Administracinė byla Nr. A-2133-525/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04984-2014-5
Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas D. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. lapkričio 12 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 9 000 Lt (2 606,58 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad Ligoninės kameroje jis buvo laikytas su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas dėl to kreipėsi ir į Ligoninės administraciją, ir į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau į jo skundus nebuvo atsakyta. Tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės, orumas. Buvimas su rūkančiaisiais pareiškėjui kėlė stresą, nes jis turėjo kvėpuoti tabako dūmais. Be to, Ligoninėje dažnai buvo ignoruojama valstybinė kalba, prižiūrėtojai vartojo necenzūrinius žodžius, barbarizmus, rusizmus, į pareiškėją kreipėsi kreipiniu „tu“, tai žeidė ir žemino pareiškėją. Psichologas su juo nebendravo ir nekonsultavo. Plotas kamerose, tekęs vienam asmeniui, buvo mažesnis nei 3 kv. m, nebuvo ventiliacijos, langai neatsidarė, buvo skersvėjis, prasta sanitarinių mazgų būklė, netinkamas apšvietimas. Kameroje nebuvo pagalbos mygtuko, todėl buvo sunku išsikviesti skubią pagalbą. Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją ir kitas įstaigas, bet problemos nebuvo spręstos. Pareiškėjas teigė dėl tokių laikymo sąlygų patyręs stresą, įtampą, negatyvias emocijas, iki šiol kentęs nuo psichologinių problemų.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Ligoninėje negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m. Ligoninė negalėjo daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, dėl to teisės aktuose nustatytos ploto normos kartais buvo viršytos. Ligoninės palatos buvo minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Patalpų valymo ir dezinfekcijos dažnis atitiko higienos normas. Ligoninė buvo patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikta galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, sudaryta sutartis su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduota pažyma patvirtino, kad Ligoninės patalpos atitiko privalomus higienos normų reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) draudė rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, informacija apie šį draudimą iškabinta Ligoninėje, todėl atsakovas manė, kad Ligoninė tinkamai užtikrino šio įstatymo įgyvendinimą. Tabako kontrolės įstatymas nenumatė pareigos Ligoninės kameras skirstyti į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, kadangi draudimas rūkyti galiojo visoje Ligoninės teritorijoje ir jos patalpose.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nustatė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydytas nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2014 m. spalio 24 d. Chirurgijos skyriaus 27 kamerų tipo palatoje (21,25 kv. m ploto, 7 lovos).
Dėl rūkymo Ligoninės patalpose teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiga laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, be kita ko užtikrinti, jog asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, buvo įtvirtinta Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose bei 4 dalyje, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 6 ir 14 punktuose. Iš to darytina išvada, kad Ligoninės administracija privalėjo pasirūpinti draudimo rūkyti įgyvendinimu. Teismui pateiktos fotonuotraukos patvirtino, jog Ligoninės patalpose iškabinti ženklai ir informacija apie draudimą rūkyti. Įvertinęs tai, kad Tabako kontrolės įstatyme nustatytas draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose buvo visuotinai žinomas, ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta Ligoninėje, teismas konstatavo, kad Ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu.
Teismas pažymėjo, kad jokie teisės aktai neįpareigojo Ligoninės ligonius skirstyti į palatas priklausomai nuo to, ar jie buvo rūkantys. Be to, tai, kad kaliniai galėjo įsigyti tabako gaminių iš Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime esančios parduotuvės, nelaikytina Tabako kontrolės įstatyme įtvirtinto draudimo prekiauti tabako gaminiais sveikatos priežiūros įstaigose pažeidimu. Pareiškėjas pateikė kitų kalinių rašytinį patvirtinimą, kad jie buvo rūkantys, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš gydymo stacionare istorijos išrašo matyti, jog pareiškėjas pats buvo rūkantysis. Teismo vertinimu, byloje nebuvo objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad patalpoje buvo rūkoma, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus Ligoninės veiksmus.
Dėl minimalaus gyvenamojo ploto teismas akcentavo, kad, remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punktu, vienam asmeniui Ligoninės palatose tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m. Tačiau, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Ši norma taikytina ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems asmenims. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas jo gydymo Ligoninėje laikotarpiu laikytas 21,25 kv. m ploto kamerų tipo palatoje, kurioje buvo 7 lovos, todėl vienam asmeniui teko apie 3 kv. m ploto. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas minimalus plotas, o pateikti konkretaus skaičiaus, kiek asmenų laikyta palatoje atitinkamomis dienomis, negalėjo. Tai, kad Ligoninė nevedė tokios statistikos, vertintina pareiškėjo naudai ir pripažintina, kad pareiškėjas buvo laikytas patalpoje, kurioje vienam asmeniui tekęs plotas buvo mažesnis už teisės aktuose nustatytą minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą (3,6 kv. m). Taigi Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas laikytinas pakankamai įrodytu, o atsakovo motyvai, kad Ligoninė nebuvo kalta dėl šio pažeidimo, nebuvo reikšmingi.
Dėl kitų pareiškėjo laikymo sąlygų teismas konstatavo, kad atsakovo atsiliepimo į skundą duomenys patvirtino, jog Ligoninės palatos buvo minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, patalpos remontuotos eilės tvarka, remontas atliktas pagal poreikį, kamerų valymo ir dezinfekcijos darbus atliko paskirti sanitarai, šių darbų dažnis atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. Faktą, kad Ligoninės palatų įrengimas ir sanitarinės sąlygos jose atitiko higienos reikalavimus, patvirtino Ligoninei 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas – higienos pasas. Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su nepatogumais dėl nuolatos įjungtos šviesos, negalėjo būti vertinti kaip pažeidimas, nes reikalavimą įrengti dirbtinę naktinę apšvietą nustatė higienos norma. Pareiškėjo argumentas, kad kameroje, kurioje jis laikytas, nebuvo pagalbos iškvietimo mygtuko ir dėl to buvo suvaržyta jo galimybė skubiai išsikviesti pagalbą, nevertintas kaip pažeidimas, galėjęs turėti įtakos pareiškėjo sveikatai ar žalos atsiradimui. Byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pats pareiškėjas), kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Be to, pareiškėjo teiginiai, jog Ligoninės pareigūnai vartojo nevalstybinę kalbą bei necenzūrinius žodžius ir tokiais savo veiksmais pažemino jo garbę ir orumą, buvo nepagrįsti jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl Ligoninės pareigūnų veiksmų jo atžvilgiu, nevalstybinės kalbos vartojimo, netinkamos kamerų ventiliacijos ir higienos buvo abstraktūs ir objektyviai nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad byloje objektyvių įrodymų dėl kitų higienos normos reikalavimų pažeidimų ir netinkamų kalinimo sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatyta.
Teismas sprendė, jog aplinkybės, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjas buvo kalintas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (jam teko per mažas minimalus gyvenamasis plotas), sudarė pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, t. y. neturtinė žala, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas šias pasekmes įvardijo kaip gilius dvasinius sukrėtimus ir neigiamus išgyvenimus, tačiau nepateikė jokių argumentų dėl kilusios žalos dydžio. Byloje nebuvo jokių įrodymų, patvirtinančių anksčiau aptartos ploto normos nesilaikymo poveikį pareiškėjo sveikatos būklei. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad Ligoninė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų (gyvenamojo ploto normos pažeidimo) bei įvertinęs pažeidimo trukmę (21 para) ir mastą (teisės aktų nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai), teismas pripažino, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju patyrė papildomų fizinių nepatogumų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kuris nebūtų atsiradęs, jei jis Ligoninėje būtų buvęs laikytas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 100 Eur.
III.
Pareiškėjas D. T. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir visiškai patenkinti jo skundą.
Pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikytas netinkamomis sąlygomis, ir neįvertino visų jo skunde išdėstytų aplinkybių. Pareiškėjas pabrėžia esąs nerūkantysis, tačiau buvęs laikytas su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Ligoninėje jam privalėjo tekti ne mažiau nei 5,1 kv. m gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų ar motyvų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl tinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje neužtikrinimo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir nurodo, kad buvo netinkamai nustatytos jo laikymo Ligoninėje aplinkybės.
Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Ligoninės veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kolegija pabrėžia, jog dėl to, kad valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltė nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga, atsakovo argumentas, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, nelaikytinas reikšmingu.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo laikomas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.
Teisėjų kolegija nurodo, jog ginčui aktualių Vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas Ligoninės palatose negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio palatos ploto, taikė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalaus ploto normą – 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktą, šio punkto papunkčiuose nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimas taikomas asmenų, kalinamų tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 62 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimo vietų ligoninės laikytinos pataisos įstaigų rūšimi, o ne tardymų izoliatoriais ar areštinėmis, todėl, sprendžiant dėl laikymo sąlygų laisvės atėmimo vietų ligoninėse, taikytinos Vidaus tvarkos taisyklių nuostatos. Tai ne kartą pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1702/2013, 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-566/2014, 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1705-442/2015, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2385-662/2016). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju bus vadovaujamasi 5,1 kv. m vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto norma.
Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minėtos normos, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1072-442/2016). Atitinkamai įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninėje buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti palatos plotas, tenka atsakovui.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2014 m. spalio 24 d. buvo laikytas palatoje Nr. 27, kurios plotas – 21,25 kv. m. Kadangi atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kiek asmenų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikyta kartu su pareiškėju, pareiškėjui tekęs plotas apskaičiuotas palatos plotą padalinus iš joje buvusių lovų skaičiaus – 7. Konstatuota, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį teko 3 kv. m palatos ploto. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimas į D. T. skundą, b. l. 18-21) ir atsižvelgusi į tai, kad atsakovo nurodytos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko pareiškėjo skundo (b. l. 2-10) ir apeliacinio skundo (b. l. 62) teiginius, jog jis buvo laikytas kameroje Nr. 27, septyniese, sutinka su šia nustatyta aplinkybe. Tačiau pareiškėjas tvirtino, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pažeidimo laikotarpį. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kiek laiko, jo vertinimu, truko pažeidimas, o skunde pirmosios instancijos teismui paaiškino, kad jis netinkamomis sąlygomis Ligoninėje buvo laikytas nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2014 m. spalio 24 d. Tai, kad pareiškėjas į Ligoninę atvyko 2014 m. spalio 3 d. ir iš jos išvyko 2014 m. spalio 24 d., patvirtino ir išrašas iš gydymo stacionare istorijos (b. l. 24). Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo teiginys apie netinkamai nustatytą ginčo laikotarpį buvo nepagrįstas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Ligoninė ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2014 m. spalio 24 d.) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 5,1 kv. m palatos ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia ir tuo, kad Ligoninės palatoje jis buvo laikytas kartu su rūkančiais asmenimis.
Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktuose numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose (1 p.), taip pat bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (3 p.). Vadinasi, pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas rūko (žyma išraše iš gydymo stacionare istorijos, b. l. 24), konstatuojant pažeidimą nėra reikšminga. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalis įtvirtina pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi Ligoninės administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-566/2014, 2016 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje A-2848-624/2015). Byloje pateikti įrodymai (nuotraukos, b. l. 39-42) patvirtina, kad Ligoninės palatose ir kieme (matomose vietose) yra iškabinti draudimo rūkyti ženklai ir įspėjamieji užrašai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apie draudimą rūkyti Ligoninės patalpose buvo tinkamai informuoti tiek pats pareiškėjas, tiek kiti toje pačioje palatoje laikyti asmenys.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikytinas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2016 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-785-822/2016). Nors pareiškėjas skunde nurodė dėl kitų asmenų rūkymo palatoje ne kartą žodžiu kreipęsis į Ligoninės administraciją, taip pat į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, teismui nebuvo pateikti jokie tai patvirtinantys įrodymai, todėl teisėjų kolegija negali daryti pagrįstos išvados, kad pareiškėjas tinkamai informavo įstaigą apie kitų kalinamųjų daromus draudimo rūkyti pažeidimus. Įvertinusi šią aplinkybę, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo teisė nebūti priverstu kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru nebuvo pažeista.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Teismas, vertindamas neturtinę žalą, turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 9 000 Lt (2 606,58 Eur) suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi Ligoninės padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį (pareiškėjui nebuvo užtikrinta 5,1 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto norma), mastą (pažeidimo metu pareiškėjui teko 3 kv. m ploto) ir trukmę (21 diena), bei atsižvelgusi į pareiškėjo patirto diskomforto dydį, į tai, kad bylos duomenimis nenustatytas pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos pablogėjimas dėl netinkamų laikymo sąlygų, ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo įvertintas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis – 100 Eur – yra protingas, teisingas ir proporcingas Ligoninės padarytam pareiškėjo teisių pažeidimui.
Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a
Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė