16 straipsnio nuostatoms.VSDFV Alytaus skyrius nuo 2006 m. birželio 28 d. (likviduojamos įmonės statuso suteikimo Įmonei dienos) iki 2015 m., t. y. daugiau nė 8 metus, neįskaitant skundžiamo 2015 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. D50-1132, priėmė tik vieną 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. D50-2092. Jokių kitų duomenų, liudijančių  apie viešojo administravimo subjekto aktyvius veiksmus kontroliuojant įsiskolinimų išieškojimą ir / ar užbaigiant priverstinio išieškojimo procedūras, į bylą nepateikta. Teismas  VSDFV Alytaus skyriaus neveikimo nevertino  ir nesprendė dėl tokio neveikimo padarinių įtakos priverstinio išieškojimo senaties terminui.

                5. Dėl retroaktyvaus teisės normų galiojimo apeliantė pažymi, kad  skunde teismui ji nurodė,  jog Įmonės įsiskolinimas Fondo biudžetui, susidaręs nuo 1995 m. birželio 6 d. iki 1997 m. balandžio 1 d., buvo patvirtintas 1997 m. balandžio 29 d. patikrinimo aktu bei 1997 m. gegužės 28 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų finansine apyskaita. Daugiau VSD įmokų, baudų ar delspinigių 1997–1998 metais Įmonei apskaičiuota nebuvo. Atsižvelgdama į teismo poziciją, kad teisiniams santykiams, susijusiems su VSD įmokų bei delspinigių apskaičiavimu ir išieškojimu, taisyklė lex benignior retro agit  negali būti taikoma, apeliantė mano, jog išieškant mokestinius įsiskolinimus Fondo biudžetui turi būti taikomos tuo metu galiojusių teisės aktų normos. VSDĮ redakcijos, galiojusios nuo 1996 m. rugsėjo 25 d. iki 1997 m. liepos 1 d., 38 straipsnyje buvo nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondui laiku nesumokėtos draudėjų ir jų draudžiamų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomos ne ginčo tvarka, bet už ne ilgesnį kaip paskutinių dvejų metų laikotarpį. Įstatymų leidėjas ne ginčo tvarka išieškojimo terminų nutraukimo pagrindų nereglamentavo, t. y. išieškojimo procedūrų pradėjimas negalėjo būti ir nebuvo išieškojimo terminų nutraukimo pagrindu. Todėl apeliantė teigia, kad Įmonės įsiskolinimams Fondo biudžetui, susidariusiems nuo 1995 m. birželio 6 d. iki 1997 m. balandžio 29 d., pasibaigus ne ginčo tvarka išieškojimo senaties terminui, priverstinio išieškojimo institutas negali būti taikomas. Teismas minėtų faktinių bylos aplinkybių nenagrinėjo ir priėmė sprendimą netinkamai aiškindamas ir taikydamas teisės normas.

Atsakovas VSDFV Alytaus skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas, palaikydamas savo atsiliepimo, paduoto pirmosios instancijos teismui, argumentus, nurodo šiuos argumentus:

1.VSDFV Alytaus skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. D50-1132 nesukūrė Įmonei jokių naujų teisių ir pareigų, o tik apibendrino (sujungė į vieną) visus iki tol Įmonės atžvilgiu priimtus sprendimus dėl priverstinio skolos išieškojimo, ir šio Sprendimo Nr. D50-1132 pagrindu 2015 m. vasario 26 d. išsiųstas Susigrąžinimo prašymas ir (arba) prašymas imtis atsargumo priemonių Nr. (8.34)R1-4962 į Jungtinės Karalystės (kurioje savo gyvenamąją vietą nuo 2010 m. balandžio 9 d. yra deklaravusi Įmonės savininkė R. L.) kompetentingą instituciją, kuri pradėjo išieškojimą. Susigrąžinimo prašymas ir (arba) prašymas imtis atsargumo priemonių (forma R017) yra suvienodintas dokumentas, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje Europos Sąjungos narėje, į kurią kreipiasi kita valstybė ES narė, priėmusi sprendimą dėl skolos išieškojimo. VSDFV Alytaus skyrius šį sprendimą priėmė išnaudojęs visas teisės aktuose numatytas skolos išieškojimo galimybes, kurias nurodė atsiliepime į pareiškėjos skundą.

              2.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje dėl VSDĮ nuostatų taikymo yra pažymėjęs, kad VSDĮ „4, 34, 38 straipsnių nuostatos, galiojusios ginčijamo įsiskolinimo apskaičiavimo laikotarpiu, numatė, kad individualių įmonių savininkai buvo privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu bazinei pensijai, valstybinio socialinio draudimo įmokas jie turėjo mokėti patys, už jų nemokėjimą ar pavėluotą mokėjimą buvo numatyti delspinigiai“ (žr. LVAT 2009 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-203/2009). Atsakovas akcentavo, kad  nuo 1999 m. spalio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. teisę į valstybinį socialinį pensijų draudimą valstybės lėšomis turėjo tik nedirbančios ir neturinčios vaiko priežiūros atostogų, bet vaiką iki trejų metų auginančios motinos ir tėvai. Kadangi R. L., Įmonės savininkė, buvo privalomai draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu bazinei pensijai gauti ir privalėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, todėl, gimus  vaikui, ji neturėjo teisės į valstybinį socialinį pensijų draudimą valstybės lėšomis. 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojo pakeistas VSDĮ 4 straipsnio 12 punktas, kuris numatė papildomų lengvatų individualių įmonių savininkams, įstatyme įtvirtindamas galimybę nemokėti VSD įmokų tuo atveju, jei individualios įmonės savininkas augina vaiką iki trejų metu, tačiau neturi vaiko priežiūros atostogų ir draudžiamųjų pajamų. R. L. nuo 2004 m. sausio 1 d. iki (duomenys neskelbtini), t. y. iki jos vaikui suėjo treji metai, buvo draudžiama bazinei pensijai valstybės lėšomis kaip motina, neturinti vaiko priežiūros atostogų, ir VSD įmokų, kaip individualios įmonės savininkė, galėjo nemokėti. Atsižvelgiant į tai, apeliantės teiginiai esą VSDFV Alytaus skyrius neteisėtai apskaičiavo Įmonės mokestinius įsiskolinimus už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki 2003 m. gruodžio 31 d., yra nepagrįsti ir atmestini.

Įmonės savininkė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebeginčijo fakto, kad ji žinojo apie susidariusius įsiskolinimus ir skaičiuojamus delspinigius (nors skunde teismui teigė priešingai). Taigi Įmonės savininkė pripažino susidariusius įsiskolinimus Fondo biudžetui, nustatytus VSDFV Alytaus skyriaus sprendimais (1997 m. gruodžio 10 d. Nr. 142 dėl 5 758,00 Lt, 2003 m. lapkričio 27 d. Nr. 200 dėl 3 277,00 Lt, 2006 m. gegužės 22 d. Nr. 1304 dėl 3 006,00 Lt, 2009 m. gegužės 27 d. Nr. D50-2092 dėl 10 845,84 Lt), šie sprendimai yra galiojantys ir perduoti vykdyti antstoliams arba pateikti kaip mokėjimo nurodymai kredito įstaigoms. Savo ruožtu ginčijamas VSDFV Alytaus skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. D50-1132 dėl 3 153,35 Eur skolos išieškojimo priverstine tvarka, nesukūrė apeliantei jokių naujų teisių ir pareigų, šiuo sprendimu buvo tik apibendrinta visa Įmonės skola Fondo biudžetui, susidariusi dėl nesumokėtų VSD įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų.

             3.  Pagal VSDĮ 38 straipsnio 8 dalies redakciją, galiojusią iki 2005 m. sausio 1 d., apskaičiuotos, bet į Fondo biudžetą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos buvo išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. Taigi, jeigu VSD įmokų, delspinigių ir baudų mokėjimo prievolės atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., VSDĮ nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas (pvz., LVAT 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1406/2006, 2007 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-526/2007, 2009 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-203/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010, 2010 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2010). Nors apeliantė teigia, kad Įmonės įsiskolinimams Fondo biudžetui, susidariusiems nuo 1995 m. birželio 6 d. iki 1997 m. balandžio 29 d., pasibaigus ne ginčo tvarka išieškojimo senaties 2 metų terminui, priverstinio išieškojimo institutas negali būti taikomas, tačiau šiuos skundo teiginius paneigia faktinės bylos aplinkybės. Atsakovas pažymi, kad 1997 m. atliktas R. L. individualios įmonės mokestinis patikrinimas apėmė trumpesnį nė dvejų metų terminą (nuo 1995 m. birželio 1 d. iki 1997 m. balandžio 1 d.), o tuo metu galiojančios redakcijos VSDĮ 38 straipsnis nustatė, kad Fondo biudžetui laiku nesumokėtos draudėjų ir jų draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomos ne ginčo tvarka, bet ne už ilgesnį kaip paskutinių dvejų metų laikotarpį. Pirmąjį sprendimą dėl priverstinio skolos išieškojimo už pirmiau nurodytą laikotarpį VSDFV Alytaus skyrius priėmė 1997 m. gruodžio 10 d. ir perdavė jį vykdyti antstoliui. Taigi, prasidėjusi priverstinio skolos išieškojimo procedūra nutraukė išieškojimo senaties terminą. Tą patvirtina ir gausi LVAT praktika bylose, kuriose buvo nagrinėjamas VSD įmokų, delspinigių ir baudų mokėjimo prievolių, atsiradusių iki 2005 m. sausio 1 d., išieškojimo senaties instituto taikymo klausimas. Atsakovo nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas, priimdamas apeliantės  skundžiamą sprendimą, tinkamai vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais VSD įmokų mokėjimą ir priverstinį nesumokėtų įmokų, delspinigių ir baudų išieškojimą, nenukrypo nuo teismų praktikos, priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą Fondo valdyba palaiko atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėja  iškėlė administracinį ginčą dėl VSDFV Alytaus skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. D50-1132, kuriuo nuspręsta išieškoti priverstine tvarka į Fondo biudžetą iš R. L. individualios įmonės turto skolą. Pareiškėja taip pat prašė panaikinti Fondo valdybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (9.8) I-4090, priimtą išnagrinėjus išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka ginčą dėl minėto Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos  skundo netenkino. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas priėmė sprendimą  nekreipdamas dėmesio į tai, kad VSDFV Alytaus skyriaus  2015 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. D50-1132 nepagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis ir konkrečiomis teisės normomis, nevertino bylai reikšmingų aplinkybių, kad  atsakovas, apskaičiuodamas įmokas,  netinkamai taikė teisės normas. Apelianto nuomone, teismas netinkamai  aiškino ir taikė teisės normas, teismų praktika rėmėsi formaliai.

Dėl nagrinėjant  bylą apeliacine tvarka pagal pareiškėjos apeliacinį  skundą taikytinų procesinės teisės normų  teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje (Įstatymo redakcija iki 2016 m. liepos 1 d.) nurodyta apimtimi, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas  nepagrįstai neįvertino aplinkybės, jog VSDFV Alytaus skyrius 2015 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. D50-1132 nepagrįstas jokiais nustatytais faktiniais duomenimis  bei konkrečiomis teisės normomis, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis.

Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (bylai aktuali 2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (1 dalis). Minėtos redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis iš esmės analogiška ankstesnės redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, kurioje buvo nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Skirtumas tarp šių įstatymo redakcijų tik tas, kad  2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr.XII-1317 redakcijoje pateiktas nebaigtinis sąrašas taikomų poveikio priemonių, kurių taikymas individualiame administraciniame akte turi būti motyvuotas. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje formuodamas Viešojo administravimo įstatymo taikymo praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ne kartą yra akcentavęs, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai bei jos teritoriniams skyriams, kaip viešojo administravimo institucijoms, yra keliami, be kita ko, Viešojo administravimo įstatymo nustatyti reikalavimai, inter alia šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos  gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos  2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje  nuosekliai pabrėžiama, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz.,  LVAT 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011, Administracinė jurisprudencija, 2011, 22, p. 333-340, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009 ir kt.). Viešojo administravimo subjektai savo veikla turi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys atitikti teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502 -212/2012).

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyje suformuluoti individualaus administracinio akto turinio reikalavimai. Šių įstatymo reikalavimų prasme  individualaus administracinio akto forma ir  teisinė konstrukcija (vientisas  dokumentas, dokumentas su priedais) nėra svarbi, svarbu tai, kad  individualiame administraciniame akte būtų duomenys, kurių reikalauja minėtos įstatymo normos.

                 Individualus administracinis aktas paprastai susideda iš įžanginės, motyvuojamosios ir baigiamosios (rezoliucinės) dalies, kurioje viešojo administravimo subjektas nurodo taikomas poveikio priemones. Atsižvelgiant į viešojo administravimo subjektų priimamų administracinių aktų įvairovę ir į tai, kad  kai kuriais atvejais individualūs administraciniai aktai priimami  remiantis pirmiau atliktų administracinių procedūrų metu surašytuose dokumentuose nustatytomis aplinkybėmis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl individualių administracinių aktų turinio atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams yra suformuluotos taisyklės, kad  individualaus administracinio akto motyvuojamoji dalis gali būti išdėstyta atskirame  dokumente, kuris laikomas sudedamąja (motyvuojamąja) tokio akto dalimi. Taigi  tik tuo atveju, kai atitinkamas individualus administracinis aktas, kuris asmeniui sukelia materialines teisines pasekmes, yra priimamas  tam tikros anksčiau atliktos  procedūros ir jos metu parengto  procedūrinio (tarpinio) dokumento pagrindu, individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti procedūriniame dokumente nustatytas aplinkybes, tokį dokumentą pakanka nurodyti individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje ir pridėti prie priimamo  individualaus administracinio akto. Toks procedūrinis dokumentas laikomas individualaus administracinio  akto motyvuojamąja dalimi, o teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tokios struktūros individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo,  turi vertinti individualų administracinį aktą su jo priedais (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. spalio 30 d. Nr. A146-1705/2014, 2014 m. vasario 3 d. Nr. A552-260/2014, 2013 m. sausio 28 d. Nr. A492-279/2013, 2010 m. spalio 15 d. Nr. A146-1228/2010, 2010 m. gegužės 24 d. Nr. A146-700/2010 ir kt.).

               Nagrinėjamu atveju  VSDFV Alytaus skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. D50-1132  neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų.   Sprendime nurodyta tik tai, kad VSDFV Alytaus skyriaus direktoriaus pavaduotoja vadovaudamasi  Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsniu ir 36 straipsnio 3 dalimi, nusprendė išieškoti priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą iš R. L. individualios įmonės (draudėjo kodas 562219, registro kodas 149768031, (duomenys neskelbtini) Alytus ((duomenys neskelbtini))) turto skolą, kuri 2015 m. vasario 5 d. yra 3153,35 Eur (2169,49 Eur VSD įmokų, 405,20 Eur delspinigių ir 578,66 Eur baudą). Sprendime Nr. D50-1132  nurodyta, kad jis gali būti apskųstas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nustatyta tvarka.  Iš minėto VSDFV Alytaus skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. D50-1132 turinio matyti, kad  šiame individualiame administracinis  akte  nėra  motyvuojamosios dalies. Sprendimas Nr. D50-1132 yra be priedų, nepagrįstas jokiais procedūriniais dokumentais. Nei pačiame Sprendime Nr. D50-1132, nei atskirai nėra išdėstyti motyvai, kokiais  nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) atsakovas nusprendė  išieškoti priverstine tvarka iš Įmonės turto šiame  administraciniame akte nurodytas sumas ir  kodėl būtent tokio dydžio. Sprendime Nr. D50-1132 nurodytas VSDĮ 17 straipsnis, reglamentuoja socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo būdus. Šio straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose įstatymų leidėjas numatė atitinkamus socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų išieškojimo būdus. Sprendime Nr. D50-1132 nenurodyta kuria būtent konkrečia VSDĮ 17 straipsnio norma rėmėsi atsakovas. Sprendime Nr. D50-1132 nurodyto VSDĮ  36 straipsnio, kuris reglamentuoja Fondo valdybos administravimo įstaigų teises, 3 dalies 1-7 punktuose nustatytos Fondo valdybos direktoriaus ir jo pavaduotojų, Fondo valdybos teritorinių skyrių direktorių ir jų pavaduotojų teisės. Sprendime Nr. D50-1132 nenurodyta kokia būtent teise, numatyta  VSDĮ 36 straipsnio 3 dalyje,  naudojosi Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus pavaduotoja. Minėti Sprendimo Nr. D50-1132 turinio trūkumai, t.y. tai, kad šis individualus administracinis aktas yra be motyvuojamosios dalies ir nėra pagrįstas konkrečiomis teisės  normomis, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies prasme yra esminiai, todėl  VSDFV Alytaus skyriaus  2015 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. D50-1132, priešingai nė nustatė pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas (ABTĮ 143 straipsnis),  negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu ir turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui - Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui  (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas, įstatymo redakcija iki 2016 m. liepos 1 d.).

               Primindama Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, kad  individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, teisėjų kolegija pabrėžia, kad individualaus administracinio akto motyvai negali būti  nurodyti  vėliau nė priimtas individualaus administracinis aktas. Kilus administraciniam ginčui dėl individualaus administracinio akto, kuris yra be jokių  motyvų, teismas  neturi galimybių patikrinti tokio akto teisėtumą ir pagrįstumą kitais aspektais, išskyrus jo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimams, nes iš sprendimo, kuriame nėra motyvų, teismui bei bylos proceso dalyviams nėra žinoma kokia buvo viešojo administravimo subjekto  tikroji valia ir motyvai (jei jie  buvo) akto priėmimo metu.         

        Iš bylos medžiagos matyti, kad VSDFV teritorinis skyrius turi mokestinių pretenzijų R. L. individualiai įmonei už laikotarpį nuo 1995 m. birželio 1 d. iki 2006 m. birželio 27 d. ir iki šioje byloje skundžiamo 2015 m. vasario 5 d. sprendimo Nr.D50-1132 priėmimo  yra priėmęs eilę individualių administracinių aktų dėl skolos išieškojimo (1997 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr.142, 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr.200, 2006 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr.1304,2009 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr.D50-2092), kurie buvo perduoti vykdyti. Nei atsakovo 2015 m. vasario 5 d. sprendime Nr.D50-1132, nei jokiame iki šio sprendimo priėmimo parengtame dokumente pagal pateiktus į bylą įrodymus nėra duomenų dėl kokių nustatytų aplinkybių ir kokiais konkrečiais teisiniais pagrindais vadovaudamasis atsakovas priėmė  dar vieną sprendimą (t.y. 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr.D50-1132) dėl skolos priverstinio išieškojimo. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste ypač pabrėžtina tai, kad  VSDFV Alytaus skyriaus  2015 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. D50-1132 yra dėl šiame sprendime nurodytų sumų išieškojimo iš Įmonės. Tokio turinio akte (pačiame individualiame akte ar jo priede), be kita ko, turėtų būti nurodyta, kokiais nustatytais  objektyviais duomenimis, atsižvelgiant į  atitinkamų  aktualių teisės aktų raidą nuo 1995 m. birželio 1 d. iki 2006 m. birželio 27 d. bei iki 2015 m. vasario 5 d. sprendimo Nr.D50-1132 priėmimo, yra grindžiamos apskaičiuotos sumos  bei skolos priverstinis išieškojimas priimant naują sprendimą.

             Pažymėtina ir tai, kad požiūris į Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymą negali būti  formalus. Pagrindas naikinti individualų administracinį aktą dėl jo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams galimas tik dėl esminių turinio trūkumų. Teismų praktikoje kiekviena situacija turi būti vertinama individualiai. Atitinkamais atvejais, kai kurie individualaus administracinio akto turinio formalūs trūkumai, jei teismas iš įrodymų visumos nustato, kad  viešojo administravimo  subjektas  iki  skundžiamo individualaus administracinio akto priėmimo buvo priėmęs atitinkamą procedūrinį dokumentą, kuriame išdėstytos atitinkamos nustatytos aplinkybės ir pateiktas jų teisinis įvertinimas ir tas procedūrinis dokumentas buvo individualaus administracinio akto priėmimo pagrindas (motyvuojamoji dalis),  tokie trūkumai paprastai nepripažįstami esminiais, suteikiančiais pagrindą naikinti skundžiamą aktą  dėl jo neatitikimo  Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams. Nagrinėjamu atveju taip nėra. Minėta, kad VSDFV Alytaus skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. D50-1132  yra be jokių motyvų ir tai yra esminis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų pažeidimas.

             Kilus ginčui teisme dėl individualaus administracinio akto, kuris yra be jokių motyvų, tokį aktą priėmusio viešojo administravimo subjekto (atsakovo) pozicija, kad jis atitinkamu procesiniu būdu (atsiliepime į pareiškėjo skundą, paaiškinimuose teismo posėdžio metu ir pan.) bando nurodyti tokio akto motyvus, teismui negali  būti pagrindas į tai atsižvelgti, nes, kaip jau buvo minėta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimai turi išpildyti priimant individualų administracinį aktą. Nagrinėjamu atveju atsakovas 2015 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. D50-1132 motyvus bandė išdėstyti atsiliepime į pareiškėjos skundą teismui. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į  VSDFV Alytaus skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. D50-1132 turinį, t.y. į tai, kad jis be motyvų, atsakovo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjos skundą, faktiškai pripažino pagrindžiančia 2015 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. D50-1132  pagrįstumą ir teisėtumą. Tai nesuderinama su pirmiau aptartais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimais. Skundžiamo individualaus akto priėmimo motyvų nurodymas teisminio proceso metu (jei jie nėra nurodyti priimtame akte) negali būti vertinamas ir neturi įtakos nemotyvuoto  akto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą  administracinėje byloje Nr.A502-940/2013).

            Nustačiusi, kad VSDFV Alytaus skyriaus  2015 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. D50-1132 neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai yra pagrindas panaikinti šį administracinį aktą, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimą  nepasisakant  dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų nesutikimo su teismo sprendimu motyvų ir  nevertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kitais aspektais.

            Dėl  Fondo valdybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. (9.8) I-4090, priimto išnagrinėjus išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka ginčą dėl VSDFV Alytaus skyriaus  2015 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. D50-1132, teisėjų kolegija pažymi, kad ši institucija nagrinėjo ginčą dėl sprendimo, kuriame nėra jokių motyvų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų prasme. Atsižvelgiant į tai, Fondo valdybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. (9.8) I-4090 gali būti vertinamas tik kaip išankstinio skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos  nuomonė kokie galėjo būti Fondo valdybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. (9.8) I-4090 motyvai.  Nustačiusi, kad Fondo valdybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. (9.8) I-4090 neteisėtas iš esmės (ABTĮ  89 straipsnio 1 dalies 1 punktas), teisėjų kolegija konstatuoja, kad negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu jam pritariantis Fondo valdybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. (9.8) I-4090, todėl šis sprendimas taip pat naikintinas.

              Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai taikė materialinės teisės normas, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas priimant naują sprendimą ir patenkinat pareiškėjos skundą bei panaikinant  Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. D50-1132 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (9.8) I-4090 (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 143 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo R. L. individualios įmonės apeliacinį skundą patenkinti

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo R. L. individualios įmonės skundą patenkinti. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. D50-1132 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (9.8) I-4090 panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Romanas Klišauskas