Administracinė byla Nr. A-1722-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00374-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–8), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d. jis buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo apgyvendintas perpildytose areštinės kamerose, kuriose buvo laikoma iki 5 asmenų, pareiškėjui teko mažiau nei 4 kv. m kameros ploto. Be to, kamerose nebuvo įrengtos spintos drabužiams, todėl asmeninius daiktus pareiškėjas laikė po lova, dviaukštės lovos įrengtos be kopėtėlių, sanitarinis mazgas neatitvertas sienele, todėl toje pačioje kameroje laikomi asmenys bei pareigūnai galėjo pareiškėją stebėti. Kamerose nuolat degė dieninis arba naktinis apšvietimas, naktį buvo išjungiama elektra, todėl nebuvo galimybės įjungti virdulį. Natūrali šviesa į patalpą nepateko, kadangi priešais langus įrengta tvora ir metalinis sietas, o patalpos yra rūsyje. Stalas pritaikytas tik 4 asmenims, todėl pareiškėjas valgyti turėjo sėdėdamas ant lovos. Kamerų būklė avarinė, patalpos nedezinfekuojamos, vėdinamos tik per langus, dėl netinkamos ventiliacijos kamerose kaupėsi drėgmė, dėl to nedžiūvo rūbai. Kameros švarai palaikyti išduodami šepečiai be kotų, indams plauti neišduotas specialus skystis, radijo taško, kabelinės televizijos nėra. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad pasivaikščioti buvo vedamas 1 val. per parą, nors, jo manymu, turėjo teisę į ne mažiau kaip 8 val. trukmės pasivaikščiojimą. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad prausykla buvo 30 × 30 cm dydžio ir sujungta su tualetu, dušu leidžiama naudotis tik kartą per savaitę, karštas vanduo netiekiamas, tualete vanduo nenusileidžia. Pastato konstrukcijose yra asbesto, dėl ko buvo žalojama pareiškėjo sveikata. Buvo išduodama sintetinė patalynė, nuo kurios kyla alergija, minkštas inventorius nedezinfekuojamas, gausu parazitų. Taip pat pareiškėjui buvo draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus su žmona. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad pareigūnai elgėsi netinkamai ir atsisakė priimti jo prašymus, teikdavo melagingą informaciją, grasino ir pan. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, o dėl tokių netinkamų gyvenimo sąlygų areštinėje pareiškėjas patyrė dvasinius skausmus, depresiją, pablogėjo jo sveikata, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17–22) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Marijampolės AVPK paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 6 ir Nr. 7, kuriose jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Nurodė, kad areštinės patalpos vėdinamos per langus, patalpose taip pat veikia mechaninė vėdinimo sistema. Pabrėžė, kad dviaukščių lovų įrengimas kamerose neprieštarauja galiojantiems teisės aktams, sanitariniai mazgai kamerose atskirti nuo gyvenamosios patalpos ploto pertvaromis, o pareigūnams stebint kamerą per langelį sanitarinio mazgo vieta į stebėjimo zoną nepatenka. Areštinėje laikomi asmenys yra aprūpinami valymo inventoriumi, tinkamu minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais skalbiniais, graužikų bei buitinių parazitų patalpose nėra. Skalbimo paslaugas teikia uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Aktaja“, deratizacijos, dezinseksijos ir dezinfekcijos – UAB „Dezinfekcijos paslaugos“, bendrojo naudojimo patalpų, jose esančių įrenginių, dušinių, prausyklų valymo ir dezinfekavimo – UAB „eKopija“. Šiuo aspektu pažymėjo, kad duomenų, jog sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, nėra. Be to, akcentavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai areštinėse laikomiems asmenims nenumatė ilgalaikių pasimatymų su artimaisiais. Atkreipė dėmesį į tai, kad areštinė įrengta Marijampolės AVPK pastate, kuris dengtas skardine stogo danga, taigi asbesto stogo dangoje nėra, o elektros tiekimas naktimis nėra nutraukiamas. Pasivaikščiojimai organizuojami kiekvieną dieną šviesiu paros metu, esant tinkamoms oro sąlygoms, pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką. Pareiškėjas turėjo realią galimybę pasivaikščioti areštinės kiemelyje, tačiau šia teise ne visada naudojosi. Pareiškėjui taip pat buvo suteiktos sąlygos praustis visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę, dušo patalpos nuo persirengimo patalpų yra atskirtos sienele, o duomenų, kad duše nebūtų šilto vandens, neužfiksuota. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesiskundė dėl sveikatos būklės ar netinkamų kalinimo sąlygų. Tuo tarpu jo skundo teiginiai yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Marijampolės AVPK teigė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokių neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo atžvilgiu.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 13 d. sprendimu (b. l. 82–89) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės AVPK, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas nurodė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims tenkantį kameros ploto normatyvą nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktas, kuriame numatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 6, kurios plotas 11,19 kv. m, o kartu su pareiškėju gyveno dar du asmenys, todėl vienam asmeniui teko 3,96 kv. m kameros ploto; nuo 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 7, kurios plotas 18,63 kv. m, kartu su pareiškėju gyveno dar keturi asmenys, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 3,73 kv. m kameros ploto. Taigi, visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d. (iš viso 7 paras), pareiškėjo laikymo sąlygos Marijampolės AVPK areštinėje neatitiko Taisyklių 80 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m, t. y. nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Teismas kartu akcentavo, kad apskaičiuojant vienam asmeniui areštinės kameroje tekusį gyvenamąjį plotą, į bendrą kameros plotą buvo įskaitytas sanitarinio mazgo užimamas plotas, kadangi tikslūs duomenys apie sanitarinio mazgo užimamą plotą į bylą nebuvo pateikti. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjui jo buvimo Marijampolės AVPK areštinėje laikotarpiu trūko daugiu nei 1,27 kv. m ploto. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nesudarytų sąlygų visiems kameroje laikomiems asmenims atsisėsti prie vieno stalo yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.
7. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas nurodė, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 3 punkte numatyta, jog ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), todėl šiuo atveju negalima konstatuoti atsakovo atstovo neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Marijampolės AVPK areštinės kameras nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai, šių patikrinimų metu pažeidimų nenustatyta. Teismas pažymėjo, kad minėtus argumentus patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. lapkričio 6 d. ir 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad dirbtinė apšvieta, šiluminė aplinka kamerose Nr. 6 ir Nr. 7 atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat, teismo vertinimu, tarp priemonių, užtikrinančių nuolatinę kamerose laikomų asmenų kontrolę, yra kamerų naktinis apšvietimas. Be to, atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad elektros tiekimas Marijampolės AVPK areštinėje naktimis nenutraukiamas, šią aplinkybę patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktas 2016 m. kovo 23 d. tarnybinis pranešimas Nr. 64-PRZ-2877. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Juolab kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats sau prieštarauja, teigdamas, jog naktį buvo nuolat įjungtas naktinis apšvietimas, tačiau tuo pačiu metu tvirtindamas, kad elektra naktį buvo išjungiama ir nebuvo galimybės įjungti virdulį. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad šiuo aspektu nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.
8. Dėl pareiškėjo teiginių dėl netinkamo vėdinimo ir dėl to buvusios drėgmės kamerose teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, jog policijos areštinėse laikomiems asmenims, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atitinkamai iš Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo akto Nr. PT-6 matyti, kad areštinės kamerose įrengti atidaromi langai ir veikia mechaninė vėdinimo sistema „Komfovent C3“. Byloje nenustatyta, kad mechaninė ventiliacija neveikė ar pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, o nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos ir susikaupusios drėgmės atmestini kaip nepagrįsti.
9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimų, teismas pabrėžė, kad Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.10 punkte nustatyta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys, turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną). Taisyklių 56 punkte numatyta, kad vienu metu pasivaikščioti išvedami vienoje kameroje esantys asmenys. Atitinkamai pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore, o neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad jis turi teisę į ne mažiau kaip 8 val. pasivaikščiojimą. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore, tačiau jis ne vieną kartą yra šios teisės atsisakęs. Minėtą aplinkybę patvirtina pareiškėjo asmens kortelės išrašas, iš kurio matyti, kad jis vaikščioti gryname ore atsisakė gruodžio 12 d., 13 d., 14 d. ir 16 d. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamos pasivaikščiojimo trukmės nėra pagrįsti. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad teisės aktais reglamentuota pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore nebuvo pažeista.
10. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo paneigia Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo aktas Nr. PT-6, iš kurio matyti, kad Marijampolės AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 1,20–1,30 m sienelėmis. Be to, pagal atsakovo atstovo į bylą pateiktą 2016 m. kovo 23 d. tarnybinį pranešimą Nr. 64-PRZ-2877, asmenų, atliekančių gamtinius reikalus, pareigūnai stebėti negali, kadangi tualetas įrengtas taip, kad stebint pro langelį to nesimato, o kameros filmuoja tik areštinės koridorius. Teismas pabrėžė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, o toks sanitarinio mazgo įrengimas, teismo vertinimu, yra pakankamas asmens privatumui užtikrinti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.
11. Kadangi teisės aktai areštinės kameroje nenumato lovų su kopetėlėm ir spintų drabužiams įrengimo, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo aprūpinimo baldais atmetė kaip nepagrįstus. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigia, jog jam buvo suteikta galimybė išsimaudyti po dušu, o aplinkybę, kad Marijampolės AVPK areštinėje laikomiems asmenims suteikiama galimybė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, patvirtina ir Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo aktas Nr. PT-557. Atsakovo atstovas atsiliepime taip pat pažymėjo, jog duomenų, kad areštinėje nebūtų karšto vandens, neužfiksuota. Teismas akcentavo, kad neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Tuo tarpu, nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo užtikrinant pareiškėjui galimybę nusiprausti po šiltu dušu, pareiškėjo argumentai šioje dalyje taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
12. Teismas kartu pabrėžė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prausyklos dydžio, dėl to, jog ji yra sujungta su tualetu, dėl alergijos nuo patalynės yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Tuo tarpu teisės aktai nereglamentuoja prausyklų išmatavimų, be to, jei pareiškėjo netenkino išduodamos patalynės kokybė, jis galėjo pasinaudoti savo asmenine patalyne (Taisyklių 7.15 p.). Teismas akcentavo, kad pagal Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo aktą Nr. PT-6 patikrinimo metu areštinėje laikomų asmenų aprūpinimas minkštuoju inventoriumi atitiko nustatytus reikalavimus, kontrolės metu antklodės, pagalvės ir čiužiniai buvo švarūs ir nesuplyšę. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo akte Nr. PT-557 taip pat konstatuota, kad Marijampolės AVPK areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, skalbiniai skalbiami skalbykloje UAB „Waveland“, bendro naudojimo patalpos ir jose esantis inventorius dezinfekuojamas pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį, darbus atlieka UAB „eKopa“. Iš bylos duomenų matyti, kad dezinsekcijos, dezinfekcijos ir deratizacijos paslaugas Marijampolės AVPK areštinėje teikia UAB „Dezinfekcijos paslaugos“ pagal paslaugų teikimo sutartį Nr. V-100, kurios 4.1.2 punkte numatyta, jog paslaugų teikėjas įsipareigoja vykdyti kenkėjų kontrolės darbus vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos norminiais teisės aktais ir jiems neprieštaraujančiais paslaugų pirkėjo reikalavimais. Šiame kontekste teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, o savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie nedezinfekuojamas patalpas ir minkštą inventorių, nepateikė. Be to, iš Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo akto Nr. PT-6 matyti, kad kamerose laikomiems asmenims išduodami kibirai, šepečiai, semtuvėlis šiukšlėms. Teismo vertinimu, kameras ir minkštą inventorių nuolat tinkamai prižiūrint, tvarkant, plaunant, palaikant švarą, parazitų ir kenkėjų plitimo bei nemalonaus kvapo galima išvengti. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl parazitų, kenkėjų, nemalonaus kvapo yra pagrįsti tik subjektyvia nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl laikytini deklaratyviais ir atmestini. Teismas papildomai akcentavo, kad teisės aktai nenumato skysčio indams plauti išdavimo kamerose laikomiems asmenims.
13. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad areštinės patalpos buvo avarinės būklės, tualetas neveikė, teismas akcentavo, kad šioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, nedetalizavo konkrečių pažeidimo aplinkybių, nenurodė, kada ir kokiu būdu pasireiškė šie pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas pabrėžė, kad į bylą nėra pateikta duomenų apie avarinę Marijampolės AVPK areštinės patalpų būklę, o iš Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo akto Nr. PT-557 matyti, kad Marijampolės AVPK areštinės patalpos atitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog Marijampolės AVPK areštinės patalpos yra avarinės būklės, šie pareiškėjo argumentai yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini. Teismas taip pat nenustatė, jog pats pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų higieninių sąlygų laikytini nepagrįstais.
14. Dėl asbesto Marijampolės AVPK areštinės pastato konstrukcijose, tame tarpe stogo dangoje, teismas nurodė, kad ir šioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų. Tuo tarpu atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad areštinė yra įrengta Marijampolės AVPK pastate, visas pastatas yra dengtas skardine stogo danga, šią aplinkybę patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktas 2016 m. kovo 23 d. tarnybinis pranešimas Nr. 64-PRZ-2877, o teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl asbesto yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai atmestini.
15. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl ilgalaikių pasimatymų su žmona nesuteikimo, teismas nurodė, kad Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 21 punktas numato, jog nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmės atlikimo įstaigų dėl tiriamos ar teisme nagrinėjamos bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama. Kadangi pareiškėjas buvimo Marijampolės AVPK areštinėje metu turėjo nuteistojo statusą, todėl jo atžvilgiu buvo tinkamai taikomos minėtų teisės aktų nuostatos, t. y. jis neturėjo teisės pasimatyti.
16. Dėl pareiškėjo teiginių, kad areštinės pareigūnai netinkamai elgėsi – atsisakė priimti jo prašymus, teikdavo melagingą informaciją, grasino ir pan., teismas pažymėjo, jog pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė šie pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini. Kitus pareiškėjo ir atsakovo argumentus teismas vertino kaip perteklinius, neturinčius juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo.
17. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Marijampolės AVPK pareiškėjui 7 paras neužtikrino teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatavo, jog Marijampolės AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjo sveikatai. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios jo orumą, sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, individualiai įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę – pareiškėjas pažeidžiant minimalią teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą buvo kalinamas 7 paras, kameroje jam trūko daugiau nei 1,27 kv. m ploto, atsižvelgdamas į įstaigos režimo specifiką ir į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 50 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo, o dėl kitos reikalavimo dalies skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

18. Pareiškėjas D. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 94–95), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl nežmoniškų jo laikymo sąlygų Marijampolės AVPK areštinėje. Pažymi, kad visi atsakovo atsikirtimai į pareiškėjo teiginius yra melagingi. Papildomai akcentuoja, kad jo statusas yra suimtasis, o ne nuteistasis, todėl jam nepagrįstai nebuvo suteikti pasimatymai. Be to, pareiškėjas pabrėžia, kad prašė teismo taikyti vienam asmeniui turinčią tekti 4 kv. m ploto normą, atskaičius baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Taip pat pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog neturėjo galimybės dalyvauti teismo posėdyje, nors rašė prašymus, kad jam būtų leista dalyvauti teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu.
19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 100–101, 103–104) nurodo, kad su skundu nesutinka. Marijampolės AVPK manymu, pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį keisti ar naikinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

20. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo laikymo sąlygų Marijampolės AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d., atlyginimo priteisimo.
22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės, nes byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant, nors jis rašė prašymus, kad jam būtų leista dalyvauti teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu.
23. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Remiantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalimi, vienas iš sprendimo negaliojimo pagrindų – pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą (ABTĮ 142 str. 2 d. 7 p.).
24. ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. Šio straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 79 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, t. y. laikydamasis šio įstatymo 137 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos.
25. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui teismo šaukimas į 2016 m. gegužės 23 d. 9 val. vykusį Kauno apygardos administracinio teismo posėdį buvo įteiktas asmeniškai ir pasirašytinai 2016 m. balandžio 26 d. (b. l. 77). Tačiau į minėtą teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, o Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi (b. l. 78), motyvuodamas tuo, kad į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai, taip pat buvo gautas atsakovo atstovo prašymas dėl bylos nagrinėjimo nedalyvaujant jų atstovui, nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
26. Taigi, iš nurodytų aplinkybių matyti, kad nagrinėjamu atveju Kauno apygardos administracinis teismas formaliai laikėsi ABTĮ 73–75 straipsniuose įtvirtintų proceso šalių informavimo taisyklių, ir, nesant išskirtinių aplinkybių, šie teismo veiksmai būtų pripažinti pakankamais bylai nagrinėti bei sprendimui priimti ABTĮ 78 ir 79 straipsniuose nustatyta tvarka, t. y. pareiškėjui nedalyvaujant, kai apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam buvo pranešta teismo šaukimu. Tačiau šiuo konkrečiu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog teismo proceso metu pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, t. y. jo laisvė buvo apribota. Nors pastarasis klausimas ABTĮ nėra atskirai aptartas, atsižvelgiant į tai, kad asmuo, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė ar taikomas jos suvaržymas, tampa priklausomas nuo valstybės institucijų ir jų pareigūnų veiksmų, tokio asmens teisinės apsaugos (ir procesinių teisių) užtikrinimas įgyja ypatingą reikšmę. Todėl administracinių teismų praktikoje jau tapo įprasta, kad apygardos administracinis teismas, išsiųsdamas pareiškėjui šaukimą arba atidėdamas bylos nagrinėjimą ir apie kito posėdžio datą bei laiką jį informuodamas pranešimu, kartu priima nutartį dėl pareiškėjo, pareiškėjui pageidaujant, etapavimo iš laisvės atėmimo vietos (areštinės, pataisos namų, kalėjimo, laisvės atėmimo vietų ligoninės, kardomojo kalinimo vietos ir pan.) į teismo posėdį. Be to, vadovaujantis nuo 2013 m. liepos 1 d. galiojančiais ABTĮ 11 straipsnio 5 dalies pakeitimais, proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant alternatyvius būdus – informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip), tačiau kaip ir pirmuoju atveju tam reikalingas papildomas teismo patvarkymas už sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų laikymą ir konvojavimą atsakingoms valstybės institucijoms, taip pat būtina šių teismo nurodymų vykdymo kontrolė. Tai reiškia, jog, siekdamas realiai apginti galbūt pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir kitaip padėti šiems asmenims efektyviai įgyvendinti jų procesines teises bei pareigas. Aktyvus teismo vaidmuo yra įtvirtintas ABTĮ 10, 57, 81 straipsnių normose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-370-552/2017, 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2017 ir kt.).
27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-53/2011, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-181/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1634/2012 ir kt.), kad teismas negali nagrinėti bylos, kai nedalyvauja kuris nors iš byloje dalyvaujančių asmenų, jeigu jis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nes tokiu atveju būtų pažeidžiama teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai. Šių principų nesilaikymas gali lemti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą.
28. Administracinis teismas sprendžia tarp dviejų šalių kilusį ginčą ir teismas, remdamasis principu išklausyti abi konfliktuojančias puses, privalo apsvarstyti kiekvienos šalies pateiktus ir su administracine byla susijusius įrodymus bei argumentus ir juos įvertinti. Proceso šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, atsikirtimus, prieštaravimus, ir viena iš priemonių nustatyti šias aplinkybes yra šalių paaiškinimai, kurie teismui gali būti pateikti žodžiu ar raštu. Žodžiu jie pateikiami atitinkamame teismo posėdyje (ABTĮ 79, 82 str.) (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-129-858/2015).
29. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra nurodęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, jog kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr. EŽTT 2001 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Kress prieš Prancūziją, Nr. 39594/98, 72 p.). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą Š. prieš Lietuvą, Nr. 37259/04, 25 p.). EŽTT pripažįsta, kad proceso greitumas yra svarbi siekiamybė, tačiau ji negali pateisinti vieno iš esminių principų – šalių teisės į rungtynišką procesą – nepaisymo (žr. EŽTT 1997 m. vasario 18 d. sprendimą byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, Nr. 18990/91, 30 p.). Dalyvavimas teismo posėdyje įgalina vieną šalį pateikti argumentus dėl bylos esmės, o šių argumentų neperdavimas kitai šaliai, dėl ko ji negali į juos atsakyti, juolab kad poveikis teismo sprendimui, kurį būtų turėjusios priešingos šalies pateiktos pastabos, a priori (lot. iš anksto) negali būti įvertintas, kelia grėsmę byloje dalyvaujančio asmens pasitikėjimui teisingumo vykdymu, paremtam inter alia (lot. be kita ko) žinojimu, kad dėl kiekvieno byloje esančio dokumento bus galima pareikšti savo nuomonę.
30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje nesant būtinos informacijos, leidžiančios nustatyti, kad pareiškėjui buvo užtikrintas teisminės gynybos prieinamumas, t. y. pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino pareiškėjo, kurio laisvė buvo apribota ir kuris negalėjo savarankiškai palikti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo bei atvykti į teismo posėdį, pozicijos dėl dalyvavimo arba nedalyvavimo teismo posėdyje ir neįsitikino, kad pareiškėjas nepageidavo jame dalyvauti (pareiškėjas neatsiuntė teismui prašymo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, to nenurodė ir teismo šaukimo grąžinamojoje dalyje, teismas tokių klausimų pareiškėjui taip pat neuždavė), bei teismui nesiėmus kitokių priemonių, kuriomis pareiškėjui būtų sudarytos prielaidos asmeniškai (tiesiogiai ar nuotoliniu būdu) dalyvauti bylą nagrinėjant pirmąja instancija, skundžiamas teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.
31. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į specifinę pareiškėjo padėtį proceso pirmosios instancijos teisme metu, t. y. įvertinus tai, kad pareiškėjo laisvė buvo apribota ir jis negalėjo savo nuožiūra laisvai išvykti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo bei atvykti į teismo posėdį, jis nebuvo aiškiai išreiškęs valios dėl ginčo nagrinėjimo jam nedalyvaujant, o apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia būtent šia aplinkybe, darytina išvada, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, kai nebuvo vieno iš proceso dalyvių (pareiškėjo), pažeidė procesinės teisės normas, todėl yra pagrindas taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad ištaisyti šį pažeidimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
32. Atsižvelgusi į nurodytus motyvus ir priimamą procesinį sprendimą, teisėjų kolegija iš esmės nepasisako dėl administracinėje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių turinio ir kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan