Administracinė byla Nr. P556-161/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02141-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.12 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-2354/2011 pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui A. J., dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir VMI prie FM) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. S-167(7-116/2010) dalį, kuria panaikinta atsakovo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-86 dalis dėl nurodymų sumokėti 326 657 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 153 089 Lt PVM delspinigių, 32 666 Lt PVM baudos ir šioje dalyje pareiškėjo skundas grąžintas atsakovui nagrinėti iš naujo, ir šioje dalyje palikti galioti atsakovo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimą               Nr. 68-86.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI, ir Inspekcija) atliko pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir pridėtinės vertės mokesčio už 2003 m. ? 2007 m. laikotarpį bei valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų už 2004 m. ? 2007 m. laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą, surašė 2009 m. lapkričio 16 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-95, kuriame priskaičiavo sumokėti į biudžetą 47 758 Lt (mokėtina suma               43 860 Lt) GPM, 14 293 Lt GPM delspinigių, 345 374 Lt PVM, 164 751 Lt PVM delspinigių,             4 986 Lt VSD įmokų bazinei pensijai, 4 020 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 2 493 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudos, 2 010 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos. Inspekcija, išnagrinėjusi patikrinimo aktą ir pareiškėjo pastabas dėl jo, 2010 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-15 patvirtino patikrinimo aktą, nurodė sumokėti jame priskaičiuotas sumas bei skyrė 4 386 Lt GPM ir 34 537 Lt PVM, t. y. 10 procentų baudas. VMI prie FM             2010 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 68-86 Inspekcijos sprendimą patvirtino. Komisija                2010 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. S-167 (7-116/2010) patvirtino atsakovo                                      2010 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-86 dalį dėl nurodymų sumokėti 47 758 Lt GPM,              14 293 Lt GPM delspinigių, 4 386 Lt GPM baudos, 15 254 Lt PVM, 9 860 Lt PVM delspinigių. 1 525 Lt PVM baudos, 4 986 Lt VSD įmokų bazinei pensijai, 2 493 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudos, 4 020 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 2 010 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai; panaikino atsakovo 2010 m. balandžio13 d. sprendimo Nr. 68-86 dalį dėl nurodymų sumokėti 3 463 Lt PVM, 1 802 Lt PVM delspinigių, 346 Lt PVM baudos; panaikino atsakovo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-86 dalį dėl nurodymų sumokėti 326 657 Lt PVM, 153 089 Lt PVM delspinigių, 32 666 Lt PVM baudos ir šioje dalyje pareiškėjo skundą grąžino atsakovui nagrinėti iš naujo. Teigė, kad su Komisijos sprendimo dalimi nesutinka ir manė, kad Komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Pažymėjo, kad pareiškėjas uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Zarolita“ išnuomojo transformatorines pastotes, elektros energijos tiekimo (kabelinius) tinklus. Teigė, kad transformatorinės pastotės, elektros energijos tiekimo (kabeliniai) tinklai yra nekilnojamieji pagal prigimtį daiktai, tačiau savo esme yra įrengimų visuma, skirta elektros energijos tiekimo paslaugoms teikti, t. y. nuomoti ne pastatus kaip tokius, o tuose pastatuose esančią elektros energijos tiekimo įrengimų visumą. Pažymėjo, kad Komisija skundžiamoje sprendimo dalyje nurodė, jog šiuo atveju nuomojami ne tik įrengimai, bet ir patalpos, bei nėra galimybių nustatyti, kurią pareiškėjo teiktų nuomos paslaugų dalį sudarė patalpų nuoma. Su tokia Komisijos pozicija nesutiko, manė, kad ji yra nepagrįsta, iškreipia materialinių teisės normų taikymą, prieštarauja susiformavusiai Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktikai. Nurodė, kad šiuo atveju paslaugos teikimo sandorį sudarė keletas sudėtinių elementų (patalpų, įrengimų nuoma ir kt.), kurie buvo glaudžiai susiję ir objektyviai ekonominiu požiūriu sudarė visumą (ETT byla C-41/04, C-251/05 ir kt.). Manė, kad, remiantis ETT praktika byloje C-400/98, svarbu įvertinti, koks tai yra sandoris, t. y. išskirti dominuojantį to sandorio elementą ir, atsižvelgiant į tai, nustatyti, kokia yra teikiama paslauga. Kad nustatyti dominuojantį elementą, reikia atsižvelgti, koks yra sandorio tikslas. Teigė, kad šiame mokestiniame ginče labai svarbi ETT išsakyta pozicija dėl kelių sandorių apmokestinimo PVM tikslais kaip vieno sandorio. Nurodė, kad pareiškėjas sudarė nuomos sutartis dėl transformatorinių pastočių ir kabelinių elektros energijos tiekimo tinklų nuomos paslaugų, t. y. tikslas nuomoti ne pačius pastatus kaip tokius, o įrengimus, susijusius su elektros energijos perdavimu, paskirstymu ir pardavimu. Pažymėjo, kad minėtų patalpų nuoma yra neatsiejama nuo jose esančių įrengimų nuomos, todėl elektros energijos tiekimo sistemos įrengimų nuomą šiuo atveju laikė dominuojančia patalpų nuomos atžvilgiu. Nurodė, kad šių sandorių tikslas yra įrengimų (transformatorių, elektros skaitliukų ir pan.), bet ne patalpų nuoma, todėl manė, kad PVM tikslais turi būti laikoma, kad buvo sudaryti įrengimų nuomos sandoriai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 12 d sprendimu atsakovo VMI prie FM skundą patenkino ir Komisijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. (S-167(7-116/2010) dalį, kuria panaikinta VMI prie FM 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-86 dalis dėl nurodymų sumokėti 326 657 Lt PVM, 153 089 Lt PVM delspinigių, 32 666 Lt PVM baudos ir šioje dalyje pareiškėjo skundas grąžintas atsakovui nagrinėti iš naujo, panaikino.

Įvertinęs teisės aktų normas, reglamentuojančias nekilnojamųjų daiktų nuomą, byloje nustatytas aplinkybes, jog A. J. nuomoja bendrovei „Zarolita“ transformatorines pastotes ir kabelinius elektros energijos tiekimo tinklus elektros energijai tiekti, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju transformatorinės pastotės, elektros energijos tiekimo (kabeliniai) tinklai yra nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį. Rėmėsi ETT praktika bylose Nr. C-41/04, C-251/05,         Nr. C-349/96, Nr. C-41/04. Nurodė, kad Komisija nepagrįstai išskaidė sudėtinį sandorį į dvi dalis, kadangi paslaugos teikimo sandorį sudaro keletas sudėtinių elementų (patalpų, įrengimų nuoma ir kt.), kurie yra glaudžiai susiję ir objektyviai ekonominiu požiūriu sudaro sudėtinį sandorį, jo negalima skaidyti, nes transformatorinė pastotė be elektros energijos tiekimo tinklų veikti negali, būtent taip šie nekilnojamieji daiktai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pažymėjo, kad Komisija nepasisakė apie sudėtinį sandorį, šio sandorio tikslą, todėl konstatavo, jog jos padaryta išvada yra nepagrįsta, iškreipia materialinių teisės normų taikymą, prieštarauja susiformavusiai ETT praktikai. Sutiko su mokesčio administratoriaus pozicija, kad pareiškėjas sudarė nuomos sutartis dėl transformatorinių pastočių ir kabelinių elektros energijos tiekimo tinklų nuomos paslaugų, t. y. tikslas nuomoti ne pačius pastatus kaip tokius, o įrengimus, susijusius su elektros energijos perdavimu, paskirstymu ir pardavimu. Pažymėjo, kad minėtų patalpų nuoma yra neatsiejama nuo jose esančių įrengimų nuomos, todėl elektros energijos tiekimo sistemos įrengimų nuoma šiuo atveju laikytina dominuojančia patalpų nuomos atžvilgiu. Šių sandorių tikslas yra įrengimų (transformatorių, elektros skaitliukų ir pan.), bet ne patalpų nuoma, todėl PVM tikslais turi būti laikoma, kad buvo sudaryti įrengimų nuomos sandoriai. Teigė, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo gautas nuomos pajamas, vadovaudamasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, apmokestino PVM.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 14 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti 326 657 Lt PVM, 153 069 Lt PVM delspinigių ir 32 666 Lt PVM baudos dėl pagal penkias su UAB „Zarolita“ sudarytas nuomos sutartis vykdytos elektros įrengimų nuomos. Ginčo dėl to, jog pareiškėjo bendrovei „Zarolita“ nuomotas turtas buvo nekilnojamasis, nėra. Šiuo atveju nesutariama, ar nuomotas turtas priskirtinas nekilnojamojo turto, kurio nuoma apmokestinama PVM, kategorijai. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta bendra taisyklė, pagal kurią nekilnojamųjų daiktų, nelaikytinų gyvenamosiomis patalpomis, nuoma PVM neapmokestinama. Tačiau Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra numatyta išimtis, pagal kurią bet kokių įrengimų, atitinkančių nekilnojamojo pagal prigimtį daikto sąvoką, nuoma yra apmokestinama PVM. Taigi šiuo atveju spręstinas klausimas, ar pareiškėjo vykdyta turto nuoma bendrovei „Zarolita“ gali būti priskirta įrengimų nuomai. Mokestinių ginčų komisija padarė išvadą, kad dalis pareiškėjo nuomoto turto nepriskirtina įrengimų kategorijai ir šios turto dalies nuoma nėra įrengimų nuoma. Tačiau Mokestinių ginčų komisija aptariamu atveju neteisingai aiškino Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkte pateiktą įrengimų sąvoką ir nepagrįstai ją susiaurino. Komisija iš esmės traktavo, kad įrengimais laikytinos tik grynai pačios jų konstrukcijos. Toks aiškinimas yra netinkamas. Su tiesioginėmis įrengimų konstrukcijomis gali būti betarpiškai susiję ir kiti statybiniai dariniai, kurių tiesioginė paskirtis – šių konstrukcijų aptarnavimas. Tokių statybinių darinių atskyrimas ir jų nelaikymas įrengimų sudėtine dalimi būtų aiškiai dirbtinis. Kaip matyti iš nagrinėjamu atveju pareiškėjo su UAB „Zarolita“ sudarytų nuomos sutarčių ir jų priedų turinio, nuomos objektu buvo įvardintas elektros tinklų materialusis turtas, kuris iš esmės apibrėžtas kaip vieną visumą sudarantis elektros įrengimų kompleksas. Išnuomoti transformatorinių pastatai (patalpos) sutarčių prieduose įvardinti kaip transformatorinių ar transformatorinių pastočių statybinė dalis, t. y. kaip nuomojamų įrengimų sudėtinė dalis. Akivaizdu, jog nuomininko tikslas buvo išsinuomoti elektros įrengimų kompleksą, o atitinkami pastatai (patalpos) jam reikalingi tik kaip šio komplekso funkcionavimui būtina komplekso sudėtinė dalis. Pastatų atskyrimas ir jų laikymas ne įrengimų sudėtine dalimi, o kitokio pobūdžio nekilnojamuoju turtu šiuo atveju būtų aiškiai dirbtinis ir nepagrįstas. Tai, kad nuomos sutartyse nuomos mokesčio dydis iš dalies susietas su pastatų plotu, reikšmės neturi. Iš sutarčių sąlygų matyti, kad nuomos mokestis nustatytas bendrai visam įrengimų kompleksui, o nuomos mokesčio pastovaus minimalaus dydžio susiejimas su pastatų plotu atspindi tik šalių pasirinktą matematinę formulę mokesčiui apskaičiuoti, bet ne jų valią pastatus (patalpas) laikyti atskiru (įrengimų sudėtine dalimi nesančiu) nekilnojamuoju turtu. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu atveju visa apimtimi nuomojo įrengimus, todėl pagrįstai buvo apmokestintas atitinkamu PVM. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad yra vedęs, todėl mokestinės prievolės turėtų būti padalintos sutuoktiniams lygiomis dalimis; mokesčių administratorius nepagrįstai visą mokestinę prievolę nuo santuokoje gautų pajamų priskyrė tik pareiškėjui. Su tokia pozicija negalima sutikti. Pirma, mokesčių įstatymai nenumato tokios bendros taisyklės, kurį įpareigotų mokesčių administratorių mokestinę prievolę vien tik dėl santuokos fakto automatiškai padalinti sutuoktiniams. Antra, PVM objektas yra ne pajamos, todėl, apmokestinant šiuo mokesčiu, aplinkybės, susijusios su pajamų gavimu, nėra reikšmingos. PVM objektas yra prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, nuoma yra paslaugų teikimo rūšis, o PVM turi mokėti atitinkamas paslaugas teikiantis (atitinkamą ekonominę veiklą vykdantis) asmuo (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 2 punktas, 71 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju santykiuose su UAB „Zarolita“ nuomotoju buvo nurodytas tik pareiškėjas, o tai reiškia, kad nuomos paslaugas teikė ir atitinkamą PVM mokėti turi tik jis. Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

IV.

Pareiškėjas A. J. 2013 m. gegužės 30 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-2354/2011, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8, 11 ir 12 punktais, ir panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį, bylą išnagrinėti iš esmės ir priimti naują sprendimą: panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. lapkričio 16 d. aktą Nr. (21.26)-04-77-95 ir VMI prie FM          2010 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 68-86.

Pareiškėjas nurodo, kad prašo atnaujinti procesą naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms. Nuo 2013 m. kovo 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos, teisingai išverstas iš EB Tarybos direktyvos originalo kalbos ir teisiškai aiškiai reguliuojamas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punktas (įstatymo Nr. XII-78 redakcija), viešai paskelbta teisinių žinių internetiniame portale „Infolex“. Šio įstatymo pataisa įrodo, kad byloje buvo netinkamai vertinamos esminės aplinkybės, turėjusios lemiamą įtaką Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutarties priėmimui. Teigia, kad nesutinka su mokesčių administratoriaus mokestinio objekto apibūdinimu, nes pastatai, kurie nuomos sutartyse yra apskaitomi kvadratiniais metrais ir kurie valstybės įmonėje Registrų centre yra įregistruoti kaip „pastatas“ negali tapti „įrengimų visuma“. Kaip pavyzdį prideda valstybės įmonės Registrų centro išduotas dvi nuosavybės teisių pažymas, kuriose nurodyta, jog jo turtas - „pastatai“. Įsigaliojusi PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto pataisa išdėstyta taip: „bet kokių įrenginių ar įrangos (įskaitant seifo kameras ), atitinkančių nekilnojamojo pagal prigimtį daikto sąvoką, nuoma“. Buvusi PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto                          (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija) išdėstyta taip: „bet kokių įrengimų (įskaitant seifo kameras), atitinkančių nekilnojamojo pagal prigimtį daikto sąvoką, nuoma“. Pagal Valstybinės lietuvių kalbos žodyną terminas „įrengimas“ reiškia veiksmą ir nereiškia jokio materialaus objekto - nei kilnojamojo, nei nekilnojamojo. VMI prie FM atstovai, byloje aiškindami buvusio PVM įstatymo neaiškų tekstą neturėdami reikiamos kvalifikacijos, tačiau siekdami bet kokiomis priemonėmis pritaikyti sąvoką „įrengimas“ PVM atžvilgiu, ėmėsi lingvistikos bei inžinerinės srities specialistų veiklos. Byloje situacija aiškinama akivaizdžiai neteisingai. Jeigu viena sutartimi yra išnuomojamos pastatų visos patalpos ir keliose iš patalpų veikia ir yra taipogi išnuomoti mechaniniai - elektriniai aparatai, VMI prie FM atstovai aiškina, jog tai yra „įrengimų visumos nuoma“ ir reikalauja sumokėti PVM už visų pastatų patalpų ir keliose iš jų veikiančių aparatų nuomą neatsižvelgiant į tai, jog kitos nuomojamos patalpos, kurios sudaro ne mažiau 65 procentų bendro pastatų ploto, nieko bendro neturi su aparatų nuoma. Byloje neatsižvelgta į Komisijos sprendimą Nr. S-167(7-116/2010), kur pažymima, jog sutartimi buvo nuomojama ne tik „įrengimai“, bet ir patalpos, kurios buvo išnuomotos pagal tas pačias sutartis. Byloje neatsižvelgta į Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekspertinį paaiškinimą - kuo gi skiriasi sąvokos „pastatas“ nuo „įrengimai“. Svarbią reikšmę, sprendžiant apie PVM objekto kategoriją, sudaro faktas, jog nuomos sutartyse aiškiai įvardyta, kad nuomos atlygis visų pirma priklauso nuo išnuomotų patalpų ploto. Suprantama, kad „įrengimai“ bei prietaisai ar aparatai kvadratiniais metrais nėra matuojami. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą, visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Šioje byloje yra gausu neaiškumų, kurie ir privalėjo būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį priėmė atsižvelgdamas tik į tuometinę PVM įstatymo praktiškai neįvykdomą nuostatą bei šio įstatymo klaidingą išaiškinimą, kurį teikė Valstybinė mokesčių inspekcija. Neigiamą atsiliepimą apie nekvalifikuotai suformuluotą ir neteisingai pritaikomą PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punktą savo internetiniame portale paskelbė ir profesionaliems buhalteriams skirtas leidinys www. buhalteris.lt. Keletas visuomeninių organizacijų kreipėsi į praėjusios kadencijos Lietuvos Respublikos Vyriausybę, pažymėdami, jog PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto tekstas yra neteisingai išverstas iš 2006 m. lapkričio 28 d. EB Tarybos direktyvos Nr. 2006/112/EB 135 straipsnio originalo kalbos teksto ir klaidingai aiškinamas. PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto redagavimo klaidos ištaisymą LR Vyriausybė inicijavo, LR Seimas pataisą priėmė ir ji įsigaliojo nuo 2013 m. kovo 1 d. PVM įstatyme naudojamų sąvokų reikšmės yra viešai skelbiamos Valstybinės kalbos terminų žodyne. Terminas „įrenginys“ - įrengtas sudėtingas mechanizmas (vaizdo perdavimo įrenginys, kodavimo įrenginys ir kt.); terminas „įranga“ - vieno gamybinio ar technologinio proceso visi įrankiai, prietaisai, įtaisai, laivo, lėktuvo įranga ir kt. Akivaizdu, kad teisingai išverstas iš EB Tarybos direktyvos originalo kalbos PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punktas reiškia tik mechaninės - mašininės - elektroninės sandaros daiktus, bet ne statybinius objektus, nes suprantama, kad pastatas mechanizmu, prietaisu ar jų dalimi būti negali. Tuo tarpu sąvoka „pastatas“ pagal Statybos įstatymą, apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos. Vadovaujantis tiek senąja PVM įstatymo redakcija („įrengimai“) tiek ir naująja („įranga, įtaisai“), PVM mokesčio objektas tegali būti nejudamai įtaisyti prietaisai, aparatai, mechanizmai, bet ne pastatai. Byloje netinkamai aiškinama, jog „įrengimai be pastato veikti negali“. Atsakovo nuomonė, jog „įrengimai be pastatų veikti negali“ yra klaidinanti dar ir ta prasme, kad jo nuomojamuose pastatuose yra patalpos, nieko bendro neturinčios nei su „įrengimais“, nei su elektros transformavimu. Tai yra užfiksuota byloje esančiais antstolių faktinių aplinkybių nustatymo aktais. O sudarytas šis sandoris viena sutartimi tik todėl, kad būtų pataupytas laikas, popierius. Naująja PVM įstatymo pataisa buvo įvestas aiškus teisinis reguliavimas ir išaiškinus sąvokas prarado prasmę ir reikšmę VMI prie FM atstovų bet kokie samprotavimai apie tai, jog įrengimai be pastato veikti negali, jog yra išnuomotas „įrengimų kompleksas“. Šiuo atveju tampa nereikšmingais ir VMI prie FM teikiami klaidinantys pavyzdžiai apie ETT praktiką. Bylose Nr. C-251/05; C-41/04; C-349/96, kurios yra gausiai cituojamos jo byloje, nėra net menkiausios užuominos apie nekilnojamojo turto nuomą ar kitas sąsajas su jo byla. Netinkamai aiškinamos ir Šeštosios direktyvos nuostatos, nes jo sudaryti nuomos sandoriai yra ekonomiškai išskiriami ir aiškiai išreikšti skirtingiems objektams, t. y. pastatų nuoma išreiškiama kvadratiniais metrais, o aparatai - vienetais. Akivaizdu, kad PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto pataisa yra buvusios klaidos ištaisymas ir yra aiškinamojo pobūdžio. Įstatymu, o ne VMI prie FM aiškinimu yra nurodoma, kas tai yra tie „nekilnojamojo daikto požymius“ turintys objektai ir kaip apie juos reikia ir reikėjo aiškinti. Taip pat aišku, kad mokesčių administratorius šiurkščiai pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, kur nurodoma, jog mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Tai reiškia: neteisėtai neplėsti mokesčio bazės ir nereikalauti nuo to paties objekto mokesčio kelis kartus. Laisvai ir neteisingai interpretuodami buvusio PVM įstatymo tekstą, mokesčių administratorius „išaiškinimo būdu“ sukuria naują teisės aktą, savo reikšme prilygstantį naujam įstatymui. Tokie VMI prie FM veiksmai pažeidžia Konstitucijos 127 straipsnį, kur nurodoma, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomas tas faktas, jog LR Vyriausybė pagaliau inicijuos, o Seimas priims taisyklingas PVM įstatymo pataisas, kurios įsigalios nuo 2013 m. kovo 1 d. Tai byloje naujai paaiškėjusi esminė aplinkybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas jau siekė administracinės bylos Nr. A442-2354/2011 proceso atnaujinimo, tačiau jo prašymas buvo atmestas ir procesas neatnaujintas.

Nors pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad prašo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 11 ir 12 punktais, iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, jog pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 11 punktuose nurodytais pagrindais, teigdamas, kad byloje paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, t. y. ,,nuo 2013.03.01 įsigaliojo naujos redakcijos, teisingai išverstas iš EB Tarybos direktyvos originalo kalbos ir teisiškai aiškiai reguliuojamas Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įstatymo    31 str. 2 d. 2 punktas (įstatymo Nr. XII-78), viešai paskelbta teisinių žinių internetiniame portale „Infolex“.“ (citata iš prašymo dėl proceso atnaujinimo). Šio įstatymo pataisa įrodo, kad byloje buvo netinkamai vertinamos esminės aplinkybės, turėjusios lemiamą įtaką Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutarties priėmimui.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: a) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; b) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; c) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, tai yra žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis.

Pažymėtina, kad pareiškėjo aukščiau paminėtas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto pakeitimas buvo priimtas jau po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutarties, užbaigusios nagrinėjamos administracinės bylos procesą, priėmimo. Tuo tarpu sprendžiant ginčą taikyta iki pakeitimo galiojusi redakcija, tad ši aplinkybė negali būti vertinama kaip egzistavusi nagrinėjant bylą ir priimant teismo nutartį, o tuo pačiu negali būti vertinama ir kaip pagrindas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu, aktas, kurio pagrindu teismas išsprendė bylą, turi būti panaikinamas kaip neteisėtas.

Įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus, nustato, pakeičia ar panaikina teisės normas, bet nesprendžia įstatymų teisėtumo (konstitucingumo) klausimo. Todėl negalima teigti, kad, priimant 2012 m. gruodžio 20 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19, 31, 32, 60, 64, 71, 80, 81, 91 straipsnių ir 1 priedo pakeitimo įstatymą Nr. XII-78, buvo panaikintos kaip neteisėtos kokios nors Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatos.

Pažymėtina, kad teisinis reglamentavimas gali keistis, o nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas tinkamų materialinių teisės normų taikymo klausimas įvertinant, ar teisėtai mokesčių administratorius pareiškėjui nurodė sumokėti PVM sumas.

Taigi šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas.

Iš pateikto pareiškėjo prašymo galima tik spręsti, jog jis siekia, kad teismas dar kartą ištirtų ir įvertintų faktines bylos aplinkybes bei įrodymus ir priimtų prašymą padavusiam proceso dalyviui palankų sprendimą, tačiau įstatyme tokia galimybė (pagrindas) atnaujinti procesą administracinėje byloje nenumatyta.

Be to, akcentuotina, kad 2012 m. gruodžio 20 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19, 31, 32, 60, 64, 71, 80, 81, 91 straipsnių ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XII-78 2 straipsniu buvo pakeistas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Šio įstatymo straipsnis, kuriuo buvo padarytas pakeitimas, įsigaliojo nuo 2012 m. gruodžio 29 d., o  ne nuo 2013 m. kovo 1 d., kaip teigia pareiškėjas, todėl teigtina prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Dėl šių priežasčių procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-2354/2011 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui A. J., dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                             Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                          Artūras Drigotas

          Arūnas Sutkevičius