Civilinės bylos Nr. e2-867-781/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02465-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugpjūčio 25 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovių LEXBERG LTD, OOO PKP ALPHATEX LTD, ALMAK FINANCE LTD, Brytanicca Holdings Limited, JSC Bank of Georgia atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 23 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2135-560/2020 pagal ieškovių LEXBERG LTD, OOO PKP ALPHATEX LTD, ALMAK FINANCE LTD, Brytanicca Holdings Limited, JSC Bank of Georgia ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Deloitte Lietuva“ dėl žalos atlyginimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovės bendrovės LEXBERG LTD, OOO PKP ALPHATEX LTD, ALMAK FINANCE LTD, Brytanicca Holdings Limited, Bank of Georgia kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami jų naudai priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Deloitte Lietuva“:
1.1. ieškovės LEXBERG LTD naudai jos patirtus 3 636 767,80 Eur dydžio nuostolius ir 615 161,76 Eur dydžio kompensuojamųjų palūkanų sumą;
1.2. ieškovės OOO PKP ALPHATEX LTD naudai jos patirtus 6 095 444,88 Eur dydžio nuostolius ir 1 031 048,68 Eur dydžio kompensuojamųjų palūkanų sumą;
1.3. ieškovės ALMAK FINANCE LTD naudai jos patirtus 4 111 428,66 Eur dydžio nuostolius ir 695 450,97 Eur dydžio kompensuojamųjų palūkanų sumą;
1.4. ieškovės Brytanicca Holdings Limited naudai jos patirtus 3 291 143,65 Eur dydžio nuostolius ir 556 699,20 Eur dydžio kompensuojamųjų palūkanų sumą;
1.5. ieškovės Bank of Georgia naudai jos patirtus 1 529 795,94 Eur dydžio nuostolius ir 258 766,03 Eur dydžio kompensuojamųjų palūkanų sumą.
1.6. priteisti ieškovių naudai 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartimi civilinė byla sustabdyta iki įsiteisės sprendimas Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-249-773/2018 ir iki įsiteisės sprendimas Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje BAB „Ūkio bankas“ bankroto byloje Nr. B2-61-254/2018.
3. Ieškovės pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriuo prašo: taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio reikalavimų sumai (t. y. 24 926 675,67 Eur) areštuoti atsakovei UAB „Deloitte Lietuva“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises, o jam nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovę, kredito įstaigose ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei iš areštuotų lėšų mokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovais, o taip pat areštuoti atsakovei priklausančias intelektinės nuosavybės teises.
4. Ieškovės teigia, jog pateikti įrodymai patvirtina ieškinio faktinį pagrindą, todėl turėtų būti priimtas ieškovėms palankus teismo sprendimas. Užbaigus Kauno apygardos teisme nagrinėtą civilinę bylą Nr. e2-249-773/2018 (naujas bylos Nr. 2-116-773/2019), sudaryta taikos sutartimi tarp atsakovės UAB „Deloitte Lietuva“ ir BAB „Ūkio Bankas“ buvo papildomai patvirtintas ieškovių ieškinio pagrįstumas. Bendra suma, kurią ieškovės siekia prisiteisti iš atsakovės, sudaro: 24 926 675,67 Eur (ieškinys) + 5 982 400 Eur (palūkanos) = 30 909 0 75,67 Eur, todėl atsakovės turtui būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovės vykdoma veikla yra nuostolinga. Atsakovė, atsižvelgdama į galinčias kilti neigiamas pasekmes, nutarė išskaidyti UAB „Deloitte Lietuva“ veiklą į tris bendroves - UAB „Deloitte Lietuva“, UAB „Deloitte verslo konsultacijos“ ir Advokatų profesinę bendriją „Deloitte Legal“. Egzistuoja rizika, kad UAB „Deloitte Lietuva“ gali perkelti į susijusias bendroves, tokias kaip UAB „Deloitte verslo konsultacijos“, savo turtą, o taip pat pervesti savo pinigines lėšas. Visos trys bendrovės, naudojančios „Deloitte“ prekės ženklą, yra įregistruotos tuo pačiu adresu ir veikia tose pačiose patalpose. Visų trijų bendrovių vykdoma veikla iš esmės sutampa. Be to, visoms bendrovėms praktiškai vadovauja tie patys asmenys.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 23 d. nutartimi ieškovių prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
6. Teismas, susipažinęs su ieškinio turiniu ir pateiktais įrodymais, nenustatė akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje civilinio proceso stadijoje teiktų pagrindą daryti išvadą, kad ieškinys preliminariai yra nepagrįstas.
7. Spręsdamas klausimą dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, teismas pažymėjo, jog aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, neįrodo realaus atsakovės suinteresuotumo siekti apsunkinti ar padaryti neįmanomu galbūt ieškovėms palankaus teismo sprendimo vykdymą. Ieškovės nepateikė duomenų, kad atsakovė ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, taip pat ieškovės nepateikė jokių duomenų apie atsakovės galimą nesąžiningumą.
8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pritaikius tokio masto atsakovės turto areštą, kokio prašo ieškovės, atsakovė patirtų itin didelio masto nuostolius. Konstatuota, kad taikius laikinąsias apsaugos priemones, jos didžiąja dalimi būtų įgyvendinamos areštuojant ne tik atsakovės materialųjį ir nematerialųjį turtą, bet ir visas atsakovės pinigines lėšas, skirtas kasdienei atsakovės veiklai ir komerciniam gyvybingumui palaikyti. Be to, vertinta, jog nagrinėjama byla yra sustabdyta iki bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ bankroto bylos pabaigos, kurios eigai atsakovė neturi jokios įtakos, todėl pritaikius ieškovių prašomas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės veikla būtų apribota neapibrėžtą laiko tarpą.
9. Teismas sprendė, jog ieškovės nagrinėjamoje byloje nėra pareiškusios reikalavimų, susijusių su atsakovei priklausančiomis intelektinės nuosavybės teisėmis, todėl ieškovių prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimas keisti atsakovei pavadinimą bei areštuoti intelektines nuosavybės teises, nėra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atskiruoju skundu ieškovės bendrovės LEXBERG LTD, OOO PKP ALPHATEX LTD, ALMAK FINANCE LTD, Brytanicca Holdings Limited, Bank of Georgia prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartį iš klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Kartu su ieškiniu pateikti įrodymai, kurie patvirtina ieškinio faktinį pagrindą, leidžia daryti išvadą, jog iš esmės turėtų būti priimtas ieškovėms palankus teismo sprendimas.
10.2. Atsakovė gali būti suinteresuota turimo turto perleidimu tretiesiems asmenims siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškovėmis.
10.3. Atsakovės veikla yra nuostolinga, turimas turtas yra ne mažiau kaip trisdešimt kartų mažesnis už ieškinio reikalavimų sumą.
10.4. Atsakovė yra nesąžininga, kadangi įvertinusi galinčias kilti neigiamas pasekmes nutarė išskaidyti UAB „Deloitte Lietuva“ veiklą į tris bendroves – UAB „Deloitte Lietuva“, UAB „Deloitte verslo konsultacijos“ ir Advokatų profesinę bendriją „Deloitte Legal“.
10.5. Atsakovė ateityje gali nuspręsti keisti pavadinimą siekiant išvengti nuostolių atlyginimo ieškovėms, todėl būtina uždrausti atsakovei keisti pavadinimą.
11. Atsakovė UAB „Deloitte Lietuva“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo ieškovių atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad vien ieškinio reikalavimo sumos dydis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Nesant duomenų apie atsakovės nesąžiningumą nėra pagrindo varžyti atsakovės teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad uždraudimas atsakovei keisti pavadinimą bei areštuoti intelektinės nuosavybės teises nėra susijęs su pareikštais ieškinio reikalavimais.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovių prašymas taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
13. Atsakovė 2020 m. rugpjūčio 24 d. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus su 2019 m. UAB „Deloitte Lietuva“ audituotų finansinių ataskaitų kopijomis.
14. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Tai reiškia, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos įstatyme.
15. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nauji įrodymai galėjo būti kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti pirmosios instancijos teismui, o atsakovė nenurodė objektyvių aplinkybių, dėl kurių šių įrodymų nepateikė pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir naujų įrodymų į bylą nepriima. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad susipažinęs su bylos medžiaga, įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti.
Dėl apskųstosios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovės teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).
17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Ieškovės atskirajame skunde įrodinėja ieškinio preliminarų pagrįstumą, tačiau įvertinus tai, jog ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga apskųstoje nutartyje yra nustatyta, o atsakovė jos neginčija, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl prima facie ieškinio pagrįstumo nepasisako ir laiko, jog ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga nagrinėjamoje byloje yra nustatyta bei įrodyta.
18. Tiek pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme, tiek atskirajame skunde ieškovių pozicija dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo (grėsmės sąlygos) grindžiama ieškinio reikalavimo sumos dydžiu, bloga atsakovės turtine padėtimi ir galimu atsakovės nesąžiningumu siekiant paslėpti turtą. Kaip teisingai apskųstojoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nuosekliai pasisakoma, kad tokios aplinkybės, kaip reikalavimo sumos dydis atsakovei ar atsakovės turimo turto apimtis savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovės turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovės nesąžiningą elgesį (t. y. jos veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto apimtį) (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2018 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018).
19. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo paskirtis yra konservacinė, o jų tikslas yra antrosios ginčijamų teisinių santykių šalies (atsakovės) turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas būtent siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Tokia teismų praktikos nuostata lemia išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovės jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovės interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.
20. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovės finansinė padėtis nėra sudėtinga ir ji negali lemti būsimo galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo riziką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė turi 74 darbuotojus, yra veiklą vykdantis juridinis asmuo. Nustatyta, kad 2019 metais atsakovė gavo 329 493 Eur pelno, atsakovės turtas padidėjo nuo 955 630 Eur iki 1 914 621 Eur (dvigubai), nuosavas kapitalas padidėjo nuo 40 452 Eur iki 342 360 Eur, o įstatinis kapitalas – nuo 2 896 Eur iki 3186 Eur. Be to, 2019 m. finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, jog atsakovės turimi įsipareigojimai (1 135 852 Eur trumpalaikių ir 436 409 Eur ilgalaikių įsipareigojimų) neviršija jos turto (1 914 621 Eur) vertės, taigi nėra pagrindo sutikti su ieškovių atskirojo skundo argumentais, jog atsakovės veikla yra nuostolinga. Taip pat sutiktina su apskųstoje nutartyje padaryta teismo išvada, kad taikius laikinąsias apsaugos priemones, jos didžiąja dalimi būtų įgyvendinamos areštuojant ne tik atsakovės materialųjį ir nematerialųjį turtą, bet ir visas atsakovės pinigines lėšas, skirtas kasdienei atsakovės veiklai ir komerciniam gyvybingumui palaikyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama byla yra sustabdyta iki bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ bankroto bylos pabaigos, kurios eigai atsakovė neturi jokios įtakos, pritaikius ieškovių prašomas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės veikla būtų apribota neapibrėžtą laiko tarpą. Toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų jų, kaip išimtinės procesinės priemonės esmei ir pažeistų proporcingumo principą.
21. Iš bylos medžiagos apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovės nepateikė duomenų, jog atsakovė ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, o aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, neįrodo realaus atsakovės suinteresuotumo siekti apsunkti ar padaryti neįmanomu galbūt ieškovėms palankaus teismo sprendimo vykdymą. Kadangi turto areštas taikytinas tik tuomet, kai grėsmė būsimo teismo sprendimo sėkmingam įvykdymui galėtų kilti dėl atsakovės nesąžiningais pripažintų veiksmų, bet ne dėl to, kad atsakovė neturi pakankamai turto / piniginių lėšų, kurių užtektų reikalavimams patenkinti, ieškovių atskirajame skunde išsakomos abejonės dėl atsakovės realaus pajėgumo įvykdyti būsimą teismo sprendimą praranda aktualumą. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų nei patvirtinančių, nei paneigiančių operatyvaus teismo sprendimo įvykdymo perspektyvumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog ieškovių nurodoma aplinkybė dėl UAB „Deloitte Lietuva“ veiklos išskaidymo į tris bendroves (UAB „Deloitte Lietuva“, UAB „Deloitte verslo konsultacijos“ ir Advokatų profesinę bendriją „Deloitte Legal“) nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumo. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Deloitte verslo konsultacijos“ buvo įsteigta 2014 m. vasario 13 d., t. y. iki ieškovėms kreipiantis į teismą su ieškiniu (ieškinys pateiktas 2015 m. gruodžio 7 d.). Konstatuotina, jog bendrovių steigimas yra įprasta verslo praktika, kuri nesant byloje pateiktų kitų įrodymų, pati savaime negali būti laikoma pagrindžiančia atsakovės nesąžiningumą.
22. Nesant objektyvių duomenų, rodančių nesąžiningą atsakovės elgesį, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti aiškinamas ir taikomas tokiu būdu, jog sudarytų sąlygas ieškovėms nustatyti atsakovės turimo turto sudėtį, įvertinti, ar ieškinio patenkinimo atveju bus reali galimybė iš atsakovės išieškoti priteistas lėšas. Tai neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių esmės ir paskirties.
23. Apeliantė teigia, jog atsakovė ateityje gali nuspręsti keisti pavadinimą siekiant išvengti nuostolių atlyginimo ieškovėms, todėl būtina uždrausti atsakovei keisti pavadinimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad galima taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų dėl atsakovės taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovės nagrinėjamoje byloje nėra pareiškusios reikalavimų, susijusių su atsakovei priklausančiomis intelektinės nuosavybės teisėmis, todėl prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – draudimas keisti atsakovei pavadinimą bei areštuoti intelektines nuosavybės teises, nėra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais ir šiuo atveju negali būti taikomos.
24. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovių prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą suponuoja grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovės veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl kitokių objektyvių aplinkybių galimo ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip ne kartą jau buvo konstatuota teismų praktikoje, laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-280/2012 ir kt.), kas reiškia, jog paaiškėjus ar iškilus naujoms grėsmėms būsimo teismo sprendimo įvykdymui, ieškovės turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje (CPK 144 straipsnio 1 ir 3 dalys, 147 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju teismas turi iš naujo vertinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, nustatinėdamas, ar pakartotinio prašymo nagrinėjimo metu egzistuoja prašyme nurodytos naujos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
25. Kiti ieškovių atskirajame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Jūratė Varanauskaitė