Pranešėja R. Andrulienė                                                          Civilinė byla Nr. 2S-1112-459/2014

Teisėja V. Olcvikienė                                                             (Proceso Nr. 2-06-3-04170-2014-0)

                                      Procesinio sprendimo kategorijos

(S)

                                                                                               110.1; 122.4.

   KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. birželio 11 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės A. G. (Mickūnės) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo K. M. ieškinį atsakovei A. G. (Mickūnei) dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė :

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 85145,50 Lt skolos, 21286,38 Lt palūkanų, 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei priklausantį turtą. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovė atsisako grąžinti skolą, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-04-08 nutartimi prašymą tenkino: areštavo atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, 106431,88 Lt sumai. Nurodė, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįstas. Įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes bei atsižvelgiant į ieškinio sumos dydį, į tai, kad atsakovės turtinė padėtis nežinoma, teismas padarė išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Atsakovė pateikė atskirąjį skundą, juo prašo teismo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-08 nutartį. Atsakovė nurodo, jog ieškovas, pateikdamas ieškinį atsakovei dėl skolos priteisimo, niekaip nepagrindė savo reikalavimo: nepateikė paskolos sutarčių ar kitokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog atsakovei buvo paskolintos piniginės lėšos. Teismas, priimdamas nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi formaliu įstatymo vertinimu, tačiau nesigilino, ar ieškinys pagrįstas įrodymais, jog būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atskirasis skundas atmestinas.

LR civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis numato laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus: laikinosios apsaugos priemonės taikomos, jei asmenys, prašantys jas taikyti, tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu, reiškiančiu, jog parenkamos tokios priemonės, kurios maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nepadarytų atsakovui nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs ir nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumui turi reikšmės reikalavimo dydis, atsakovo turtinė padėtis ir kitos aplinkybės, kurias, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti. Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių laikinas pobūdis, svarba (užtikrinti būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą), taikymo aplinkybės (dažnai pačioje bylos proceso pradžioje klausimui išspręsti skirtos tik 3 dienos, neturima duomenų apie atsakovo turtinę padėtį) nulemia tai, kad jų taikymui pagrįsti teismų praktikoje keliami mažesni įrodymų pakankamumo reikalavimai. Teismų praktikoje vien didelė reikalavimo suma laikoma pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ji objektyviai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktikoje“ Nr. 34, 2011).

Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį dėl 85145,50 Lt skolos ir 21286,38 Lt palūkanų priteisimo. Taigi reiškiamas turtinio pobūdžio reikalavimas, o prašoma priteisti suma, atsižvelgiant į tą faktą, jog atsakovė – fizinis asmuo, laikytina didele. Šia prasme atmestinas apeliantės argumentas, kad priimdamas nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas vadovavosi formaliu įstatymo vertinimu, tačiau nesigilino, ar ieškinys pagrįstas įrodymais, jog būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kaip minėta, dėl didelės ieškinio sumos yra preziumuojama, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu, todėl kitų įrodymų šiai prezumpcijai patvirtinti nereikalaujama.

Pagal CPK 144 straipsnio nuostatas asmenys, prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti ieškinio reikalavimą. Apeliantė nurodo, jog pateikdamas ieškinį ieškovas niekaip nepagrindė savo reikalavimo: nepateikė paskolos sutarčių ar kitokių rašytinių įrodymų, kurie leistų daryti išvadas, jog atsakovei buvo paskolintos piniginės lėšos. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra nusistovėjusi nuostata, jog preliminarus (prima facie) pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kad preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pagrįstumą, esą nustatė, jog ieškinio reikalavimai tikėtinai nepagrįsti ir kad dėl šios priežasties jis netaiko laikinųjų apsaugos priemonių. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus. Ieškinys priimtas, vadinasi, teismas nustatė jį atitinkant CPK nustatytiems turinio ir formos reikalavimams, prie ieškinio pridėti rašytiniai įrodymai, neva pagrindžiantys ieškovo reikalavimus, teismas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje jų netiria ir nevertina, nes tai turi būti padaryta išnagrinėjus bylą iš esmės ir priimant sprendimą. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes darytina išvada, kad teismas turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog ieškinio reikalavimai tikėtinai yra pagrįsti.

Atsižvelgdamas į ankščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad laikinosios apsaugos priemonės skundžiama nutartimi yra taikytos pagrįstai, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti nutarties atskirojo skundo motyvais (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 339 str.).

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 334–339 straipsniais,

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                       Raimonda Andrulienė