Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-100-222/2015

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00036-2011-6

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                       1.2.14.13 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Rimos Ažubalytės, Olego Fedosiuko, Eligijaus Gladučio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,

gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. P. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 2 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu R. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1891 straipsnio 1 dalį 150 MGL dydžio (19 500 Lt, t. y. 5647 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuotas R. P. nuosavybės teise priklausantis turtas – butas su rūsiu (registro numeris (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis Kaune, (duomenys neskelbtini).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 2 d. nutartimi nuteistosios R. P. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. R. P. nuteista už tai, kad žinodama, turėdama ir galėdama žinoti, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, po 2010 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. XI-1199 įsigaliojimo turėjo nuosavybės teise didesnį negu 500 MGL dydžio (450 000 Lt, t. y. 130 329 Eur) turtą – 114,45 kv. m bendro ploto butą su rūsiu (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), kurį neturėdama teisėtų pajamų įgijo 2008 m. gruodžio 19 d.

2. Nuteistosios R. P. gynėjas advokatas A. Mažeika kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartį ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatorius pažymi, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai būdingi tiek tyčiai „žinodamas“, tiek neatsargumui – „turėdamas ir galėdamas žinoti“ (kad kaltininko turimas turtas negalėjo būti įgytas už teisėtas pajamas). Kasatorius kelia klausimą, ar neatsargi kaltė iš viso galima formaliose (padarinių nereikalaujančiose) nusikalstamų veikų sudėtyse, nes BK 16 straipsnyje apibūdintas neatsargumas siejamas tik su nusikalstamais padariniais. Kasatoriaus manymu, neįmanoma gintis nuo R. P. pateikto prieštaringo kaltinimo, nes jame suformuluota, kad tas pats nusikaltimas padarytas ir tyčia, ir dėl neatsargumo, t. y. nurodytos dvi kaltės formos. Toks kaltinimas iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų bei pažeidžia kaltinamosios teisę žinoti, kokiais konkrečiais veiksmais ir pagrindu ji yra kaltinama (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Nurodyti prieštaravimai trukdo nagrinėti bylą ir nėra galimybės jų pašalinti nagrinėjant bylą teisme (BPK 234 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 3 dalis), todėl, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, byla turėjo būti perduota prokurorui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449/2008). Tačiau tokį prašymą, pareikštą bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, pirmosios instancijos teismas atmetė. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių pažeidimų, kurie buvo nurodyti apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje nepasisakė, taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.

2.2. Pasak kasatoriaus, bylos nagrinėjimo metu nepaneigta, kad R. P. galėjo pajamų gauti iš teisės aktų neuždraustos veiklos (BK 190 straipsnis), tačiau nenori nurodyti jų šaltinio, vengdama apmokestinimo ar kitų padarinių. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014 pateiktais išaiškinimais, teigia, kad teismai iš esmės pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes perkėlė įrodinėjimo pareigą kaltinamajai (nuteistajai) R. P., nurodydami, jog ji nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių, kad pinigai, už kuriuos įsigijo butą, gauti teisėtai. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014, teigia, kad dokumentų, pagrindžiančių gautas pajamas, nepateikimas negali būti kaltės įrodymas, be to, apskaičiuojant galimas išlaidas pragyvenimui, baudžiamajame procese negalima remtis statistiniais vidurkiais. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, kad tai, kas tinka mokesčių teisei, negali būti perkeliama į baudžiamąjį procesą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas rėmėsi Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos tyrimo ataskaitos išvadomis, sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, turto nedeklaravimo faktu (pagal šiuos dokumentus R. P. išlaidos kiekvienais metais sudarė apie 22 000 Lt (6371,64 Eur). Apeliacinės instancijos teismas į šiuos argumentus neatsakė. Pasak kasatoriaus, byloje nepaneigta, kad R. P. per vestuves buvo padovanota 50 000 Lt (14 481 Eur), kad jai tėvas po mirties paliko aukso dirbinių, kuriuos pardavusi ji gavo 60 000 Lt (17 377,20 Eur), todėl 110 000 Lt (31 858,20 Eur) turėjo būti pripažinti teisėtomis pajamomis. Šias aplinkybes, pasak kasatoriaus, patvirtinta vestuvių vaizdo įrašas, R. P. ir jos motinos T. M. parodymai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas bandė paneigti nurodydamas neesminius prieštaravimus. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, akcentavęs T. M. teistumo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis labai dideliu kiekiu faktą, leido suprasti, jog butas galėjo būti įgytas už pinigus, gautus iš prekybos narkotikais, tačiau kartu neigė tokių pinigų perdavimo R. P. galimybę (pirmosios instancijos teismas šios galimybės neatmetė). Be to, byloje yra dokumentai, patvirtinantys, kad 1999 m. sausio 29 d. buvo parduotas butas Kaune, (duomenys neskelbtini), ir už jį gauti 94 000 Lt (27 224,28 Eur), pagal T. M. ir R. P. parodymus, atiteko pastarajai. Byloje taip pat yra dokumentų, patvirtinančių, kad 2008 m. rugpjūčio 28 d. R. P. už 100 000 Lt (28 962 Eur) pardavė žemės sklypą su namu Marijampolėje, (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis mokesčių administratoriaus tikėtino pobūdžio apskaičiavimais, konstatavo, kad visi gauti pinigai buvo „pravalgyti“ ir jie negalėjo būti panaudoti butui Kaune, (duomenys neskelbtini), įsigyti, tačiau, kasatoriaus manymu, remiantis minėtais duomenimis turėjo būti konstatuota, kad 194 000 Lt (56 186,28 Eur) yra teisėtos pajamos. Kasatorius teigia, kad pagal byloje esančią 2008 m. sausio 20 d. paskolos sutartį R. P. 250 000 Lt (72 405 Eur) butui pirkti paskolino Austrijoje gyvenanti jos teta M. A.. Iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. kovo 16 d. rašto Nr. (18.5-30)-K-4007 matyti, jog Austrijos mokesčių administratorius nustatė, kad oficialiai M. A. pagrindė tik 13 717,10 Eur turėjimo šaltinius, o likusios piniginių lėšų kilmės nepavyko nustatyti todėl, kad dalis mokėjimų vyko prieš 25 metus, tų laikų dokumentai buvo sunaikinti arba perduoti į archyvus. Be to, pagal Muitinės departamento 2011 m. spalio 6 d. raštą Nr. (20.2/16)3B6895 2008 m. į Lietuvos Respubliką iš Austrijos Respublikos įvežant 250 000 Lt (72 405 Eur) grynųjų pinigų jų deklaravimas Lietuvos muitinėje nebuvo privalomas. Kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė, jog M. A. galėjo suteikti R. P. 250 000 Lt (72 405 Eur) paskolą, tačiau ši dėl pirmiau nurodytų aplinkybių negali to pagrįsti dokumentais. Kasatoriaus manymu, netgi paneigus šį faktą turėjo būti konstatuota, kad buvo paskolinta 47 362 Lt (13 717 Eur) ir tokia suma sumažintas neteisėto praturtėjimo mastas. Šiame kontekste pažymima, kad įrodymais turi būti pagrįsta tai, kokia konkrečiai turėto turto dalis negalėjo būti įgyta iš teisėtai gautų pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014). R. P. butą įsigijo 2008 m. gruodžio 19 d., o jos motina T. M. nuteista už 2010 metų balandį atliktus veiksmus, todėl, pasak kasatoriaus, negalima teigti, kad butas „galėjo būti įsigytas taip pat ir už lėšas, gautas realizuojant narkotines medžiagas“, juolab kad teismai neanalizavo, ar R. P. žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti apie neteisėtą T. M. veiklą ir pajamas. Be to, neįvardytas (tik galima spėti) asmuo, iš kurio buvo gautas turtas ar lėšos. Kasatoriaus manymu, teismai padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes rėmėsi nepatikimais įrodymais, nevertino byloje esančių įrodymų visumos, neįsitikino jų pakankamumu, nepašalino visų įrodymų prieštaravimų, neaiškino jų kaltininko naudai, o savo išvadas dėl R. P. kaltumo pagrindė prielaidomis, vidutiniais statistiniais apskaičiavimais, kaltinamosios negebėjimu įrodyti vienų ar kitų aplinkybių, o tai reiškia ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nesilaikymą.

2.3. Kasaciniame skunde nurodoma ir apie draudimo antrą kartą bausti asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką, t. y. dvigubo nebaudžiamumo principo pažeidimą. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. birželio 22 d. patikrinimo aktu Nr. AU16-26 R. P. apskaičiuota 112 610 Lt (32 614 Eur) gyventojų pajamų mokesčio ir 42 613 Lt (12 341 Eur) delspinigių; 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. (04)-K3-171 šis patikrinimo aktas patvirtintas ir jai paskirta 33 783 Lt (9784 Eur) bauda; Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 68-156 patvirtino 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą (tik sumažino baudos dydį iki 11 261 Lt (3261 Eur); Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. S-19 (7-258/2011) patvirtino 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 68-156; teismai šį sprendimą paliko galioti (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2419-171/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2923/2012). Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas R. P. bei mokesčių administratoriaus susitarimas išdėstyti mokėjimus ir duomenys, kad susitarimas vykdomas. Kasatorius teigia, kad nagrinėjamu atveju R. P. mokesčių administratorius paskyrė baudą ne dėl klaidos, o pagal savo kompetenciją, taip pat negalima laikyti, kad ji nubausta nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms (tas pats tyrimo objektas – turtas, tas pats tyrimo laikotarpis). Be to, kaltinimo šalis (ikiteisminio tyrimo pareigūnai) bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė šiam informaciją, todėl buvo visos galimybės išvengti dvigubo tyrimo ir nubaudimo (šiems teiginiams paremti kasatorius nurodo kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2008, 2K-335/2012, 2K-226/2014). Dėl to, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, baudžiamoji byla R. P. nutrauktina.

2.4. Kasatorius, pasisakydamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teigia, kad R. P. butą įgijo tada, kai BK 1891 straipsnis dar nebuvo įsigaliojęs, t. y. jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu neteisėtas praturtėjimas nebuvo kriminalizuotas. Pagal BK 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo atsako pagal šį kodeksą, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio veikos padarymo metu. Teisėtumo principas bei griežtesnio baudžiamojo įstatymo grįžtamojo galiojimo draudimas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, 31 straipsnio 4 dalyje bei tarptautinės teisės aktuose – Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje konstatuota, kad nusikalstama veika turi būti aiškiai apibrėžta įstatyme. Šis reikalavimas yra patenkinamas tuo atveju, kai asmuo gali iš atitinkamos nuostatos formuluotės ir, prireikus pasitelkdamas jos aiškinimą teismų praktikoje, žinoti, kokie veiksmai ar neveikimas sukelia jo baudžiamąją atsakomybę, bei atitinkamai reguliuoti savo elgesį (EŽTT 2013 m. balandžio 18 d. sprendimas byloje Rohlena prieš Čekiją, peticijos Nr. 59552/08). Pasak kasatoriaus, R. P. nuteisimas pažeidė teisėtumo principą bei griežtesnio baudžiamojo įstatymo grįžtamojo galiojimo draudimą. Kasaciniame skunde cituojamos apeliacinės instancijos teismo išvados ir kritikuojama, kad apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą šis teismas pateisino neatsižvelgęs į svarbius momentus, nurodytus Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kuria rėmėsi. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamajame procese yra nurodyta, kaip elgtis tada, kai turto įgijimo pagrindas – baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ir pagal BK 72 straipsnį turtas turėtų būti konfiskuotas. Buto Kaune, (duomenys neskelbtini), įgijimo aplinkybėmis buvo pradėta domėtis tik pradėjus ikiteisminį tyrimą T. M. byloje. Todėl, pasak kasatoriaus, būtent T. M. byloje galėjo būti sprendžiamas buto konfiskavimo klausimas, tačiau į teismą byla perduota pagal naują BK 1891 straipsnį, kuris įrodinėjimo prasme žymiai parankesnis kaltinimui. Tai patvirtina, kad šioje byloje buvo siekiama suteikti įstatymui atgalinio veikimo galią ir tai buvo padaryta.

2.4. Kasatorius, nesutikdamas su teismo sprendimu konfiskuoti butą, nurodo BK 72 straipsnio 6 dalies nuostatas ir pažymi, kad Baudžiamojo kodekso uždrausta veika – turto turėjimas, iš kurio nei tiesiogiai, nei netiesiogiai jokio pavidalo turtas nėra gaunamas, todėl toks turtas negali būti nusikalstamos veikos rezultatas ir konfiskuojamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalgoje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimas taikomas tada, kai kaltininkui ar kitiems asmenims priklausantis turtas įstatymo nurodytais aspektais buvo panaudotas darant nusikalstamą veiką arba buvo gautas iš nusikalstamos veikos. Pasak kasatoriaus, teismai šių nuostatų (dėl turto atitikties konfiskuotino turto požymiams bei tokių išvadų motyvuoto pagrindimo) nesilaikė.

3. Plenarinės sesijos vertinimu, byloje yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 1891 straipsnis atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnyje, kurio taikymo klausimas sprendžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nagrinėjamoje byloje, yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą. Pagal šį straipsnį bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų baudžiamas tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Šiuo straipsniu BK buvo papildytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 67, 72, 190 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir kodekso papildymo 723, 1891 straipsniais įstatymu, kuris įsigaliojo 2010 m. gruodžio 11 d. (Lietuvos Respublikos 2010 m. gruodžio 2 d. įstatymas Nr. XI-1199).

2. Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą (BK 1891 straipsnis) įtvirtinta kaip viena iš teisinių priemonių, kuriomis siekiama sumažinti korupcinių, turtinių, ekonominių, finansinių ir kitų savanaudiškų nusikaltimų ekonominį naudingumą ir patrauklumą, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, mažinti jų paplitimą ir valstybei bei visuomenei daromą žalą. Nagrinėjama norma sudaro pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę ir disponuoja neproporcingai dideliu pagal jų pajamas turtu, kai yra pagrindas manyti, jog turtas gautas iš neteisėtos veiklos, taip pat tuos, kurie padeda nuslėpti tokio turto kilmę ir savininkus. Baudžiamoji atsakomybė už šią nusikalstamą veiką gali būti taikoma asmenims, įgijusiems turtą tiek savo, tiek kito asmens pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014, Teismų praktika, 2014, Nr. 41; Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2014).

3. Baudžiamosios atsakomybės pagal BK 1891 straipsnį taikymas susijęs su asmens nuosavybės teisės ribojimu tuo aspektu, kad: 1) visų pirma, nusikaltimu pripažįstamas turto, kuris negali būti pagrįstas teisėtomis pajamomis, turėjimas nuosavybės teise, 2) antra, turtas, kurio turėjimo negalima pagrįsti teisėtomis pajamomis, gali būti konfiskuojamas remiantis BK bendrosios dalies nuostatomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama  dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Tačiau ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai).

Aiškindamas Konstitucijos nuostatas atsakomybės taikymo už teisei priešingas veikas kontekste, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Taigi, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

Antai siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga atitinkamas veikas pripažinti nusikaltimais ir taikyti už jas pačias griežčiausias priemones – bausmes; kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu priemonėmis (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d.  nutarimai). Nuostatos, kad už teisės pažeidimus baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik kaip kraštutinė priemonė (lot. ultima ratio), nuosekliai laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (pavyzdžiui, Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis byloje Nr. 2A-7-9/2013, Teismų praktika, 2013, Nr. 40; Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2009, Teismų praktika, 2009, Nr. 32; 2007 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-421/2007, Teismų praktika, 2007, Nr. 28).

4. Vertinant BK 1891 straipsnio nuostatų suderinamumą su konstituciniu proporcingumo   principu, taip pat ir konstitucinių nuosavybės apsaugos imperatyvų kontekste atkreiptinas dėmesys į šiuos aspektus:

4.1. Minėta, kad baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą (BK 1891 straipsnis) įtvirtinta kaip viena iš teisinių priemonių, kuriomis siekiama sumažinti korupcinių, turtinių, ekonominių, finansinių ir kitų savanaudiškų nusikaltimų ekonominį naudingumą ir patrauklumą, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, mažinti jų paplitimą ir valstybei bei visuomenei daromą žalą. Tačiau šiame straipsnyje apibrėžta nusikaltimo sudėtis nereikalauja nustatyti, kad nusikaltimo dalykas –  asmens turimas turtas – įgytas būtent nusikalstamu būdu. Šiam nusikaltimui inkriminuoti pakanka, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 1891 gali būti taikoma asmeniui, nepadariusiam jokios nusikalstamos veikos, šio nusikaltimo dalyką gali sudaryti turtas, įgytas nenusikalstamu būdu, pavyzdžiui, gautas darant vien administracinius, mokesčių ar civilinės teisės pažeidimus. Pagal Konstituciją nusikaltimais laikomi tik tokie teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Administraciniais teisės pažeidimais taip pat daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams, tačiau jie yra mažiau pavojingi nei nusikalstamos veikos (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas). Vadinasi, pagal BK 1891 straipsnį teisės pažeidimais, kurių pavojingumas nesiekia tokio laipsnio, kad būtų pripažinti nusikaltimais ir užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, įgyto turto turėjimas tampa pavojingesnis už pačius tokius teisės pažeidimus, kuriuos darant gautas turtas, t. y. laikomas nusikaltimu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją, pavyzdžiui, pakartotinumas negali būti laikomas aplinkybe, kuriai esant už tam tikrus teisės pažeidimus nustatytos administracinės teisinės atsakomybės rūšis gali būti pakeista baudžiamąja atsakomybe dėl to, kad asmuo, už atitinkamą teisės pažeidimą jau buvęs nubaustas administracine nuobauda, vėl padarė administracinį teisės pažeidimą (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).

Abejonę dėl tokio BK 1891 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo suderinamumo su konstituciniu proporcingumo principu netiesiogiai patvirtina ir kitos BK įtvirtintos sudėtys, kuriose baudžiamoji atsakomybė numatyta būtent už veikas, susijusias su disponavimu nusikalstamu būdu įgytu turtu: nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas (BK 189 straipsnis), nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas (BK 216 straipsnis). Visais šiais atvejais, priešingai nei BK 1891 straipsnyje, būtina baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlyga yra tokio turto nusikalstama kilmė.  

4.2. Be to, teismas, pagal BK 1891 straipsnį nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014; Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2014; 2014 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014). Taigi BK 1891 straipsnis gali būti taikomas neįrodžius konkrečių teisės pažeidimų, kuriuos darant gautas turtas laikomas šio nusikaltimo dalyku.

4.3. Įrodinėjant ir pagrindžiant aplinkybę, kad „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014). Tačiau BK 1891 straipsnyje panaudota juridinė technika formuluojant nusikaltimo dalyką neiginio būdu („turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“) neišvengiamai sukuria situaciją, kai pajamų neteisėtumas nustatomas remiantis oficialiai gaunamų pajamų stoka ir kaltinamojo nesugebėjimu įtikinamai pagrįsti jų pakankamumą turimam turtui įgyti. Išvada apie pajamų neteisėtumą grindžiama prielaida, kad visa, kas negalėjo būti įgyta teisėtomis priemonėmis, buvo įgyta neteisėtai. Toks įrodinėjimo būdas pateisinamas kitose teisės šakose, pavyzdžiui, mokesčių administravimo praktikoje, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, taigi mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis). Tačiau baudžiamojoje justicijoje toks faktų nustatymo būdas gali būti vertinamas kaip įrodinėjimo naštos perkėlimas kaltinamajam bei vadovavimasis prielaidomis nustatant asmens kaltumą. Tai, tikėtina, neatitinka Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo.

Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena svarbiausių teisingumo vykdymo garantijų, kartu svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Teismai vykdo teisingumą, sprendžia teisinius konfliktus, priimdami teisinius sprendimus. Asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai). Atskleisdamas nekaltumo prezumpcijos turinį Konstitucinis Teismas 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kvotos ir tardymo organams (ikiteisminio tyrimo pareigūnams). Įtariamasis ar kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Tačiau minėta BK 1891 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties konstrukcija sudaro prielaidas šias nuostatas pažeisti.

Vertinant lyginamuoju požiūriu tokią išvadą stiprina tai, kad panašios baudžiamųjų įstatymų nuostatos dėl neteisėto praturtėjimo kriminalizavimo pripažintos prieštaraujančiomis konstituciniam nekaltumo prezumpcijos principui kitų Europos Sąjungos valstybių narių konstitucinių teismų (pavyzdžiui, Portugalijos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutarimas).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje garantuojama kiekvieno nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens teisė būti laikomam nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesinė garantija, kuri kelia reikalavimus dėl, be kita ko, įrodinėjimo pareigos. Pagal nekaltumo prezumpcijos principą įrodinėjimo našta priklauso kaltinimui, o bet kokia abejonė turi būti aiškinama kaltinamojo naudai. Tad nekaltumo prezumpcija pažeidžiama tuo atveju, kai įrodinėjimo našta iš kaltinimo perkeliama gynybai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué and Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, Nr. 33501/96; 2013 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Allen prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25424/09). Kita vertus, EŽTT yra nurodęs, kad asmens teisė būti laikomam nekaltu baudžiamojoje byloje ir reikalauti, kad kaltinimas prisiimtų jam pareikštų kaltinimų įrodinėjimo pareigą, nėra absoliuti, nes kiekvienoje baudžiamosios teisės sistemoje veikia fakto ir teisės prezumpcijos, kurių Konvencija iš principo nedraudžia tiek, kiek valstybės išlieka pagrįstose ribose (2010 m. kovo 18 d. sprendimas byloje Krumpholz prieš Austriją, peticijos Nr. 13201/05). EŽTT  jurisprudencijoje pripažįstama, kad teisės ar fakto prezumpcijos (pavyzdžiui, 1988 m. spalio 7 d. sprendimas byloe Salabiaku prieš Prancūziją, peticijos Nr. 10519/83) ar išvadų iš kaltinamojo tylėjimo darymas (pavyzdžiui, 1996 m. vasario 8 d. sprendimas byloje John Murray prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 18731/91) savaime nėra nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu. Tačiau valstybės privalo nustatyti pagrįstas prezumpcijų ribas, atsižvelgdamos į sprendžiamo klausimo svarbą ir gynybos teisių apsaugą (pavyzdžiui, 2011 m. birželio 30 d. sprendimas byloje Klouvi prieš Prancūziją, peticijos Nr. 30754/03).

4.4. Neteisėto praturtėjimo kriminalizavimą iš dalies panašiu būdu numato vienintelė tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika. Tai 2005 m. Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją, tačiau jos nuostatos šiuo klausimu yra tik sąlyginio pobūdžio. Šios konvencijos 20 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekviena valstybė, laikydamasi savo konstitucijos ir pagrindinių teisinės sistemos principų, svarsto galimybę priimti reikiamus teisės aktus ir imtis kitų būtinų priemonių, kad pagal pagrindinius jos nacionalinės teisės principus baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomas tyčinis neteisėtas praturtėjimas, t. y. žymus valstybės pareigūno turto padidėjimas, kurio jis negali pagrįsti savo teisėtomis pajamomis. Taigi konvencija leidžia valstybėms nekriminalizuoti neteisėto praturtėjimo, jeigu tai draudžia jų Konstitucija (žr. taip pat Portugalijos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutarimą).

Be to, ši konvencija numato siauresnę neteisėto praturtėjimo sudėtį, nei įtvirtinta BK 1891 straipsnyje. Pirma, tokia sudėtis taikoma tik valstybės tarnautojams. Tokiems asmenims keliami aukštesni skaidrumo reikalavimai. Antai konvencijos 8 straipsnyje numatyta, kad kiekviena valstybė, šios konvencijos Šalis, prireikus ir pagal pagrindinius savo nacionalinės teisės principus siekia nustatyti priemones ir sistemas, įpareigojančias valstybės pareigūnus pranešti atitinkamoms institucijoms apie, pavyzdžiui, savo nedarbinę veiklą, įdarbinimą, investicijas, turtą ir pajamas bei vertingas dovanas ar naudą, galinčius sukelti interesų konfliktą jiems atliekant valstybės pareigūnų funkcijas. Antra, neteisėto praturtėjimo kriminalizavimas numatomas tik esant kaltininko tyčiai.

Tuo tarpu pagal BK 1891 straipsnį baudžiamoji atsakomybė taikoma daug plačiau, ne tik valstybės tarnautojams, bet ir kitiems asmenims. Be to, galima suprasti, ir tais atvejais, kai neteisėtas praturtėjimas atliktas neatsargia kaltės forma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014). Tai taip pat kelia abejonių dėl šio straipsnio atitikties konstituciniam proporcingumo principui.

4.5. Minėta, kad baudžiamasis įstatymas, kuriuo kriminalizuotas nusikalstamas praturtėjimas, įsigaliojo 2010 m. gruodžio 11 d. Šiuo įstatymu nustatyta, kad jį įgyvendinant pagal BK 1891 baudžiamojon atsakomybėn traukiami tik asmenys, kurie šiame straipsnyje nustatytus požymius atitinkantį turtą turi po įstatymo įsigaliojimo. Įstatymo leidėjas nenustatė jokio pereinamojo laikotarpio ir tvarkos, leidžiančių turto savininkui legalizuoti turimą nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą ar pasirinkti kitokį elgesio būdą, kad jam nebūtų taikoma atsakomybė pagal BK 1891 straipsnį.

Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kita ko, suponuoja, jog tam, kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lot. lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lot. lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lot. lex benignior retro agit) (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta: „Galioja tik paskelbti įstatymai“. Šioje nuostatoje taip pat atsispindi teisės principas, kad paskelbti baudžiamieji įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Taigi baudžiamieji įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d., 2001 m. sausio 11 d nutarimai). Teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimas). Taisyklė lex retro non agit – svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais. Teisės subjektas turi būti įsitikinęs, kad jo elgesys, atitinkantis tuo metu galiojančius teisės aktus, ir vėliau bus laikomas teisėtu ir nesukeliančiu jam neigiamų teisinių padarinių. Pažymėtina, kad išimtis daroma tada, kai baudžiamojoje ar administracinėje teisėje panaikinamas veikos baudžiamumas ar sušvelninama atsakomybė. Tokie įstatymai turi ir atgalinio veikimo galią. Tai atitinka teisės doktrinos taisyklę lex benignior retro agit. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.“ Ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad bausmė gali būti skiriama ir taikoma remiantis ne bet kokiu teisės aktu, o tik įstatymu. Taip sudaromos teisinės prielaidos užtikrinti veiksmingą asmenų, kuriems skiriamos ar taikomos bausmės, teisių ir laisvių apsaugą. Teisėtumo principas bei griežtesnio baudžiamojo įstatymo galiojimo atgal draudimas įtvirtintas ir tarptautinės teisės aktuose (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 dalis, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalis). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu. BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos: asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu (1 dalis); asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (3 dalis). Minėta, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1891 straipsnį traukiami tik asmenys, kurie jame nustatytus požymius atitinkantį turtą turi įsigaliojus šiam įstatymui. Taigi įstatymo leidėjas susiejo įstatymo taikymą su normoje minimo turto turėjimu įsigaliojus šiam įstatymui, bet ne su įsigijimu. BK 1891 straipsnyje suformuluota nusikalstama veika yra trunkamojo pobūdžio, taigi jos padarymo laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Situacija, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn vien dėl to, kad naujas baudžiamasis įstatymas kriminalizavo tam tikrą jo „esamą būklę“, nenustačius laiko ir tvarkos pakeisti šią būklę, nedera ir su BK 2 straipsnyje įtvirtintomis pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis. Kartu baudžiamosios atsakomybės taikymas už turto turėjimą pagal vėliau, negu jis įgytas, įsigaliojusį įstatymą, prilygtų retrospektyviam jo taikymui. Iš tiesų trunkančią nusikalstamą būseną (turto turėjimą) tokiu atveju nulemtų vienas poelgis (turto įgijimas), įvykdytas iki baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į minėtas konstitucines,  tarptautinės teisės aktų ir BK 2 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad turtas, įgytas iki BK 1891 straipsnio įsigaliojimo, gali sudaryti šiame straipsnyje nurodyto nusikaltimo dalyką tik tais atvejais, kai pajamos šiam turtui įgyti ar pats turtas yra gauti iš veiklos, kuri jos atlikimo metu pagal įstatymą laikyta nusikalstama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014). Toks teisinis reguliavimas gali būti iš dalies pateisinamas minėtų BK 189, 216 straipsnių nuostatomis, galiojusiomis ir iki BK 1891 straipsnio įsigaliojimo. Tačiau šiame straipsnyje, skirtingai negu BK 189, 216 straipsniuose, nusikalstamos turto kilmės atžvilgiu kaip alternatyva numatoma ne tik tyčinė, bet ir neatsargi kaltės forma. Taigi BK 1891 straipsnis tiek, kiek galėtų būti taikomas asmenims, iki šio straipsnio įsigaliojimo neatsargia kaltės forma įgijusiems nusikalstamu būdu gautą turtą, taip pat kelia abejonių dėl suderinamumo su konstitucinio draudimo suteikti baudžiamajam įstatymui atgalinį veikimą principu ir kartu konstituciniu proporcingumo principu.

Be to, pagal BK 1891 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą nėra svarbu, kada toks turtas buvo įgytas (prieš 5, 10, 20 ar daugiau metų) – esminę reikšmę šio straipsnio taikymui turi tai, kad minėtas turtas dar turimas po įstatymo įsigaliojimo, t. y. po 2010 m. gruodžio 11 d. Vadinasi, pagal BK 1891 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą baudžiamojon atsakomybėn gali būti patraukti asmenys, turintys šiame straipsnyje nurodyto turto, nepriklausomai nuo jo įgijimo laiko. Plenarinės sesijos nuomone, tai taip pat yra pagrindas manyti, kad BK 1891 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neatitinka protingumo, proporcingumo principų.  

Nustatant baudžiamąją atsakomybę už pavojingas veikas turi būti paisoma Konstitucijoje ir tarptautinėje teisėje įtvirtintų normų ir principų, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste yra pagrindas manyti, kad įstatymų leidėjas BK 1891 straipsniu siekė išspręsti problemas, kurios negali būti sprendžiamos vien baudžiamosios teisės priemonėmis. Ankstesnio teisinio reguliavimo spragos (dėl turto deklaravimo, mokesčių administravimo ir pan.) negali būti taisomos vėliau priimtais baudžiamaisiais įstatymais.

4.6. Pagal BK 1891 straipsnį už neteisėtą praturtėjimą nustatyta ne tik turtinio pobūdžio bausmė ir arešto bausmė, kurios nesant kitų bausmių lemtų, kad tai būtų laikoma mažiausiai pavojinga nusikalstama veika, sukeliančia švelniausius baudžiamosios atsakomybės padarinius – baudžiamuoju nusižengimu. Už neteisėtą praturtėjimą numatyta ir viena griežčiausių bausmių – terminuotas laisvės atėmimas, o jo maksimali trukmė – iki ketverių metų. Ši aplinkybė, kai veika padaroma tyčia, lemia, kad neteisėtas praturtėjimas priskiriamas ne prie nesunkių, bet prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnis). Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas taikyti ir griežčiausias procesines prievartos priemones, pavyzdžiui, suėmimą, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę (BPK 122, 154 straipsniai). Proporcingumo principo požiūriu svarbu ir tai, kad šiame straipsnyje nustatyta gana žema neteisėtai įgyto turto vertės riba (500 MGL, šiuo metu – 18 830 eurų), nuo kurios už neteisėtą praturtėjimą taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Minėta, kad pagal BK 1891 straipsnį nėra svarbu, kada turtas įgytas. Taigi laikotarpis nuo turto įgijimo iki baudžiamojo proceso pagal šį straipsnį pradėjimo gali būti ilgas. Dėl šios ar kitų priežasčių kaltinamasis ar kiti asmenys gali būti neišsaugoję turto įgijimą pateisinančių dokumentų, o kiti patikimi duomenys taip pat gali būti neišlikę. Todėl dažnai gali kilti pagrįsta abejonė, kad vis tik turtas galėjo būti įgytas teisėtu būdu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014). Dėl to, griežtai laikantis konstitucinių baudžiamojo proceso reikalavimų, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą pagal BK 1891 straipsnį gali būti retai pritaikoma ir tai patvirtina besiklostanti teismų praktika. Atsižvelgiant ir į baudžiamuoju procesu dėl tokių veikų persekiojimo valstybės ir kitų asmenų patiriamas išlaidas, kyla abejonių dėl baudžiamosios teisinės priemonės, įtvirtintos BK 1891 straipsnyje, veiksmingumo. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį, konstatavo, kad valstybės nustatytos ir taikomos priemonės, užkertančios kelią nusikaltimams, ribojančios bei mažinančios nusikalstamumą, turi būti veiksmingos (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Asmens ir visuomenės apsaugai ir gynimui nuo nusikalstamų kėsinimųsi skirti ištekliai (materialiniai, žmogiškieji ir kt.) turi būti skirstomi ir naudojami racionaliai (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

4.7. Minėta, kad pagal konstitucinį proporcingumo principą siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga atitinkamas veikas pripažinti nusikaltimais ir taikyti už jas pačias griežčiausias priemones – bausmes; kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis.

Šiuo požiūriu reikšminga tai, kad nusikaltimų ekonominiam naudingumui ir patrauklumui mažinti, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, mažinti jų paplitimą ir valstybei bei visuomenei daromą žalą galimos ir kitos teisinės priemonės, nei neteisėto praturtėjimo kriminalizavimas ir baudimas BK 1891 straipsnyje nurodytu būdu. Pavyzdžiui, šiuo tikslu gali būti taikomas šios baudžiamosios teisinės priemonės: turto, kuris yra BK uždraustos veikos rezultatas konfiskavimas (BK 72 straipsnis), BK 723 straipsnyje nurodytomis sąlygomis – kaltininko, nuteisto už apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, turto, neproporcingo kaltininko teisėtoms pajamoms, konfiskavimas (išplėstinis turto konfiskavimas), baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą (BK 189 straipsnis), nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimą (BK 216 straipsnis). Be to, neteisėtai įgytas turtas gali būti visiškai ar iš dalies paimtas valstybės nuosavybėn taikant kitų teisės šakų normas. Pavyzdžiui, taikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatas mokestinio patikrinimo metu nustačius, kad asmuo įsigijo turto ir patyrė išlaidų daugiau, negu gavo pajamų, jam gali būti priskaičiuojami didesni ar papildomi mokesčiai (pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokestis), delspinigiai ir skiriama bauda (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2014). Be to, paisant proporcingumo principo įstatymu galėtų būti įtvirtintas civilinio turto konfiskavimo modelis, pagal kurį būtų galima konfiskuoti turtą įrodant jo kilmės neteisėtumą mažesniu įrodymų pakankamumu, nei būtinas baudžiamajame procese, pavyzdžiui, įrodymų persvara, ne remiantis konkrečiu tikėtinai padarytu nusikaltimu, iš kurio gautas turtas, dėl kurio asmuo nėra pripažintas kaltu baudžiamojo proceso tvarka, bet remiantis netiesioginiais įrodymais, pavyzdžiui, asmens turimo ar turėto turto aiškia neatitiktimi jo teisėtoms pajamoms ir teistumais, darant išvadą, kad labiau tikėtina, nei netikėtina, kad asmuo įgijo turtą neteisėtu būdu. Toks modelis savaime neprieštarauja Žmogaus  teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, joje įtvirtinam nekaltumo prezumpcijos principui, nes turto paėmimas valstybės nuosavybėn nurodytais pagrindais neprilygsta baudžiamosios atsakomybės taikymui, baudžiamajam procesui ir dėl to jam nėra keliami iš nekaltumo prezumpcijos kylantys reikalavimai dėl įrodymų pakankamumo laipsnio ar įrodinėjimo pareigos. Toks ne baudžiamasis turto konfiskavimas gali būti pateisinamas, pavyzdžiui, kovojant su organizuotu nusikalstamumu (pavyzdžiui, EŽTT 1994 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Raimondo prieš Italiją, peticijos Nr. 12954/87; 2001 m. liepos 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Arcuri ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 52024/99; 2001 m. rugsėjo 4 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Riela ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 52439/99; Europos Žmogaus Teisių Komisijos 1991 m. balandžio 15 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje M. prieš Italiją, peticijos Nr. 12386/86; 1998 m. gegužės 21 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Autorino prieš Italijq, peticijos Nr. 39704/98), neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis (pavyzdžiui, EŽTT 2002 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Butler prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 41661/98; 2004 m. vasario 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Webb prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 56054/00) ar taikomas bendrai siekiant konfiskuoti baudžiamojo įstatymo draudžiamu būdu sukauptą turtą (pavyzdžiui, EŽTT 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Walsh prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 43384/05). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo samprata iš esmės yra tokia pat, kaip ir Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo samprata (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje sprendžiant dėl asmens teises ribojančių teisinių priemonių suderinamumo su konstituciniu nekaltumo prezumpcijos principu taip pat atsižvelgiama, ar šios priemonės yra baudžiamojo pobūdžio (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas, 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Europos Sąjungos 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2005/212/TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo numato galimybę valstybėms narėms taikyti ir kitokias nei baudžiamąsias procedūras paimti valstybės nuosavybėn turtą, kuris, pagrįstai manoma, įgytas nusikalstamu būdu. Visa tai netiesiogiai patvirtina, kad ne baudžiamasis turto konfiskavimas savaime neprieštarautų ir Konstitucijos nuostatoms. Tokia priemonė galėtų būti laikoma veiksminga nusikaltimų ekonominiam naudingumui mažinti, kadangi jai keliami mažesni reikalavimai nei taikomi baudžiamajame procese.

Civilinio turto konfiskavimo modelis būdingas kai kurioms Europos Sąjungos valstybėms narėms. Tuo tarpu neteisėto praturtėjimo kriminalizavimas nėra numatomas Europos Sąjungos norminiuose teisės aktuose ir nėra būdingas Europos Sąjungos valstybėms narėms. Panašios baudžiamųjų įstatymų nuostatos dėl neteisėto praturtėjimo kriminalizavimo pripažintos prieštaraujančiomis Portugalijos Konstitucijai (Portugalijos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutarimas), iš dalies panašios – Italijos Konstitucijai (Italijos Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 17 d. nutarimas Nr. 48). Kita vertus, Prancūzijoje neteisėtas praturtėjimas kriminalizuojamas taip pat iš dalies siauresne apimtimi nei BK 1891 straipsnyje ir siejamas su kaltininko ryšiais su asmenimis, darančiais sunkius nusikaltimus, arba turėjimu pajamų iš tokių nusikaltimų ar tokių nusikaltimų aukų. Ne Europos Sąjungos valstybėse neteisėtas praturtėjimas kriminalizuojamas taip pat siauresne apimtimi, paprastai įgyvendinant Jungtinių Tautų konvenciją prieš korupciją siejamas tik su korupcinėmis veikomis.

4.8. Antra vertus, neteisėto praturtėjimo kriminalizavimo BK 1891 straipsnyje būdas sudaro prielaidas pažeisti draudimo bausti du kartus už tą patį (lot. non bis in idem) principą, kai asmeniui dėl to paties turto įgijimo ir mokesčių už šį turtą nesumokėjimo pritaikomos baudos pagal Mokesčių administravimo įstatymą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2014). Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, kad konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Konstitucinis principas non bis in idem reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Kadangi pagal Mokesčių administravimo įstatymą skiriamos baudos yra baudžiamojo pobūdžio, šios baudos už tą pačią teisei priešingą veiką negali būti taikomos kartu su baudžiamąja atsakomybe.

4.9. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, yra pagrindas abejoti, ar BK 1891 straipsnis neprieštarauja konstituciniam proporcingumo principui, kuris yra sudėtinė konstitucinio teisinės valstybės principo dalis ne tik nurodytais atskirais aspektais, bet atsižvelgiant į jų visumą – ir visa apimtimi. Šios abejonės dėl BK 1891 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam proporcingumo principui kartu kelia rimtą pagrindą manyti, kad toks teisinis reguliavimas prieštarauja ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintiems nuosavybės apsaugos imperatyvams. Minėta, kad pagal Konstituciją ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.

5. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja tam tikrus reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (pavyzdžiui, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šia konstitucine nuostata yra įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, kurio laikymasis yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šį principą, yra pažymėjęs (pavyzdžiui, 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimuose):

– Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus; teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų;

– asmuo negali būti pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą ir bausmė niekam negali būti paskirta be tinkamos teisminės procedūros, leidžiančios kaltinamajam žinoti viską, kas jam inkriminuojama ir kuo pagrįsti reiškiami kaltinimai, taip pat parengti ir pateikti įrodymus gynybai;

– baudžiamasis procesas turi būti toks, kad nebūtų pažeistos ir asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt.;

Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra konstatavęs (pavyzdžiui, 1999 m. vasario 5 d., 2001 m. vasario 12 d., 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai):

– kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos byloje nustatymo garantijų; ši teisė laikoma būtina sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinant, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas; kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja tai, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo ir užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti;

– asmens teisė į gynybą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis;

– prokuroras, teismas privalo užtikrinti kaltinamajam galimybę įstatymo nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pareikšto kaltinimo ir užtikrinti jo asmeninių bei turtinių teisių apsaugą.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje numatytos asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, garantijos, be kita ko, teisė į tai, kad jam būtų skubiai ir nuodugniai pranešta tokia kalba, kurią jis supranta, apie jam reiškiamo kaltinimo pagrindus, motyvus ir kad jis turėtų pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai. EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, jog Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto, pagal kurį kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, nuostatose nurodoma, kad ypatingą dėmesį reikia atkreipti į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą; išsami informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, kadangi nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra formaliai raštu pranešta apie faktinį ir teisinį jam pareikštų kaltinimų pagrindą; pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktą kaltinamajam suteikiama teisė būti informuotam ne tik apie veiksmus, kuriuos, kaip teigiama, jis padarė ir kuriais grindžiamas kaltinimas, bet ir teisinį šių veiksmų kvalifikavimą; ši informacija turi būti išsami (1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25444/94; 2001 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Dallos pieš Vengriją, peticijos Nr. 29082/95; 2007 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Juha Nuutinen prieš Suomiją, peticijos Nr. 45830/99). Konkrečiai minėtos nuostatos apimtis turi būti įvertinta atsižvelgiant į bendresnę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojamą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje; baudžiamosios teisės srityje išsamios informacijos apie kaltinamajam pareikštus kaltinimus, taigi ir apie tai, kaip teismas gali juos konkrečiu atveju teisiškai kvalifikuoti, pateikimas yra būtina sąlyga proceso teisingumui užtikrinti; šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte nėra nustatyta jokių formalių reikalavimų būdui, kuriuo kaltinamasis turi būti informuojamas apie jam pateikiamų kaltinimų pobūdį ir pagrindą; be to, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktai yra susiję ir teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą turi būti svarstoma atsižvelgiant į kaltinamojo teisę pasirengti gynybai, t. y. galimybę ginčyti pateiktą kaltinimą fakto ir teisės aspektu (pirmiau nurodytas sprendimas byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją; 2002 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Sipavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 49093/99; 2011 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Block prieš Vengriją, peticijos Nr. 56282/09).

6. BK 1891 straipsnio nuostatos kartu su jas atskleidžiančia BK 190 straipsnio 2 dalies nuostata gali būti vertinamos kaip prieštaringos, neaiškios ir dviprasmiškos, kliudančios suformuluoti kaltinimą taip, kad gynyba žinotų tikslų jo faktinį ir teisinį pagrindą ir galėtų veiksmingai jį ginčyti, todėl taip pat kyla abejonė dėl šių straipsnių suderinamumo su Konstitucijos 31 straipsniu ir konstituciniu teisinės valstybės principu.

6.1. Pagal BK 1891 straipsnį atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Tai reiškia, kad šiame BK straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo dalykas yra kaltininko nuosavybės teise turimas didesnės negu 500 MGL dydžio vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Kartu pažymėtina tai, kad pagal BK 190 straipsnio 2 dalį, pateikiančią teisėtų pajamų sąvokos išaiškinimą, BK 1891 straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne. Pagal tokį teisinį reguliavimą neįmanoma suprasti, kas yra pripažįstama teisėtomis pajamomis. Minėtos BK 190 straipsnio 2 dalies nuostatos formuluotė „nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne“ nedera su kita šios nuostatos formuluote „teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos“ ir net gali jai prieštarauti. Pavyzdžiui, asmens veiklos draudžiamumą ir net baudžiamumą pagal BK gali lemti tai, kad atitinkama veikla, kuria šiaip nėra draudžiama užsiimti, verčiamasi neapskaitant gautų pajamų (pavyzdžiui, jų nedeklaruojant ir taip vengiant mokėti mokesčius). Taigi pagal minėtą teisėtų pajamų sąvoką, viena vertus, pajamos iš tokios veiklos būtų pripažįstamos neteisėto praturtėjimo dalyku, nes jos gautos iš teisės aktų uždraustos veiklos, kita vertus, jos nelaikytinos šio nusikaltimo dalyku, nes pajamų neapskaitymas (net ir tuo atveju, jei toks reikalavimas kyla iš teisės aktų) jų nedaro neteisėtomis.

6.2. Minėta, kad pagal BK 1891 straipsnį asmuo atsako, jeigu jis šiame BK straipsnyje nurodytą turtą turi žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Pažymėtina, kad formuluotė „turėdamas ir galėdamas žinoti“ būdinga nusikalstamam nerūpestingumui kaip neatsargios kaltės rūšiai (BK 16 straipsnis). Tačiau, remiantis BK 1 straipsnio 1 dalimi vertinant Baudžiamąjį kodeksą kaip vientisą baudžiamąjį įstatymą, kyla neaiškumų, kaip galima BK 1891 straipsnio prasme neatsargiai neteisėtai praturtėti. Pagal BK 16 straipsnyje numatytą nusikalstamo nerūpestingumo sampratą šia kaltės forma gali būti padaromos tik nusikalstamos veikos, kurių sudėčių būtinieji požymiai yra padariniai. Tuo tarpu padariniai nėra neteisėto praturtėjimo būtinasis sudėties požymis – ši veika pripažįstama nusikalstama nuo atitinkamo turto turėjimo momento. Dėl to kaltės formos įtvirtinimo atžvilgiu, įvertinus ir kaltės instituto konstitucinę svarbą (Konstitucijos 31 straipsnis), BK 1891 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas kelia abejonių dėl jo atitikties iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisinio aiškumo ir protingumo reikalavimams.

6.3. Minėti BK 1891 straipsnio ir 190 straipsnio 2 dalies straipsnio neaiškumai, vertinant juos kartu su pirmiau nurodytais galimais prieštaravimais konstituciniam proporcingumo principui, sustiprina pagrindą abejoti, ar BK 1891 straipsnio nuostatos neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 ir 31 straipsniams.

7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 381 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

1. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nuspręsti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Atidėti kasacinės bylos nagrinėjimą kol bus gautas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas.

Teisėjai                                                                                                                Jonas Prapiestis

Armanas Abramavičius

Viktoras Aidukas

Rima Ažubalytė

Olegas Fedosiukas

Eligijus Gladutis

Gintaras Goda

Aurelijus Gutauskas

Audronė Kartanienė

Vytautas Masiokas

Vytautas Piesliakas

Alvydas Pikelis

Aldona Rakauskienė

Vladislovas Ranonis

Tomas Šeškauskas

Dalia Bajerčiūtė