Civ. byla Nr.2-577-565/2015

Teisminio proceso Nr.2-68-3-14646-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4.; 21.4.2.7.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 9 d.

Vilnius 

Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Burdulienė,

sekretoriaujant Jurgitai Loginovienei,

dalyvaujant ieškovams M. M., R. M., jų atstovui adv. E. Š.,

atsakovo Nordea bank AB atstovei adv. E. B.,

atsakovui A. Ž.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. M. ir R. M. ieškinį atsakovams Nordea Bank AB ir A. Ž. dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo, tretieji asmenys G. D., Č. D.,

n u s t a t ė:

ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams, prašydami: 1) pripažinti negaliojančia 2008-10-21 kreditavimo sutartį Nr.KK/08/10/56S, sudarytą tarp ieškovų ir atsakovo Nordea Bank AB, taip pat pripažinti negaliojančiais papildomus susitarimus prie kreditavimo sutarties: 2008-12-16 papildomą susitarimą Nr.KKP08/12/64PA, 2010-08-31 papildomą susitarimą Nr.KKP10/08/83PA, 2011-09-29 papildomą susitarimą Nr.KKP11/09/171PA, 2012-04-06 papildomą susitarimą Nr.KKP12/04/21PA; 2) pripažinti, kad kredito gavėjas pagal kreditavimo sutartį ir papildomus susitarimus prie kreditavimo sutarties yra atsakovas A. Ž..

Ieškovai nurodė, kad ieškovas 2008-06-02 pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini), o 2008-08-08 pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini), ieškovė 2008-10-10 pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) savininkas yra atsakovas A. Ž.. Atsakovas ieškovus įdarbino su sąlyga, kad ieškovai padės atsakovui ar jo vadovaujamoms įmonėms gauti kreditus. Ieškovai atsakovo A. Ž. pavedimu pasirašė atsakovo A. Ž. parengtą ir su atsakovu Nordea Bank AB suderintą 2008-10-02 paraišką kreditui gauti, o 2008-10-21 ieškovai ir atsakovas Nordea Bank AB sudarė kreditavimo sutartį, kuria bankas suteikė ieškovams 202 131,60 Eur kreditą. Atsakovo A. Ž. pavedimu ir jam tarpininkaujant kreditavimo sutarties vykdymo eigoje ieškovai su atsakovu Nordea Bank AB sudarė keturis papildomus susitarimus dėl kreditavimo sutarties pakeitimo.

Ieškovai teigia, kad kreditavimo sutartis ir papildomi susitarimai yra apsimestiniai sandoriai. Ieškovai neketino naudotis ir nesinaudojo iš kreditavimo sutarties kylančiomis teisėmis, visą kredito gavimo procesą koordinavo atsakovas A. Ž., gautą kreditą ieškovas iš karto pervedė į atsakovo A. Ž. asmeninę sąskaitą, kreditas buvo grąžinamas iš atsakovo A. Ž. ieškovui pervestų lėšų arba mokėjimus bankui tiesiogiai atlikdavo atsakovas A. Ž. ar su juo susiję asmenys, atsakovui Norde Bank AB neabejotinai buvo žinomas kreditavimo sutarties apsimestinumo faktas, t.y. ta aplinkybė, kad tikrasis kredito gavėjas yra atsakovas A. Ž., nes visą komunikaciją su banku vedė atsakovas A. Ž..

Atsakovas Nordea Bank AB su ieškiniu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pagal CK 1.87 str. ir teismų praktiką tam, kad kreditavimo sutartį būtų galimą pripažinti apsimestine, turi būti nustatyta, kad abi kreditavimo sutarties šalys suprato, jog kredito gavėjas yra kitas asmuo. Ieškovai neįrodė banko ketinimo sudaryti kreditavimo sutartį ne su ieškovais, o su atsakovu A. Ž.. Ieškovai pasirašė dokumentus, reikalingus sprendimui dėl kredito suteikimo priimti, kreditavimo sutartį, prašymą išmokėti kredito sumą, taip pat kitus pašymus ir dokumentus, kurių pagrindu buvo sudaromi papildomi susitarimai dėl kreditavimo sutarties pakeitimo, kredito suma buvo išmokėta ieškovams. Ta aplinkybė, kad ieškovai gautą kreditą savo nuožiūra perdavė atsakovui A. Ž., nereiškia kreditavimo sutarties apsimestinumo, nes bet koks tolesnis kredito lėšų, gautų pagal kreditavimo sutartį, jei kreditavimo sutartyje nėra numatyta tiesioginė tikslinė paskirtis, panaudojimas nedaro įtakos kreditavimo sutarties galiojimui ir nepatvirtina jos apsimestinio pobūdžio.

Atsakovas A. Ž. nurodė, kad jis sutinka perimti kreditorinius ieškovų įsipareigijumus, kadangi ieškovams suteiktas kreditas buvo panaudotas atsakovo verslo projekto finanasavimui. Tačiau atsakovas A. Ž. nesutiko su ieškovų teiginiu, kad atsakovas pasinaudojo sunkia ieškovų ekonomine padėtimi ir reikalavo, jog ieškovai savo vardu sudarytų kreditavimo sutartį. Atsakovas A. Ž. nurodė, kad kreditavimo sutartį ieškovai sudarė savo valia, žinodami, kam bus skirtas kreditas ir tikėdamiesi gauti iš to naudą, nes su ieškovais buvo susitarta, jog jiems bus sumokėta dalis pelno, gauto įgyvendinus verslo projektą.

Ieškinys atmestinas.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2008-10-21 ieškovai ir atsakovas Nordea Bank AB (buvęs Nordea Bank Finland Plc) (toliau – taip pat ir bankas) sudarė kreditavimo sutartį (toliau – kreditavimo sutartis), kurios pagrindu ieškovams buvo suteiktas 150 000 Eur kreditas vartojimo poreikiams tenkinti (1 t., 16-27 b.l.). 2008-12-16, 2010-08-31, 2011-09-29, 2012-04-06 ieškovai ir bankas sudarė papildomus susitarimus prie kreditavimo sutarties (toliau – papildomi susitarimai), kuriais, be kitų sąlygų, ieškovams suteikto kredito suma buvo padidinta iki 202 131,60 Eur (1 t., 28-68 b.l.). Kredito sumą bankas pervedė ieškovui (1 t., 166-168 b.l.). Suteiktą kreditą ieškovas 2008-10-23 ir 2008-12-24 pervedė atsakovui A. Ž. (1 t., 73 b.l.). Bankas vienašališkai nuo 2014-05-03 nutraukė kreditavimo sutartį, kadangi ieškovai nevykdė kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų mokėti kredito grąžinimo įmokas ir palūkanas (1 t., 80 b.l.).

CK 1.87 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys ir tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Ieškovai teigia, kad kreditavimo sutartį ir papildomus susitarimus bankas sudarė ne su jais, o su atsakovu A. Ž.. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sprendžiant, ar paskolos sandoris laikytinas apsimestiniu dėl subjekto, svarbu nustatyti tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes: kas derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo teises bei atliko pareigas pagal sutartį, konstatuoti kredito davėjo ir jo gavėjo, nurodyto sutartyje, susitarimą sudaryti apsimestinę sutartį, pridengiant tikrąjį paskolos gavėją.Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, suinteresuotas asmuo turi įrodyti, o teismas, vertindamas įrodymų visumą, nustatyti, kad išorinėje sandorio formoje (išviešintoje sutartyje) nurodyti asmenys ketino sudaryti ir faktiškai sudarė sandorį ne su oficialiai sandoryje nurodytu asmeniu, o su kitu, išorėje nuslėptu ir neišviešintu asmeniu. Tai reiškia, kad ieškovas turi pareigą įrodyti, kad sandorius su banku sudarė ne jis, o kitas asmuo, ir bankas tai suprato, siekė bei sudarė kreditavimo sandorius su kitu asmeniu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių (nesąžiningų tikslų), pridengdamas tikrąją sandorių šalį, išorinėje sandorių formoje nurodė ieškovus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-21/2014).

Paraišką kreditui vartojimo reikmėms su nekilnojamojo turto įkeitimu gauti ieškovai pasirašė 2008-10-02 (1 t., 12-15 b.l.). Nors ieškovai teigia, kad paraišką užpildė ne jie, o banko darbuotoja, tačiau, pasirašydami paraišką, ieškovai neginčijo joje nurodytų duomenų teisingumo. Ieškovai/ieškovas taip pat pasirašė prašymą padidinti kreditą (2 t., 108 bl.), prašymus išduoti kreditą (2 t., 109-110 b.l.), prašymą atidėti kredito įmokų mokėjimą (1 t., 165 b.l.). Ieškovai kaip skolininkai pasirašė sutartinės hipotekos lakštą ir jo pakeitimus, kuriais kredito grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas tretiesiems asmenims G. D. ir Č. D. priklausantis nekilnojamasis turtas (1 t., 169-180 b.l.). Ieškovas sudarė bankui įkeisto turto draudimo sutartį (2 t., 3 b.l.). Kredito suma buvo pervesta į ieškovo sąskaitą (1 t., 166-168 b.l.). Ieškovai iki 2013-09-26 mokėjo palūkanas ir kredito grąžinimo įmokas, tik 2013-10-21 – 2014-01-17 laikotarpiu įmokas mokėjo L. Ž., tačiau sumokėta suma nėra reikšminga (1 t., 182-187 b.l.). Įrodymų, kad lėšas atsiskaityti su banku ieškovams perduodavo atsakovas A. Ž., nepateikta.

Banko kreditų komitetas svarstė ieškovų prašymus suteikti kreditą ir jį padidinti vertindamas su ieškovais susijusią informaciją apie ieškovų galimybes grąžinti kreditą (2 t., 62-89 b.l.). Iš kreditų komitetui pateiktų ieškovo darbo sutarčių matyti, kad ieškovas nuo 2008-06-02 dirbo (duomenys neskelbtini), jo darbo užmokestis buvo 6 740 Lt per mėnesį, o nuo 2008-09-01 – 12 000 Lt per mėnesį, nuo 2008-08-08 ieškovas taip pat dirbo (duomenys neskelbtini), jo darbo užmokestis buvo 2 054,79 Lt per mėnesį, o nuo 2008-09-01 – 6 738,85 Lt per mėnesį. Ieškovė nuo 2008-10-10 dirbo (duomenys neskelbtini), jos darbo užmokestis buvo 2 355,28 Lt per mėnesį. Svarstant kredito suteikimą ieškovams banko kreditų komitetui pateikti duomenys apie ieškovų grynąsias pajamas per mėnesį - 7 010 Lt (2 t., 64 b.l.), atitiko ieškovo darbo sutartyse nurodytą ieškovo darbo užmokestį, taip pat UAB “Creditinfo Lietuva”  nurodytas ieškovų vidutines pajamas, apskaičiuotas pagal viešose duomenų bazėse esančius duomenis (2 t., 80-81, 84-86 b.l.). Neigiama informacija apie ieškovus iš Lietuvos banko duomenų bazės ir Creditinfo duomenų bazės nebuvo pateikta (2 t., 73-79, 73 b.l.).

Nors darbo sutartys su ieškovu buvo sudarytos prieš keturis mėnesius iki kreditavimo sutarties sudarymo, darbo užmokestis padidintas prieš mėnesį iki kreditavimo sutarties sudarymo, ieškovui buvo nustatytas santykinai didelis darbo užmokestis, šios aplinkybės savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad bankas turėjo žinoti, jog tai buvo padaryta fiktyviai, tam, kad būtų formalus pagrindas vertinti ieškovus kaip tinkamus suteikti prašomo dydžio kreditą. Byloje nėra įrodymų, kad su banku buvo tariamasi būtent dėl šių aplinkybių, t.y. fiktyvių duomenų apie ieškovų pajamas nurodymo. Iš ieškovų pateiktos VSDFV Vilniaus skyriaus pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą (1 t., 69-70 b.l.) matyti, kad ieškovo draudžiamosios pajamos (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2008-06-02 iki 2008-12-31 atitiko darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį, šį darbo užmokestį atitiko ir UAB “Creditinfo Lietuva” pateikti duomenys (2 t., 80-81 b.l.), kuriuos vertino banko kreditų komitetas.

Nors ieškovai nurodė, kad neaišku, kokių duomenų pagrindu banko pateiktose pažymose apie kredito ieškovams suteikimo svarstymą (2 t., 64-65 b.l.) yra įraštytos ieškovų išlaidos per mėnesį (atitinkamai 1 800 Lt ir 1 600 Lt), ieškovai nepateikė įrodymų, kad realios jų išlaidas nurodytu laikotarpiu buvo žymiai didesnės. Liudytoju apklaustas banko darbuotojas M. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad į kreditų komitetui teikiamus duomenis, reikalingus sprendimui dėl kredito suteikimo/nesuteikimo priimti, pareiškėjų išlaidos apskaičiuojamos ir įrašomos pagal banko patvirtintą metodiką, į šias išlaidas nėra įskaičiuojamos būsimos išlaidos, susijusios su palūkanų mokėjimu ir kredito grąžinimu. Ieškovai neįrodinėjo, jog pagal banko kreditų komitetui pateiktus duomenis apie ieškovų pajamas ir išlaidas buvo akivaizdu, kad ieškovai realiai negalės mokėti palūkanų ir grąžinti kredito pagal patvirtintą mokėjimų grafiką.  Pažymėtina, kad pagal kreditavimo sutartį kreditas turėjo būti grąžintas linijiniu metodu iki 2028-10-15, t.y. grąžinimas išdėstytas dalimis per ilgą laikotarpį.

Liudytoju apklaustas banko darbuotojas M. M. teismo posėdyje nurodė, kad pagal banko vidines taisykles vartojimo kredito suma, kai kredito grąžinimui užtikrinti yra įkeičiamas nekilnojamasis turtas, nėra ribojama. Tai nurodyta ir banko 2015-02-23 rašte Nr.OUT-3447 (2 t., 107 b.l.). Ieškovams suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto – žemės sklypo ir motelio, esančių (duomenys neskelbtini), įkeitimu, kurio bendra vertė įkeitimo sandorio sudarymo metu buvo 1 050 000 Lt, t.y. žymiai viršijo suteikto kredito sumą. Nors ieškovė teigė, kad šio nekilnojamojo turto reali vertė neatitiko turto vertinimo ataskaitoje nurodytų duomenų, tačiau tai patvirtinančių įrodymų ieškovai nepateikė.

Iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad bankas, sudarydamas su ieškovais kreditavimo sutartį, vertino ieškovų finansines galimybes grąžinti kreditą ir nepažeidė atsakingo skolinimo pareigos (Bankų įstatymo 47 str. 1 d., Finansų įstaigų įstatymo 31 str.).

Iš ieškovų ir atsakovo A. Ž. nurodytų aplinkybių matyti, kad atsakovas A. Ž. pasiūlė ieškovams jų vardu paimti iš banko kreditą, kreditas turėjo būti panaudotas (duomenys neskelbtini) vykdomam nekilnojamojo turto projektui finansuoti, nes (duomenys neskelbtini) neužteko tam nuosavų lėšų. Atsakovas A. Ž. teigė, kad jo vadovaujamoms įmonėms ir jam bankai atsisakė suteikti kreditą dėl ankščiau išduotų kreditų. Pajamų iš nekilnojamojo turto projekto gavimas turėjo žymiai pagerinti tuo metu buvusią blogą (duomenys neskelbtini)finansinę būklę, o tuo pačiu užtikrinti ieškovams pastovias darbines pajamas. Nekilnojamojo turto projektas buvo planuojamas baigti per 2 metus, o kreditas grąžinamas iš pajamų, gautų iš šio projekto. Ieškovai apsvarstė šį atsakovo A. Ž. pasiūlymą ir su juo sutiko. Ieškovai iš banko gautas kredito lėšas pervedė atsakovui A. Ž. kaip paskolą (1 t., 73 b.l.). Taigi ieškovai, siekdami naudos sau (įmonės, kurioje dirbo, fiansinės padėties pagerėjimo ir pastovių darbinių pajamų užsitikrinimo), priėmė rizikingą sprendimą paimti kreditą iš banko savo vardu ir perduoti šį kreditą atsakovui A. Ž. (duomenys neskelbtini) vykdomam nekilnojamojo turto projektui finansuoti. Tai, kad kreditą grąžinti ieškovai tikėjosi iš pajamų, gautų iš kitų asmenų vykdomo nekilnojamojo turto projekto, nepaneigia ieškovų pareigos vykdyti įsipareigojimus bankui pagal kreditavimo sutartį, nes patys ieškovai prisiėmė riziką, kad projektas, kuriam finansuoti ieškovai perdavė ieškovams suteikto kredito lėšas, gali nepavykti.

Tai, jog bankas žinojo ar turėjo žinoti, kad ieškovams suteiktas kreditas bus panaudotas kito asmens nekilnojamojo turto projektui, kad su banku kreditavimo sutarties ir jos pakeitimų sąlygas derino atsakovas A. Ž., nereiškia, kad kreditą pagal kreditavimo sutartį bankas suteikė ne ieškovams, o atsakovui A. Ž.. Daugiašaliai sutarčiai sudaryti reikalinga suderinta visų asmenų valia. Byloje esantys įrodymai neduoda pagrindo teigti, kad bankas turėjo tikslą sudaryti kreditavimo sutartį būtent su atsakovu A. Ž., o ne su ieškovais.

Įrodymų, kad atsakovas A. Ž. ar jo vadovaujamos įmonės kreipėsi į bankus su prašymu suteikti kreditą, tačiau bankai tai padaryti atsisakė, nepateikta.  Banko 2015-02-23 rašte Nr.OUT-3447 nurodyta, kad atsakovas A. Ž. nebuvo banko vertinamas kaip kredito gavėjas, banko klientais nebuvo (duomenys neskelbtini )ir (duomenys neskelbtini) (2 t., 107 b.l.). Byloje nėra įrodymų, kad bankui būtų teikiami duomenys apie (duomenys neskelbtini) ar atsakovo A. Ž. vykdomus nekilnojamojo turto projektus, kad bankas būtų vertinęs šių projektų pelningumą, t.y. kad bankas kredito gražinimo galimybes būtų siejęs su atsakovo A. Ž. ar (duomenys neskelbtini)vykdomais nekilnojamojo turto projektais. Byloje nėra įrodymų, kad bankas būtų kreipęsis tiesiogai į atsakovą A. Ž. kaip į kredito gavėją su kreditavimo sutarties vykdymu susijusiais klausimais, ar kad į banką šiais klausimais kaip kredito gavėjas tiesiogiai būtų kreipęsis atsakovas A. Ž.. Atsakovas A. Ž. teismo posėdžio metu neneigė, jog bendravo su banko darbuotojais ieškovams suteikto kredito grąžinimo atidėjimo klausimais, tačiau darė tai savo iniciatyva, kai bankas pareikalaudavo, kad ieškovai vykdytų pradelstus įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį.

Byloje aptartų įrodymų visuma rodo, kad ieškovai suvokė kreditavimo sutarties prasmę ir pasekmes ir tokių pasekmių siekė, t.y. išreiškė valią savo vardu paimti iš banko kreditą, perduoti šį kreditą atsakovui A. Ž. (duomenys neskelbtini) vykdomam nekilnojamojo turto projektui finansuoti, taip prisidedant prie (duomenys neskelbtini) veiklos vykdymo, finansinės padėties pagerinimo, o tuo pačiu ir siekiant patiems gauti pastoviais darbines pajamas. Todėl teigti, kad kreditavimo sutartis ir jos pakeitimai yra apsimestiniai sandoriai, nėra pagrindo.

              Taip pat nėra pagrindo kreditavimo sutarties pripažinti negaliojančia kaip sudarytą dėl atsakovo A. Ž. ekonominio spaudimo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas A. Ž. būtų grąsinęs ieškovams kokiomis nors ekonominėmis pasekmėmis, jei ieškovai atsisakys sudaryti su banku kreditavimo sutartį. Tai, kad paimtu kreditu buvo siekiama pagerinti (duomenys neskelbtini), kurioje dirbo abu ieškovai, finansinę padėtį ir ieškovams užsitikrinti nuolatines darbines pajamas, nelaikytina ekonominiu spaudimu CK 1.91 str. prasme. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) gaunamas darbo užmokestis buvo vienintelė ieškovų galimybė gauti pajamas, kad ieškovams pagal jų išsilavinimą ar dėl kitų aplinkybių būtų buvę labai sunku susirasti kitą darbą ar kitą pajamų šaltinį, kad tuo laikotarpiu ieškovams buvo būtinos lėšos, kurių netekimas ieškovams būtų sukėlęs itin neigiamas pasekmes.

              Ieškinį atmetus, iš ieškovų valstybės naudai priteistinos 20 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 96 str. 1 d.). Bankas už advokato pagalbą sumokėjo 3 494,16 Eur. Šios išlaidos viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus maksimalius dydžius už advokato teikiamą teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, kad banko atstovė teikė atsiliepimą į ieškinį, atsiliepimus į atskiruosius skundus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, prašymus dėl papildomų įrodymų pateikimo, byloje vyko daug teismo posėdžių, iš ieškovų banko naudai priteistinos 1 500 Eur išlaidos už advokato pagalbą (CPK 98 str.).

              Sprendmui įsiteisėjus, naikintinos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos ieškiniui užtikrinti Vilniaus apygardos teismo 2014-10-23 nutartimi (CPK 150 str. 1 d.).

Vadovaudamasi CPK 259 str., 270 str.,

nusprendė:

              ieškovų M. M. ir R. M. ieškinį atmesti.

              Priteisti iš ieškovų M. M. ir R. M. atsakovo Nordea Bank AB naudai lygiomis dalimis 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybės naudai – 20 Eur pašto išlaidas.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nutartimi.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja                                                                                                     Rūta Burdulienė