Administracinė byla Nr. eA-1983-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03215-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 22.5

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas A. P. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. K-552 „Dėl A. P. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimo“ (toliau – ir Įsakymas) bei priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad Įsakyme buvo pripažinta, jog jis, būdamas viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (toliau – ir Ligoninė) direktoriumi, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kadangi nenusišalino nuo sprendimų, kurie sukelia interesų konfliktą, priėmimo.

3.       Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. Įstatymas nustatė pareigą apie esamą interesų konfliktą informuoti institucijos vadovą, tačiau pats pareiškėjas yra Ligoninės vadovas, todėl neturėjo kam pareikšti nusišalinimo nuo sprendimų, kurie sukelia interesų konfliktą, priėmimo, o Ligoninės vadovo pareigas vykdyti privalėjo. Teigė, kad Įstatymo nuostatos neturi būti aiškinamos ir taikomos plečiamai. Nurodė, kad organizacijos vidaus administravimo sprendimams taikant nušalinimo institutą, susidarytų teisinio reguliavimo prasme negalima situacija, kurioje asmuo, kuriam yra pavesta vadovauti viešajai įstaigai, kurioje jis turi ir kitas darbo funkcijas, nepriims su įstaigos valdymu susijusių sprendimų, nes jie kiekvieną kartą ir kiekvienas turės įtakos jam ne kaip vadovui, o kaip įstaigos darbuotojui. Jeigu viešosios įstaigos vadovas kiekvieną kartą nusišalintų nuo viešojo subjekto vidaus administravimo, jo valdymo funkcijų, tokia įstaiga neturėtų vadovo arba jai vadovautų įstaigos steigėjas.

4.       Pareiškėjas paaiškino, kad jis taip pat yra ir gydytojas profesionalas, turintis daktaro mokslinį laipsnį, nuo 2009 m. gegužės 27 d. turi galiojančią licenciją verstis gydytojo praktika, todėl Ligoninėje dirba ir gydytoju ortopedu traumatologu. Teigė, kad jo praktika Ligoninėje yra profesinių įgūdžių palaikymo priemonė, būtina gydytojo praktikai. A. P. pažymėjo, kad sveikatos apsaugos ministras sprendimus dėl jo, kaip gydytojo ortopedo traumatologo, darbo Ligoninėje priėmė jam jau esant Ligoninės direktoriumi, todėl mano, kad tai turėtų būti vertinama kaip sveikatos apsaugos ministro rašytinis sprendimas nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigojantis jį dalyvauti tolesnėse sprendimų procedūrose. Pabrėžė, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – Komisija), atlikusi tyrimą, tyrė ne jo priimtus įsakymus, o įsakymų išrašus, nežinodama įsakymų turinio, jų priėmimo faktinių bei teisinių pagrindų, o toks pažeidimas nėra formalus, nes turi materialinių pasekmių. Nurodė, kad įsakymai, kuriais buvo sprendžiami darbo klausimai, buvo adresuoti ne jam, o pareigybėms pagal Ligoninės skyrius, juose nėra sprendimo pareiškėjui nustatyti darbo sąlygas. Be to, įsakymai yra ne sprendimai, o teisės taikymo aktai, kiti įsakymai, priimti remiantis administracijos susirinkimo ir Ligoninės stebėtojų tarybos sprendimais, priimdamas tokius įsakymus, A. P. neturėjo sprendimo laisvės.

5.       Pareiškėjas pažymėjo, kad jo žmona Ž. G. uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Nemuno vaistinė“ dirbo konsultante, ji nedalyvavo UAB „Nemuno vaistinė“ viešųjų pirkimų veikloje, su tuo susijusių pareigų nėjo ir neturėjo jokio turtinio ar neturtinio intereso įmonės sudaromoms viešųjų pirkimų sutartims, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, jam pasirašant viešųjų pirkimų sutartis su UAB „Nemuno vaistinė“, interesų konflikto nebuvo ir jis neturėjo nusišalinti nuo šių sprendimų priėmimo.

6.       A. P. teismui pateiktame paaiškinime pažymėjo, kad 2014 m. spalio 20 d. viešojo pirkimo sutartis Nr. P207/14 (toliau – 2014 m. spalio 20 d. sutartis), 2015 m. liepos
21 d. viešojo pirkimo sutartis Nr. P232/15 (toliau – 2015 m. liepos 21 d. sutartis), 2014 m. lapkričio 18 d. viešojo pirkimo sutartis Nr. P244/14 (toliau – 2014 m. lapkričio 18 d. sutartis) tarp Ligoninės ir UAB „Nemuno vaistinė“ buvo sudarytos atlikus viešųjų pirkimų procedūrą per Centrinę perkančiąją organizaciją – CPO.lt, todėl būtent ji, o ne perkančioji organizacija tikrino bei įregistravo tiekėjus, Ligoninė teikė užsakymą, CPO.lt sudarė pasiūlymų eilę ir išrinko laimėtoją, o jis, kaip Ligoninės vadovas, atliko procedūrinį veiksmą – pasirašė sutartį, tačiau pats jokio sprendimo dėl sutarties sudarymo ir jos sąlygų nustatymo nepriėmė, nedalyvavo pirkimų per CPO.lt vykdyme, užsakymų neformavo, taigi pareiga jam nusišalinti nekilo. Pažymėjo, kad 2014 m. gruodžio 19 d. viešojo pirkimo sutartis Nr. P2931/14 (toliau – 2014 m. gruodžio 19 d. sutartis) tarp Ligoninės ir
UAB „Nemuno vaistinė“ buvo sudaryta atlikus viešojo pirkimo atviro konkurso būdu procedūrą, jis, būdamas komisijos pirmininku, nusišalino nuo visų klausimų, susijusių su UAB „Nemuno vaistine“ pasiūlymo svarstymu ir sprendimų dėl jo priėmimo, sprendimą priėmė komisijos nariai, jis tik atliko formalią procedūrą – pasirašė sutartį, todėl Įstatymo nuostatų nepažeidė. Teigė, kad Komisija, atlikusi tyrimą, pažeidė tyrimo atlikimo terminą, todėl tiek tyrimo išvada, tiek skundžiamas Įsakymas buvo priimti neteisėtai.

7.       Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad pareiškėjas nusišalino nuo savo, kaip gydytojo ortopedo traumatologo, atlyginimo didinimo ir dėl šio klausimo kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrą, o atlyginimai kitiems darbuotojams buvo didinami pagal eitas pareigas ir teisingai.

8.       Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9.       Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. balandžio 10 d. Ministerija gavo Komisijos 2017 m. balandžio 6 d. raštą, kuriuo Ministerijai buvo pavesta atlikti tyrimą dėl Ligoninės direktoriaus veiksmų atitikties Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms. Sveikatos apsaugos ministras, vykdydamas pavedimą, 2017 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. V-43 sudarė komisiją (toliau – ir Ministerijos komisija), kuriai buvo pavesta įvertinti ir pateikti išvadas, ar Ligoninės direktorius nuo 2014 m. kovo 23 d. iki 2017 m. kovo 23 d. sprendė klausimus, susijusius su savo paties, kaip Ligoninės gydytojo, darbo užmokesčiu ir ar sprendė klausimus dėl sutartinių santykių su įmonėmis, kuriose dirbo arba dirba (arba turi šių įmonių akcijų) jo sutuoktinė. Komisijai atlikus tyrimą ir pateikus tyrimo išvadas, sveikatos apsaugos ministras priėmė Įsakymą.

10.       Pasak atsakovo, A. P. pažeidė Įstatymo nuostatas, nes nesikreipė į Ministeriją dėl nusišalinimo nuo klausimų, sukeliančių interesų konfliktą, sprendimo. Jis pats priėmė sprendimus, kurie nustatė jo paties darbo sąlygas, taip pat Ligoninės vardu pasirašė viešųjų pirkimų sutartis su UAB „Nemuno vaistinė“, kurioje tuo metu dirbo jo sutuoktinė. A. P., būdamas Ligoninės vadovu, iki 2016 m. sausio 1 d. (kai įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija) į Ministeriją su prašymu spręsti klausimus, susijusius su priedų ar priemokų jam skyrimu dirbant papildomose pareigose, nesikreipė. Nuo 2016 m. sausio 1 d. (kai įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija) pareiškėjas nurodė, kad neturi kam pareikšti nusišalinimo nuo atitinkamų sprendimų priėmimo, tačiau sveikatos apsaugos ministrui 2017 m. liepos 13 d. raštu Nr. 2R-1236(5.3) pareiškė nusišalinimą nuo atitinkamo sprendimo priėmimo. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. (kai įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija) Ministerija nesprendžia jo nusišalinimo klausimų ir jam yra patikėta priimti net ir su juo pačiu, kaip Ligoninės gydytoju, susijusius sprendimus. Atsakovas pažymėjo, kad medicinos praktikos licencijos turėjimas negali būti siejamas su tuo, kad tik Ligoninėje A. P. gali verstis atitinkama medicinos praktikas, be to, tokios licencijos turėjimas nenustato prievolės jos turėtojui verstis medicinos praktika. Šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, ar pareiškėjas pats asmeniškai, ar kartu su kitais Ligoninės gydytojais gaudavo priedą ar priemoką, nes jis savo įsakymais priėmė sprendimus, kurie turėjo tiesioginės įtakos asmeninės naudos gavimui. Nei Ligoninės įstatai, nei pareiškėjo pareigybės instrukcija nenustato teisės Ligoninės direktoriui priimti sprendimų, kurie būtų susiję su darbo sąlygų nustatymu savo paties atžvilgiu. Ligoninės vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam įstaigos darbuotojui, įstaigą ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo santykiai, o tai reiškia, kad Ligoninės vadovas privalo veikti išimtinai įstaigos ir visuomenės interesais. Šiuo atveju pareiškėjo atlikti veiksmai neatitiko Įstatyme nustatytų reikalavimų.

11.       Dėl pareiškėjo sutuoktinės Ž. G. Ministerija paaiškino, kad nuo
2003 m. lapkričio 13 d. iki 2005 m. vasario 2 d. ir nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. gruodžio
28 d. ji buvo UAB „Nemuno vaistinė“ valdybos narė, nuo 2004 m. liepos 15 d. iki 2005 m. balandžio 5 d. dirbo UAB „Nemuno vaistinė“ direktore, tai, kad ji dirbo konsultante UAB „Nemuno vaistinė“, yra teisiškai nereikšminga, nes vien faktas, kad pareiškėjo sutuoktinė gavo darbo užmokestį iš
UAB „Nemuno vaistinė“, yra pakankamas pagrindas pareiškėjui vengti interesų konflikto.

12.       Ministerija pabrėžė, kad terminas tyrimui atlikti nebuvo pažeistas, kadangi tyrimas dėl pareiškėjo veiksmų buvo atliktas mažiau nei per du mėnesius. Akcentavo, kad remiantis teismų praktika, viešų ir privačių interesų pažeidimui kvalifikuoti pakanka nustatyti, jog priimdamas sprendimą, asmuo nesielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Priimdamas sprendimus, valstybės tarnautojas turi vengti net šališkumo regimybės, o Įstatymo pažeidimui konstatuoti užtenka to, kad tarnautojas neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, o rezultato pasiekimas ar nepasiekimas nėra teisiškai reikšmingas.

13.       Atsakovas teigė, kad visi Įsakymo preambulėje nurodyti dokumentai turi būti laikomi šio individualaus administracinio akto motyvuojamąja dalimi. Kadangi dokumentų išrašus pateikė pats pareiškėjas, būtent jis atsako už dokumentų turinį, tikrumą ir jų atitiktį originaliam dokumentui, o Ministerijos komisija neturėjo pagrindo jais nesivadovauti.

14.       Teismo posėdyje atsakovo Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II.

15.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16.       Teismas nustatė, kad A. P. pagal darbo sutartį nuo 2013 m. sausio 1 d. dirba Ligoninės gydytoju ortopedu traumatologu, o nuo 2013 m. liepos 1 d. pagal darbo sutartį dirba Ligoninės direktoriumi. Komisija 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. S-690-(1.5) Ministerijai pavedė atlikti tyrimą dėl pareiškėjo, kaip Ligoninės direktoriaus, veiksmų atitikties Įstatymo
3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms pagal Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus 2017 m. kovo 27 d. persiųstą Ligoninės darbuotojų skundą dėl A. P.. Sveikatos apsaugos ministras 2017 m. balandžio
14 d. įsakymu Nr. V-437 sudarė komisiją atlikti tyrimą pagal Komisijos pateiktą pavedimą ir parengti tyrimo išvadą. Ministerijos komisija 2017 m. gegužės 5 d. surašė tyrimo išvadą Nr. BR-1399. Komisija 2017 m. gegužės 17 d. raštu Nr. S-1046-(1.5) Ministerijai pavedė per vieną mėnesį patikslinti tyrimo išvadą. Sveikatos apsaugos ministras 2017 m. birželio 9 d. priėmė įsakymą
Nr. V-683, kuriuo Ministerijos komisijai pavedė patikslinti tyrimo išvadą. Ministerijos komisija
2017 m. birželio 9 d. priėmė patikslintą tyrimo išvadą Nr. BR-1748. Komisija 2017 m. birželio 15 d. rašte Nr. S-1305-(1.5) pripažino, kad pateiktoje patikslintoje išvadoje A. P. veikos įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas, o 2017 m. rugpjūčio 1 d. rašte Nr. S-1688-(1.5) Ministerijai nurodė, kad galutinį sprendimą dėl pareiškėjo turi priimti būtent ji. Įsakyme buvo pripažinta, kad A. P. pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

17.       Teismas, pacitavęs Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 (taip pat ir redakcijos, galiojusios iki 2016 m. sausio 1 d.) nuostatas bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies
2 punkte nustatytam pažeidimui kvalifikuoti pakanka nustatyti, jog priimdamas sprendimą, pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas. Konfliktą kelią asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą. Įstatymas savo esme yra prevencinis, o tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą.

18.       Teismas nurodė, kad A. P. Ligoninėje dirba jos vadovu ir gydytoju ortopedu traumatologu. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas kaip viešosios įstaigos – Ligoninės, kurios savininko teises ir pareigas įgyvendina Ministerija, vadovas yra laikomas valstybės tarnyboje dirbančiu asmeniu ir jam taikomos Įstatymo nuostatos. Šiame įstatyme yra aiškiai įtvirtintos atitinkamos teisinės priemonės, kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl tokių asmenų priimamų sprendimų nešališkumo ir skaidrumo.

19.       Teismas pažymėjo, kad Įsakyme buvo pripažinta, jog A. P., kaip Ligoninės direktorius, 2014 m. kovo 23 d.–2017 m. kovo 23 d. laikotarpiu sprendė klausimus, susijusius su savo, kaip gydytojo ortopedo traumatologo, darbo Ligoninėje santykiais – leido įsakymus (2014 m. birželio 13 d. įsakymas Nr. V-180, 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymas Nr. V-467A, 2014 m. gruodžio 17 d. įsakymas Nr. V-511, 2015 m. sausio 15 d. įsakymas Nr. ĮP-34, 2015 m. liepos 20 d. įsakymas Nr. V-314, 2016 m. liepos 26 d. įsakymas Nr. V-202, 2016 m. rugsėjo 12 d. įsakymas Nr. V-264, 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. V-294, 2016 m. spalio 24 d. įsakymas Nr. V-313, 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. V-374, 2017 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. V-4 bei 2017 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. V-5) ir taip pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei
11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas; pareiškėjas, kaip Ligoninės direktorius, laikotarpiu, kada jo sutuoktinė Ž. G. dirbo UAB „Nemuno vaistinė“, sprendė klausimus, susijusius su šia įmone (Ligoninės vardu pasirašė 2014 m. spalio 20 d., 2014 m. lapkričio 18 d., 2014 m. gruodžio
19 d. bei 2015 m. liepos 21 d. viešojo pirkimo sutartis), ir taip pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

20.       Teismas akcentavo, kad A. P., būdamas Ligoninės direktoriumi ir kartu Ligoninės gydytoju ortopedu traumatologu, savo paties, kaip įstaigos vadovo, priimtais
2014 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-180, 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. V-467A, 2014 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. V-511, 2015 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. ĮP-34, 2015 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-314, 2016 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. V-202, 2016 m. rugsėjo 12 d. įsakymu
Nr. V-264, 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-294, 2016 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. V-313,
2016 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. V-374, 2017 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. V-4 ir 2017 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. V-5 priėmė sprendimus dėl apmokėjimo už darbą tvarkos (priedų, priemokų skyrimo) ne tik kitų Ligoninės gydytojų, darbuotojų, bet kartu ir savo, kaip gydytojo ortopedo traumatologo, atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad yra akivaizdu, jog kai įstaigos vadovui, kuris be jo einamų įstaigos vadovo pareigų eina ir kitas pareigas jo paties vadovaujamoje įstaigoje, reikia spręsti klausimus, susijusius su jo kitomis pareigomis, kyla interesų konfliktas, nes toks asmuo gali daryti įtaką sprendimų priėmimui (priimti sprendimus) savo paties atžvilgiu, o tai nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta, todėl toks asmuo turi griežtai laikytis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatų – kiekvienu tokiu atveju, kai reikia priimti sprendimą savo paties atžvilgiu, apie kilusį interesų konfliktą informuoti asmenį, turintį teisę ir pareigą spręsti kilusio interesų konflikto klausimą, pareikšti apie nusišalinimą nuo sprendimų savo atžvilgiu priėmimo ir jokia forma nedalyvauti tokių sprendimų rengime, svarstyme, priėmime bei laukti tolesnių nurodymų šiuo klausimu, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad toks asmuo negali eiti kitų pareigų įstaigoje, kaip neteisingai nurodė pareiškėjas, akcentuodamas ginčo moralinę pusę.

21.       Teismas pažymėjo, kad asmuo, kuriam A. P. turėjo pareigą pranešti apie kilusį interesų konfliktą ir pareikšti apie nusišalinimą, buvo sveikatos apsaugos ministras, kadangi Ministerija yra Ligoninės steigėja, įgyvendinanti jos savininko teises ir pareigas. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad pagal nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojusios Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies redakcijos nuostatas apie interesų konfliktą turi būti informuojamas jau nebe tiesioginis vadovas, o institucijos vadovas, o kadangi jis buvo Ligoninės vadovas, nebuvo kam pareikšti nusišalinimo nuo sprendimų, kurie sukelia interesų konfliktą, priėmimo. Teismo nuomone, aptariamo teisės akto negalima suprasti itin siaurai, jis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į paties teisės akto paskirtį. Įstatymas savo esme yra prevencinis ir valstybės tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti net šališkumo regimybės. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos imperatyvus pobūdis suponuoja išvadą, kad įstatymas jokių išlygų nenustato. Teismas akcentavo, kad yra savaime suprantama, jog kilus interesų konfliktui, Ligoninės, kurios steigėja yra Ministerija ir kuri įgyvendina Ligoninės savininko teises bei pareigas, vadovas apie kilusį interesų konfliktą neabejotinai turėjo pranešti asmeniui, turinčiam teisę ir pareigą spręsti tokį klausimą – sveikatos apsaugos ministrui. Įrodymų, kad A. P., prieš priimdamas nurodytų įsakymų dalis savo atžvilgiu, būtų kreipęsis į sveikatos apsaugos ministrą, tiek nuo tirto laikotarpio pradžios (2014 m. kovo 23 d.) iki 2016 m. sausio 1 d. priimtų įsakymų, kai galiojo iki 2016 m. sausio 1 d. galiojanti Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies redakcija, nustačiusi, kad nusišalinimas turi būti teikiamas tiesioginiam vadovui, tiek nuo 2016 m. sausio 1 d. iki tirto laikotarpio pabaigos (2017 m. kovo 23 d.), priimant įsakymus, kai jau galiojo nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojusi Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies redakcija, nustatanti, kad nusišalinimas turi būti teikiamas institucijos vadovui, nėra. Be to, iš į bylą pateiktų 2017 m. liepos 13 d. pareiškėjo pareikšto nusišalinimo sveikatos apsaugos ministrui nuo sprendimo jam būti pagrindiniu tyrėju, vykdant klinikinį tyrimą priėmimo ir klinikinių tyrimų sutarties Ligoninės vardu sudarymo bei papildomo atlygio už tai gavimo ir 2017 m. liepos 28 d. A. P. pareikšto nusišalinimo sveikatos apsaugos ministrui nuo sprendimo priėmimo dėl darbo užmokesčio didinimo savo, kaip gydytojo ortopedo traumatologo, atžvilgiu akivaizdu, kad pats pareiškėjas pripažįsta, jog būtent sveikatos apsaugos ministras jo atžvilgiu gali spręsti jo nusišalinimo klausimus pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ministerija 2017 m. rugsėjo 8 d. rašte
Nr. (1.1.20.142)10-7288 A. P. nurodė, kad darbo funkcijos ir darbo apmokėjimo sąlygos yra vienos būtinųjų darbo sutarties sąlygų, kurias Ligoninės vadovas turi sutarti su Ministerija, tai įtvirtina ir Ligoninės įstatų 42.6 papunktis, todėl nepagrįstas yra pareiškėjo teiginys, kad Ministerija nurodė, kad ji jo nusišalinimo klausimų nesprendžia ir jam yra patikėta priimti visus, net su juo, kaip gydytoju ortopedu traumatologu, susijusius sprendimus. Tais pačiais motyvais kaip nepagrįstas buvo atmestas ir A. P. teiginys, kad sveikatos apsaugos ministras sprendimus dėl jo, kaip gydytojo ortopedo traumatologo, darbo Ligoninėje priėmė jam jau esant Ligoninės direktoriumi, todėl mano, kad tai turėtų būti vertinama kaip sveikatos apsaugos ministro rašytinis sprendimas nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigojantis jį dalyvauti tolesnėse sprendimų procedūrose. Teismas pabrėžė, kad tam, jog būtų pripažinta, kad buvo laikytasi Įstatymo nuostatų, esminis dalykas yra tai, kad asmuo kiekvienu atveju, kai reikia priimti sprendimą savo paties atžvilgiu (kai vadovas priima sprendimą savo, kaip darbuotojo, atžvilgiu), apie kilusį interesų konfliktą informuotų asmenį, turintį teisę ir pareigą spręsti kilusio interesų konflikto klausimą, pareikšti apie nusišalinimą nuo sprendimų savo atžvilgiu priėmimo ir jokia forma nedalyvauti tokių sprendimų rengime, svarstyme ir priėmime bei laukti tolesnių nurodymų, todėl tam, kad būtų konstatuota, jog asmuo laikėsi Įstatymo nuostatų, nėra svarbu, kokį atsakymą po tokios asmens informacijos apie kilusį interesų konfliktą ir nusišalinimą priėmė subjektas, kuriam informacija buvo suteikta, svarbiausia tai, kad toks asmuo atliko tai, kas jam buvo privaloma pagal Įstatymo nuostatas – informavo apie kilusį interesų konfliktą ir pareiškė nusišalinimą.

22.       Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog Ministerijos komisija, atlikusi tyrimą, vertino nurodytų įsakymų išrašus, o ne pačius įsakymus, neturi reikšmės bylai išspręsti, kadangi nėra svarbu, ar įsakymas buvo adresuotas konkrečiam darbuotojui, ar pareigybei, nes tai nekeičia padarytos išvados, kad pareiškėjas priėmė sprendimus dėl apmokėjimo už darbą ir darbo sąlygų ne tik kitų Ligoninės gydytojų, bet ir savo, kaip gydytojo ortopedo traumatologo, atžvilgiu. Sprendimą savo atžvilgiu jis galėjo priimti tik turėdamas sveikatos apsaugos ministro sutikimą ar kitokio pobūdžio pavedimą (nurodymą), pastarajam išsprendus jo nusišalinimo klausimą.

23.       Teismas akcentavo, kad bet koks A. P., kaip Ligoninės vadovo, pasirašytas dokumentas savo paties, kaip Ligoninės gydytojo, atžvilgiu dėl apmokėjimo už darbą, darbo sąlygų, net ir kitiems Ligoninės gydytojams (skirtas pareigybėms), sukelia interesų konfliktą. Be to, nėra reikšminga, ar toks sprendimas jam buvo naudingas, ar ne. Pagal Įstatymo nuostatas, pareiškėjas kiekvienu tokiu atveju privalėjo informuoti sveikatos apsaugos ministrą apie esamą interesų konfliktą bei pareikšti apie nusišalinimą nuo sprendimo priėmimo ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimus savo atžvilgiu (kad ir kartu kitų darbuotojų, konkrečių pareigybių atžvilgiu), priešingu atveju neišvengiama šališkumo regimybės. Teismas nenustatė, kad sveikatos apsaugos ministras būtų nustatęs Ligoninės darbuotojų darbo sąlygas, kurias A. P. būtų turėjęs įgyvendinti, vadinasi, pareiškėjas, priimdamas įsakymus, veikė savo iniciatyva.

24.       Teismas konstatavo, kad A. P., kaip Ligoninės direktorius, 2014 m. kovo 23 d.–2017 m. kovo 23 d. laikotarpiu sprendė klausimus, susijusius su savo, kaip gydytojo ortopedo traumatologo, darbo Ligoninėje santykiais (priedų, priemokų skyrimo) – leido įsakymus (2014 m. birželio 13 d. įsakymas Nr. V-180, 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymas Nr. V-467A, 2014 m. gruodžio 17 d. įsakymas Nr. V-511, 2015 m. sausio 15 d. įsakymas Nr. ĮP-34, 2015 m. liepos 20 d. įsakymas Nr. V-314, 2016 m. liepos 26 d. įsakymas Nr. V-202, 2016 m. rugsėjo 12 d. įsakymas Nr. V-264, 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. V-294, 2016 m. spalio 24 d. įsakymas Nr. V-313, 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. V-374, 2017 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. V-4 bei 2017 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. V-5), nuo sprendimų priėmimo savo atžvilgiu nenusišalino, vadinasi, nesielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas, nevengė šališkumo regimybės, naudojosi pareigomis Įstatymo prasme ir taip pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei
11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

25.       Teismas taip pat nustatė, kad A. P. Ligoninės vardu su
UAB „Nemuno vaistinė“ pasirašė 2014 m. spalio 20 d., 2014 m. lapkričio 18 d., 2014 m. gruodžio
19 d., 2015 m. liepos 21 d. viešųjų pirkimų sutartis, kai tuo metu jo sutuoktinė dirbo UAB „Nemuno vaistinė“, tam tikrais laikotarpiais netgi buvo UAB „Nemuno vaistinė“ direktore, valdybos nare. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jam pasirašant viešųjų pirkimų sutartis su
UAB „Nemuno vaistinė“, interesų konflikto nebuvo ir jis neturėjo nusišalinti nuo šių sprendimų priėmimo, kadangi jo sutuoktinė nedalyvavo UAB „Nemuno vaistinė“ viešųjų pirkimų veikloje, su tuo susijusių pareigų nėjo, neturėjo jokio turtinio ar neturtinio intereso įmonės sudaromoms viešųjų pirkimų sutartims. Teismo nuomone, pareiškėjo sutuoktinės eitos pareigos UAB „Nemuno vaistinė“ neturi jokios įtakos interesų konflikto konstatavimo vertinimui, kadangi yra nustatyta, kad ji dirbo ir gavo darbo užmokestį UAB „Nemuno vaistinė“, su kuria A. P. Ligoninės vardu pasirašė viešųjų pirkimų sutartis, o tai sudaro pagrindą konstatuoti kilusį interesų konfliktą, kadangi valstybės tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti net šališkumo regimybės, be to, nėra reikšminga, ar toks sprendimas jam ar jo sutuoktinei buvo naudingas ar ne, taip pat nėra reikšminga sandorių piniginės išraiškos dydis ar konkretus asmuo, išrinkęs laimėtoją. Nors pareiškėjas teigė, kad jis atliko tik procedūrinį veiksmą – pasirašė sutartis, tačiau pabrėžtina, kad Įstatymo prasme A. P. sutuoktinei dirbant UAB „Nemuno vaistinė“ ir pareiškėjui Ligoninės vardu pasirašant viešųjų pirkimų sutartis su UAB „Nemuno vaistinė“, kaip minėta, pareiškėjas nevengė interesų konflikto bei šališkumo regimybės ir taip pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

26.       Teismas nenustatė šioje byloje A. P. atžvilgiu atlikto tyrimo tendencingumo (neobjektyvumo).

27.       Teismas su pareiškėjo teiginiu, kad Ministerijos komisija, atlikusi tyrimą, pažeidė tyrimo atlikimo terminą, nesutiko. Pažymėjo, kad Komisijos 2017 m. balandžio 6 d. raštu
Nr. S-690-(1.5), kurį Ministerija gavo 2017 m. balandžio 10 d., Ministerijos komisijai buvo pavesta atlikti tyrimą dėl A. P., kaip Ligoninės direktoriaus, veiksmų atitikties Įstatymo
3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms pagal Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus 2017 m. kovo 27 d. persiųstą Ligoninės darbuotojų skundą dėl A. P.. Sveikatos apsaugos ministras 2017 m. balandžio
14 d. įsakymu Nr. V-437 sudarė komisiją atlikti tyrimui pagal Komisijos pateiktą pavedimą ir parengti tyrimo išvadą. Ministerijos komisija tyrimo išvadą Nr. BR-1399 parengė 2017 m. gegužės
5 d. Tyrimo išvada buvo parengta ir Komisijai pateikta laikantis Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto 3 mėnesių termino. Komisija 2017 m. gegužės 17 d. raštu Nr. S-1046-(1.5), kurį Ministerija gavo 2017 m. gegužės 19 d., vadovaudamasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 straipsnio 5 dalimi ir
29 straipsnio 6 dalies 2 punktu, Ministerijai pavedė per vieną mėnesį nuo šio rašo gavimo dienos patikslinti tyrimo išvadą, sveikatos apsaugos ministras 2017 m. birželio 9 d. priėmė įsakymą
Nr. V-683, kuriuo Ministerijos komisijai pavedė patikslinti tyrimo išvadą. Ministerijos komisija
2017 m. birželio 9 d. surašė patikslintą tyrimo išvadą Nr. BR-1748, taigi Ministerija jai nustatyto
vieno mėnesio termino išvadai patikslinti nepažeidė, o termino sprendimui dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo priimti Įstatymas neįtvirtina.

28.       Teismas konstatavo, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, o procedūros pažeidimų bei pagrindo panaikinti Įsakymą nenustatė. Teismas pažymėjo, kad šalys išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie niekaip nekeičia sprendime padarytų išvadų, todėl, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, detaliau jų neanalizavo.

29.       Netenkinus pareiškėjo skundo, jam nebuvo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

III.

30.       Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai ir Įsakymą panaikinti.

31.       Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas įrodymų ir bylos aplinkybių netyrė bei nevertino, A. P. reikalavimą pagrindžiančių argumentų neanalizavo, o sprendimą pagrindė bylos faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstais motyvais. Neištyręs ir neįvertinęs skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, teismas netinkamai pritaikė teisės normas.

32.       A. P. akcentuoja, kad ginčo esmė yra tai, ar jis dalyvavo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, t. y. ar pareiškėjas sprendė ar nesprendė klausimų, susijusių su savo, kaip Ligoninės gydytojo, darbo sąlygomis ir sprendė ar nesprendė klausimų, susijusių su UAB „Nemuno vaistinė“.

33.       A. P. pažymi, kad skunde aiškiai nurodė, jog sprendimų 2014 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-180, 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. V-467A, 2014 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. V-511, 2015 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. ĮP-34, 2015 m. liepos 20 d. įsakymu
Nr. V-314, 2016 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. V-202, 2016 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. V-264,
2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-294, 2016 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. V-313, 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. V- 374, 2017 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. V-4 ir 2017 m. sausio 10 d. įsakymu
Nr. V-5 nepriėmė. Šiuose įsakymuose esantys sprendimai buvo priimti sveikatos apsaugos ministro, Ligoninės Administracijos susirinkimo, Ligoninės stebėtojų tarybos ar Ligoninės Skubios pagalbos skyriaus ir planinės pagalbos skyriaus vedėjo sprendimais, o pareiškėjas, priimdamas įsakymus, tik įvykdė jų sprendimuose esančius pavedimus. Atkreipia dėmesį, kad teismas šių skundo argumentų nevertino ir įsakymų bei jų pagrindą sudarančių aplinkybių pavedimo santykius reguliuojančių teisės normų požiūriu netyrė bei nevertino. Atsižvelgęs į tai, A. P. prašo įvertinti jo skunde nurodytas aplinkybes dėl įsakymų.

34.       Pareiškėjas akcentuoja, kad sveikatos apsaugos ministro 2016 m. birželio 14 d. įsakyme Nr. V-765 nustatyta: „<...> skiriu 2016 metais iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto rezervo rizikos valdymo dalies 30 000 000 eurų nuo 2016 m. liepos 1 d. suteiktų asmens sveikatos priežiūros išlaidoms apmokėti <....>. Rekomenduoju asmens sveikatos priežiūros įstaigoms joms skirtas 1 punkte nurodytas lėšas naudoti šių įstaigų darbuotojų pagrindinio darbo užmokesčio pastoviajai daliai didinti. <...>“ Taigi, priešingai nei nurodė teismas, sveikatos apsaugos ministras buvo nustatęs, kaip įgyvendinti jo įsakymą, ir priimdamas įsakymus, A. P. veikė ne savo iniciatyva. Visi įsakymai yra priimti remiantis kitų asmenų sprendimais, pranešimais ir nurodymais, todėl pareiškėjas, juo pasirašydamas, veikė ne savo iniciatyva, o įgyvendino kitų asmenų valią, atlikdamas procedūrinius veiksmus, ir klausimų dėl savęs paties nesprendė. Teigia, kad nusišalinimo pareigą asmuo turi tada, kai priima ar dalyvauja sprendimų priėmime, t. y. turi sprendimo laisvę. Jeigu sprendimo asmuo nepriima, o tik įvykdo kitų nurodymą ar įgyvendina sprendimą, pareiga nusišalinti jam nekyla. Pažymi, kad remiantis teismo sprendimo logika, A. P. vidinis norminis aktas yra priimtas ir dėl jo paties, todėl pažeidžia Įstatymo normas, tačiau toks nepagrįstai platus teisės normų aiškinimas yra nelogiškas, nes reikštų, kad tas pats asmuo negali būti ir įstaigos vadovas ir tos įstaigos darbuotojas. Pareiškėjo nuomone, teismas netyrė jo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių ir nepagrįstai nusprendė, kad A. P., priimdamas nurodytus įsakymus, pažeidė Įstatymo nuostatas.

35.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas, pateikdamas argumentus, jog nebuvo būtina tirti įsakymų, užteko jų išrašų, pripažino, kad nereikia tirti bylos esmę sudarančių dokumentų, t. y. nereikia atlikti išsamaus ir visapusiško įrodymų tyrimo, tačiau A. P. su tokiais teiginiais nesutinka. Akcentuoja, kad iš 2016 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. V-202, 2016 m. rugsėjo
12 d. įsakymo Nr. V-264, 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. V-294, 2016 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. V- 313, 2017 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. V-4 ir 2017 m. sausio 10 d. įsakymo V-5 matyti, kad jie nėra adresuoti pareiškėjui, juose nėra sprendimo A. P. nustatyti darbo sąlygas, o yra sprendimas skirti priedus Ligoninės gydytojams, tarp jų ir ortopedams traumatologams. Susiję ar ne šie įsakymai su pareiškėju, turi ar neturi išimčių, jis jais naudojosi ar nesinaudojo, jais naudojosi ar nesinaudojo kiti gydytojai, teismas netyrė ir tyrimą atlikusiai Ministerijos komisijai tirti nenurodė.

36.       Pareiškėjas nurodo tas pačias aplinkybes, susijusias su viešojo pirkimų sutarčių sudarymo procedūromis, kurios buvo nurodytos jo paaiškinimuose, ir teigia, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog A. P., Ligoninės vardu pasirašydamas viešųjų pirkimų sutartis su UAB „Nemuno vaistinė“, pažeidė Įstatymo nuostatas.

37.       Pareiškėjas, remdamasis teismų praktika, pažymi, kad teismai pripažįsta esant interesų konfliktą, kai asmuo yra įmonės akcininku, vadovu, o ne darbuotoju, tačiau A. P. žmona Ž. G., Ligoninei sudarant sutartis su UAB „Nemuno vaistinė“, dirbo konsultante. Teismas nenustatė (ir tokių duomenų nėra), kad Ž. G. dalyvavo UAB „Nemuno vaistinė“ viešųjų pirkimų veikloje ar su ja susijusioje veikloje, ir kad jos atlyginimas priklausė nuo įmonės sudaromų viešųjų pirkimų sutarčių ar kad UAB „Nemuno vaistinė“ dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose ir pirkimų rezultatai Ž. G. turėjo kokį nors poveikį (teigiamą ar neigiamą). Teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog A. P. nevengė interesų konflikto, nevengė šališkumo regimybės ir pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies
2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

38.       Pareiškėjas pažymi, kad iš teismo sprendimo matyti, jog jis imperatyvias įstatymo normas siūlo aiškinti ne siaurai ir, anot jo, yra tokių savaime suprantamų dalykų, kaip kad kilus interesų konfliktui, Ligoninės vadovas turi pranešti sveikatos apsaugos ministrui, t. y. teismas siūlo nesivadovauti Įstatyme nustatyta teisės norma, bet ją aiškinti plečiamai. Pažymi, kad šiuo atveju yra kilęs administracinis ginčas, t. y. santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas, yra administraciniai santykiai ir juos reguliuoja imperatyvios teisės normos, tačiau teismas šias imperatyvias teisės normas aiškina plečiamai, išplėsdamas asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, prievolių ir pareigų apimtis, t. y. neaiškų teisinį reguliavimą aiškina nepalankiai asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje. Pažymi, kad pagal nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojusios Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies redakcijos nuostatas, A. P., kaip institucijos vadovas, neturėjo kam pareikšti apie savo nusišalinimą.

39.       Pareiškėjas nurodo, kad tyrimas buvo pradėtas 2017 m. balandžio 6 d., jis 2017 m. birželio 21 d. teikė paaiškinimus. A. P. žinojo apie atliekamą tyrimą, jo pobūdį ir suprato apie pasikeitusią sveikatos apsaugos ministro poziciją, todėl, vengdamas didinti konfliktą, 2017 m. liepos 13 d. ir 2017 m. liepos 28 d. pareiškė nusišalinimus. Priešingai nei nurodė teismas, pareiškėjas niekada nepripažino, kad būtent sveikatos apsaugos ministras gali spręsti jo nusišalinimo klausimus. Teigia, kad teismo sprendimas yra grindžiamas prielaidomis, o ne išsamiu ir visapusišku bylos faktinių aplinkybių ištyrimu bei įvertinimu.

40.       A. P. atkreipia dėmesį, kad teismas citavo Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. rugsėjo 8 d. rašto dalį ir remdamasis ja, padarė išvadą, kad nepagrįstas yra pareiškėjo teiginys, jog Ministerija nurodė, kad ji pareiškėjo nusišalinimo klausimų nesprendžia ir jam yra patikėta priimti visus, net su juo, kaip gydytoju ortopedu traumatologu, susijusius sprendimus. Nurodo, kad minėtame rašte sveikatos apsaugos ministras vienareikšmiškai nurodė, jog Ministerija neturi teisės atlikti Ligoninės vadovo funkcijų. Pažymi, kad Ligoninės direktoriaus kompetencija yra nuspręsti dėl darbuotojo darbo užmokesčio dydžio ir priedų jam skyrimo. Nurodo, kad Ministerijos 2017 m. rugsėjo 8 d. rašte yra rašoma apie darbo funkcijų ir darbo apmokėjimo sąlygų nustatymo Ligoninės vadovui, o ne Ligoninės gydytojui ar kitam darbuotojui. Teismas sprendime citavo tą rašto dalį, tačiau ginčo dėl to, kas nustato darbo funkcijas ir darbo apmokėjimo sąlygas Ligoninės vadovui, byloje nėra. Taigi, pirmosios instancijos teismo motyvai yra nepagrįsti įrodymais ir neatitinka bylos aplinkybių. Tai reiškia, kad tokiais motyvais priimtas teismo sprendimas – atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, jog sveikatos apsaugos ministras sprendimus dėl jo, kaip gydytojo ortopedo traumatologo, darbo Ligoninėje priėmė jam jau esant Ligoninės direktoriumi, todėl tai turėtų būti vertinama kaip sveikatos apsaugos ministro rašytinis sprendimas nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigojantis jį dalyvauti tolesnėse sprendimų procedūrose, yra nepagrįstas.

41.       A. P. akcentuoja, kad teismas nurodė, jog asmuo pareigą pareikšti apie nusišalinimą turi kiekvieno sprendimo priėmimo atveju, tačiau pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalis, asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą apie esamą interesų konfliktą, o pastarasis gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.

42.       Pareiškėjas nurodo, kad dirbti Ligoninėje traumatologu ortopedu jis buvo priimtas sveikatos apsaugos ministrų įsakymais, A. P. jau esant Ligoninės direktoriumi ir žinant, kad vykdydamas direktoriaus funkcijas, nustatytas teisės norminiuose aktuose, įstaigos įstatuose ir kituose vidaus aktuose, pareiškėjas privalės priimti vadovui priskirtus teisės aktus ir atlikti veiksmus, kurie darys įtaką įstaigos darbuotojams, taigi ir jam pačiam. Šios aplinkybės reiškia, kad įsakymus priėmę sveikatos apsaugos ministrai pareiškėjui pavedė atlikti gydytojo traumatologo ortopedo darbą Ligoninėje ir Ligoninės vadovo direktoriaus funkcijas. Akcentuoja, kad nusišalinimo procedūra yra sureguliuota, nustatant šio teisinio santykio šalių teises ir pareigas, o ne procedūros veiksmus. Šiai normai įgyvendinti nėra nustatyta poįstatyminių teisės aktų reikalavimų, o Komisijos rekomendacijos nei materialinių, nei procedūrinių pareigų nusišalinimo teisiniame santykyje sukurti negali. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad nusišalinimo teisiniame santykyje nusišalinimas nėra priimamas, jeigu tiesioginis vadovas gali aiškiai suprasti, jog kita santykio šalis – pavaldinys – yra interesų konflikte ir jam raštu paveda toliau dalyvauti sprendimo priėmime, todėl sveikatos apsaugos ministrų pavedimai A. P. atlikti Ligoninės direktoriaus funkcijas ir dirbti ortopedo traumatologo darbą Ligoninėje atitinka Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą įpareigojimą jam toliau atlikti Ligoninės direktoriaus funkcijas, nenusišalinant nuo sprendimų, priskirtų Ligoninės direktoriaus kompetencijai, priėmimo.

43.       Pareiškėjas pažymi, kad teismo motyvas, jog termino sprendimo dėl Įstatymo nuostatų pažeidimui priimti Įstatymas neįtvirtina, yra nepagrįstas, kadangi toks neapibrėžtumas būtų nesuderinamas ne tik su teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principais, bet ir prieštarauja įstatymų normoms. Atkreipia dėmesį, kad joks teisės aktas teisės subjektui, atlikusiam pažeidimo tyrimą, nenustato laisvai pasirinkti, kada jis priims sprendimą, tai turi būti padaryta kuo greičiau ir operatyviau, nes asmuo susiduria su rimtomis neigiamomis pasekmėmis. Jeigu subjektui, atliekančiam tyrimą, būtų suteikta teisė laisvai pasirinkti, kada jis priims sprendimą, jis tuo galėtų piktnaudžiauti. A. P. teigia, kad sveikatos apsaugos ministras, priimdamas Įsakymą, nesilaikė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų bei pažeidė teisės aktų nuostatas, todėl Įsakymas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

44.        Pareiškėjas 2020 m. gegužės 4 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, kuriuose atsikirto į atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, , kuriuos buvo išdėstęs apeliaciniame skunde, akcentuoja, kad Sveikatos apsaugos ministras Komisijos sprendimą pritarti komisijos išvadai gavo 2017 m. birželio 15 d., o skundžiamą įsakymą priėmė 2017 m. rugpjūčio 4 d., t. y. praėjus beveik dviems mėnesiams nuo Komisijos sprendimo gavimo dienos, visas tyrimas (su išvados patikslinimu) truko du mėnesius (nuo 2017 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. birželio 15 d.), todėl nėra aišku, kokiu kriterijumi remdamasi Sveikatos apsaugos ministerija teigia, jog įstatyme nustatytas terminas nebuvo praleistas; pareiškėjas niekada neteigė, kad jis ne savo valia vykdė Sveikatos apsaugos ministro, Ligoninės administracijos, Ligoninės stebėtojų tarybos ir Ligoninės skyrių sprendimus, tačiau pareiškėjas savo įsakymu įformino tokį sprendimą, koks buvo nurodytas Sveikatos apsaugos ministro įsakyme, Stebėtojų tarybos sprendime ar Ligoninės administracijos sprendime, arba kokį privalėjo priimti pagal Ligoninės skyrių pateiktus duomenis vykdydamas Ligoninės vidaus teisės aktų nuostatas, t. y. pareiškėjas neturėjo sprendimo laisvės, nes jis negalėjo priimti kitokio sprendimo – kitokio sprendimo priėmimas būtų buvęs neteisėtas;  pareiškėjas pateikė teismui VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės įsakymus, tačiau jų neturėjo Komisija, kuri atliko tyrimą, kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas Sveikatos apsaugos ministro įsakymas. Komisija tyrė tik šių įsakymų išrašus, todėl tyrimas atliktas neišsamiai, neištirtos visos reikšmingos faktinės aplinkybės; Sveikatos apsaugos ministro įsakymai, kuriais pareiškėjui buvo pavesta Ligoninėje vykdyti ir gydytojo funkcijas, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 3 dalies normos pagrindu turi būti vertinami ir kaip Sveikatos apsaugos ministro rašytiniai sprendimai nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigojantys jį dalyvauti tolesnėse sprendimų procedūrose.

45.       Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija prašo A. P. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

46.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo prašymas įvertinti jo nurodytas aplinkybes, kad
2016 m. liepos 26 d. įsakymas Nr. V-202, 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. V-294 ir 2017 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. V-5 iš viso nėra sprendimai, tai teisės taikymo aktai, nes jie remiasi jau egzistuojančiomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, o įsakymus pasirašęs A. P. neturėjo jokios sprendimo laisvės, neturi būti svarstomas, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kreipiantis į teismą, skunde pareiškėjas privalo nurodyti reikalavimus. Toks reikalavimas skunde nebuvo pareikštas, todėl jis turi būti vertinamas kaip naujas, o Administracinių bylų teisenos įstatymas nenustato teisės apeliaciniame skunde kelti naujų reikalavimų.

47.       Ministerija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas nustato vadovo teises ir pareigas bei tai, kad viešoji įstaiga negali įgyti civilinių teisių ir pareigų per savo dalininkus. Pažymi, kad Ligoninės direktorius galutinius sprendimus įformina įsakymais, kurie sukelia teisines pasekmes, todėl teiginiai, kad direktorius ne savo valia vykdė sveikatos apsaugos ministro ir Ligoninės skyrių sprendimus, neatsižvelgdamas, jog priima sprendimus ir dėl savo privačių interesų, turi būti atmesti. Ministerija akcentuoja, kad Ligoninės Skubios pagalbos skyriaus ir planinės pagalbos skyriai bei jų vedėjai neturi įstaigos valdymo institucijų statuso ir jų pateikti siūlymai negali būti vertinami kaip direktoriui privalomi sprendimai.

48.        Ministerija atkreipia dėmesį, kad sveikatos apsaugos ministro įsakymu lėšos yra skiriamos asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, o gavusi lėšas, įstaiga, veikdama per savo valdymo institucijas, nagrinėjamu atveju – per Ligoninės vadovą, priima konkrečius sprendimus konkrečių gydytojų atžvilgiu ir pareiškėjui atsiranda pareiga įsivertinti ir atriboti viešus ir privačius interesus, imtis veiksmų spręsti galimam konfliktą dėl lėšų skyrimo sau, kaip gydytojui. Atsakovas akcentuoja, kad laiku neatribojus nuo galimo interesų konflikto, buvo pažeistos Įstatymo nuostatos.

49.       Atsakovas pažymi, kad negalėjo pažeisti A. P. teisių, nes Ligoninės vadovas, atsakydamas į Ministerijos komisijos 2016 m. balandžio 21 d. prašymą
Nr.(3.26-16)10-3561 „Dėl informacijos pateikimo“, pateikė įsakymų išrašus, kuriuos patvirtino Ligoninės Dokumentų valdymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji specialistė. Jeigu pareiškėjas manė, kad byloje svarbūs įrodymai yra jo vadovaujamos įstaigos įsakymai, jo valioje buvo juos pateikti teismui kartu su skundu arba prašyti teismo išreikalauti iš Ligoninės.

50.        Ministerijos nuomone, A. P. paaiškinimai, kad jis negalėjo nepasirašyti sutarčių, kadangi ne nuo jo valios priklausė pirkimo laimėtojas, nes CPO.lt vykdė viešųjų pirkimų procedūras, turi būti atmesti, kadangi nusišalinti jis privalėjo prieš pasirašydamas sutartį, nes negalėjo nematyti, kad laimėtojas yra UAB „Nemuno vaistinė“, kurios darbuotoja yra jo sutuoktinė, ir dėl to kyla interesų konfliktas. Atsakovas teigia, kad teismas pagrįstai sprendė, jog Ministerijos komisijos išvada yra pagrįsta ir pareiškėjas nevengė interesų konflikto bei šališkumo regimybės ir pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

51.        Atsakovas nurodo, kad nesant Įstatyme apibrėžtų terminų, vadovaujantis protingumo kriterijumi, sveikatos apsaugos ministro sprendimas buvo priimtas iš karto, kai buvo gautas Komisijos sprendimas, todėl A. P. argumentai dėl praleistų nenustatytų terminų nėra pagrįsti.

52.       Viešoji įstaiga Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė nurodo, kad gavusi Vilniaus apygardos administracinio teismo pranešimą, kad per 14 kalendorinių dienų Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikti išsamų atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą bei atsižvelgdama į tai, kad Ligoninės vienasmenė valdymo institucija – direktorius (pareiškėjas ir apeliantas) yra suinteresuotas bylos baigtimi, bei į Vilniaus apygardos administracinio teismo
2019 m. balandžio 18 d. sprendime išdėstytus motyvus, kad Ligoninės direktorius turi nusišalinti nuo bet kokių veiksmų atlikimo, o ne tik nuo dalyvavimo priimant sprendimus ir jų priėmimo, kreipėsi į Ministeriją, kad ši spręstų dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo ir apie priimtus sprendimus bei atliktus veiksmus informuotų Ligoninę, tačiau atsakymo negavo, todėl nežino, kaip Ligoninė šioje administracinėje byloje turėtų įgyvendinti savo teises ir pareigas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

53.       Ginčas šioje byloje kilo dėl sveikatos apsaugos ministro 2017 m. rugpjūčio 4 d. įsakymo Nr. K-552 „Dėl A. P. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. 

54.       Įsakymu pareiškėjas buvo pripažintas pažeidęs Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas bei 11 straipsnio 1 ir
2 dalies nuostatas. 

55.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas pažeidė minėtas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas ir atitinkamai jo atžvilgiu priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

56.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas įrodymų ir bylos aplinkybių netyrė ir jo reikalavimą pagrindžiančių argumentų neanalizavęs, netinkamai pritaikė teisės normas.

57.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 
2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nebuvo pažeistas pažeidimo tyrimo atliko terminas.

58.       Ginčas tarp proceso šalių kyla dėl dvejopo pobūdžio Įsakyme nurodytų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimų: 1) dėl Ligoninės direktoriaus priimtų įsakymų dėl apmokėjimo už stažą bei teikiamas mokamas ambulatorines paslaugas, pareiginės algos priedų skyrimo gydytojams traumatologams ortopedams, jam dirbant dalį etato gydytoju traumatologu ortopedu laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 23 d. iki 2017 m. kovo 23 d.; 2) dėl Ligoninės direktoriaus Ligoninės vardu pasirašytų viešojo pirkimo sutarčių su UAB „Nemuno vaistinė“ 2014 m.–2015 m.

59.       Pirmuoju atveju pareiškėjas buvo pripažintas pažeidęs Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, o antruoju atveju nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas bei 11 straipsnio
1 ir 2 dalies nuostatas (I t., b. l. 10). Todėl, dėl šių pirmiau nurodytų galbūt padarytų pažeidimų pasisakytina atskirai.

60.       Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 1 dalyje be kita ko,
1–4 punktuose nurodyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo: nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas (1 dalis); teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (2 dalis); nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti (3 dalis); priimdami sprendimus vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu (4 dalis).

61.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtos 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas reikalauja teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, o pagal 3 punktą viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje privalo nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti. Visais atvejais šiems asmenims priimant sprendimus, būtina vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu, nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas.

62.       Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, o 2 dalyje – jog prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas motyvuotu rašytiniu sprendimu gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.

63.       Iš pirmiau nurodytų Įstatymo 11 straipsnio nuostatų matyti, kad joje asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, yra nustatytos šios elgesio taisyklės: 1) draudimas dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą; 2) pareiga informuoti savo institucijos vadovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą bei pareikšti apie nusišalinimą nuo tokio sprendimo priėmimo; 3) draudimas bet kokia forma dalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, kai yra interesų konfliktas, kol klausimo neišspręs institucijos vadovas ar institucijos vadovo įgaliotas atstovas. 

64.       Pareigos, įtvirtintos Įstatymo 11 straipsnyje, asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, (taip, kaip ji apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje) yra privalomos ir turi būti vykdomos tais atvejais, kai atsiranda situacija, atitinkanti interesų konfliktą. Šio įstatymo 11 straipsnyje nurodyta intereso konflikto sąvoka atskleistina aiškinant ją kartu su Įstatymo 2 straipsniu. Interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais (Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Privatūs interesai yra apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje: „Privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai“.

65.       Vadinasi, valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, jei turi asmeninį turtinį ar neturtinį interesą arba tokį interesą turi jam artimas asmuo, patenka į interesų konfliktą, kai jis šioje situacijoje privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą. Todėl jis turi elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra ir informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, kol klausimo neišspręs institucijos vadovas ar institucijos vadovo įgaliotas atstovas. 

66.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino atitinkamas teisines priemones, kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo, t. y. įstatymų leidėjas, drausdamas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, dėl kurių atsiranda interesų konfliktas, aiškiai apibrėžė kokių priemonių ir kokia tvarka turi imtis asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, siekdamas išvengti interesų konflikto situacijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-230/2013).

67.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Įstatymas nenumato jokių išimčių, kuomet asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, galėtų neinformuoti savo tiesioginio vadovo ar institucijos vadovo įgalioto atstovo bei asmenų, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nenusišalinti nuo dalyvavimo sprendimo, kuris sukelia interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje. LVAT taip pat yra konstatavęs, kad aplinkybė, ar draudimą dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, pažeidęs asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, pasiekė norimą rezultatą, nėra teisiškai reikšminga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2624/2012 ir kt.); neturi jokios reikšmės aplinkybė, ar asmens, patekusio į viešųjų ir privačių interesų konfliktą, balsas buvo lemiamas priimant (ar nepriimant) atitinkamą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-101/2012 ir kt.).

68.       Įstatymų leidėjas nustatė, kad vien suinteresuoto asmens dalyvavimas svarstyme gali turėti įtakos teisingų sprendimų priėmimui, todėl dalyvavimas posėdyje svarstant klausimą ir nepranešimas kitiems šiame svarstyme dalyvavusiems asmenims apie esamą interesų konfliktą pažeidžia Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1945/2008, Administracinių teismų praktika
Nr. 16, P. 287–292).

69.       Apibendrinant ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje buvo aiškinama bylai aktuali Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis nagrinėjamos bylos kontekste, pažymėtina, kad ginčo metu galiojęs teisinis reguliavimas numatė pareigą informuoti institucijos vadovą ar jo įgaliotą asmenį (nenumatė pareigos informuoti tiesioginio vadovo); nėra svarbu, ar dirbantis valstybinėje tarnyboje, pasiekė norimą rezultatą; vien suinteresuoto asmens dalyvavimas posėdyje svarstant klausimą ir nepranešimas kitiems šiame svarstyme dalyvavusiems asmenims apie esamą interesų konfliktą pažeidžia Įstatymo reikalavimus.

70.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-85-261/2015).

71.       Taigi, sprendžiant, ar asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, padarė Įstatymo 
11 straipsnio 1 dalies pažeidimą, būtina: 1) identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei 2) įrodyti, jog asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti. Vadinasi, pirmiausia būtina nustatyti, ar buvo kilęs interesų konfliktas, ar asmuo turėjo asmeninį turtinį ar neturtinį interesą arba tokį interesą turėjo jam artimas asmuo, kai jis būtent šioje situacijoje privalėjo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą.

72.       Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad valstybės tarnyboje viešasis interesas turi dominuoti privačių interesų atžvilgiu; turi būti išvengta viešųjų ir privačių interesų konfliktų, neturi būti sudaromos prielaidos tokiems konfliktams kilti. Valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos asmeniniam pasipelnymui. Garantuojant viešąjį interesą, būtina išvengti nepagrįsto ir neteisėto interesų grupių poveikio, juo labiau spaudimo valstybės tarnautojams, priimantiems sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvaujantiems tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir / arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.).

73.       Taigi, nagrinėjamu atveju pirmiausia būtina išsiaiškinti faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant tokius sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (turėjo asmeninį turtinį ar neturtinį interesą arba tokį interesą turėjo jam artimas asmuo).

Dėl interesų konflikto pasirašant viešojo pirkimo sutartis

74.       Įsakymo 1.2 punkte, taip pat 2017 m. birželio 9 d. patikslintos tyrimo išvados 2 punkte nurodyta, kad Ligoninės direktorius, laikotarpiu, kuriuo jo sutuoktinė Ž. G. dirbo
UAB „Nemuno vaistinė“, sprendė klausimus, susijusius su šia įmone (Ligoninės vardu pasirašė viešojo pirkimo sutartis 2014 m. spalio 20 d. Nr. P207/14, 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. P244/14, 
2014 m. gruodžio 19 d. Nr. P2931/14 (Sutartyje nurodytas kitas jos numeris, o būtent P293/14) bei 2015 m. liepos 21 d. viešojo pirkimo sutartis, I t., b. l. 153), Nr. P232/15 ir taip pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

75.       Pažymėtina, kad trys iš keturių viešojo pirkimo sutarčių, pasirašytos Ligoninės direktoriaus 2014 m. spalio 15 d. (Ministerijos Išvadoje ir pirmosios instancijos teismo sprendime klaidingai nurodyta, kad Ligoninės direktorius pasirašė spalio 20 d., sutartį spalio 20 d. pasirašė
UAB „Nemuno vaistinė“ generalinė direktorė ) (I t., b. l. 139–142), 2014 m. lapkričio 18 d. (I t., b. l 147–152), 2015 m., liepos 21 d. (I t., b. l. 158–165) yra sudarytos vykdant viešąjį pirkimą per Centrinę perkančiąją organizaciją (toliau – CPO), t. y. per CPO LT elektroninį katalogą. Visose trijose sutartyse 1.1 punkte nurodyta, kad centrinė perkančioji organizacija – CPO atlieka prekių, paslaugų ar darbų viešųjų pirkimų procedūras ir sudaro preliminariąsias sutartis su laimėjusiais tiekėjais,
1.1.4 punkte nustatyta, kad preliminarioji sutartis tarp CPO ir tiekėjo, kuri nustato sąlygas, taikomas pagrindinėms sutartims, sudarytoms preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpiu,
1.1.5 punkte nustatyta, kad pagrindinė sutartis – prekių tiekimo sutartis, kurią sudaro tiekėjas ir užsakovas, vadovaudamiesi preliminariosios sutarties nuostatomis. Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, laikoma, kad perkančioji organizacija, pirkdama prekių, paslaugų ar darbų iš centrinės perkančiosios organizacijos arba per ją, laikėsi šio įstatymo reikalavimų, jeigu jų laikėsi centrinė perkančioji organizacija. 

76.       Iš pirmiau pacituoto Viešųjų pirkimų įstatymo teisinio reguliavimo ir pagrindinės sutarties nuostatų darytina išvada, kad sudarant tokio pobūdžio sutartis ne užsakovas (nagrinėjamu atveju Ligoninė) atlieka prekių pirkimą, o Centrinė perkančioji organizacija. CPO atlikus pirkimą, Ligoninė privalo pasirašyti sutartį, vadovaudamasi preliminarios sutarties nuostatomis, kurią su laimėjusiu tiekėju sudaro ne Ligoninė, o CPO. Todėl nėra jokių prielaidų, leidžiančių teikti, kad šiuo atveju gali susidaryti tikėtina regimybė, kad asmuo, kuris pasirašo pagrindinę sutartį, galėjo turėti kokią nors įtaką pirkimo rezultatams, t. y. paveikti pirkimo rezultatus, negalėdamas dalyvauti pasiūlymų svarstyme ir sprendimų priėmime, o tuo pačiu negalėjo patekti ir į interesų konfliktą. Priešingai, jei tokia sutartis, kuri fiksuoja pirkimų rezultatą, gautą per CPO elektroninį katalogą kaip geriausią perkančiai organizacijai, šiuo atveju Ligoninės vadovui nepasirašius sutarties ir neįsigijus vaistų už mažiausią kainą, būtų pažeistas viešasis interesas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas dėl trijų ginčijamame įsakyme nurodytų viešojo pirkimo sutarčių nedalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant pirkimo rezultatus, todėl šiuo atveju nėra būtina nustatyti, ar jis pateko į konfliktų interesą (ar pareiškėjas turėjo asmeninį turtinį ar neturtinį interesą arba tokį interesą turėjo jam artimas asmuo, nepaisant to, kad siekdamas atitinkamos asmeninės naudos, jis jos galėjo ir negauti).

77.       Atskirai vertintinas vienas viešasis pirkimas dėl kurio buvo pasirašyta 2014 m. gruodžio 19 d. sutartis Nr. P293/14 buvo sudaryta ne per CPO elektroninį katalogą, o pačiai Ligoninei paskelbus viešąjį pirkimą 2014 m. rugsėjo 16 d. Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (CVP IS) įsigyjant pagal pateiktą techninę specifikaciją šešių pavadinimų vaistų. Nors Ligoninės direktorius pareiškėjas A. P. Ligoninės viešojo konkurso komisijai 2014 m. lapkričio 26 d. svarstant pasiūlymus ir priimant sprendimus, nedalyvavo, tačiau konkursui įvykus, kurį vykdė jam pavaldūs Komisijos nariai, sutartį pasirašė A. P. ir UAB „Nemuno vaistinė“ direktorė A. B.. Todėl šiuo atveju įvertinant, ar pareiškėjas nepateko į interesų konfliktą, būtina nustatyti, ar priimtas sprendimas yra susijęs su jo privačiais interesais –  jis turėjo asmeninį turtinį ar neturtinį interesą arba tokį interesą turėjo jam artimas asmuo, nepaisant to, kad siekdamas atitinkamos naudos, jis jos galėjo ir negauti.

78.       Taigi, šiuo konkrečiu atveju būtina vertinti, ar pareiškėjas turėjo asmeninį turtinį ar neturtinį interesą arba tokį interesą turėjo jam artimas asmuo,

79.       Atsižvelgusi į šios nutarties 71–78 punktuose išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija prieina išvados, kad ginčijamo Įsakymo 1.2 punktas, kuriuo Ligoninės direktorius laikotarpiu, kuriuo jo sutuoktinė Ž. G. dirbo UAB „Nemuno vaistinė“, sprendė klausimus, susijusius su šia įmone (Ligoninės vardu pasirašė viešojo pirkimo sutartis 2014 m. spalio 20 d. Nr. P207/14, 
2014 m. lapkričio 18 d. Nr. P244/14, 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. P293/14 bei 2015 m. liepos 21 d. viešojo pirkimo sutartis Nr. P232/15 ir taip pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Dėl interesų konflikto leidžiant įsakymus

80.       Ginčijamame Įsakyme pripažinta, kad pareiškėjas, priimdamas keturis įsakymus, susijusius su apmokėjimu už teikiamas mokamas ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas, ir aštuonis įsakymus, susijusius su pareiginės algos priedo nustatymu ir su priedo už darbo stažą nustatymo, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Kai kurie iš šių įsakymų buvo anksčiau priimtų įsakymų pakeitimai.

81.       Šiuo atveju Įsakymu, kurį pirmosios instancijos teismas paliko galioti, buvo priimtas vadovaujantis ne tik anksčiau analizuotomis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bet ir Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti.

82.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra jokio vertinimo ir jokių argumentų, teismas netyrė Ligoninės direktoriaus įsakymų bei jų pagrindą sudarančių aplinkybių, nevertino teisės aktų, kurių pagrindu jie priimti, aspektu; vertino ne priimtus pareiškėjo įsakymus, o tik jų išrašus. Apeliantas pateikia konkrečius pavyzdžius, kaip antai Ligoninės direktoriaus 2016 m. liepos 26 d. įsakymą Nr. V-202, 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. V-294,
2007 m. sausio 10 d. įsakymą Nr. V-5, kuriuos priimdamas, apeliantas jokios sprendimo laisvės neturėjo. Pavyzdžiui, priimdamas 2016 m. liepos 26 d. įsakymą Nr. V-202, jis vadovavosi sveikatos apsaugos ministro 2016 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-765, kurio 1 punkte nurodyta, jog skiriami pinigai nuo 2016 m liepos 1 d. mokėti darbuotojams kaip darbo užmokesčio pastoviąją padidintą dalį.

83.       Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodęs, kad byloje nėra nustatyta, jog sveikatos apsaugos ministras būtų nustatęs Ligoninės darbuotojų darbo sąlygas nustatančias sąlygas, kurias pareiškėjas būtų turėjęs įgyvendinti, sprendė, kad pareiškėjas, priimdamas įsakymus, veikė savo iniciatyva, teismas taip nurodė, jog tai, kad komisija, atlikdama tyrimą, vertino įsakymų išrašus, o ne pačius įsakymus, bylos išsprendimui reikšmės neturi, kadangi nėra svarbu, ar įsakymas adresuotas konkrečiam darbuotojui, ar pareigybei, nes tai nekeičia padarytos išvados, kad pareiškėjas priėmė sprendimus dėl apmokėjimo už darbą, darbo sąlygų ne tik kitų Ligoninės gydytojų, darbuotojų, bet kartu ir savo, kaip gydytojo ortopedo traumatologo, atžvilgiu.

84.       Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija negali sutikti, nes konstatuojant, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, turi būti vertinama, ar Ligoninės direktorius turėjo privatų interesą (turtinį ar neturtinį interesą), ar siekė pasinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, t. y. vertinti, ar pareiškėjas priėmė įsakymus tik vienai gydytojų (traumatologų) grupei, kuriai jis priklauso, ar šiai grupei buvo nustatytas kitoks (didesnis) apmokėjimas už mokamas sveikatos priežiūros paslaugas ar priedas už stažą, ar nustatyta didesnė priemoka nei kitoms gydytojų grupėms, ar jis pats gavo kitokį (didesnį) atlyginimo priemoką ar priedą už stažą. Nustačius, kad traumatologų grupei ir kartu Ligoninės direktoriui buvo skirti didesni priedai/priemokos nei kitoms gydytojų grupėms, būtina vertinti, ar buvo tam teisėtas pagrindas. Būtina įvertinti, ar pareiškėjas nagrinėjamu atveju turėjo galimybę nusišalinti nepažeidžiant Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pagal kurią asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali naudoti savo pareigų <...>, siekdamas paveikti kitų asmenų sprendimą, kuris sukeltų interesų konfliktą. Kitaip tariant, būtina įvertinti, ar pavedimas pasirašyti priimtus įsakymus vienam iš pareiškėjo pavaduotojų nesukeltų interesų konflikto ir pavaduotojui, kuriam atitinkami priedai/priemokos taip pat minėtais įsakymais skirti, nes iš byloje esančios medžiagos matyti, kad priedai/priemokos buvo skiriami didelėms gydytojų ir kitų medikų grupėms. Pabrėžtina, kad valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą priimdami sprendimus, privalo vadovautis ir visų asmenų lygybės principu. Šio principo konstitucinė esmė – visi asmenys turi būti traktuojami vienodai, jei jie yra vienodoje padėtyje ir gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas asmenims, esantiems nevienodoje padėtyje, o pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

85.       Minėta, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra nustatyta, jog sveikatos apsaugos ministras būtų nustatęs Ligoninės darbuotojų darbo sąlygas nustatančias sąlygas, tačiau teismas nevertino konkrečių ministro įsakymų, kurių pagrindu atitinkamus įsakymus pareiškėjas priėmė. Taigi, nebuvo nustatyta, ar priimti pareiškėjo įsakymai buvo jo inicijuoti ir, ar jie priimti įgyvendinant kitų teisės subjektų priimtų sprendimų pagrindu, ar jie susiję su jo privačiais interesais (siekiant turtinio ar neturtinio intereso), ar jie priimti pasinaudojant pareigomis asmeninei naudai gauti.

86.       Kartu pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Ligoninės direktoriui yra išduota Medicinos praktikos licencija (I t., b. l. 402), pagal kurią jis turi teisę vertis medicinos praktika pagal gydytojo ortopedo traumatologo profesinę kvalifikaciją. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad keli sveikatos apsaugos ministrai davė sutikimą Ligoninės direktoriui dalį etato dirbti pagal šią profesinę kvalifikaciją. Ši nagrinėjama byla nėra analogiška Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 
2016 m. gruodžio 8 d. nagrinėtai bylai, kur asmuo, būdamas VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos direktoriumi, 2012 m. kovo 2 d. pradėjo pagal darbo sutartį 0,25 etato dirbti Poliklinikos Informacijos ir sutarčių skyriuje, o nuo 2013 m liepos 1 d. – 0,5 etato Statistikos ir informacinių technologijų poskyryje informacinių technologijų projektų vadybininku; dėl šių darbo sutarčių sudarymo į steigėją – Kauno miesto savivaldybę, jis nesikreipė, o šias darbo sutartis su pareiškėju sudarė Poliklinikos direktoriaus pavaduotoja medicinai J. D. pagal darbo sutartį 0,25 etato dirbti Poliklinikos Informacijos ir sutarčių skyriuje (administracinė byla Nr. A-1688-438/2016).

87.       Pažymėtina, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ankstesne 2007–2011 m. praktika, tačiau ši praktika buvo plėtojama vėlesnėse bylose, inter alia (be kita ko) 2015 m. vasario 9 d. (administracinė byla Nr. A-85-261/2015),
2017 m. balandžio 18 d. (administracinė byla Nr. A-1161-858/2017), 2018 m. balandžio 26 d. (administracinė byla Nr. eA-194-492/2018), 2019 m gruodžio 18 d. (administracinė byla
Nr. eA-3901-629/2019), kuriose teismai spręsdami dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo, vertino kiekvieną konkretų asmens veiksmą/ priimtą sprendimą, siekiant nustatyti, ar toks veiksmas sukelia pagal Įstatymą interesų konfliktą, ar jo nesukelia.

88.       Atsižvelgdama į šios nutarties 82–87 punktuose išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei vertino aplinkybes, dėl ko priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 148 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti iš dalies.

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. rugpjūčio 4 d. įsakymo Nr. K-552 „Dėl A. P. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimo“ 1.2 punktą. 

Kitoje dalyje perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis neskundžiama.