VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2023 m. birželio 1 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (apelianto) K. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. kovo 31 d. nutarties, kuria pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo atmestas, suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Intrum Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Ekonovus“, G. H., Vilniaus teritorinė muitinė, uždaroji akcinė bendrovė „GelvoraSergel“, Ž. K., S. B., L. B., antstoliai Neringa Lipeikienė, Darius Bliznikas, Vytautas Mitkus, Daiva Prunskienė, Irmantas Gaidelis, Donatas Kisielius, Rimantas Vižainiškis, Darius Stakeliūnas ir Irena Beliačic.
Apeliacinės instancijos teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas K. Z. kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydamas: 1) iškelti jam bankroto bylą; 2) paskirti bankroto administratore M. V.; 3) patvirtinti 200 Eur lėšų sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos; 4) patvirtinti 300 Eur sumą reikalingą kiekvieną mėnesį K. Z. poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos; 5) nustatyti 4 mėnesių terminą, skaičiuotiną nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, mokumo atkūrimo plano projekto parengimui ir pateikimui teismui tvirtinti; 6) pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones.
1.1. Pareiškime ir pranešime dėl trūkumų šalinimo nurodė, kad turi finansinių sunkumų ir negali atsiskaityti su kreditoriais, pareiškėjo įsipareigojimai kreditoriams yra žymiai didesni nei 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA), jo įsipareigojimai sudaro apie 1 498 855,41 Eur (pagal 2023 m. vasario 6 d. kreditorių sąrašo patikslinimą). Nurodė, kad mėgino užsiimti padangų verslu, todėl buvo pasiskolinęs pinigų iš kreditorių G. K. ir G. R.-S.. Dėl prasidėjusios 2008-2009 metais krizės, visas pradėtas pareiškėjo K. Z. verslas sustojo, buvo patirta nuostolių ir todėl negalėjo tinkamai ir laiku atsiskaityti su šiais kreditoriais. 2011 metais pareiškėjas K. Z. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo buvo pripažintas kaltu ir iš jo priteista skola 231 752,64 Eur. Stengdamasis uždirbti, jis skolinosi pinigų, už kuriuos tvarkėsi turimą gyvenamąjį namą ir įsigijo kriptovaliutų, tačiau kai 2017 metais visos kriptovaliutos pradėjo staigiai kristi žemyn, jos buvo parduotos nuostolingai. Su paskolas davusiais kreditoriais (Ž. K., S. B. ir L. B.) susitarė, kad bandys po truputį grąžinti. Vėliau pareiškėjas ėmėsi kito verslo - vežė prekes iš užsienio į Lietuvą su tikslu jas parduoti ir užsidirbti. Tačiau laiku ir tinkamai nebuvo pateiktos deklaracijos, dėl ko Vilniaus teritorinė muitinė paskaičiavo papildomai sumokėti akcizus už prekes, kitų mokesčių skolas bei delspinigius. Patyręs ir šioje vietoje nesėkmę, pareiškėjas nusprendė išvykti į užsienį dirbti. Tačiau užsienyje jam taip pat nepasisekė. Šiuo metu pareiškėjui pavyko sutarti su didžiausia kreditore Ž. K., kuri pareiškėją įdarbino į kreditorės vadovaujamą įmonę. Kadangi pareiškėjas tik šiuo metu įsidarbino, todėl pareiškėjo darbo užmokestis yra praktiškai minimalus 843,50 eurų, kur pareiškėjui yra išmokama suma 510,29 eurai. Pareiškėjas tikisi, kad po kurio laiko jam darbo užmokestis bus padidintas, todėl jis galės ne tik minimaliai prisidėti prie skolų grąžinimo, tačiau ir ženklesnėmis pinigų sumomis.
1.2. Nurodė, jog turi gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, transporto priemonių, neturi akcijų, vertybinių popierių, banko sąskaitų ar kito turto, kurio vertė viršytų 1 MMA, pateiktas kreditorių sąrašas, kreditoriai informuoti, teismuose šiuo metu nėra iškeltų civilinių ir baudžiamųjų bylų, kuriose pareiškėjui būtų pareikšti turtiniai reikalavimai, jis neteistas ir nėra nuteistas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, neturi žalingų įpročių, turi nepilnametį sūnų, tačiau dėl jo išlaikymo yra susitaręs su vaiko motina, neturi jam skolingų asmenų, jo atžvilgiu nebuvo nutrauktas bankroto procesas ar praėjęs 10 metų laikotarpis nuo fizinio asmens bankroto pabaigos. Atsižvelgiant į pareiškėjo amžių, šiuo metu pareiškėjui yra 56 metai (greitai bus 57 metai), įvertinant skolų mastą - daugiau kaip 1 milijonas eurų, bei turimo turto vertę, pareiškėjas neturi jokios galimybės per visą savo likusį gyvenimą atsiskaityti pilnai su visais kreditoriais. Prašo nustatyti 300 Eur sumą būtiniesiems poreikiams patenkinti.
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. vasario 8 d. nutartimi pareiškimą priėmė, nustatė suinteresuotiems asmenims terminą atsiliepimams pateikti bei paskyrė teismo posėdžio datą.
3. Suinteresuotas asmuo antstolis I. G. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad jis nėra suinteresuotas bylos baigtimi.
4. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui neprieštaraus, teismui nustačius, kad į bylą pateikta pakankamai bankroto bylos iškėlimui reikalingų įrodymų, o teismas juos pripažins pagrįstais ir išsamiais. Tačiau pažymėjo, kad pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. priimtą nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-654/2011, kuriuo buvo nuspręsta konfiskuoti 231 752,64 eurus, konfiskuotų lėšų kreditorinis reikalavimas neturėtų būti nurašomas.
5. Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė sprendimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priimti teismo nuožiūra. Bei nurodė, kad K. Z., neveikiančios įmonės savininkas, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui skolingas 1483,20 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų, iš jų 692,56 Eur privalomojo sveikatos privalo būti sumokėtos iki 2024 m. balandžio 30 d. Pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2022 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (7.7) VRE_SP2-36266 dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, 281,14 Eur skolos išieškojimą vykdo antstolė Neringa Lipeikienė.
6. Suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė procesinį sprendimą priimti pagal teismo ištirtas faktines aplinkybes nepažeidžiant Vilniaus teritorinės muitinės interesų. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-65-172/2015 pareiškėjas ir dar du asmenys pripažinti kaltais pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, jiems paskirtos baudos su cigarečių konfiskavimu. Šių nusikaltimų paskemė buvo Kano teritorinės muitinės sprendimu priskaičiuoti muitas, PVM ir delspinigiai bei įregistruota solidari mokestinė prievolė muitinei. Šiuo metu likęs solidarus įsiskolinimas Vilniaus teritorinė muitinei yra 1 042,09 Eur, kuri laikytina prievole, kildinama iš pareiškėjo nusikalstamos veikos nesumokėtų mokesčių (žalos) atlyginimo, todėl mokestinė prievolė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 29 straipsnio 7 dalimi, nėra nurašomi.
7. Suinteresuotas asmuo L. B. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad neprieštarauja, jog jo tėvui K. Z. būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla. Nurodė, kad kartu su tėvu bandė vykdyti verslą, pirkti užsienyje prekes ir jas parduoti Lietuvoje, tačiau buvo pasakyta, kad turi už prekes sumokėti akcizą, bendra mokesčių suma buvo daugiau nei 70 000 Eur. Jis sumokėjo visus mokesčius tiek už tėvą, tiek ir už save, todėl jo kreditorinis reikalavimas tėvui būtų didesnis nei nurodyta. Dėl sudarytos paskolos nurodė, kad dalis buvo investuota į jam priklausančio namo remontą, kartu su tėvu paskaičiavo, kad į namo remontą jis investavo 100 000 Eur, todėl 2017 m. birželio 1 d. buvo pasirašyta paskolos sutartis, kadangi tėvas norėjo šiuos pinigus grąžinti.
8. Suinteresuotas asmuo Ž. K. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad sutinka, jog K. Z. būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla. Nurodė, kad grynaisiais pinigais pareiškėjui paskolino 400 000 Eur per 1-2 metų laikotarpį, pareiškėjui pasirašant skolos raštelius, vėliau 2017 m. spalio 26 d. buvo sudaryta viena paskolos sutartis visiems skolos rašteliams. Paskolino, nes pareiškėjas buvo nurodęs, kad pinigai reikalingi padengti padarytą žalą Rusijos Federacijos įmonėms. Kadangi turėjo pinigų, tai juos paskolino, nesąžiningumo, siekio išvengti skolos grąžinimo, pareiškėjo veiksmuose nepastebėjo.
9. Suinteresuotas asmuo S. B. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad neprieštarauja, jog K. Z. būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla. Nurodė, kad paskolino viso 300 000 Eur pareiškėjui grynais pinigais, pareiškėjui pasirašant skolos raštelius, o 2016 metais buvo nuspręsta visus skolos raštelius suplėšyti ir pasirašyti bendrą paskolos sutartį. S. B. 100 000 Eur davė skoloms padengti, o vėliau papildomai paskolino 200 000 Eur, už kuriuos pareiškėjas buvo įsigijęs kriptovaliutų. Tačiau kriptovaliutų vertė smarkiai krito, dėl to pareiškėjas susigrąžino tik labai mažą dalį investuotų pinigų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
10. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. kovo 31 d. nutartimi pareiškėjo K. Z. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo atmetė.
10.1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo susidariusi mokestinė nepriemoka Vilniaus teritorinei muitinei kilo iš muito, akcizo, PVM, muito delspinigių, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių. Pareiškėjas pripažintas kaltu Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-65-172/2015. Atsižvelgiant į tai, kad susidariusi skola valstybei yra kilusi dėl pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos ir yra tiesioginė tokios veikos pasekmė, todėl, atsižvelgiant į FABĮ paskirtį ir tikslus, ši mokestinė prievolė turi būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, kuri pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalies 1 punktą nėra nurašoma. Skirtingai nei iš teisėtai asmens vykdomos veiklos susidariusi mokestinė nepriemoka, iš nusikalstamos veikos susidariusi mokestinė nepriemoka nėra įprasta prievolė, o pagal savo esmę yra žala valstybei negautų mokesčių forma, kuriuos valstybė būtų gavusi, jeigu nebūtų buvusi įvykdyta nusikalstama veika. Pažymėtina, kad VMI įsiskolinimas taip pat kilo iš nusikalstamos veikos (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo priimtą nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-654/2011). Taigi įsiskolinimas valstybinėms institucijoms susidarė dėl sąmoningų neteisėtų pareiškėjo veiksmų ir todėl nėra nurašomas.
10.2. Vertindamas pareiškėjo nurodytus įsiskolinimus suinteresuotiems asmenims Ž. K., L. B. bei S. B. teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, įrodančių, jog šie įsiskolinimai realiai egzistuoja. Pareiškėjas nurodė, kad Ž. K. skolingas 400 000,00 Eur skolos ir 211 397,26 Eur palūkanų, S. B. skolingas 300 000,00 Eur skolos ir 156 558,90 Eur palūkanų bei L. B. skolingas 100 000,00 Eur skolos ir 34 142,46 Eur palūkanų. Šios skolos kilo iš paskolų sutarčių. Visose paskolos sutartyse nurodyta, jog pinigai gauti grynaisiais pinigais. Pažymėjo, jog paskolos sutartys nepatvirtintos notaro. Teismo vertinimu, paskolos suteikimo fakto nepagrindžia nei S. B. ir Ž. K. pajamų deklaracijos, nei L. B. pažyma apie darbo užmokestį. Teismo vertinimu, šie įrodymai nepagrindžia, kad minėti asmenys galėjo paskolinti tokias pinigų sumas, kokios nurodytos paskolos sutartyse. Juolab nepagrindžia fakto, kad pinigai pareiškėjui realiai buvo perduoti. Teismo vertinimu, skolos rašteliai, pasirašyti pareiškėjo, ar skelbimai apie perkamas kriptovaliutas taip pat nepagrindžia 800 000 Eur perdavimo fakto.
10.3. Atkreiptas dėmesys į tai, kad teismas, atidėdamas 2023 m. kovo 9 d. teismo posėdį, suteikė terminą pareiškėjui pateikti papildomus įrodymus apie minėtų paskolų buvimo faktą. Tačiau teismui nebuvo pateikti jokie tai pagrindžiantys įrodymai. Maža to, teismui atsižvelgus į įstatymo reikalavimus ir paklausus apie minėtų paskolų deklaravimą, pareiškėjo atstovas nurodė, jog pareiškėjas neprisimena, ar šios sumos buvo deklaruotos, duomenų į bylą apie tai taip pat nepateikta. Atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas pateikė į bylą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 20 d. nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis tarp Ž. K. ir K. Z., tačiau teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, į tai, kad dėl taikos sutarties patvirtinimo pareiškėjas kreipėsi tik po to, kai teismas pareikalavo papildomų įrodymų, galinčių pagrįsti paskolų buvimo faktą. Teismo vertinimu, taikos sutarties patvirtinimas supaprastinto proceso tvarka po tai, kai buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo ir po to kai buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, neįrodo, kad paskolos santykiai tarp Ž. K. ir pareiškėjo tikrai egzistavo, bei kelia abejonių dėl pareiškėjo sąžiningumo. Abejones dėl pareiškėjo sąžiningumo iškėlė ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-8393-819/2019. Dėl šių priežasčių teismas sprendžia, kad pareiškėjo skolos Ž. K., S. B. ir L. B. šioje byloje neįrodytos (CPK 178 straipsnis).
10.4. Atsižvelgiant į aukščiau nurodyta aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad be įsiskolinimo VMI, Vilniaus teritorinei muitinei, Ž. K., L. B. ir S. B. pareiškėjo skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma – 13 698,25 Eur, taigi neviršija 25 MMA, t. y. jo turtinė būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyto nemokumo kriterijaus. Nenustačius vienos iš bankroto bylos iškėlimo sąlygų, nėra pagrindo priimti nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
10.5. Teismas taip pat pasisakė dėl pareiškėjo nesąžiningumo. Nustatė, kad bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo skolos be kita ko kilo iš padarytų nusikalstamų veikų. Be to, pareiškėjas pateikė teismui paskolos sutartis, kurių pagrindu pareiškėjas nurodo, jog Ž. K. skolingas 400 000,00 Eur skolos ir 211 397,26 Eur palūkanų, S. B. skolingas 300 000,00 Eur skolos ir 156 558,90 Eur palūkanų bei L. B. skolingas 100 000,00 Eur skolos ir 34 142,46 Eur palūkanų, tačiau minėtos paskolos sutartys neatitinka įstatymo reikalavimų, t. y. jos nėra patvirtintos notariškai. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad minėtos paskolų sumos būtų deklaruotos taip kaip numato įstatymai. Maža to, teismui pareikalavus papildomų įrodymų, pagrindžiančių paskolų buvimo faktą, pareiškėjas suskubo kreiptis į teismą dėl taikos sutarčių su kreditoriais patvirtinimo, kas kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo sąžiningumo. Pažymėjo ir tai, kad nors pareiškėjas yra darbingo amžiaus, pagrįstų duomenų apie jo sveikatos būklės sutrikimus byloje nėra, jis turi įgijęs krovinių ir keleivių tarptautinių pervežimų organizavimo specialybę, tačiau dirba vienos iš kreditorių įmonėje gaudamas minimalią mėnesinę algą, kas taip pat kelia abejonių apie pareiškėjo ketinimus uždirbti kuo daugiau bei atsiskaityti su kreditoriais. Teismas konstatavo, kad toks nagrinėjamas pareiškėjo (ne)veikimas rodo, kad pareiškėjas ne negalėjo, o nenorėjo vykdyti įsipareigojimų. Pareiškėjas elgėsi nerūpestingai ir neatsakingai, nedėdamas pastangų atsiskaityti su kreditoriais, teismo vertinimu, turėdamas realias galimybes rasti geriau apmokamą darbą to nepadarė bei nepateikė tai paneigiančių įrodymų, o atvirkščiai, bylos duomenimis nurodė šimtatūkstantinius įsiskolinimus kreditoriams Ž. K., S. B. ir L. B., tačiau nepateikė patikimų įrodymų, galinčių šiuos įsiskolinimus pagrįsti. Dėl šių priežasčių pareiškėjas negali būti pripažintas sąžiningu FABĮ 1 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme.
10.6. Pareiškėjas nedėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, nesiėmė priemonių tam padaryti, o priešingai – didžioji dalis įsiskolinimų atsirado iš nusikalstamų veikų darymo, dalis nurodytų įsiskolinimų nepagrįsti. Teismo vertinimu, tai patvirtina pareiškėjo mėginimą išvengti skolinių įsipareigojimų vykdymo. Pažymėta, pareiškėjas turi tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo turto. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas turi išsilavinimą, yra darbingo amžiaus, tačiau dirba už minimalų atlyginimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas siekia ne atsiskaitymo su kreditoriais, o nurašyti esamas skolas, todėl toks jo (ne)veikimas pripažintinas nesąžiningu. Teismo vertinimu, toks pareiškėjo nesąžiningumas yra pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą, nes jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. tarp pareiškėjo nesąžiningumo ir jo nemokumo yra priežastinis ryšys.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
11. Pareiškėjas K. Z. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. kovo 31 d. nutartį ir iškelti pareiškėjui K. Z. fizinio asmens bankroto bylą arba grąžinti bylą dėl fizinio asmenų bankroto bylos iškėlimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pareiškėjas byloje pateikė duomenis, kad turi įsiskolinimą VMI – 231 798,77 Eur sumai ir Vilniaus teritorinei muitinei – 1 042 Eur, kurias pirmosios instancijos teismas vertino, kad negali būti nurašomos fizinio asmens bankroto byloje, tačiau pareiškėjas su tuo nesutinka. Pareiškėjas laiko, kad šie VMI ir Vilniaus teritorinės muitinės reikalavimai nepatenka į FABĮ 29 straipsnio reguliavimo sritį, todėl galėtų būti laikomi nurašomais, nes tai nėra nei valstybės paskirta bauda už nusikalstamą veiką, nei nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas. Turto konfiskavimas ir padarytos žalos atlyginimas yra dvi savo esme skirtingos situacijos, kurios negali būti tapatinamos, kas reikštų ir negalimumą nurašyti fizinio asmens bankroto byloje.
11.2. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendyje niekur nėra nurodyta, kad iš pareiškėjo priteista pinigų suma yra nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas. Nuosprendyje yra nurodyta, kad remiantis BK 72 straipsniu, iš pareiškėjo yra konfiskuojama atitinkama pinigų suma valstybės naudai. Taigi yra visiškai skirtingas teisinis institutas – turto konfiskavimas, o ne nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas. Galimai pirmosios instancijos teismas sulygino šiuos abu teisinius institutus, tačiau, pareiškėjo nuomone, šių dviejų savo požiūriu skirtingų dalykų negalima lyginti. Pareiškėjas nesutinka su tokia padaryta pirmosios instancijos teismo išvada, nes FABĮ imperatyviai nurodyta, kad negali būti nurašoma tik nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas, o VMI reikalavimas (231 798,77 Eur) yra kildintinas iš turto konfiskavimo sumos.
11.3. Vilniaus teritorinės muitinės 1 042 Eur reikalavimas galėtų būti nurašomas, nes šis reikalavimas nepatenka į FABĮ 29 straipsnio 7 dalies taisykles. FABĮ įstatymų leidėjas aiškiai ir konkrečiai nurodė baigtinį sąrašą reikalavimų, kurie negali būti nurašomi fizinio asmens bankroto bylos pabaigoje. 1 042 eurų pareiškėjo įsiskolinimas yra nesumokėtų mokesčių už įvežtas prekes pagrindu, ir toks reikalavimas nepatenka į nurodytą įstatyminį pagrindą. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktomis išvadomis, kad 1 042 eurų reikalavimas turi būti vertinamas kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad Vilniaus teritorinės muitinės 1 042 eurų reikalavimas savo esme yra žala valstybei negautų mokesčių forma, tačiau nepateikia jokio argumento ir motyvo kaip tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada gali būti susieta su FABĮ 29 straipsnyje nurodytais nenurašomų reikalavimų grupėmis, tai yra į kurią grupę tokia pirmosios instancijos teismo interpretacija pakliūva šie VMI ir Vilniaus teritorinės muitinės reikalavimai. Vien tik faktas, jog šie reikalavimai yra iš pareiškėjo buvusių nusikalstamų veikų negali būti automatiškai traktuojama, kad tokie reikalavimai negali būti nurašomi.
11.4. Pareiškėjas taip pat nesutinka, su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pateiktų kreditorių, su kuriais yra sudarytos paskolos sutartys. Buvo pateikti paaiškinimai, kad pateiktos paskolos sutartys su Ž. K., S. B., L. B. yra išdava jo ankstesnių paskolos teisinių santykių, kada jis skolindavosi mažas pinigų sumas ir šiuo tikslu pasirašydavo skolos raštelius, keli išlikę buvo pateikti teismui. Pareiškėjui sutinkant su skolos faktu, manytina, kad neturėjo tokiu būdu būti pažeidžiamos tiek kreditorių, tiek ir paties skolininko (pareiškėjo) teisės bei pareigos. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad kreditoriai realiai turėjo galimybių suteikti pareiškėjui paskolą, kreditorių suteiktos paskolos buvo realios, ne fiktyvios ar išgalvotos. Teismų praktika leidžia teigti, kad jeigu pats skolininkas neginčija jo gautų paskolų, tai teismui neturėtų kilti abejonių, kad šios paskolos buvo suteiktos.
11.5. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jo nesąžiningumo. Nurodo, kad jam šiuo metu yra 57 metai, todėl jo galimybės susirasti darbą yra ribotos, taip pat ir įsidarbinti už didelį atlyginimą. Teismas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis ieško ar ieškojo geriau apmokamo darbo, tačiau nepaaiškino, koks įrodymas galėtų patvirtinti tokias aplinkybes. Iš ginčijamo teismo sprendimo negalima suprasti, kurioje vietoje pareiškėjas atliko nesąžiningus veiksmus prieš kreditorius. Nesutinka, kad nededa ir nedės jokių pastangų, kad siektų užsidirbti daugiau. Nors šiuo metu uždirba minimalų atlyginimą, tačiau būtų neteisinga teigti, kad jau nuo pat pirmos darbo dienos asmeniui turi būti besąlygiškai mokamas didžiulis darbo užmokestis, darbdaviui nežinant nieko apie darbuotojo galimybes, elgesį ir pan. Nesutinka, kad jis pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo siekia ne atkurti savo mokumą, o nurašyti skolas. Teismas nurodė, kad VMI ir Vilniaus teritorinės muitinės reikalavimai nebūtų nurašomi net ir po bankroto bylos pabaigos, kas reiškia, kad tokia teismo padaryta išvada prieštarauja pateiktai išvadai apie pareiškėjo nesąžiningumą ir jo siekį nusirašyti skolas. Pareiškėjas siekia atkurti savo mokumą artėjant pensiniam amžiui. Net jeigu VMI ir Vilniaus teritorinės muitinės reikalavimai nėra nurašomi, tai pardavus pareiškėjui priklausantį nekilnojamąjį turtą, bus ženkliai sumažintos šių reikalavimų sumos. Bankroto proceso pabaigoje šių kreditorių reikalavimai bus ženkliai sumažinti, o tai leis ateityje pareiškėjui taip pat padengti pilnai šiuos kreditorinius reikalavimus. Taigi, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apie pareiškėjo nesąžiningumą yra nepagrįsta ir neparemta jokiais objektyviais įrodymais, teismo pateiktos išvados yra prieštaraujančios viena kitai, kas leidžia teigti, kad teismas neobjektyviai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, byloje surinktus įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.
14. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. kovo 31 d. nutarties, kuria K. Z. pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl apelianto rašytinių paaiškinimų priėmimo
15. Vilniaus apygardos teisme 2023 m. gegužės 22 d. gauti apelianto K. Z. rašytiniai paaiškinimai (dokumento Nr. DOK-19351), kuriais jis iš esmės siekia papildyti atskirojo skundo argumentus, pagrindžiančius skundžiamos nutarties neteisėtumą.
16. Pažymėtina, kad apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio (atskirojo) skundo teisinis ir faktinis pagrindas, kurį draudžiama keisti (pildyti) pasibaigus procesinio sprendimo apskundimo apeliacine tvarka terminui (CPK 323 straipsnis). Ši nuostata yra specialioji bendros byloje dalyvaujančių asmenų teisės teikti teismui rašytinius paaiškinimus atžvilgiu. CPK 323 straipsnyje nurodyta, kad pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą yra draudžiama (CPK 338 straipsnis).
17. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto apeliacinės instancijos teismui pateikti rašytiniai paaiškinimai pagal savo turinį yra atskirojo skundo papildymas, o terminas, per kurį galima keisti (pildyti) atskirąjį skundą, šio dokumento pateikimo teismui metu buvo pasibaigęs. Rašytiniais paaiškinimais iš esmės siekiama papildyti pareiškėjo atskirojo skundo argumentaciją dėl pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo. Atsižvelgiant į aptartą CPK 323 straipsnyje nurodytą draudimą, apeliacinės instancijos teismas apelianto pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisako priimti prie bylos medžiagos ir juos vertinti (CPK 338 straipsnis).
Dėl bylos sustabdymo kitam teismui pasikreipus į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl FABĮ normos atitikties Konstitucijai įvertinimo
18. Vilniaus apygardos teisme 2023 m. gegužės 10 d. gautas pareiškėjo prašymas iki bus priimtas Konstitucinio teismo nutarimas pagal 2023 m. balandžio 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą prašymą dėl FABĮ 29 straipsnio 7 dalies atitikimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytam teisės kreiptis į teismą principui bei teisinės valstybės principui. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2023 m. balandžio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-313/2023 nurodė, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatytų nenurašomų kreditorinių reikalavimų sąrašas yra svarbus sprendžiant įvairius fizinių asmenų bankroto procese keliamus klausimus: nustatant fizinių asmenų nemokumą, rengiant ir tvirtinant mokumo atkūrimo planą, sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėjo vertinimu, jei šiuo metu galiojanti FABĮ 29 straipsnio 7 dalies norma neatitiktų Konstitucijoje įtvirtintiems tam tikriems principams, tos Konstitucinio Teismo sprendimas turėtų tiesioginę reikšmę sprendžiant nagrinėjamą civilinę bylą.
19. Bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos. Civilinio proceso tikslai reikalauja, kad teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas bylai sustabdyti.
20. CPK 163 straipsnyje nustatyti pagrindai kai teismas privalo sustabdyti bylą, tarp kurių ir kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (1 dalies 3 punktas), taip pat, kai teismas kreipiasi arba kiti teismai jau kreipėsi į Konstitucinį Teismą šio Kodekso 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais (1 dalies 7 punktas). CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Teismas taip pat nutartimi sustabdo bylos nagrinėjimą, kai Konstitucinis Teismas yra priėmęs nagrinėti kito teismo nutartyje suformuluotą paklausimą tuo pačiu teisės klausimu ir teismas neturi kitų teisinių argumentų dėl įstatymo arba teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams. Šiuo atveju teismas bylos į Konstitucinį Teismą nesiunčia. Paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.
21. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. balandžio 25 d. civilinėje byloje e3K-3-140-313/2023 kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar: 1) FABĮ 29 straipsnio 7 dalis, kurioje nustatyta, kad po bankroto proceso į nenurašomų reikalavimų sąrašą yra įtraukiami reikalavimai, kylantys iš pareigos sumokėti už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui; 2) 2021 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIV-451 13 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje išdėstyta Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalis taikoma ir fizinių asmenų bankrotams, pradėtiems ir nebaigtiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.
22. Konstitucinio Teismo pirmininko 2023 m. gegužės 12 d. potvarkiu priimtas nagrinėti pareiškėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymas ištirti, ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja: FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2021 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją po bankroto proceso nenurašomi reikalavimai, kylantys iš pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus; FABĮ Nr. XI-2000 5, 6, 8, 14, 21, 23, 25, 29, 30, 31 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 5 dalis tiek, kiek pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalies (2021 m. birželio 29 d. redakcija) nuostata „išskyrus <...> reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus <...> kitų įstatymų pažeidimus“ taikoma iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtiems ir nebaigtiems fizinių asmenų bankrotams. Rengiama konstitucinės justicijos byla Nr. 12/2023.
23. Kadangi nustatyta, kad kitas teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kuris yra priėmęs nagrinėti kito teismo nutartyje suformuluotą paklausimą dėl teisės normos atitikties Konstitucijai, todėl spręstina dėl CPK 163 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyto privalomo bylos stabdymo pagrindo, o ne dėl CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo.
24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-654/2011 K. Z. buvo nuteistas už nusikalstamų veikų, nustatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje (8 epizodai), taip pat BK 22 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje (4 epizodai) padarymą. Taip pat nuspręsta iš K. Z., vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskuoti iš 800 195,53 Lt (231 752,64 Eur). Dėl šios sumos išieškojimo į antstolius yra kreipęsis kreditorius VMI. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-65-172/2015, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-164-396/2016, K. Z. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 199² straipsnio 1 dalį paskyrė 150 MGL (5 647,50 Eur) dydžio baudą, o vadovaujantis BK 66 straipsniu, sumažino iki 148 MGL (5 572,20 Eur) dydžio. Kauno teritorinė muitinė 2017 m. spalio 30 d., atsižvelgdama į Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-65-172/2015, priėmė sprendimą dėl mokestinės prievolės muitinėje apskaičiavimo, kuriuo pripažino K. B., L. B. ir F. K. solidariai atsakančiais muitinei, kurie privalo muitinei sumokėti 2 287 Eur muitą, 30 072 Eur akcizą, 7 629 Eur PVM, 112 Eur muito delspinigių 26 893 Eur akcizo delspinigių ir 6 823 Eur PVM delspinigių. Taigi įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad įsipareigojimai VMI, pareiškėjo pateiktais duomenimis yra 231 798,77 Eur, ir Vilniaus teritorinei muitinei – 1 042,00 Eur, yra atsiradę iš pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų.
25. Minėta, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta teismas nutartimi sustabdo bylos nagrinėjimą, kai Konstitucinis Teismas yra priėmęs nagrinėti kito teismo nutartyje suformuluotą paklausimą tuo pačiu teisės klausimu. Atsižvelgiant į šios nutarties 22 punkte nurodytus Kasacinio Teismo priimtus nagrinėti klausimus, negalima daryti išvados, kad Konstitucinis Teismas pasisakys dėl visos FABĮ 29 straipsnio 7 dalies atitikties Konstitucijai, t. y. jis tik pasisakys tiek, kiek pagal ją po bankroto proceso nenurašomi reikalavimai, kylantys iš pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, taip pat dėl įstatymo taikymo iki pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pradėtiems ir nebaigtiems fizinių asmenų bankrotams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo įsipareigojimai VMI ir Vilniaus teritorinei muitinei yra kilę iš nusikalstamų veikų, todėl Konstitucinio Teismo priimtas išaiškinimas neturės įtakos nagrinėjamai bylai.
26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą CPK 163 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
Dėl pareiškėjo įsipareigojimų Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Vilniaus teritorinei muitinei nenurašymo
27. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis, kad VMI ir Vilniaus teritorinės muitinės kreditoriniai reikalavimai nėra nurašomi pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį.
28. FABĮ
1 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi, fizinio asmens bankroto instituto tikslas – subalansuoti nemokaus (t. y. nepajėgiančio vykdyti savo mokėjimo prievolių) fizinio asmens ir jo kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-378-915/2016, 24 punktas).
29. FABĮ sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019, 14 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Įvykdžius specialias FABĮ nustatytas bankroto procedūras, tie kreditorių reikalavimai, kurie buvo nurodyti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plane, nurašomi, t. y. jie nebeturi būti vykdomi. Tai yra specialus įstatymo nustatytas prievolės pasibaigimo pagrindas. Prievolė pasibaigia pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, t. y. įsiteisėjus teismo nutarčiai baigti fizinio asmens bankroto bylą. Tačiau siekiant užtikrinti teisingą skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą įstatyme kartu nustatyti ir tam tikri atvejai, kai kreditorių reikalavimai nėra nurašomi ir jie yra vykdomi nepriklausomai nuo fizinio asmens bankroto proceso pabaigos. Toks kreditorių reikalavimų sąrašas yra įtvirtintas FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-1075/2021, 15 punktas).
30. Nurašomų ir nenurašomų kreditorių reikalavimų sąrašas turi reikšmės ne tik fizinio asmens bankroto bylos pabaigos rezultatui – kreditorių reikalavimų nurašymo apimčiai, bet visų pirma ir fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo stadijai, t. y. vienos iš fizinio asmens bankroto sąlygų – fizinio asmens nemokumo – nustatymui. Remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktu, nustatant fizinio asmens nemokumo būklę nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie šio įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti. Taigi, teismui nustačius, kad asmuo turi tik tokių skolinių įsipareigojimų, iš kurių kylantys reikalavimai pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį pasibaigus bankroto bylai nenurašomi, arba jeigu ir yra nurašomų reikalavimų, bet jų suma neviršija 25 MMA, toks fizinis asmuo negali būti pripažintas nemokiu ir jam bankroto byla negali būti iškelta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 24 punktas).
31. FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad plane numatyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą atvejį, nurašomi, išskyrus reikalavimus dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) ir reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus, arba nusikalstamas veikas, kitų įstatymų pažeidimus, įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimus, jeigu šie kreditoriai ir fizinis asmuo susitarė dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, nebent šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytame susitarime susitarta kitaip.
32. Kasacinis teismas, aiškindamas FABĮ 29 straipsnio 7 dalį, yra nurodęs, kad pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui negali būti nurašomi reikalavimai atlyginti žalą, kuri yra pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos pasekmė. Kasacinis teismas išaiškino, jog tam, kad tam tikras reikalavimas būtų pripažintas reikalavimu dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį, teismas turi nustatyti, kad: 1) yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, 2) reiškiamas reikalavimas yra susijęs su šia nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimu. Toks aiškinimas, be kita ko, atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje išdėstytas reikalavimų, kurie turi būti vykdomi net ir pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, sąrašas negali būti aiškinamas plačiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-823/2022).
33. Byloje teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-65-172/2015, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-164-396/2016, K. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį. Kauno teritorinė muitinė 2017 m. spalio 30 d., atsižvelgdama į Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-65-172/2015, priėmė sprendimą dėl mokestinės prievolės muitinėje apskaičiavimo, kuriuo pripažino K. B., L. B. ir F. K. solidariai atsakančiais muitinei, kurie privalo muitinei sumokėti 2 287 Eur muitą, 30 072 Eur akcizą, 7 629 Eur PVM, 112 Eur muito delspinigių 26 893 Eur akcizo delspinigių ir 6 823 Eur PVM delspinigių. Taigi pareiškėjo mokestinės nepriemokos (šiuo metu likusi 1 042,00 Eur suma) susidarė jam vykdant uždraustą veiką, t. y. pareiškėjui buvo apskaičiuoti mokesčiai (muitas, akcizas, PVM ir delspinigiai nuo šių mokesčių) kaip jo nusikalstamos veikos pasekmė. Tokiu atveju kasacinis teismas yra nurodęs, kad susidariusi mokestinė nepriemoka yra kilusi dėl pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos ir yra tiesioginė tokios veikos pasekmė, todėl, atsižvelgiant į FABĮ paskirtį ir tikslus, ši mokestinė prievolė turi būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, kuri pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį nėra nurašoma. Skirtingai nei iš teisėtai asmens vykdomos veiklos susidariusi mokestinė nepriemoka, iš nusikalstamos veikos susidariusi mokestinė nepriemoka nėra įprasta prievolė, o pagal savo esmę yra žala valstybei negautų mokesčių forma, kuriuos valstybė būtų gavusi, jeigu nebūtų buvusi įvykdyta nusikalstama veika. Priešingai aiškinant minėtą normą, būtų sudaromos prielaidos žalą padariusiam asmeniui turėti naudos iš savo padarytos nusikalstamos veikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019).
34. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį nenurašomi reikalavimai, kylantys iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus arba nusikalstamas veikas. BK 67, 72 straipsniuose nustatyta, kad turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, ji turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Turto konfiskavimą skiria ir panaikina teismas baudžiamojo proceso tvarka. Baudžiamojoje byloje teismo paskirtas turto konfiskavimas negali būti panaikinamas civilinėje byloje. Tiek bauda, tiek turto konfiskavimas skiriami už nusikalstamas veikas, dėl to negali būti nurašomi, nes bauda už nusikalstamas veikas pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį apima ir turto konfiskavimą kaip baudžiamojo poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018).
35. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-654/2011 iš K. Z. nuspręsta, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, konfiskuoti 800 195,53 Lt (231 752,64 Eur). Todėl, atsižvelgiant į 34 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką, pareiškėjo pateiktais duomenimis, 231 798,77 Eur neišieškotas turto konfiskavimo sumos likutis priskirtinas nenurašomiems reikalavimams, kurie nelemia fizinio asmens nemokumo (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas).
36. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nemokumą, pagrįstai neįtraukė VMI ir Vilniaus teritorinės muitinės reikalavimų, kurie FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti, todėl apelianto argumentai susiję su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis atmestini.
Dėl pareiškėjo teisinio santykio su kreditoriais pagal paskolų sutartis ir pareiškėjo (ne)sąžiningumo
37. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nebuvo įrodyta, jog pareiškėjas yra skolingas Ž. K., L. B. ir S. B.. Pažymėjo, kad tiek jis, tiek kreditoriai patvirtina apie perduotus grynuosius pinigus, be to, pateikti įrodymai leidžia spręsti, kad kreditoriai galėjo suteikti tokias paskolas.
38. Byloje pareiškėjas nurodė, kad Ž. K. skolingas 400 000,00 Eur skolos ir 211 397,26 Eur palūkanų, S. B. skolingas 300 000,00 Eur skolos ir 156 558,90 Eur palūkanų bei L. B. skolingas 100 000,00 Eur skolos ir 34 142,46 Eur palūkanų. Byloje pateiktos paskolų sutartys, t. y. Ž. K. ir pareiškėjo 2017 m. spalio 26 d., kurioje nurodoma, kad pareiškėjas grynais pinigais pasiskolino 400 000 Eur, S. B. ir pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 1 d., kurioje nurodoma, kad pareiškėjas grynais pinigais pasiskolino 300 000 Eur, ir L. B. ir pareiškėjo 2017 m. birželio 1 d., kurioje nurodoma, kad pareiškėjas grynais pinigais pasiskolino 100 000 Eur. Tiek pareiškėjas, tiek ir nurodyti kreditoriai patvirtina pinigų perdavimo faktą ir sutinka, kad pareiškėjui būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla.
39. Visos nurodytos paskolų sutartys (su Ž. K., S. B. ir L. B.) nepatvirtintos notaro, nors pagal CK 6.871 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Šiuo atvejų pareiškėjas ir kreditoriai tokio įstatyminio reikalavimo nepaisė, todėl, vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 3 dalimi, įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės (CK 1.93 straipsnio 5 dalis). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad tiek pareiškėjas, tiek kreditoriai patvirtino, kad pinigus perdavę grynais ir tokio sandorio buvimo faktą, todėl šioje proceso stadijoje nėra pagrindo abejoti, tokių pinigų perdavimo egzistavimo faktu. Nepaisant to, kad sandoriai nėra patvirtinti notariškai, tačiau dėl to pats teisinis santykis neišnyksta, tik transformuojasi, taikant sandorio negaliojimo teisines pasekmes. Taip pat nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ž. K., S. B. pateiktos metinės pajamų deklaracijos ir L. B. pažyma apie darbo užmokestį nepatvirtina, kad jie galėjo paskolinti tokias pinigų sumas. Iš šių rašytinių dokumentų matyti, kad kreditoriai gaudavo nemažas pajamas, kurios leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad galėjo perduoti pareiškėjui tokias pinigų sumas. Be to, pažymėtina, kad tiek šie kreditoriai, tiek pareiškėjas nurodė, kad iš pradžių pareiškėjas pasirašydavo skolos raštelius, t. y. pinigai buvo perduoti ne vienu kartu, o dalimis, ir tik vėliau sudarytos paskolų sutartys. Pažymėtina, kad paskolų gavimo fakto nedeklaravimas, kaip tai numatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. spalio 11 d. įsakymu patvirtintų taisyklių dėl nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos bei jos pildymo ir pateikimo 3 punkte, negali paneigti, kad realiai tokių pinigų perdavimas neegzistavo.
40. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek pareiškėjui, tiek kreditoriams Ž. K., L. B. ir S. B. sutinkant, kad pinigai buvo perduoti, nėra pagrindo jų reikalavimų neįtraukti vertinant pareiškėjo finansinę būklę, įtraukus šiuos reikalavimus, atsižvelgiant į sandorio negaliojimo pasekmes (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), įsipareigojimų suma sudaro 813 698,25 Eur, taigi akivaizdžiai viršija 25 MMA, t. y. apelianto turtinė padėtis atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų.
41. Pirmosios instancijos teismas kaip vieną iš pagrindų atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą nurodė pareiškėjo nesąžiningumą, kuris pasireiškia tuo, kad pareiškėjas nedėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, nesiėmė priemonių tam padaryti, o priešingai – didžioji dalis įsiskolinimų atsirado iš nusikalstamų veikų darymo, dalis nurodytų įsiskolinimų nepagrįsti, ir toks pareiškėjo nesąžiningumas yra pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą, nes jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui.
42. Pažymėtina, kad sąžiningumas ir skolininko bei kreditorių interesų derinimas yra pagrindiniai principai, kuriais pagrįstas visas fizinio asmens bankroto teisinis reguliavimas. Aptariamų principų svarba nuosekliai akcentuojama kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant FABĮ normas. Kartu pažymėtina, kad fizinio asmens sąžiningumo vertinimas bankroto proceso tikslais turi būti atliekamas laikantis FABĮ nustatytų reikalavimų ir atsižvelgiant į šio įstatymo tikslus.
43. Remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu, teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
44. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
45. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinta teisės norma, viena vertus, užtikrina, kad dėl nesąžiningų veiksmų tapęs nemokus skolininkas per įstatymo nustatytą laikotarpį (3 metus) negalės pasinaudoti fizinio asmens bankroto teikiamomis galimybėmis, t. y. siekti dalinio atleidimo nuo skolų, o kreditoriams per šį laikotarpį bus sudarytos sąlygos nukreipti išieškojimą į nesąžiningo skolininko turtą be apribojimų. Kita vertus, pagal šią teisės normą net ir tiems asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, praėjus įstatyme nustatytam 3 metų terminui, jei per šį laikotarpį skolininkui elgiantis sąžiningai mokumo nepavyko atkurti, neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016, 17 punktas, 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-299-313/2020, 30 punktas).
46. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015; kt.). Tačiau, vertinant asmens sąžiningumą FABĮ prasme privalu laikytis šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto trejų metų laikotarpio. Būtent šis terminas nustato ribas, kurių negalima peržengti vertinant asmens sąžiningumą. Jokie veiksmai, atlikti už šio laikotarpio ribų, negali būti vertinami sąžiningumo aspektu nepaisant to, ar jie yra nemokumo priežastis. Kasacinis teismas net yra nurodęs, kad asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo, neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016, 17 punktas, 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-299-313/2020).
47. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nesąžiningumą įvertino ne paskutinių trijų metų laikotarpiu, tačiau nuo pat įsiskolinimų atsiradimo dėl nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo teistas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžiu, kuriuo paskirtas turto konfiskavimas, ir Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 14 d. nuosprendžiu, kurio pagrindu 2017 m. spalio 30 d. paskaičiuota mokestinė nepriemoka. Taip pat, kaip minėta, įsiskolinimai kreditoriams Ž. K., L. B. ir S. B. negali būti laikomi nepagrįsti, kuriuos jis turėjo įvykdyti: Ž. K. iki 2018 m. spalio 26 d., L. B. iki 2018 m. birželio 1 d. ir S. B. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. Taigi pareiškėjas tapo nemokus daugiau nei prieš tris metus. Iš pareiškėjo nurodomų aplinkybių matyti, kad jis skolindamasis pinigų siekė uždirbti iš investicijų į kriptovaliutas, tačiau neįvertino galimos rizikos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tinkamas rizikos neįvertinimas, negali būti laikomas sąmoningu siekiu sumažinti savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Be to, byloje nėra kreditorių, kurie iš esmės prieštarautų pareiškėjo bankroto bylos iškėlimui, o didžiausius kreditorinius reikalavimus turintys kreditoriai Ž. K., L. B. ir S. B. net sutinka, kad tokia byla būtų iškelta, kas taip pat užtikrintų ir jų interesus atgauti nors dalį savo kreditorinių reikalavimų. Dėl to pareiškėjo nesąžiningumas už jo atliktus daugiau kaip prieš trejus metus veiksmus (nuteisimas už nusikaltimas veikas) šiuo atveju nėra kliūtis pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismui vertinti pareiškėjo nemokumą ir spręsti dėl bankroto bylos iškėlimo.
48. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad per paskutinių trejų metų laikotarpį pareiškėjas būtų sudaręs sandorius, pažeidžiančius kreditorių interesus, didinęs savo turimus įsipareigojimus ar bandęs kitokiu būdu išvengti turimų prievolių, pateikęs kreditoriams neteisingą informaciją apie savo finansinę būklę. Vien pirmosios instancijos teismo nurodytas motyvas dėl pareiškėjo galimybių įsidarbinti už didesnę nei minimalią mėnesinę algą, neįvertinus fakto, kad pareiškėjui 57 metai, rinkos situacijos, nesudaro pagrindo daryti neabejotiną išvadą dėl jo nesąžiningumo ir siekio ne kuo daugiau atsiskaityti su kreditoriais, o tik nurašyti skolas. Byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių sąmoningą pareiškėjo elgesį, nukreiptą į mažų pajamų gavimą bei vengimą atsiskaityti su kreditoriais. Matyti, kad pareiškėjas gaudamas minimalią mėnesinę algą, prašo nustatyti jo poreikiams tenkinti reikalingą sumą 300 Eur, o likusią sumą jis ketina skirti kreditoriams. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau iš pareiškimo turinio matyti, kad pareiškėjas nori šį turtą parduoti rinkos kainomis, kad kuo didesnė kreditorių reikalavimų dalis būtų patenkinta. Šios aplinkybės taip pat neleidžia spręsti, kad pareiškėjo elgesys rodo jo nesąžiningumą.
49. Pažymėtina, kad fizinio asmens pareiga siekti visomis priemonėmis gauti kuo didesnes pajamas turi būti vykdoma viso bankroto proceso metu. Pareiškėjas, sudarydamas mokumo atkūrimo planą, privalės nurodyti lėšas, kurias numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas per visą bankroto procesą bei kitas priemones, skirtas mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos) (FABĮ 7 straipsnio 1 dalis). Todėl pareiškėjo pastangos įsitvirtinti darbo rinkoje bei pagal galimybes gauti kuo pelningesnį darbą bus svarbios tvirtinant mokumo atkūrimo planą.
50. Pirmosios instancijos teismas vertindamas pareiškėjo nesąžiningumą atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas su kreditoriais po kreipimosi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo bandė supaprastinto proceso tvarka pasitvirtinti taikos sutartis dėl paskolų sutarčių, tokį faktą teismas vertino kaip galimą nesąžiningumą kitų kreditorių atžvilgiu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisė kreiptis į teismą yra konstitucinė teisė, kuri negali būti vertinama kaip nesąžiningas elgesys, nesant objektyvių tai patvirtinančių duomenų. Taip pat nenustatyta, kad šioje proceso stadijoje būtų galima kreditorių Ž. K., L. B. ir S. B. reikalavimus vertinti kaip nepagrįstus (žiūrėti šios nutarties 39-40 punktus), kurių teisiniam santykiui su pareiškėju turėtų būti taikomos sandorių negaliojimo teisinės pasekmės (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).
51. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra nustatytas atsakovo nesąžiningas elgesys (sąmoningas siekis savo padėtį bloginti ar jos negerinti) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, dėl ko būtų pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).
Dėl bylos baigties
52. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės nuostatas, reglamentuojančias pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą, nepagrįstai neįtraukė kreditorinių reikalavimų ir vertino pareiškėjo elgesį nesąžiningu, todėl atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi tokio pareiškimo nagrinėjimas yra apylinkės teismo kompetencija (FABĮ 4 straipsnio 1 dalis, CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
53. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius atskirojo skundo argumentus atsakius, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. kovo 31 d. nutartį panaikinti ir pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą perduoti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis yra neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėja Urmila Valiukienė