Baudžiamoji byla Nr. 1A-618-634/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02652-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1;

2.4.7 

(S)

Kauno apygardos teismas

N u T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

sekretoriaujant Santai Golovkaitei,

dalyvaujant prokurorei I. Z.,

nuteistajam J. V., jo gynėjui advokatui E. R.,  

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. ir jo gynėjo advokato E. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 6 mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant per mėnesį išdirbti neatlygintinai 20 valandų, iš viso 120 valandų viešųjų darbų visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą viešųjų darbų bausmę įskaitytas J. V. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. sausio 17 d. iki 2020 m. sausio 18 d., jį prilyginant 12 valandų viešųjų darbų.

Iš J. V. priteistos valstybės naudai nukentėjusiajam N. V. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos - 855,34 Eur.

Nuspręsta nepriteisti iš J. V. ekspertizės išlaidų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       J. V. nuteistas Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu už tai, kad sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, o būtent: 2020 m. sausio 17 d. apie 20:45 val. namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), patalpose, smurtavo prieš šeimos narį - sūnų N. V., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. tyčia parvertęs ant lovos užgulęs spaudė ir ranka smaugė, tuo sukėlė N. V. fizinį skausmą. Veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

2.       Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad:

1.1.                      aplinkybė, jog prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, neginčytinai nustatyta byloje surinktais, teisminio nagrinėjimo metu ištirtais ir įvertintais įrodymais. Teismas sprendė, kad šioje situacijoje jokios savigynos nebuvo.

1.2.                      J. V. veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo. J. V. užgriuvęs nukentėjusįjį savo kūno svoriu, kuris yra daug didesnis negu nukentėjusiojo, spausdamas jį ranka į kaklą, kad jis nesimuistytų ir jam netrukdytų jo filmuoti, buvo abejingas galimiems padariniams, nes jo dėmesys buvo nukreiptas į filmavimą, tuo pačiu sąmoningai leido atsirasti padariniams - fiziniam skausmui.

1.3.                      Teismo nurodytos aplinkybės, nustatytos iš duomenų, kurie teismo ištirti ir įvertinti, yra gauti teisėtai įstatymų nustatyta tvarka, susiję su byloje įrodinėtomis aplinkybėmis, yra nesuklastoti, neprieštaringi, vieni kitus papildo ir patvirtina, yra patikimi, pripažinti J. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimo ir jo kaltės įrodymais, todėl yra visiškai pakankami teismui konstatuoti, kad J. V. tyčia sukėlė fizinį skausmą savo sūnui N. V., jį parvertęs ant lovos užgulęs spaudė savo kūnu ir smaugė ranka, dėl ko padaryta veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

1.4.                      J. V. padarė vieną nesunkų tyčinį baigtinį nusikaltimą netiesiogine tyčia. Pagal savo pobūdį nusikaltimas yra mažiau pavojingesnis, nes sukeltas tik fizinis skausmas. Jis neteistas, dirbantis. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tai, kad jam po įvykio buvo nustatytas lengvas girtumas, nesudaro pagrindo manyti, kad tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai, kadangi jo ir sūnaus santykiai bylos duomenimis ir prieš tai buvo konfliktiški, kas ir buvo įvykio priežastimi. Teismas sprendė J. V. skirti švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – 6 mėnesius viešųjų darbų, įpareigojant per šį laiką neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

3.       Apeliaciniu skundu nuteistasis J. V. ir jo gynėjas advokatas E. R. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria J. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – J. V. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.1.                        Skunde nurodoma, kad J. V. viso baudžiamojo proceso metu kaltu neprisipažino, kadangi yra įsitikinęs, jog jo padarytoje veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties, t. y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

3.2.                        Nuteistasis pareiškia, kad jei fizinio kontakto su nukentėjusiuoju metu jam (nukentėjusiajam) ir buvo sukeltas fizinis skausmas, tai fizinio skausmo sukėlimas yra išskirtinai neatsargaus J. V. elgesio padarinys, t. y. net jeigu fizinio sąlyčio su nukentėjusiuoju metu jam (nukentėjusiajam) ir buvo sukeltas fizinis skausmas, ši konkreti J. V. padaryta veika negalėjo būti kvalifikuota kaip BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymas, kadangi J. V. veiksmuose nebuvo tyčios (tiesioginės ar netiesioginės) nei sužaloti nukentėjusįjį nei sukelti jam fizinį skausmą ir (ar) jį susargdinti.

3.3.                       Atsižvelgiant į tai, kad J. V. nuteistas dėl tyčinio fizinio skausmo savo šeimos nariui sukėlimo, jis turėjo suvokti, kad vaiko judėjimo apribojimas, pasireiškiantis vaiko pargriovimu ant lovos ir jo fizinių veiksmų ribojimu prispaudžiant vaiką prie lovos, sukels jam (vaikui) fizinį skausmą. Bylos duomenimis nustatyta, jog J. V. ir sūnaus santykiai ir prieš tai buvo konfliktiški, kas ir buvo įvykio priežastimi. Taip pat nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo prieš įvykį vyko žodinis konfliktas, galimai susistumdymas, kurio metu nukentėjusysis galėjo vartoti necenzūrinius žodžius prieš J. V., tačiau tai nebuvo muštynės, o tokį nukentėjusiojo elgesį nuteistasis norėjo nufilmuoti telefonu, o nukentėjusysis to nenorėdamas, norėjo jam išmušti iš rankų telefoną, dėl ko ir įvyko įvykis. Liudytoja I. V. parodė, kad J. V. pradėjo kabinėtis prie sūnaus, sūnus atsikalbinėjo, tiksliai negalinti pasakyti tų žodžių, nes pakavosi daiktus ir negalvojo, kad kils konfliktas. Byloje apklaustas nuteistasis J. V. paaiškino, kad įvykis prasidėjo dėl to, kad sūnus jo atžvilgiu vartojo įžeidžiančius, necenzūrinius žodžius. Dėl šios priežasties, J. V. atsinešė mobilųjį telefoną ir ketino nederamą sūnaus elgesį nufilmuoti, jam nurodydamas „čia tau, N., prisiminimui bus“. Sūnus, tęsdamas nederamus veiksmus bei nenorėdamas būti nufilmuotas, J. V. atsineštą mobilųjį telefoną išmušė jam iš rankų. Paėmęs iš rankų išmuštą mobilųjį telefoną, J. V. pabandė sūnų nufilmuoti antrą kartą, tačiau sūnus, toliau tęsdamas geros moralės požiūriu nederamus veiksmus, vėl griebė už J. V. laikyto telefono, norėdamas jį vėl išmušti iš tėvo rankų. Siekdamas apriboti sūnaus nederamą elgesį, pasireiškiantį fizinių veiksmų prieš tėvą naudojimu bei sūnų nuraminti, J. V. sūnų pargriovė ant lovos ir viena ranka prispaudė jo kūną ant minkšto čiužinio.

3.4.                        J. V. veiksmai buvo nukreipti išskirtinai į sūnaus nederamų veiksmų apribojimą, jo nuraminimą, ir jokiu būdu nebuvo siekiama sukelti sūnui fizinį skausmą ir (ar) jį sužaloti. Šią išvadą patvirtina ir byloje liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymai. Policijos pareigūnas A. B. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą, policijos pareigūnus pasitiko kaltininkas, kuris buvo ramus, neagresyvus. Analogiškas aplinkybes nurodė ir byloje apklaustas pareigūnas D. A. Darytina išvada, kad J. V. fizinis kontaktas su sūnumi nebuvo nei agresyvus, nei itin intensyvus ar ilgas (veiksmų trukmės požiūriu). Juo iš esmės tebuvo siekiama apriboti sūnaus judėjimo (nederamo elgesio) laisvę, jį nuraminti. Nagrinėjamu atveju J. V. iš esmės suvokė, kad fizinis sąlytis su sūnumi yra rizikingas, kadangi naudojant fizinę jėgą, sūnui bus apribota judėjimo laisvė, dėl ko sūnus patirs nepatogumų, tačiau pargriaudamas sūnų ant minkšto čiužinio, J. V. akivaizdžiai siekė didesnių neigiamų padarinių atsiradimo išvengti, o toks psichinio santykio turinys dėl veiksmų prieš sūnų būdingas nusikalstamo pasitikėjimo kaltei.

3.5.                        Teigiama, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo jokių muštynių nebuvo, o J. V. savo veiksmais tesiekė apriboti sūnaus neteisėtus veiksmus – naudojant fizinę jėgą, prispaudė jį ant minkšto lovos čiužinio, tokiu būdu ribodamas sūnaus fizinių veiksmų laisvę. Iš aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių matyti, jog J. V. akivaizdžiai nesiekė sukelti sūnui fizinio skausmo ir (ar) jo sužaloti, o priešingai – parmesdamas ir prispausdamas sūnų ant minkšto čiužinio, o ne ant kieto pagrindo (grindų), J. V. tokių padarinių siekė išvengti. Taigi, įvertinus nurodytas faktines aplinkybes, negalima daryti vienareikšmės išvados, jog fizinio skausmo sūnui sukėlimas, byloje nustatytomis aplinkybėmis buvo neišvengiamas ir J. V. tai numatė.

3.6.                        Šiuo atveju netiesioginė tyčia būtų, jei puldamas sūnų, J. V. abejingai žiūrėtų į galimybę jį sužaloti. Bet tokios aplinkybės, būtinos veikai įvertinti kaip padarytai netiesiogine tyčia, byloje nenustatytos. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad buvo siekiama sužaloti vaiką ar J. V. buvo abejingas vaiko galimam sužalojimui. Priešingai, J. V. sūnų prispaudė ant minkšto pagrindo, o supratęs savo veiksmų galimas neigiamas pasekmes, J. V. sūnų paleido, daugiau su juo nekontaktavo. J. V. ne tik nesiekė sukelti sūnui fizinį skausmą, bet pargriaudamas sūnų ant minkšto pagrindo, apsiribodamas fizinės jėgos (be smūgių, spyrių ir pan.) naudojimu, tokių pasekmių stengėsi išvengti.

3.7.                        J. V. vertinimu, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl jo kaltės formos, pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytus reikalavimus, nes vadovavosi išimtinai nukentėjusiojo parodymais, neįvertinęs jų patikimumo, o likusius įrodymus tendencingai vertino tik nukentėjusiojo parodymų pagrindimo aspektu. Pirmosios instancijos teismas, išvadą dėl J. V. kaltės formos, padarė tinkamai neįvertinęs reikšmingų aplinkybių visumos – atliktų veiksmų, jų pobūdžio, intensyvumo, būdo, situacijos, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti. Visų pirma pažymėtina tai, kad J. V. atliktų veiksmų pagrindas – geros moralės požiūriu netoleruotini nukentėjusiojo veiksmai. Nukentėjusysis yra nuteistojo J. V. sūnus, todėl jis turi pareigą gerbti tėvus ir tinkamai atlikti kitas savo pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.162 straipsnis). J. V. veiksmai buvo nukreipti išskirtinai į sūnaus nuraminimą, jėgos naudojimas nebuvo intensyvus, truko itin trumpą laiką. Visos šios aplinkybės rodo, kad veika padaryta esant nusikalstamo pasitikėjimo kaltės formai.

3.8.                        Pirmosios instancijos teismas, išvadą dėl J. V. kaltės formos iš esmės grindė tuo, kad jis sūnų spaudė ranka į kaklą, dėl ko sūnus buvo smaugiamas bei visiškai nereagavo į nukentėjusiojo bandymą ištrūkti, jo prašymą nedusinti, į liudytojos I. V. perspėjimus paleisti vaiką, į kviečiamą policiją. Visų pirma, J. V. atsakingai pareiškė, kad savo sūnaus nesmaugė, o tiesiog norėjo apriboti sūnaus nederamus veiksmus. J. V. vertinimu, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl jo kaltės formos prieštarauja byloje esantiems įrodymams. J. V. viso proceso metu nurodė, kad sūnaus nesmaugė. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas prioritetą teikė nukentėjusiojo parodymams, neįvertinęs aplinkybės, kad nukentėjusiojo ir J. V. santykiai buvo konfliktiški dar iki minėto įvykio, dėl ko nukentėjusiojo duoti parodymai turėjo būti vertinami itin atidžiai, ypač turint omenyje, kad duodamas parodymus, nukentėjusysis slėpė buvus jo nederamą elgesį tėvo atžvilgiu, dėl ko ir kilo konfliktas.

3.9.                        Pažymima, kad supratęs dėl savo veiksmų galimus kilti neigiamus padarinius, J. V. nukentėjusįjį nedelsiant paleido, ką bylos nagrinėjimo metu patvirtino ne tik nukentėjusysis, liudytoja I. V., bet ir pats teismas, skundžiamame nuosprendyje pažymėdamas, kad akivaizdu, jog šis veiksmas (smaugimas – aut. pastaba) ilgai netruko, nes nukentėjusysis būtų uždusintas. Faktas, kad nukentėjusysis nebuvo smaugiamas patvirtina ir byloje esantis garso įrašas, kuriame užfiksuotas liudytojos I. V. pokalbis su bendrojo pagalbos centro darbuotoju. Klausant garso įrašą, fone yra girdimas nukentėjusiojo balsas, jo vartojami necenzūriniai ir įžeidžiantys žodžiai J. V. atžvilgiu, dėl ko galima daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis nebuvo smaugiamas, kadangi smaugiamas asmuo, dėl deguonies trūkumo fiziškai rėkti negalėtų.

3.10.                      Taigi byloje nenustatyta tyčinė J. V. kaltė sukelti sūnui fizinį skausmą, todėl yra pagrindas išvadai, jog J. V. minėtą veiką padarė dėl neatsargumo. BK 140 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tik esant tyčinei kaltės formai, o baudžiamajame kodekse nėra straipsnių, kurie numatytų baudžiamąją atsakomybę už J. V. padarytus veiksmus esant kitokioms asmens psichinio santykio su veika ir padariniais formoms, todėl skundžiamas nuosprendis laikytinas neteisėtu ir turi būti keistinas.

Nuteistojo J. V. ir jo gynėjo advokato E. R. apeliacinis skundas atmetamas.

4.       Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

5.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, vertina, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų bei teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad J. V. pripažintinas kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, ir tai leidžia daryti išvadą, jog sprendžiant J. V. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakojusio nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

6.       Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino ir yra baudžiamas viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausme. Taigi, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra galima tik už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sužalojimą, konkrečiais, straipsnio dispozicijoje nurodytais alternatyviais veiksmais: mušimu arba kitokiu smurtavimu, tačiau dėl to nukentėjęs asmuo turi pajusti skausmą ar kitas fizines kančias. Ši veikia gali būti padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami, šioje normoje nurodyti padariniai.

7.       Pažymima, kad fizinio skausmo sukėlimas mušant artimą giminaitį ar šeimos narį ar kitaip prieš jį smurtaujant yra minimalūs nusikaltimo padariniai, dėl kurių kyla baudžiamoji atsakomybė (BK 140 straipsnio 2 dalis), tačiau, tokiais veiksmais pažeidžiama Konstitucijos saugoma ir ginama vertybė – žmogaus asmens neliečiamumas. Neteisėto smurto pavartojimas nukentėjusiajam padaro ne tik fizinę žalą, bet ir žemina žmogaus orumą, ką draudžia Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis).

8.       Nagrinėjamoje byloje J. V. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė savo sūnui N. V. vieną iš alternatyvių šiame straipsnyje nustatytų padarinių – fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus – paties kaltinamojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, tarnybinius pranešimus, apžiūros protokolus, pranešimo Bendrajam pagalbos centrui įrašo bei policijos pareigūnų fiksuotų vaizdo įrašų turinį, konstatavo, kad byloje visiškai įrodyta, jog J. V. tyčia parvertęs nukentėjusįjį ant lovos, užgulęs jį spaudė ir ranka smaugė, taip sukėlė jam fizinį skausmą.

9.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis J. V. prieš nukentėjusįjį N. V. nesmurtavo bei nesukėlė jam jokio fizinio skausmo. Teigiama, kad J. V. veiksmai buvo nukreipti tik į sūnaus nuraminimą, jėgos naudojimas nebuvo intensyvus, truko trumpą laiką, todėl jo veika padaryta esant nusikalstamo pasitikėjimo kaltės formai (dėl neatsargumo). Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai paneigti bylos nagrinėjimo metu ištirtomis ir nustatytomis aplinkybėmis.

10.       Pats nuteistasis J. V. pripažino bei patvirtino, kad įvykio dieną namuose tarp jo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, kurio metu pargriovė N. V. ant lovos ir viena ranka prispaudė jo kūną. Kai jis nukentėjusįjį paguldė, jis pradėjo spardytis, tačiau vis tiek viena ranka filmavo įvykį, o kita ranka prispaudęs laikė nukentėjusįjį. Vėliau nuteistasis teigė, kad nukentėjusiojo nebuvo užgulęs ir nebuvo prirėmęs rankų, tik už kojų jį laikė. Tokie nenuoseklūs nuteistojo parodymai leidžia abejoti jų nuoširdumu. Nuteistojo nurodyta versija, kad jis nesmurtavo prieš nukentėjusįjį ir nesukėlė jam fizinio skausmo, atmetama kaip gynybinė, kadangi byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad J. V. smurtavo prieš nukentėjusįjį ir savo veiksmais sukėlė jam fizinį skausmą.

11.       Iš nukentėjusiojo N. V. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, nustatyta, kad konflikto metu jis vos nebuvo uždusintas. Parodė, kad jam grįžus namo, jo tėvas (J. V.) pradėjo kabinėtis prie jo motinos I. V. Jis užsistojo motiną, jie susistumdė. J. V. parvertė jį ant nugaros, ant lovos ir ranką uždėjęs su alkūne jį smaugė, dusino. Jis bandė išsilaisvinti, prašė paleisti, tačiau tėvas nereagavo. Tik kai motina paskambino policijai, tada tėvas išsigandęs jį paleido. Kai jį dusino, jautė skausmą, jį pykino, buvo nubrozdintas kaklas. Po J. V. veiksmų jam skaudėjo nugarą ir dabar skauda, kai pakelia ką nors sunkaus. Mano, kad tėvas ant jo užkrito tyčia, nes jį smaugė ir nereagavo, kai prašė paleisti ir, kai sakė, kad jam skauda ir dūsta. Kuo jis labiau bandė nustumti jo ranką, tuo jį tėvas stipriau smaugė. Kai jį tėvas smaugė, kairę ranką buvo uždėjęs ant krūtinės, jo dešinė ranka buvo prispausta, todėl su kaire ranka bandė jį nustumti. Po įvykio tėvas jo neatsiprašė.

12.       Nukentėjusiojo duoti parodymai apie jam sukeltą fizinį skausmą viso proceso metu buvo nuoseklūs, visiškai patvirtinantys byloje esančių liudytojų parodymus, vaizdo įrašus bei kitą rašytinę bylos medžiagą, todėl teismas neturi pagrindo jais abejoti.

13.       Iš liudytojos I. V. parodymų nustatyta, kad įvykio dieną jos vyras (J. V.) buvo neblaivus, pradėjo kabinėtis prie sūnaus (N. V.), tada vyras metė jį ant lovos ir visu svoriu užgulė, kad nesimuistytų, o ranką prispaudė prie kaklo. Ji labai išsigando. Sūnus užsimerkė, matė, kad jam trūksta oro, tada ji puolė skambinti policijai. Pati nebandė atitraukti, nes jai ką tik buvo operuota ranka, bijojo. Sūnus atsisėdęs pradėjo kosėti, gaudė kvapą. Patvirtino, kad tuo metu, kai sūnus buvo parmestas ant lovos, jis negalėjo judėti. Kai ji paskambino policijai, vyras paleido sūnų. Sūnus visas purtėsi, buvo šoke, jo kaklas buvo raudonas. Jai atrodė, kad vyras sūnaus ranką buvo užlenkęs, o su kita ranka jį smaugė. Sūnui buvo blogai, nes jis duso, gaudė kvapą, užsimerkė, ėjo seilės ir per nosį prasimušė. Liudytoja visą laiką nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, kad sūnus buvo užgultas ir su ranka spaudžiamas, sūnus duso, bandė gintis, bet buvo prispaustas, todėl negalėjo muistytis.

14.       Iš liudytojo A. B. parodymų nustatyta, kad įvykio dieną buvo iškvietime su kolega D. A., jie dirbo reagavimo skyriuje patruliais. Iš budėtojo gavo pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje, kad tėvas smurtauja prieš sūnų. Įvykio vietoje kaltinamasis J. V. nebuvo agresyvus, tačiau buvo išgėręs. Moteris (I. V.) ar sūnus (N. V.) paaiškino, kad dažnai būna konfliktai tarp tėvo ir sūnaus. Konflikto metu tėvas griebė sūnų už gerklės, pradėjo smaugti, sūnus ištrūko, buvo iškviesta policija. Nukentėjusiajam buvo kraujosruva ant kaklo, jis buvo šoko būsenoje, išsigandęs, apsiverkęs, bijojo tėvo. J. V. sakė, kad sūnus jo neklauso, todėl norėjo jį paauklėti. Kaltinamąjį parvežė į komisariatą ir perdavė tyrėjai.

15.       Iš liudytojo D. A. parodymų nustatyta, kad įvykio dieną dirbo kaip vyriausiasis patrulis Vilkaviškyje, reagavimo skyriuje, su A. B. Gavo pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje, kad vyras smaugia sūnų. Kaltinamojo J. V. paklausė, kas nutiko, jis atsakė, kad įvyko konfliktas buvo, apie smaugimą neminėjo. Pasakojo, kad susipyko su sūnumi, nes jis kažko nedarė. Kaltinamąjį J. V. sulaikė ir išsivežė į komisariatą. J. V. minėjo, kad turi vaizdo įrašą telefone, kaip viskas vyko, tačiau nesugebėjo jo parodyti ar nerado.

16.       Abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu bei objektyvumu, iš esmės paneigiančių nuteistojo J. V. parodymus ir patvirtinančių jo kaltę, pagrindo nėra. Liudytojų parodymai sutapo tarpusavyje, buvo nuoseklūs bei atitiko nustatytas faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad liudytojai, tiek apklausiant juos ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti jų parodymais.

17.       Apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, kai tais įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esančių nukentėjusiojo, liudytojų parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai tarpusavyje sudaro logišką seką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl J. V. padarytos nusikalstamos veikos.

18.       Iš protokolo – pareiškimo nustatyta, kad pareiškėja I. V. pranešė policijai, jog 2020 m. sausio 17 d. apie 21.00 val., adresu: (duomenys neskelbtini), jos vyras J. V., būdamas neblaivus, jų sūnų N. V., gim. (duomenys neskelbtini), namuose parvertė ant lovos, užgulė jį ir paėmęs sūnaus ranką, ją sulenkė ir pradėjo smaugti sūnų. Teigė, kad matė kaip sūnus pradėjo dusti, jam trūko kvapo, todėl iškvietė policiją (1 t., b. l. 8-14).

19.       Iš 2020 m. sausio 17 d. tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje nustatyta, kad smurtą patyręs asmuo yra N. V. Jam nustatyta kraujosruva (mėlynė) bei kiti sužalojimai, šoko būsena, didelis susijaudinimas, akivaizdi baimė. Smurtu įtariamas J. V. buvo ramus, apsvaigęs nuo alkoholio, nustatyta 0,75 promilės. N. V. paaiškino, kad parėjęs namo iš lauko, namuose sukonfliktavo su tėvu J. V., kuris penkias dienas iš eilės vartojo alkoholį. N. V. būnant kambaryje, atėjo tėvas ir jį pargriovė ant lovos, jį prispaudė ir rankomis sugriebęs už kaklo pradėjo smaugti. Smaugimo metu jam stipriai trūko oro, besimuistydamas ištrūko iš tėvo sugriebtų rankų. Pavykus pabėgti nuo tėvo, motina  iškvietė policijos pareigūnus. Įvykio aplinkybės fiksuotos vaizdo registratoriumi (1 t., b. l. 22-25).

20.       Iš apžiūros protokolo nustatyta, kad skaitmeninėje laikmenoje yra įrašyti trys vaizdo įrašai, kuriuose yra fiksuota įvykio vieta ir asmenys buvę joje. Moteris su sūnumi sulaukė policijos pareigūnų, kuriems papasakojo, kad ji sugrįžo po operacijos į namus. Jos vyras pradėjo konfliktuoti su sūnumi, po ko „pradėjo minkytis“ ant lovos, smaugė sūnų. Moteris paaiškino, kad vyras daug sunkesnis ir buvo užgulęs sūnų, dėl ko vaikui skauda nugarą. Nukentėjusysis paaiškino, kad kol mamos nebuvo namuose, tai jo tėvas gėrė, jis stengėsi nekonfliktuoti ir kuo mažiau su juo bendrauti. Policijos pareigūnai paaiškino, kad bus pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto artimoje aplinkoje, taip pat informavo, kad dėl nukentėjusiojo skausmų bus iškviesta greitoji medicinos pagalba, kad būtų apžiūrėtas ir esant būtinumui suteikta pagalba. Vyras pripažino, kad buvo neblaivus (1 t., b. l. 28-29).

21.       Iš asmens apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota, jog 2020 m. sausio 17 d. apžiūrint nukentėjusįjį nepilnametį N. V. nustatyta, kad jo kairės sprando pusė srityje matomos dvi paviršinės kraujosruvos (1 t., b. l. 41-42).

22.       Iš tarnybinio pranešimo, kuriame pateikiama pranešimo Bendrajam pagalbos centrui telefono išklotinė, nustatyta, kad 2020 m. sausio 17 d. 20:47:58 I. V. kviečia pagalbą, nes tėvas dusina sūnų bei fone yra girdėti kaip vyriškas balsas sako „(necenzūrinis žodis)“, o moteriškas balsas liepia paleisti vaiką (1 t., b. l. 65-67). Taigi, byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad J. V. smurtavo prie nukentėjusįjį N. V.

23.       Apeliacinio skundo motyvas, jog pats nukentėjusysis elgėsi nederamai, kadangi vartojo necenzūrinius žodžius prieš J. V., griebė už jo laikyto telefono, norėdamas jį išmušti iš rankų, nešalina J. V. baudžiamosios atsakomybės. Jei nukentėjusiojo elgesys ir būtų prieštaravęs geros moralės normoms, tačiau tai jokiu būdu nepateisina nuteistojo smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį.

24.       Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pabrėžti, kad pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kaip fizinis skausmas gali būti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz., negalėjimas įkvėpti, labai aukštos ar žemos temperatūros pojūtis ir kitos panašios būklės. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-474-489/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 15 d. Teismų praktikos smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose apžvalga Nr. AB-47-1).

25.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad jei J. V. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam, tuomet tai buvo neatsargaus J. V. elgesio padarinys, o jo veiksmuose nebuvo tyčios (tiesioginės ar netiesioginės). Tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

26.       Baudžiamoji atsakomybė už sukeltą fizinį skausmą ar nežymų jo sveikatos sutrikdymą kyla, jei ši veika padaroma tyčia. Toks psichinis santykis su objektyviaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais nustatomas įvertinus ne tik subjektyvius kaltininko parodymus, bet ir byloje nustatytas faktines aplinkybes (pavyzdžiui, kaltininko atliktus veiksmus ir kilusius padarinius, smurto intensyvumą ir stiprumą, jo lokalizaciją, panaudotas priemones, konflikto priežastį, eigą ir pan.).

27.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. V. smurtavo artimoje aplinkoje, prieš fiziškai silpnesnį asmenį – savo nepilnametį sūnų, dėl menkavertės priežasties. Bylos aplinkybių visuma parodo, jog nuteistojo J. V. panaudotas smurtas prieš sūnų N. V. buvo tyčinis, nulemtas kilusio pykčio, kadangi J. V. nereagavo į nukentėjusiojo prašymą jį paleisti, laikė prispaudęs jį prieš jo valią, t. y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį. Nuteistasis tyčia parvertęs nukentėjusįjį ant lovos ir užgulęs jį spaudė ir ranka smaugė. Dėl tokių nuteistojo veiksmų nukentėjusysis duso, negalėjo įkvėpti. Taigi akivaizdu, kad nuteistojo veiksmai buvo tyčiniai ir tais veiksmais nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas.

28.       Įvertinus bylos aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl nuteistojo J. V. kaltės sukėlus fizinį skausmą nukentėjusiajam N. V. Įrodymų visuma patvirtina, kad J. V. įvykdė nusikalstamą veiką, t. y. tyčia, panaudojo fizinį smurtą savo šeimos nario – nepilnamečio sūnaus N. V. atžvilgiu ir sukėlė jam fizinį skausmą. Taigi, nuteistojo J. V. veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

29.       Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad J. V. prieš nukentėjusiąją nesmurtavo paneigti bylos nagrinėjimo metu ištirtomis ir nustatytomis aplinkybėmis. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir yra tik nuteistojo savaip pateikiama įrodymų interpretacija. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Tokiu būdu, apeliacinio skundo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ar padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

30.       Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į J. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį – padarytas vienas nesunkus nusikaltimas, į kaltės formą ir rūšį, – nusikalstama veika padaryta esant netiesioginei tyčiai, į nusikalstamos veikos stadiją, – nusikaltimas baigtas; į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, ? nukentėjusiajam sukeltas fizinis skausmas, į nuteistojo asmenybę, ? administracine tvarka nebaustas, neteistas, į tai, kad nėra jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, dirbantis.

31.       Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam J. V. skyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį – viešuosius darbus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, paskirtos viešųjų darbų bausmės dydis (6 mėnesiai) - artimas viešosios darbų bausmės vidurkiui (pagal BK 46 straipsnio 2 dalį viešieji darbai gali būti skiriami nuo 1 mėnesio iki 1 metų), įpareigojant per mėnesį neatlygintinai išdirbti 20 valandų, iš viso 120 valandų, viešųjų darbų visuomenės labui, nelaikytinas aiškiai per griežtu ar neproporcingu, neprieštarauja proporcingumo ir teisingumo principams.

32.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas į paskirtą viešųjų darbų bausmę įskaitydamas J. V. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2020 m. sausio 17 d. 22.10 val. iki 2020 m. sausio 18 d. 12.37 val. (1 parą) ir jį prilygindamas 12 valandų viešųjų darbų, neteisingai taikė BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunktį, kuriame nustatyta, kad viena arešto (laisvės atėmimo) para prilyginama šešioms viešųjų darbų valandoms (1:6). Tačiau šios klaidos ištaisymas sunkintų nuteistojo padėtį, o apeliacinės instancijos teismas negali pabloginti nuteistojo padėties nesant prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundo (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

33.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog J. V. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų nepaneigia, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo J. V. ir jo gynėjo advokato E. R. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                               Albinas Antanaitis

Giedrius Endriukaitis

Daiva Jankauskienė