Civilinė byla Nr. 2-1205/2011

Procesinio sprendimo kategorija: 110.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų L. S. ir E. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-8786-661/2010 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą,  ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemes ūkio ministerijos, I. B., V. S., D. N., G. K., R. K., L. K., E. K., M. V., V. V., A. T., J. T., V. B., G. M., V. M., O. V., A. V., D. Č., J. Č., V. K., T. R., L. R., A. G., P. K., J. K., L. S., E. S., A. B., I. B., akcinei bendrovei bankas „Nord/LB Lietuva", tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus rajono l-ojo notarų biuro notarei Lilijai Šilerienei, Vilniaus rajono 7-ojo notarų biuro notarei Jurgitai Šukienei, Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notarei Daivai Manzurovienei dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, dovanojimo sutarčių dalių, pirkimo-pardavimo sutarčių dalių, susitarimų dalių, hipotekos lakšto dalies pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie LR žemes ūkio ministerijos, I. B., V. S., D. N., G. K., R. K., L. K., E. K., M. V., V. V., A. T., J. T., V. B., G. M., V. M., O. V., A. V., D. Č., J. Č., V. K., T. R., L. R., A. G., P. K., J. K., L. S., E. S., A. B., I. B., AB bankas „Nord/LB Lietuva“ dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, dovanojimo sutarčių dalių, pirkimo-pardavimo sutarčių dalių, susitarimų dalių, hipotekos lakšto dalies pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl A.B. I.B., E.S., L.S., J.P., T.R,., L.R., V.K., A.G., A.T., J.T., V.V. priklausančio 0,6225 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) perleidimo draudimo. Šį prašymą ieškovas grindė tuo, kad, pasak ieškovo, atsakovams perleidus jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) tretiesiems asmenims, ieškinio tenkinimo atveju pasunkėtų restitucijos taikymo galimybės, o dėl to pasunkėtų sprendimo vykdymas.   

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo patenkino ir ieškovo reikalavimų užtikrinimui nutarė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl 0,6225 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) perleidimo draudimo. Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, kad iš ieškinio reikalavimo matyti, jog minėtas žemės sklypas yra ginčo dalykas, todėl, atsakovams jį perleidus, galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškiniu, be kitų reikalavimų, prašoma panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalį bei taikyti restituciją, todėl, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo rezultatas gali būti restitucijos taikymas ir tokio sprendimo įvykdymas gali būti užtikrinamas uždraudžiant disponavimą turtu, kuris yra galimos restitucijos dalykas.   

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Atsakovai L. S. ir E. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutarties dalį, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė jiems priklausančiai 910/6225 žemės sklypo daliai, esančiai (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jiems priklausančiai 910/6225 žemės sklypo daliai, esančiai (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Atskirąjį skundą atsakovai grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovams, pažeidė Lietuvos Respublikos CPK 148 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo nepranešti atsakovams apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą ir užkirsti kelią atsakovams šiuo klausimu pateikti argumentus. Pirmosios instancijos teismo atsisakymas suteikti atsakovams galimybę pateikti savo poziciją ir argumentus lėmė nepagrįstą laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymą.

2. Remiantis 2009 m. balandžio 28 d. tarp atsakovų (pirkėjo) ir J.Č. (pardavėjo) sudarytos Žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutarties 1.5 punktu, atsakovai atskirai nuo kitų bendraturčių naudojasi 910/6225 miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalimi, kuri prie sutarties pridedamame žemės sklypo plane pažymėta Nr. 167-9-3. Iš minėto plano ir schemos matosi, kad ginčo objektas – 0,24 ha tariamai valstybinės reikšmės miško yra sklypo dalyje Nr. 167-9-7, kuria naudojasi ne atsakovai, o kitas bendraturtis. Kadangi minėtas sklypo dalis galima aiškiai atskirti ir identifikuoti, nėra logiška, protinga, ekonomiška nustatyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų naudojamai 910/6225 žemės sklypo daliai, į kurią galimai valstybinės reikšmės miškas visiškai nepakliūna. 

3. Atsižvelgiant į atsakovams priklausančios 910/6225 miškų ūkio paskirties sklypo dalies dislokaciją kitų sklypų atžvilgiu ir faktą, jog ši miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis yra atsakovų statomo gyvenamojo namo, į kurį jie su mažamečiais vaikais planuoja persikraustyti šių metų pabaigoje, kieme, parduoti šią sklypo dalį atsakovams būtų netikslinga ir finansiškai neverta. Be to, net ir pardavus minėtą miškų ūkio paskirties sklypo dalį, nėra jokios grėsmės, kad galimai palankus ieškovui sprendimas būtų neįvykdytas.

4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo naštos taisykles ir proporcingumo principą. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių įrodymų, pateisinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. 

5. Laikinųjų apsaugos priemonių atsakovams priklausančio 910/6225 žemės sklypo daliai nustatymas trukdytų galimiems atsakovų bandymams atskirti savo naudojamąją sklypo dalį nuo sklypo dalies, į kurią patenka tariamai valstybinės reikšmės miškas, ir suformuoti atskirą turtinį vienetą.  

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė atsiliepimą į atsakovų atskirąjį skundą, kuriuo prašo atsakovų L.S. ir E.S. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo ir tinkamai laikėsi Lietuvos Respublikos CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos. Teismo taikyta laikinąja apsaugos priemone siekiama užtikrinti ieškinio reikalavimus ir, atsižvelgiant į ieškinyje nurodytų reikalavimų apimtis, skubiai imtis priemonių, kad ginčo žemės sklypas nebūtų perleistas tretiesiems asmenims. Ieškovas, teigdamas prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę, pateikė visus reikšmingus įrodymus, kurie patvirtina, jog žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis miško plotas, todėl laikytina, jog ieškovas tinkamai pagrindė taikytinos laikinosios apsaugos priemonės būtinybę. Ieškovas taip pat pažymi, kad taikoma laikinoji apsaugos priemonė neužkerta atsakovams galimybės atlikti jiems priklausančios žemės sklypo dalies kadastrinių matavimų bei rengti žemės sklypo atskyrimo projektą.         

 

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Atskirasis skundas atmestinas.

 

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Remiantis šia proceso teisės norma, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y., ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.

Nagrinėjamu atveju ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, šioje byloje pareiškė ieškinį dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, dovanojimo sutarčių dalių, pirkimo-pardavimo sutarčių dalių, susitarimų dalių, hipotekos lakšto dalies pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Ieškiniu pareikštais reikalavimais yra siekiama sugrąžinti valstybei (duomenys neskelbtini) esantį 0,6225 ha ploto žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo ieškiniu ginčijamų sprendimų ir sandorių objektas ir kurio dalį nuosavybės teise valdo ir apeliantai. Be kitų reikalavimų, ieškinyje yra pareikštas ir reikalavimas pripažinti negaliojančia 2009 m. balandžio 28 d. pirkimo – pardavimo sutartį (Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios pagrindu apeliantai ir įgijo nuosavybės teises į 910/6225 dalių minėto žemės sklypo, bei prašoma taikyti restituciją natūra: priteisti valstybei iš atsakovų, E.S. ir L.S. nuosavybėn pagal minėtą pirkimo – pardavimo sutartį (Nr. (duomenys neskelbtini)) jų įgytą 910/6225 žemės sklypo dalį. Taigi, priešingai, nei nurodoma atskirajame skunde, atsakovams E.S. ir L.S. priklausanti žemės sklypo dalis yra ginčo objektas.

Atsižvelgiant į galimo teismo sprendimo vykdymo ypatumus, skundžiama nutartimi teismas padarė pagrįstą išvadą, jog egzistuoja grėsmė, jog galimai ieškovui palankus teismo sprendimas, netaikius ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės, gali tapti neįvykdomas, nes nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės, apeliantams išliktų galimybė ginčo turtą (žemės sklypo dalį) perleisti kitiems asmenims, todėl ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, restitucijos taikymas, o tuo pačiu ir teismo sprendimo įvykdymas, būtų apsunkintas arba pasidarytų neįmanomas. Pažymėtina ir tai, kad jau vien aplinkybė, jog ginčo objektas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas apeliantus, kurie turi teisę disponuoti ginčo objektu, teismų praktikoje pripažįstama kaip aplinkybė, patvirtinanti teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą.

Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindo manyti, kad egzistuoja galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl pagrįstai pritaikė laikinąją apsaugos priemonę. Be to, pažymėtina ir tai, kad pritaikyta laikinoji pasaugos priemonė yra mažiausiai varžanti apeliantų teises, nes riboja tik jų teisę šiuo turtu disponuoti, tačiau nedraudžia apeliantams šį turtą valdyti ir juo naudotis, iš esmės nesukelia atsakovams neigiamų pasekmių ir nepažeidžia atsakovų teisių bei teisėtų interesų.

Atskirojo skundo argumentai, kad laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta nepranešus atsakovams nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad laikinųjų apaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimas, nepranešus atsakovui ir to nemotyvavus ar nepakankamai motyvavus, nėra pakankamas procesinis pažeidimas, dėl kurio būtų pagrindas nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pripažinti neteisėta bei nepagrįsta (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1520/2010, 2011 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-17/2011 ir kt.). Tokiu atveju, atsakovui, kurio atžvilgiu taikoma laikinoji apsaugos priemonė, jam nepranešus, suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, tai yra kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo. Tokią savo teisę apeliantai realizavo. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą taikyti laikinąją apsaugos priemonę, apeliantų teiginys, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas suteikti jiems galimybę pateikti savo poziciją ir argumentus lėmė nepagrįstą laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymą, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino laikinosios apsaugos priemonės taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąją apsaugos priemonę. Pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį nepakeistą.

 

Teisėjai                                                                                                              Nijolė Piškinaitė

               Donatas Šernas

               Vigintas Višinskis