Civilinė byla Nr. e3K-7-66-469/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15202-2022-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.1.4; 1.2.1.5; 1.2.2.2; 1.2.3.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja), Antano Simniškio, Donato Šerno ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Santaros klinikų medicinos darbuotojų profesinės sąjungos, Santaros klinikų gydytojų sąjungos, Santaros klinikų slaugos darbuotojų profesinės sąjungos, Santaros vaikų ligoninės sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų ieškinį atsakovėms Santaros klinikų medicinos darbuotojų profesinei sąjungai, Santaros klinikų gydytojų sąjungai, Santaros klinikų slaugos darbuotojų profesinei sąjungai, Lietuvos slaugos specialistų organizacijos Santaros klinikų pirminei grupei, Santaros sveikatos apsaugos darbuotojų profesinei sąjungai, Santaros vaikų ligoninės sveikatos apsaugos darbuotojų profesinei sąjungai dėl įsakymo derinimo ir turinio teisėtumo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kolektyvinės sutarties sąlygų aiškinimą, taikymo.
2. Ieškovė prašė pripažinti, kad VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-283 priimtas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas yra teisėtas derinimo tvarkos laikymosi aspektu ir turinio prasme.
3. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 31 d. buvo pasirašyta Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – LNSS) šakos kolektyvinė sutartis. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, kuris buvo iš esmės parengtas pagal kolektyvinėje sutartyje nustatytus principus, išskyrus tai, kad pagal sutartį pagrindinis darbo užmokestis (A) apskaičiuojamas sudedant pastoviąją (Ap) ir kintamąją (Ak) dalis (A = Ap + Ak), o patvirtintame darbo apmokėjimo tvarkos apraše nustatyta, kad pagrindinio darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama taikant daugybą (A = Ap × Ak). 2021 m. lapkričio 15 d. buvo pasirašyta nauja LNSS šakos kolektyvinė sutartis. Pasirašius naują kolektyvinę sutartį vėl kilo poreikis keisti darbo apmokėjimo nuostatus įstaigoje. Nuostatai turėjo būti suderinti su įstaigoje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis. Nuo 2022 m. vasario 8 d. buvo organizuojami susitikimai su profesinių sąjungų jungtine atstovybe ir derinamas naujas darbo tvarkos apmokėjimo aprašas, atitinkantis naują kolektyvinę sutartį. Profesinės sąjungos, nors buvo išreiškusios pritarimą kolektyvinei sutarčiai, nusprendė, kad nesutinka keisti įstaigoje galiojančio darbo apmokėjimo tvarkos aprašo pagal kolektyvinės sutarties formulę, ir reikalavo palikti senąją formulę. Profesinės sąjungos atsisakė suderinti naująją darbo apmokėjimo tvarką, vietoje to inicijavo kolektyvines derybas. Ieškovės stebėtojų taryba, išskyrus joje deleguotą profesinių sąjungų atstovę, 2022 m. balandžio 1 d. pritarė naujam darbo apmokėjimo tvarkos aprašui, kuriuo įtvirtinta darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė atitinka kolektyvinės sutarties darbo užmokesčio apskaičiavimo formulę. 2022 m. balandžio 1 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-283 buvo patvirtintas naujas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas ir tą pačią dieną visi darbuotojai savo darbiniais el. pašto adresais apie jį buvo informuoti.
4. Ieškovės teigimu, kolektyvinėje sutartyje nurodyta tiek įstaigos, tiek profesinių sąjungų teisė ir pareiga derinti tarpusavyje naują darbo tvarkos apmokėjimo aprašą, o ne gauti profesinių sąjungų sutikimą. Ieškovė pareigą derinti aprašo projektą su profesinėmis sąjungomis įvykdė. Kai visos galimybės susitarti su profesinėmis sąjungomis buvo išsemtos, įstaiga nutarė tęsti aprašo tvirtinimo procedūras – teikti darbo apmokėjimo tvarką tvirtinti stebėtojų tarybai ir ši darbo apmokėjimo tvarka buvo priimta. Įsakymas priimtas laikantis suderinimo procedūros ir yra teisėtas turinio aspektu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino, kad VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-283 priimtas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas yra teisėtas derinimo tvarkos laikymosi aspektu ir turinio prasme.
6. Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:
6.1. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinio direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. V-893 buvo patvirtintas (įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d.) darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, kuris parengtas, be kita ko, atsižvelgiant į 2018 m. rugpjūčio 31 d. LNSS šakos kolektyvinės sutarties Nr. 2/S-133 nuostatas bei jos pakeitimus;
6.2. apraše buvo nustatyta, kad pagrindinio darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama taikant daugybą (A = Ap × Ak), kur A – pagrindinis darbo užmokestis, Ap – pastovioji ir Ak – kintamoji jo dalis;
6.3. 2021 m. lapkričio 15 d. buvo pasirašyta nauja LNSS šakos kolektyvinė sutartis Nr. S-234, ji įsigaliojo nuo 2022 m. sausio 1 d. ir galioja sutarties 1.6 punkte nurodytą 3 metų laikotarpį;
6.4. kolektyvinės sutarties specialiosios dalies 20 punktas nustato, kad įstaigos nuo sutarties pasirašymo dienos pradeda rengti ir derinti darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarką vadovaudamosi šia specialiąja dalimi ir baigia rengti iki sutarties įsigaliojimo dienos;
6.5. nuo 2022 m. vasario 8 d. buvo organizuojami susitikimai su Santaros klinikų profesinių sąjungų jungtine atstovybe ir derinamas naujas darbo tvarkos apmokėjimo aprašas, atitinkantis naują kolektyvinę sutartį;
6.6. profesinės sąjungos atsisakė suderinti naują darbo apmokėjimo tvarką ir inicijavo kolektyvines derybas, per kurias suformulavo daug reikalavimų;
6.7. ieškovės stebėtojų taryba, išskyrus joje deleguotą profesinių sąjungų atstovę, 2022 m. balandžio 1 d. pritarė naujajam darbo apmokėjimo tvarkos aprašui, kuriuo įtvirtinta darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė (A = Ap + Ak), atitinkanti kolektyvinės sutarties darbo užmokesčio apskaičiavimo formulę;
6.8. 2022 m. balandžio 1 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-283 patvirtintas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas;
6.9. atsakovės, nesutikdamos su įsakymu, 2022 m. balandžio 29 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus darbo ginčų komisiją, ši 2022 m. birželio 30 d. sprendimu tenkino prašymą dėl ieškovės 2022 m. balandžio 1 d. įsakymo pripažinimo negaliojančiu, prašymo dalį dėl baudos išieškojimo atmetė.
7. Pagrindinis ginčas byloje kilo dėl kolektyvinės sutarties 5.12 punkto, kuriame nustatyta, kad LNSS įstaigos darbo apmokėjimo nuostatai turi būti suderinti, be kita ko, su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga, aiškinimo.
8. Byloje esančiame 2022 m. rugpjūčio 6 d. specialisto išaiškinime dėl teksto suvokimo padaryta išvada, jog: 1) sutarties frazė „nuostatai turi būti suderinti“ lietuvių kalba reiškia, kad šalys, derindamos nuostatus, turi gauti viena kitos pritarimą ar sutikimą, kad galima būtų teigti, jog nuostatai tarp šalių yra suderinti; 2) frazė „nuostatai turi būti suderinti“ lietuvių kalba reiškia, kad šalys, derindamos nuostatus, gali pasiderėti, tačiau būtina, jog gautų viena kitos pritarimą ar sutikimą, kad galima būtų teigti, jog nuostatai tarp šalių yra suderinti. Teismas sutiko su specialisto išvada, tačiau pažymėjo, kad ginčo situacijoje negalima pasitelkti vien lingvistinio frazės „nuostatai turi būti suderinti“ aiškinimo. Kadangi minėta fraze yra nustatytas tam tikras kolektyvine sutartimi įtvirtintas įpareigojimas ir ginčas kyla dėl jo vykdymo, jis turi būti aiškinamas ne tik lingvistiniu aspektu, bet ir atsižvelgiant į pačios sutarties turinį, iš sutarties kylančių šalių tarpusavio teisių ir pareigų apimtį. Teismas, įvertinęs kolektyvinės sutarties 5.12 punkte nustatytą susitarimą dėl nuostatų suderinimo, padarė išvadą, jog šiuo atveju derinimas turėtų būti suvokiamas kaip procesas, kuriame apsikeičiama informacija ir nuomonėmis apie priimamo teisės akto turinį, ir toks procesas nereikalauja privalomo kitos šalies sutikimo. Nors sutartyje yra punktas dėl nuostatų suderinimo su profesinėmis sąjungomis, tačiau joje nėra nustatyta jokių pasekmių ir tolimesnių veiksmų sekos, jei toks suderinimas nebūtų pasiektas. Teismo vertinimu, jei šalys, pasirašydamos kolektyvinę sutartį, būtų realiai siekusios susitarimo kaip derinimo procedūros rezultato, toks susitarimas ir būtų nustatytas arba derinimo procedūra kolektyvinėje sutartyje būtų detalizuota (tokia pačia tvarka kaip ir informavimo ir konsultavimo procedūros), nustatyta ne tik procedūros eiga, bet ir ginčo sprendimo būdai. Nei Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK), nei kituose darbo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose taip pat nėra nustatyta tokia privaloma derinimo su įstaigoje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis tvarka.
9. Teismas pažymėjo, kad kolektyvinės sutarties 10.2 punkte sutarta tik tiek, kad biudžetinėse sveikatos priežiūros įstaigose profesinių sąjungų informavimas atliekamas vadovaujantis DK 205 straipsniu. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad profesinė sąjunga turi teisę pareikšti savo nuomonę darbdaviui dėl šios informacijos. DK 193 straipsnio 5 dalies 6 punkte yra nustatyta, kad darbdavio ir darbovietės lygmens kolektyvinėje sutartyje šalys gali aptarti informavimo, konsultavimo ir kitokio darbuotojų atstovų dalyvavimo darbdaviui priimant sprendimus teisių įgyvendinimo tvarką, nemažinant įstatyme nustatytų darbo tarybos įgaliojimų. Darbo tarybos informavimas ir konsultavimasis darbdaviui priimant sprendimus dėl darbo apmokėjimo sistemos yra įtvirtintas įstatyme (DK 206 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismo vertinimu, kolektyvinės sutarties frazės „nuostatai turi būti suderinti“ aiškinimas kaip sutikimo dėl darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimo gavimas prieštarautų minėtoms teisės akto nuostatoms. Teismas konstatavo, kad kolektyvinės sutarties šalių tikroji valia nebuvo siejama su galimybe praplėsti teisių apimtį ir įgalinimus profesinėms sąjungoms, tačiau sutarta veikti neviršijant kolektyvinės sutarties susitarimų, kurie per derinimo procedūrą nėra platesni, nei nustato įstatymas, ribų. Be to, kolektyvinės sutarties 5.12 punkte yra nustatyta, kad jeigu profesinės sąjungos nesudaro jungtinės atstovybės arba neišrenka atstovaujančios profesinės sąjungos, darbo apmokėjimo nuostatus darbdavys tvirtina be suderinimo su profesinėmis sąjungomis, tai reiškia, kad, susiklosčius tam tikroms faktinėms aplinkybėms, nuostatai apskritai gali būti net ir nederinami su profesinėmis sąjungomis.
10. Teismo vertinimu, senosios darbo užmokesčio nustatymo tvarkos palikimas galioti prieštarautų pačios kolektyvinės sutarties 20 punktui, kuriame nustatyta, jog įstaigos nuo sutarties pasirašymo dienos pradeda rengti ir derinti darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarką vadovaudamosi šia specialiąja dalimi, t. y. nėra nustatyta galimybės ir toliau vadovautis senąja tvarka, be to, naujoji tvarka turi atitikti specialiosios dalies reikalavimus.
11. Nors teismas sutiko su profesinėmis sąjungomis, kad naujoji darbo užmokesčio tvarka gali nustatyti geresnes darbo apmokėjimo sąlygas nei kolektyvinė sutartis, tačiau kadangi ieškovė yra viešoji įstaiga, naujai nustatoma darbo užmokesčio mokėjimo tvarka negali prieštarauti kolektyvinei sutarčiai ir DK 194 straipsnio reikalavimams. Teismas pritarė išvadai, kad derinimo pareigos, jei tokia būtų pripažinta darbdaviui iš šakos kolektyvinės sutarties, atveju įmonių profesinių sąjungų vietinio norminio akto derinimo pareiga apima tik kolektyvinėje sutartyje nustatytų nuostatų įtraukimo į darbo apmokėjimo nuostatus suderinimą. Iš sutarties nuostatų nekyla, kad įstaigos profesinė sąjunga turi teisę reikalauti į darbo apmokėjimo nuostatus įtraukti naujas ar kitokias darbo apmokėjimo sąlygas. Norėdamos į darbo apmokėjimo nuostatus įtraukti naujas ar kitokias darbo apmokėjimo sąlygas, vadovaujantis DK 165 straipsnio 3 dalimi, profesinės sąjungos turi inicijuoti naujas kolektyvines derybas.
12. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimai ir jais patvirtintos apžvalgos yra metodinė medžiaga, o ne suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika, todėl teismas, priimdamas sprendimą, imperatyviai neturi vadovautis Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 45.
13. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė, kaip darbdavė, ėmėsi realių aktyvių veiksmų, siekdama suderinti naująjį darbo apmokėjimo tvarkos aprašą su profesinių sąjungų jungtine atstovybe. Ir tik tuomet, kai buvo akivaizdu, kad toks naujo aprašo, parengto pagal kolektyvinės sutarties specialiosios dalies sąlygas, suderinimas nepavyks ir kad išnaudotos visos suderinimo galimybės, nes profesinės sąjungos kėlė reikalavimus, kurie prieštarauja kolektyvinės sutarties specialiosios dalies 20 punktui (nederinti naujo aprašo, o palikti anksčiau galiojusį aprašą darbuotojams, kurie yra profesinių sąjungų nariai), jį patvirtino.
14. Iš aprašo matyti, jog jame yra aptariamos darbuotojų kategorijos pagal pareigybes ir kvalifikaciją, kiekvienos jų apmokėjimo formos ir darbo užmokesčio dydžiai – minimalūs ir maksimalūs (1–9 priedai), papildomo apmokėjimo – priedų ir priemokų – skyrimo pagrindai ir tvarka (12–28 punktai) bei darbo užmokesčio indeksavimo tvarka. Jis atitinka darbo apmokėjimo sistemos požymius, nustatytus DK 140 straipsnio 3 dalyje. Atsakovės dėl to ginčo nekelia. Ginčas yra kilęs dėl įstaigos darbuotojų pagrindinio darbo užmokesčio apskaičiavimui taikomos formulės. Naujas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas parengtas pagal kolektyvinės sutarties specialiosios dalies nustatytus reikalavimus, kur pagrindinis darbo užmokestis (A) apskaičiuojamas sudedant pastoviąją (Ap) ir kintamąją (Ak) dalis (A = Ap + Ak), o ankstesniame darbo apmokėjimo tvarkos apraše nustatyta, kad pagrindinio darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama taikant daugybą (A = Ap × Ak).
15. Teismas konstatavo, kad aprašo įstaigos darbuotojų pagrindiniam darbo užmokesčiui apskaičiuoti taikoma formulė yra tokia pati kaip ir nustatyta kolektyvinės sutarties specialiojoje dalyje. Atsakovės neginčija, jog naujoji darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė iš esmės užtikrina darbuotojų darbo užmokesčio augimą, tačiau lėtesnį nei taikant ankstesniąją formulę. Teismo vertinimu, lėtesnis darbo užmokesčio augimas negali būti prilyginamas darbo užmokesčio mažinimui.
16. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovių apeliacinį skundą, 2023 m. sausio 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo atveju profesinių sąjungų keliamo ginčo pobūdis kaip „ginčo dėl teisės“ yra sąlyginis, nes ginčijamu darbdavės sprendimu yra patvirtinta įstaigos darbo apmokėjimo sistema (DK 140 straipsnio 3 dalies 2 sakinys), kurią vertinant kaip visumą yra aišku, kad darbdavės sprendimu yra nuspręsta dėl daug nuostatų, reguliuojančių „interesą“, suprantamą kaip skirtingą darbdavės ir darbuotojų pageidavimą dėl darbo užmokesčio dydžio. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šio darbo ginčo dalyku laikė kilusį nesutarimą dėl darbdavės sprendimo priėmimo procedūrų ir nesutarimą dėl darbdavės sprendimu patvirtintų nuostatų atitikties darbo normoms ir kolektyvinei sutarčiai. Byloje nesprendžiama dėl šalių tarpusavio teisių ir pareigų reglamentavimo ar darbo teisės normų nustatymo, t. y. dėl kolektyvinio darbo ginčo dėl intereso, kaip jis apibrėžtas DK 213 straipsnio 5 dalyje.
18. Teisės aiškinimas ir taikymas priklauso teismo prerogatyvai ir teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vertino, kad kolektyvinės sutarties bendrosios dalies 5.12 punkto nuostatos aiškinimas pasitelkiant tik lingvistinį šio sąvokos supratimą neatskleidžia tikrosios šios teisės normos prasmės ir todėl nėra priimtinas sprendžiant kilusį darbo ginčą. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, įpareigojimo „nuostatai turi būti suderinti“ prasmė yra aiškesnė, kai ši kolektyvinės sutarties nuostata yra aiškinama pasitelkiant kitus teisės aiškinimo būdus, t. y. kai ši nuostata aiškinama pagal teisės normos nustatymo tikslus ir šią teisę nustačiusio subjekto tikruosius ketinimus.
19. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad kolektyvinės sutarties įpareigojimo „nuostatai turi būti suderinti“ tikslas negali būti aiškinamas atskirai nuo kolektyvinės sutarties tikslo – sureguliuoti sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų darbo teises šakos lygmeniu, o ne Santarų klinikos darbuotojų darbo teises šios įmonės lygmeniu. Taip suprantant kolektyvinės sutarties tikslą, šios sutarties bendrosios dalies 5.12 punkto nuostata „nuostatai turi būti suderinti“ negali būti aiškinama kaip įgaliojanti profesines sąjungas derėtis dėl didesnės naudos įstaigų lygmeniu, ir tuo labiau – kaip įpareigojanti darbdavį, t. y. prie šakos kolektyvinės sutarties prisijungusias įstaigas, tai daryti, nes tai neatitiktų kolektyvinės sutarties derybinio lygmens.
20. Aiškinant kolektyvinės sutarties įpareigojimą „nuostatai turi būti suderinti“ pagal šią normą nustačiusio subjekto tikruosius ketinimus, taip pat nėra pagrindo teigti, kad kolektyvinės sutarties šalys susitarė dėl „suderinimo“ kaip ateityje ketinamo pasiekti rezultato, iš anksto žinant, kad atskirų įstaigų darbuotojams bus nustatytos palankesnės darbo apmokėjimo sąlygos, nei jas nustatė šakos kolektyvinės sutarties šalys. Kompetentingas subjektas, atstovaujantis darbdaviams, kolektyvine sutartimi kaip tik ir prisiėmė įsipareigojimus, susijusius su sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų darbo užmokesčio didinimu visos ūkio šakos apimtimi, o ne ieškovės ar kitos konkrečios sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojams. Minėtas subjektas neprisiėmė įsipareigojimų finansuoti bet kokius darbo užmokesčio didinimus, dėl kurių nuspręstų konkreti prie šios šakos kolektyvinės sutarties prisijungusi sveikatos priežiūros įstaiga, tvirtindama įstaigos darbo apmokėjimo sistemą pagal toje įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos interesus. Toks aiškinimas nederėtų su darbdaviui atstovaujančios šakos kolektyvinės sutarties šalies prisiimtais įsipareigojimais užtikrinti šių įsipareigojimų realumą, t. y. įsipareigojimą didinti darbo užmokestį visose įstaigose šakos lygmeniu.
21. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškove, kad kolektyvinėje sutartyje nustatyto įpareigojimo „nuostatai turi būti suderinti“ tikslas turi būti aiškinamas kaip suteikimas profesinėms sąjungoms įgaliojimų patikrinti kolektyvinės sutarties nuostatų įgyvendinimą darbdaviui tvirtinant įmonės darbo užmokesčio sistemą. Ir priešingai, toks įpareigojimas negali būti aiškinamas kaip besąlyginis darbdavio teisės tvirtinti darbo apmokėjimo sistemą be profesinės sąjungos sutikimo apribojimas, tuo labiau negali būti aiškinamas kaip įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos teisė reikalauti įtraukti į darbo apmokėjimo sistemą naujus interesus dėl darbo užmokesčio, reikšmingus tik šios įstaigos darbuotojams.
22. Teisėjų kolegija pripažino, kad darbo apmokėjimo nuostatų derinimas siejamas su kolektyvinėje sutartyje pasiektų darbo apmokėjimo nuostatų įtraukimu į vietinį norminį teisės aktą – darbo apmokėjimo nuostatus.
23. Kolektyvinė sutartis turi specifinį tikslą, yra skirta konkrečiam subjektų ratui – tai yra šakos kolektyvinė sutartis, todėl jos įpareigojimas negali būti aiškinamas pagal tuos pačius metodinius nurodymus, pagal kuriuos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 45 buvo siūloma aiškinti šiuo metu nebegaliojančio DK 230 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias darbdaviui pareigą suderinti tvirtinamas vidaus darbo tvarkos taisykles su darbuotojų atstovais.
24. Teisėjų kolegija, vertindama šakos kolektyvinėje sutartyje nustatyto teisinio įpareigojimo „nuostatai turi būti suderinti“ nesilaikymo teisines pasekmes, pripažino, jog darbdavys susitarimo su socialiniais partneriais keliu negali paneigti, atsisakyti ar apriboti tų savo pareigų, kurias jam nustato įstatymai. DK 140 straipsnio 3 dalis ir 206 straipsnis nustato darbdavio pareigą patvirtinti darbo apmokėjimo sistemą visiems darbuotojams nustatantį teisės aktą. Todėl manytina, kad iš kolektyvinės sutarties neišplaukia draudimas patvirtinti įstatymo reikalaujamą (DK 140 straipsnio 3 dalis) vietinį norminį teisės aktą be suderinimo su trečiaisiais asmenimis, ypač jei šie reikalauja įtraukti pačios kolektyvinės sutarties turinio neatitinkančias nuostatas.
25. Be to, teismo įsitikinimu, teisių gynimas, kilus nesutarimui dėl darbo apmokėjimo sistemos neatitikties šakos kolektyvinei sutarčiai, išliktų efektyvus ir proporcingas pripažįstant darbuotojų atstovams pretenzijų pareiškimo iniciatyvos teisę.
26. Teisėjų kolegija taip pat pritarė ieškovės argumentams, kad kolektyvinėje sutartyje nustatytas teisinis įpareigojimas „nuostatai turi būti suderinti“ pagal savo turinį neapima įmonėje veikiančios profesinės sąjungos teisės prieštarauti tvirtinamiems nuostatams, jei jie atitinka kolektyvinę sutartį.
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kolektyvinės sutarties bendrosios dalies 5.12 punkte nustatytas įpareigojimas „nuostatai turi būti suderinti“ nėra absoliutus imperatyvas, ir vienašališkas darbdavio nuostatų patvirtinimas galėtų sukelti jų negaliojimo pasekmes tik tokiu atveju, jei profesinės sąjungos pagrįstų teisėtą nuostatų nederinimo tikslą, t. y. įrodytų aiškią neatitiktį šakos kolektyvinei sutarčiai. Šiuo atveju atsakovės nepagrindė konkrečios nuostatų neatitikties kolektyvinei sutarčiai, neįrodė, kad darbdavė, tvirtindama nuostatus, pažeidė kolektyvinę sutartį, t. y. neįrodė, kad jų atsisakymas derinti nuostatus turi teisėtą tikslą.
28. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo pagrindo pripažinti, kad darbdavė nesilaikė informavimo ir konsultavimo procedūrų ar kitaip piktnaudžiavo derinimo procesu, taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ginčo nuostatai negali būti laikomi mažinančiais ieškovės darbuotojų darbo užmokestį ir pabloginančiais jų padėtį, palyginti su ta, kurią jiems nustatė ankstesni darbdavės sprendimai.
29. Ieškovė, prisijungdama prie šakos kolektyvinės sutarties, prisiėmė ir solidarumo pagrindu grindžiamą įsipareigojimą, susijusį su tuo, kad darbo užmokestis didėtų visiems sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams tolygiai nacionaliniu lygmeniu visoje ūkio šakoje. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad šioje byloje yra sprendžiamas kolektyvinis darbo ginčas dėl teisės, o ne dėl intereso, tačiau atsakovių argumentai, kuriais šioje byloje siekiama pagrįsti didesnį darbo užmokestį ieškovės darbuotojams, reiškia keliamą ginčą būtent dėl intereso, o tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
30. Atsakovės, siekdamos pagrįsti savo atsisakymą derinti ginčo nuostatus, taip pat rėmėsi tuo, kad palankesnių nuostatų, nei įtvirtinta šakos kolektyvinėje sutartyje, taikymas ieškovės darbuotojams yra pateisinamas nusistovėjusia bendradarbiavimo praktika, t. y. tuo, kad ieškovė jau anksčiau savo darbuotojams taikė palankesnes, nei buvo nustatyta šakos kolektyvinėje sutartyje, nuostatas, susijusias su darbo užmokesčiu. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių argumentų, taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad palankesnių nuostatų taikymas darbdavio sprendimu nėra draudžiamas, tačiau teisės reikalauti taikyti tokias nuostatas atsakovėms nesuteikia nei įstatymai, nei kolektyvinė sutartis.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
31. Atsakovės Santaros klinikų medicinos darbuotojų profesinė sąjunga, Santaros klinikų gydytojų sąjunga, Santaros klinikų slaugos darbuotojų profesinė sąjunga ir Santaros vaikų ligoninės sveikatos apsaugos darbuotojų profesinė sąjunga kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir pripažinti ieškovės generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-283 priimtą darbo apmokėjimo tvarkos aprašą negaliojančiu; priteisti atsakovėms jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
31.1. Teismai netaikė DK 6 straipsnyje nustatytos taisyklės, jog, esant abejonių dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. Teismai, aiškindami kolektyvinės sutarties nuostatas, reglamentuojančias darbo apmokėjimo sistemos priėmimo tvarką įgyvendinant kolektyvinę sutartį konkrečiose LNSS įstaigose, sutarties sąlygą „nuostatai turi būti suderinti“ aiškino kaip įpareigojančią darbdavį tik informuoti profesines sąjungas apie vykdomus darbo apmokėjimo sistemos pakeitimus, o ne kaip įpareigojančią darbdavį gauti profesinių sąjungų sutikimą. Tokiu šios sąlygos aiškinimu nukrypstama nuo DK įtvirtinto ir kasacinio teismo praktikoje plėtoto principo, jog, esant neaiškumų, darbo santykius reglamentuojančių sutarčių nuostatos aiškintinos darbuotojo naudai.
31.2. Teismai byloje netinkamai nustatė kolektyvinės sutarties tikrąją šalių valią, nustatė ją neturėdami tiesioginių įrodymų (derybų protokolų ar pan.). Teismas, netinkamai nustatęs tikrąją šalių valią, netaikė kolektyvinės sutarties nuostatų dėl derinimo pareigos, nenurodė, kad darbdavė pažeidė kolektyvinės sutarties nuostatas priimdama ginčo nuostatus. Atsakovių duomenimis, derinimo pareiga į šakos kolektyvinę sutartį buvo įtraukta būtent tam, kad darbdavė, vadovaudamasi šakos kolektyvine sutartimi, nemažintų darbuotojams konkrečiose įstaigose jau galiojančių garantijų. Tokio ketinimo teismai nevertino. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog LNSS įstaigos vadovas, suderinęs su įstaigos stebėtojų taryba, tvirtina įstaigos darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką. Taigi, egzistuoja labai aiškus teisinis reguliavimas, kuriame suderinimas nustatant darbo užmokestį LNSS įstaigoje yra suprantamas kaip sutikimo gavimas, o ne apsikeitimas nuomonėmis. Šios analogijos taikymo teismai net nesvarstė.
31.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 45 aiškinama tuo metu galiojusio DK 230 straipsnio norma, kad „darbo tvarką darbovietėje apibrėžia darbo tvarkos taisyklės. Jas tvirtina darbdavys, suderinęs su darbuotojų atstovais.“ Suderinimas DK 230 straipsnio prasme suprantamas kaip darbuotojų atstovų sutikimas su parengtu darbo tvarkos taisyklių projektu. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato išaiškinimą darbdavė privalėjo kreiptis teisminės gynybos, o ne vienašališkai priimti tokį svarbų darbuotojams sprendimą.
31.4. Teismai netinkamai vertino darbdavės veiksmus, kuriais ji ignoravo kolektyvinėje sutartyje nustatytą nuostatų derinimo pareigą. Teismai netinkamai taikė DK 190 straipsnį (nurodė, kad darbdavė gali nesilaikyti prisiimtų įsipareigojimų), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnį (nesivadovavo principu „sutartis jos šalims turi įstatymo galią“, leido darbdavei nesilaikyti kolektyvinės sutarties).
31.5. Teismai netinkamai taikė DK 213 straipsnį, vertindami ginčo dėl kolektyvinės sutarties esmę, nes ginčas kilo dėl sutarties vykdymo (derinimo pareigos nesilaikymo), o ne naujų normų nustatymo (profsąjunga nekėlė naujų, darbdavei nežinomų reikalavimų). Teismai, nagrinėję ginčą, tinkamai nepagrindė vertinimo, jog atsakovių reikalavimai, kad būtų palikta jau galiojusi darbo apmokėjimo sistema, vertintini kaip ginčas dėl intereso; nemotyvavo, kodėl ginčo nuostatais įtvirtinta darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė, kuria sumažinamas darbuotojų darbo užmokesčio augimas, nelaikytina darbo užmokesčio mažinimu ir darbuotojų padėties pabloginimu. Toks darbo užmokesčio apskaičiavimo formulės pakeitimas, kai anksčiau nustatyta sandauga yra pakeičiama sudėtimi, lemia žymiai lėtesnį darbo užmokesčio augimą, o darbuotojai turėjo lūkestį, kad nustatytas darbo užmokestis tolygiai didės. Nepaisant to, teismų vertinimu, toks netikėtai sumažėjęs darbo užmokesčio augimas nelaikytinas darbo užmokesčio mažinimu.
32. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 24 d. nutartį; priteisti iš atsakovių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
32.1. Atsakovės tik kasaciniame skunde kelia argumentą, jog, aiškinant kolektyvinės sutarties turinį, turėjo būti vadovaujamasi darbo teisės normose įtvirtintu ir kasacinio teismo praktikoje detalizuojamu sutarčių aiškinimo darbuotojo naudai principu. Šiuo principu atsakovės negrindė nei atsiliepimo į ieškinį, nei apeliacinio skundo. Kita vertus, sutarčių aiškinimo darbuotojo naudai principas, įtvirtintas DK 6 straipsnio 2 dalyje, ir neturi būti taikomas šiame ginče, nes: 1) kolektyvinės sutarties nuostatų turinys galėjo būti ir buvo išaiškintas vadovaujantis DK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais principais; 2) pagal DK 6 straipsnio 2 dalį, tik kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. Kolektyvinė sutartis sudaryta tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir atitinkamų profesinių sąjungų bei jų organizacijų. Ginčas dėl kolektyvinės sutarties aiškinimo kilo tarp ieškovės – sveikatos priežiūros įstaigos – ir atsakovių – profesinių sąjungų. Pagal ginčo esmę jokio individualaus darbuotojo teisės ir pareigos nėra nulemiamos ginčo objektu esančių kolektyvinės sutarties nuostatų. Byloje yra sprendžiamas ginčas, kilęs dėl procedūrinių darbo apmokėjimo tvarkos tvirtinimo klausimų, t. y. dėl sąlygų, išimtinai susijusių su darbdavės ir profesinių sąjungų santykiais. Tai nėra ginčas dėl darbuotojui taikomų sąlygų, kai taikytinas sutarčių aiškinimo darbuotojo naudai principas.
32.2. Argumento dėl įrodymų bei įrodinėjimo proceso atsakovės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka nebuvo nurodžiusios. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Profesinės sąjungos neteikė į bylą ir neprašė teismo išreikalauti iš kolektyvinės sutarties šalių ir su derybomis susijusių įrodymų (kasaciniame skunde minimų protokolų ir pan.).
32.3. Kasaciniame skunde vadovaujamasi tik iš konteksto paimta kolektyvinės sutarties nuostata, nutylint, kad sutarties specialiosios dalies 20 punkte įtvirtinta, jog įstaigos nuo sutarties pasirašymo dienos pradeda rengti ir derinti darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarką, vadovaudamosi specialiąja dalimi, ir baigia rengti iki sutarties įsigaliojimo dienos. Sutartis aiškiai nurodo tiek ieškovės, tiek atsakovių teises ir pareigas – derinti tarpusavyje naują darbo tvarkos apmokėjimo aprašą, o ne derinti tol, kol tai tiks profesinėms sąjungoms, ir gauti jų sutikimą. Teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama suderinti nuostatus, t. y. pateikė reikšmingą informaciją įstaigoje veikiančių profesinių sąjungų jungtinei atstovybei (iš anksto, raštu bei rengdama susitikimus per programą „Microsoft Teams“), suteikė profesinėms sąjungoms pakankamai laiko ir įvertino gauto atsakymo argumentus. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė kaip darbdavė nesilaikė informavimo ir konsultavimo procedūrų ar kitaip piktnaudžiavo derinimo procesu. Jei ieškovei būtų nustatyta pareiga gauti atsakovių sutikimą dėl nuostatų patvirtinimo, tai sutartyje ir būtų tiesiogiai nurodyta pareiga gauti sutikimą (kaip ir kitais atitinkamais atvejais, kai pareigą gauti sutikimą įtvirtina DK), o ne jį suderinti. Įstatymų leidėjas labai aiškiai atskiria „suderinimą“ ir „sutikimą“. Šios sąvokos nėra identiškos. Kolektyvinė sutartis sureguliuoja santykį, o potencialus „derinimas“ gali apimti tik šio sureguliuoto santykio normos perkėlimą į vietinį teisės aktą. Profesinių sąjungų vadovybės iškeliamas savarankiškas reikalavimas (nenustatytas kolektyvinėje sutartyje ar kitaip reglamentuojantis sureguliuotą klausimą) yra tiesiog vietos profesinių sąjungų reikalavimas, kurio neapima derinimo pareiga. Tai yra kolektyviniai reikalavimai dėl naujų darbo sąlygų nustatymo (kolektyvinio ginčo dėl intereso dalykas). Ieškovė derinimo procedūras atliko tinkamai ne tik dėdama intensyvias pastangas, bet ir paties įpareigojimo suderinti nuostatus turinio prasme. Atsakovių atsisakymas derinti ieškovės parengtas įstaigos darbo apmokėjimo nuostatų sąlygas, kurios atitinka jas įtvirtinančios šakos kolektyvinės sutarties nuostatas, yra neteisėtas. Vien šios sąlygos pakanka, kad pagal analogiją ir mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) būtų taikoma kolektyvinės sutarties 5.12 punkto sąlyga, pagal kurią darbdavys turi teisę tvirtinti šiuos teisės aktus be suderinimo su profesinėmis sąjungomis.
32.4. Tai, kad informavimu ir konsultavimu nėra siekiama gauti kitos šalies sutikimo, kaip ir suderinimo atveju, yra pabrėžta ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2016 m. gruodžio 13 d. sprendime T-713/14: „<…> profesinės sąjungos, ieškovės, kaip socialinės partnerės, teise, kad su ja būtų konsultuojamasi ir kad ji būtų informuojama, nesiekiama susitarti klausimu, kuriam taikomos jos procesinės garantijos, o tik norima suteikti profesinei sąjungai progą daryti įtaką priimant sprendimą“.
32.5. Atsakovės nuostatų nesuderinimo nesieja su patvirtintų nuostatų neatitiktimi kolektyvinei sutarčiai. Profesinės sąjungos negali reikalauti iš naujo derėtis (inicijuoti naujų kolektyvinių derybų) dėl darbo apmokėjimo principinių nuostatų (tokių kaip darbo užmokesčio skaičiavimo formulė), įtvirtintų kolektyvinėje sutartyje, prisidengdamos derinimo procedūromis. Atsakovės siekia naujai reglamentuoti tarpusavio teises ir pareigas ir nustatyti darbo teisės normas, atitinkančias jų interesus, o tai iš esmės yra laikoma ginču dėl intereso (atsakovių nuomone, kolektyvine sutartimi darbo apmokėjimo sistema sureguliuota netinkamai, todėl jos siekia tokių nuostatų, kuriais profesinių sąjungų padėtis būtų iš esmės pagerinta). Aiškinant kolektyvinės sutarties nuostatas nekyla profesinių sąjungų teisė reikalauti į darbo apmokėjimo nuostatus įtraukti naujas ar kitokias darbo apmokėjimo sąlygas. Reikalavimas įtraukti tokias naujas sąlygas laikytinas savarankišku reikalavimu dėl naujų darbo sąlygų nustatymo ar pakeitimo (DK 187, 235 straipsniai).
32.6. Lėtesnis darbo užmokesčio augimas negali būti prilyginamas darbo užmokesčio mažinimui. Pagal ginčo nuostatus, darbuotojų darbo užmokesčio didėjimas priklausytų nuo aktyvių darbo apmokėjimo sistemos keitimo veiksmų, o ne nuo to, ar formulėje bus taikoma daugyba ar sudėtis.
32.7. Teismai nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, jas įvertino ir dėl jų pasisakė. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo ir pasisakė dėl atsakovių apeliacinio skundo argumentų, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimo, bylos esmės atskleidimo klausimais ir pagrįstai konstatavo, kad nėra absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, ir pažymėjo, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nereikšmingi, todėl nusprendė atskirai dėl jų nepasisakyti.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl byloje nagrinėjamo darbo ginčo teisinio kvalifikavimo
33. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl ieškovės VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-283 vykdant 2021 m. lapkričio 15 d. LNSS šakos kolektyvinę sutartį priimto darbo apmokėjimo tvarkos aprašo, įstaigos profesinėms sąjungoms nesutinkant su apraše nustatyta darbo užmokesčio apskaičiavimo formule dėl to, kad ji nustato lėtesnį darbo užmokesčio didėjimą negu galiojusi pagal ankstesnį aprašą, ir teigiant, kad darbo tvarkos aprašas negavus profesinės sąjungos sutikimo priimtas neteisėtai, pažeidžiant kolektyvinėje sutartyje nustatytą privalomo suderinimo sąlygą. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, siekiant tinkamai apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, pirmiausiai reikia teisiškai kvalifikuoti nagrinėjamą ginčą pagal DK 213 straipsnio nuostatas.
34. DK 213 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal ginčo objektą ir subjektus, dalyvaujančius darbo ginče, darbo ginčai skirstomi į: 1) darbo ginčus dėl teisės (individualūs darbo ginčai dėl teisės ir kolektyviniai darbo ginčai dėl teisės); 2) kolektyvinius darbo ginčus dėl interesų.
35. Pagal DK 213 straipsnio 4 dalį, kolektyvinis darbo ginčas dėl teisės – nesutarimas tarp darbuotojų atstovų, iš vienos pusės, ir darbdavio ar darbdavių organizacijų, iš kitos pusės, dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo.
36. Pagal DK 213 straipsnio 5 dalį, kolektyvinis darbo ginčas dėl intereso – nesutarimas tarp darbuotojų atstovų, iš vienos pusės, ir darbdavio ar darbdavių organizacijų, iš kitos pusės, kylantis dėl šalių tarpusavio teisių ir pareigų reglamentavimo ar darbo teisės normų nustatymo.
37. DK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbo teisės normas nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis kodeksas, kiti darbo santykius reglamentuojantys įstatymai, Europos Sąjungos teisės aktai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų norminiai teisės aktai, kolektyvinės sutartys, darbdavio ir darbo tarybų susitarimai ir kiti vietiniai norminiai teisės aktai.
38. DK IV dalies II, III skyriuose nustatyta skirtinga darbo ginčų dėl teisės ir kolektyvinių darbo ginčų dėl interesų nagrinėjimo tvarka. Darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo esmė – galiojančių, nustatytų DK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytuose šaltiniuose darbo teisės normų ar susitarimų taikymo kontrolė. Kolektyvinio darbo ginčo dėl intereso esmė – naujų darbo teisės normų nustatymas naudojantis įstatyme įtvirtintomis kolektyvinių derybų ir kolektyvinių veiksmų priemonėmis.
39. Pagal DK 202 straipsnį, ginčai dėl kolektyvinės sutarties vykdymo ar netinkamo vykdymo, įskaitant taikymą ar netinkamą taikymą į jų galiojimo sritį patenkantiems darbuotojams ir darbdaviams, sprendžiami darbo ginčų dėl teisės nustatyta tvarka.
40. Aptartų nuostatų pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra nagrinėjamas kolektyvinis darbo ginčas dėl teisės, kurio nagrinėjimo ribos – vertinimas, ar VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-283 priimtas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas nepažeidžia 2021 m. lapkričio 15 d. LNSS šakos kolektyvinės sutarties nuostatų.
41. Atitinkamai šioje byloje atsakovių reikalavimas dėl kolektyvinėje sutartyje nenustatytų darbo teisės normų – palankesnės (nenustatytos kolektyvinėje sutartyje) darbo užmokesčio apskaičiavimo formulės įtvirtinimo ieškovės darbo apmokėjimo tvarkos apraše, kaip pagrįstai konstatuota bylą nagrinėjusių teismų, kvalifikuotinas ir nagrinėtinas kaip kolektyvinis darbo ginčas dėl intereso (DK 234–260 straipsniai).
Dėl kolektyvinės sutarties sąlygų aiškinimo ir taikymo
42. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta ir kasaciniu skundu neginčijama, kad ieškovės darbo apmokėjimo tvarkos apraše įtvirtinta darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė (A = Ap + Ak) atitinka LNSS šakos kolektyvinės sutarties darbo užmokesčio apskaičiavimo formulę. Taigi, šiuo aspektu šakos kolektyvinės sutarties nuostatos ieškovei priimant įstaigos darbo tvarkos aprašą pritaikytos tinkamai. Šalių ginčo dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo esmė – šakos kolektyvinės sutarties 5.12 punkte įtvirtintos sąlygos, pagal kurią LNSS įstaigos darbo apmokėjimo nuostatai turi būti suderinti, be kita ko, su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga, aiškinimas ir taikymas.
43. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovų pasitelkto lietuvių kalbos specialisto pateikta suderinimo termino lingvistinė reikšmė kaip „sutikimo gavimo“, „susitarimo“ nėra universali ir priklauso nuo teisinių santykių, kuriuose šis terminas yra vartojamas, pobūdžio. Pvz., teisėkūros procese (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamentą) teisės aktų derinimo su suinteresuotomis institucijomis terminas turi specifinę reikšmę, kuri iš esmės atitinka konsultavimosi su suinteresuotomis institucijomis turinį, tačiau nesuponuoja bendro sutarimo.
44. Sutarties turinio nustatymas – fakto klausimas, nepriskirtas kasacinio teismo kompetencijai. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2013; 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-403/2023 36 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
45. Kolektyvinės sutarties prigimtis suponuoja, kad sprendžiant ginčą aktualu įvertinti kolektyvinės sutarties sąlygų aiškinimui taikytiną teisinį reglamentavimą ir jo taikymą aiškinant ginčo kolektyvinės sutarties nuostatas.
46. DK 6 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (1 dalis); kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai (2 dalis).
47. Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina, kad aiškinant kolektyvines sutartis DK 6 straipsnio 2 dalies nuostata, atsižvelgiant į šios teisės normos prigimtį ir tikslus, netaikytina. Ši nuostata grindžiama darbuotojo, kaip silpnesnės individualių darbo santykių šalies, turinčios menkesnes derybines galias sudarant darbo sutartį, doktrina, kuri neaktuali kolektyviniuose darbo santykiuose. Kaip konstatuota kasacinio teismo, darbuotojų kolektyvinių derybų ir kolektyvinio intereso atstovavimo esmė yra ta, kad darbuotojas laikytinas silpnesne darbo teisinių santykių šalimi, o į grupę susivienijusių subjektų derybinė galia yra gerokai didesnė už pavienio asmens, t. y. susivieniję asmenys turi daug didesnes galimybes pasiekti, kad jiems aktuali problema būtų sprendžiama darbdavio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-227-684/2021, 50 punktas).
48. DK 2 straipsnyje įtvirtinta, kad darbo santykiai reglamentuojami vadovaujantis teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo, darbo santykių stabilumo, laisvės pasirinkti darbą, teisingo apmokėjimo už darbą, darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos, sveikatos būklės, ketinimo turėti vaiką (vaikų), įvaikį (įvaikių), globotinį (globotinių), rūpintinį (rūpintinių), santuokinės ir šeiminės padėties, priklausymo politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, asociacijų laisvės, laisvų kolektyvinių derybų ir teisės imtis kolektyvinių veiksmų principais; atskirų darbo teisės institutų teisiniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis ir kitais darbo teisės principais.
49. DK 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta civilinius santykius reglamentuojančių teisės normų ir civilinės teisės principų taikymo darbo santykiams galimybė tuo atveju, jeigu yra teisinio reglamentavimo spraga ir tai neprieštarauja darbo santykių teisinio reglamentavimo esmei.
50. Sutarties aiškinimas suponuoja būtinybę nustatyti jos sąlygų turinį – ją sudariusių šalių valią. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK (2, 6 straipsniai) normose įtvirtinta, kokius principus turi atitikti sutarties turinio aiškinimo rezultatas, tačiau nėra taisyklių, taikytinų nustatant darbo santykius reglamentuojančių, be kita ko, kolektyvinių, sutarčių šalių valią. Tai suponuoja, kad šiems darbo santykiams taikomos CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės ir jas aiškinanti teismų praktika. Kasacinio teismo konstatuota, kad tokiu atveju CK nustatytos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės yra papildomai taikomos ta apimtimi, kiek jos neprieštarauja DK nustatytiems DK normų aiškinimo principams, taip pat ypatumams, kuriuos lemia darbo teisinių santykių, konkretaus darbo teisinių santykių instituto ar darbo sutarties specifika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2010; 2013 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2013).
51. CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).
52. Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių yra išsami ir išplėtota. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021 85 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2022 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022 25 punktą).
53. Sutartis aiškinama, be kita ko, atsižvelgiant į jos esmę ir tikslą. Todėl aiškinant kolektyvinės sutarties sąlygas aktualu atskleisti kolektyvinės sutarties, kaip darbo teisės instituto, prigimtį ir teisinę reikšmę, nagrinėjamo ginčo aspektu – darbo apmokėjimo tvarkos nustatymo santykiuose.
54. Kolektyviniai darbo santykiai tvarkomi vadovaujantis socialinės partnerystės principais. DK 161 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys ir jų atstovai savo interesus derina ir įgyvendina naudodamiesi socialinės partnerystės formomis; įgyvendinant socialinę partnerystę privalo būti laikomasi šalių lygiateisiškumo, geranoriškumo ir pagarbos teisėtiems savitarpio interesams, savanoriškumo ir savarankiškumo priimant šalis saistančius įsipareigojimus, įsipareigojimų realaus įvykdymo ir kitų principų, kuriuos nustato darbo teisės normos, Lietuvos tarptautinės sutartys ir žmogaus teisių standartai.
55. Pagal DK 162 straipsnio 1 dalį, socialinės partnerystės šalimis – socialiniais partneriais – laikomi darbuotojų atstovai ir darbdavių atstovai bei jų organizacijos, o partnerystės darbdavio (ar atitinkamais atvejais – darbovietės) lygmeniu – darbdavys ir darbuotojų atstovai.
56. Socialinė partnerystė įgyvendinama DK 164 straipsnyje įtvirtintomis formomis, be kita ko, inicijuojant, vedant kolektyvines derybas ir sudarant kolektyvines sutartis (DK 164 straipsnio 2 punktas). Asociacijų laisvės, kolektyvinių derybų ir teisės imtis kolektyvinių veiksmų principai yra DK 2 straipsnyje įtvirtinti darbo santykių teisinio reglamentavimo principai. Kolektyvines derybas dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo turi teisę inicijuoti ir jose dalyvauti darbdaviai, darbdavių organizacijos, profesinės sąjungos ir profesinių sąjungų organizacijos (DK 187 straipsnis). Kolektyvinės derybos, kolektyvinių sutarčių sudarymas ir kolektyvinių darbo ginčų dėl interesų inicijavimas – tai išimtinė profesinių sąjungų, kaip darbuotojų atstovų, teisė (DK 165 straipsnio 3 dalis, 188 straipsnio 1 dalis).
57. Remiantis DK 188 straipsnio 9 dalimi, 190 straipsniu, kolektyvinė sutartis – tai kolektyvinių derybų baigiamasis aktas, profesinių sąjungų, darbdavių ir jų organizacijų sudarytas rašytinis susitarimas, kuriame nustatomos darbo teisės normos. DK 193 straipsnio, reglamentuojančio kolektyvinių sutarčių turinį, 1 dalyje nustatyta, kad kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbuotojų darbo, socialines ir ekonomines sąlygas ir garantijas, taip pat abipuses teises, pareigas ir šalių atsakomybę. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nustatydamos kolektyvinės sutarties turinį jos šalys turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nurodyto straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintos rekomendacinio pobūdžio nuostatos, nurodančios, ką atitinkamos rūšies kolektyvinėje sutartyje šalys gali aptarti. Paminėtos nuostatos atspindi kolektyvinių derybų laisvės principą, kuriam būdinga tai, kad šalys pačios nustato derybų objektą ir sutartinius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-348-403/2020, 56 punktas).
58. DK 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad kolektyvinių sutarčių ir darbdavio ir darbo tarybų sudarytų susitarimų nuostatos nustato į jų taikymo sritį patenkančių darbdavių ir darbuotojų tarpusavio teises ir pareigas ir yra jiems privalomos.
59. Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kolektyvinė sutartis – tai darbdavių ir darbuotojų (jų organizacijų, atstovų) po kolektyvinių derybų savanoriškai sudarytas susitarimas, kurio tikslas – suderinti ir įgyvendinti socialinių partnerių interesus; be kita ko, kolektyvine sutartimi gali būti nustatyta darbo užmokesčio nustatymo tvarka; pasirašyta kolektyvinė sutartis tampa privalomai vykdytina jos šalims; nė viena sutarties šalis neturi teisės vienašališkai keisti sutarties sąlygų ar atsisakyti jas vykdyti.
60. Nagrinėjamo ginčo kontekste aktuali ir kita socialinės partnerystės įgyvendinimo forma – informavimo ir konsultavimo procedūros (DK 164 straipsnio 1 dalies 3 punktas). DK darbdavio informavimo ir konsultavimosi su darbo taryba (profesine sąjunga) teisiniu reglamentavimu įgyvendinamos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos darbo rinkoje nuostatos. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstama profesinės sąjungos teisė, kad su ja būtų konsultuojamasi ir kad ji būtų informuojama, o konsultavimasis reiškia teisę būti išklausytai. Tai viena kukliausių sprendimo priėmimo proceso dalyvavimo formų, nes niekada nesukuria darbdaviui pareigos atsižvelgti į pateiktas pastabas, tačiau darbdavys turi sutikti su tuo, kad konsultacijos yra profesinės sąjungos proga daryti įtaką priimant sprendimą. Tai sukuria pareigą suteikti galimybę suinteresuotiems asmenims per jų interesams atstovaujantį asmenį būti išklausytiems prieš priimant arba pakeičiant su jais susijusį visuotinai taikomą aktą. Šia procedūra, atsižvelgiant į jos tikslus, siekiama taip pat ir sumažinti priimamo sprendimo klaidų tikimybę, ir išvengti nepasitenkinimo skundų pateikimo (ESTT 2003 m. lapkričio 23 d. sprendimo byloje Cerafogli ir Poloni, T-63/02, 23 ir 24 punktai). Taip siekiama užtikrinti kuo visapusiškesnį ir efektyvesnį profesinės sąjungos dalyvavimą konsultacijose (ESTT 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Ipso prieš Europos centrinį banką , T-713/14, 146 punktas).
61. Reikiamos pakankamos informacijos perdavimas darbuotojų atstovams, kad šie galėtų susipažinti ir išnagrinėti klausimo dalyką, ir nuomonių pasikeitimas, dialogas ir netgi tam tikra dalimi atsižvelgimas į kitos iš socialinių partnerių (darbdavio ir darbuotojų tarybos ar profesinės sąjungos) pasiūlymus, pageidavimus, reikalavimus rodo informavimo ir konsultavimosi procedūrų atlikimą. Susitarimo nesudarymas, darbuotojų atstovų nesutikimas su numatomais darbdavio sprendimais savaime nereiškia informavimo ir konsultavimosi procedūrų nesilaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-687/2020, 49–50 punktai).
62. DK 140 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo užmokesčio nustatymą, be kita ko, įtvirtinta, kad darbo apmokėjimo sistema darbovietėje ar darbdavio įmonėje, įstaigoje, organizacijoje nustatoma kolektyvine sutartimi. Kai nėra tai nustatančios kolektyvinės sutarties, darbovietėse, kuriose vidutinis darbuotojų skaičius yra dvidešimt ir daugiau, darbo apmokėjimo sistemas privalo patvirtinti darbdavys ir tai padaryti prieinamą susipažinti visiems darbuotojams. Prieš tvirtinant ar keičiant darbo apmokėjimo sistemą, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros šio kodekso nustatyta tvarka. Darbo apmokėjimo sistema turi būti parengta taip, kad ją taikant būtų išvengta bet kokio diskriminavimo lyties ir kitais pagrindais. Darbo užmokesčio dydis negali būti mažesnis, negu nustato darbo santykiams taikomi įstatymai, kolektyvinės sutartys, kitos darbo teisės normos ar darbovietėje patvirtinta darbo apmokėjimo sistema.
63. Taigi, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą profesinė sąjunga gali dalyvauti nustatant darbovietės darbo apmokėjimo sistemą dviem skirtingais būdais: pirma, ji gali derėtis su darbdaviu kolektyvinėse derybose, susitarti dėl darbo apmokėjimo sistemos kolektyvinėje sutartyje ir reikalauti, kad darbdavys susitarimą vykdytų; antra, profesinė sąjunga gali būti informavimo ir konsultavimosi procedūros dalyve, tokiu atveju darbdavys nustato darbo užmokesčio sistemą išklausęs profesinės sąjungos ir įvertinęs jos poziciją, tačiau neprivalo tenkinti jos reikalavimų.
64. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę nagrinėjamų darbo santykių ir juos reglamentuojančių įstatymų turinį, ginčo kolektyvinės sutarties tikslus ir jos nuostatų visumą, nusprendė, jog ginčo kolektyvinės sutarties nuostata „darbo apmokėjimo tvarkos aprašas turi būti suderintas be kita ko su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga“ reiškia, kad buvo susitarta ne dėl privalomo profesinės sąjungos sutikimo gavimo, o dėl informavimo ir konsultavimosi pareigos. Įvertinusi skundžiamų procesinių dokumentų turinį aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų kontekste, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši bylą nagrinėjusių teismų išvada padaryta tinkamai pritaikius kolektyvinių sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas ir atitinka darbo santykių reglamentavimo principus. Kasacinio skundo argumentai šio vertinimo nepaneigia.
65. Kasaciniame skunde nepagrįstai keliamas klausimas dėl DK 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurią neaiškios darbo sutarties nuostatos turi būti aiškinamos darbuotojo naudai, taikymo. Kaip jau nurodyta šioje nutartyje (47 punktas), kolektyvinių sutarčių santykiams ši teisės norma netaikytina.
66. Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad ieškovės priimtu darbo tvarkos aprašu buvo neteisėtai sumažintas darbo užmokestis įstaigoje. Lėtesnis darbo užmokesčio didėjimas (jeigu toks būtų) nelaikytinas darbo užmokesčio sumažinimu; byloje nėra duomenų, kad patvirtinus ginčo darbo užmokesčio aprašą darbuotojai gavo mažesnį darbo užmokestį negu prieš tai; ieškovės nustatyta darbo užmokesčio formulė atitinka sutartąją šakos kolektyvinėje sutartyje.
67. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. nutarime, kuris yra tik metodinė medžiaga, pateiktu išaiškinimu. Kaip teisingai konstatuota bylą nagrinėjusių teismų, teismai turi vadovautis teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota sprendžiant analogiškas bylas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), dėl to kasacinio skundo nuorodos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimą negali patvirtinti ir nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto kasacijos pagrindo buvimo. Be to, aptariamas išaiškinimas priimtas dėl kitokio negu taikytinas šioje byloje ir nebegaliojančio teisinio reguliavimo – 2017 m. liepos 1 d. netekusio galios 2002 m. DK 230 straipsnio, kuriame tiesiogiai buvo įtvirtinta darbdavio pareiga suderinti su profesine sąjunga darbo tvarkos taisykles.
68. Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis), kasacinis teismas nepriima ir netiria naujų įrodymų, įrodinėjimo aspektai kasaciniame teisme gali būti nagrinėjami tik netinkamo šį procesą reglamentuojančių CPK normų taikymo aspektu. Dėl šių aplinkybių išplėstinė teisėjų kolegija nevertina kasaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su ginčo šalių pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme nepateiktais ir teismų netirtais įrodymais.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
69. Remdamasi išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamo procesinio sprendimo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
70. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.
71. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
72. Netenkinus atsakovių kasacinio skundo, jų kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
73. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovių 2044,90 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą. Šioms išlaidoms pagrįsti pateikė sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas ir apmokėjimą pagrindžiantį banko sąskaitos išrašą. Šių bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio, todėl ieškovės prašymas tenkintinas ir šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai priteistinas lygiomis dalimis iš kasacinį skundą teikusių atsakovių (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei viešajai įstaigai Vilniaus universiteto ligoninei Santaros klinikoms (j. a. k. 124364561) iš atsakovių Santaros klinikų medicinos darbuotojų profesinės sąjungos (j. a. k. 305013894), Santaros klinikų gydytojų sąjungos (j. a. k. 304856030), Santaros klinikų slaugos darbuotojų profesinės sąjungos (j. a. k. 305204910) ir Santaros vaikų ligoninės sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos (j. a. k. 124709160) lygiomis dalimis po 511,23 Eur (penkis šimtus vienuolika Eur 23 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Sigita Rudėnaitė
Antanas Simniškis
Donatas Šernas
Algirdas Taminskas