Baudžiamoji byla Nr. 1A-698-576/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36576-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.1.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

Sekretoriaujant Daivai Kokštaitei,

dalyvaujant prokurorui Stanislav Barsul,

nuteistosios V. M. gynėjui advokatui Jonui Vilhelmui Pliugžmai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirta laisvės atėmimo bausmė 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi paskirta subendrinta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 mėnesiams 15 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose. Tuo pačiu nuosprendžiu V. K. (V. K.) pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 5, 6 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirtas laisvės apribojimas 2 metams. Pažymėtina, kad V. K. atžvilgiu apeliacinis skundas nėra paduotas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       V. M. nuteista už tai, kad ji, veikdama tiesiogine tyčia kartu su V. K., asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra išskirtas, ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdama tikslą už atlygį padėti apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – draudimo išmoką už inscenizuotą eismo įvykį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje už 250 eurų atlygį sutikusi su V. K. pasiūlymu prisiimti kaltę dėl eismo įvykio, 2018 m. gegužės 12 d., vakare, kartu su V. K. jam priklausančiu, A. D. vardu registruotu automobiliu Toyota Yaris, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko į iš anksto su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis sutartą vietą – (duomenys neskelbtini), po ko už minėto automobilio vairo atsisėdus nenustatytam asmeniui apie 21.40 val. buvo inscenizuotas eismo įvykis – automobiliu Toyota Yaris, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užkabintas, nenustatyto asmens vairuotas, priešinga kryptimi važiavęs M. S. vardu Rusijos Federacijoje registruotas automobilis Porsche Cayenne, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), po kurio (eismo įvykio) M. S. ir ji, kaip eismo įvykio kaltininkė, pasirašė eismo įvykio deklaraciją, tokiu būdu padėjo pasikėsinti apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)” 48 909,12 Eur draudimo išmoką. Šiais savo veiksmais V. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje.

II.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniame skunde V. M. prašo paskirti jai švelnesnę bausmę nei paskirta nuosprendyje. Pasak apeliantės, ji pirmą kartą teista tik 2019 metais, iki to laiko stengėsi gyventi dorai, o nuo 2019 m. pradėjo vartoti narkotikus. Jos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė per griežtą bausmę, nors ji kaltės neginčijo, padėjo atskleisti kitus kaltinamuosius. Apeliantė nurodo, kad yra jauno amžiaus, turi mažų vaikų ir, nors teismas nenustatė, kad tai buvo atsitiktinis nusikaltimas, tačiau prašo įvertinti visą jos gyvenimą, o ne paskutinius metus. Skunde nurodyta, kad, įvertinus bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą, net ir minimalios laisvės atėmimo bausmės skyrimas yra aiškiai neteisingas, o BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse yra numatytos sąlygos, kurioms esant asmeniui gali būti paskirta švelnesnė bausmė nei numatyta įstatyme.

3.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4.       Teismo posėdžio metu prokuroras prašė skundą atmesti, nuteistosios gynėjas prašė skundą tenkinti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

V. M.

5.       Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-303/2018). Šiuo konkrečiu atveju apeliaciniame skunde yra keliamas klausimas tik dėl paskirtos bausmės, atitinkamai apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamą nuosprendį tik toje dalyje.

6.       Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1-2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, Nr. 2K-68-942/2016). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis bei skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

7.       Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad yra nustatyta V. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o būtent, kad ji savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir stadiją (pasikėsinta padaryti sunkų tyčinį nusikaltimą), jos vaidmenį – padėjėja, į kaltinamosios asmenybę (anksčiau teista, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, atlieka laisvės atėmimo bausmę, iki bausmės atlikimo niekur nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio). Teismas, įvertinęs aukščiau paminėtų aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, jos dydį, atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, nustatant žymiai mažesnį nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, o, atsižvelgdamas į tai, kad byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, jai paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu (BK 641 straipsnis) ir paskyrė 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą yra numatyta laisvės atėmimo bausmė iki aštuonerių metų. Taigi pirmosios instancijos teismas paskyrė žymiai mažesnį bausmės dydį nei numatytos sankcijoje vidurkis (4 metai 15 dienų).

8.       BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

9.       Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra nustatyta, kad V. M. būtų savo noru pranešusi teisėsaugos institucijoms apie nusikalstamą veiką, priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)” pareiškimą. Be to, turtinė žala jos veiksmais nebuvo padaryta, o žalos atlyginimas yra būtinoji BK 62 straipsnio 1 dalies sąlyga. Taigi šiuo atveju nenustatyta BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų, todėl V. M. atžvilgiu minėta nuostata negali būti taikoma.

10.       BK 62 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.

11.       Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog BK 62 straipsnio 2 dalyje vartojamas terminas „yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių“ paprastai vartojamas daugiskaitoje net ir tais atvejais, kai įstatymas reikalauja bent vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-328/2013). Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Vadinasi, pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių – kaltininko nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota (2K-296-942/2018). Šiuo konkrečiu atveju teismas nustatė, kad V. M. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Taigi buvo nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybę, o kitų nenustatyta, daryti kitokios išvados negali ir apeliacinės instancijos teismas. Teismų praktikoje formuojama kad BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu švelnesnė bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, nurodytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose (2K-176-222/2019). 

12.       Taigi šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be kita ko, pažymėtina, kad švelnesnės, negu įstatymo nurodyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-222/2019

13.       Nors apeliantė skunde prašo paskirti bausmę, atsižvelgiant į BK 62 straipsnio 4 dalį, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši norma gali būti taikoma tik asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, o apeliantei tokie veiksmai nebuvo inkriminuoti. Atitinkamai minėta norma V. M. atžvilgiu negali būti taikoma. 

14.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad jos padaryta veika buvo atsitiktinė. Pagal bylos duomenis, nuo 2017 m. ji ne kartą bausta administracine tvarka už vagystes, ne kartą teista už turtinio pobūdžio nusikaltimus, padarytus 2018 m. Sodros duomenimis nuo 2017 m. spalio 10 d. niekur nedirbo, nuo 2018 m. birželio 21 d. vykdo individualią veiklą. Taigi pasikėsinimo įvykdyti sukčiavimą (2018 m. gegužės 12 d.) metu ji niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, kas sustiprina įsitikinimą, kad nusikalstamos veikos buvo jos pragyvenimo šaltinis, įskaitant narkotinių medžiagų įsigijimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantė teigia, jog narkotines medžiagas vartoja nuo 2019 m., tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad ji buvo bausta administracine tvarka už narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo leidimo 2017 m. (protokolai surašyti birželio 13 d. ir lapkričio 6 d.). Tuo pačiu pažymėtina, kad jauniausia apeliantės duktė gimė 2010 m., vadinasi, ji nusikalstamas veikas darė jau turėdama vaikų, vaikų turėjimas jos nesulaikė nuo nusikalstamų veikų darymo, todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina jos argumentus, jog nori rūpintis vaikais ir gyventi dorai. Be to, informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, vyriausiasis jos sūnus nuo gimimo gyvena su močiute, jauniausia duktė 3 metus iki tėvų santuokos nutraukimo gyveno tik su tėvu (santuoka nutraukta 2019 m., mergaitės gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu), duomenų, su kuo gyvena vidurinioji duktė, teismas neturi. Apklausta įtariamąja V. M. parodė, kad visi vaikai gyvena su jų tėvais. Taigi teismas neturi pagrindo išvadai, kad apeliantė, būdama suinteresuota vaikų priežiūra, galėtų pasiekti bausmės tikslus, jai paskiriant švelnesnę bausmę.

15.       Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad V. M. paskirta už įvykdytą nusikalstamą veiką bausmė ir galutinė subendrinta bausmė yra pernelyg griežtos. Bylos medžiaga rodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą taikyti nuteistajai laisvės atėmimo bausmę lėmė jos teistumai ir polinkis daryti nusikalstamas veikas, padarytos nusikalstamos veikos sunkumas, pobūdis, vaidmuo nusikaltimo padaryme, atsakomybę lengvinanti ir sunkinanti aplinkybės. Pažymėtina, kad V. M. paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė neviršija BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijose nustatytų ribų ir yra artima minimaliai ribai.

16.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir V. M. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 mėnesiams 15 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. nuosprendžio paskelbimo dienos. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 23 d.

17.       Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, paskirdamas galutinę bausmę, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, laisvės atėmimo bausmę subendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi paskirta subendrinta bausme ir nustatė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 mėnesiams 15 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose. Taigi pirmosios instancijos teismas, subendrindamas V. M. paskirtas bausmes, nors nuosprendyje ir nenurodė, tačiau taikė BK 63 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas taisykles ir nuteistajai palankesnį – dalinį bausmių sudėjimo būdą, ir prie Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi paskirtos subendrintos 4 mėnesių 15 dienų laisvės atėmimo bausmės (pagal 2019 m. birželio 21 d., 2019 m. liepos 16 d. ir 2019 m. kovo 14 d. nuosprendžius) pridėjo dalį – 3 mėnesius skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

18.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės vertinimu, kad ji kaltės neginčijo, tačiau, atitinkamai, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai ir nustatė jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei paskyrė jai už padarytą veiką itin švelnią bausmę – 6 mėnesius laisvės atėmimo, kuri, vadovaujantis BK 641 straipsniu, buvo sumažinta iki 4 mėnesių. BK 63 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. Pagal BK 50 straipsnio 2 dalį terminuoto laisvės atėmimo bausmės minimumas yra trys mėnesiai. Atsižvelgiant į nurodytas įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas subendrindamas bausmes prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi paskirtos 4 mėnesių ir 15 dienų laisvės atėmimo bausmės pridėjo įstatyme numatytą minimalų tos bausmės rūšies terminą – tris mėnesius, todėl dar labiau švelninti paskirtos subendrintos bausmės nėra pagrindo.

19.       Papildomai pažymėtina, kad BK 182 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę, o bausmė kiekvienu atveju skiriama individualiai, atsižvelgiant į įstatymo nuostatas, kurios nurodytos šios nutarties 6 punkte. Pirmosios instancijos teismas skirdamas V. M. bausmę įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir sprendė, kad bausmės tikslai jos atžvilgiu gali būti pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka. Skirti jai švelnesnę bausmės rūšį, nei numatytą BK 182 straipsnio sankcijoje, nebūtų buvę teisinga ir ja nebūtų buvę pasiekti bausmės tikslai, nes šiuo konkrečiu atveju buvo pasikėsinta padaryti sunkų tyčinį nusikaltimą, todėl tik paskirta laisvės atėmimo bausme, jos terminą nustačius gerokai mažesnį nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, bus pasiekti bausmės tikslai.

20.       Iš byloje priimtų procesinių sprendimų matyti, kad subendrintos bausmės dydį (septyni mėnesiai penkiolika dienų) lėmė bausmių subendrinimas dalinio sudėjimo būdu: pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirta keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir pagal 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartį paskirta keturių mėnesių ir 15 dienų laisvės atėmimo bausmė, kuri nustatyta už baudžiamojo nusižengimo, nustatyto BK 178 straipsnio 4 dalyje, padarymą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį paskirtą bausmę subendrinus apėmimo būdu su įvairaus pavojingumo nusikalstamomis veikomis (už baudžiamojo nusižengimo (BK 182 straipsnio 3 dalis) padarymą, už nesunkių nusikaltimų (BK 1981straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 1 dalis) padarymą, taip pat ir už nusikaltimų, priskiriamų apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 214 straipsnio 1 dalis, 215 straipsnio 1 dalis), padarymą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. nuosprendį; už apysunkio nusikaltimo, nustatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 14 d. nuosprendį). Esant konstatuotam tokiam nuteistosios padarytų nusikaltimų daugetui, jei bausmės už visas šias nusikalstamas veikas būtų skiriamos ir bendrinamos priimant vieną nuosprendį, akivaizdu, kad būtų taikoma tiek bausmių apėmimo būdas (nusikalstamoms veikoms, kurios sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį arba labai skiriasi pagal savo pavojingumą), tiek ir sudėjimo būdas. Taigi pirmosios instancijos teismas subendrindamas jau minėtas bausmes teisingai taikė būtent bausmių dalinio sudėjimo būdą.

21.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisingai pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo skirti trumpesnį subendrintos bausmės terminą nei nustatyta nuosprendžiu. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, priešingai, ji atitinka nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos padarymo aplinkybes, nuteistosios asmenybę, todėl keisti ar naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a:

Nuteistosios V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjos                                                                        Jurgita Mačionytė

                                                                                Vitalija Norkūnaitė

                                                                                Nida Vigelienė