Administracinė byla Nr. eA-3230-968/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00089-2020-4
Procesinio sprendimo kategorija 29.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. patikslintą skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2019 m. spalio 17 d. raštą Nr. BR6-6488 „Dėl atsakymo į raštą“ (toliau – ir Raštas); 2) panaikinti Agentūros 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. BR6-3733616 „Dėl skirtos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir Sprendimas I); 3) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 21R-844 (AG-787/02-2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 4) panaikinti Agentūros 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. BR6-4054552 „Dėl skirtos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir Sprendimas II); 5) pareigoti Agentūrą perskaičiuoti pareiškėjui išmoką už žemės ūkio naudmenų plotus.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Agentūros Kontrolės departamento Vilniaus patikrų vietoje skyriaus 2019 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. 58836 pareiškėjui buvo pranešta, kad atlikus jo pateiktos 2019 m. paraiškos Nr. 19-1011918333-1 (toliau – ir Paraiška) patikrą vietoje, buvo nustatyta Paraiškoje nurodytų duomenų neatitikimų. 2019 m. rugpjūčio 29 d. atliktos Patikros vietoje / nuotolinės patikros ataskaitoje Nr. 19-1011918333-D4-1 (toliau – ir Patikra vietoje) nurodyta, kad kontrolinio žemės sklypo Nr. 045580-7946 pirmame lauke visas pareiškėjo deklaruotas plotas (7,61 hektaro daugiamečių ganyklų arba pievų, daugiametės žolės (eraičinai, miglės, motiejukai, svidrės ir kt.) (toliau – ir Ginčo plotas) iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. buvo nei nušienautas, nei nuganytas. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 23 d. apskundė Agentūros darbuotojo veiksmus Agentūros direktoriui, nurodydamas, jog Plotas nušienautas 2019 m. birželio 7 d. Patikros vietoje metu atlikta fotografija neįrodo, kad Plotas iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. nebuvo šienautas, šienavimo faktą pagrindžia rašytiniai įrodymai – pareiškėjo ir vykdytojo 2019 m. gegužės 17 d. Paslaugų teikimo sutartis ir 2019 m. birželio 7 d. Paslaugų atlikimo priėmimo-perdavimo aktas. Agentūra Raštu nurodė, kad Patikra vietoje buvo atlikta tinkamai, t. y., kad žolė Plote nebuvo nušienauta. Agentūros vertinimu, pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai Patikros vietoje metu nustatytų aplinkybių nepaneigia.
2.2. Pareiškėjas Raštą apskundė Komisijai, kuri jo skundą atmetė. Nagrinėjant skundą Komisijoje, pareiškėjas pateikė nuotraukas, kuriose aiškiai matyti, kad žolė šienauta, o Plote paliktos technologinės vėžės, tačiau Komisija įrodymų nepriėmė. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pareiškėjas teigė, jog ginčo nagrinėjimo metu Komisija pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių teisių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, nes neužtikrino teisingo bylos nagrinėjimo.
2.3. Agentūra 2019 m. gruodžio 9 d. priėmė Sprendimą I, kuriuo pritaikė pareiškėjui 962,04 Eur sankciją. Pareiškėjas padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas, be kita ko, panaikinti Sprendimą I. Teismui nagrinėjant ginčą, Agentūra 2020 m. lapkričio 4 d. priėmė naują sprendimą – Sprendimą II, kuriuo pareiškėjui pritaikė naują sankciją – 1 049,25 Eur, o Sprendimą I pripažino negaliojančiu. Vadovaujantis LVAT praktika ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsniu, institucija negali panaikinti jos pačios priimto sprendimo, jeigu tokia galimybė nėra numatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuosiuose įstatymuose. Kadangi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 3D-17 patvirtinti Agentūros nuostatai tokios galimybės nenumato, vadovaujantis VAĮ 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis, viešosios teisės principu „viskas, kas nėra aiškiai leista, yra draudžiama“, darytina išvada, jog ginčijamu atveju Agentūros kaip viešojo administravimo subjekto veiksmai, priimant Sprendimą II, buvo neteisėti. Paminėtame Agentūros sprendime nurodomos taisyklės leidžia ankstesniais ar einamaisiais metais pateiktas paraiškas administruoti iš naujo bei priimti sprendimus dėl reikalavimo grąžinti visą ar dalį išmokėtos paramos sumos ir (arba) taikyti kitas poveikio priemones už su prašoma arba gauta parama susijusių įsipareigojimų nevykdymą, tačiau neleidžia Agentūrai panaikinti jau priimto administracinio akto, sukuriančio asmeniui teises ir pareigas. Be to, minėtos taisyklės negali prieštarauti VAĮ kaip aukštesnės galios aktui ir negali pabloginti asmens, dėl kurio kreipimosi pradėta administracinė procedūra, padėties.
2.4. Raštas gali būti skundžiamas, todėl negali būti traktuojamas kaip nesukuriantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Būtent Rašto pagrindu buvo priimti ginčijami Agentūros sprendimai. Pareiškėjas, siekdamas paneigti Agentūros patikros vietoje nustatytus pažeidimus, pagrįstai kreipėsi į Komisiją ir teismą dėl Rašto panaikinimo. Agentūra elgėsi nesąžiningai ir neobjektyviai priimdama Sprendimą I ginčijamų pažeidimų pagrindu.
2.5. Žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016-2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 6.2 papunktyje nustatyta, kad pareiškėjai pievas privalo nušienauti bent kartą per metus ne vėliau kaip iki einamųjų metų rugpjūčio 1 d. įskaitytinai. Karštesnė nei įprasta temperatūra Lietuvoje 2019 m. pavasarį ir vasarą lėmė, kad žolė po šienavimo 2019 m. birželio 7 d. jau galėjo būti ataugusi liepos mėnesio pabaigoje. Agentūros patikra turėjo būti atlikta iki žemės ūkio augalų vegetacijos pabaigos arba iš karto po jos iki tol, kol įmanoma padaryti neabejotinas išvadas dėl deklaruotų naudmenų ir jų plotų. Pastarosios aplinkybės nebuvimas ar nevisiškas paisymas eliminuoja galimybę patikros rezultatais grįsti priimamus sprendimus. Remiantis moksline literatūra, paprastai per sezoną Lietuvoje būna 2- 3 atolai, išskirtiniais atvejais – 4. Dėl gamtinių sąlygų akivaizdu, kad Agentūra šienavimo faktą turėtų tikrinti bent du kartus per sezoną, nes pareiškėjui keliamas reikalavimas nušienauti žolę vieną kartą per metus. Ginčijamu atveju Agentūra neabejotinai neįrodė žmogaus veiklos nebuvimo Plote viso sezono laikotarpiu.
2.6. Agentūra, priimdama Sprendimą I dar nepasibaigus ginčo dėl duomenų, nustatytų Patikros vietoje, pagrįstumo svarstymui Komisijoje, pažeidė gero administravimo principą, į kurį, be kita ko, įeina administracijos pareiga pagrįsti savo sprendimus. Ginčijamu atveju Agentūra Sprendime I pateiktų argumentų visuma savo sprendimo nepagrindė. Sprendime I buvo nurodyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti išsamų sprendimą, atitinkantį VAĮ nuostatas, turi kreiptis į Agentūrą, tačiau apskundimo terminas vis tiek bus skaičiuojamas nuo sprendimo išrašo gavimo dienos. Sprendimas I neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.
3. Atsakovas Agentūra su pareiškėjo skundu nesutiko, atsiliepime ir patikslintame atsiliepime į patikslintą skundą prašė jį atmesti. Agentūra nurodė, kad:
3.1. Baigdama administruoti pareiškėjo Paraišką, Agentūra priėmė galutinį Sprendimą II. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 75.11 papunkčiu, informacija apie pareiškėjui apskaičiuotas išmokas bei pritaikytas sankcija skelbiama Agentūros informaciniame portale arba, pareiškėjui pageidaujant, vienu iš kitų būdų, numatytų minėtame papunktyje. Administracinių teismų praktikoje Agentūros informacinis portalas laikomas pagrindiniu informavimo apie Agentūros sprendimus būdu. VAĮ yra įtvirtinta viešojo administravimo subjektų teisė priimti sprendimus informacinių sistemų pagalba (ginčui aktualios redakcijos 10 str. 5 d.).
3.2. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 89 punktu ir kitais teisės aktais, Sprendimas I laikytinas neaktualiu ir negaliojančiu, o galutinis sprendimas yra Sprendimas II. Būtent pastarasis sprendimas sukelia teisines pasekmes, dėl to būtent jis turėtų būti ginčijamas pareiškėjo. Todėl bylos dalis, kuria ginčijamas Sprendimas I, turėtų būti nutraukta, nes toks procesas iš esmės yra beprasmis.
3.3. 2020 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo nauja VAĮ redakcija, kurios 16 straipsnis leidžia viešojo administravimo subjektams, be kita ko, pripažinti netekusiais galios savo priimtus aktus, todėl pareiškėjo argumentai dėl kelis kartus peradministruotos Paraiškos bei Agentūros teisės panaikinti savo pačios priimtus teisės aktus yra nepagrįsti. Sprendimas II atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, nes jame aiškiai nurodyti esminiai dalykai, dėl ko skiriama sankcija. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai nepaneigė Patikros vietoje rezultatų. Pareiškėjas Agentūrai nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pažeidimai lauke atsirado dėl nuo jo valios nepriklausančių veiksnių. Pareiškėjas įsipareigojo apie išskirtines aplinkybes, nepriklausančias nuo pareiškėjo valios, informuoti Agentūrą per 15 darbo dienų nuo įvykusio fakto. Tokiu atveju išmoka pagal Administravimo taisykles neprarandama.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą dalyje dėl 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. BR6-4054552 „Dėl skirtos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą; nutraukė bylą dalyje dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros 2019 m. spalio 27 d. rašto „Dėl atsakymo į raštą“ ir Nacionalinės mokėjimo agentūros 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. BR6-3733616 „Dėl skirtos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ panaikinimo; panaikino Komisijos 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 21R-844 (AG-787/02-2019).
5. Teismas nustatė, kad Agentūra 2019 m. rugpjūčio 29 d. atliko Patikrą vietoje, kurios metu nustatyta, jog Plotas nenušienautas ar nenuganytas iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. Pareiškėjas su Patikros vietoje rezultatais nesutiko, teigė, jog Ginčo plotas buvo nušienautas 2019 m. birželio 7 d., o Patikra vietoje, atlikta 2019 m. rugpjūčio 29 d., negali vienareikšmiškai patvirtinti, kad Plotas nebuvo šienautas nė vieno karto per metus iki 2019 m. rugpjūčio 1 d., kaip to reikalauja teisės aktai. Pareiškėjas pateikė Agentūrai 2019 m. gegužės 17 d. Paslaugų teikimo sutartį ir 2019 m. birželio 7 d. Paslaugų atlikimo priėmimo-perdavimo aktą. Agentūra 2019 m. spalio 17 d. Raštu informavo pareiškėją, kad Patikros vietoje nustatytas pažeidimas lieka galioti. Agentūra Raštą grindė Ploto neatitikimais paramos sąlygoms (žolė sudžiūvusi ir parudavusi, nematyti technologinių vėžių), užfiksuotais fotonuotraukose. Agentūra Rašte konstatavo, kad žolės ataugimui įtakos oro temperatūra neturėjo, nes Plotas apskritai iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. nebuvo šienautas. Pareiškėjas apskundė Raštą Komisijai, tačiau Komisija 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimu skundą atmetė ir sutiko su Agentūros pozicija. Agentūra Sprendimu I, įvertinusi Paraišką, nustatė, kad pareiškėjui buvo išmokėta didesnė, negu priklauso išmokų suma, todėl susidarė 962,04 Eur dydžio grąžintinų lėšų suma, kurią pareiškėjas privalo grąžinti Agentūrai.
6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Raštą, Komisijos sprendimą ir Sprendimą I apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovas priėmė Sprendimą II, kuriuo pripažino Sprendimą I negaliojančiu ir pritaikė pareiškėjui 1049,25 Eur sankciją (87,21 Eur didesnę nei Sprendime I). Sprendime II nurodyta, kad pareiškėjas 0,71 ha plote Nr. 023447-8173 esančiame lauke Nr. 3, kuriame deklaravo 1,22 ha vasarinių kviečių plotą, pakeitė aplinkosaugos atžvilgiu pažeidžiamų daugiamečių ganyklų arba pievų paskirtį ir jį suarė.
7. Teismas konstatavo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Administravimo taisyklės bei Žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 3D-245 patvirtintos Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonės „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių“ įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės).
8. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Patikros vietoje metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. nesilaikė Administravimo taisyklių 6.2, 8.1.2 papunkčių reikalavimo iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. nušienauti pievą, todėl, vadovaujantis Administravimo taisyklių 92 punktu, nustatytas pažeidimas Plote pripažintas neteisingai deklaruotu plotu. Be to, tikrinant paraišką Agentūra nustatė, jog pareiškėjas neteisingai deklaravo ir 7,61 ha bei 0,57 ha plotus, taip pažeisdamas Įgyvendinimo taisykles. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 86 punktu, nagrinėjamu atveju taikomos sankcijos pagal Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 1 dalies nuostatas. Paraiškoje deklaruotas plotas viršijo faktinį plotą daugiau negu 2 ha arba 3 proc., todėl pareiškėjui už tinkamą plotą apskaičiuotai pagrindinei tiesioginei išmokai taikyta administracinė nuobauda – išmoka buvo sumažinta 1,5 nustatyto skirtumo dalimi, ir sumažinta 50 proc., t. y. sumažinta 6,5325 ha ((8,71 ha x 1,5 / 2). Agentūra taip pat nustatė, kad pareiškėjas 0,71 ha plote KŽS Nr. 023447-8173 esančiame lauke Nr.3, kuriame deklaravo 1,33 ha KVV (vasariniai kviečiai plotą) pakeitė aplinkosaugos atžvilgiu pažeidžiamų daugiamečių ganyklų arba pievų paskirtį ir jį suarė.
9. Teismo vertinimu, Patikros vietoje rezultatai patvirtintino, kad pažeidimas Plote buvo nustatytas pagrįstai. Papildomai atsakovo bylai pateikti palydoviniai vaizdai „Sentinel“ patvirtina, jog Plotas nebuvo šienautas nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. Teismas sprendė, kad pareiškėjo rašytiniai įrodymai nepaneigia fotonuotraukose ir palydoviniuose vaizduose „Sentinel“ užfiksuotos faktinės Ploto būklės. Be to, 2019 m. gegužės 17 d. Paslaugų teikimo sutarties, sudarytos tarp pareiškėjo ir vykdytojo, kita šalis (vykdytojas), kviečiama į du teismo posėdžius, liudyti neatvyko. Pats pareiškėjas, 2021 m. sausio 11 d. teismo posėdyje duodamas paaiškinimus, negalėjo nurodyti kaip buvo atsiskaityta su minėtos Paslaugų teikimo sutarties vykdytoju. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas patikimų įrodymų, paneigiančių Patikros vietoje duomenis, nepateikė.
10. Teismas konstatavo, kad Sprendimas II atitinka individualių teisės aktų reikalavimus (VAĮ 8 str.), todėl Sprendimą II paliko galioti nepakeistą. Teismas įvertino, kad Sprendimas I pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl šią bylos dalį nutraukė.
11. Teismas nustatė, kad Raštas yra tarpinio pobūdžio dokumentas ir pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl šią bylos dalį nutraukė. Teismas Komisijos sprendimą panaikintino, vadovaudamasis pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu.
12. Teismas sprendė, kad atmetus pagrindinį reikalavimą dėl Sprendimo II panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo Agentūrai perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą išmoką už žemės ūkio naudmenų plotus.
III.
13. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas kaip nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Sprendimą II, bei nutraukta bylos dalis dėl Sprendimo I panaikinimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti arba bylą grąžinti nagrinėti iš naujo.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, teigia, kad teismas į juos neatsižvelgė. Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad:
14.1. Teismo vertinti palydoviniai vaizdai „Sentinel“, nepažymėti jokia data, todėl iš jų daryti išvados apie nenušienautą žolę negalima. Be to, kai kurie plotai net nepažymėti raudona spalva, kuri teismo neargumentuotai buvo vertinta kaip nenušienavimo faktą pagrindžiantis įrodymas.
14.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas suarė 0,71 ha plote KŽS Nr. 023447-8173 lauke Nr. 3 esančią pievą, ir taip pažeidė Žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 3D-246 (2019 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. 3D-135 redakcija) patvirtintas Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Su „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos“ įgyvendinimo taisykles (toliau – ir NATURA 2000 taisyklės). Pareiškėjas nėra įsipareigojęs vykdyti minėtų reikalavimų, o arimas buvo gretimame plote.
14.3. Atlikus 2019 m. Paraiškos Patikrą vietoje buvo nustatyti pažeidimai tik 7,61 ha plotui, pakartotinis netinkamų paramai gauti laukų dydžio nustatymas 8,71 ha plotui negali būti laikomas tiksliu ir nekeliančiu abejonių. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kodėl netinkamų paramai laukų dydis nebuvo nustatytas pirmo patikrinimo metu.
14.4. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad Paraišką pildė ne pats, o tą darė kompetentingas seniūnijos darbuotojas, kuris turėjo pastebėti netinkamai deklaruotus 0,14 ha, 0,57 ha ir ,0,39 ha plotus. Tai rodo, kad minėtų netinkamai deklaruotų plotų būklė pareiškėjo 2019 m. Paraiškos pateikimo metu buvo kitokia, nei Agentūra nustatė 2020 m. pabaigoje, juo labiau, kad 2019 m. rugpjūčio 29 d. patikrinimo metu šie pažeidimai nebuvo nustatyti.
14.5. Teismas pažodžiui atkartojo atsakovo argumentus, nurodytus ginčijamuose sprendimuose bei atsiliepime į patikslintą skundą, neatlikdamas jokio savarankiško aplinkybių tyrimo, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Bylos nagrinėjimo procesas buvo tik formalus, teismas jokio savarankiško tyrimo neatliko, nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų ir įrodymų, nepasisakė dėl Agentūros galimybės pačiai panaikinti skundžiamus sprendimus, priimant naujus sprendimus. Teismas išnagrinėjo bylą pareiškėjui nedalyvaujant, todėl buvo apribota jo teisė teikti įrodymus, jis nebuvo išklausytas.
15. Atsakovas Agentūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl kelis kartus peradministruotos 2019 m. Paraiškos ir dėl Agentūros negalėjimo panaikinti savo pačios priimtų sprendimų yra nepagrįsti bei turėtų būti atmesti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
16. Byloje kilo ginčas dėl Agentūros 2019 m. spalio 17 d. rašto Nr. BR6-6488 (Raštas), 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. BR6-3733616 (Sprendimas I), Komisijos 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 21R-844 (AG-787/02-2019) (Komisijos sprendimas), Agentūros 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. BR6-4054552 (Sprendimas II) teisėtumo ir pagrįstumo, bei dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjui išmoką už žemės ūkio naudmenų plotus.
17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dalyje dėl Sprendimo II panaikinimo, panaikino Komisijos sprendimą, nutraukė bylos dalį dėl Rašto ir Sprendimo I. Teismas konstatavo, kad atsakovo priimtas Sprendimas II atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl ginčijamų Agentūros sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo ir teigia, kad teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, teismo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas neatlikus savarankiško tyrimo.
19. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
20. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
Dėl teisės būti išklausytam
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog nebuvo užtikrintas objektyvus bylos nagrinėjimas, nes teismas netenkino pareiškėjo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl pareiškėjo nedarbingumo, todėl pareiškėjas negalėjo pateikti paaiškinimų, papildomų įrodymų ir pan.
22. Teisėjų kolegija pažymi, jog tinkamo proceso principas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr. K. prieš Prancūziją, Nr. 39594/98, p. 72). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr. 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą Š. prieš Lietuvą, Nr. 37259/04, 25 p.). Be to, siekiant užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, būtina šalis tinkamai informuoti apie procesą ir suteikti galimybę pasisakyti dėl pateiktų argumentų (žr. 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą Š. prieš Lietuvą, Nr. 37259/04, 28 p.).
23. Kita vertus, šiuo aspektu pažymėtina, jog administracinės bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.). Teismas turi teisę, bet ne pareigą, pripažinti pareiškėjo dalyvavimą byloje būtinu, o atsisakymas tai padaryti neužkerta kelio tolimesniam bylos nagrinėjimui (žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-210/2010).
24. Bylos duomenimis nustatyta, kad: pareiškėjas dalyvavo 2020 m. sausio 11 d. vykusiame teismo posėdyje, jo metu teikė paaiškinimus, uždavė klausimus atsakovui; siekiant apklausti liudytoją, 2020 m. sausio 11 d. vykęs teismo posėdis buvo atidėtas iki 2020 m. vasario 8 d.; pareiškėjas 2020 m. vasario 7 d. pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl pareiškėjo laikinojo nedarbingumo; į 2020 m. vasario 8 d. teismo posėdį liudytojas taip pat neatvyko; teismas 2020 m. vasario 8 d. bylos nagrinėjimą atidėjo iki 2020 m. kovo 15 d., tačiau numatytą dieną buvo gautas pareiškėjo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl pareiškėjo laikinojo nedarbingumo (t. y. pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d. buvo laikinai nedarbingas dėl epidemiologinės situacijos); pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bylos nagrinėjimas jau buvo kelis kartus atidėtas, į tai, kad posėdžiai vyksta nuotoliniu būdu, į vieną iš kurių pareiškėjas buvo prisijungęs, bei į tai, kad liudytojas neatvyko į teismą bei nepateikė jokių neatvykimo priežasčių, nors bylos nagrinėjimas buvo atidedamas siekiant jį apklausti, pareiškėjo 2020 m. kovo 15 d. prašymo netenkino ir išnagrinėjo bylą pareiškėjui nedalyvaujant.
25. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, susiklosčiusias administracinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, sutinka su pirmosios instancijos teismo 2020 m. kovo 15 d. priimtu procesiniu sprendimu netenkinti pareiškėjo 2020 m. kovo 15 d. prašymo dėl bylos atidėjimo ir išnagrinėti bylą pareiškėjui nedalyvaujant. Šiuo aspektu teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl pareiškėjo teisės būti išklausytam yra deklaratyvūs, jis nepagrindė pozicijos, kad jo nedalyvavimas galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis negalėjo pateikti ginčo lauko nuotraukų, kuriose matyti technikos žymės ir kurias Komisija atsisakė priimti, pabrėžtina, jog, kaip minėta, pareiškėjas dalyvavo 2020 m. sausio 11 d. vykusiame posėdyje, teikė paaiškinimus, be to, pareiškėjas visą bylos nagrinėjimo laiką galėjo teikti teismui rašytinius paaiškinimus, papildomus įrodymus. Tačiau pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui jokių papildomų paaiškinimų ar įrodymų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėjo teisė būti išklausytam nebuvo pažeista.
Dėl sprendimo motyvavimo ir įrodymų vertinimo
26. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį ginčą, nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, ar neatsakė į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Šiuo aspektu primintina, kad pagal LVAT jurisprudenciją teismas gali sutikti su vienos iš ginčo šalių pozicija ir ja remtis, be to, teismas taip pat neprivalo atsakyti į visus skundo argumentus ir gali pasisakyti dėl skunde formuluojamų esminių pareiškėjo prieštaravimų administravimo subjekto priimtam administraciniam aktui / sprendimui.
27. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
28. Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).
29. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, sprendime išdėstė argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, todėl papildomai jų nekartoja.
Dėl nušienavimo fakto
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo byloje atliktu įrodymų vertinimu dėl kontrolinio žemės sklypo Nr. 045580-7946 ploto nenušienavimo, kuris buvo užfiksuotas atlikus 2019 m. rugpjūčio 29 d. Patikrą vietoje.
31. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklės (nauja akto redakcija, patvirtinta Žemės ūkio ministro 2018 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 3D-959; ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. balandžio 12 d.) bei Žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 3D-245 (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2020 m. kovo 21 d.) patvirtintos Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių“ įgyvendinimo taisyklės.
32. Administravimo taisyklių 6 punkte yra nustatyti žemės ūkio veiklos kriterijai, kurių pareiškėjai privalo laikytis, teikdami paraiškas paramai už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus bei gyvulius gauti. Administravimo taisyklių 6.2 papunktyje nustatyta, kad pareiškėjai privalo pievas (kodai GPŽ, GPA, DGP) nušienauti bent 1 kartą per metus ne vėliau kaip iki einamųjų metų rugpjūčio 1 d. Pareiškėjams, Ūkinių gyvūnų registre iki einamųjų metų liepos 1 d. turintiems įregistruotas bičių šeimas, pievas privalu nušienauti bent 1 kartą per metus ne vėliau kaip iki einamųjų metų rugsėjo 1 d. Administravimo taisyklių 8.1 papunktyje nurodyta, kad nupjauta žolė (šienas, žalioji masė ar kt.) pievose turi būti sutvarkyta (išvežta iš lauko; supresuota; šienas sudėtas į kūgius; žolė susmulkinta ir tolygiai paskleista) laikantis taisyklių 6.2 papunktyje nustatytų šienavimo terminų. Administravimo taisyklių 8.1.2 papunktyje nurodyta, kad jeigu pareiškėjo (arba jo valdos partnerio ar valdoje registruoto šeimos nario) laikomų žolėdžių ūkinių gyvūnų vidurkis, kaip numatyta taisyklių 8.1.1 papunktyje, sudaro mažiau kaip 0,3 SG pievos hektarui ne vėliau kaip iki einamųjų metų rugpjūčio 1 dienos konkretus laukas turi būti nuganytas ir geros agrarinės būklės, t. y. visi lauko plotai turi būti ūkinių gyvūnų nuganyti, o nenuganyti plotai turi būti sutvarkyti, t. y. nupjauta žolė (šienas, žalioji masė ar kt.) turi būti iš lauko išvežta arba supresuota, arba šienas sudėtas į kūgius, arba žolė susmulkinta ir tolygiai paskleista). Administravimo taisyklių 9 punkte nustatyta, kad siekiant įsitikinti taisyklių 6.1 papunktyje (ar žemės ūkio augalų plotuose ariamojoje žemėje žemės ūkio augalai dominuoja ir nėra visiškai sunykę), 6.2 papunktyje (ar laiku nušienauta ir sutvarkyta) ir 6.6 papunktyje (ar į dirvą yra įterpti augalai, ar nėra piktžolių) nurodytų įsipareigojimų vykdymu, pareiškėjo deklaruojamų laukų patikros atliekamos konkretaus deklaruoto lauko plote, įvertinant, ar numatytas lauko priežiūros būdas pritaikytas visame lauko plote. Jeigu yra nustatoma neatitikčių, išmatuojamas ir įvertinamas (sumuojamas) bendras neatitikčių plotas lauke. Jeigu nustatomos neatitiktys tiek taisyklių 6.2, tiek taisyklių 6.6 papunkčiuose numatytiems reikalavimams, laikoma, kad deklaruojamuose laukuose yra deklaruoti didesni naudmenų plotai, nei deklaruoti reikalavimus atitinkantys plotai, kaip numatyta taisyklių 4.13 papunktyje. Administravimo taisyklių 75.5 punkte nustatyta, kad Agentūra iki žemės ūkio augalų vegetacijos pabaigos arba iš karto po jos iki tol, kol įmanoma neabejotinai nustatyti deklaruotų naudmenų ir kitų plotų ribas, atlieka patikrą vietoje ir (arba) nuotolinę patikrą. Administravimo taisyklių 92 punkte nustatyta, jeigu nustatoma neatitiktis bent vienam iš taisyklių 6 ir 10–12 punktuose nustatytų reikalavimų ar įsipareigojimų, laikoma, kad paramai netinkamame plote (lauke ar lauko dalyje, kuriuose nustatytas pažeidimas) yra neteisingo deklaravimo atvejis.
33. Bylos duomenimis nustatyta, kad Agentūra, gavusi anoniminį skundą, jog Ginčo plotas yra nenušienautas, 2019 m. rugpjūčio 29 d. atliko pareiškėjo 2019 m. Paraiškos patikrą vietoje, kurios metu nustatė, kad visas Ginčo plotas iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. nenušienautas / nenuganytas. Apie patikros vietoje nustatytus neatitikimus pareiškėjas buvo informuotas Agentūros 2019 m. rugsėjo 2 d. pranešimu Nr. 58836, prie kurio buvo pridėta Paraiškos patikros vietoje ataskaitos kopija. Pareiškėjas pateikė Agentūros prieštaravimus dėl atliktos Patikros vietoje pagrįstumo, nurodydamas, jog iki 2019 m. birželio 7 d. atliko pievų šienavimo darbus (kaip įrodymą pateikė 2019 m. gegužės 17 d. Paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su ūkininku E. N., ir 2019 m. birželio 7 d. Paslaugų atlikimo priėmimo-perdavimo aktą), tą vasarą orai buvo karšti, todėl iki tikrinimo datos žolė ataugo, ir beveik po 3 mėnesių atliktas patikrinimas vietoje negali vienareikšmiškai patvirtinti, kad pievos iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. nebuvo nušienautos.
34. Agentūra 2019 m. spalio 17 d. Raštu informavo pareiškėją, jog Patikros vietoje metu nustatyti neatitikimai buvo užfiksuoti fotonuotraukose, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjo laukas nebuvo nušienautas iki 2019 m. rugpjūčio 1 d., nes vyrauja sudžiūvusi ir parudavusi žolė, vietomis vyrauja sustabarėjusios ir sėklas subrandinusios piktžolės, taip pat nematyti šienavimo technikos vėžių, lauko būklei karšti orai negalėjo turėti įtakos, nes laukas visai nešienautas. Agentūra pirmosios instancijos teismui papildomai pateikė palydovo „Sentinel“ vaizdus, kuriuose užfiksuotas pareiškėjo Ginčo plotas 2019 m. gegužės 1, 12, 30 d. ir 2019 m. birželio 4, 9, 19, 24 d. ir 2019 m. liepos 1 d., bei paaiškino, kad palydovui užfiksavus lauko pokyčius (darbus, technikos judėjimą), nuotraukose laukai pažymimi kita spalva, o pateiktose nuotraukose nėra fiksuoti Ginčo ploto pokyčiai.
35. Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas, siekdamas paneigti dalį tiesioginės išmokos, turi surinkti tokius įrodymus, kurie nekeltų abejonių dėl padaryto pažeidimo. Pagal nusistovėjusią LVAT praktiką, būtent Agentūrai tenka pareiga pagrįsti, kokie faktiniai duomenys suponuoja pareigą grąžinti išmokėtas lėšas, tokie duomenys turi būti aiškūs, konkretūs bei pakankami, o pastarųjų stoka, abstraktumas, netikslumas trukdo pripažinti paramą administruojančios institucijos sprendimus teisėtais bei pagrįstais (žr., pvz., 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-133-556/2019). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Agentūra turi tiksliai ir aiškiai apibrėžti padarytus pažeidimus, eliminuoti bet kokias dviprasmybes, faktinę situaciją apibūdinti bei pagrįsti ją taip, jog ji būtų aiški ne tik valstybės tarnautojams, atsakingiems už teikiamą paramą žemės ūkio sektoriuje, bet ir tiems asmenims, kurie tiesiogiai pretenduoja į išmokas (žr., pvz., 2013 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1229/2013).
36. Taikant paminėtas įrodymų naštos paskirstymo taisyklės, darytina išvada, kad atsakovas teisės aktuose nustatyta tvarka ir būdais konstatavo faktines aplinkybes, kad nesilaikyta Taisyklių reikalavimų. Šios aplinkybės gali būti paneigiamos pareiškėjo visomis įrodinėjimo priemonėmis (ABTĮ 56 str. 1 d.). Šioje byloje pareiškėjas, neigdamas atsakovo nustatytas aplinkybes, savo poziciją grindžia 2019 m. gegužės 17 d. Paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta su ūkininku E. N., ir 2019 m. birželio 7 d. Paslaugų atlikimo priėmimo-perdavimo aktu, taip pat remiasi moksline literatūra, nurodančia, jog „žolės augimo greitis po ganymo ar pjovimo nėra vienodas. Pavasarį jis didesnis ir siekia 15 – 20 dienų, vasaros viduryje – 30 dienų, o vasaros ir ankstyvo rudens pabaigoje – 40 dienų“ (Akademinio bakalaureato vadovėlis „Gyvulininkystės produktų technologijos“, Maskva, 2019 m. Autoriai – profesorius, žemės ūkio mokslų daktaras Murusidzė D. N., žemės ūkio mokslų kandidatas Legeza V. N., techninių mokslų kandidatas Filonovas R. F.), bei Aleksandro Stulginskio universiteto docento daktaro Evaldo Klimo teiginiais, kad gaisiažiedė svidrė užauga iki 60-80 cm aukščio per 40-45 dienas.
37. Dėl pareiškėjo nurodytos mokslinės literatūros konstatuotina, kad joje pateikta teorinė medžiaga dėl pievų augimo greičio ir pan., tačiau tai nėra specialiųjų žinių augalininkystės srityje turinčių fizinių ar juridinių asmenų išvada apie Ginčo plote augančius augalus, jų augimo greitį, lauko būklę tam tikru laikotarpiu ir pan. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, pateikęs duomenis, jog laukas buvo nušienautas 2019 m. birželio 7 d., byloje negalėjo patikslinti, kaip atsiskaitė su ūkininku E. N. už atliktus darbus (liudytojas du kartus šaukiamas į teismo posėdį neatvyko), pareiškėjas į bylą nepateikė papildomų duomenų, įrodymų, kurie paneigtų atsakovo nustatytas aplinkybes (pvz., nuotraukų su data, kurios patvirtintų, jog Ginčo plotas buvo nušienautas), todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, taikydama įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias administracines proceso taisykles, konstatuoti, kad paneigtos atsakovo nustatytos pažeidimo aplinkybės.
38. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į LVAT 2014 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1330/2014 ir 2021 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-650-502/2021, suformuotą praktiką, apeliaciniame skunde teigia, jog Agentūra atlikti patikrą vietoje turi iki augalų vegetacijos pabaigos, todėl Agentūros atlikta Ginčo ploto Patikra vietoje, nors atlikta iki augalų vegetacijos pabaigos, tačiau praėjus beveik 3 mėnesiams po Ginčo ploto nušienavimo, neatspindi viso Ginčo ploto augmenijos vegetacijos laikotarpio (nuo pavasario iki rudens) bei visiško žmogaus veiklos nebuvimo tuo laikotarpiu. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo minimoje byloje Nr. A556-1330/2014 Agentūra patikrą vietoje atliko gruodžio mėnesį, t. y. jau pasibaigus augalų vegetacijos periodui, o byloje Nr. eA-650-502/2021 patikra buvo atlikta rugsėjo mėnesio pabaigoje, todėl nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios.
Dėl pakartotinio sprendimo priėmimo
39. Šioje byloje ginčas kilo taip pat dėl to, kad atsakovas, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo 2019 m. Paraišką, tebevykstant ginčui teisme dėl Sprendimo I teisėtumo, priėmė naują sprendimą dėl išmokos sumos ir sankcijų (Sprendimas II), bei ginčijamu Sprendimu II pripažino netekusiu galios ankstesnį savo priimtą Sprendimą I.
40. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Sprendimo II priėmimo galimybės, pirmiausiai pažymi, jog šis sprendimas buvo priimtas galiojant naujai VAĮ redakcijai (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.). VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad „viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo <...> priimtą: <...> 2) teisėtą administracinį sprendimą, jeigu administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios yra leidžiamas pagal kitus įstatymus <...>“. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad paminėta VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, ją aiškinant inter alia (be kita ko) kartu su VAĮ 2 straipsnio 5 dalimi („administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei“), reiškia, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo priimtą teisėtą administracinį sprendimą (i) tiek tais atvejais, kai tokio administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios yra leidžiamas pagal kitus įstatymus, (ii) tiek tais atvejais, kai tokio administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios yra leidžiamas pagal kitus įstatymams neprieštaraujančius teisės aktus.
41. Agentūra teigia, kad ji ginčijamu 2020 m. lapkričio 4 d. Sprendimu II netekusiu galios pripažino savo anksčiau (t. y. 2019 m. gruodžio 9 d.) priimtą Sprendimą I, vadovaudamasi 2019 m. Administravimo taisyklių 89 punktu, Žemės ūkio ministro 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 3D-1009 (2018 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 3D-219 redakcija) patvirtintų Susietosios paramos už mėsinius galvijus, mėsines avis, pieninių veislių bulius ir pienines ožkas administravimo, kontrolės bei mokėjimo 2015–2020 m. taisyklių (toliau – ir Susietos paramos taisyklės) 25 punktu, Įgyvendinimo taisyklių 34 punktu, NATURA 2000 taisyklių 40 punktu. Jos nuomone, pastarosios teisės aktų nuostatos Agentūrai suteikia teisę ankstesniais ar einamaisiais metais pateiktas paraiškas administruoti iš naujo bei priimti sprendimus dėl reikalavimo grąžinti visą ar dalį išmokėtos paramos sumos ir (arba) taikyti kitas poveikio priemones už su prašoma arba gauta parama susijusių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) nustatytų reikalavimų nesilaikymą, atlikusi administracinį patikrinimą ir (arba) patikrą vietoje tada, kai pareiškėjas nesilaikė paramos suteikimo ar paraiškoje numatytų reikalavimų, ar pažeidė paramos gavimo ir naudojimo sąlygas.
42. Administravimo taisyklių 89 punkte nustatyta, kad Agentūra turi teisę ankstesniais ar einamaisiais metais pateiktas paraiškas administruoti iš naujo bei priimti sprendimus dėl reikalavimo grąžinti visą ar dalį išmokėtos paramos sumos ir (arba) taikyti kitas poveikio priemones už su prašoma arba gauta parama susijusių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) nustatytų reikalavimų nesilaikymą atlikusi administracinį patikrinimą ir (arba) patikrą vietoje tada, kai pareiškėjas nesilaikė paramos suteikimo ar paraiškoje numatytų reikalavimų, ar pažeidė paramos gavimo ir naudojimo sąlygas. Už paramai netinkamą plotą, nustatytą atnaujinus KŽS_DR5LT arba einamųjų metų patikros vietoje metu, išmokėta parama iš deklaravusių pareiškėjų susigrąžinama už ketverius metus (arba, Agentūrai pagal jos nustatytą tvarką išnagrinėjus ir nustačius atvejus, kad plotas paramai netinkamas mažiau nei ketverius metus – už tiek metų, kiek plotas buvo netinkamas paramai), skaičiuojant nuo metų, kuriais buvo padarytas (užfiksuotas) pažeidimas, tačiau ne ilgiau nei iki paskutiniųjų metų prieš tai, kuriais buvo daryti ortofotografiniai žemėlapiai (arba, Agentūrai pagal jos nustatytą tvarką išnagrinėjus ir nustačius atvejus, kad plotas paramai netinkamas ilgiau nei iki paskutiniųjų metų prieš tai, kuriais buvo daryti ortofotografiniai žemėlapiai – už tiek metų, kiek plotas buvo netinkamas paramai, bet ne daugiau kaip už ketverius metus). Taigi, paminėtas teisinis reglamentavimas suteikia Agentūrai teisę ankstesniais ir einamaisiais metais pateiktas paraiškas administruoti iš naujo. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Įgyvendinimo taisyklių 34 punkte, NATŪRA 2000 taisyklių 40 punkte ir Susietosios paramos taisyklių 25 punkte.
43. Nagrinėjamos bylos kontekste reikšminga yra tai, kad Sprendimas I buvo priimtas įvertinus Patikros vietoje rezultatus, ir konstatavus, kad Ginčo ploto faktinė būklė neatitiko Taisyklių 6.2 papunktyje nurodyto žemės ūkio veiklos vykdymo kriterijaus, ir pripažinus pažeidimo plotą neatitinkančiu paramos skyrimo sąlygų, kaip įtvirtinta Taisyklių 9 punkte; todėl Agentūra 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimu, įvertinusi 2019 m. Paraišką, nustatė pareiškėjui skiriamą tiesioginių ir kompensacinių išmokų sumą, kuri buvo sumažinta 962,04 Eur dydžio suma, pritaikius sankciją už neteisingą ploto deklaravimą. Atitinkamai Sprendime II nurodyta, kad šis sprendimas priimtas atnaujinus KŽS_DR5LT ir nustačius paramai netinkamą plotą (šie duomenys priimat Sprendimą I nebuvo vertinami), t. y. nustačius, kad pareiškėjas nesilaikė paraiškoje nustatytų reikalavimų, ir tuo pagrindu peradministravus pareiškėjo 2019 m. Paraišką.
44. Teisėjų kolegija, paminėtų aplinkybių kontekste įvertinusi Administravimo taisyklių 89 punkto, Susietosios paramos taisyklių 25 punkto, Įgyvendinimo taisyklių 34 punkto, NATURA 2000 taisyklių 40 punkto nuostatas, kad Agentūra turi teisę ankstesniais ar einamaisiais metais pateiktas paraiškas administruoti iš naujo bei priimti sprendimus dėl reikalavimo grąžinti visą ar dalį išmokėtos paramos sumos ir (arba) taikyti kitas poveikio priemones už su prašoma arba gauta parama susijusių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) nustatytų reikalavimų nesilaikymą, atlikusi administracinį patikrinimą ir (arba) patikrą vietoje tada, kai pareiškėjas nesilaikė paramos suteikimo ar paraiškoje numatytų reikalavimų, ar pažeidė paramos gavimo ir naudojimo sąlygas, sprendžia, kad minėtos teisės aktų nuostatos gali būti taikomos nagrinėjamu atveju, kadangi, atnaujinus KŽS_DR5LT, buvo nustatyta, jog pareiškėjas nesilaikė paraiškos reikalavimų.
45. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje, vertindamas kompetentingos institucijos teisę peržiūrėti sprendimus, akcentuoja tai, kad tokiais atvejais turi būti laikomasi Sąjungos teisės bendriesiems principams būdingų reikalavimų, visų pirma kylančių iš teisinio saugumo principo ir iš jo išplaukiančio teisėtų lūkesčių apsaugos principo (2015 m. gruodžio 10 d. sprendimas Valsts ieņēmumu dienests prieš „Veloserviss“ SIA byloje Nr. C-427/14). Kompetentingos institucijos teisė peržiūrėti sprendimą, susijusį su trečiųjų asmenų teisių apimtimi, yra siejama su aplinkybe, kad institucija turi naujos informacijos ir taip pat su akivaizdumo sąlyga, kad institucija, priimdama šiuo metu siekiamą panaikinti sprendimą, šios naujos informacijos nežinojo ar neturėjo žinoti (2017 m. kovo 16 d. sprendimas Valsts ieņēmumu dienests prieš „Veloserviss“ SIA byloje Nr. C-47/16). Nagrinėjamu atveju vertintina, jog Sprendimas II buvo priimtas įvertinus informaciją, kuri nebuvo žinoma priimant Sprendimą I. Byloje nėra paneigta informacija, jog Sprendimo II priėmimą nulėmė atnaujinus KŽS_DR5LT gauta informacija apie paramai netinkamą plotą, ir dėl to peradministravus sprendimą.
46. LVAT savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Pažymėtina, kad VAĮ (redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) 8 straipsnio nuostatos atitinka naujos redakcijos VAĮ (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 10 straipsnio nuostatas, taigi, paminėta teismų praktika yra aktuali ir nagrinėjamu atveju.
47. Sprendime II buvo konstatuota, kad pareiškėjas 2019 metais nesilaikė Taisyklių 6.2, 8.1.2 papunkčių reikalavimo iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. nušienauti Ginčo plotą (šis pažeidimas buvo nustatytas Patikros vietoje metu), todėl, vadovaujantis Taisyklių 92 punktu, nustatyto pažeidimo 7,61 ha plotas KŽS Nr. 0455580-7946 lauke Nr. 1 pripažintas neteisingai deklaruotu plotu. Be to, vertinant 2019 m. Paraišką, vadovaujantis VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas neteisingai deklaravo: pagrindinei tiesioginei išmokai, žalinimo išmokai gauti 8,71 ha plotą, paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių“(mažesnio intensyvumo gamtinių kliūčių vietovėse) gauti 7,61 ha plotą, paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „NATURA 2000 priemonė) gauti – 0,57 ha plotą. 2019 m. Paraiškoje deklaruotus duomenis palyginus su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. kovo 29 d. raštu pateiktais duomenimis apie aplinkosaugos atžvilgiu pažeidžiamų daugiamečių ganyklų arba pievų plotą nustatyta, kad pareiškėjas 0,71 ha plote KŽS Nr. 023447-8173 esančiame lauke Nr.3, kuriame deklaravo 1,33 ha KVV (vasariniai kviečiai plotą) pakeitė aplinkosaugos atžvilgiu pažeidžiamų daugiamečių ganyklų arba pievų paskirtį ir jį suarė. Už minėtus pažeidimus pareiškėjui Sprendime II buvo apskaičiuota 1 049,25 Eur sankcijų suma.
48. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad 2019 m. Patikros vietoje metu nustačius deklaravimo pažeidimus ir pritaikius sankcijas, nustatytas 2019 m. gruodžio 9 d. Sprendime I, Sprendime II nustatyti papildomi deklaravimo pažeidimai galėjo ir turėjo būti nustatyti tos pačios Patikros metu. Kaip jau buvo minėta, Patikra buvo atliekama tik Ginčo plote, tikrinant anoniminio skundo aplinkybes. Tuo tarpu Sprendime II papildomai nurodyti neatitikimai (pareiškėjas atitinkamuose KŽS deklaravo didesnius plotus, nei nustatyti nurodytiems KŽS, kurie apima ir KŽS bl3 ir bl9 plotus), buvo nustatyti atnaujinus KŽS_DR5LT ir nustačius paramai netinkamą plotą, taip pat įvertinus duomenis apie aplinkosaugos atžvilgiu pažeidžiamų daugiamečių ganyklų arba pievų plotą, kurie nėra Ginčo plote, t. y. šie duomenys negalėjo būti nustatyti Patikros vietoje metu. Teisėjų kolegijos nuomone, Agentūra pagrindė nustatytus deklaravimo pažeidimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog minėtas Sprendimas II yra teisėtas ir pagrįstas.
49. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Stasys Gagys Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė |