Baudžiamoji byla Nr. 1A-249-468/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18613-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos:     

1.2.11.2.2.1. 2.4.6.1.         

     (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

    LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 2 d.

 Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei-Jokubaitienei,

dalyvaujant prokurorui Šarūnui Šimoniui, 

nuteistajam R. P. ir jo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-02-13 nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 170 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 60 MGL (3 000,00  eurų) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       R. P. viešai niekino žmonių grupę dėl jų tautybės ir dėl jų socialinės padėties bei skatino neapykantą jų atžvilgiu, o būtent, 2023 m. gegužės 12 d., apie 00.53 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), lankydamasis socialiniame tinkle „(duomenys neskelbtini)“, po naujienų portalo „(duomenys neskelbtini)“ publikuotu pranešimu „(duomenys neskelbtini)“, savo paskyroje pavadinimu „R. P.“ (duomenys apie paskyrą:        (duomenys neskelbtini); vartotojo identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini)) parašė komentarą, kurio tekstas: „Eikit nakui su ta savo okraina! Kad jus visi sudegtumet tame paciu sukeltame kare ir chaose. Dinkit is Lietuvos i savo zemes“. Taip R. P. viešai niekino žmonių grupę – ukrainiečius, dėl jų tautybės ir dėl jų socialinės – pabėgėlių padėties, bei skatino neapykantą žmonių grupės – ukrainiečių, atžvilgiu dėl jų tautybės ir dėl jų socialinės – pabėgėlių, padėties. Šiais savo veiksmais R. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje. 

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistojo R. P. gynėjas advokatas A.Mažeika prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-02-13 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.       Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis ir padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas, kas lėmė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog R. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apelianto vertinimu R. P. veiksmuose nenustatyta BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visuma, o tik tai yra vienintelis asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

4.       Iš komentaro matyti, kad jame nėra nepagarbiai atsiliepiama apie žmogų ar žmonių grupę, nėra džiūgaujama dėl juos ištikusios nelaimės ar prieš juos padarytų nusikaltimų. Niekinimas, anot specialistų pasireiškia linkint jiems mirties, kaltinant karo sukėlimu, reikalaujant išvykti iš Lietuvos ir iškraipant Ukrainos pavadinimą. Vis tik, apelianto manymu, tokios specialistų išvados bei jų paaiškinimai teisme dėl žmonių grupės niekinimo ir neapykantos kurstymo padaryti neatsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką. 

5.       Apeliantas nesutinka su kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, kad R. P. viešai niekino žmonių grupę – ukrainiečius, dėl jų tautybės ir dėl jų socialinės padėties. Komentare nėra minima ukrainiečių tautybė, tą patvirtina ir specialisto L. L. parodymai apie tai, kad sprendžiant iš konteksto, kuriame buvo parašytas komentaras, yra kalbama apie bet kokią asmenų grupę, bėgančią nuo karo ir peržengusią Lietuvos valstybės sieną, t. y. „kalbama apie pabėgėlius iš Ukrainos, bet kokios tautybės“. Remiantis 1951-07-28 konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 dalies A skirsnio 2 punktu, dėl karo Ukrainoje persikėlę asmenys, kurie, kaip pastebėjo specialistas L. L., gali būti bet kokios tautybės, negali būti laikomi pabėgėliais. Tai patvirtina ir skundžiamame nuosprendyje minimas 2022-03-16 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr.224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“, kuriame tokie asmenys įvardinami kaip „perkeltieji asmenys“, o jo 1.1.4. punkte nurodyta, kad laikinoji apsauga suteikiama asmenims be pilietybės arba trečiųjų šalių piliečiams, kurie nėra Ukrainos piliečiai ir kurie iki 2022-02-24 teisėtai nuolat gyveno Ukrainoje turėdami galiojantį leidimą nuolat gyventi Ukrainoje, kas dar kartą patvirtina, jog šiame kontekste negalima kalbėti apie tautybę. Nors gavus laikinosios apsaugos statusą ukrainiečiams priklauso piniginė socialinė parama (socialinė pašalpa, būsto šildymo, geriamojo vandens ir karšto vandens išlaidų kompensacija), vienkartinė įsikūrimo pašalpa, būsto nuomos mokesčio dalies kompensacija, socialinės paslaugos, laidojimo pašalpos ir kt., tačiau šios teisės nėra kuo nors išskirtinės ir yra prilyginamos Lietuvos gyventojų teisėmis. Dėl to nesutinkama su teismo išvada, kad socialinė padėtis – pabėgėlis, atitinka Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtiną vieną iš socialinę padėtį apibūdinančių požymių – teisės aktuose nustatytos valstybės paramos poreikį ir (arba) kitus su asmens turtine padėtimi susijusius veiksnius.

6.       Skunde, remiantis kasacinio teismo praktika, nurodoma, jog pripažįstant tam tikrus viešus pasisakymus kurstymu prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, būtina nustatyti dėl jų kilsiančios (galimos) grėsmės baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms realumą. Baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį kilti nepakanka vien įžeidžiančio, niekinančio pobūdžio viešo pareiškimo, jeigu jame nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos, diskriminacijos skatinimo, dėl kurio galėtų kilti reali grėsmė šio baudžiamojo įstatymo saugomų objektų grupei. Šiuo atveju byloje nenustatyta, kad R. P. komentaras buvo niekinantis ar skatinantis neapykantą, jis nebuvo nukreiptas į žmonių grupę dėl jų tautybės ir socialinės – pabėgėlių – padėties. Byloje taip pat nenustatyta, kad aptariamas komentaras sukėlė grėsmes baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Dėl šių priežasčių apeliantas mano, kad R. P. buvo nuteistas nepagrįstai.

7.       Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroras Šarūnas Šimonis atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti.

8.       Atsiliepimu nesutinkama su apeliacinio skundo argumentais ir prašoma, nagrinėjant šį skundą atsižvelgti į kasacinio teismo suformuotą praktiką šios kategorijos baudžiamosiose bylose (Nr. 2K-58-489/2024) ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti kaip teisėtą ir pagrįstą.

9.       Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jos gynėjas prašė apeliacinį  skundą tenkinti, o prokuroras - skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas

10.       Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis. Apelianto nuomone byloje yra neįrodyta, kad R. P. komentaru buvo viešai niekinama žmonių grupė – ukrainiečiai – ar jų atžvilgiu skatinama neapykanta dėl jų tautybės ir socialinės padėties, kadangi komentare ne tik nebuvo minima ukrainiečių tautybė, bet buvo kalbama apie bet kokią asmenų grupę, bėgančią nuo karo ir peržengusią Lietuvos valstybės sieną. Apelianto teigimu iš Ukrainos dėl karo persikėlę asmenys gali būti bet kokios tautybės, ir negali būti laikomi pabėgėliais Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme, o tai paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytą socialinės padėties požymį, todėl visų bylai reikšmingų aplinkybių netinkamas vertinimas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Prokuroras, remdamasis kasacinio teismo praktika, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti kaip teisėtą ir pagrįstą 

11.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino bylos medžiagą (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kurią išsamiai išanalizavęs pagrįstai R. P. pripažino kaltu dėl BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, visos aplinkybės, susijusios su R. P. komentaru viešoje erdvėje, taip pat ir nuteistojo teisminio bylos nagrinėjimo metu išreikšta pozicija, jog tokiais pasisakymais jis tik išreiškė savo pilietinę poziciją, siekdamas atkreipti visuomenės ir Lietuvos valdžios dėmesį, išsamiai išnagrinėtos. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, laikytina, kad apylinkės teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos ir teisingos, todėl skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-02-13 nuosprendis paliekamas nepakeistas. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

12.       BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

13.       Apeliaciniu skundu teigiama, jog bylos duomenimis neįrodytas viešas žmonių grupės – ukrainiečių – niekinimas dėl jų tautybės ir socialinės padėties ir neapykantos jų atžvilgiu skatinimas. Tokia apelianto pozicija grindžiama, jo manymu, tiek netinkamai specialistų padarytomis išvadomis dėl niekinimo ir neapykantos kurstymo vertinimo, tiek teismo netinkamu byloje surinktų duomenų vertinimu, o taip pat Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto (specialisto) išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir šią išvadą surašiusio eksperto L. L. parodymais teisme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantas neteisingai interpretuoja selektyviai atrinktas specialisto L. L. pateiktos išvados ir duotų parodymų vietas, kuriuos, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, padarė pagrįstą išvadą dėl visų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo R. P. veiksmuose.

14.       Byloje neabejotinai nustatyta, kad R. P., pasinaudodamas savo socialinio tinklapio „(duomenys neskelbtini)“ paskyra, po naujienų portalo „(duomenys neskelbtini)“ publikuotu pranešimu „(duomenys neskelbtini)“, parašė komentarą: „Eikit nakui su ta savo okraina! Kad jus visi sudegtumet tame paciu sukeltame kare ir chaose. Dinkit is Lietuvos i savo zemes“. Pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo pasisakymus prilygino viešam žmonių grupės – ukrainiečių – niekinimui dėl jų tautybės ir socialinės padėties bei neapykantos skatinimu jų atžvilgiu ir pripažino R. P. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje. Nors apeliantas nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertindamas bylos aplinkybes padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas, kas lėmė neteisėtą ir nepagrįstą jo pripažinimą kaltu padarius nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu, su tokiais nuteistojo gynėjo argumentais nesutinka. Šiuo atveju apelianto skundo argumentai laikytini išimtinai gynybine pozicija, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, kadangi ją paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys.

15.       Pasisakydama dėl BK 170 straipsnio 2 dalies (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę) taikymo, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia R. P. dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, taip pat ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, draudžiančias žmonių grupės ar jai priklausančių asmenų diskriminavimą dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės.

16.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje yra įtvirtinta asmens teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, kuri negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Vis dėlto, pabrėžtina, jog laisvė reikšti įsitikinimus ar skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Šios konstitucinės nuostatos sudaro informacijos laisvės konstitucinį pagrindą, jos visos yra tarpusavyje susijusios, neatsiejamos, viena kitą papildo. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 7 straipsnyje taip pat nustatyta, kad visi žmonės yra lygūs įstatymui ir nediskriminuojami, turi teisę į lygią įstatymo apsaugą, o Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas tautinės, rasinės ar religinės neapykantos kurstymo atvejis, kai yra skatinama diskriminacija, nesantaika ar smurtas, draudžiamas įstatymu. Sprendžiant galimos neapykantos kalbos vertinimo klausimus, yra aktuali EŽTT praktika dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos laisvės ribojimo atsižvelgiant į tai, kad naudojantis šia laisve buvo tariamai kurstomas ar pateisinamas smurtas, neapykanta ar netolerancija (t. y. buvo išsakyta neapykantos kalba). Vertindamas, ar konkrečiu atveju saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas šiame kontekste buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, EŽTT atsižvelgia į kelis kriterijus (pvz., Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perincek prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27510/08, 204–212 punktai, su tolesnėmis nuorodomis; Didžiosios kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. sprendimas byloje Sanchez prieš Prancūziją, peticijos Nr. 45581/15, 154 punktas): 1) ar svarstomi teiginiai buvo išsakyti (arba saviraiškos laisvė įgyvendinama kita forma) įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste, kuriam esant bendriausia prasme paprastai pripažįstamas tam tikro saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo būtinumas; 2) ar teiginiai, aiškinant sąžiningai ir vertinant tiesioginiame ar platesniame kontekste, gali būti vertinami kaip tiesioginis ar netiesioginis raginimas naudoti smurtą ar smurto, neapykantos ar netolerancijos pateisinimas; 3) kokiu būdu išsakyti teiginiai ir ar jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti žalingų padarinių kilimą.

17.       Pagal BK 170 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Šios nusikalstamos veikos objektyviąją pusę sudaro alternatyvūs veiksmai – 1) tyčiojimasis iš tam tikros grupės ar jai priklausančio asmens; 2) jų niekinimas; 3) neapykantos jiems skatinimas; 4) kurstymas juos diskriminuoti. Tai tam tikri aktyvūs, vieši pareiškimai neapibrėžtam asmenų ratui pateikiant specialiai šališkai, neobjektyviai parinktas ir išdėstytas žinias, nuomones, faktus, vertinimus, išvadas ir pan., išreiškiančias kraštutinai neigiamą, niekinantį, žeminantį asmens nusistatymą prieš tam tikras žmonių grupes ar joms priklausančius asmenis, skatinant ir kurstant kitų visuomenės narių (tokių pareiškimų klausytojų) neigiamus jausmus, neapykantą nurodytai asmenų grupei ar jos nariui, niekinamą požiūrį, tokių asmenų diskriminaciją. Kaltininkas aktyviais veiksmais tyčiodamasis, niekindamas, skatindamas neapykantą ir diskriminaciją kursto aplinkinius savo viešais pareiškimais, kuriuose pateikiamos specialiai, šališkai, neobjektyviajai parinktos ir išdėstytos žinios, nuomonės, faktai, vertinimai, išvados ir pan., išreiškiančios neigiamą, niekinantį, žeminantį pasisakančio asmens požiūrį į tam tikras įstatyme apibrėžtas žmonių grupes ar joms priklausančius asmenis. Veikos padarymo būdas – būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis – veika turi būti padaroma viešai, tam tikru viešu pareiškimu.

18.       Kvalifikuojant veiką nebūtina nustatyti konkretaus asmens, prieš kurį buvo padaryta veika, pakanka nustatyti, ar šia nusikalstama veika buvo siekiama pasityčiojant, paniekinant skatinti neapykantą ar diskriminaciją prieš konkrečių asmenų, pasižyminčių lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų bendrumu, grupę. Tyčiojimasis – tai garbės ir orumo žeminimas, žmogaus ar žmonių grupės vaizdavimas kaip pajuokos objekto. Niekinimas – tai labai neigiamas, nepagarbus atsiliepimas apie žmogų ar žmonių grupę, džiūgavimas dėl juos ištikusios nelaimės arba prieš juos padarytų nusikaltimų ir pan. Neapykantos skatinimas – tai primetimas žmogui ar jų grupei nebūtų dalykų, kurie juos neigiamai apibūdina visuomenės akyse, sukelia priešiškumą ar provokuoja nepakantumą žmogui ar jų grupei. Kurstymas diskriminuoti – tai tiesioginis kvietimas arba netiesioginis skatinimas riboti žmogaus ar jų grupės teises ir laisves, lyginant su kitais žmonėmis ar jų grupėmis. Aptariama veika padaroma tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad savo viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar per masinės informacijos priemonę tyčiojasi, niekina, skatina neapkęsti arba kursto diskriminuoti tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį ir nori tai daryti. Dėl kokių motyvų jis tai daro, atsakomybei reikšmės neturi.

19.       Išvadas dėl to, ar tam tikras komentaras atitinka nusikalstamos veikos požymius, daro teismas, o kalbos specialisto atlikto tyrimo paskirtis – esant poreikiui padėti teismui teisingai suvokti komentarą, jo bendrą turinį, atskirus jo žodžius kalbine prasme, atriboti informacijos paskleidimą nuo nuomonės ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-489/2024). Šioje baudžiamojoje byloje, įvertinus specialiųjų žinių panaudojimo poreikį, buvo gautos dvi specialisto išvados. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog niekinimo dėl ukrainiečių tautybės ir jų socialinės padėties – pabėgėlių padėties, bei neapykantos skatinimas jų atžvilgiu buvo neįrodytas, pateikiant savo subjektyvią, selektyviai atrinktą bylos duomenų vertinimą, tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai yra paneigti byloje surinktų įrodymų visetu. Lietuvos teismo ekspertizės centro vyresnioji ekspertė S. K. 2023-06-05 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, jog ukrainiečiai yra niekinami, linkint jiems mirties, kaltinant karo sukėlimu, reikalaujant išvykti iš Lietuvos ir iškraipant Ukrainos pavadinimą (b. l. 16-21). 2023-07-25 specialisto L. L. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad šiais pasisakymais išsakoma asmeninė nepakanti nuomonė, taip pat pasakymais niekinama žmonių grupė ar jai priklausantys asmenys dėl jų tautybės, kilmės, socialinės padėties, jų atžvilgiu skatinama neapykanta (b. l. 28-29). Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo apklausti abu specialistai, kurie pateiktas išvadas patvirtino. Skundžiamame nuosprendyje taip pat atlikta išsami nacionalinių teisės aktų analizė, pagrindžianti ukrainiečių socialinės padėties – pabėgėlių – požymio buvimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai padaryta išvada, jog dėl tautybės (ukrainiečių) ir socialinės (pabėgėlių) padėties, R. P. savo komentaru, iškraipydamas Ukrainos valstybės pavadinimą, linkėdamas sudegti kare ir nurodydamas dingti iš Lietuvos, viešai niekino žmonių grupę – ukrainiečius, bei skatino neapykantą jų atžvilgiu.

20.       Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 170 straipsnio 2 dalį kilti nepakanka vien įžeidžiančio, niekinančio pobūdžio viešo pareiškimo, jeigu jame nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos, diskriminacijos skatinimo, dėl kurio galėtų kilti reali grėsmė šio baudžiamojo įstatymo saugomam objektui. Šioje baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad tokia grėsmė kilo. R. P. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino visiškai ir nurodė, jog komentarą parašė po straipsniu, nesutikdamas, kad „rusai yra didžiausias blogis“, todėl jis parašė, kad ukrainiečiai išvažiuotų atgal į savo šalį (b.l. 53). Apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jog komentare neminėjo ukrainiečių, kalbėjo apie bet kokios tautybės ekonominius pabėgėlius ir norėjo atkreipti Lietuvos valdžios dėmesį į esamą situaciją, tačiau, 2023-12-20, baigiamųjų kalbų metu pripažino, jog kalbėjo apie ukrainiečius, o teismui atnaujinus įrodymų tyrimą 2024-01-29 teisiamojo posėdžio metu, atsakydamas į teismo klausimą, apie tai, ar R. P. turi omeny asmenis iš Ukrainos, nurodė, kad „tai didžiausi srautai plūdo iš tenai“ (b.l. 159), tai gi pripažino, jog komentare kalbėjo apie ukrainiečius. Nors R. P. viso proceso metu davė nenuoseklius parodymus, tačiau, kaip pats nurodė apklausiamas teisme, rašė „kas buvo galima ukrainietiškai, kas jiems yra taikoma ir kad jie galėtų suprasti“, todėl akivaizdu, jog suprato savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, t. y. suvokė, jog tokiais išreiškimais viešoje erdvėje niekina ukrainiečius dėl jų tautybės ir socialinės – pabėgėlių – padėties ir skatina neapykantą jų atžvilgiu, siekė, kad komentare panaudotą iškraipytą Ukrainos pavadinimą pamatytų ukrainiečiai, kas neabejotinai, paskleidus tokią informaciją viešoje erdvėje, neapibrėžtam žmonių ratui, kelia grėsmę šiuo straipsniu saugomoms vertybėms – asmens lygiateisiškumui, sąžinės laisvei ir atitinkamos žmonių grupės garbei, orumui ar sveikatai.

21.       Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad saviraiškos teisės įgyvendinimas, taip pat ir komunikavimas socialiniuose tinkluose, nėra beribis. Nors atsakomybei pagal BK 170 straipsnio 2 dalį kilti nebūtina nustatyti kilusius padarinius, kadangi šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, tačiau svarbu tai, kad pasisakantis asmuo nedviprasmiškai ir visiems suprantamai nurodo vieną iš įstatyme apibrėžtų žmonių grupių ir išreiškia jos atžvilgiu savo neigiamą, niekinantį ar žeminantį požiūrį, skatindamas ir kurstydamas kitų visuomenės narių (jo viešų pareiškimų respondentų) neigiamus jausmus, neapykantą nurodytai asmenų grupei ar jos nariui, tokių asmenų diskriminaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-677/2012) kas atitinka galimų padarinių kilimo požymį. Todėl tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose ir teismų praktikoje pripažįstama, kad jis gali būti ribojamas atsižvelgiant į kitus saugomus interesus ir vertybes, kuriems dėl tokio saviraiškos teisės įgyvendinimo gali būti padaroma žala ir tai gali sukelti visuomenėje negatyvius padarinius.

22.       Šios bylos kontekste svarbi EŽTT teismo praktika, kurioje pažymėta, kad neapykantos kalba socialiniuose tinkluose, atsižvelgiant į itin greito ir plataus tokios kalbos skleidimo skaitmeninėje aplinkoje galimybę, kelia pavojų ir kovos su neapykantos kalba elektroninėje aplinkoje problemos aktualumui, todėl net ir vieno neapykantą kurstančio komentaro parašymas asmens „(duomenys neskelbtini)“ paskyroje turi būti vertinamas rimtai (EŽTT 2020-01-14 sprendimas byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41288/15, 127 punktas, su nuoroda į ECRI ataskaitą apie Lietuvą). Įvertinus byloje surinktų, teisme ištirtų ir įrodymais pripažintų duomenų visetą, EŽTT ir nacionalinių teismų praktikos aiškinimai buvo pritaikyti pirmosios instancijos teismo ir skundžiamame nuosprendyje, grindžiant R. P. nusikalstamus veiksmus – viešai niekinamą žmonių grupę dėl jų tautybės ir dėl jų socialinės padėties bei neapykantos skatinimą jų atžvilgiu.

23.       Be anksčiau išdėstytų aplinkybių būtina atsižvelgti ir į kontekstą, kuriame R. P. pateikė savo komentarą. 2022-02-24 Rusija pradėjo karinę agresiją prieš Ukrainą, dėl ko  milijonai žmonių iki šiol bėga nuo karo ir ieško prieglobsčio Europos Sąjungos šalyse, o tarp jų ir Lietuvos Respublikoje. 2022-03-04 ES aktyvavo laikinosios apsaugos direktyvą. Laikinoji apsauga yra ekstremaliosios situacijos atveju taikomas ES mechanizmas, aktyvuojamas išimtinėmis masinio antplūdžio aplinkybėmis, siekiant: suteikti kolektyvinę apsaugą perkeltiesiems asmenims, sumažinti spaudimą ES šalių nacionalinėms prieglobsčio sistemoms. Laikinosios apsaugos sistema taikoma pabėgėliams iš Ukrainos. Socialiniame tinkle „(duomenys neskelbtini)“ patalpintame dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ buvo kalbama apie Rusijos sukelto karo pasekmes, prieglobsčio ieškančius Ukrainos gyventojus ir Ukrainą remiančias šalis, tarp kurių buvo paminėta ir Lietuva. Atsižvelgiant į tai Europos Sąjungos bei kitos NATO aljanso šalys teikia humanitarinę ir ginkluotą pagalbą Ukrainai, siekdamos prisidėti prie spartesnės karo pabaigos. Šiuo aspektu nuteistojo R. P. teiginiai, jog į Lietuvą atvykę ukrainiečiai turi dingti, šios šalies pavadinimo iškraipymas ir linkėjimas sudegti „pačių sukeltame kare“, turint tikslą, kad Ukrainos piliečiai pamatys jo komentarą, akivaizdžiai vertintini kaip nekorektiški, prasilenkiantys su etišku nuomonės sklaidos įgyvendinimu, yra niekinamojo pobūdžio, skatinantys neapykantą ir keliantys grėsmę pabėgėlių iš Ukrainos lygiateisiškumui, jų, kaip bendruomenės, orumui. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. P. sąmoningai, žinodamas, kad komentarą rašo viešoje erdvėje, kur jį gali pamatyti neapibrėžtas žmonių ratas, suformulavo teiginius, kuriais ukrainiečiai, dėl jų tautybės ir socialinės padėties, buvo paniekinti. Nors nuteistasis kėlė versiją, jog kalbėjo ne apie ukrainiečius, o apie bet kokios tautybės ekonominius pabėgėlius ir tokiu komentaru tik siekė atkreipti Lietuvos valdžios dėmesį,  teisėjų kolegijos vertinimu, pacituotų teiginių turinys rodo paniekinimą ukrainiečiams ir nėra niekaip susijęs ar adresuotas Lietuvos valdžios institucijoms. Atsižvelgiant į tai tokia nuteistojo pateikta versija laikytina išimtinai gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

24.       Įvertinus aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik R. P. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės R. P. veiksmų kvalifikavimui baudžiamojoje byloje nėra, o dėl apeliacinio skundo argumentų susijusių su tam tikrų įstatymų nuostatų interpretavimu, kaip negalinčių paneigti aukščiau nurodytų išvadų, kolegija plačiau nepasisako. Kolegija taip pat nenustatė jokių kitų BPK ir/ar BK nuostatų pažeidimų skiriant bausmę, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. P. veikos kvalifikavimo bei bausmės skyrimo yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (specialistų išvadų interpretavimo, įstatymų analizės ir pan.), kaip negalinčių pakeisti teismo padarytų išvadų, kolegija plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo R. P. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai          Audrius Cininas 

        Gintaras Dzedulionis

        Daiva Kazlauskienė