LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Danijos įmonės Froslev Trae A/S apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Danijos įmonės Froslev Trae A/S skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas Danijos įmonė Froslev Trae A/S (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. S-132 (7-91/2017), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 69-32 bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2017 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (14.4)-460-316 dalį, kuria pareiškėjui negrąžinta 5 250 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), ir įpareigoti Vilniaus AVMI grąžinti pareiškėjui 5 250 Eur PVM.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 ir 2016 metais iš Lietuvos įmonių uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Stipas“ ir UAB „GKF“ įsigijo medienos apdirbimo įrangą, įrangos tiekimas įformintas PVM sąskaitomis faktūromis. Kadangi pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdo veiklos, neturi padalinio, jis įgijo teisę susigrąžinti į Lietuvos biudžetą sumokėtą su minėtos įrangos tiekimu susijusį PVM. Todėl 2016 m. rugsėjo 2 d. per Danijos mokesčių administratorių pateikė prašymą Vilniaus AVMI iš Lietuvos biudžeto grąžinti pirkimo PVM, sumokėtą nuo Lietuvos Respublikoje įsigyto ir pareiškėjo PVM apmokestinamai veiklai skirto turto, prašymas buvo teikiamas už 2016 m. mokestinį laikotarpį. Vilniaus AVMI 2017 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. (14.4)-460-316 nusprendė negrąžinti 5 250 Eur PVM pagal UAB „Stipas“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, šį sprendimą grindė tuo, kad prašymas buvo pateiktas už 2016 m. laikotarpį, tuo tarpu PVM sąskaita faktūra, kurios pagrindu prašoma grąžinti PVM, išrašyta 2015 m. gruodžio 23 d., t. y. nepatenka į prašymo laikotarpį. Pareiškėjas manė, kad atitiko visus materialiosios teisės nustatytus reikalavimus, kurie keliami užsienio apmokestinamajam asmeniui, siekiančiam susigrąžinti Lietuvoje sumokėtą PVM. Aplinkybę, kad pareiškėjas šiuos reikalavimas atitiko, tiesiogiai patvirtino VMI atstovas Komisijos posėdžio metu. Be to, šią aplinkybę netiesiogiai patvirtino ir tai, kad pareiškėjui PVM grąžintas pagal 2016 m. sausio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. GKF 27008, kuria įformintas iš esmės analogiškas ginčijamam medienos apdirbimo įrangos tiekimas.

3.       Pareiškėjas taip pat įvykdė visus procedūrinius reikalavimus PVM susigrąžinimui. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 899 „Dėl pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo užsienio asmenims“ (toliau – ir Nutarimas) 2.2 punktu, pareiškėjas nurodė, kad suprato ir neginčijo, jog prašyme buvo 8 dienomis suklysta dėl laikotarpio, už kurį buvo prašoma grąžinti PVM, t. y. nurodyta, kad prašymas pateikiamas už 2016 m. laikotarpį, tuo tarpu viena iš PVM sąskaitų faktūrų buvo išrašyta 2015 m. gruodžio 23 d. Šis netikslumas prašyme įsivėlė todėl, kad UAB „Stipas“ PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta tik lietuvių kalba ir joje šalia viena kitos buvo nurodytos dvi datos: „apmokėti iki 2016.01.07“ ir „data: 2015/12/23“. Prašymą pildė pareiškėjo atstovas, nemokantis lietuvių kalbos, todėl PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo datą jis palaikė jos išrašymo data ir, sąžiningai klysdamas, įtraukė šią PVM sąskaitą faktūrą į prašymą už 2016 m. mokestinį laikotarpį. Pareiškėjo teigimu, vien netikslios datos nurodymas prašyme ir PVM pagal tokį prašymą grąžinimas niekaip nepažeidžia Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių PVM mokėtojų ir mokesčių administratorių interesų, nenukrypsta nuo PVM grąžinimo procedūros principų ir esmės. Nors prašyme buvo netiksliai nurodytas mokestinis laikotarpis, už kurį prašoma grąžinti PVM, tačiau esminiai procedūriniai reikalavimai (prašymo pateikimas nustatytu terminu) buvo įgyvendinti.

4.       Pareiškėjo teigimu, susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinas turinio viršenybės prieš formą principas. Pareiškėjas savo veiksmais išpildė visus susiklosčiusiuose mokestiniuose santykiuose taikomus turinio reikalavimus, nors jų forma ir nebuvo visai tiksli. Apie prašymo netikslumą pareiškėjas sužinojo tada, kai jau buvo pasibaigęs teisės aktuose nustatytas terminas patekti prašymą grąžinti PVM už 2015 m. mokestinį laikotarpį, todėl nebeturėjo galimybės šios klaidos ištaisyti. Taigi, netenkinus prašymo, susiklostė situacija, kad už netikslumą dokumente pareiškėjui taikoma PVM dydžiui (5 250 Eur) lygi sankcija, kuri, pareiškėjo nuomone, yra neprotinga, neteisinga ir neproporcinga jo atžvilgiu.

5.       Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

6.       Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, nusprendė negrąžinti 5 250 Eur PVM, nes jo pateiktos PVM sąskaitos faktūros data (2015 m. gruodžio 23 d.) nesutapo su nurodyta prašyme (2016 m. sausio 7 d.), taip pat PVM sąskaitos faktūros data nepateko į prašymo grąžinti PVM laikotarpį (2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. birželio 30 d.). Paaiškino, kad šiuo atveju, pareiškėjas su 2015 m. sąskaita turėjo pateikti prašymą, kuriame nurodytas 2015 m. PVM grąžinimo laikotarpis, o su 2016 m. sausio 4 d. sąskaita – prašymą, kuriame nurodytas 2016 m. PVM grąžinimo laikotarpis, todėl Vilniaus AVMI pagrįstai nagrinėjo prašymą dėl PVM grąžinimo už 2016 m. ir nesprendė klausimo dėl PVM grąžinimo už 2015 m.

7.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas aiškiai nustatė, jog turinio viršenybės principo taikymas apibrėžia mokesčių apskaičiavimą, t. y. įstatymų leidėjas minėto principo taikymo nesieja su mokesčio, jo permokos (skirtumo) grąžinimu. Atsakovo teigimu, Komisija pagrįstai nurodė, jog nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 2 dalies pareiškėjo atžvilgiu, nes jo atžvilgiu nesprendžiamas prievolės suformavimo klausimas.

II.

8.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Vilniaus AVMI 2016 m. rugsėjo 2 d. pateikė prašymą grąžinti 183 750 Eur PVM pagal 2015 m. gruodžio 23 d. sąskaitą faktūrą (5 250 Eur PVM suma) ir UAB „GKF“ išrašytą 2016 m. sausio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą (178 500 Eur PVM suma) už 2016 m.

10.       Vilniaus AVMI pareiškėjui išsiuntė 2016 m. lapkričio 28 d. raštą Nr. (29.3.6)-46-MPD-12989 prašydama patikslinti minėtų sąskaitų duomenis, pateikti pradinius dokumentus, paaiškinti prekių pirkimus. Pareiškėjo atstovas 2016 m. gruodžio 20 d. prašymu prašė pratęsti dokumentų pateikimo terminą, o 2017 m. sausio 23 d. pateikė prašomus dokumentus.

11.       Vilniaus AVMI 2017 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. (14.4)-460-316 pareiškėjo prašymą dėl 183 750 Eur PVM grąžinimo tenkino iš dalies – nusprendė grąžinti pareiškėjui 178 500 Eur PVM sumą, tačiau negrąžino 5 250 Eur PVM sumos. VMI 2017 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 69-32 pareiškėjo skundo dėl Vilniaus AVMI sprendimo pakeitimo netenkino. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. S-132 (7-91/2017) nusprendė patvirtinti VMI sprendimą.

12.       Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus AVMI, VMI ir Komisijos sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo ir pagrindo įpareigoti Vilniaus AVMI grąžinti pareiškėjui 5 250 Eur PVM sumą.

13.       Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) 116 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad tam, jog užsienio subjektas turėtų teisę pateikti prašymą susigrąžinti sumokėtą PVM, jis turi atitikti PVM įstatymo 117 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus: 1) subjektas neturėjo Lietuvos Respublikoje padalinio, per kurį vykdė ekonominę veiklą, o jeigu tai fizinis asmuo, – dar ir jo nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo Lietuvos Respublika, ir 2) nevykdė šalies teritorijoje jokios veiklos, kuri pagal šį įstatymą yra PVM objektas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

14.       Teismas pastebėjo, kad PVM grąžinimo laikotarpis taip pat yra apibrėžtas. Vadovaudamasis PVM įstatymo 119 straipsniu, Nutarimo 2.2 punktu, Prašymų grąžinti kitose valstybėse narėse įsikūrusiems apmokestinamiesiems asmenims jų Lietuvos Respublikoje sumokėtą PVM pateikimo ir nagrinėjimo bei PVM grąžinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 189 (toliau – ir Taisyklės; teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.), 2 ir 5.5 punktais, teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas atitinka PVM įstatymo 117 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, tačiau nesutariama dėl PVM grąžinimo laikotarpio. Atsakovo teigimu, 5 250 Eur PVM pareiškėjui negalėjo būti grąžintas, nes sąskaita faktūra, pagrindžianti 5 250 Eur PVM, yra surašyta 2015 m. gruodžio 23 d., tuo tarpu prašymas grąžinti PVM buvo teikiamas už 2016 m. Pareiškėjas sutiko, kad sąskaita faktūra išrašyta 2015 m. gruodžio 23 d., šios aplinkybės neginčijo, tačiau teigė, kad formali datos nurodymo klaida negali paneigti PVM įstatyme įtvirtintos pareiškėjo teisės susigrąžinti 5 250 Eur PVM sumą.

15.       Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus AVMI 2016 m. rugsėjo 2 d. pateikė prašymą grąžinti 183 750 Eur PVM pagal dvi PVM sąskaitas faktūras: 1) UAB „Stipas“ 2015 m. gruodžio 23 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą (5 250 Eur PVM suma); 2) UAB „GKF“ 2016 m. sausio 4 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą (178 500 Eur PVM suma). Pareiškėjas nurodė, kad prašymas teikiamas už 2016 m. mokestinį laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog pildant prašymą grąžinti sumokėtą PVM įvyko klaida, prašymą pildęs asmuo nurodė neteisingą sąskaitos faktūros išrašymo datą, sumaišydamas ją su apmokėjimo termino data, t. y. vietoj 2015 m. gruodžio 23 d. prašyme buvo nurodyta 2016 m. sausio 7 d. Būtent dėl šios priežasties vietoje dviejų prašymų buvo pateiktas tik vienas prašymas grąžinti PVM už 2016 metus.

16.       Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo naikinti ginčijamų sprendimų. Teismas pažymėjo, kad net pripažinus, jog pareiškėjas padarė klaidą, pildydamas prašymą ir nurodydamas ne tą sąskaitos faktūros datą, todėl pateikė vieną prašymą vietoj dviejų, tokia faktinė aplinkybė nepanaikintų pareiškėjo atsakomybės už padarytą klaidą. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuriam keliami didesni atidumo, žinojimo, rūpestingumo standartai, todėl pildant prašymą būtent jam tenka pareiga pateikti Taisyklių 5.5 punkte nurodytus duomenis, įskaitant ir PVM grąžinimo laikotarpį, atitinkantį realius pareiškėjo ketinimus. Privalomi prašymo grąžinti PVM duomenys yra išvardinti ne tik nacionaliniuose teisės aktuose, bet ir ES mastu įtvirtinti 2008 m. vasario 12 d. Tarybos direktyvoje 2008/9/EB, nustatančioje Direktyvoje 2006/112/EB numatyto pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę PVM grąžinančioje valstybėje narėje, o yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje, išsamias taisykles (toliau – ir Direktyva). Todėl, teismo vertinimu, teigti, kad mokesčių administratorius turėjo diskrecijos teisę nepaisyti prašymo turinio reikalavimų ir atsižvelgti į galimą padarytos klaidos faktorių, nagrinėjamos bylos atveju nėra teisinio pagrindo.

17.       Teismas sutiko su Komisijos sprendime nurodytu argumentu, jog pareiškėjo nurodoma MAĮ 69 straipsnio 2 dalis šiuo atveju netaikytina. Pažymėjo, kad MAĮ 69 straipsnis yra priskirtinas V Mokesčių administravimo skyriaus „Mokesčių apskaičiavimas, sumokėjimas ir išieškojimas“ I skirsniui „Mokesčių apskaičiavimas“. Todėl, teismo vertinimu, tokia nuostata gali būti taikoma mokesčio mokėtojo naudai, tačiau ne atliekant apskritai visus veiksmus, susijusius su juridinio asmens mokesčiais, tačiau konkrečiai apskaičiuojant mokesčių mokėtojui atitinkamą mokestį. Nagrinėjamos bylos atveju nekilo ginčo dėl to, jog PVM suma yra apskaičiuota neteisingai, todėl teisinio pagrindo taikyti MAĮ 69 straipsnio 2 dalį susiklosčiusiems teisiniams santykiams šiuo atveju nebuvo.

18.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog pareiškėjo ginčijami VMI ir Vilniaus AVMI sprendimai (dalis, kuria pareiškėjui negrąžintas 5 250 Eur PVM) priimti tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šių sprendimų nėra teisinio pagrindo. Konstatavęs ginčijamų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, teismas laikė, kad Komisijos sprendimas taip pat yra teisėtas ir pagrįstas. Kadangi mokesčių administratorius pagrįstai atsisakė grąžinti 5 250 Eur PVM pareiškėjui, skundo reikalavimas įpareigoti Vilniaus AVMI grąžinti pareiškėjui 5 250 Eur PVM netenkintas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p.). 

III.

19.       Pareiškėjas Danijos įmonė Froslev Trae A/S (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

19.1.                      Pareiškėjas atitinka visus materialiosios teisės nustatytus reikalavimus (Direktyvos 3–6 str., PVM įstatymo 117 str.), kurie keliami užsienio apmokestinamajam asmeniui, siekiančiam susigrąžinti Lietuvoje sumokėtą PVM. Tą Komisijos posėdžio metu tiesiogiai patvirtino VMI atstovas, taip pat skundžiamame sprendime tą pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Taigi, pareiškėjas įgijo teisę į 5 250 Eur PVM grąžinimą.

19.2.                      Mokesčių administratoriaus, Komisijos ir teismo akcentuojamas netikslumas dokumentuose nelaikytinas esminiu procedūros pažeidimu. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą, laikėsi visų esminių nustatytų procedūrinių taisyklių, įtvirtintų tiek ES, tiek nacionaliniuose teisės aktuose: mokesčių administratoriui buvo atskleisti visi reikalaujami duomenys, prašymas pateiktas kompetentingai institucijai nepraleidžiant nustatyto termino. Taigi, pareiškėjo vertinimu, prašymas negalėjo būti atmestas remiantis procedūrinių taisyklių reikalavimais.

19.3.                      Nagrinėjamu atveju taikytinas MAĮ 10 straipsnyje ir MAĮ 69 straipsnio 2 dalyje nustatytas turinio viršenybės prieš formą principas, teikiant pirmenybę prašymo turiniui, o ne jo formai. Taip pat taikytini MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje nurodyti protingumo ir teisingumo principai, kurių netaikymas reikštų 5 250 Eur dydžio sankciją pareiškėjui vien dėl to, kad jis padarė techninę klaidą pildydamas dokumentus. Tokia sankcija negali būti laikoma proporcinga vien dėl to, kad pareiškėjas neturėjo galimybės šios klaidos ištaisyti kitais būdais, nes jam sužinojus apie klaidą, terminas pakoreguotam prašymui paduoti jau buvo pasibaigęs.

20.       Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas su 2015 m. gruodžio 23 d. sąskaita faktūra turėjo pateikti prašymą, kuriame būtų nurodytas 2015 m. PVM grąžinimo laikotarpis, o su 2016 m. sausio 4 d. sąskaita faktūra – prašymą, kuriame nurodytas 2016 m. PVM grąžinimo laikotarpis, todėl Vilniaus AVMI pagrįstai nagrinėjo prašymą dėl PVM grąžinimo už 2016 m. ir nesprendė klausimo dėl PVM grąžinimo už 2015 m. Anot atsakovo, šio ginčo dalykas yra tai, ar dėl PVM grąžinimo už kelis kalendorinius metus teikiamas vienas prašymas ar prašymas už kiekvienus kalendorinius metus, todėl atsakovas nepasisako dėl apelianto teiginio, kad jam užkertamas kelias susigrąžinti PVM už 2015 m.

22.       Atsakovo vertinimu, įstatymų leidėjas aiškiai nustatė, kad turinio viršenybės prieš formą principo taikymas apibrėžia mokesčių apskaičiavimą, t. y. įstatymų leidėjas minėto principo taikymo nesieja su mokesčio, jo permokos (skirtumo) grąžinimu. Šiuo atveju nėra pagrindo taikyti MAĮ 69 straipsnio 2 dalį, nes pareiškėjo atžvilgiu nesprendžiamas prievolės suformavimo klausimas.

23.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI, atstovaujamas VMI Kontrolės departamento, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24.       Šioje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo negrąžinti PVM, PVM sąskaitai faktūrai, kurios pagrindu prašoma grąžinti PVM, nepatenkant, mokesčio administratoriaus nuomone, į prašymo laikotarpį.

25.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26.       MAĮ 10 straipsnyje yra įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas mokesčių teisiniuose santykiuose, t. y. įstatymų leidėjo numatyta, kad viršenybė teikiama mokesčių teisinių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šis principas įstatymų leidėjo yra suformuluotas įžanginėje paminėto įstatymo dalyje, vertina, jog tai yra universalus principas, taikomas visuose mokesčių teisinių santykiuose ir visose mokesčių administravimo stadijose.

27.       Teismas pažymi, jog santykiuose su mokesčių administratoriumi mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti, kad būtų taikomas turinio viršenybės pieš formą principas. Atitinkamai mokesčių administratorius savo veikloje neturėtų paneigti asmenų mokesčių įstatymuose numatytų teisių ar pripažinti atitinkamas prievoles vien remdamasis formalia šių asmenų veiklos išraiška, kai jam yra žinomos (pateikiamos) aplinkybės, rodančios kitokį mokestinio santykio turinį. Mokesčių administratoriaus pareiga savo veikloje remtis aptariamu principu yra imperatyvi, todėl, matydamas visas įstatymų numatytas prielaidas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, jis savo iniciatyva turėtų atsižvelgti į tikrąjį mokesčio mokėtojo veiklos turinį, net jei tai reikštų, kad dėl to į valstybės, savivaldybių biudžetus ar kitus piniginius fondus bus surinkta mažiau pajamų. Toks vertinimas pirmiausia išplaukia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto reikalavimo, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat iš Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punkto, įtvirtinančio, kad padėdamas mokesčių mokėtojui naudotis teisėmis ir vykdyti pareigas, mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su mokesčių mokėtojais ir stengiasi, kad būtų pasiektas savitarpio supratimas. Viešojo administravimo subjektui keliami reikalavimai elgtis rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, implikuoja ir minėtą mokesčių administratoriaus pareigą taikyti turinio viršenybės prieš formą principą ne tik valstybės pajamų užtikrinimo atvejais.

28.       Be to, mokesčių administratorius, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas Konstitucijoje įtvirtinto gero administravimo principo imperatyvų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Iš konstitucinio gero administravimo principo seka asmens subjektinė teisė į gerą administravimą, kurios sudėtinė dalis yra asmens teisė būti išklausytam. Ši teisė, be kita ko, reiškia, jog viešojo administravimo subjektas turi pareigą sudaryti sąlygas asmeniui pateikti informaciją, kuri reikalinga sprendimui priimti. Teisės būti išklausytam principas yra pažeidžiamas, kai pareiškėjui nesuteikiama teisė gintis, pateikti žodinius ar rašytinius paaiškinimus.

29.       Pareiškėjas teigia, kad teikiant prašymą dėl PVM grąžinimo buvo 8 dienomis suklysta dėl laikotarpio, už kurį buvo prašoma grąžinti PVM, t. y. nurodyta, kad prašymas pateikiamas už 2016 m. laikotarpį, tuo tarpu viena iš PVM sąskaitų faktūrų buvo išrašyta 2015 m. gruodžio 23 d. Teismas, susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, vertina, kad byloje yra įrodyta, jog laikotarpis prašyme už 2016 m. buvo nurodytas suklydus, o ne sąmoningai buvo prašoma grąžinti PVM tik už 2016 m. 

30.       Teismas vertina, kad prašymas su prie jo pateiktais dokumentais yra vieningas dokumentas ir mokesčių administratoriui buvo matomas vidinis jo prieštaringumas – nesutampančios dokumentuose esančios datos.

31.       Mokesčių administratorius, nustatęs faktines aplinkybes, nurodytas šios nutarties 29–30 punktuose ir vadovaudamasis teise, nurodyta šios nutarties 27–28 punktuose, privalėjo išsiaiškinti tikrąją mokesčių mokėtojo valią dėl PVM grąžinamo laikotarpio. Byloje įrodyta, kad prieš priimdama nepalankų administracinį sprendimą, viešojo administravimo institucija nesudarė sąlygų pareiškėjui pasisakyti, t. y. jo neišklausė. 

32.       ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog skundžiamas teisės aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Teismas vertina, kad dėl aukščiau paminėtų argumentų byloje įrodyta, kad priimant skundžiamą sprendimą dalyje dėl 2015 m. gruodžio 23 d. PVM sąskaitos faktūros buvo pažeistos pagrindinės procedūros, t. y. taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl pareiškėjo skundas turi būti patenkintas ir skundžiama administracinio akto dalis turi būti panaikinta.

33.       Apeliantas teigia, kad nepraleido naikinamojo termino pateikti prašymą susigrąžinti PVM pagal 2015 m. gruodžio 23 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Šios aplinkybės atsakovas nepaneigė, todėl teismas vertina, kad byloje įrodyta, jog pareiškėjas nepraleido naikinamojo termino pateikti prašymą susigrąžinti PVM pagal 2015 m. gruodžio 23 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą.

34.       Apeliantas teigia, kad atitinka visus materialiosios teisės reikalavimus PVM grąžinimui pagal 2015 m. gruodžio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą, jokių materialinių kliūčių grąžinti pareiškėjui PVM pagal paminėtą PVM sąskaitą faktūrą nėra; pareiškėjas įvykdė visus imperatyvius reikalavimus, keliamus PVM grąžinimui. Iš bylos medžiagos seka, kad tokių aplinkybių mokesčių administratorius dėl šios PVM sąskaitos faktūros nesvarstė, todėl teismas, siekdamas nepažeisti valdžių padalijimo principo, šioje ginčo stadijoje šių klausimų nesprendžia. Paminėtus klausimus turi išspręsti atitinkamas mokesčių administratorius vadovaudamasis išaiškinimais, nurodytais šioje byloje.

35.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, teismo sprendimas neatitinka Direktyvos tikslų ir iškreipia PVM sistemos esmę, jis neatitinka teisingumo ir protingumo principų, todėl panaikinamas, o apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Danijos įmonės Froslev Trae A/S apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Pareiškėjo Danijos įmonės Froslev Trae A/S skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. S-132 (7-91/2017), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 69-32 bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (14.4)-460-316 dalį, kuria pareiškėjui negrąžinta 5 250 Eur pridėtinės vertės mokesčio. 

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                Ramūnas Gadliauskas

                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                        Arūnas Sutkevičius